Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
POETĖS DEBIUTINIS ROMANAS PDF Spausdinti El. paštas

Mano įsitikinimu, gerą beletristiką dažniausiai rašė ir rašo į poeziją linkę žmonės. Mūsuose, pavyzdžiui, Vincas Mykolaitis-Putinas ar Vincas Krėvė. Verlibras nesvetimas ir prozos meistrams Antanui Vaičiulaičiui, Mariui Katiliškiui. Mintin ateina Albino Baranausko ir Birutės Pūkelevičiūtės įnašas. Neužmirština Petronėlės Orintaitės ir Nelės Mazalaitės poetinė beletristika. Kas būdinga, pastarųjų rašytojų proza geresnė tada, kai poetizavimo yra kuo mažiau.

Imdamas į rankas poetės Julijos Švabaitės Draugo premijuotą romaną "Stikliniai ramentai", galvojau: lyrikos bus daugiau, negu meniškai perteiktos tikrovės. Pasirodo, klydau. Autorė išlaikė pusiausvyrą tarp dainingos stilizacijos bei moteriškos raudos ir proziško gyvenimo vaizdavimo. Vietomis vyrauja poetinis jausmingumas, bet šiaip dalykiškai skverbiamasi į praeities pergyvenimus. Tekstą vienija autorei-poetei būdingas "rekviumo praeičiai" tonas.

Fabulos pasakotoja yra dailininkė Magdalena Daunienė — ypatinga moteris: jautri, įžvalgi, kūrybinga, pasiaukojančiai atsidavusi vyrui ir vaikams. O toji besąlygiška meilė savo vyrui Tomui ir sudaro visą melodramos pagrindą. Tomas irgi nėra paviršutiniškas žmogus, bet į kūrybinį rašymą aspiruojantis individas. Deja, motinos išpaikintas sūnelis, ne itin valingas, dėl gražumo vienos ponios pavadintas Apolonu. Rašo jis tai rašo, bet nieko įspūdingo neparašo, neišleidžia knygų, gyvena atidėliojimu, iliuzijomis, graužiasi ir palaipsniui įsileidžia į vis didesnį alkoholizmą; Svaigaluose kaip tik ir glūdi jo visa nelaimė ir Magdalenos tragedija. Ji grumiasi ne vien su šia mylimo Tomo yda, bet ir su įvairiomis gyvenimo nuoskaudomis. Jaunystę darko bolševikmetis, vokiečių okupacija, bėgimas. Vokietijoje pasitinka bombardavimai ir nepriteklius. Vėliau Amerikoje kasdienybę užgula nelengva buitis su vaikais ir su girtuokliaujančiu vyru.

Magdalenos gyvenimas nėra vien tik tamsiomis spalvomis nutapytas. Tokiu atveju knyga būtų niūri. Anaiptol. Daunienės buitį skaidrina vaikai ir geri žmonės, kurie supranta jos rūpesčius. Pagaliau didelį pasitenkinimą atneša laimėjimai tapyboje: pirmoji paroda miesto parke susilaukia palankaus įvertinimo. Žmonės perka jos paveikslus.

Kadangi Tomo girtuokliavimas su visais būdingais išsišokimais yra tikrasis Daunienės gyvenimo kryžius, romanas lyg ir priartėja prie panašaus pobūdžio apysakų, skirtų alkoholizmo demaskavimui. Čia kaip ant delno matome alkoholiko niekšybes: veltėdžiavimą; pinigų kaulyjimą, žmonos užgauliojimą vagiliavimą, svetimoteriavimą; vaikų mušimą įsivėlimą į žmogžudystę. . . taip pat atgailą bei ryžtą susitvarkyti, kuris trunka trumpai. Tomo paveikslas yra atgrasus. Tarp kitko, jis yra labai aikštingas; jei kas paprieštarauja jo nuomonei, šoka į akis.

Šitokią apolonišką pabaisą yra nupiešusi romane Julija Švabaitė. Šiuo atžvilgiu knyga yra didžiai didaktiška, pamokančiai vertinga, juo labiau kad originaliai, nenuobodžiai sudėta. Nūdien Lietuvoje, Gorbačiovo erai užėjus, griežtai kovojama Su alkoholizmu. Manyčiau, Stikliniai ramentai ten būtų atidžiai skaitomi ir naudingi. Tik viena bėda — ar leis juos ten spausdinti?

Knyga skaitosi lengvai. Kalba nesudėtinga, tiksli, nepaisant kelių korektūros ar vartosenos prašovimų. Sakiniai glausti. Sintaksė sklandi. Dialogai organiškai supinti iš būtiniausių minčių, sentimentų, iliuzijų, nuogąstavimų. Taip maždaug kalba gyvenimas.

Veiksmo su žiburiu ieškoti nereikia. Jis srūva iš atviro kaitraus kalbėjimo pirmuoju asmeniu arba, reikalui esant, antruoju, tarsi perpasakojant to artimo "tu" (Tomo) elgseną.

Plazda išpažinties nuotaika, kurioje atsiskleisdami glaudžiai dalyvauja pagrindiniai personažai: Magdalena ir Tomas, du menininkai, kūrybos siekę skirtingais keliais.

Iš šalutinių veikėjų reiškiausiai išsiskiria Tomo motinos miesčioniškas būdas, ne itin simpatiškas. Įsivėlusi j okupaciniais metais vykusią spekuliaciją gėrybėmis, ji parodo savo gobšumą, gerbia tik turtą, nuo pat susipažinimo nemėgsta savo būsimos marčios, nes šios tėvas esąs tik gimnazijos sargas. Epizodai, kaip ji bando išdraskyti jų meilę ir kiek dėl to kenčia Magdalena, yra įtikinančiai suręsti.

Knygą pagyvina įvairios įdomios detalės, puikiai pailiustruojančios okupacijas Lietuvoje, pabėgėlių sunkumus Vokietijoje, tragiškas nelaimes, gyvenimą emigracijoje.

Štai šviesus vaikystės vaizdas: tėvų namas "prisiglaudęs prie didelio Senkaus sodo, apsuptas alyvų, ievų ir lazdynų, kurių tėtukas neiškirto, kad mums, vaikams, būtų kur žaisti, slėptis. Pro medinės tvoros plyšius įlįsdavome Senkų sodan, kuris atrodydavo tikras miškas . . ." Magdalenos motina mėgdavo pasigirti, kad "toks vargoninkėlis į ją būdavo taip Įsižiūrėjęs, jog prie vargonų net natas susimaišydavęs". Skaitytojui miela prisiminti apetitą sukeliančią bulvinių blynų kepimo procedūrą vokiečių okupacijos metu, kai su maistu studentijai buvo labai striuka. Arba tas anekdotas apie bėrio užpakalio SS (Stepono Senkaus) raidėmis paženklinimą. Taip buvo daroma apsisaugoti nuo arkliavagių, o vokiečiai prisikabino, jog tuo norėta įžeisti jų esesininkus. Reikia pažymėti, jog romane lietuvių santykiai su vokiečiais aprašyti blaiviai, be jokios dirbtinės neapykantos, kaip esti tarybiniuose raštuose. Parodomas ir vokiečių žmoniškas veidas.

Po bombardavimo jauną, prieglobsčio ieškančią Daunių šeimą priglaudžia gailestinga konduktorė Frau Ilzė. Pasirodo, ji yra žiniuonė. "Pas ją susirinkdavo išvykusių į frontą karių žmonos, motinos, seserys, sužadėtinės. Pasitiesdavo ji žemėlapį ant virtuvės stalo, užkabindavo jų santuokinį ar kitokį žiedą ant plono šilkinio siūlelio ir, susikaupusi, nejudėdama, laikydama virš žemėlapio, maždaug to krašto, kur tarėsi, kad vyras ar sužadėtinis galėtų būti". Šitaip aiškiaregė Frau Ilzė išburdavo tų vyrų būklę, pasakydavo, ar gyvi, ar žuvę.

Neatsiriboja autorė nuo banalių išsireiškimų ar nuo atviresnio, neapdailinto jausmų protrūkio. Stengiasi rašyti taip, kaip anuomet kalbėjo mūsų miestas, pavyzdžiui, "tas rašytojėlis tikrai j paną įsikliopinęs." Reikia neužmiršti, kad tada elgėmės kur kas patetiškiau. Aštrūs ekscesai jaunimo tarpe buvo reti. Žmogiško kuklumo, tiesumo, ištikimybės etika skaidrino tarpusavio santykiavimą: Autorei rūpi parodyti tuos sielos niuansus, todėl ir laikmečio vaizdas išeina autentiškesnis. Būtent, išgirdusi Šarūno pasipiršimą, Magdalena reaguoja šitaip: "Staiga pašoku nuo įkaitusios žolės, apversdama serbentų pintinėlę. . . Bėgu per sodą^ užkliūdama už akmenų, už krūmų. . . nebėk, nebėk, Magdele, vejasi mane Šarūno balsas, o aš palendu po alyvomis ir pravirkstu, rankomis suspaudusi krūtinę, kad ta širdis nustotų daužiusis . . ."

Tas ypatingas Šarūnas, už kurio Magdalena neištekėjo, ir vėliau buvo jai geras, net globojo jos vaikus. Spėju, kad dažna moteris Lietuvoje, kai santuoka su mylimu, bet netikusiu vyru po ilgų skaudžių metų pasirodydavo beprasmiška, tikriausiai prisimindavo jaunystėje turėjusi panašų geraširdį gerbėją; Deja, įsimylėjėliai neieško gerumo. Trokšta tik savo meilės akstino ir jam ištikimai tarnauja. Ta prasme ir Magdalena tarnavo savo Tomui, pagal visus psichinio prieraišumo dėsnius. Tai ne tik jo, bet ir jos liga.

Nūdien madinga ilgesnį grožinį pasakojimą pradėti su tam tikra neaiškia įžanga, nelyginant uvertiūra, perpinta būsimos istorijos leitmotyvais. Jei įžanga neilga, nieko blogo: skaitytojas ištvers ir be žiovulio pasieks realų fabulos krantą. Bet kai tie uvertiūriniai minčių ir emocijų brūzgynai ima tęstis puslapiais, jau blogiau. Tiesiog suabejoji, ar verta toliau skaityti. Juk laiko tiek maža.

Panašiu būdu pradeda ir Julija Švabaitė. Stengiasi sulydyti pradžią su pabaiga. Apsupa romaną priešmirtinės situacijos žiedu. Man Stiklinių rementų įžangos skambūs motyvai nepaaiškėjo tol, kol neperskaičiau visos knygos. Atrodo, reikėjo iš pradžių skaityti tik romano ekspoziciją ir pabaigą, kad būtų suprantama pradžia. Aišku, tai juokingas dalykas.

Pradžioje sužinome, kad herojė — pasakotoja guli ligoninėje. Ją užplūsta mintys, jausmai, vizijos, prisiminimai. Susipina ir mirties nuojauta, ir daktaro Philips rūpestingumas, ir praeities vaizdai, ir savigaila, skausmas, džiaugsmas, ašaros, atodūsiai, tabletės, rankų spustelėjimai, veidai ir smerkiantys žodžiai, troškimas sugrįžti pas vyrą ir vaikus . . . Taip iki 21 puslapio. Tik ten jau perskaitome ramų užangažuojantį klausimą: "Atsimeni, Tomai, kada mudu pirmą kartą susitikome?"

Aš manau, nuo tos vietos ir turėjo prasidėti pasakojimas.

Nelengva rašyti romanus apie išeivijos netolimą praeitį. Su šia tematika galynėjosi ne vienas mūsų rašytojas, išdėstęs savo patirtį. Kai kurios jų knygos, susidūrusios su plačia epochos erdve bei įvykių gausa, kartais nuskamba kaip santraukos. Norima daug pasakyti, bet šykštokas puslapių skaičius to neleidžia. Kartais detalių atranka yra nesėkminga. Vis tiek gerai, kad tokiu būdu rašoma apie mūsų likimo briaunas, apie įvairius gimtinės netekimo momentus, išeivijos tamsias ir šviesias dienas.

Julijos Švabaitės romanas išsiskiria iš tokių susiaurintų epų tuo, kad ji čia meniškai sutelkia dėmesį ties nuožmiai aktualia tema — alkoholizmu. O tai jau šis tas. Tekstas savo intonacijomis tampa pakiliu, patetišku priekaištu lengvabūdžiui vyrui, atnešusiam tiek sielvarto savo šeimai. Pabaigoje skaitytojas džiaugiasi Tomo, už žmogžudystę iškalėjusio penkerius metus, ryžtu negerti, pradėti blaivų gyvenimą, būti pavyzdžių paaugliui sūnui. Džiaugiasi, bet ir abejoja, ar jis tesės. Jo dabar gi laukia tragiškas atpildas — mylinti žmona jau guli mirties patale. Karaliaus Lyro kančią primenanti pabaiga.

Keista, paskutinius sakinius perskaičius, norisi tuoj pat vėl Įsigilinti į pradžią O gal ten, ligoninėje, daktaro Philips globoje yra viltis — ir herojė išliks gyva? Šitoks skaitytojo pageidavimas yra lyg ir įrodymas, kad romano atmosfera pakankamai paveiki. Etiniu požiūriu veikalas pasiekia savo tikslą.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai