Aidai.eu Apžvalga

NAUJAS AMŽIUS — NAUJAS MITAS

Parašė ANTANAS PAŠKUS

Pasižvalgę po didesnes knygų parduotuves (knygynus), pastebėsime jose atskiras sekcijas, pavadintas Naujuoju amžiumi. Pavartę ten sukrautas knygas, nustembame jų egzotiškais pavadinimais bei svarstomų dalykų įvairumu: okultizmu, astrologija, įvairiais meditacijų bei terapijų būdais, kultais ir 1.1. Kai kurios didžiosios leidyklos, kaip Bantam ir Bal-lantine, turi įsisteigę net atskirus Naujojo amžiaus skyrius. O universitetų skaityklų lentynose gulintys, anksčiau neregėti žurnalai (New Age, Yoga Journal, East-West Journal, New Realities, Whole Life Times...) taip pat atspindi paslaptingo Naujojo amžiaus mentalitetą. Tačiau Naujojo amžiaus spalvomis nusidažė ne vien tik raštija, išreiškianti žmonių galvoseną, bet ir kitos kultūrinio gyvenimo šakos: muzika (pvz., Windham Hill), švietimas, politika ir net religinės išraiškos. Jei taip, tai ar nebūtų pravartu pasiteirauti, kas yra tas Naujasis amžius ir kaip jis reiškiasi vakarietiškoje aplinkoje.

1. Kas jis?

Šiam klausimui atsakymo ieškosime, eidami stebėjimo ir analizės keliu. Pirmuoju atveju mėginsime nustatyti, kokie nūdienos reiškiniai (pvz., kultai) priklauso Naujojo amžiaus judėjimui ir kokie tėra tik senųjų mitų grįžimas. Antruoju atveju bandysime ieškoti bendrų filosofinių prielaidų, kuriomis remiasi Naujojo amžiaus pastatas. Atrodo, kad Naujasis amžius yra nauja sudvasinto sekuliarizmo forma, nauja ateities vizija, siekianti tapti monoteistinių, ypač krikščioniškų, religijų pakaitalu. Gi tas pakaitalas ima skverbtis į pažinimo, emocijų ir veikimo plotmes.

a. Perspektyvų tinklas

Naujojo amžiaus judėjimas nesiduoda lengvai nusakomas. Į jį mat, pasak kultų žinovo Kent Burt-ner, subėga "visa eilė netradicinių religinių organizacijų, įvairių savigalbos programų, moderniųjų raganų kerėjimų, gausi grupė sąmonės treniruočių ir ezoteriškų šėtono kultų".1 Be to, Naujojo amžiaus išraiškos yra menkai koordinuotos ir kartais viena nuo kitos gerokai skiriasi. Vadinasi, Naujojo amžiaus judėjimas yra gana eklektiškas, apimantis skirtingas, kartais net prieštaringas koncepcijas bei elgsenos stilius. Jo atstovų padaryti pareiškimai gali neatitikti visų judėjimo narių nuomones. Be to, Naujasis amžius akcentuoja kaitą ir evoliuciją, todėl nemažai šio judėjimo vienetų nuolat keičia savo perspektyvas. Iš tiesų Naujojo amžiaus judėjimas yra protėjiš-kas (kaitus) reiškinys, apimantis visokius kultus, kaip, sakysime, scientologijos bažnyčią, susivienijimo bažnyčią, tik iš vardo (nominalias) savęs patobulinimo programas, kaip Gyvenimo šaltinį (Life-spring) ir EST; taip pat nesuskaitomą daugybę "mokytojų", suliejančių psichoterapinius būdus su rytietišku misticizmu, okultizmu, piramidžių "gydomąja galia" ir kvarco kristalais, prieškrikščioniškų laikų pagonizmu ar kerėjimu ir kitokiomis spiritualizmo formomis".2

Galbūt niekur Amerikoje Naujojo amžiaus mentalitetas nėra taip giliai įleidęs šaknų kaip Kolorado valstijoje. Ten, pvz., viešose ir privačiose mokyklose praktikuojami įvairūs meditacijos būdai. Tūkstančiai labiausiai įtakingų korporacijų tarnautojų kasmet dalyvauja motivacijos kursuose, pagrįstuose Naujojo amžiaus mokslu. Spėjama, kad pusė Denverio (Kolorado sostinės) administracinio personalo patyrė kokios nors rūšies "transformacinį" pergyvenimą. To paties miesto mediumas giriasi, kad kiekvienais metais "apvaląs" nuo buvusių nuomotuoju dvasių apie 500-600 namų. Visas buvusio Kolorado gubernatoriaus Lammo kabinetas atliko Naujojo amžiaus mintijimo rekolekcijas Rockey kalnų vienumoje. Sakoma, kad per 50% vadinamų "Fortune 500" kompanijų savininkų ir prezidentų griebėsi vienos ar kitos "sąmonės kėlimo" technikos.

Boulderio miestas, kuriame yra Kolorado universitetas, laikomas Naujojo amžiaus Atėnais. Ketvirtadalis jo gyventojų yra perėję vienokią ar kitokią Naujojo amžiaus treniruotę. Boulderio elegantiškos alėjos nusagstytos gausybe skelbimų, reklamuojančių "gyvenimą ir augimą įgalintojus, energijų reguliavimo specialistus, psichikos pertvarkytojus, sugrįžimo į ankstesnę būklę žinovus, neuro-lingvis-tinius programuotojus, kristalinius gydytojus, pla-netarinio pakilimo mokytojus ir sielos liedintojus, laidininkus (Channelers), kurie tariamai bendraują su mirusiais".3 "Rockey kalnų dvasinio iškilimo tinklas" pagelbsti tiems, kurie girdi vidinius balsus, pergyvena buvusios egzistencijos pajautimą ar stiprų nutolimą nuo medžiaginio pasaulio, nuo fizinės realybės. Šitokie simptomai nelaikomi psichologiniu sutrikimu ir į juos žiūrima kaip į natūralų dvasinės raidos procesą. Į šio tinklo direktoriatą įeina Boulde-rio apskrities sveikatos departamento direktorius ir miesto ligoninės psichiatrinio vieneto vadovė. Tame pačiame mieste yra ir tibetietiško budisto įsteigtas Naropa institutas, arba vadinama "kontempliatyvinė kolegija".

Denver, Kolorado sostinė, didžiuojasi būdama kultų miestu, kuris jau prieš tris dešimtmečius šiltai priėmė nenutrūkstamą srovę dvasinių imigrantų. Juos ten viliojo pigi Kolorado žemė, nuošalumas, kalnų mistika bei valstijos ekonominio pakilimo sukeltas jaunų profesionalų antplūdis. Šių dvasinių klajoklių tarpe būta ir įžymių naujaamžininkų. Pvz., mistikas Jose Arguelles, kuris sugalvojo masines meditacijas, vadinamas "harmoninga suobėga"; populiarioji astrologė Linda Goodman; artistė Shirley Mac Laine, vėliau įkūrusi gydymo ir metafizinių studijų centrą; linksmintojas John Denver, kurio fondas įgalino sueiti draugėn Naujojo amžiaus teoretikus su įvairiais visuomenės veikėjais. Žodžiu, naujaamžininkų pėdos matosi visoje Kolorado valstijoje. Galbūt jos dar ryškesnės Kalifornijoje. Netrūksta jų ir visoje Siaurinėje Amerikoje ir net Europoje.

Jei apie visuomeninio judėjimo gyvybingumą spręstume iš jam priklausančių organizacijų ir žmonių, tai Naująjį amžių reikėtų laikyti vitalumo viršūne. Antai Findhorno (Siaurinėje Škotijoje) bendruomenėje nuolat vyksta gausiai lankomi kursai, aiškinantys Naujojo amžiaus principus ir angažavimąsi pasaulio tarnybai. Esaleno (Kalifornijoje) "augimo centras" duoda daugybę seminarų ir pratybų, skirtų sielos ir kūno atgaivai. "Vienybė skirtybėje" taryba, aukščiausias tinklų ir grupių centras, siekia globalinės kooperacijos ir savitarpinės priklausomybės. Humanistinės ir transpersonalinės psichologijos sąjungos, "Forum" (anksčiau EST), prieš-kultūrinė bendruomenė "Farm" taip pat priklauso Naujojo amžiaus tinklui. Aktyvistų grupė, pasivadinusi planetariniais piliečiais, žadina planetarinę sąmonę visuomenėje ir kitose naujaamžininkų grupėse.

Naujojo amžiaus orbitai priklauso ir kai kurie kultai. Vieni jų, kaip transcendentinė meditacija ir deportuoto Indijos guro Bhagwan Shrie Rajneesho sekėjai reiškiasi šio judėjimo viduryje, o kiti tik pačiuose pakraščiuose. Tačiau pati naujaamžininkų srovė nėra kultinė. Sociologiniu požiūriu, ji neturi kulto savybių. Paprastai naujaamžininkai neprisiriša ilgam laikui ir išskirtinai nei prie vieno kokio mokytojo, guro, nei prie doktrinos ar psichologinės-dva-sinės technikos. Jie nuolat eina nuo vienos prieigos (būdo) į "pilnatvę", prie kitos. Užtat šie dvasios klajūnai, užklydę pas kultininkus, nelinksta ten pasilikti visam laikui.

Žinia, naujaamžininkai tesudaro Amerikos visuomenės mažumą, bet jėgas telkiančią aktyvią mažumą. Savo gretose ji turi visų sričių atstovų: mokslo, meno, politikos, teatro, religijos. Paminėsime tik keletą jų: futuristas Alvin Toffler, kultūros istorikas Theodore Rosznak, biologas Jonas Salk, psichologas Jean Houston, fizikas Fritjof Capra, antropologė Margaret Mead (mirusi jau), buvęs Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus padėjėjas Robert Muller, autorius Mark Satin, mirties proceso tyrinėtoja Elizabeth Kubler-Ross, šio judėjimo teoretikė autorė Marilyn Ferguson ir daugelis dvasinio judėjimo vadų. Nepaisant profesinių ar išraiškos skirtingumų, visus naujaamžininkus jungia keletas bendrų pasaulėžiūrinių ir ideologinių prielaidų.

b. Pasaulėžiūrinės prielaidos

Galima drąsiai tvirtinti, kad Naujojo amžiaus pasaulėžiūra išplaukia iš pseudo-krikščioniškų grupių, rytietiško misticizmo ir žmogiškojo potencialo (humanistinės psichologijos) sampratos. Iš šių trijų šaltinių ir paeina tos filosofinės prielaidos, kuriomis remiasi Naujojo amžiaus filosofinis pastatas. Šio pastato pagrindine kolona reikėtų laikyti monizmą. Jis buvo pasiskolintas iš hinduizmo ir vakarietiško mentaliteto — kiek pataisytas. "Monos" graikų kalboje reiškia vienas, vienintelis. Vadinasi, visa tikrovė esanti viena organiška visuma, neturinti savyje jokių nepriklausomų (savarankiškų) dalių. Naujasis amžius, šią prielaidą prisiimdamas, monizmą išpažįsta, bet vis dėlto netiki, kaip tai daro klasinis hinduizmas, kad pasaulis esąs tik iliuzija, "maya" — Brahmano iliuzinė, slaptingoji išvaizda.

Naujaamžininkams pasaulis nėra tariamybė, o tikrenybė. Tiesa, įvykiai, daiktai, asmenys pasilaiko savo skirtingumus, bet jie yra vienos ir tos pačios tekančios tikrovės dalimi. Tos dalys yra viena su kita susijusios, viena nuo kitos priklausomos ir abipusiškai svarbios. Visa, kas yra, yra viena. Nuosekliai turime teigti, kad nėra jokio esminio skirtumo tarp Dievo, žmogiškojo asmens, morkos ir akmens. Visi tie dalykai esmėje yra viena. Visi tarp atskirų esybių suvokti skirtumai esą tik tariami, ne tikri. Galutinai, sąmonės būklėje (kosminėje sąmonėje), pasak Frit-jof Capra'o, " visos ribos ir dualizmai peržengiami ir visa individualybė ištirpsta į visuotinę, nediferencijuotą vienybę".4 Taigi nebelieka daugybės "aš pats", bet tik vienas "Aš Pats", Tas Vienas, kuriame visi asmenys ("asai") ištirpsta.

Monizmas logiškai veda į panteistinę prielaidą, teigiančią, kad visa, kas yra, yra Dievas: Dievas yra pasaulis, ir pasaulis yra Dievas. (Tokiu atveju žodį "dievas" jau reikia rašyti mažąja raide.) Esama įvairių panteizmo rūšių: absoliutus panteizmas (vien Dievas yra realus, visa kita — iliuzija, hinduizmas), daugiaplotmis panteizmas (aukščiausioji būtis, absoliutas reiškiasi per žemesniuosius ir žemesniuosiuose būties sluoksniuose, S. Radhakrishnan), ištakinis-emanacinis panteizmas (Dievo būtis išsilieja į pasaulį, kaip pumpuras—į žiedą, Plotinus), modalinis panteizmas (pasaulis ir daiktai jame yra Dievo begalinės būties būdai, Spinoza). Visi šie panteizmo pavidalai vienaip ar kitaip atsispindi Naujojo amžiaus filosofijoje. Joje gamtai atiduodama dieviška pagarba: "Jei mes privalome garbinti galią didesnę negu mes patys, argi nebūtų prasminga garbinti saulę ir žvaigždes?", — pritariamai klausia griežtųjų mokslų atstovas Carl Sagan.5 Išties G. K. Chestertono pastaba bus visai teisinga, kad, kuomet žmogus nustoja tikėjęs į Dievą, dar nereiškia, kad jis į nieką netiki. Jis tiki į viską.

Jei Dievas yra visame, ir visa yra Dievas, tuomet ir žmogus, kaip to "Viso" dalis, privalo savo prigimtimi būti dievas. Žmonės yra dievo pasireiškimai, užsimaskavę dievai. Vien tik ignorancija neleidžianti žmogaus dieviškumą įgyvendinti tikrovėje. Todėl kultūros istorikas ir naujaamžininkas Theodore Roszak ir ragina žmones "atsibusti dievui, kuris miega žmogiškos būtybės pagrinduose".6 O norint žmogaus sąmonę pažadinti jo prigimtinei dievybei, kaip vėliau matysime, naudojamos įvairios priemonės: psichologinės terapijos, pseudo-krikščioniškos doktrinos, rytietiškas misticizmas, spiritizmas ir kitos mitologinės išraiškos. Supratus save esant dievu, "klaupkis prieš save patį. Gerbk ir garbink savo paties būtį. Dievas, gyvenąs tavyje, esi tu pats", — ragina Indijos gurąs Swami Mukta-nanda.' Žmogus esąs dievas, nes jame slypįs visas žinojimas, visa galia, visa tiesa, laukianti išlaisvinimo. Pasak George Leonardo, kiekvienas iš mūsų yra "atskiras pasaulis-visata... Mes esame kaip Dievas, visagaliai ir visažinantys".8

Toks panteizmas neišvengiamai veda į religinį sinkretizmą — įvairių, dažnai prieštaringų, religijų sumetimą į vieną katilą. Jei visa yra viena, jei viskas, kas tik egzistuoja, yra dievas, jei žmogus yra dievas, tuomet visų religijų steigėjai (Jėzus, Buddha, Kristina, Mahometas...) mokė ir pergyveno tą "Vieną". Jei taip, tai visų religijų skirtingumai tesą tik išoriški ir paviršutiniški, nes jų visų esmė esanti ta pati. Jos visos esančios tik skirtingi keliai ar būdai į vienybę su tuo "Vienu". Tiesa, dogmos yra savitos kiekvienai religijai, tačiau Dievo buvimo patirtis žmogaus viduje esanti bendra visiems pasaulio žmonėms. Vadinasi, krikščionybė savo esmėje niekuo nesiskirianti nuo kitų pasaulio religijų. Naujaamžininkų filosfinių prielaidų rėmuose nebelieka vietos įsikūnijusiam, krikščioniškajam Dievui.

Vis dėlto naujaamžininkai Jėzaus iš savo pasaulėžiūrinio statinio neišmeta, tik jį interpretuoja. Jie, pvz., prisiima ir karštai gina vadinamas gnostiš-kas evangelijas. Mat gnostikų Jėzus mažai skiriasi nuo indusų išminčiaus. Viena šių evangelijų, Tomo evangelija, tvirtina Jėzų taip kalbėjusį: "Tai aš, kuris esu šviesa virš jų visų. Tai esu aš, kuris esu "visa". Iš manęs "visa" išėjo ir į mane "visa" įsiliejo. Skelk malkos gabalą, ir aš ten esu. Pakelk akmenį ir rasi mane ten".9 Tokiu būdu Kristus įvedamas į panteistinį panteoną ir padaromas Naujojo amžiaus pil-nakalbe marionete.

Naujaamžininkų panteistinis dievas dar vadinamas evoliucijos vardu. Ne vien biologinės, bet ir psichinės evoliucijos mintis nebuvo svetima ir ankstyviesiems mąstytojams (H. Spencer, L. Morgan, A. N. Whitehead). "Žmogus yra toji tikrovės dalis, kurioje ir per kurią kosminis procesas tapo sąmoningu ir pradėjo save suprasti", — teigia Julian Hux-ley.10 Sąmonės evoliucijos idėja pasidarė pagrindiniu naujaamžininkų ideologijos elementu. Siuo klausimu Naujojo amžiaus mintytojams daug įtakos bus padaręs indų filosofas ir mistikas Sri Aurobindo. Jo įsitikinimu, "žmogus užima evoliucinės bangos keterą. Su juo įvyksta perėjimas iš nesąmoninės evoliucijos į sąmoninę evoliuciją".11 Nūdien Naujojo amžiaus pasaulėžiūroje evoliucija tapo tarsi kokiu dievu, į kurį privalu tikėti ir su kuriuo reikia bendradarbiauti. Evoliucija esanti dievas procese.

Sakysime, Naujojo amžiaus filosofas Ken Wil-ber, kalbėdamas apie branduolinio karo grėsmę, priduria: "Bet gi aš tikrai tikiu evoliucija. Iš tiesų aš nemanau, kad dievas (evoliucija — A. P.) taip blogai su mumis pasielgtų. Dievas gali būti lėtas, bet ne kvailas".12 Žiūrint iš evoliucinės perspektyvos, net ir didžiulės pasaulio krizės bei problemos tesą tik "evoluciniai varovai", nešantys naujoves ir pakeitimus ir iššaukiantys naujus potencialus žmonėse, kurie ir veda pasaulį naujos pažangos keliu. O naujas pasaulis reikalauja ir naujo, plane tarinių perspektyvų žmogaus, dalyvaujančio evoliucijos darbe. Tokie žmonės kaip tik ir esą naujaamžininkai, gyveną vienybėje su dievu (ar Dievu), žmonija ir aplinka. Jų dėka netrukus pasirodysianti nauja žmonija, apdovanota intuityviu-mistiniu ar holistiniu požvilgiu. Tuomet išnyksią karo pavojai, ekologinės nelaimės, so-cioekonominio suirimo grėsmė. Tuo tarpu Robert Mullerio žodžiais, "pats svarbiausias dalykas, ką mes galėtume šiandien daryti, būtų tikėti į evoliuciją".13 Be tokio tikėjimo į evoliuciją naujaamžininkai nepajėgtų išlaikyti jiems būdingo, naivaus optimizmo. Jie net laukia naujo viršžmogio, kuris būsiąs "taip pranašesnis už šiandienį žmogų, kaip mes esame pranašesni už beždžiones".14

Apskritai, naujaamžininkų judėjimas pasisavino kai kuriuos buvusių hipių (hippies) pasaulėžiūrinius bruožus. Daugelis Naujojo amžiaus sekėjų akcentuoja, pvz., antimaterialistinį, kuklų gyvenimo stilių; bando kurti alternatyvines utopines bendruomenes. Jie gal net perdėtai egzaltuoja gamtą; atmeta tradicinę moralę ir žavisi okultizmu. Okultizmas, kaip žinome, teigia žmoguje ir gamtoje slypinčias paslaptingas antgamtines jėgas, su kuriomis žmonės galį sąveikauti specialiais metodais ir atitinkamai psichiškai išsitreniravę. Naujaamžininkai taip pat pasisavino hipių evangeliją, pasak kurios, atsakymas į visas žmonijos problemas esąs "aukštesnių sąmonės plotmių" kultivavime. Nepasisavino jie nei hipių "kietojo roko" muzikos, nei psichotropinių narkotikų. Taip pat naujaamžininkai ir išraiškų įvairumu, ir tikslų apimtimi toli pralenkia savo buvusius pirmtakus.

2. Naujojo amžiaus kultinė dimensija

Įvairybė kultų ir vadinamų "atviresnių" grupių egzistuoja drauge Naujojo amžiaus kontekste. Kai kas net visą naujaamžių judėjimą vadina vienu ištisu "kultu be vadovybės". Spėjama, kad šiuo metu Jungtinėse Valstijose yra daugiau kaip 2500 skirtingų kultinių grupių. Didžiuma jų save laiko religinėmis bendruomenėmis. Vienos grupės nedaro jokios žalos nei visuomenei, nei individui, nes jos nenaudoja apgaulingų verbavimo priemonių ar prievartinių, "smegenis plaunančių" metodų savųjų narių "formavime". Priešingai, kitos sektų grupės (pvz., Jim Jonės Liaudies šventovė) sudaro fizinį ar psichinį pavojų visuomenei ir patiems grupių nariams.14 Šiai pastarajai kultų šakai priklauso vadinamos pseudo-krikščioniškos grupės (Scientologija, Dievo vaikai, Susivienijimo bažnyčia, Universali ir triumfuojanti bažnyčia ir daugelis kitų), rytietiško misticizmo ištakos (Dieviškos šviesos misija, Hare Krishna, Sri Chinmoy'o sistemos...), ir žmogiško potencialo srovės (Eckander, Forum, Transcendentinė meditacija...). Į Naujojo amžiaus orbitą daugiausia įeina šių paskutiniųjų kultinių šakų mišinys. Prie jų todėl kiek ir stabtelėsime.

a. Tariamai krikščioniškos grupės

"Dievo vaikų" grupė, įkurta buvusio fundamentalistų ministerio David Moses Bergo (1970), greit išsigimė į tikėjimą okultizmu, reinkarnacija ir lytiniu palaidumu. Reinkarnacija, arba sielų persikūnijimas, reiškia, kad po žmogaus mirties jo siela grįšianti į kitą kūną: kito žmogaus ar gyvulio. Ši grupė telkia naujus narius vadinamu "flirtuojančiu žvejojimu". "Dievo dukros meškerioja vyrus Kristui. Apskritai, kulto nariai skatinami vieni su kitais lytiškai santykiauti. Dėl Kristaus mat esą galima naudoti visokias priemones: šventvagišką kalbą, vulgarizmą, pornografiją ir net prostituciją. Tvirtinama, kad Berg esąs paskutinių laikų pranašas, turintis absoliutų autoritetą. (Būdas kontroliuoti kultininkų pasaulėžiūrą.) Visi "Dievo vaikai" privalo pasirašyti "revoliucinę sutartį", juos įpareigojančią, tarp kitų dalykų, visą nuosavybę atiduoti sektai ir visiškai nutraukti ryšius su draugais (izoliacija).

Universalios ir triumfuojančios bažnyčios ("Švyturio viršūnės") vadovė yra tariamoji pranašė Elizabeth Clare. Jos vyras Mark, ne ji, buvo šios grupės steigėju. Clare tvirtina esanti Šventraščio įsikūnijusi Morta. Pripažįstama, kad ji ir jos velionis vyras esą Apreiškimo knygoje (11, 3) minimi liudininkai. Tačiau ji moko, kad dabar ji tik viena tesanti "įžengusių mokytojų" tiesos laidininke. Šios grupės mokslas yra Rytų religijų, teosofijos, krikščionybės ir daugelio kitų minties elementų mišinys. Jėzus laikomas žmogumi, pasiekusiu Kristaus sąmonę. Jis buvęs vienu iš daugelio "aš Dievas" liudininkų; vienu iš tų, kurie save laikė dievais. Jis dabar esąs mums pavyzdžiu, kaip pakilti dievybėje, susirandant Kristaus prezenciją savyje. Aišku, "Švyturio viršūnė", kaip ji dar save vadina, neigia Kristaus dieviškumą. Bet užtat ji tiki į reinkarnaciją.

Scientologijos steigėjas yra L. Ron Hubbard, buvęs mokslinių fikcijų rašytojas, miręs 1985 m. Jis sakosi suradęs dvasinį būdą, kuriuo jis galįs parodyti žmogui vieną tikrą kelią. O tas kelias einąs per savęs pažinimo laipsnius ir taip pat per pažinimą praeities gyvenimų, reinkarnacijų, norint pažadinti viduje slypinčią pirmapradę dievybę. Taip pamažu asmuo pasidarysiąs pajėgiu atgauti visišką dieviškumą. Kiekvieno asmens tikrasis "aš" yra nupuolęs nemirtingasis dievas (Thetan'as). O kiekvienas Thetan'as reinkarnuojasi per trilijonus metų. Kristus gi esąs žmogus, pasiekęs "Aiškiojo būklę", bet ne aukštesnę už veikiantį Thetan'ą. Tarp kitko, šios grupės nariai yra verčiami atskleisti savo slapčiausias mintis ir paslaptis, kurios dažnai būna panaudojamos prieš juos pačius (kontrolės priemonė).

Susivienijimo bažnyčios steigėjas ir jos vadas yra ne kas kitas kaip korėjietis Sun Myung Moon. Pilnas šio kulto vardas — Sv. Dvasios sąjunga pasaulio krikščionybės suvienijimui. Moon tvirtinimu, šią misiją jis priėmęs iš jam, dar šešiolikmečiui, pasirodžiusio Kristaus. Moon pripažįsta Dievą esant asmenine būtybe, bet turinčią dvilypes savybes: dvasią ir energiją. Atpirkimas galįs ateiti tik per tobulą mesiją, vedusį ir turintį idealius palikuonis. Kristus buvo besiruošiąs šias sąlygas išpildyti, bet mirtis sutrukdžiusi jo vedybas. Tiesa, Jėzus atpirko žmogų dvasiškai, nes jis buvo prikeltas iš mirties. Beje, fizinio žmogaus atpirkimo darbas palikęs antrajam mesijui, kuris, reikia manyti, yra pats Moon. Antrasis mesijas privaląs atlikti tai, ko Jėzui nepasisekę padaryti — sukurti tūkstantmetę Dievo karalystę žemėje.

Iš tiesų, pasak sociologijos profesoriaus A. Shu-pe, Moon tebėra įsitikinęs , kad jis galįs įvesti teokratinę valdžią pasaulyje, kuri derintųsi su jo gnostiš-kais principais. Paties Moon'o žodžiais, "visas pasaulis yra mano rankoje. Aš nugalėsiu ir pajungsiu pasaulį... Mes privalome pasaulyje turėti automatišką teokratiją. Taigi mes negalime politinį lauką atskirti nuo religinio".15 Jo pradinis planas buvo įtraukti pereito dešimtmečio amerikiečių masinį bruzdėjimą į tarptautinę teokratiją ir, sudarant stiprų ekonominį pagrindą savo bažnyčiai, paversti Šiaurės Ameriką prietilčiu Europos misijoms. Šio plano Moon'ui nepavyko įgyvendinti, nežiūrint įlietų daugiau kaip milijardo dolerių savo užmojams įgyvendinti Amerikoje. Kai kurias savo operacijas sugrąžinęs į Aziją, Moon čia paliko fasadines organizacijas, už kurių slepiasi ideologinio sektantizmo religinis pranašas.

Žinoma, yra dar visa eilė pseudo-krikščioniškų grupių: Mans'o šventas ordinas (steigėjas inžinierius Earl Blighton), Gyvojo žodžio bažnyčia (jos vadas John Robert Stevens), Tarptautinis kelias (įkurtas V. Paul Wierwille, 1957), Pasaulio masto bažnyčia (steigėjas Herbert W. Armstrong) ir daugelis kitų. Atrodo, kad jos neturi tiesioginio poveikio Naujojo amžiaus krypčiai. Kitaip yra su rytietiškojo misticizmo ištakos grupėmis. Jos jau tiesiogiai įsipina į naujaamžininkų pasaulėžiūrinį audinį. Suminėsime jų keletą.

b. Rytietiško misticizmo grupės

Dieviškos šviesos misijos, įkurtos 1960 m. Indijoje, dabartinė galva yra gurąs Maharaj Ji, save laikąs tobulu gyvuoju mokytoju, pakeitusiu patį Jėzų. Dar 13 metų būdamas, Maharaj Ji šį kultą perkėlė į Siaurės Ameriką (1971 m.). Pradžioje šitos grupės centras buvo Kolorade (Denver), vėliau Floridoje ir šiuo metu Kalifornijoje (Malibu). Tiesa, dabartinio kulto vadovas yra Shri Hans Ji Maharaj'o, kulto steigėjo, jauniausias sūnus. Jis tvirtina, kad pasaulis reikalingas Tikrovės pažinimo ir taikos. Tų dviejų dalykų šaltiniu esąs jis pats. Dievas suprantamas kaip energijos forma — vibracija. O žmogaus galutinis siekis yra sielos susiliejimas su begaliniu Absoliutu (panteizmas). Toks susijungimas tegalįs būti tik su guro pagalba, vedančia pamaldųjį apšvietos taku. Savo ruožtu asmuo, norintis įsigyti tobulą žinojimą, privalo atsisakyti savo proto galių. Tokia laikysena paverčia guro mokinį į robotą panašiu vergu, mechaniškai vykdančiu savo mokytojo paliepimus ar pageidavimus.

Tarptautinė Krišnos sąmoningumui ugdyti draugija buvo įkurta 1966 m. Jos steigėjas — Bhak-tivedanta Swami Prabhupada, kurio sekėjai savo laiku buvo užplūdę visą Ameriką. Pats Hare Krišna yra sudievintas indų padavų herojus. Pasak šio kulto sekėjų, išganymas ateinąs monotoniškai kartojant (giedamu balsu) jų dievo Krišnos vardą bent 1780 kartų per dieną. Visiškai atsiduodami Krišnai, sekėjai atsižada ir savo kūno, ir savo proto. Sis kultas yra kovingas, nelankstus ir gerokai griežtas. Draudžiama vartoti svaigalus ar narkotikus, valgyti žuvį ar mėsą. Atimama asmeninė nuosavybė; nepritariama ryšiams su pasauliu. Vyrai nuskuta galvas, palikdami trupučiuką plaukų, už kurių nusitvėręs Krišna galėtų juos įtraukti į dangų. Jėzų jie laiko esant guru, ne Dievu.

Paminėtinas dar vienas indų gurąs Sri Chin-moy, 1964 m. atsidanginęs į Jungtines Amerikos Valstijas. Jis padarė Jungtinių Tautų tarnautojams Niujorke tokį gerą įspūdį, kad jam buvo leista laisvai naudotis meditacijos koplyčia. Jis ten vadodavo ir viešoms meditacijos sesijoms. Jo kelias dievop, būdingas didžiumai gurų, reikalauja atsidavimo ir pasidavimo. Indusų jogos praktika ir doktrina yra Chinmoy'o sistemos centras. Žodis "joga" sanskrito kalboje reiškia vienybę. Tai, sakytume, mistinė meditacijos forma, kurios tikslas yra sielos tapatybė su "Visybe" (Brahman'u, Absoliutu, Dievu...). Joga reikalauja tam tikros griežtos kūno laikysenos, kvėpavimo bei koncentracijos meditacijos metu. Šios sistemos sekėjai privalo ne vien medituoti, bet taip pat praktikuoti vegetarizmą ir paklusnumą savo mokytojui.

Charakteringu šių laikų fenomenu tenka laikyti ir šėtono kultą, antitezę viso to, kas pozityvu ir gera. James Le Bar randa net keturias šėtonizmo kategorijas: velnio religiją, mėgėjišką šėtonizmą, šėtoniškus garbintojus ir slaptuosius šėtono sekėjus.16 Šėtonizmo religijoje mėginama žmonių hedonizmą ir iškrypimus "sudvasinti", faktiškai pripažįstant velnio religiją. 1967 m. Anton La Vay įsteigė šėtono bažnyčią San Francisco mieste. Savo apeigose jis naudoja lėles ir gyvulių iškamšas kaip aukos objektus. Yra dar vadinama Set'o šventovė, kurioje imituojamas senovės egiptiečių blogio kultas. Ji buvo įsteigta amerikiečių armijos pulkininko Michail Aquino 1975 m. Pagaliau Paul Valentine suformavo savo šėtonišką bažnyčią, kuri garbina velnią ir siekia krikščionybės sunaikinimo.

Mėgėjų šėtonistų grupei priklauso daugiausia paaugliai. Jie renkasi nuošaliose, tuščiose vietose (pvz., kapinėse), kur kalba užkeikimus, šoka ritualinius šokius. Dažnai aukoja gyvulius, juos sudegindami ar perpjaudami jų gerkles. Vapalioja nesuprantamus žodžius, nuogai išsirengę ir apsisiautę mantijomis šoka aplink gyvulio lavoną. Įsiutusio susijaudinimo pagauti meta savo mantijas, maišo gyvulio kraują su savu ir kartais jį išgeria. Retkarčiais jie taip susižavi savo "apeigom", kad nutaria keliauti pas šėtoną — nusižudyti. Šėtonistai mėgėjai taip pat stengiasi šėtoną padaryti žinomu. Tam tikslui ima vandalizuoti bažnyčias, sinagogas, kapines, palikdami nusikaltimo vietoje kokią nors žinutę, simbolius ar tam tikrus ženklus.

Daug pavojingesni pasirodė besą šėtoniškieji garbintojai. Jiems priklauso, pvz., Manson'o grupė (dar tebeegzistuoja) ir Simbionų išlaisvinimo frontas (atrodo, jau bus sunykęs). Jie laiko save virš įstatymo ir moralės ir ieško būdų kitus sužaloti (Sharon Tate nužudymas) ar padaryti nusikaltimus. Pasirodė jie besą ir įgudusiais "smegenų plovikais" (Patti Hearst atvejis). Slaptingieji šėtonistai velnio apeigomis aiškiai siekia blogų tikslų. Manoma, kad daug neišaiškintų žmogžudysčių, dingusių vaikų gula ant šios grupės pečių. Pvz., Jungtinių Amerikos Valstijų pasienyje, Meksikoje, nužudytasis studentas ir atrastieji kiti sužaloti lavonai bei kūno dalys įtraukti į šitos grupės nusikaltimų sąrašą. Kartais girdime televizijoje ar skaitome laikraščiuose apie vaikų lytinį piktnaudžiavimą šėtoniškų apeigų kontekste.17 Kai kurių kietojo-metalinio roko grupių muzika (pvz., Eagles, Black Sabath), Bob Larson'o nuomone, turi ryšio su slaptinguoju šėtonizmu.18 Prie šėtonizmo daromos psichinės žalos dar sugrįšime.

c. Žmogiškojo potencialo srovės

Šis judėjimas taiko į žmonių įgimtą troškimą save patobulinti bei savo asmenybes išskleisti. Ne-sistebėtina todėl, kad jo užuomazgos ieškoma humanistinėje psichologijoje (Ab. Maslow, Carl Rogers). Ji akcentuoja žmogiškos prigimties gerumą ir beveik neribotą pajėgumą, potencialą. Reikia tik surasti raktą į tą žmogiškojo potencialo sankrovą. To rakto beieškant, ir kūrėsi įvairūs terapiniai bei ugdymo metodai, grupės, institutai, psichologinių prieigų srovės. Tarp jų Esalen'o institutas Kalifornijoje laikomas šio viso judėjimo šiltadaržiu. Kiti jį dar vadina žmogiškojo potencialo Harvardu. Michael Murphy ir George Leonard, Esalen'o instituto šulai, taip pat yra ir Naujojo amžiaus pionieriai. Instituto steigėjas Murphy domėjosi net ir "kūno misticizmu". Jo žodžiais, "Dievas nėra miręs. Jis yra žmogaus viduriuose"19 (panteistinė filosofija).

Institute, tarsi kokiame didžiuliame studijų ar rekolekcijų centre, nuolatos vyksta seminarai ir pratybos, kad pagelbėtų klientams atrasti savo autentiškąjį "aš" kūno ir sielos, psichikos ir dvasios kloduose. Institutą lanko įvairių religijų bei įsitikinimų žmonės, įskaitant katalikų kunigus ir vienuoles. Savo ruožtu, seminarų ir pratybų vedėjais Esalen'as kviečia ne vien tik žymius psichologus, kaip Carl Rogers, Rollo May, bet ir Rytų mistikus, kaip Swami Muktanda, bei kitus parinktus gurus ir jogus. Nesunku todėl suprasti, kodėl septintajame dešimtme-

V. K. JONYNAS. KRISTUS. Aluminijus

tyje beveik visi avangardiniai psichologinio ugdymo metodai gimė Esalen'e.

Ta pati žmogiškojo potencialo dvasia gaivino ir EST (Erhard Seminar Training) centre ir jo išvestinėse grupėse. Werner Erhard (tikroji pavardė J. Rosenberg), buvęs automobilių pardavėjas, yra šios psichologinio ugdymo sistemos sumanytojas. Pradžioje jis pats priklausė scientologijos kultui; buvo įsivėlęs į okultizmą; studijavo psichikos dinamiką, Zenbudizmą, hipnozę, jogą, silvos psichikos kontrolės metodą, psichobernetiką, Gestalt, susitikimo terapiją (encounter therapy) ir transasmeninę psichologiją. EST ir yra šių įvairių metodų ir jo "atsivertimo" vaisius. EST, kaip ir Esalen'o seminarai, skelbia tą pačią tezę, kad žmonės nepažįsta savo tikro dieviškumo. Užtat jie privalo įsigyti naują savęs suvokimą, pasinaudodami viena iš aukščiau minėtų psichologinių priemonių ir patirdami asmeninės sąmonės transformaciją. EST treniruotė yra taip suplanuota, kad žmonės "laisvai" sąlygojami iki "episte-mologinio pažeidžiamumo taško, t. y. iki tol, kol nuplėšiami visi psichologinės apsigynos mechanizmai (metodas, kuris kai kuriuos asmenis gali privesti net prie savižudybės). Šiame taške klientui ir pasiūloma jau gatavai paruošta EST'o filosofija, parūpinanti atsakymus ir parodanti visą "tiesą" apie tai, kas yra gyvenimas ir kaip reikia gyventi. Išvien su EST veikianti programa "Forum" specialiai taikoma dvasininkijai. Sakoma, kad per EST dresūrą yra perėję per 200 000 žmonių.

Transcendentinė meditacija, užregistruota Kalifornijoje kaip religinė organizacija, stengiasi per meditaciją pasiekti asmens augimą, ramybę ir laimę. Laimė gi pasiekiama, iškeliant žmogaus kūrybingą inteligenciją ir atsikratant ignorancijos. Šis kultas turi savo filosofinę doktriną (panteizmas) ir praktinius mąstymo būdus. Mąstant kartojamas (indusų dievybės vardas) šventas vardas ar frazė. Kartojama daugelį kartų, norint sukelti individe vienybės jausmą su dieviškuoju šaltiniu. Sakoma, kad, medituojant du kartus per dieną, pranykstanti žmoguje vidinė įtampa Transcendentinė meditacija kartais naudojama viešose mokyklose, kalėjimuose ir kitose institucijose. Gauta neblogų rezultatų, nes raminančiai nuteikia medituojantį individą.

1977 m. transcendentinės meditacijos vadovybė pažengusiems studentams pasiūlė Sidhi programą, žadančią savo studentus išmokyti levituoti, skristi ir pasidaryti neregimais. Visa tai esą natūralu. Mat kartą pasiekus autentišką tikrovės pažinimą, pažadinama žmogaus viduje esančios aukštesnės galios. Tuomet tariamai ribota ir netobula žmogiškoji būtybė virstanti begaliniu potencialu, apšviesta būtybe. O tokiam apšviestajam esą galimi visokie dalykai: išankstinis žinojimas (prekognicija), telepatija, levitacija, psichokinezė — fizinio objekto veikimas vien tik psichinėmis galiomis ir t. t.20

Indų gurąs Maharishi Mahesh Yohi yra šios kultinės grupės steigėjas ir vadovas. Jis tiki, kad žmogus yra pajėgus pasiekti neribotą tobulumą. Jis galįs būti visiškai Išlaisvintas iš visų skausmų ir kentėjimų transcendentinės meditacijos pagalba. Žinoma, tai galį atsitikti tik tada, jei meditacija bus praktikuojama Maharishi nurodytu būdu. Sekdamas Vedų doktriną, Maharishi ignoruoja nuodėmės buvimą, laikydamas ją tik kūno apraiška, išoriniu legalistiniu fenomenu, nieko bendro neturinčiu su žmogaus siela ar dvasia. Žmogaus benuodėmingumo prielaida darosi labai patraukli Šiaurinio Amerikos žemyno naujaamžininkams.

Naujojo amžiaus sekėjai taip pat domisi energijos išraiškomis bangų forma, virpėjimais. Pasak jų, dvasinėje srityje visa vykstą pagal tikslius mokslinius dėsnius. Taigi ir dvasinė ar gydomoji energija persiunčiama labai dideliu virpėjimų dažnumu. Žinome, kad kristalai elektronikoje (laikrodžiai, radijas, kompiuteriai, lazeris) naudojami kaip geri energijos laidininkai. Todėl naujaamžininkai mano, kad jie galį būti gerais persiuntėjais bei stiprintojais ir kitokių virpesių. Jiems atrodo, kad kristalai turį neribotą pajėgumą siųsti ir priimti energiją. Kristalai galį pritraukti pageidaujamas ir atstumti nepageidaujamas jėgas. Į kristalus esą galima sukrauti informaciją, kuri vėliau bus vėl išspinduliuojama. Siuo principu naudojantis, būsią galima atlikti tam tikras funkcijas, kaip antai, sumažinti kūno svorį, padidinti pasitikėjimą savimi ir t. t. Kristalai taigi pajėgią absorbuoti, pastiprinti ir sukelti visokią dvasinę ir gydomąją jėgą. Užtat kristalai ir naudojami įvairiose naujaamžininkų terapijose, kaip, pvz., psichiniame gydyme, akupunktūroje, sapnų išaiškinime, auros ir chakros gryninime ir emocinės pusiausvyros išlaiky-me.21

Kristalai taip pat naudojami pastiprinti įvairiems psichologiniams ir parapsichologiniams procesams: meditacijai, įvaizdžiams, magikai, "astralinėms sielos kelionėms, spiritualizmui (channeling) ir visokiom kitom prietaringom apraiškom. Naujaamžininkai ir šiaip prietaringi žmonės kristalus nešiojasi su savimi, kad jie užtikrintų gerovę ir sėkmę, padėtų patraukti priešingą lytį. Kristalai taip pat dedami prie augalų, kad pagelbėtų jiems augti, ar prie šaldytuvų, kad sumažintų elektros naudojimą. Tikima, kad kvarco kristalai mažiną skausmą ir gydą ligas.22 Greičiausia šią kristalų "stebuklingą galią" galima lengvai išaiškinti polinkiu į lengvati-kystę ir sugestiją. Beje, bus daug sunkiau suprasti nūdienos keistoką reiškinį, naujaamžininkų spiritualizmo formą, vadinamą "laidininkavimu" (channe-ling).

d. Dvasių 'laidininkai'

Spiritizmu vadiname bandymą per tarpininkus (mediumus) bendrauti su mirusių žmonių dvasiomis. Parapsichologas Scott Rogo skirtumą tarp šių dviejų spiritizmo formų nusako sekančiu būdu: "Spiritizmas yra informacijos parūpinimas apie mirusiųjų dvasias. Tiksliai kalbant, artimųjų bendravimas su jų mirusiųjų dvasiomis per ypatingus tarpininkus. O laidininkavimą aš nusakau, kaip informacijos parūpinimą per kažką panašaus į prigimtinį protą, kurio tikslas yra paremti dvasinį mokslą ir filosofinius svarstymus".23 Tikima, kad laidininkas (mediumas), paliekąs savo kūną, jį užleisdamas dvasinei esybei, kuri per jį, mediumo pojūtinius organus (pvz., kalbą), reiškia savo mintis. Sakytume, laidininkavimas yra naujaamžininkų spiritizmo forma, tebepraktikuojama pagonių religijose.

Modernųjį spiritizmą pradėjo mediumas Jane Roberts, savo kūną užleidusi dvasinei esybei, vardu Seth (1983). Tariamai Seth'o jai perduotą mokslą Roberts surašė į keletą knygų, kurios spausdinamos milijoniniais tiražais. Pagrindinė Setho tezė yra ta, kad kiekvienas invididas susikuriąs savo tikrovę (kraštutinis subjektyvizmas). Tiesa, populiarus tebėra ir Kolumbijos universiteto psichologės Helen Schucmano (jau mirusi) trijų tomų kursas apie stebuklus (A Course in Miracles, 1975). Naujaamžininkų tarpe pasidarė madinga tikėti, kad "laidininkavimas" nėra dovana iš anapus tik keliems išrinktiesiems, bet natūrali visų žmonių galia, laukianti būti pažadinama ir kultivuojama.

Bandymas patirti, ką delfinai turi žmogui pasakyti, bene bus pati naujausia spiritizmo mada Pietinėje Kalifornijoje. Neville Rowe, buvęs elektros inžinierius, tvirtina galįs perduoti delfinų kalbą žmonėms. "Delfinai yra labai išsivystę ir mylintys padarai, trokštantys mums padėti suprasti mūsų vieningumą su visa gyvūnija. Jie yra daugiau negu pasiruošę dalintis su mumis savo džiaugsmais — išmokyti mus "žaisti", — taip delfiniški spiritistai vilioja smalsuolius.24 Iš tiesų, San Diego garsūs akvariumai kai kam tapo šventomis vietomis. Žinia, naujaamžininkų intelektualai į tokią neįtikėtiną lengva-tikystę žiūri skeptiškai ir nepatogiai.

Šiuo metu J. Z. Knight laikoma viena populiariausių "laidininkių" Šiaurinėje Amerikoje. Sakoma, kad per ją kalba dvasia, vardu "Ramtha", apšviestasis. Tarp Knight ("Ramtha") sekėjų yra ir žymių artistų, kaip, sakysime, Shirley Mac Lane ir Burt Reynolds. Mac Laine's įtaka Amerikos žmonėms yra tiesiog stebėtina. Jos dvasinių knygų išparduotas daugiau negu milijonas egzempliorių. Naujaamžininkų tarpe taip pat yra gerai pažįstamas laidininkas Jach Pursel ir jo dvasia "Lazaris". Per šitą įžymų laidininką kalbančios net kelios dvasios. Viena jų save vadina "Tom Mac Pherson", karalienės Elz bietos I laikais gyvenusio kišenvagio dvasia. Pastebėtina, kad laidininkų skaičius šiame krašte nuolat auga. Septintame dešimtmetyje, pvz., Los Angeles mieste tebuvo žinomi tik du laidininkai. O 1986 m. tame pačiame mieste jų būta gerokai daugiau negu tūkstančio.25 Matyt, nūdienos amerikiečių imlumas spiritizmui yra gana stiprus. Andrew Green-ley apklausinėjimai parodė, kad praeito dešimtmečio viduryje net 42% suaugusiųjų turėję tiesioginį kontaktą su mirusiu asmeniu. Prieš tai buvusį dešimtmetį tik 27% apklaustųjų sakėsi tokius išgyvenimus patyrę.

Pasirodo, kad laidininko (mediumo) amatas yra gana pelningas. Norint pakliūti į garsiųjų laidininkų seansus, reikia gerokai pratuštinti piniginę. Pvz., 1987 m. dalyvavimas J. Z. Knight'o grupiniame seanse kainavo 400 dolerių asmeniui. Jach Purselui tuo metu už grupinį seansą reikėjo mokėti 275 dolerius asmeniui, o Kevin Reyersono sesija kainavo 250 dolerių. Mokestis už privačią konsultaciją — 100 dolerių. Bet tokiai konsultacijai eilės, pvz., pas Purselį reikėjo laukti net dvejus metus. Tiesa, kiek vėliau į kai kurių mažesniųjų laidininkų seansus galima buvo pakliūti ir už 12 dolerių. Galima sakyti, kad penktajame šio šimtmečio dešimtmetyje žmonės plaukė pas analistus; šeštajame — į susitikimo grupes; septintajame — į EST savaitgalius, o aštuntajame dešimtmetyje jie bėga į spiritistų laidininkų seansus. Bet ką jie ten išgirsta?

Nepaisant dvasių įvairumo, iš jų išgirstama stebėtinai vienoda pamoka: "Visa yra viena. Esi dievas, susikurki savo tikrovę". Gaunasi įspūdis, kad mediumų dvasių svarbiausias rūpestis esąs, kaip pagelbėti žmonijai, kad ji saugiai pereitų į Naujojo amžiaus erą. Kaip tos dvasios galinčios žmonėms pagelbėti, nurodo laidininkų reklamos. "Jos (dvasios — A. P.) išspręs uždavinius, liečiančius šį ir kitus gyvenimus, atrakins tavo didžiausią potencialą gyvenimui ir meilei. Jos padės išpildyti gyvenimo planą ir žengti pirmyn į sekančią raidos plotmę... Išmoksi susilieti su savo aukščiausiuoju "Aš", susitiksi savo dvasias-protėvius, prisiminsi praeitus gyvenimus ir atsipalaiduosi nuo jų įtakos dabarčiai, išvystysi savo galią tapti mediumu..."26 Viliojantys pažadai! Bet, tiesą pasakius, norėtųsi žinoti, kas gi yra tie žadėtojai, mediumai.

Psichologė Margo Chandley tyrinėjo 13 laidininkų (mediumų). Paaiškėjo, kad dvylika jų buvo patyrę kritiškų išgyvenimų vaikystėje: epileptinių priepuolių, galvos sutrenkimų nuo kritimo, seksualinių ar emocinių piktnaudžiavimų, tėvų nesirūpinimo jais. Dėl to jie traukėsi į save, į savo vidaus gyvenimą. Taip pat tie žmonės turėjo nenormalių ar mistinių išgyvenimų, būdami tarp 3-11 metų amžiaus — ir tik tuomet, kai būdavo palikti vieni patys sau.27 Mediumų praeitis, atrodo, duoda pagrindo psichologiniam spiritizmo aiškinimui. Vieni mano, kad čia turima reikalo su psichikos išsiskyrimu (disociacija). Kiti įtarinėja laidininkus apgaule. Treti prileidžia dvasių apsėdimo hipotezę (teologinis aiškinimas). Vokiečių psichiatras Hans Bender spiritizmo fenomeną vadina mediumistine psichoze, kurioje turima reikalo ne su psichikos skilimu (šizofrenija), bet su "dalinių sistemų funkciniu išsilaisvinimu". Beje, pasirinktoji straipsnio tema neleidžia išsamiau šio klausimo pagvildenti.

e. Naujojo amžiaus svarba

Naujaamžininkų tinklas, nupintas iš įvairių organizacijų, institucijų, grupių bei individualių elgsenos stilių, gobia visus visuomeninio gyvenimo pavidalus: mokslą, švietimą, gydomąją mediciną, meną, politiką ir net kai kurias religines sritis. Gaunasi įspūdis, kad naujaamžininkų ideologija nudažo visa, su kuo tik vakarietiškos civilizacijos žmogui tenka susidurti. Sąmonės tyrinėtoja Marilyn Ferguson nurodo tris kelius, kuriais mistinės nuotaikos veržiasi į mokslus. Jos tvirtinimu, "didžiulė mokslinio susidomėjimo banga liejasi į tokias praktikas, kurios prieš dešimtmetį buvo laikomos šarlatanizmu, į pakeistos sąmonės būkles, neortodoksinę mediciną ir parapsichologiją".28 Išties į visuomeninių mokslų studijas tapo įtraukti ir mistiniai-okultistiniai reiškiniai. Pvz., 1979 m. Kalifornijos universitete (Berke-ley) buvo suteiktas pirmas doktoratas parapsichologijoje.

Pasikeitusios sąmonės būklės (altered statės of consciousness) gali iššaukti gilų, mistinį savo individualybės peržengimą ir susiliejimą su visu tuo, kas egzistuoja. Žmogaus sąmonė lieka atsieta nuo gyvenimo aplinkos. Jo protinė — intuicinė galia sustiprėja, protavimas įprastinėmis sąvokomis nustoja, nors sąmonė visiškai ir nedingsta. Išgyvenamas intensyvus sąlytis su dievybe. Panteistinėje mistikoje žmogaus siela, pasiekusi Vienintelį, dingsta jame kaip vandenyje. Priešingai, krikščioniškam misticizme asmens tapatybė ir jos santykis su Dievu sustiprėja. Naujaamžininkuose, betgi kalbama apie natūralinį misticizmą, perkeistą sąmonės būklę, kurią galima pasiekti įvairiomis psichologinėmis priemonėmis ir net cheminių medžiagų pagalba.

Ne taip seniai Harvardo universiteto psichologai Timothy Leary ir Richard Alpert ėmėsi tyrinėti perkeistos sąmonės būkles. Norėdami geriau suprasti šį žodžiais sunkiai aprašomą fenomeną, jie nutarė patys tą reiškinį išgyventi, vartodami narkotikus. Taip darydami, jie įvedė subjektyvinį elementą į mokslinį tyrinėjimą. Užuot buvę objektyviais, atokiais stebėtojais, jie pasidarė eksperimentų dalyviais. Tačiau "juo daugiau jie narkotikų vartojo, tuo mažiau domėjosi mokslu".29 Pagaliau jie taip susižavėjo haliucinogenais, kad pasidarė nebekom-petetingi "perkeistų sąmonės būklių" tyrinėtojai. Leary pavirto gėdingu hipių "guru", o Alpert, pakeitęs pavardę į Baba Ram Dass, — virto Naujojo amžiaus skelbėju. Kiek panašia kryptimi pasuko ir buvęs astronautas, griežtųjų mokslų daktaras, Edgar Mitchell. Sugrįžęs nuo mėnulio, patyręs mistinių išgyvenimų, atsistatydino iš eitų pareigų (NASA ir laivyno) ir įsteigė Noetinį institutą žmogaus sąmonei tyrinėti. Atrodo, kad mistiniai išgyvenimai giliai paveikia mokslininko asmenybę ir jo darbą.

Mitchell, kaip ir kiti naujaamžininkai, teigia, kad nesą jokių antgamtinių reiškinių, o tik labai didelės spragos mūsų pažinime to, kas yra gamtiška, kas natūralu. Antra vertus, jų nuomone, parapsicho-loginiai-okultistiniai reiškiniai negalį būti išaiškinami grynomis griežtųjų mokslų kategorijomis. Vadinasi, naujaamžininkai nėra nei teistai, nei materialistai. Jų filosofinė pozicija tegali būti suprasta tik panteizmo šviesoje. Panteizmas, kaip matėme, laiko gamtą dieviška ir Dievą gamtišku. Tokioje prielaidoje skirtumas tarp mokslo ir religijos lengvai užsitrina. Tuomet net ir prie Dievo galima artintis moksliškai. (Beje, toks Dievas jau nebėra krikščionių Dievas.) Štai kodėl okultistinė ir Rytų raštija kalba apie "jogos mokslą', "karmos ir reinkarnacijos mokslus", "sielų kelionių mokslą", "mokslines religijas" ir t. t. "Mano religija yra visiškai moksliška... Žinoma, tai yra skirtingas mokslas nuo to, kuris kultivuojamas universitetuose. Ten yra objektyvus mokslas. Manasis gi yra subjektyvus mokslas", — paaiškina indų gurąs Rajneesh.30

Kai kurie naujaamžininkai tikisi ir laukia, kad objektyvų universitetų mokslą pakeistų subjektyvus "apšviestųjų" mokslas. "Padidėjęs sąmoningumas, kaip būna meditacijoje, gali mus nuvesti užu mūsų logikos ribų į pilnesnį žinojimą. Įprastinio mokslo pabaiga gali reikšti vakarietiškos civilizacijos perėjimą, savo laiku ir savo būdu, į aukštesnę žmogiškos patirties dimensiją", — tikisi jau minėta Ma-rilyn Ferguson.31 Tačiau kaip būtų, jeigu panteistinio misticizmo "apšvietimas" pasirodytų besąs tik iliuzija? Tų iliuzijų įžvalgas įjungus į mokslines teorijas, prieitume mokslo pabaigą. Iš tikrųjų okultistų pasaulis knibždėte knibžda "subjektyvinio mokslo" įvairiausiomis išdavomis. Ten kalbama apie kontaktus su visokiom nežemiškom būtybėm, apie keliones už kūno ir pasaulio ribų, apie hipnoze sukeltus praeities gyvenimų prisiminimus, apie tariamas universalaus Proto atminties sankrovas32 ir t. t. Naujaamžininkai į tokius dalykus žiūri rimtai, nors jų ir negalima objektyviai patikrinti. Mistikos iššaukta lengvatikystė nesileidžia faktais pajudinama.

Atrodo, kad misticizmas daro įtakos ir teoretinei fizikai. Kai kurie šios srities mokslininkai (pvz., Fritjof Capra) populiarina mintį, kad dvidešimto šimtmečio fizikos mokslų raida, kaip kvantų ir reliatyvinės teorijos, remianti senovės mistikų tradicijas. Kiti įrodinėja, kad monistinė ir mistinė perspektyvos yra būtinos, nes be jų negalėtume suprasti naujausius atradimus fizikoje ir užsitikrinti tolimesnę šių mokslų pažangą. Vien šios srities veikalų pavadinimai (The Tao of Physics, The Dancing Wa — Li Masters) rodo naujaamžininkų pastangas susieti fizikos mokslus su rytietišku misticizmu.

"Subjektyvinio mokslo" pėdsakų matosi ir švietimo bei auklėjimo laukuose. Šiuo atveju yra būdingos vertybių išaiškinimo (value clarification) ir savi-vertės programos, plačiai praktikuojamos viešose mokyklose. Vertybių išaiškinimo pratimai remiasi filosofine prielaida, kad vertybės išplaukia iš paties individo, jo "vidinės išminties". Užtat privalu padėti mokiniams atrasti ir išaiškinti jų pačių vertybes. Pastebėtina, kad šiose programose nekeliamas klausimas, kas darytina, kad mokiniai patys surastų objektyvias (šalia jų esančias) vertybes (tokių iš viso nesą), bet kokiu būdu paskatinti mokinius "išsikasti" savąsias vertybes. Manoma, kad tokia prieiga prie dorinio auklėjimo yra tinkama pliuralistinėje visuomenėje, nes vaikams neužmetama nė vienos visuomenės grupės vertybinė sistema. Bet argi iš tiesų tokia prieiga yra visiškai neutrali? Prileiskime, paauglys ima naudoti narkotikus ir praktikuoti lytinį palaidumą. Tėvai norėtų jį sudrausti. "Vertybių išaiškinimo" rėmuose sūnus galėtų tėvams duoti labai nuoseklų ir logišką atsakymą: "Tai jūsų pačių vertybinis sprendimas. Neužmeskit jo man".

Nūdien Šiaurinės Amerikos mokyklose mokinių savivertės ugdyme labiau akcentuojama gera nuomonė apie save (subjektyvinis aspektas), negu objektyvūs mokinio pasiekimai. Būsimieji pradžios mokyklų mokytojai, pvz., skatinami "rūpintis vaikų savivertės jausmais negu darbštumu ir realistiškai vertinamais pasiekimais", — daro išvadą Rita Kra-mer, atidžiai išstudijavusi mokytojų ruošimo programas.33 Tokios, vien tik savimana paremtos savivertės ugdymo pasėkos tampa lengvai pastebimos. Pvz., 1988 m. tarptautiniuose matematikos egzaminuose Amerikos trylikmečiai gavo žemiausius pažymius dalyko žinojime. Tačiau savo sugebėjimų (matematikos žinojimo) vertinime amerikoniukai gavo aukščiausius pažymius. Kitaip tariant, jie iš visų tautybių buvo labiausiai patenkinti matematikos žinojimu, iš tikrųjų — nežinojimu.

Naujaamžininkų ideologijos ženklų matosi ir vadinamoje holistinėje medicinoje. "Holos" gr. kalboje reiškia "visas", "pilnas". Holistinei medicinai rūpi visas žmogus. Ji nori žinoti, kas vyksta už ligonio fizinių simptomų: visuomeninė įtampa, šeimos konfliktai, dieta, sezoniniai pasikeitimai, ligonio gyvenimo stilius, emociniai bangavimai ir t. t. Holistinė medicina, šalia įprastinių diagnostikos-gydymo priemonių, dar vartoja vadinamus psichotechninius metodus: grįžtamuosius ryšius (biofeedback), akupunktūrą, vizualizaciją, meditaciją, jogą, hipnozę, įvairius masažus ir kitas terapijas. Tačiau už psicho-mistinės metodikos slepiasi tam tikra pasaulėžiūra. Tikima, pvz., kad holistinės medicinos naudojami naujaamžininkų metodai sudarą tokią psichologinę būklę, kuri leidžianti "žmoguje slypinčią dievybę" virsti gydančia versme.

VYTAUTAS IGNAS.   MERGAITĖ SODE. Aliejus. 1978 m.

Kai kurie medicinos ir sveikatos modeliai yra pagalbūs ir reikšmingi. Nerimą kelia tik holistinės medicinos per didelis šliejimasis prie okultizmo. Šio ryšio neslepia ir patys Naujojo mažiaus sekėjai.' "Rytietiškos filosofijos spiritualizmo sąjūdis taip pat pasitarnavo holistinei medicinai ir sveikatos sistemai, pripažindamas žmogaus kūne ir apie jį esančią neregimą, bet vienijančią dinaminę jėgą, kuri kiniečių vadinama "Chi", japonų "Ki", jogų "prana" ir kitų pasaulio kultūrų įvairiais kitais vardais... Apskritai ši energetinė jėga turi labai didelės praktinės reikšmės ir tiesioginės bei specifinės įtakos sveikatai".34 Pagal 1981 m. atliktus apklausinėjimus, 85% dėstytojų Amerikos medicinos mokyklose norėjo, kad okultizmas butų įtrauktas į psichiatrų ruošimo pro-gramą.

Sakoma, kad tai, kas prasideda misticizmu, baigiasi politika. Iš tiesų Naujojo amžiaus ideologija įsiliejo į politikos lauką. Pvz., buvęs Kalifornijos gubernatorius Jerry Brown ir buvęs Kolorado senatorius Gary Hart yra "gryno kraujo" naujaamžininkai. Žaliųjų judėjimas sudaro Naujojo amžiaus politinį sparną tarptautiniu mastu. Vokietijoje, pvz., yra net jų politinė partija. Aplamai naujaamžininkų politinė ideologija yra gerokai nudažyta futuristinėmis spalvomis. Viliamasi, kad individualinį holizmą seks globalinis holizmas. Donald Keys, naujaamžininkų politinis strategas, mano, kad žmonija stovi "ant ribos kažin ko tai visiškai naujo, tolimesnio evoliucinio žingsnio, ne tokio kaip kiti — pasirodymo pirmos globalinės civilizacijos".36

Globalinėje civilizacijoje būsianti nauja pasaulio varka (novus ordo saeculorum): nauja ekonominė struktūra, paremta lygiu vertybių paskirstymu, nauja planetarinė mokesčių sistema. Joje nebūsią nei nacionalizmo (tautiškumo?), nei patriotizmo. Patriarchalinė tradicija būsianti pakeista matriarchaline, kuri akcentuosianti kooperaciją, tarpusavį bendravimą ir motinos žemės (Gaia) globą. Kad visa tai įvyktų, visų pirma reikalingas globalinis sąmoningumas, planetarinė perspektyva ir politinis spaudimas. Nau-jaamžininkai tariasi turį ir globalinio holizmo, naujos civilizacijos modelį — Findhorn bendruomenę Škotijoje, naujaamžininkų Meką. Tikimasi, kad joje sukaupti mitai formuos ir informuos už istorijos horizonto beiškylančią naują pasaulio tvarką.

Naujojo amžiaus pasaulėžiūra taip pat įsiskverbė į protestantiškąją ir net katalikiškąją krikščionybę. Pvz., Romos katalikų tarpe sparčiai auga vadinamas "kūrybiškasis dvasingumas" ("Creation sprituality"), pagimdytas domininkonų vienuolio Matthew Fox. Jis propaguoja gryną naujaamžininkų filosofiją, įvilkdamas ją į katalikiškus drabužius. Net ir Vatikano įspėtas, nepalieka savo veiklos. Liberaliuose katalikų ir protestantų sluoksniuose plačiai praktikuojami rytietiškieji meditacijos būdai, joga bei įvairios žmogiškojo potencialo pratybos. Pažinimo srityje pabrėžiamos emocinės, iracionalios galios. Artima Naujojo amžiaus mentalitetui proceso teologija yra šiuo metu gana madinga liberaliųjų protestantų teologų tarpe. "Ši teologija dabar jau veržiasi į evangeliškuosius protestantizmo sluoksnius, ypač į tuos, kurie nelaiko Šventraščio pilnai neklaidingu", — pastebi protestantų rašytojas Elliot Miller.37

3. Naujojo amžiaus populiarumo priežastys

Jei vakariečiai naujaamžininkų mitams darosi tokie imlūs, kyla pagrįstas klausimas, kokios yra to imlumo priežastys? Kodėl Naujasis amžius šiandien tapo toks populiarus? Žinia, tų priežasčių reikia ieškoti pasaulėžiūrinėje aplinkoje ir paties individo charakterio struktūroje. Į pasaulėžiūrinės aplinkos orbitą įeina sekuliariniai ir religiniai visuomenės aspektai. Užtat juose ir bandysime atidengti bent didžiuosius šaltinius, kurie maitina naujaamžininkų mitologijas. To paties bandysime ieškoti ir individo charakteryje. Kitaip sakant, klausime, kodėl vienus žmones naujaamžininkų ideologija žavi, o kitus atstumia. Reikia spėti, kad naujieji mitai atliepia į kai kuriuos visuomenės dvasinius poreikius ir individo potroškius. Žodžiu, naujaamžininkų mitologijos populiarumo ieškosime pasaulėžiūrinėje aplinkoje, krikščionybės išraiškose ir individo asmenybės bruožuose.

a. Dvasinė tuštuma

Dar ne taip seniai krikščionybė ir sekuliarinis humanizmas buvo pagrindiniai vakarietiškos pasaulėžiūros formuotojai. Sekuliarinis humanizmas, išaugo iš krikščioniškojo humanizmo. Renesansas, pvz., akcentavo žmogų, bet neneigė Dievo. Pamažu žmogui slenkant į pasaulėžiūros centrą ir Dievą nustumiant į periferiją, prieita prie humanizmo be Dievo. Protas ir mokslo pažanga, užimdami Apreiškimo vietą, tapo galutiniu žmogaus autoritetu. Pradėta viltingai kalbėti apie išsivadavimą iš religinių prietarų. Toks, pvz., buvo Bertrand Russell. Jis tvirtino, kad "jo (žmogaus — A. P.) kilmė, jo augimas, jo viltys ir baimės, jo meilės ir tikėjimai yra tik atsitiktinės atomų samplaukos išdava. Jokia emocinė ugnis, joks heroizmas, joks minties ir jausmų intensyvumas negali išlaikyti individualinę gyvybę anapus karsto. Visa žmogiškojo genijaus vidudienio šviesa yra pasmerkta užgesimui saulės sistemos didžiulėj mirty. Visa žmogaus pasiekimų šventykla privalės neišvengiamai būti palaidota po visatos griuvėsių nuolaužomis". Russell'io įsitikinimu, šie dalykai esą neklystamai tikri, ir todėl privalome juos akcentuoti. Juk "tik ant tvirtų atkaklios desperacijos pamatų gali būti statoma sielos buveinė".38

Ant šitokių "atkaklios nevilties pamatų" ateistinis humanizmas ir ėmė statyti "sielos buveinę" (1933) ir antrojo (1973) humanistų manifesto signatarai ragino žmogų, kad jis pats save gelbėtų ir nelauktų pagalbos iš jokios dievybės. Protas ir sumanumas tesą vieninteliai įrankiai, kuriuos žmonija turi. Jų pagalba galima būsią pilnai išskleisti žmogiškąją asmenybę. Beje, atsisakius Dievybės, atsitinka du dalykai: (1) Visata praranda savo galutinę paskirtį, prasmę ir vertę. Belieka į žmogų žiūrėti kaip į evoliucinių jėgų atsitiktinį produktą, o ne kaip į Dievo kūrinį. (2) Dora atskiriama nuo savojo absoliuto, visuotinės remties — Dievo. Tokiu būdu ji būna žmonijos įnorių apsprendžiama (dorinis reliatyvizmas). Tiesa, žmogus tampa visų dalykų mastu. Bet tie visi dalykai (visata) jau nebeturi krypties, paskirties ir tikslo. Taigi pasaulis, kuris kadaise buvo "pavestas Dievo didybei" (Gerard Manley Hopkins), dabar darosi "idioto sekama pasaka, pilna triukšmo ir įtūžio, bet bereikšmė" (Shakespeare).

Vis dėlto žmogus yra tokia būtybė, kad idioto bereikšmės pasakos, nors jos būtų ir triukšmingos, ilgai klausytis nenori. Vienaip ar kitaip jis ieškos, kaip užpildyti atsiradusią dvasinę tuštumą. Nuosekliai, išsekusio ateistinio humanizmo vietą mėgins užimti kiti izmai; šiuo atveju, kosminis humanizmas — naujaamžininkų religija. Perėjimas iš vieno į antrą, atrodo, nei sunkus, nei nelogiškas. Ateistinis humanizmas žmogų laiko "nuoga beždžione", o kosminis humanizmas į jį žiūri kaip į užsimaskavusį dievą. Vadinasi, pirmasis laiko žmogų medžiaga (materializmas), antrasis — dievybe (panteizmas). Esmėje šie abu humanizmai vienas nuo kito nesiskiria. Vienas mato dvasioje medžiagą, kitas — medžiagoje dvasią. Išties atskirtas nuo antgamtės sekuliarinis humanizmas savaime gravituojaį "Vieną", į panteizmą. Os Guinness'o žodžiais, "pokrikščioniškieji Vakarai yra labai imlūs Rytų minčiai, kadangi jų galutinės tikrovės sampratose yra daug paralelių. Abu (Vakarai ir Rytai - A. P.) sutinka, kad galutinoji tikrovė susumuojama į dvi pagrindines alternatyvas: "absoliuti tyla", arba misticizmo "grynas simbolizmas".39 Pirmąją alternatyvą renkasi ligvistinė filosofija, o antrąją — liberalinė teologija, kuri Šventraštį laiko ne Dievo apreiškimu žmogui, bet žmogiškąja Dievo interpretacija.

Šiaurės Amerikos pliuralizmas, plokštindamas religinę dvasią, taip pat prisideda prie dirvos paruošimo Naujojo amžiaus sėklai. Pilnutinė religijos laisvė duoda gerą progą alternatyviniams tikėjimams. Religijų ir tariamųjų religijų gausus įvairumas daro kiekvieną iš jų psichologiškai ir visuomeniškai labiau priimtiną, bet tuo pačiu metu mažiau besąlyginai tikėtiną. Vadinasi, tikėjimas į absolučią Tiesą iškeičiamas į religinę preferenciją, mėgstamu-mą. Imama rinktis religiją ne tiesos, bet patikimo pagrindu; ne tai, kas tikra, bet tai, kas geriau atliepia individo poreikiams. Per didelis skaičius pa-saulėžiūrinių-religinių pasirinkimų visuomenėje ne tik silpnina jų visų tikėtinumą, bet pačiame individe ir visuomenėje iššaukia netikrumą. Darosi sunku žinoti, kuri iš jų yra autentiškai tikra. Kyla abejonės ir abejingumas. Savo ruožtu, visuomenė, pasinėrusi abejonėse, ieškos naujos dvasinės dermės; bendrų pasaulėžiūrinių-filosofinių prielaidų. Panteistinė pasiūla gali darytis visiškai priimtinu pakaitalu.

Susilpnėjus krikščionybės įtakai ir sekuliarinio humanizmo poveikiui, į atsiradusią tuštumą ima veržtis įvairūs dievai. Ten pakliuvę, jie kovoja už viršenybę, nes dievai sau lygių netoleruoja. Betgi ir visuomenei vien tik dievų minios neužtenka, kad ji galėtų išlaikyti socialinį stabilumą, patvarumą ir rasti gyvenimui kryptį. Labai teisingai savo laiku Mircea Eliade pastebėjo, kad būtent sekuliarinis žmogus "užmušė Dievą, į kurį jis negalėjo tikėti, bet kurio nebuvimo jis negalėjo pakelti".40 Todėl jis ėmė ieškoti dievų pakaitalų. Nustojęs tikėti į Dievą, žmogus ima tikėti į viską. Sakysime, prieš du dešimtmečius 30% amerikiečių tikėjo į astrologiją. Nūdien tokių "tikinčiųjų" skaičius pakilo iki 55%.

Atrodo, kad nūdienis Amerikos pliuralizmas yra padrikas ir susipainiojęs. Toks bešaknis ir sumišęs pliuralizmas galįs tapti akstinu naujai ideologijai ar religijai. Juk visuomenė negali ilgai būti patenkinta, kai maitinama tik dvasinių vertybių trupiniais. Todėl amerikoniškas pliuralizmas galįs būti tik laikina skirtingų bei priešingų idėjų pakanta. Vidinės įtampos veikiamas, jis gali suirti. Tuomet kosminis humanizmas, paremtas panteistine filosofija, taptų nauja ortodoksija — griežtai nustatytų principų ir teiginių religine doktrina. Brooks Alexander'io manymu, kosminis humanizmas "pasirodė kaip tik tinkamu laiku, kad įkvėptų ir sudvasintų sekuliarizmą, pagreitintai (katalitiškai) perkeisdamas jį į organą, perduodantį galutines vertybes. Tokiu būdu jis (kosminis humanizmas — A. P.) darosi visuomeninio vienijimo, ne skaldymo jėga".41 Žinoma, visa priklausys nuo to, ar ir kaip krikščionybė atgaus savo prarastas pozicijas Vakarų kultūroje, vėl tapdama žemės druska.

b. Druska, nustojusi sūrumo

Tiesą pasakius, Naujojo amžiaus patrauklumas slypi jo mistinėje dimensijoje. Kosminis humanizmas, naujaamžių filosofija, teigdamas visų dalykų vieningumą ir dieviškumą, bando užtrinti laiko, erdvės, mirtingumo ir individualybės tikrovę, pakelti asmens savivertės jausmą, akcentuodamas žmogaus neribotą potencialą. Tokiu būdu, atrodo, lyg Naujojo amžiaus mitologijos būtų sudariusios gyvenimui dvasinį-religinį pagrindą: galutinį tikslą, pomirtinį gyvenimą (reinkarnacijos formoje), priemones transcendentinės tikrovės patyrimui (okultizmas) ir t. t. Žodžiu, Naujasis amžius mėgina užpildyti vakarietiškos kultūros ir krikščionybės paliktą tuštumą. Teiginys skamba paradoksiškai. Jau beveik prieš du tūkstančius metų krikščionybė skelbia beveik tokias pačias vertybes: žmogaus sudievinimą, jo išlaisvinimą, nemirtingumą, visatos perkeitimą laikų pabaigoje... Beje, tas skelbimas daugiausia ribojosi doktrinos mokymu.

"Kiekvienas laikmetis Dievo pavedimu turi ką pasakyti", — primena mums kun. Viktor Schurr.42 Vis dėlto didelė krikščionių dalis to balso neišgirdo. Dar priešvatikaniniais dešimtmečiais, pvz., būta radikalaus pasikeitimo moksle ir gyvenime. Bet nei teologai, nei sielovada to nepastebėjo. Teologija pasiliko nebyli. Jei ji ir kalbėjo, kartojo senas formules. Gavosi įspūdis — lyg ji būtų mokslo priešininkė. Ne vien tik krikščionijos priešai ėmė žiūrėti į ją kaip į kokią atgyvenusią instituciją, skelbiančią pasenusias idėjas. Priešingai, naujaamžininkai stengiasi rodytis esą šiuolaikiškesni, turį sprendimus asmeninėms ir visuomeninėms moderniojo amžiaus problemoms: materializmui, vienatvei, taršai, atominei grasai, skurdui ir t. t.

Krikščioniškoji sielovada ir krikščionių mentalitetas atsisakė Dievo skelbimui panaudoti laiko dvasios pasiūlytas išraiškos formas. Bet kuomet mes atsisakome jomis naudotis, tuomet kitokia dvasia ima kalbėti tomis laiko bangomis. Ne be mūsų, krikščionių, kaltės anos dvasios tiesa pasklinda krikščioniškoje aplinkoje. Jei taip, tai reikia manyti, kad krikščionybė, tiksliau krikščionys, nustojo buvę žemės druska, šviesa tamsoje, žėrinčia ugnimi šaltyje, švyturiu ieškantiems tolimesnių žmogiškojo gyvenimo horizontų. Išeitų, kad ir patys krikščionys savo dvasiniu išblėsimu prisidėjo prie purenimo dirvos Naujųjų amžių mitams. Vis dėlto nereikia pamiršti, kokia bebūtų dvasinė aplinka, kad naujaamžininkų panteizmas apeliuoja į pirmykštį žmogaus troškimą pasidaryti dievu, nepriklausomu nuo Dievo kūrėjo, nuo Šventraščio Dievo.

Vatikano II nutarimai bei jo reformos buvo neteisingai aiškinami ir klaidingai taikomi. Tiesa, tai buvo daroma nedidelės, bet balsingos mažumos. Nelaimei, moderniosios komunikacijos priemonės padarė teologų nuomones (ne Bažnyčios doktriną) betarpiškai prieinamas kiekvienam tikinčiajam. Susidarė keistoka padėtis, kuomet dvasininkai, vienuoliai ar vienuolės, ėmė viešai reikšti savo nesutarimus su Bažnyčios hierarchija. Užuot tuos nesutarimus sprendus privačiai, jie buvo perkeliami į komunikacijos tinklus ir viešai diskutuojami. Žinoma, komunikacijos atstovai beveik visada rodė savo šališkumą individo naudai. Tokia būklė sukėlė maišatį eilinių tikinčiųjų širdyse ir galvose. Todėl kai kurie iš jų ėmė nuo Bažnyčios tolti. Kiti perėjo į protestantų sektas: fundamentalistus, Dievo asamblėją, misionierių draugiją ar septynių dienų adventistus. Dar kiti ėmė glaustis prie panteistinių mitų.

Ilganiui įvyko taip, kad nežiūrint, koks nutarimas ar oficialus pareiškimas išeitų iš Vatikano sienų, visada atsiranda katalikų (dvasininkų ir pasauliečių), kurie viešai jam pasipriešina. Ypač tokios taktikos laikosi vadinamų pažangiųjų teologų grupė. Žinoma, tokie reiškiniai nėra nauji Bažnyčios istorijoje. Nauja yra tai, kad šie katalikiškieji disidentai pasilieka Bažnyčioje, ryždamiesi ją "taisyti" iš vidaus. Pagaliau tūkstančiai dvasininkų ir vienuolių, palikę pašaukimus, grįžo į pasaulinį gyvenimą. Dalis jų gyvena Bažnyčios nepalaimintoje moterystėje. Ne viena vienuolijų besikeisdamos vos nesusinaikino. Vadinasi, savitarpiniai ginčai, bruzdėjimai, dvasininkų exodas Bažnyčią nualino. Beliko mažiau energijos tiesioginei jos misijai.

Povatikaniniu laikotarpiu gerokai sušlubavo ir katechezė. Tėvai matė, kad jų vaikai nebuvo mokomi tikybos taip, kaip jie buvo mokomi katalikiškose mokyklose ar šeštadieninėse pamokose. Tie vaikai užaugo, neturėdami jokio supratimo apie Bažnyčios tradicijas ir jos mokslą. Būdinga, kad jie net nežino, kad yra ignorantai tikėjime. Tokie tėvai jau nebepajėgia ar ir nelinksta savo vaikų mokyti tikėjimo tiesų ar maldų. Priešmokykliniai vaikai mintinai moka TV reklamas ir "Sesame Street" (speciali TV programa vaikams) aliteracijas, bet mažai jų žino pagrindines maldas prieš ateidami į mokyklą. Daugelis vaikų nebeturi progos dalyvauti Svč. Sakramento garbinime ar kitose panašiose pamaldose. Net "kunigų seminarijų dėstytojai daugelyje vietų pastebėjo, kad daug ateinančių į seminariją jaunuolių nežino net katalikų tikėjimo pagrindų", — pastebi kun. James LeBar.43

Greičiausia pagrindinė kultų pasisekimo priežastis yra ta, kad didelė dabartinės jaunų žmonių kartos dalis neturi tikėjimo. Spėjama, kad apie 40% jaunuolių, įstojusių į kultų grupes, ateina iš katalikiškų šeimų. Kiti šaltiniai nurodo kiek mažesnį katalikų skaičių: apie 50% protestantų, 20% žydų ir likusieji — 30% katalikų (Communicator, Fall, 1990, p. 1). Tikėjimo stokos hipotezę paremia buvusių kulto narių liudijimai. "Aš niekada nepažinau Kristaus kaip asmens, kuris interesuotųsi manimi". "Aš niekad nebuvau patyręs, koks gražus ir realus yra Šventraštis". "Praleidau katalikiškoje mokykloje dvylika metų ir neturėjau kunigo, seselės ar broliuko, kurie būtų mane asmeniškai pažinę". "Katalikų Bažnyčia man nieko nereiškė". Tai vis katalikiškųjų ekskultis-tų pasisakymai. Matyt, kultų grupėse jie tikėjosi atrasią tai, ko nerado katalikiškose bendruomenėse; matyt, jie tebuvo turėję tik sociologinį (kultūrinį) sąlytį su katalikybe: buvo pakrikštyti, specialiomis progomis dalyvavo mišiose, ir galbūt buvo lankę tikėjimo pamokas, reikalingas pirmajai komunijai.

Žiūrėdamas iš platesnės perspektyvos minėtasis LeBar daro tokią išvadą: "Yra svarių tikėjimo stokos įrodymų šiandienos katalikuose".44 Sakysime, į skyrybas ir antrąsias vedybas ir pas katalikus imta žiūrėti "natūraliai", kaip į savaime suprantamą dalyką. Jos pateisinamos šitaip: "Dievas supranta mūsų padėtį". Ne retai būsimieji vedybų bendrininkai išreiškia nenorą vaikus auklėti katalikų tikėjime. Teisinamasi tuo, kad esą reikalinga leisti patiems vaikams pasirinkti tokią religiją, kokią jie norės. Ruošdamasi mišriai moterystei, katalikiškoji pusė dažnai išleidžia katalikiškas apeigas, oficialiai nepalieka Katalikų Bažnyčios, nors reguliariai lanko savo kitatikio partnerio (vyro ar žmonos) šventovę. Šiuo atveju patogumas pasirenkamas elgesio norma. Einama mažiausio pasipriešinimo kryptimi.

Tikėjimo sumenkėjimą šiandienos katalikuose rodo, pvz., ir konvertitų skaičius. 1950 m. vienam tūkstančiui aktyvių, "praktikuojančių" katalikų atiteko 4,3 konvertito. O 1986 m. tokiam pačiam skaičiui katalikų tebuvo tik 1,6 konvertito. Tiesą pasakius, tikėjimo stoka nėra vien tik kultų pasisekimo pagrindine priežastimi, bet šaltiniu ir kitų negerovių Bažnyčioje, kaip antai pašaukimų stokos, pasipriešinimo Bažnyčios mokymui, stokos pastovių įsipareigojimų moterystėje (50%). Suprantama, kultų bei kitų Naujojo amžiaus mitų populiarumo priežastimi nėra vien tik tikėjimo išblėsimas. Asmens temperamentas ir charakteris taip pat įsijungia į svarbesniųjų priežasčių grupę.

c. Potraukis į mitologijas

Aplinka, ar ji būtų dvasinė, religinė, ekonominė ar politinė, pati iš savęs neapsprendžia individo elgesio. Ji tik gali žmogų daugiau ar mažiau nuteikti, viena ar kita kryptimi jį palenkti. Galutinai veiksmą nusprendžia pats asmuo. Betgi asmens sprendimą įtaigauja jo charakterio bruožai. Taip esti ir su kultų bei Naujojo amžiaus sekėjais. Jų pasirinkimą dalinai nulemia jų charakterių struktūros. Kultai, pvz., patraukia žmones, kurie ieško dvasinės apšvietos. Mat kultų vadovai sakosi turį visatos paslapčių raktus. Taip pat kultai ir įvairios kitos Naujojo amžiaus išraiškos vilioja jaunus žmones, ieškančius, kad kas nors jiems vadovautų, juos auklėtų ir juos mylėtų. Tokie žmonės tikisi, kad kultai padės jiems susirasti tikslą gyvenime, pašalinti vidinius konfliktus, išmokti savęs kontrolės ar atrasti naują savivertės šaltinį.

Iš tiesų menkas savivertės jausmas ar savimi pasitikėjimas padaro jaunuolius lengvai pasiduodančius kultų verbuotojams. Asmenys, besijaučią esą beverčiai ar nekompetetingi, links pasiduoti tiems, kurie parodys jiems dėmesio ar apibers pagyromis. Išties daugelis kulto narių prisipažįsta, kad, priklausydami grupei, jie jaučiasi esą ypatingi ir svarbūs asmenys. Šiurpas nukrečia pagalvojus, kad Sun Myung ir Charles Manson (jo "šeima" nužudė keletą žmonių) įtikino savo sekėjus, jog jie yra privilegijuoti (išrinktieji) atsivertėliai, kurie, pasak Apreiškimo knygos, pakeisią pasaulį. Kultai patraukia ir gabius, talentingus individus, kurie esamomis sąlygomis, dėl vienų ar kitų priežasčių, neišvysto savo talentų. Jiems kultai patinka, nes iš jų mažiau reikalauja — neangažuoja jų talentų. Iš tikrųjų, per didelis vaiko smegenų skatinimas ar per greitas "subrendimas" vaikystėje gali pakreipti jaunuolį ieškoti atlydžio — pasirinkti kuklų, nesudėtingą gyvenimo stilių, duodantį raminantį atsakymą į gyvenimo problemas.

Ne retai kultais pasinaudojama kaip maištavimo priemone prieš tėvus ar visuomenę. Tapęs nariu tokios grupės, kuri diametraliai prieštarauja šeimos įsitikinimams (pasaulėžiūrai) ar visuomenės pažiūroms bei tradicijoms, jaunuolis jaučiasi parodęs savo galią jo "engėjams". Maištaujančius paauglius ypač vilioja šėtonizmas. Juk kas gi gali būti labiau užkrečiančio, kaip velnio garbinimas ar jo reikalavimų vykdymas? Kas gi gali geriau išreikšti jaunuolio laikyseną visuomenės atžvilgiu, kaip apvertimas aukštyn kojomis dieviškojo dekalogo ar pažeidimas judaizmo-krikščionybės tradicijų (palikimo principų), kuriais remiasi Vakarų civilizacija? Taip pat virpulių ieškantis jaunuolis šėtonizme gali rasti savo nuobodulio išblaškymą. Individai, "gyvenantys linksmai ir sensacingai, patirdami mažai džiaugsmo medžiaginiame gyvenime", gali tapti imlūs kultų, ypač šėtonizmo, slaptingumui.45

Paprastai paaugliai būna naivūs lengvatikiai. Jie dar neturi patirties ar intuityvaus pažinimo, kad galėtų realiai atsiliepti gyvenimo iššūkiams. Jie dar neturėjo progos pasimokyti iš gyvenimo klaidų, kad pajėgtų lengvai suprasti, kurie jų sprendimai yra klaidingi ir kurie teisingi. Jie labiau mėgsta suprastintus, nesudėtingus ar dramatiškus sprendimus. Kaip tik visa tai kultai ir pažada. Pagaliau jaunas amžius esti linkęs į idealizmą — visa matuoti tobulumo mastu. Laukiama, kad kiti žmonės išpildytų jų neįmanomai aukštus reikalavimus. Dažnai idealisto iliuzijos sutrupa, pamačius mokytojų ribotumą ar tėvų daromas klaidas. Suprantama, juos žavi kulto vadas, kuris rodosi esąs neklystančiu, tobulu mokytoju. Dėl per didelio pasitikėjimo kitais atsisakoma kritiško sprendimo, psichologinės autonomijos ir pasiduodama kitų vadovavimui. Anksčiau ar vėliau naiviems idealistams tenka nusivilti realybe. Tokiu atveju jie griebiasi bet kokių naujų iliuzijų, kurias kultai sugeba vykusiai sufabrikuoti.

Priklausomumas (psichologinis) bene bus pats lemtingiausias charakterio bruožas, palenkiąs individą kultų link. "Paaugliai, kurie negali vieni apsispręsti, kurie nuolatos kreipiasi į draugus ar savo šeimas, ieškodami paskatinimo, pramogų ar net savosios tapatybės, lengvai pasiduoda kiekvienam, kas tik žada patenkinti jų poreikius", — tvirtina psichiatrai L. E. Dumont ir R. I. Altesman.46 Jaunuoliai, nenorintys gyventi pas tėvus, bet ir bijantys savarankiškai gyventi, randa prieglaudą kultų grupėse. Emociniai priklausomam (nesavaranhkiškam) individui būna sunku daryti kasdieninius sprendimus be kitų pagalbos. Tokia pagalba susirandama grupėse. Bijodami, kad nebūtų atstumti, jie pritaria kitų nuomonėms net ir nežinodami, kad jos yra klaidingos; būna pasiruošę atlikti nemalonius ir sunkius darbus, kad tik užsitarnautų kitų malonę ir prielankumą. Palikti vieni, tokie žmonės jaučiasi nepatogiai ir bejėgiški. Jie nekritiškai glaudžiasi prie kitų, net rizikuodami tapti išnaudojimo aukomis.

Individai, turį psichiatrinių problemų, taip pat gana lengvai gali tapti kultistų aukomis. "Psichologinis sutrikimas, dar prieš tampant kulto nariu, yra vienas iš labiausiai rizikingų komponentų kultų pažeidžiamumo formulėje", — tvirtina mūsų minėtieji psichiatrai Dumont ir Altesman.46a Pvz., kultų žinovas Mare Galanter ir jo kolegos rado, kad 25% kultistų (Dieviškos šviesos misijos ir Susivienijimo bažnyčios) turėjo rimtų sunkenybių su narkotikais, prieš taptadami tų grupių nariais. Pvz., prieš įsijungdami į "Dieviškos šviesos misiją" (sektą), 65% būsimųjų kandidatų kasdien rūkė marijuaną. 38% kandidatų emociniam balansui atstatyti buvo gavę psichoterapinės pagalbos. Gi 9% kulto narių jprieš įstojimą į šias grupes buvo gydyti psichiatrinėse ligoninėse.47 Kiti apklausinėjimai rodo, kad net 60% kulto narių, prieš ateidami pas kultistus, ieškojo psichoterapinio gydymo.

Tiesą pasakius, žmonės dedasi prie naujų judėjimų, įvairių motyvų skatinami. Kartais jos patraukia idėjos, tikėjimai ar ideologijos; kartais senojo tikėjimo sistemos jiems pasidaro nebepagalbios ir nebereikšmingos; kartais jie jaučia stiprų poreikį jungtis ir būti kokios nors grupės priimtais. Kitais atvejais jie ieško asmens ar uždavinio, kuris duotų šviežią ir prasmingą paskirtį jų gyvenimui. Bet štai John Oldham ir Lois Morris aprašo asmenybės tipą, kuris ypatingu būdu yra imlus Naujojo amžiaus judėjimams. Pavadintas idiosinkratišku, tas charakterio tipas, autorių žodžiais, tai "moterys ir vyrai ne tokie kaip visi kiti. Jie yra svajotojai, dvasios ieškotojai, vizionieriai, mistikai. Jie žingsniuoja pagal kitokį ritmą, skirtingą nuo įprastinio, kurį didžiuma žmonių seka. Jie yra tikri originalai ir kartais prasikiša kaip ekscentrikai, kartais kaip genijai".48

Naujojo amžiaus sąjūdis idiosinkratiškam žmogui parūpina vietą ir aplinką, kurioje jis gali išreikšti savo neįprastas pažiūras. Toks individas gali dalyvauti šamanistiniame gydymo seminare ar praleisti mėnesius medituodamas ir nebijodamas, kad būtų palaikytas keistuoliu. Žinia, žmonės su idiosinkratišku charakterio stiliumi labai gerai supranta, kad kiti į juos keistai žiūri. Todėl dažnai jie ieško panašiai galvojančių draugystės, kad galėtų jų tarpe jaukiai ir patogiai pasijausti. Anaiptol, tai dar nereiškia, kad kiekvienas idiosinkratiškesnis (keistesnis) įsilieja į naujaamžininkų srovę arba, kad kiekvienas susitapatinęs su Naujuoju amžiumi jau būtinai turi idiosink-ratišką charakterį. Tarp kitko, idiosinkratikai nepaiso tradicijų, papročių ar visuomenės priimtų normų. Jie seka savo vidinį balsą, ne kitų žmonių nuomones ar ideologijas. Užtat jie būna sunkiau kitų žmonių priimami ir toleruojami. Laimei, Naujojo amžiaus tinkle yra vietos visokiems keistuoliams, ekscentrikams, idealistams. Taip pat naujaamžininkų sinkretizmas vilioja ir tuos, kurie ieško mitų, pridengtų religine skraiste, bet šalinasi nuo Dievo.

Užsklandinės pastabos

Šio straipsnio rėmuose bandėme nutapyti Naujojo amžiaus paveikslą, paryškinantį pagrindinius šio judėjimo bruožus: panteistinę pasaulėžiūrą, tikėjimą į kosminę evoliuciją, patirtinį (intuityvų-emotinį) pažinimo procesą, psichologinę-dvasinę savipildą, rūpesčius globalinėmis problemomis, suameriko-nintą rytietišką misticizmą, okultistines apraiškas. Taip pat ieškojome priežasčių, galinčių paaiškinti šito ideologinio judėjimo sėkmę. Todėl, pažvelgus į bendrais škicais nupieštą naujaamžininkų paveikslą, siūlosi keletas išvadų.

1.    Pasaulėžiūriniu požiūriu Naujasis amžius remiasi panteistiniais pagrindais. Vadinasi, jame vietos nėra įsikūnijusiam krikščionių Dievui. Šia prasme Naujasis amžius krikščionybei yra pavojingas. Priešingai, Rytų misticizmas ar "vėl atgimusių" pagonių spiritualizmas puikiai derinasi su panteizmu, nes jie juo, panteizmu, maitinasi. Stebint naujaamžininkų populiarumą, peršasi išvada, kad šiandienos žmogus yra linkęs į misticizmą, ypač kai jam nereikia atsisakyti hedonizmo. Išeitų, kad ir krikščionybė gali patraukti nūdienos žmogų savuoju, krikščionišku misticizmu, t. y. ne katekizmo, ne teologijos, bet tikėjimo Kristumi. Būdinga, kad Naujojo amžiaus sekėjai, atėję į krikščionybę (konvertitai), tampa charizmatiniais krikščionimis.

2.    Naujaamžininkų mitologija pasireiškia pozityviais ir negatyviais aspektais. Daugelis jos sekėjų yra nuoširdūs humanistai, pasiruošę tarnauti žmonijai. Jie, pvz., rūpinasi tokiomis problemomis, kaip gyventojų perteklius, žemės išteklių eikvojimas, miškų naikinimas, dirbamos žemės plotų mažėjimas, oro, žemės ir vandens teršimas, alkis pasaulyje ir t. t. Tai girtini užmojai, kuriuose krikščionys privalėtų entuziastingai bendradarbiauti. Dar geriau, jei krikščionys kovotų šio fronto pirmose linijose. Šiuo atžvilgiu vyskupas Michael Pfeifer (San Angelo, Texas) laikytinas pavyzdžiu visai katalikų hierarchijai. Savo pastoraciniame laiške ekologijos klausimu jis nurodo, kad rūpestis aplinka yra gyvybei pagarbos pagrindas. Žemė juk yra mūsų namai, o gamta mūsų gyvybės šaltinis, todėl ji negali būti piktnau-dojama. Gamta nėra atlaidi.

3.    "Visa yra viena. Žmogus yra dievas. Jis kuria savo paties tikrovę". Tai pavojingiausios naujaamžininkų epistemologinės (pažinimo) prielaidos, atstovaujančios kraštutinį, beveik pichotinį, subjektyvizmą. Objektyvios tikrovės neigimas yra pats pavojingiausias dalykas visoms gyvenimo sritims: visuomenei, individui, religijai, mokslui, politikai ir net kasdienos gyvenimui. Kas, pvz., atsitiktų, jei Naujasis amžius pripildytų visuomenę žmonėmis, labiau vertinančiais okultistines pasakas negu patikrinamus faktus? Praktikoje tai reikštų, kad turėtume "daugiau žmonių, kuriems būtų sunku sutikti nenorimas pasėkas ar nemalonius faktus. Jei daugiau tokių žmonių tvarkytų atominius reaktorius, lėktuvų skrydžius aerouostuose, darytų sprendimus apie viską, pradedant kanalizacija ir baigiant karo skelbimu, neišvengiamai būtų padaryta daugiau klaidų, sukelta daugiau krizių. Tai atsitiktų dėl to, kad tokie žmonės nesilaiko objektyvios tikrovės kriterijų", — daro išvadą psichologas Kevin Garvey.49

4.    "Sukurti savo paties tikrovę" individui yra daug lengviau moralinėje srityje, negu fizinėje aplinkoje. Jei žmogus iš tiesų yra dievas, tai jis yra ir savųjų veiksmų norma. Dievas juk gali elgtis taip, kaip jis nori ir visi jo veiksmai turi būti geri. Taip galvoja ir "apšviestasis" Manson, tebesėdįs kalėjime už žmogžudystes. Išties naujaamžininkai mano gyvensią "aukštesnėje" plotmėje, kurioje nebesą skirtumo tarp gėrio ir blogio. Jie nežiūri realiai nei į žmogaus ribotumą, nei į blogio faktiškumą, nei pagaliau į istorijos (praeities) pamokas. Jie yraįsitikinę, kad "apšviesto" individo doros norma yra jo gera savijauta. Tai, kas iššaukia gerą savijautą, tas ir yra gera, morališkai leista. Bet ką tokia auklėjimo filosofija žada? Profesoriaus Carl Raschke's žodžiais, "ką mes matysime ateityje, tai bus daugybė rūšių išaugintų sociopatinių asmenų, galvojančių kaip Raskolnikovas, kad viskas yra leista".50
5.    Naujaamžininkų mistikos rūkai gaubia ir katalikus; Ir katalikų tarpe yra stipri spiritizmo praktika. Spėjama, kad vien Brazilijoje esama per 20 milijonų spiritizmo sekėjų. Knygos, aprašančios pasikalbėjimus su mirusiųjų dvasiomis, yra labai populiarios ir Europoje. Antai L. S. Albertini'o knyga "Yra pomirtinis gyvenimas" per penkerius metus susilaukė net 24 laidų. Kaip į spiritizmą reikėtų žiūrėti, nurodo spiritizmo specialistas, brazilų vyskupas Bonaventūra Kloppenburg: "Per 40 m. dalyvavau spiritistų seansuose. Šiandien aš esu įsitikinęs labiau negu bet kada, kad jokia dvasia neatėjo mus aplankyti ir niekada neateis. Aš taip pat galėčiau padaryti tokius fenomenus, kokius regime anuose susibūrimuose. 1957 m. popiežius Pijus XII paprašė mane suorganizuoti konferenciją apie spiritistines patirtis Gregorianumo universiteto didžiojoje salėje. Prieš studentų ir profesorių akis aš galėjau padaryti, kad stalai judėtų, ir sukelti vaiduokliškus pasirodymus. Spiritizmas yra natūralių reiškinių klaidingas aiškinimas. Susižinojimas su mirusiųjų dvasiomis nėra galimas".51

6. Pagaliau pati naujaamžininkų ideologija nėra nauja. Jos pagrindinius veido bruožus galima lengvai atpažinti XIX amžiaus teosofų pažiūrose, emersoniš-kame transeendentalizme ir net senųjų gnostikų filosofijoje. Susižavėjimas magika, ezoterika ir okultizmu buvo stiprus ir praėjusio šimtmečio pabaigoje. Kuomet tikėjimas nebevykdomas realiame gyvenime, kaip tai yra šiandien, tuomet žmonės ieško užsikabinimo už ko nors kito. Grįžtant seniesiems mitams, grįžta ir senosios erezijos po tų pačių naujaamžininkų skraiste. Pvz., Pelagijaus klaida, kad žmogus gali gyventi be nuodėmės vien tik savųjų pastangų dėka, be dieviškos malonės pagalbos, subtiliai bando skverbtis ir į katalikiškųjų mąstytojų galvas.

Išnašos
1.    Rev. Wm. Kent Burtner, O.P., "New Age Move-
ment. What is it? Is It Really New?", sudėt, veikale
red. James LeBar, Cults, Sects and the Neto Age,
Huntington, Ind.: Our Sunday Visitor, 1989, p.
152.
2.    Fergus M. Bordewich, "Colorado's Thriving
Cults," The New York Times Magazine, May 1, 1988, p.
38.
Tarp kitko, Protėjas yrasen. graikų jūrų dievas, sugebėjęs pagal norą keisti išvaizdą ir pranašauti.
3.    Fergus M. Bordewich, op. cit., p. 38.
4.    Fritjof Capra, The Turning Point: Science, Society and Rising Culture, New York: Simon and Schu-ster, 1982, p. 371.
5.    Carl Sagan, Cosmos, New York: Random House, 1980, p. 243.
6.    Theodore Roszak, Unfinished Animal, New York: Harper and Row, 1977, p. 225.
7.    Cit. Tom Minnery, "Unpluging the New Age", Fo-cus on the Family, August, 1987, p. 2.
8.    George Leonard, The Silent Pulse, New York: Baniam, 1981, p. 105.
9.    Cit. Douglas R. Groothuis, Unmasking the New Age, Downers Grove, 111.: Inter Varsity Press, 1986, p. 28.

10.    Julian Huxley, Religion Without Revelation, Lon-don: Max Parrish, 1959, p. 236.
11.    Cit. Elliot Miller, A Crash Course on the Neto Age Movement, Grand Rapids, Mich.: Baker Book House, 1990, p. 69.
12.    Ric Ingrasci, M.D., "Up From Eden — A New Age Interview with Ken Wilber", Neto Age, April, 1982, p. 77.

13.    Kristin Murphy, "United Nation's Robert Muller... A Vision of Global Spirituality", The Movement Netospaper, September, 1983, p. 10.
14.    1978 m. Guyanos džiunglėse paties kulto vadovo Jim Jonės įsakymu, nusižudė 914 žmonių, kurių tarpe buvo ir apie 216 vaikų. Vadinama MOVE kulto grupė Filadelfijoje tapo tokia grėsme kaimynams, kad 1985 m. miesto valdžios įsakymu ji buvo policijos sunaikinta.
15.    Anson Shupe, "Sun Myung Moon's American Di-sappointment", The Christian Century, August 22-29, 1990, p. 766.
16.    Zr. Rev. James J. LeBar, opus cit., p. 130-151.
17.    Plg. Gene Mustain, New York Daily Netos, May 24, 1987.
18.    Plg. Bob Larson, Rockfor Those Who Listen to the Words and Don t Like What They Hear, Wheaton, 111.: Tyndale House, 1986. Šiuo klausimu labai informatyvus veikalas.
19.    Michael Murphy and Rhea A. White, The Psychic Side of Sports, Reding, Mass.: Addison Wesley, 1978, p. 6.
20.    Alan Vaugham, "Intuition, Precognition and the Art of Prediction", The Futurist, June, p. 10.
21.    Aura, okultistų aiškinimu, yra psichinės energijos laukas, išeinąs iš visų gyvų būtybių ir iš specialių negyvų objektų. Chakras — septyni energijos centrai žmogaus kūne. Medituojant per chakras, pagaminami kundalini (psichospiritualinė energija). Kada kundalini pasiekia vyriausią chakrą galvos viršūnėje, tada žmogus patenka į apšvietos būklę, pasidaro apsišvietęs. Koks "mokslinis" aiškinimas!
22.    Žr. Robin Pierson, "The Crystal Connection", The Orange County Register, January 4, 1988, p. 5.
23.    Cit. Jon Klimo, Channeling, Los Angeles: Jeremy P. Tarcher, 1957, p. 5-6.
24.    Cit. Elliot Miller, opus cit., p. 158.
25.    Plg. Lynn Smith, "The New Chic Metaphysical Fad of Channeling", Los Angeles Times, Dec. 5., 1986. p. V.
26.    Cit. Elliot Miller, opus cit., p. 160-161.
27.    Žr. Jon Klimo, Channeling, Los Angeles: Jeremy P. Tarcher, 1987, p. 185.
28.    Marilyn Ferguson, The Brain Revolution, New York: Bantom Books, 1973, p. XIV.
29.    Dan Wakefield, "The Hallucinogens: Reporter's Objective View", sudėt, veikale, red. D. Solomon, LSD: The Consciousness-Expanding Drug, New York: Berkley Medalion Books, 1966, p. 61.
30.    "Bhagwan Shree Rajneesh Speaks Again", The Raj-neesh Times, November 2, 1984, p. 4-5.
31.    Marilyn Ferguson, The Aquarian Conspiracy, Los Angeles: Jeremy P. Tarcher, 1980, p. 172.
32.    Sakoma, Akashic'o mieste metraščiai apima visą

žinojimą ir egzistuoją kažkur slaptingoj eterinėj sferoj.
33.    Cit. Chester E. Finn, Jr., "Narcissus Goes to Schoo-1", Commentary, June, 1990, p. 41.
34.    Dana Ullman, M.P.H., "Holistic Health: Friend and Foe of Progressive Health Care", International Journal of Holistic Health and Medicine, Winter, 1982, p. 22.
35.    Žr. Meme Block, "M.D.'s and Magic", Science Di-gest, May, 1982, p. 92.
36.    Donald Keys, Earth at Omega: Pasage to Planetiza-tion, Boston: Branden Press, 1982, iii.
37.    Elliot Miller, opus cit., p. 188.
38.    Abi citatos paimtos iš Bertrand Russell, Why I Am Not a Christian, New York: Simon and Schuster, 1957, p. 107.
39.    Cit. Os Guiness, The Dust ofDeath, Downers Gro-ve: Inter Varsity Press, 1973, p. 204.
40.    Mircea Eliade, Occultism, Witchcraft and Cultural Fashions, Chicago: University of Chicago Press, 1976, p. 5.
41.    Brooks Alexander, "The Rise of Cosmic Humanism: What is Religion?", Spiritual Counterfeits Journal, Winter, 1981, p. 6.

42.    Bernard Haring, Macht und Ohnmacht der Reli-gion, Zalzburg: Otto Mūller Verlag, 1956, p. 334.
43.    Rev. James LeBar, opus cit., p. 27.
44.    Ten pat, p. 28.
45.    Erich Fromm, On Disobedience and Other Essays, New York: The Seabury Press, 1981, p. 123.
46.    Larry E. Dumont, M.D., Richard I Altesman, M.D., A Parenfs Guide to Teens and Cults, Wa-shington, DC: Psychiatric Institute of America, 1989, p. 25.
46a.   Ten pat, p. 44.
47.    Žr. Mare Galanter, Faith, Healing and Coercion, New York: Oxford University Press, 1989, p. 34-35.
48.    John M. Oldham, M.D., and Lois B. Morris, The Personality Self — Portrait, New York: Bantam Books, 1990, p. 242.
49.    Cit. Fergus M. Brodewich, "Colorado's Thriving Cults", The New York Times Magazine, May 1, 1988, p. 44.
50.    Ten pat, p. 44.
51.    Cit. Gianni Valente, "The Great Catholic Ghost Hunt", 30 Days in the Church and the World, Fe-bruary, 1991, p. 15.

Septintosios dainų šventės bendras vaizdas. Žr. 235 p.

Sukurta: Kretingos pranciškonai