Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVOS KRIKŠTO JUBILIEJUI ARTĖJANT PDF Spausdinti El. paštas


Jau beldžiasi j duris Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejus. Kai Lietuvos Katalikų Mokslo Akademija, tikėkimės, po trejų metų vėl suvažiuos, visos jubiliejinės iškilmės bus jau seniai praėję. Todėl verta mums jau dabar žvilgterėti j tą sukaktį ir ją bent trumpu to įvykio ir jo aplinkybių prisiminimu paminėti.

I
Šis šešių šimtmečių jubiliejus atsiliepia j 1387 metus, kai lietuvių tauta oficialiai įsijungė į krikščioniškų tautų šeimą Bet negalime pamiršti, jog jau 136 metus prieš tai irgi krikštijosi Lietuvos valdovas ir jog jau tuomet daug kas dėjo vilčių, kad juo paseks ir visa tauta. Tai, deja, anuomet dėl nepalankių laiko aplinkybių neišsipildė. Tačiau vis vien kai kurie mūsų istorijos knisėjai ar mėgėjai negali nusiraminti. Vis dar pasigirsta balsų: "Lietuvos krikštas buvo, krikštijantis Lietuvos būsimam karaliui Mindaugui ir jo šalininkams. Kito krikšto mums švęsti nereikia".1 Iš tiesų, būtų nesusipratimas švęsti du ar tris Lietuvos krikštus, nes jau pati krikšto sąvoka apima tai, kad jis tegali būti vienkartis, nebepakartojamas.

Čia ir yra problema: Nuo kada reikia laikyti lietuvių tautą pakrikštytą? Daug kartų toji problema kelta ir bandyta išsiaiškinti. Apie tai išsamiai rašė ir prof. Zenonas Ivinskis 1966 metais, kai lenkai šventė savo krikšto tūkstantmetį.2 Jis savo įprastu kruopštumu išnagrinėjo Mindaugo ir Jogailos krikštų aplinkybes ir tarpinio tarp jų laikotarpio Lietuvos istorijos vyksmą; Visa tai, jo manymu, veda prie vienintelės išvados: Lietuvos krikšto tikroji data yra 1387 metai. Ir dabar, praėjus beveik 20 metų, nežinau, ką būtų galima anuose išvedžiojimuose pataisyti ar iš esmės kitaip pasakyti.

Paskaita skaityta LKM Akademijos suvažiavime Los Angeles 1985.XII.26-31.

Mat Mindaugas, spaudžiamas naminių priešų, buvo priverstas derėtis su Livonijos ordino magistru. Tuo metu ir iškilo jo paties bei jo valdinių krikšto klausimas. Kitaip patys krikščionys riteriai būtų atsidūrę didelėje bėdoje: visi juos būtų kaltinę susidėjimu su pagonimis. Dėl tokių pat priežasčių ir Mindaugo pagrindinis varžovas, jo brolėnas Tautvilas, ieškodamas paramos pas Rygos arkivyskupą, pasikrikštijo Rygoje dar anksčiau už patį Mindaugą. Taigi, kaip Tautvilo taip ir Mindaugo krikštas buvo, bent iš dalies, iš reikalo priimtas krikštas. Tačiau tai nekliudė, kad valdovo atsivertimas taptų ir visos tautos krikščionybės atsisufcimo pradžia.   Viena, anais laikais galiojo tarsi taisyklė: laimėjus krikščionybei krašto valdovą, jai laimimas ir pats kraštas. O antra, tiek pats Mindaugas, tiek Vokiečių Ordinas, tiek ir Apaštalų Sostas tikėjosi, kad dauguma lietuvių paseks valdovo pavyzdžiu ir taps katalikais. Juk Mindaugas popiežiaus vardu ir jo pavedimu buvo vainikuotas karaliumi tam, kad valdytų krikščionišką, o ne pagonišką kraštą; Buvo įsteigta atskira Lietuvos vyskupija, paskirtas jai vyskupas — visa tai, numatant, jog lietuvių tautoje pasėta krikščionybės sėkla normaliai prigis, išaugs ir neš vaisių. Jei tai būtų iš tikrųjų išsipildę, niekam šiandien nekiltų nė mažiausios abejonės, kad krikščionybės į Lietuvą įvedimo datą reikia tapatinti su Mindaugo krikšto data. Lygiai taip, kaip neseniai savo krikšto 'tūkstantmetį' atšventusiai Lenkijai 966 metai, kuriais jų kunigaikštis Mieška I priėmė krikštą, yra tautos krikšto metais, arba Rusijos 1988 metais švęsimas 1000 metų krikšto jubiliejus primins, jog Kijevo kunigaikštis Vladimiras 988 metais priėmė krikščionybę. Taip pat galėjo ir, atrodo, normaliai turėjo atsitikti ir su Lietuva. Bet, deja, to neįvyko. Lietuviams buvo pasiūlyta tapti krikščioniška tauta, į ją buvo paruoštas krikščionybei kelias ir, sakytume, ant to kelio buvo pastatytas patogus vežimas — bereikėjo tiktai į jį įlipti ir priekin važiuoti. Bet lietuviai, kaip tauta, į tą vežimą nelipo, ir vežimas be keleivių, šiek tiek į priekį pajudėjęs, sustojo.

Krikštas nėra kažkoks materialus objektas, kaip kad būna paminklas, kuris kartą pastatytas turi stovėti, kol kokia nors tvirtesnė jėga jį nugriaus. Krikštas kaip sakramentas yra dvasinės tikrovės, Dievo suteiktos malonės ženklas. Tik asmens, t. y. atskiri individai, gali priimti krikštą; Kalbėti apie ne atskirų individų, o bedvasių daiktų ar žmonių visumos, kolektyvo, pvz., kurios nors tautos ar valstybės, krikštą tegalima vien netiesiogine prasme — praktiškai, kai norima konkrečiai nurodyti laiką nuo kurio atskira tauta ar valstybė gali būti vadinama krikščioniška. Bet tai priklauso nuo to, ar jos gyventojai laisvai sutinka priimti jiems teikiamą malonę. Dievas veltui teikia savo malones, bet niekam jų nebruka per prievartą — žmogus turi jas laisvai priimti. O lietuviai, kaip tauta, dar Mindaugui gyvam esant ir juo labiau jam žuvus, nenorėjo priimti jai siūlomų malonių ir todėl dar daugiau kaip šimtą metų turėjo likti pagoniška tauta.

Nenagrinėsiu čia giliau priežasčių, kodėl visa tai įvyko. Užteks tik pažymėti, jog patys lietuviai, nežiūrint Mindaugo pasikrikštijimo, save ir toliau laikė pagonimis, juos valdė iš jų pačių kilę valdovai pagonys. Kaip į pagonis žiūrėjo į lietuvius visi jų kaimynai. Ir patiems popiežiams lietuviai visą pomindauginį laikotarpį iki 1387 metų buvo "inimici christiani nominis — krikščioniškojo vardo priešai", trumpai tariant, 'nekrikščionys'.3 O juk Inicentas IV Mindaugą buvo pavadinęs "specialis filius Sanctae Romanae Ecclesiae — ypatingasis Šv. Romos Bažnyčios sūnus" ir naująją Lietuvos karalystę buvo priėmęs "in ius et proprietatem beati Petri — į šv. Petro išimtinę teisę ir nuosavybę".4

Tokie yra istoriški, gerai dokumentuoti Mindaugo atžvilgiu, bet ir pomindauginės Lietuvos atžvilgiu, neabejotini pasisakymai ir vertinimai. Tai yra faktai, kurių niekas nepakeis, kad ir kažkaip norėtų. Tiktai objektyvus tiesos pažinimas ir jos priėmimas gali išblaškyti visas abejones. Mindaugo krikštas, įstatytas į istorijos vyksmo rėmus, buvo tik jo asmeniškas krikštas. Tautos krikštu jis netapo. Tai buvo graži prošvaistė mūsų tautos istorijos kelyje, kuria teisingai galime didžiuotis ir ją minėti bei jos sukaktį švęsti. Lietuvos krikštas, t.y. mūsų tautos visiškas įsijungimas į krikščioniškųjų tautų šeimą įvyko tiktai 1387 metais. Todėl visai vietoje mes ruošiamės švęsti to svarbaus įvykio 600 metų jubiliejų.

II
Po šio paaiškinamojo įvado eikime prie paties tautos krikšto įvykio. Visų pirma reikia pasakyti, kad čia Lietuvos krikštas nebuvo kitų primestas. Tai buvo pačių lietuvių, jų krašte ir tautoje pribrendęs reikalas. Nors Lietuva po Mindaugo tebebuvo pagoniška, joje XIII a. viduryje įžiebta krikščionybės liepsnelė, atrodo, po to nebeužgeso. Visą laiką būdavo vienas kitas vienuolis ar kunigas, būdavo katalikiškų maldos namų, viena kita bažnyčia, susidarydavo būreliai tikinčiųjų iš į Lietuvą iš kitur atvykusių svetimtaučių, daugiausia pirklių, bet, galimas dalykas, ir iš vieno kito lietuvio. Įjungiant į Lietuvos valstybę vis didesnius slavų žemių plotus, joje ėmė rastis vis gausesnės graikų apeigų krikščionių grupės. Jiems visiems Lietuvos valdovai rodė — kaip taikliai pastebi prof. Ivinskis: "anais laikais retai sutinkamą ir imponuojančią toleranciją".5

Iš tikrųjų Lietuvoje pagonys ir krikščionys sugyveno be didesnių tarpusaviu susikirtimų. Net priešai negalėjo lietuviams prikišti kokių nors persekiojimų dėl religijos. Tiesa, vėliau buvo skleidžiama legenda apie Vilniuje, didžiojo kunigaikščio Algirdo dvare nukankintus 14 ar net 36 pranciškonus. Bet, kaip jau prieš 30 metų apie tai išsamiai rašė T. Viktoras Gidžiūnas, OFM, galėtų būti šioks toks istoriškas pagrindas tiktai padavimui apie Vilniuje dar Gedimino laikais nužudytus du pranciškonus: Ulrichą ir Martyną. Ir tai atsitikę ne iš neapykantos krikščionių religijai, o dėl to, kad šiedu svetimtaučiai kunigai, neseniai atvykę iš Bohemijos, neatsižvelgę į Vilniaus gyventojų jausmus ir netaktiškai elgdamies juos įžeidę.6

Kitas klausimas dėl trijų tariamai 1346/47 metais Vilniuje nukankintų lietuvių, priėmusių pravoslavų krikštą; Juos pravoslavai jau nuo XIV a. paskutinio ketvirčio garbina kaip šventuosius. Kaip tik apie juos buvo kalbėta L K M   Akademijos trečioje Istorijos mokslų sekcijos paskaitoje.7 Tai šventieji Antanas, Jonas ir Eustatijus; prieš krikštą jie vadinęsi Kumec, Kruglec ir Nežilo. Mūsų abi bostoniškės enciklopedijos (lietuviškoji ir angliškoji) neigia juos iš viso egzistavus.8 Tai esanti XVI a. pirmą kartą metraščiuose pasirodžiusi legenda, kuria rusai norėję, einant tarp Lietuvos ir Maskvos karams, sukurstyti pravoslavų neapykantą prieš katalikus lietuvius: Štai žiūrėkit, kokie jie žiaurūs; nužudė niekuo nekaltus, krikščioniais tapusius savo gentainius! Mūsiškiai isotrikai čia remiasi lenku Kazimieru Chodynickiu, kuris 1927 m. nagrinėjo šių tariamų lietuvių šventųjų klausimą.9 Jo išvada: pasakojimai apie Vilniaus kankinius nesiremia faktais; jie yra literatūrinė fikcija, kronisto fantazijos svaičiojimas.

Kitaip galvoja pravoslavai. Neseniai, 1977 m., apie šiuos kankinius rašė Maskvos patriarchato žurnale igumenas Antanas.10 Jis plačiai atpasakoja pačią legendą, bet mažai domisi jos šaltiniais. Lietuvių kankinių problemą daug įžvalgiau nagrinėjo profesoriai: John Meyendorff New Yorke ir Dimitras Ogickis Rusijoje.12 Priešingai Chodynickio tvirtinimams, jie randa apie tuos kankinius liudijimų iš XV ir net iš XIV amžių. Iš XV a. vidurio esąs išlikęs rankraštis (dabar Lietuvos Mokslų Akademijos bibliotekoje Vilniuje, nr. 102), kuriame prie rugsėjo mėnesyje prisimintinų rusų šventųjų aprašymų gale pridėtas tekstas, pavadintas: "Šventųjų, neseniai savo žemiškąją kelionę užbaigusių kankinių iš Lietuvos, Jono, Antano ir Eustatijaus, nukankinimas".13 Panašus tų pačių kankinių gyvenimo ir mirties aprašymas esąs viename serbiškos kilmės rankraštyje iš XV a., kuris dabar saugomas Belgrado Liaudies bibliotekoje (nr. 356). Kremliaus muziejuje esą galima matyti išstatytą Maskvos metropolito Fotijaus (1410 - 1431) vadinamą 'didįjį' sakkos — liturginį graikų apeigų vyskupų rūbą, pagamintą Konstantinopolyje 1415 metais.13 Ant jo išsiuvinėtos Kristaus nukryžiavimo, jo palaidojimo ir pas teisiuosius apsilankymo scenos. Virš jų trys šventieji su kankinių kryžiais; šalyse Bizantijos imperatorius Jonas VIII Paleologas su žmona Ona ir Maskvos didysis kunigaikštis Vasilius su žmona Sofija (ši, kaip žinome, buvo Vytauto duktė). Kad tai Vilniaus kankiniai, rodo ten pat išsiuvinėtos graikiškos raidės, reiškiančios: šv. Jonas ("ho hagios Io . . ."), šv. Eustatijus (tėra raidės: ". .stati. .") ir šv. Antanas (ho hagios Antoni. ."); pridėta dar "hoi Rosoi", išeitų, rusai.14 Ogickis pateikia dar ir kitų liudijimų, vedančių į Vatopedo vienuolyną ant garsiojo Athos kalno Graikijoje, net į pačią Hagią Sophią Konstantinopolyje, kur 1374 m. patriarchas
Filoteos iškilmingai priėmęs ten atvežtas kai kurias Vilniaus kankinių relikvijas.15 Tiek daug ir įvairios kilmės senų liudijimų rodytų, kad tie lietuviai kankiniai iš tikrųjų gyveno ir buvo nukankinti. Tačiau dar ne viskas aišku. Kažkokie keisti vardai tų lietuvių, kurie, kaip sakoma, ėję įvairias pareigas Algirdo dvare: Kumec, Kruglec ir Nežilo; jie skamba daugiau slaviškai kaip lietuviškai. Keista taip pat, kad jie buvę nukankinti už tai, jog priėmė krikščionybę, o leista laisvai veikti viso to kaltininkui, juos pakrikštijusiam stačiatikių kunigui Nestorui. Irgi keista, kad senosios mūsų ir kaimynų kronikos apie tai nieko nemini. Reikėtų, kad kas nors iš lietuvių visą klausimą pagrindinai pastudijuotų naujųjų tyrinėjimų šviesoje, nes tiek praeityje, tiek dabar mokslinius argumentus nemaža įtaigavo ir įtaigauja politiniai bei tautiniai motyvai.

Bet jei ir iš tiesų taip įvyko, kad Vilniuje Algirdo laikais už religiją buvo nukankinti tie trys jo dvaro tarnautojai, tai nereiškia, jog Lietuvoje tuomet ar kuriuo kitu laiku būtų buvę religijos persekiojimų. Nes yra žinoma, kad to paties Algirdo laikais viena Vilniaus miesto dalis buvusi 'rusiška', taigi ir krikščioniška, nors pravoslaviška. Ir didžiojo kunigaikščio šeimoje krikščionybė nebuvo svetima. Viena, o jai mirus, antra Algirdo žmonos buvo krikštytos pravoslavės; buvo taip pat tarnų ir tarnaičių pravoslavų, net pirmosios Algirdo žmonos vaikai buvo pakrikštyti pravoslavų krikštu. Jei pasitaikė žiaurumų, priėmusių krikštą lietuvių mirtimi baudimų, tai galėjo įvykti ne kovingos su krikščionybės apraiškomis politikos dėlei (Algirdui visi pripažįsta dėdelės tolerancijos politiką), bet dėl kokių kitų pašalinių motyvų. Tais 1347 metais, kuriais, kaip tvirtinama, žuvę minėtieji kankiniai, neseniai buvo mirus pirmoji Algirdo žmona Marija Vitebskietė, natūrali pravoslavų užtarėja.16 Savaime galėjo kilti vienokia ar kitokia lietuvių pagonių reakcija. Be to, reikėjo atsižvelgti ir į Kęstutį, valdžiusį perdėm pagonišką didžiosios kunigaikštystės dalį. Todėl ir galėjo atsitikti, kad Algirdui nebuvo kaip priešintis kai kurių aktyvesnių pagonių užmačioms.

III
Kaip tik bežiūrėsime, antrojoje XIV a. pusėje Lietuvos krikšto reikalas buvo visiškai pribrendęs. Lietuva, likusi Europoje savotiška ir vienintelė pagonybės sala, apsupta vis labiau įsitvirtinančių krikščioniškų valstybių (iš pietų ir šiaurės — kryžiuočiai; iš pietryčių — katalikiškoji Lenkija; iš rytų — pravoslaviškoji Maskvos didžioji kunigaikštystė), nebegalėjo atsispirti tiek iš kaimynų einančiam spaudimui, tiek aplamai prieš visos Europos opiniją. Žiūrint iš tolimo Avinjono, kur tuomet gyveno popiežius, atrodė tiktai kryžiuočiai patikimi ir vieninteliai krikščionybės gynėjai rytų Pabaltijyje, o lietuviai — atkaklūs pagonys, netikėliai. Su tokiais susidėti reiškė susikompromituoti viso krikščioniškojo pasaulio akyse. Užtat XIV amžiuje buvo dažni lietuviams krikšto siūlymai, kartais net pradėta tuo reikalu derėtis, bet kol kas nieko iš to neišeidavo.

Leonardas Šimutis, redaktorius ir visuomenininkas

Neskaičiuosiu čia visų tų kvietimų, siūlymų, reikalavimų iš popiežių, iš Čekijos, Vengrijos, Lenkijos karalių, iš pačių kryžiuočių. Priminsiu tiktai tris paskutiniuosius projektus, kurie aiškiai rodo, kad patys lietuviai suprato, jog jau atėjo "laiko pilnybė" ir krikšto atidėlioti nebebuvo galima.

Po Algirdo mirties jo sūnui Jogailai nebuvo lengva įsitvirtinti jam paliktame Lietuvos didžiojo kunigaikščio soste.17 Kunigaikštystės rytuose nerimo jo vyresnieji broliai, pirmosios Algirdo žmonos vaikai, ypač Andrius, Polocko kunigaikštis, laikęs save tikruoju tėvo sosto paveldėtoju. Jogaila stengėsi jam atsispirti, bet jautė ir dėdės Kęstučio galimą priešišką įtaką. Ieškodamas paramos, pradėjo slapta tartis su kryžiuočiais. Kai Kęstutis tai sužinojo, iškilo vidaus karas, kuris, kaip žinome, baigėsi Kęstučio nužudymu ir Vytauto pas kryžiuočius pabėgimu. Už tai, kad Ordinas padėjo Jogailai ir jo šalininkams sugrįžti į savo valdas, kryžiuočiai pareikalavo prideramo atpildo. Garsiąja Dubysos sutartimi 1382 m. buvo su Ordinu sudaryta savotiška karinė sąjunga: Jogaila įsipareigojo padėti Ordinui prieš jo priešus ir be jo žinios ir patarimo nepradėti jokio karo. Pažadėjo kryžiuočiams užleisti Žemaičių krašto vakarinę dalį iki Dubysos upės. Taip pat pažadėjo per ketverius metus jis pats ir visi Lietuvos gyventojai priimti krikštą Kryžiuočiai išsiderėdami ir šį pažadą aišku, tikėjosi tapti lietuvių krikštytojais ir taip pajungti visą Lietuvą vienokiai ar kitokiai priklausomybei. Taip buvo sutarta 1382 m. Visų Šventųjų šventės išvakarėse. Galutiniam sutarties patvirtinimui (tą rudenį prie Dubysos žiočių nebuvo paties kryžiuočių magistro) numatyta vėl ten pat susitikti sekančią vasarą; Bet išėjo kitaip negu tikėtasi. Vyriausiasis Ordino magistras su gausia palyda, kurioje buvo ir du vyskupai, pasiruošę apkrikštyti Lietuvos kunigaikščius, atplaukė Nemunu tiktai iki Skirsnemunės. Toliau buvo per seklu, ir laivai nejudėjo į priekį. Magistras kvietė Jogailą vykti pas jį. Šis atsisakė. Turėjo būti kokių nors kitų rimtų priežasčių nei toji papildomoji 35 km kelionė į vakarus, kad Jogaila užsispyrė nejudėti. Istorikai mano, jog Lietuvos valdovas tuo tarpu sužinojęs apie atsiveriančią galimybę tapti Lenkijos karaliumi. Taip pat prileidžiama, kad Jogailos motina Julijona galėjus paveikti sūnų nenusileisti kryžiuočiams, nes ji turėjus savo planą sūnų apvesdinti su Maskvos kunigaikščio dukterim Sofija ir taip sulaikyti Lietuvą nuo rusams nepalankaus krikšto lotynų apeigomis. Taip pat ir dėl pažado užleisti Ordinui nemažą Žemaitijos dalį galėjo kilti tarp Lietuvos didikų priešiškų reakcijų. Vienaip ar kitaip, niekas lig šiol to Jogailos delsimo neaiškino jo nenoru tapti krikščioniu. Reikalas iš tikrųjų buvo pribrendęs ir nebeatidėliojamas.

Apie iš Maskvos tuo metu einančią paskatą susigiminiuoti su Lietuvos valdovu ir taip Lietuvą įjungti į pravoslaviškąją krikščioniją istorikai sužinojo ne taip seniai. Tiktai 1947 - 48 metais Maskvoje pasirodė istoriko L. V. Čerepnino studija apie Maskvos kunigaikščio Dimitro Doniečio sudarytas sutartis ir jo rašytus įvairius laiškus.18 Iš ten aiškėja, kad Jogailos motina, Algirdo našlė pravoslavė Julijona, jau 1383 metais ieškojo didesnio Maskvos su Lietuva suartėjimo. 1384 m. buvę sudaryti tuo reikalu trys dokumentai: dvi sutartys tarp Jogailos bei jo brolių Skirgailos su Kaributu ir Dimitro Doniečio bei jo giminaičio Vladimiro Andrejevičiaus ir trečiasis dokumentas surašytas Julijonos Algirdienės ir Dimitro Doniečio vardu. Patys dokumentai neišliko. Žinomi tiktai jų regestai iš 1626 metų.19 Svarbiausias sutarčių punktas buvo, kad Jogaila ves vyriausiąją Maskvos kunigaikščio dukterį Sofiją; priims pravoslavų tikėjimą ir jį viešai išpažins.

Tačiau ir šis planas paliko raštuose — nieko iš to nebuvo įvykdyta. Ir gerai, kad taip atsitiko! Jau ir šiaip nemaža dalis Lietuvos didžiosios kunigaikštystės gyventojų išpažino pravoslavų tikėjimą į ir rusų įtaka valstybės reikaluose buvo didelė. Visa tai būtų dar gerokai sustiprėję, ir lietuviai jau seniai būtų praradę savo individualybę bei tautinę kultūrą; Juk kaip tik tai, kad lietuviai buvo skirtingos nuo rusų religijos, padėjo jiems išlikti savitais, netgi naujai atgimti pereitame amžiuje, kaip tik tai padeda ir dabar didžiosios nelaisvės būklėje.

Ką tik minėtos sutartys su Maskva numatė, kad Lietuvos valdovas priims rytų apeigų krikštą; Žinoma, tai nebūtinai reiškė, jog ir visa lietuvių tauta būtų turėjus juo sekti. Tačiau faktas, kad maskviškės kunigaikštytės Sofijos ranka buvo siūloma kaip tik Lietuvos didžiajam kunigaikščiui, o ne kuriam kitam iš jo brolių, leidžia manyti maskviečius siekusius su pakrikštytu valdovu patraukti ir jo valdinius į savo tikėjimą ir tuo pačiu į savo politikos bei kultūros sferą;

To, matyt, bijojo Įtakingi Lietuvos kunigaikščiai. Bet, svarbiausia, visiems buvo aišku, kad Jogaila, tapdamas pravoslavu, nė kiek neapsaugos Lietuvos nuo vis įžūlesnių kryžiuočių užpuldinėjimų. Vakarų krikščionių akimis Rytų Bažnyčios išpažintojai buvo blogi krikščionys. Jie buvo schizmatikai, atsiskyrę nuo Romos, nedaug kuo geresni už pagonis. Popiežių dokumentuose jie vadinami "infideles", reiškia, "neištikimieji", ir sugretinami su pagonimis.

Prof.  Juozas  Brazaitis

O kryžiuočių grobikiški ir viską naikinantys užpuldinėjimai tapo lietuviams iš tikrųjų nebepakeliami.20 1362 m. jie atsidangino net iki Nemuno ir Neries santakos ir išgriovė Kauno tvirtovę. Sekančiais metais sunaikino Veliuonos pilį. 1375 m. jie įsiveržė giliai į Lietuvą^ siekė net Vilniaus apylinkes. Po dvejų metų Ordino maršalas, padalinęs kariuomenę į tris grupes, teriojo aukštaičius, pasiekė ir apsupo pačią sostinę Vilnių. 1383 m. vasarą, vos tik iširus Jogailos deryboms su kryžiuočiais, šie tuojau paskelbė atsimetusiam Lietuvos kunigaikščiui ir jo šalininkams karą. Pas kryžiuočius tuomet buvo pabėgęs Vytautas. Didelė Ordino riterių ir Vytauto vadovaujama kariuomenė įsiveržė į Lietuvą; Atžygiavo iki Trakų ir paėmė šią gyvybinės reikšmės tvirtovę. Tik po 40 dienų trukusio apgulimo Jogailai su Skirgaila pavyko Trakus atsiimti. Naują didžiulį žygį Ordinas su Vytautu suruošė sekantį 1384 m. pavasarį. "Tokį Lietuva vargu kada anksčiau buvo mačiusi" — rašo prof. Ivinskis.21 Visas Panemunys iki pat Kauno buvo jų rankose. O Kaune stovėjo jų pilis, pavadinta Marienverderiu; vien tik sienos buvusios 14 pėdų storumo. Jogaila ir visa Lietuva atsidūrė baisiame pavojuje. Kažin kaip būtų viskas baigęsis, jei ne Vytautas, kuris kaip tik tuomet nelauktai atsimetė nuo Ordino ir bėgdamas sudegino tris priešų pilis prie Nemuno.

IV
Tuo tarpu iš kaimyninės Lenkijos atėjo Jogailai pasiūlymas tapti jų karaliumi. Lenkijoje, mirus karaliui Liudvikui be vyriško įpėdinio, beliko šio duktė Jadvyga. Ji buvo jauna mergaitė — kai 1384 m. rudenį ją vainikavo Lenkijos "karaliumi", ji neturėjo dar nė 11 metų — ir, be to, tėvų jau buvo sužadėta su Austrijos Vilhelmu Habsburgu. Bet lenkams politikams nepatiko, kad jų krašte vis stiprėjo Austrijos, Vengrijos ir per juos visos imperijos įtaka. Imta ieškoti kitokios išeities. Kilo mintis karaliaus sostą pasiūlyti kaimyninės Lietuvos valdovui, kuris, nors dar ne krikščionis, nebuvo jiems visiškai svetimas. Žymaus Lenkijos karaliaus Kazimiero Didžiojo pirmoji žmona buvo Gedimino duktė Aldona, taigi tikra Jogailos teta. Iš antros pusės, to paties karaliaus Kazimiero sesuo Elzbieta, ištekėjusi už Vengrijos karaliaus Karolio Roberto, naujajai karalienei Jadvygai buvo senelė. Jogaila ir Jadvyga nebuvo giminės, bet ir ne visai svetimi.

Ne kokia giminystė, o kitos svarbesnės priežastys skatino lenkus kreiptis į Jogailą; Lietuviškoji kaimynystė lenkams ne visuomet buvo patogi. Nesantaika ir karais buvo pažymėti ypač penktasis, šeštasis ir septintasis XIV a. dešimtmečiai, kai Lenkija su Lietuva kovojo dėl Haličo - Volinijos žemių. Lenkai dabar galvojo: Geriau turėti šventą ramybę ir sykiu pagalbą prieš bendrus priešus — totorius pietuose ir kryžiuočius vakaruose. Ir pats valdovas, būdamas naujakrikštas, turėtų labiau klausyti jų patarimų, negu kiti Jadvygai besiperšą kandidatai.

"Yztym poslali do neho poslow swoich we-likich, i kniaz weliki Jagoylo na to pryzwolil, wedluh ich woli, wiru ich latynskuiu pryniaty y korolewnu w nich poniaty" — skaitome Bychovo kronikoje.22 Lietuviškai reikštų: "Tuo tikslu (lenkai) nusiuntė pas jį (Jogailą) savo didžiuosius pasiuntinius. Ir didysis komugaikštis Jogaila jų noru sutinka priimti jų lotyniškąjį tikėjimą ir vesti jų karalaitę".23 Jogaila tą kvietimą priėmė. Nes ir lietuviams buvo aišku, kad šis yra geriausias kelias atsispirti prieš kryžiuočių spaudimą; Ypač kad, priėmus lotynų krikštą* subyrės kryžiuočiams ideologinis pagrindas puldinėti ir niokoti Lietuvos žemes. Jei jie ir toliau nesiliaus to darę, paaiškės jų tikrasis veidas: ne tikėjimo skelbimas yra jų kovų akstinas, o sau svetimų žemių prisigrobimas ir valdžios troškimas. Jogailai šis pasiūlymas tiko ir asmeniškai. Būdamas karalium, jis įgis didesnį autoritetą* galės lengviau sutvarkyti nelabai norėjusius jo klausyti brolius ir kitus kunigaikščius,

Tokiam svarbiam žygiui reikėjo pasiruošimo, ypač su tuo susijusių problemų nuodugnaus apsvarstymo. 1385 m. pradžioje į Krokuvą ir po to iš ten į Vengriją pas karalienės Jadvygos motiną išvyko Jogailos pasiuntiniai, kuriems vadovavo veiklusis didžiojo kunigaikščio brolis Skirgaila. Po to vasarą atvyko į Lietuvą Lenkijos ir Vengrijos ponų atstovai. Tuomet buvo sudarytas garsusis Krėvos aktas arba sutartis.23 Taigi, šiemet suėjo lygiai 600 metų nuo jos sudarymo. Būtų atskira tema apie tai plačiau kalbėti. Užteks prisiminti, kas tuomet buvo sutarta. Pirmiausia, Jogaila įsipareigojo sujungti visas Lietuvos didžiosios kunigaikštystės žemes su Lenkija. Daug ginčijamasi, kokios rūšies turėjo būti tas sujungimas. Akte vartojamas lotyniškas žodis "applicare"25; jis reiškia "prišlieti", "prijungti". Atrodo, jog tai ilgai galvotas ir ieškotas išsireiškimas, nes būtų buvę daug paprasčiau pasakyti "unire", "adiungere", "coniungere", "incorporare" arba panašiai. Matyt, lietuviai reikalavo įrašyti tokį terminą, kuris mažiau ribotų jų savarankiškumą; "Aplicare" yra tarp kitko tipiškas terminas laivininkystėje, kai atplaukęs laivas prisitvirtina prie kranto, "prisišvartuoja", kaip sakoma, t.y. laivas prisijungia prie kranto, bet laivas lieka laivu ir krantas krantu — jie nesusivienija. Kad panašaus prisijungimo siekta Krėvos unija, rodo ir tai, jog Jogaila tapo karalium tik Lenkijai, o Lietuvai liko vyriausiuoju kunigaikščiu — "Lituaniae princeps supremus", kaip nurodoma daugybėje jo dokumentų.

Kiti Jogailos įsipareigojimai Krėvoje buvo: paleisti Lietuvoje esančius lenkus belaisvius; savo lėšomis ir pastangomis atgauti Lenkijos prarastas žemes; sumokėti 200.000 auksinų kompensaciją pirmajam Jadvygos sužadėtiniui Vilhelmui už jungtuvių išardymą ir priimti su savo dar nekrikštytais broliais ir valdiniais katalikų tikėjimą;

Tokie buvo Jogailos įsipareigojimai. Lenkų atstovai, sugrįžę į Krokuvą* dar tarėsi, nusprendė visa tai priimti ir 1386 m. sausio mėn., vykdami pasitikti savo būsimojo karaliaus, Volkovyske Jogailai oficialiai įteikė raštą, kuriuo jis patvirtinamas Lenkijos karalium ir jam atiduodama Jadvyga kaip žmona.26

Į Krokuvą Jogaila atvyko pagal vienus vasario 12,27 pagal kitus  — vasario 14 d.,28 ir tuojau pat, vasario 15 d. (ketvirtadienį), jį pakrikštijo Gniezno arkivyskupas Bodzanta, duodamas jam Vladislovo vardą;29 Sekantį sekmadienį, vasario 18 d., įvyko jungtuvės su karaliene Jadvyga, o praėjus dar dviem savaitėm, Užgavėnių sekmadienį, kovo 4 d., Jogaila buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi. Taip kovo 4-oji, dabartinė šv. Kazimiero švantės diena, yra drauge ir mūsų šventojo senelį primenanti diena.

Jogailos krikšto data yra jo paties gyvenime asmeniško įvykio, o ne Lietuvos krikšto data, kaip to norėtų lenkai. Jis krikštijosi ne tam, kad duotų pradžią masiniam savo valdinių krikštui (dėl to jis nebūtų važiavęs į Krokuvą, bet laukęs, kol krikštytojai atvažiuos į Vilnių), bet tam, kad galėtų tapti jam svetimo, katalikiško krašto karalium. Drauge su Jogaila krikštą priėmė ir keli jį atlydėjusieji broliai, tačiau šaltiniai gana skirtingai nurodo jų vardus, kad sunku dabar nustatyti, kiek ir kas buvo tuomet iš tikrųjų pakrikštyti.

V
Jogaila likusią tų 1386 m. dalį praleido Lenkijoje. Balandžio - gegužės mėnesiais lankėsi Poznanėje ir Gnezne; išvykdavo ir šiaip į artimesnes vietoves, bet vėl sugrįždavo į Krokuvą; Tiktai rugsėjo arba spalio mėnesį iškeliavo į tolokai rytuose nuo Krokuvos esantį, dar Lietuvai priklausiusį Lucką; kur tuomet buvojo ir Vytautas.30 Iš ten abu pusbroliai patraukė į Vilnių, kur, pagal Dlugošą, jau šventė Kalėdas.31 Čia netrukus ir pradėtas Lietuvos krikštas. Apie tą tokį svarbų mūsų tautos gyvenime momentą; kai viešai atsisakyta pagonybės ir pasukta į Vakarų krikščionybę, deja, nedaug teišliko žinių iš patikimų šaltinių. Kad kryžiuočių kronikos tyli, galima suprasti: kryžiaus nešėjai ir skelbėjai buvo priversti iš šalies stebėti, kaip be jų pagalbos taikliai ir ramiai krikštijama toji žemė, dėl kurios jie tiek kraujo praliejo ir kurios krikštijimo teisę vien sau tenorėjo pripažinti. Lietuvos krikštu menkai domėjosi ir rusų kronikos: joms būtų labiau patikę aprašinėti pravoslavų apeigomis skelbiamą Lietuvoje krikščionybę. Yra žinoma, kad net Jogailos motina, aukščiau minėtoji Julijona, negalėjusi pakęsti, kam sūnus tapo lotynų kataliku; ji dėl to nenorėjusi gyventi Vilniuje, likusį iki mirties (1392 m.) laiką praleidusi Vitebske našlaudama, pagal kitus, gyvendama vienuolyne.32 Keista, kad ir iš lenkų tik Dlugošas plačiau aprašė tai, kas tuomet vyko Vilniuje. Bet Dlugošas savo kroniką rašė, praėjus daugiau kaip 60 metų nuo pačių įvykių. Be to, niekas neabejoja, jog Dlugošas kronikoje įvykius aiškina dažnai tendencingai, lietuviams gana nepalankiai, jog joje yra daug netikslumų, kurie suklaidino ir tebe-klaidina ne vieną rimtą istoriką; Pvz., Dlugošas rašo, kad į Vilnių atvykę karalius su karaliene krikštyti lietuvių. Iš čia kilo lenkuose jaunutės Jadvygos (ji tuomet buvo vos 12 - 13 metų mergaitė) idealizavimas, jos išskirtinių nuopelnų, Lietuvą krikštijant, į padanges kėlimas. Bet nė vienas iš to laiko išlikusių dokumentų nepamini karalienės Vilniuje. Ir ji negalėjo būti Lietuvos sostinėje, nes tuo pačiu metu Lenkijos ponai ją nusivežė į Ukrainos Lvovą. Jiems rūpėjo atsiimti vadinamos Raudonosios Rusijos žemes, kurios 1350 m. buvo pavestos valdyti Vengrijai, ir Jadvyga, kaip buvusio Vengrijos karaliaus duktė, savo dalyvavimu turėjo patvirtinti naują tvarką;33

Vienu iš svarių argumentų už Jadvygos aktyvų prisidėjimą Lietuvą krikštijant, lenkai laiko pop. Urbono VI bulę, kuria Poznanės vyskupui Dobro-gostui pavedama kanoniškai įsteigti Vilniaus vyskupiją ir paskirti jai vyskupą; Bulėje iš tikro šalia karaliaus Vladislovo, t.y. Jogailos, minima ir karalienė Jadvyga. Jie abu prašę popiežių Vilniaus mieste įsteigti vyskupo katedrą ir jai paskirti vyskupą.34 Bet atidžiau skaitant bulės tekstą; paaiškėjo, kad taip išsireikšta ne dėl to, jog karališkoji pora būtų popiežiui rašiusi kokį nors prašymą; bet kadangi jos vardu, greičiausiai paties vysk. Dobrogosto, buvo įteikta supliką: "pro par-te . . . regis et reginae nobis fuit humiliter supplicatum".35 Suplikoje vyskupas bus savo iniciatyva įrašęs ir karalienę, nes jam, lenkui, atrodė ne taip jau garbinga kreiptis į popiežių vien tiktai to naujakrikšto vardu. Kad vysk. Dobrogostui nedaug terūpėjo faktų ir juridinių terminų tikslumas, galime įsitikinti, paskaitę jo paties Vilniuje surašytą vyskupijos dokumentą; kur Jogaila vadinamas "Lenkijos, Lietuvos ir Rusijos karalium" ("dominum VVladislaum, Poloniae, Lituaniae, Russiae etc. regem . . .").36 O juk visi Jogailos vardu duoti dokumentai aiškiai skiria: jis — Lenkijos karalius, o Lietuvos — vyriausiasis kunigaikštis, Rusijos — paveldėtojas ("rex Poloniae, Lituaniaeąue princeps supremus et haeres Russiae").57 Taigi, kokių nors karalienės Jadvygos, lenkų dažnai vadinamos "Lietuvos apaštalės", ypatingų nuopelnų, bent šioje katalikybės į Lietuvą įvedimo fazėje, jokie autentiški šaltiniai neliudija. Žinoma, lenkams sunku išsižadėti jiems palankių Dlugošo ir juo pasekusių ištisų istorikų generacijų aiškinimų. Bet niekas nedraudžia mums patiems pažvelgti į faktus, pasiklausyti, ką byloja neabejotini šaltinių liudijimai, ir iš to daryti savo išvadas.

Visi lietuviai, rašę apie Lietuvos krikštą, pabrėžia nuostabų faktą; jog lenkai tam krikštui — cituoju prof. Ivinskį: "neteikė didelės svarbos. Kaip patvirtina ir pačios Jogailos Vilniuje duotos privilegijos, neofitas — naujasis Lenkijos karalius Lietuvos sostinėn atvyko su mažu kunigų būreliu, kuriame nebuvo nei Gniezno arkivyskupo Bodzantos, nei Krokuvoje lietuvių kunigaikščius krikštijusio vysk. Jono Radlicos, nei veiklaus Poznanės vyskupo Dobrogosto".38 Iš tų pačių privilegijų sužinome, kad su Jogaila iš Lenkijos atvyko keletas atsakingų valstybės vyrų: Poznanės vaivada, du Mozūrų kunigaikščiai, pora kaštelionų, dvaro taurininkas, iždininkas ir kiti.39 Jie, aišku, lydėjo Jogailą kaip valdovą; Juo labiau, atrodo, reikėjo iškilmingos Bažnyčios dignitorių palydos, nes karaliaus kelionės tikslas ir buvo į Lietuvą įvesti krikščionybę, įsteigti naują vyskupiją numatyti jai vyskupą, steigti parapijas. Ir jaunajai karalienei būtų buvę įdomu susipažinti su savo vyro tolima tėviške. Lvovo srities reikalus lygiai gerai būtų buvę galima sutvarkyti ir porą mėnesių vėliau. Kodėl viso to nebuvo? Manyčiau, kad pats karalius ir jo broliai Skirgaila, Vladimiras, Kaributas, taip pat ir pusbrolis Vytautas to nenorėjo.49 Jie visą taip sutvarkė, kad krikščionybės Lietuvon įvedimas būtų pačių lietuvių reikalas. Per daug iki kaulų buvo įsiėdęs kryžiuočių siekimas: krikštytojams turi priklausyti vienokia ar kitokia teisė valdyti pakrikštytuosius. Panašios priklausomybės nuo lenkų lietuviai, be abejo, baidėsi, nors Krėvoje ir buvo nutarę Lietuvą "prišlieti" prie Lenkijos. Tas noras nepriklausyti jaučiamas ir pirmuose oficialiuose, krikšto metu duotuose dokumentuose. Steigiant Vilniaus vyskupiją* nieko nepasakyta, kokiai metropolijai ji turėtų priklausyti, ir net popiežius kanonišką vyskupijos įsteigimą paveda ne Gnezno arkivyskupui - metropolitui, o savo tiesiog įgaliotam Poznanės vyskupui. Jogaila ir Vytautas galėjo jau tuomet galvoti apie atskiros Lietuvos bažnytinės provincijos sudarymą; Vytautas, kaip žinome, vėliau tam turėjo konkretų planą* tiktai laiko aplinkybės neleido jo įvykdyti.41 Mat Lietuva neturėjo savo kunigų, nebuvo joje dvasiškiams ruošti tinkamų mokyklų, ir pati gyvenimo realybė privedė prie to, kad Vilniaus vyskupija jau po trijų keturių dešimčių tapo Gnezno metropolijos Lenkijoje dalimi.42 Panašiai ir Žemaičių vyskupiją įsteigė ne Gnezno metropolitas, bet Konstancos visuotinio susirinkimo deleguoti Lvovo arkivyskupas ir Vilniaus vyskupas. Ir ji ne nuo pat pradžios, o tik praėjus 10 metų, laikoma Gnezno arkivyskupo sufragane.43

Visa tai turint prieš akis, reikėtų mums patiems save klausti, ar kartais mes neplaukiame paskui lenkus jiems patogia vaga, spręsdami apie Jogailos laikyseną tąją mūsų tautai svarbią istorijos valandą; Ką tik čia suminėtos aplinkybės veikiau liudija, jog jis, ir tapęs Lenkijos karalium, nepamiršo savo tėvynės interesų. Patys lietuviai susiprato, jog atėjo "laiko pilnatvė"44 priimti krikščionybę, jie patys savanoriškai ir pravedė jos įvedimą; Kaip nesutiko lenkti galvas krikštui, kurį ketverius metus anksčiau buvo pasiruošę teikti kryžiuočių vyskupai, atvykę net iki Skirsnemunės, taip nesutiko, kad toms apeigoms vadovautų iš Lenkijos atvykę Bažnyčios dignitoriai. Patys savo noru atvėrė širdis krikščionių Dievui ir lenkė galvas šventajam krikštui. Jį teikė paprasti su Lietuvos valdovais atvykę kunigai. Bet, ką tai reiškė, ko naujas tikėjimas reikalavo, savo tautiečiams aiškino patys valdovai. Kai Jogailai mirus, Bazelyje (kur tuomet vyko visuotinis Bažnyčios susirinkimas) per gedulingas už jį pamaldas ten dalyvavęs Krokuvos profesorius Mikalojus Kozlovskis sakė pamokslą* paminėjo, jog karalius pats išvertęs į lietuvių kalbą "Tėve mūsų" ir "Tikiu į Dievą Tėvą" ir mokęs tikėjimo tiesų krikštą priimsiančiuosius.45 Kas liečia poterių į lietuvių kalbą vertimą* manyčiau, jog yra patikimiau laikyti tai jau anksčiau gyvenusių pranciškonų nuopelnu. Juk ir Jogaila beveik rytojaus dieną po atvykimo į Krokuvą buvo pakrikštytas. Jau Lietuvoje jis turėjo išmokti tikėjimo tiesų ir bent reikalingiausių maldų.46

VI
Krikštyti pradėjo Vilniaus mieste. Į ten buvo sukviesta Lietuvos bajorija. Jie žinojo, kam buvo kviečiami, ir nėra jokių duomenų, kad būtų buvę kokių nors maištų ar pasipriešinimų. Tai dar kartą įrodo, jog krikščionybės priėmimas Lietuvoje buvo jau iš vidaus pribrendęs, kad ją lietuviai priėmė savo noru. Tuo pačiu, priimdami krikštą, bajorai ir ponai reiškė Jogailai, Lietuvos vyriausiajam kunigaikščiui, paklusnumą ir sykiu davė pavyzdį savo valdiniams, kad ir jie tą pat ir taip pat darytų.

Išoriniam ženklui, kad gyventojų vidaus nusistatymas pasikeitė, Dlugošo pasakojimu, Vilniaus mieste buvo sunaikinti pagoniškų aukų židiniai, iškirsti šventais laikomi medžiai, išmušti namuose garbinami žalčiai. Rusų metraščiai, nenurodydami pakrikštytųjų skaičiaus, pažymi, kad tuomet "pusė Vilniaus priėmė 'vokiečių tikėjimą' ". Matomai, kitą sostinės gyventojų pusę sudarė krikščionys pravoslavai bei svetimtaučiai, tarp kurių daugiausia turbūt buvo katalikų vokiečių pirklių, — todėl ir sakoma, kad pusė vilniečių priėmė 'vokiečių tikėjimą'.47


Poetas Bernardas Brazdžionis

Iš Vilniaus Jogaila tuomet važinėjo ir kitur po Lietuvą; Visur ragino gyventojus krikštytis, steigė parapijas, skyrė jų išlaikymui žemių ir kitokių turtų. Iš to meto yra išlikusios trys svarbios Jogailos duotos privilegijos. Užgavėnių sekmadienį, vasario 17 d., jis įkūrė Vilniaus vyskupiją ir jai užrašė žemių bei įvairių duoklių.48 Sekantį trečiadienį, t.y. Pelenų dieną* Jogaila suteikė laisvę Lietuvos ponams ir bajorams išleisti už ko nori savo dukteris, išlaisvino juos nuo visokių tarnysčių ir prievolių, išskyrus karo tarnybą, naujų pilių statymą ir senųjų taisymą;49 Dar dvi dienas vėliau, vasario 22 d., duotas trečiasis dokumentas, kuriuo Jogaila įpareigojo visus lietuvių tautybės gyventojus ("omnes natione lituanos"), — ar jie būtų Lietuvoje, ar rusų žemėse, priimti katalikų tikėjimą ir, kad nepatektų pavojun tą tikėjimą prarasti, uždraudė vedybas tarp lietuvių katalikų ir pravoslavų, nebent pravoslaviškoji pusė pirma pereitų į katalikų tikėjimą; taip pat suteikė vyskupui, kapitulai, kunigams ir jų nuosavybėms visišką laisvę nuo mokesčių, duoklių ir bet kokių pasaulietiškų įsipareigojimų.50

Pirmuoju Vilniaus vyskupu Jogaila paskyrė drauge su juo iš Krokuvos atvykusį pranciškoną Andrių, kilusį iš Mažosios Lenkijos ir jau turintį vyskupo šventimus, nes prieš 17 metų jam buvo pavesta valdyti naujai įsteigtą Sereto vyskupiją Moldavijoje (šiandien ten Bacau arba Bakėjaus miestas prie Sireto upės, Rumunijoje).51 Galima būtų klausti, kodėl karalius kaip tik tą* mažai žinomos, priešingame nuo Lietuvos Lenkijos pakraštyje esančios vyskupijos ganytoją parinko savo sostinės vyskupu. Viena, Vilniuje reikėjo viską* taip sakant, iš nieko pastatyti ant kojų. Daug darbo ir vargo! Kas ten iš Lenkijoje gerai įsitaisiusių vyskupų, prelatų ar kanauninkų būtų ėjęs tų Lietuvos dirvonų plėšti? Todėl ir parinko nuolankų pranciškoną* jau kartą dirbusį arba bent pradėjusį dirbti panašų vyskupijos ant kojų statymo darbą* tik dėl priešiškų nusistatymų ir kliudymų turėjusį iš anos vyskupijos pasitraukti. Parinko tokį, kuris jau buvo vyskupas. Kol iš popiežiaus ateis patvirtinimas, galėjo praeiti, ir tikrai praėjo, nemaža laiko. Būdamas jau vyskupu, naujai Vilniaus paskirtasis galėjo tuo tarpu eiti savo pareigas. Bet viską nulėmė turbūt kita priežastis. Vyskupas Andrius, nors kilęs iš Mažosios Lenkijos, buvo jau gerai susipažinęs su Lietuva ir, Vilniaus vyskupijos istoriko J. Kurczewskio tvirtinimu, mokėjęs lietuviškai. Mat jis, tapęs pranciškonu, atvykęs į Mozūrus, po to iš ten į Lietuvą dirbti misijonieriaus darbo. Dar Algirdo valdomoje Lietuvoje jis išmokęs ir lietuviškai.52 Štai kodėl kaip tik jis geriausiai tiko būti pirmuoju Vilniaus vyskupu. Popiežius Urbonas VI jį patvirtino, ir vysk. Andrius sėkmingai valdė vyskupiją 10 metų.

Nieko nuostabaus, kad krikščionybė, idealiai apėmusi visą Lietuvą* konkrečiai joje sklido gan pamažu. O Žemaitijoje, kuri dar porą dešimtmečių liko kryžiuočių įtakoje ir tiktai 1409 m. sukilimu išsivadavo iš svetimųjų valdžios ir. pasidavė Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui, pavyko tik 1413 m. pradėti platesniu mastu gyventojų krikštijimą; Tuo tarpu pamažu buvo organizuojama Vilniaus vyskupijos struktūra. Jau ją įsteigiant, Jogaila užrašė fundacijas, kiek žinome, septynioms parapijoms: Medininkuose, Maišiagaloje, Ukmergėje, Nemenčinoje, Krėvoje, Hainoje (Dainavoje) ir Obolčiuose.53 Tuokart ten pastatytos ir bažnyčios. Tačiau nuostabu, kad tarp pirmųjų vyskupijoje įsteigtų bažnyčių neminimi nei Trakai, nei Kaunas — po sostinės Vilniaus svarbiausios etninės Lietuvos vietovės. Jų nutylėjimas leidžia manyti, kad ten jau veikė vienoki ar kitoki katalikų pastoracijos centrai — bažnyčios ar koplyčios — jei ne lietuviams, tai bent iš kitur atvykstantiems pirkliams ir kitiems svetimtaučiams.

Buvau manęs dar šiek tiek pasekti tolimesnį katalikybės Lietuvoje vystymąsi, kitaip sakant, pakrikštytosios Lietuvos krikščionėjimą; Bet, ruošiant pirmąją paskaitos dalį, atsirado vietų, kurias reikėjo pagilinti arba bent nuodugniau žinių šaltinius panagrinėti. Nebevarginsiu Jūsų toliau. Baigdamas norėčiau tiktai pastebėti, kad lietuviui krikščionybė netapo kažkokia nepakeliama našta; priešingai, ji atvėrė jam naujus horizontus, padarė jį lygiateisiu nariu ano meto plačioje krikščionijos bendruomenėje, toje visus vienijančioje viduramžių christianitas, ir veiksmingai padėjo jam išlikti tuo, kuo mes ir šiandien esame.
Lietuviui krikščionybė nebuvo visiškai naujas pasaulis, kuris būtų iš jo pareikalavęs savotiško dvasios persilaužimo. Krikščionių Dievas jam buvo ta pati didžioji nematoma jėga, kurią jis ir prieš tai jautė; jėga tvarkanti pasaulį, kurios apraiškas jis matė perkūnijoje, saulėje, mėnulyje, žemėje. Ir jo santykis su ta didžiąja jėga jį buvo daug giliau palietęs negu kiti kokie išoriniai įvykiai. Lietuvis valstietis ilgai išlaikė savo senuosius tikėjimus, bet pamiršo savo protėvių žygius, — pastebėjo poetas Kajetonas Aleknavičius, gyvenęs apie pereitojo amžiaus vidurį lietuvis.54 O Simonas Daukantas išsireiškė: lietuvio pagrindiniai bruožai sutampa su žmogaus apskritai moralinėmis savybėmis: ne tik darbštumas, savo krašto meilė, narsumas, bet ir vaišingumas, žmoniškumas, taikingumas . Mes galime sakyti: tai sutampa ir su evangelijos skelbiamomis krikščionio dorybėmis. Lietuvio dvasia dar prieš krikščionybės priėmimą buvo naturaliter christiana. Krikščionybė tiktai pagilino ir praturtino tai, ką ji rado jau nuo amžių "krikščioniškai" nusiteikusioje lietuvio dvasioje.

Lietuvos krikštas yra mūsų tautai Dievo suteikta dovana, už kurią turime Jam dėkoti. Iš amžių perspektyvos dabar aiškiai matydami istorinę raidą; galime tvirtinti, jog Jogailos, Vytauto ir kitų Lietuvos kunigaikščių ryžtas 1387 metais apkrikštyti Lietuvą buvo mūsų tautos likimui pats palankiausias pasirinkimas. Jei jie būtų sutikę su ketvertą metų anksčiau kryžiuočių siūlomu krikštu ir su jo priėmimo sąlygomis, šiandien apie lietuvius būtų tik tiek kalbama, kiek yra minimi mūsų giminingieji kaimynai prūsai ir jotvingiai. Taip pat, jei Jogaila būtų paklausęs savo motinos Julijonos įtaigavimų ir į Lietuvą būtų įvedęs pravoslaviją; būtume jau seniai nuskendę slavų jūroje. Dabargi tasai lotynų krikštas, kurį Lietuva priėmė prieš 600 metų, — tariant Lietuvos vyskupijų ganytojų žodžiais: "įjungė mūsų tautą į krikščioniškųjų tautų šeimą; atidarė mums duris į jų mokslo, meno, kultūros lobynus. Kaip ir kitose tautose, Bažnyčia Lietuvoje skleidė švietimą . . ., kraštas pasipuošė gražiomis bažnyčiomis ir liaudies menas gavo naujo, gaivaus įkvėpimo".

Todėl ir mes drauge su mūsų broliais ir seserimis tėvynėje "dėkokime Viešpačiui Dievui už mūsų tėvams suteiktą ir ateinančioms kartoms pažadėtą krikšto palaimą". Nes per krikštą mes esame tapę, kaip skaitome I Šv. Petro laiške: "išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, Kristaus įgytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus To, kuris iš tamsybių pašaukė mus į savo nuostabią šviesą" (I Petr 2, 9).

Išnašos

1.    Plg. pvz., Europos Lietuvis 1985 m. nr. 43 (lapkričio 8 d.), psl. 4.

2.    Z.  Ivinskis,  "Lietuvos krikšto problema": Aidai 1966, psl. 193-198, 266-270, 363-367.

3.    Pvz., Inocento VI duotoje Lenkijos klerui bulėje (1355.11.12): "quod infidelium Tartarorum et Lutwanorum gentes,  christiani  nominis inimici . . .", išl. Vetera Monumentą Poloniae et Lituaniae, ed. A. Theiner, vol. I, Romae 1860, psl. 588. Arba tas pats Inocentas VI Lenkijos karaliui Kazimierui skirtame laiške (1357.1.24): "quod tu . . . cum in-fidelibus Lehvinis, dictorum Magistri et fratrum ac catholice fidei capitalibus inimicis pacem et confede-rationem noviter inivisti . . .": Vet. Mon. Pol. Lit. I, psl. 581.

4.    Inocento IV Mindaugui rašytas laiškas (1251.VII.17): Vet. Mon. Pol. Lit. I, psl. 49 nr. 102; plg. ten pat, psl. 58 nr. 120 ir psl. 59 nr. 121.

5.    Aidai 1966, psl. 267.

6.    V. Gidžiūnas, "Legendariškieji pranciškonų kankiniai Vilniuje": Aidai 1954, psl. 105-110 ir 175-180, ir atspaudas, Brooklyn 1954.

7.    Tai  1985 m.  gruodžio 28 d.  LKM  Akademijos popietinėje sesijoje skaityta doktorantės Rasos Mažeikos paskaita "Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Algirdo ir Kęstučio laikysena krikščionybės  atžvilgiu".

8.    Liet. encja I, psl. 113; Enc. Lituanica I, psl. 72-73.

9.    K. Chodynicki, "Geneza i rozwoj legendy o trzech męnczennikach wileriskich": Ateneum Wilenskie 4 (1927) 416-451.

10.    Žurnal Moskovskoj Patrijarchii, 1977/III, psl. 63-68. Lietuvius kankinius prisiminė J. Bardach, "La rencontre des Eglises catholique et orthodoxe sur les territoires orientaux du Royaume de Pologne et de Lituanie aux XIVe-XVIe siėcles": kn. The Com-mon Christian Roots of the European Nations. An International Colloquium in the Vatican, Florence 1982, p. 820; ir jam šie kankiniai tiktai legendariniai. Taip pat rašė lenkas Henry Fros, "Hagiographie lithuanienne. Les 'martyrs' de Vilnius": Analecta Bollandiana 101 (1983) 33-41; jis seka K. Chody-nickiu, bet vėliau, susipažinęs su J. Meyendorffo ir E. Piltz studijomis, jau neabejoja lietuvių kankinių egzistavimu; žr. H. Fros, "Hagiographie bro-dėe": Analecta Bollandiana 103 (1985) 105-108.

11.    J. Meyendorff, "The Three Lithuanian Martyrs. Byzantium and Lithuania in the XVIth Century": kn. Eikon und Logos, hrsg. von H. Goltz, Halle 1481, psl. 179-197; sekančiais metais tą patį, šiek tiek praplėstą straipsnį išspausdino žurnale St. Vladimir's Theological Cuarterly 26 (1982) 29-44.

12.    Dmitrij P. Ogickij, "K istorii vilenskich mučenikov": Bogoslovskie Trudy 25 (Moskva 1983) 226 - 246, ir Dimitri P. Ogizki, "Blutzeugnisse fiir  Christus in Litauen des 14.  Jahrhunderts. Legende und VVirklichkeit der drei Martyrer von VVilna": Stimme der Orthodoxie, 1984/VI, psl. 45-48; VII, psl. 38-40, 48; VIII, psl. 39-48.

13.    Ogizki, "Butzeugnisse . . .", VII, psl. 39.

13a. Apie šį vadinamą "sakkos", liturginį rūbą žr. Ch. Diehl, Manuel d'art byzantin, Paris 1910, psl. 798; G. Millet, Broderies religieuses de style byzantin, Paris 1939 - 1947 (Bibliothėque de l'Ecole des Hautes Etudes: Sciences religieuses, 55) — daug iliustracijų. Apie čia minimą Kijevo ir visos Rusijos metropolito Fotijaus (kilusio iš Graikijos, bendradarbiavusio, susipykusio ir po to susitaikiusio su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Vytautu; plg. Liet. enc. VI, 353-354) "sakkos" žr. studijas: E. Piltz: kn. Actą Universitatis Upsaliensis. Studies in the History of Art, n. ser. 17, Uppsala 1976, ir tos pačios autorės "Notės sur le 'Petit Sakkos' du Metropolite Photius": kn. Les Pays du Nord et Byzance (Actą Universitatis Upsaliensis. Figūra, 19), Stockholm 1981, psl. 469-479. To "sakkos" atvaizdą galima rasti pirmesnėje E. Piltz studijoje, ill. 46; jį duoda ir A. A. Vasiliev, Histoire de l'Empire byzantin, II, Paris 1932, ill. XXIV (prie psl. 264).

14.    Ogizki, "Blutzeugnisse . .." VIII, psl. 40.

15.    Ten pat, VIII, psl. 42-43, 45.

16.    Ji mirė 1346 m.; plg. Liet. enc. XVII, psl. 336 nr. 20.

17.    Apie to meto įvykius žr. ypač Z. Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties, Roma 1978, psl. 270 ir sek.

18.    L. V. Čerepnin, "Dogovomye i duchovnye gramoty Dmitrija Donskogo kak istočnik dla izučenija poli-tičeskoj istorii Vel. Knjaž. Moskovskogo": Istori-českie zapiski 24 (1947) 247 - 249; Tas pats, Russkie feodal'nye archivy XIV-XV vekov, I, Moskva 1948, psl. 50-51, 207.

19.    Regeste taip nusakomas dokumento turinys: "Gra-mota velikogo knjazja Dmitreja Ivanoviča i velikiej knjagini Uljany olgerdovy, dokončane o ženit'be velikogo knjazja Jagaila Olgerdova, ženit'sja jemu u velikogo knjazja Dmitreja Ivanoviča na dočeri a velikomu knjazju Jagaily byt' v ich vole i krestit'sja w pravoslavnuju weru i chrestianstvo svoe ob'javit' vo vse ludi"; žr. Čerepnin, Russkie archivy (kaip išn. 18), psl. 50. Plg. J. Bardach, Studia z ustroju i praroa Wielkiego Księsttoa Litewskiego, XIV-XVII w., Warszawa 1970, psl. 20 išn. 29.

20.    Apie kryžiuočių puldinėjimus žr. Z. Ivinskis (kaip išn. 17), psl. 249 ir sek.

21.    Z. Ivinskis, ten pat, psl. 278.

22.    Polnoe sobranie russkich letopisej, XXXI, Moskva 1975, psl. 144.

23.    Taip išversta knygoje: Lietuvos Metraštis: Bychovco kronika, Vilnius 1971, psl. 92.

24.    Akta unji Polski z Litiva, 1385 - 1791, išl. St. Kutrzeba ir Wl. Senkowicz, Krakovv 1932, psl. 1-3.

25.    "demum etiam Jagalo dux saepedictus promittit terras suas Lituaniae et Russiae coronae regni Poloniae perpetuo applicare", ten pat, psl. 2.

26.    Plg. Lietuvos Metraštis (kaip išn. 23), psl. 242-243.

27.    M. Kosman, Drogi zaniku paganstusa u Balkotv, Wroclaw etc. 1976, psl. 23.

28.    Liet. enc. IX, psl. 421; Aidai 1966, psl. 363.

29.    Liet. enc. IX, psl. 421; Encyklopedia Katolicka, II, Lublin 1976. sk. 703.

30.    A. Gąsiorovvski, Itinerarium krola Wladyslawa Ja-gielly, 1386-1434, Warszawa 1972, psl. 28-29.

31.    Ten pat, psl. 29.

32.    Liet. enc, IX, psl. 524-525.

33.    Plg. Z. Ivinskis, Lietuvos istorija (kaip išs. 17), psl. 287-288.

34.    Urbono VI bulė "Romanus Pontifex" (1388 m. kovo 12 d.), išl. Codex diplomaticus ecclesiae cathedralis necnon dioeceseos Wilnensis, I, Krakovv 1948, psl. 20-22.

35.    Ten pat, psl. 21.

36.    Ten pat, psl. 26.

37.    Pvz. ten pat, psl. 4, 16, 18 ir t.t.

38.    Aidai, 1966, psl. 363.

39.    Jie dalyvavo Vilniuje, sudarant vyskupijos įsteigimo ir kitus dokumentus; žr. Codex diplomaticus (kaip išn. 34), psl. 6, 8, 14.

40.    Jie dalyvavo Vilniuje, įvedant krikščionybę: "presentibus inclitis principibus Skirgalone Trocensi, Wladimiro Kyoviensi, Caributo Novogrodensi, Vithowdo Brodnensi Lithvanie . . . ducibus . . .", Codex diplomaticus (kaip išn. 34), psl. 14.

41.    Plg. Relationes status dioecesium in Magno Ducatu Lituaniae, I, Romae 1971, psl. XXV, išn. 22.

42.    Ten pat, psl. 4-5.

43.    Ten pat, psl. 223.

44.    Plg. Galat. 4, 4.

45.    Liet. enc. IX, psl. 422.

46.    Žr. V. Gidžiūnas, "Vienuolijos Lietuvoje, IX-XV amžiai": kn. Suvažiavimo Darbai, VI, Roma 1969, psl. 263-264.

47.    Žr. Vilniaus miesto istorija, Vilnius 1968, psl. 49; Z. Ivinskis, Lietuvos istorija, Roma 1978, psl. 289.

48.    Išl. Codex diplomaticus (kaip išn. 34), psl. 1-9.

49.    Išl. Zbior pravo litetvskich, wyd. T. Dzialyrifci, Poznari 1841, psl. 1-2.

50.    Išl. Codex diplomaticus, I, psl. 13-15.

51.    Apie vysk. Andrių žr. Liet. enc. I, psl. 166; XXXVI, psl. 37-38; Encyklopedia Katolicka, I, Lublin 1973, sk. 543-544.

52.    J. Kurczevvski, Biskupato Wilenskie, Wilno 1912, psl. 24-25.

53.    Žr. Codex diplomaticus (kaip išn. 34), psl. 10 nr. 4; M. Jučas, Nuo Krėvos sutarties iki Liublino unijos, Vilnius 1970, psl. 20.

54.    Plg. M. Lukšienė, Demokratinė ugdymo mintis Lietuvoje, Vilnius 1985, psl. 219-220.

55.    Ten pat, psl. 213.

56.    Išsl. Krivūlė, 1985 m., nr. 2, psl. 15.

57.    Ten pat, psl. 15.


Dr.  Juozas  Sungaila  su žmona Angelika
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai