Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DAILININKAS PRANAS DOMŠAITIS IR JO KŪRYBA PDF Spausdinti El. paštas


Tapytojas Pranas Domšaitis, bent iki šiol, kaip ir "nuslydo" nuo visų lietuvių dailės istorijos apybraižų. Dažnu pasikartojimu, individualiosios lietuvių dailės istorija vis skaičiuojama pradedant pirmąja dailės paroda Vilniuje 1907 m. Minimi vardai — M. K. Čiurlionis (g. 1875), A. Žmuidzinavičius (g. 1876), P. Rimša (g. 1881), A. Varnas (g. 1879), J. Zikaras (g. 1881), P. Kalpokas (g. 1880), J. Šileika (g. 1883), J. Vienožinskis (g. 1886) ir kt. Pranas Domšaitis, gimęs 1880 m., priklauso tad tai pačiai kartai, kaip ir visi pagrindiniai lietuvių dailės veteranai. Kada pastarieji, jau Nepriklausomybės aušrai švintant, sugužėjo su savo kūryba į Vilnių, o vėliau jau ir patys įsijungė į Nepriklausomos Lietuvos kūrybinį darbai tai Domšaitis liko nuošalus išeivis.

Šiandien neaktualu ieškoti priežasčių. Tais laikais mes nedaug teturėjome profesionalių menininkų išeivijoje. Išimtis — tapytojas Jonas Rimša, kuris po studijų Vienoje ir Paryžiuje, dar Nepriklausomybės laikotarpyje, ieškodamas egzotiškų pasviečių, emigravo į tolimus kraštus. Skulptorius A. Jucaitis (1868 - 1943) viso savo gyvenimo varganas dienas praskurdo Paryžiuje.
 
Argentinoje subrendęs, skulptorius M. Menčinskas 1934 m. grįžo į gimtąjį kraštą* Rusų revoliucijos svetur išblokštas, grafikas ir teatro dekoratorius M. Dobužinskis susirado ir savo protėvių žemę, ir savo kilmę.

Kartais besisavindami tėvynaičius, kaip j. Lipschitz ar Ch. Soutine, mes primiršome vieną kitą tautietį. Pagrimzdus savuose rūpesčiuose, beliko menkas dėmesys tam, kas vyksta už valstybės sienų kultūriniuose baruose, jau buvo nesusipratimas, kada jaunoji dailininkų karta susidomėjo avangardo apraiškomis vakarų pasaulyje.

Ne visi menininkai mėgsta viešą gyvenimą* Kai kurie pragyvena uždaroje vienatvėje ar artimų draugų ratelyje. Toksai buvo P. Domšaičio atvejis ir jo likimas pragyvento laikotarpio aplinkoje.

Dailininko A. Valeškos pastangomis šiandien jo kūryba jau priklauso savo tautiečiams ir gimtajam kraštui, f o suorganizuota Domšaičio propaganda nuvedė į Honolulus, kur kartu su dail. R. Viesulu buvo sutarti pagrindiniai kūrybos atrankos ir įsigijimo metmenys. Lietuvių fondas paskyrė tam reikalui lėšas.

Gal kas ir sielojasi dėl Lietuvių fondo lėšų naudojimo Domšaičio palikimui įsigyti ir dail. M. Dobužinskio ar V. Petravičiaus darbams pirkti, bet reikia žinoti, kad ta kūryba įeina į lietuvių dailės aukso fondą, ir jau dabar išmokėtų dolerių vertė lieka bereikšmė prieš kaupiamas pastovias mūsų kultūros vertybes.

Prano Domšaičio vardas yra žinomas Vokietijoje, Austrijoje, Pietų Afrikoje, lietuvių dailininkų - bičiulių, kaip P. Augius ar T. Valius, ir kitų tarpe. Neseniai išėjusi iš spaudos jo gyvenimo ir kūrybos monografijos antroji laida, išleista L. D. meno instituto ir Lietuvių fondo lėšomis, praplečia Domšaičio populiarumą ir lietuviškos visuomenės tarpe išeivijoje.

PRANAS DOMŠAITIS    RAITELIS, 1960 (60,5 x 35)

Tai prabangus leidinys su puikiai techniškai atliktomis reprodukcijomis, keramikės ir menotyrininkės Elsa Verloren van Themaat kruopščiai paruošta kūrybos ir gyvenimo apybraiža, didelio formato, tinkantis dovanoms ir lietuvių dailės reprezentacijai. Kaina 25 dol. Pirmoji laida išleista South African Art Library 1976 m.

Pranas Domšaitis yra ekspresionistas, gal ryškiausias ir vienintelis lietuvių dailėje, šios srovės aplinkoje subrandinęs savo kūrybą Vokietijoje, f o bendramintis Adomas Galdikas, kai 1921 - 23 m. studijavo Berlyne, irgi buvo paveiktas ekspresionizmo. Tai netiesioginiai atsispindi visoje jo kūryboje, pradedant žemaitiškais gamtovaizdžiais, raganomis, baubais, miškiniais, Freiburgo laikotarpio lyriškais ir audringai spalvotais peizažais ar baigminio laikotarpio neramių nuotaikų abstraktais. Nedvejotina, kad abu menininkai, kartu su simbolistu M. K. Čiurlioniu, įsijungia į ideologinių dailės sąvokų sistemą jau tarptautinėje plotmėje.

Ekspresionizmas dailėje kaip vokiškos disciplinos srovė reiškėsi kone vienu laiku su prancūzų Fauvizmu, o vėliau persimetė ir į tarptautinį meną, pradedant V. van Goghu ir f. Pollock'u. Su pradine kilme dar Prancūzijoje (Henri Matisse) ekspresionizmas buvo reakcija dailininkų jungties (susipsietusios Die Bruecke kolektyve) prieš sustabarėjusį ir akademinį meną Vokietijoje 19 amžiaus pačioje pradžioje, kurį palaikė autokratinės politinės jėgos. Avangardo menininkai, kaip E. L. Kirchner, E. Nolde, M. Pechstein ir kt., neigdami akademinį daiktiškumą, iškėlė "nuotaikos" reikšmę. Die Bruecke (1905 - 1912) buvo labiausiai organizuotas ir vieningas kolektyvas visoje moderninėje dailėje. Po paskutinės parodos Drezdene 1910 m. kolektyvas iširo, bet ekspresionizmo apraiškos išsiplėtė visame pasaulyje įvairiomis technikomis ir srovėmis dailėje, literatūroje, kino mene, balete.

Ekspresionizmas nėra aprašomasis ar regimo vaizdo menas, bet analizuojantis ir vidinių išgyvenimų kūryba. Išraiškos sąskaiton vyksta formų deformacija, regimų spalvų ir erdvės sunaikinimas.

Prie eilės ekspresionizmo atmainų priklauso ir Der Blaue Reiter 1909 m. W. Kandinskio ir F. Mare užmanytas sąjūdis. Tai buvo daugiau meninės sandaros pasaulėžiūrinė grupė, o ne organizuotas vienetas. Kolektyvo dalyviams Mare ir Mecke žuvus pirmajame pasauliniame kare, sambūrio viešas reiškimasis pasibaigė. Likusieji šulai P W. Kan-dinskis ir P. Klee — iškilo kaip žymiausi šimtmečio atstovai tarptautiniame moderniame ir abstraktiniame mene.

P. Domšaičio kūryba kaip tik subrendo tų prieštaringų nuotaikų aplinkoje. 1914 m. Domšaiūis aplanko Muench'ą Norvegijoje kuris su G. Rouault yra ryškiausi ekspresionistai kaimyninėje aplinkoje. Žymiausias vokiečių impresionistas M. Libermann pirmasis pastebi Domšaičio gabumus, jo remiamas ir skatinamas, jis tęsia studijas Karaliaučiaus dailės akademijoje, 1918 m. dalyvauja New Berlin Secession parodoje su to laikotarpio pažangiausiais menininkais. 1924 m. jo darbai eksponuojami kartu su Paul Klee ir O. Kokoschka, 1926 m.  — su Mare Chagall

Berlyne. Kaip matome, Domšaičio bendravimas dailės baruose rišasi su vardais, kurie įeina į tarptautinio meno istoriją* Bet 1936 m. naciai jį jau priskiria prie "išsigimusių" dailininkų, jo darbai išmetami iš Berlyno nacionalinės galerijos ir kitų rinkinių.

1944 m. Domšaitis persikelia gyventi į Austriją, susidraugauja su dail. P. Augium ir T. Valium. Su lietuviškos tematikos darbais 1946 m. dalyvauja Refugee Exhibition. Bregenze.1949 m. persikelia gyventi į Pietų Afriką — Cape Town. Miršta 1965 m.

Domšaičio kūrybą ženklina rimtis ir nuotaika, kuri dvelkia jo žemaitiškoje prigimtyje, giliai paslėpta jo sielos gelmėse, neatsižvelgiant į tai, kad jo gyvenvietė buvo kitame pasvietyje. Tai yra gilios praeities paveldėjimo privilegija.

fo ankstyvieji peizažai, su sugūžėjusiomis moterimis — laukų apdirbėjomis, iki horizonto nusitęsusiomis prievomis ir laukais, dar užsilikusią augmenija plačioje erdvėje ir sodybos yra būdingi Rytprūsių jau kultivuotam gamtovaizdžiui.

Bohemišką gyvenimą ir menininko profesiją Domšaitis patsai pasirinko, nes tai buvo jo prigimties reikalas, nors ir prieš tėvų valią. Tada susiklostė jo piligrimo kelias vokiečių žemėje ir jos kultūrinėje aplinkoje. Bet kas būdingiausia — tai kad tik pašalinių įtakų aplinkoje išryškėjo ir subrendo dailininko - užsispyrėlio lietuviška kilmė, jau paveldėta iš gimtojo krašto girių tankumynų ir mūsų primityvaus liaudies meno.

Domšaitis niekad neturėjo pastovios gyvenvietės. Nepatyrė ir taikaus gyvenimo ramybės. Ir tematikoje jis tarytum nubrėžia savo biografijai nebūtinai biblinėse švėnose, kaip Bėgimas į Egiptą^ bet daugiau jau vargano žmogaus tragiškoje aplinkoje, kaip Lietuviškas kaimas karo metu, ar panašiai. Čia primityvi išraiškos forma jį riša su gimtuoju kraštu, kartu darniai įsijungiant ir į besiformuojančio ekspresionizmo aplinką vokiečių dailėje. Jis buvo pastebėtas ir įvertintas, bet dviejų pasaulinių karų tarpekliuose jo gyvenimas liko neramus — su ieškojimų ir blaškymosi periodais.


PRANAS DOMŠAITIS    AUDRINGAS PEIZAŽAS, 1963 - 1965 (65 x 73,5)

Paskutiniame savo gyvenimo laikotarpyje ir visai naujoje aplinkoje Pietų Afrikoje Domšaitis pradėjo naują gyvenimą ir naujus ieškojimus. Bet jo kaip menininko sielvartas liko kamuojamas tų pačių rūpesčių. Nauja gamta ir pašalių įtakos ir toliau jį veikia, bet kūrybinių užmačių pastangos lieka tos pačios — kūryba yra menininko jau prigimtas vidaus balsas.

Gyvenimo saulėleidyje Domšaitį jau išimtinai domina biblinės scenos ir G. Rouault kūryba. Pastarojo įtaka jo biblinėse kompozicijose yra akivaizdi, betgi toje įtakoje yra ir elementų, kurie atriboja Domšaičio meną nuo prancūziškojo ekspresionizmo ir tarptautinio meno estetikos. Tai senovinių liekanų atlaikai ir primityvaus lietuvių liaudies meno giminystė. Egzotiškos aplinkos jo Bėgime į Egiptą ar afrikietiški Karoo apylinkių vaizdai yra paimti tarytum iš žemaitiškų ir kitų užkampių. Prakartėlėse ir Nukryžiuotojo kompozicijose pavaizduoti personažai yra kuo ne tie patys, kokius vaizdavo mūsų liaudies meistrai kapinynų ir pakelės kryžių koplytėlėse. Panašios nuotaikos užtinkame ir mūsų bažnytėlių senovinėje ir primityvioje tapyboje.

Tokia yra Prano Domšaičio kūryba, kurioje niekad neišbluko menininko lietuviška prigimtis.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai