Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VENCLOVOS POEZIJOS KNYGA "TANKĖJANTI ŠVIESA" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Marija Stankus-Saulaitė   

Tomo Venclovos naująją poezijos knygą "Tankėjanti šviesa" 1990 metais Čikagoje išleido Algimanto Mackaus Knygų leidimo fondas (knyga apipavidalinta Henrietos Vepš-tienės, 67 psl., tiražas 600, kaina 8 dol.). Septyniolika eilėraščių yra paties Venclovos, vienuolika yra "Vertimas (arba sekimas)". Įvadas keturių poetų — Czeslavv Milosz, Joseph Brodsky, Stanislaw Baranczak ir Zbignievv Herbert (pavardės nesulietuvintos). Įvade bei epigrafuose minimi kiti poetai, su kuriais Venclova suriša savo eiles ar savo metodiką bei knygos turinį. Tai Jarrell ir Wilbur (paprastai vadinami "amerikiečiais", o ne "anglosaksais", kaip daroma įvade), Kudirka, Maironis (Įvadas), Pasternak (41), Auden (56). Du eilėraščiai dedikuoti "S.T." (30) ir "Konstantino Sirvydo S.J. atminimui" (63) (turėtų būti "Konstantinui Sirvydui, S.J., atminti"). Venclovos eilėraščiuose yra daug aliuzijų į istorines vietas bei istorinius asmenis, geografiją (atrodo, Venclovos kelionės), architektūrą bei kultūrą. Labiausiai pastebimos aliuzijos į graikų mitologiją, taip įprastos, kad skaitytoja (ne Įvado "skaitytojas") ieško ko nors neįprasto joms pateisinti. Tylusis aidas, nes veikalas yra ne vien spausdintas žodis, bet ir nespausdintas "tylus" turinys, įima Nagį (turinys bei stilius eilėraščio "Padėkos diena", 14) ir Mackų: "Įtakės kauburius apgaubia miegas / Ir kūdikiai neatmena skriaudos,/ Ir bus tiktai mirtis, ir drėgnas sniegas,/ Ir muzika, ir nieko niekados'' (67, paskutinysis posmas). Išvis, eilėraščių gilus skausmas, aštri nostalgija, tam tikras svetimumas ar gal net pasimetimas ne savo krašte ir kraštutiniai baigimuisi išreikšti posakiai bei įvaizdžiai primena (nors Venclovos stilius tuo pačiu savitas, visa tai suderinant) paskutiniųjų keturiasdešimt metų egzilės poetes ir poetus. Paties Venclovos eilėraščiai tampresni ir daug įdomesni už "ver-timus-sekimus", kuriuose daug kartojimosi ir bendrai, retorikos.

Eilėraščių forma įvairi. Kai kurie pastovaus ritmo bei lygiaeiliais posmais rimuojami, kaip antai, pirmasis knygos eilėraštis "Padėkos diena":
Dėkoju už atsakymus,
kurių Bemiegis protas vytis nebespėja,
Už tai, kad naują vandenį geriu,
Už būsimas žoles. Už kantrų vėją
Virš jų. Už kapą svetimoj šaly.
Už svetimo akmens nebaisų svorį,
Už nebūtį. Už tai, kad Tu gali
Iš jos atkurti būtį. Jeigu nori.

Už juodą sferų muziką. Už tai,
Kad ši diena ją visą sutalpino.
Įpratę būti prieblandoj, daiktai
Atsikartoja šiapus vandenyno.
Trys laikrodžiai sustoja į kertes.
Tinklainė, nebijodama suklysti,
Atranda spyną, staltiesę, žvaigždes
Ten pat, kur jas atrasdavo vaikystėj.


Venclovos polinkis į "vadinamą metafizinę poeziją" (Įvadas) pasirodo, tarp kitų atvejų, metafizikų pamėgtu sferų muzikos įvaizdžiu. Gražus tinklainės įvaizdis parodo atminties pajėgumą surasti praeitį dabartyje. Rimas, ritmas ir sąskambis ("Įpratę būti prieblandoj", "atkurti būti" I mano pabraukta/) sklandus ir tuo pačiu sukurią įtampą su sunkesniais garsais ("Atranda spyną, staltiesę, žvaigždes" /mano pabraukta/).
 
Eilėraščio "Ruduo Kopenhagoje" (15-18) sudėtis kitokia, nors eilėraštis irgi skambus ir rimuoja:

Iš drakono nasrų
plūsta Baltijos vandenys. Blykčioja
   bronzinis nagas.
Aštriabriaunė  srovė   čaižo   erdvę
    tarytum botagas
ir pavirsta garu
virš fontano taurės.
Atminty   ne   iš   karto   užsiveria
   spragos,
ir  pažįstami   debesys   ritasi  virš
   Kopenhagos
iš kairės,

jei žvelgi į pietus.


Tematika panaši į pirma cituoto eilėraščio — atmintis be praeities, — bet čia įvaizdžiai, originalūs ir stiprūs, priešpastatomi paprastiems ir priprastiems debesims. Drakonas
—    bent viena plotme ir gal aiškiausiai
—    politinis įvaizdis, bet, nors žiaurus ir galingas, jis nėra stipresnis už atmintį ir debesų įvaizdžiu išreikštą jaukųjį jos tūrį. Gal dalinai dėl drakono ir yra tie debesys taip labai brangūs. Autorius Įvade pripažįsta, jog "turiu gana aiškiai apibrėžtų pilietinių pažiūrų ir jausmų". Tos pažiūros ir tie jausmai beveik neišvengiami; be jų šitos knygos nebūtų.

Laisva forma parašytas eilėraštis "Instrukcija" (53-55):

.. Moteriškė sodietišku veidu
prekiauja   gėlėm.   Užtenka   vieno
gvazdiko.
Čia  jau   netoli.   Paprastai   prie
paminklo budi
tie, kurių pareiga — konfiskuoti
gėles. Bet juk šiandien šventė.
Ir jie turi teisę į poilsį. Tada,
prieš trisdešimt metų
aikštėje susirinko (tūkstantis? du?
Penki turbūt nesutilptų)/,/
kai    kurie   su   gvazdikais,    kiti
greičiausiai be nieko.
Kas buvo toliau, aprašyta daugybėje
knygų.
Kad galėtum skaityti tokias knygas,
turėjai palikti tėvynę.
Vietomis gal pasitaiko įskilęs akmuo,
išvarpyta granito plokšmė, nukirstas
pastato kampas,
bet po tiekos metų sunku susivokti be
gido.
(54)

Mintis, "Kad galėtum skaityti tokias knygas, turėjai palikti tėvynę" (54) tęsiama vėliau: "Pakeitei kraštą, likimą, draugus, bet pasiekei savo" (55). Gvazdikas ("Viso ko centras — gvazdikas" /55/) ašis žmonių tikėjimo, vilties ir laukimo ("Ką padarysi —/ šitos lygumos, stepės, migla įpratina laukti" /55/). Ta gėlė taip pat išreiškia šios knygos ir jos autoriaus skausmą bei tikslą ar lemtį: glaustai ir intensyviai išgyvenęs tiek istorijos ir turįs gabumų jai suprasti bei jos reikšmei išreikšti, poetas teikia skaitytojoms, skaitytojams eiles, kurios ir yra ta išliekanti pergyvenimų esmė, ta jausmų žiežirba. Išverstas (sektas) Česlovo Milašiaus eilėraštis "Campo di Fiori" (19-21) baigiasi šiomis eilutėmis:

Ir tų, kur žūva vienatvėj,
Pasaulis jau nebemato,
Pati jų kalba ataidi
Iš negyvos planetos.
Kol viskas virs į legendą,
Ir tąsyk, po daugel metų,
Naujajam Campo di Fiori
Maištą įžiebs poetas.


Poetų, poečių rolė gali būti svarbi, jei yra, kas jais domisi. Šios knygos autorius daug pergyvenęs, matęs, mąstęs; jo likimas didele dalimi susijęs su tautos likimu — tėvynė yra jo kančia ir jo turtas. Rašydamas apie kitas vietas, kitus įvykius, jis vaizduote mato tėvynės planą bei eigą. "Praktiškai /?/ visi knygos tekstai rašyti sunkiu Lietuvai — ir ne tik Lietuvai — laikotarpiu, kuris dabar, galimas daiktas, artėja prie pabaigos" (Įvadas). Venclovos istorijos įvykių skaitymas ir jų išraiška vertingi. Tuo būdu vertingas ir jo atrinktų poetų atkūrimas lietuviškai.

Ir kitu būdu poetas surištas su tauta. Poetas gali "gyventi" tiktai, jeigu yra kas jį skaito; jis pereina į nežinią, jei skaitytojų nėra. Venclova save laiko ateičiai svarbiu: "Ar epocha /anksčiau cituotas sunkus laikotarpis/ man davė naudos, žinoma, spręsiu ne aš" (Įvadas). Arogantiška, atrodytų, suponuoti, kad kas nors iš viso spręs, bet kas nors tikrai spręs, kadangi Venclova yra dalis lietuvių literatūros, todėl galima tik džiaugtis, kaip ir pats autorius džiaugiasi, kad jo įnašas prieinamas ne vien egzilio, bet ir tėvynės lietuviams:

Per visą "žemą ir nedorą dešimtmetį" (Auden) neturėjau ypatingos vilties, kad gyvas būdamas užmegsiu prasmingesnį ryšį su tėvyne. Šiandien tos vilties esama, ir ji netgi pamažu virsta kūnu. Bet formulės, apibendrinančios dešimtmečio patirtį, gal turi tam tikros vertės — bet kaip dokumentas, artimas turbūt ne man vienam. Džiaugiuosi, kad kai kurie (nors turbūt nevisi /ne visi/) knygos tekstai vis dėlto pasiekdavo Lietuvą ir tenykščius jaunuosius poetus. (Įvadas)

Venclovos įnašas svarbus ir čia, ir ten. (Bet kodėl tik jauniems poetams?) Tuo būdu, ir Venclovos žodis gyvas, jo poezija skaitytojų atkuriama. Iš tikrųjų, Venclova sustatė ne savo paties knygą, bet "dokumentą", nedalydamas knygos į dvi dalis — savo ir tada kitų kūryba — bet kartu skaitytojai, skaitytojui perduodamas ir savo ir kitų eiles ("Savoji poetika ir vertimų poetika nepastebimai persilieja viena į kitą", t.t. /Įvadas/), kaip "dešimtmečio" tekstą, kuriame priimėjas, priimėja suranda ir savo lygiagretų laikotarpį.

Skaitytojai, ieškančiai Venclovos poetinio sudėtingumo, "dokumento" nepakanka. Norinčiai pergalvoti paskutiniuosius įvykius ir juos pa-ruošusį laikotarpį šios knygos apstu.

Marija Stankus-Saulaitė

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai