Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
BAISUSIS BIRŽELIS PALYGINIMAS, DIMENSIJOS PDF Spausdinti El. paštas

Klausimai istorijai
Įvykių negalima apibūdinti vienu žodžiu ar bendru pavadinimu. Žodyje nepakanka erdvės, kad įspraustum bent svarbiausius bruožus. Taip už to paties vardo stovi daug įvairiaspalvių istorijų. Ne vien žodžio rėmai kalti. Žinių stoka ir kitoks supratimas dėl skirtingos gyvenimo aplinkos ar skirtingo auklėjimo žmogaus prote sukuria sienas, pro kurias negali prasimušti pilnas vaizdas. Todėl amerikiečiai ir net kai kurie lietuviai Baisiojo birželio frazėje įžiūri perdėjimą ir jai rodo nepasitikėjimo. Todėl ir mes nesuprantame žydų baimės, jiems vos tik svastikos ženklą pamačius. Nesuprantame PLO, nebuvę palestiniečių pabėgėlių stovyklose. Laike dingo vardai, pavardės ir pasakojimai apie daugelį atsitikimų. Bet kai kurie įvykiai neišdils, kaip neišdilo seniai neveikiančių ugniakalnių kupros žemės paviršiuje. Kai kurie įvykiai stovės, tarsi laiko upėje iškilusios salos.

Išlikimas istorijoje traukia į save priežastinius klausimus — kaip ir kodėl. Net Lietuvos akmenys susilaukė dėmesio ir padėjo nusakyti ledynų laikotarpius. Tačiau į tuos klausimus   teisingai   atsakyti   nėra lengva, ypač dar maišantis priežastininkams ar vos paviršutiniškai susipažinusiems. Žydų 'holocaust' šiandieniniai aptarinėjimai yra tik aptarimo pradžia. Su laiku prie Hitlerio psichinio pakrikimo jungsis daugiau motyvų.
Istorijoje klausimai ir aiškinimai nesibaigia.

Japonai ir JAV
Kai Antrojo pasaulinio karo metu save pervertinusi Japonija užpuolė Jungtines Amerikos Valstijas, čia gyvenusius japonus, net JAV piliečius, 1942 izoliavo stovyklose. Tai nebuvo staigus areštas. Karo metui iš Vakarinių valstijų jie buvo surinkti ir paskirstyti po dešimtį centrų, sudarytų JAV viduryje. Evakuacijos pareikalavo Vakarų apygardos gynybos viršininkas gen. lt. J. L. DeVVitt, įsakymą pasirašė prezidentas F. D. Rooseveltas. Pasiruošti į stovyklas japonai turėjo daug laiko. Kai kurie net spėjo parduoti namus, prekybas. Kas norėjo bėgti į Meksiką ar kitur, galėjo be didelio pavojaus. Centruose veikė japoniškos mokyklos, ėjo laikraščiai jų kalba, nors šias stovyklas saugojo karinė policija. Izoliuotieji nebadavo, urvuose negyveno. Ir nuo šalčio nemirė, žudančiose sąlygose nedirbo.

Vis dėlto, žmonėms susidarė didelių nepatogumų ir nuostolių. Laisvė narve yra lyg astmos liga. Oro užtektų, tik jie nepasiekia plaučių. Po karo visi buvo paleisti, bet JAV vyriausybę dėl japonų izoliacijos stipriai užpuolė. Teismuose atsirado civilinio pobūdžio bylų, nukentėjusiems valstybė atlygino medžiaginius nuostolius. Už japonus pasisakė spauda, radijas, televizija. Žurnalistų ir komentatorių nevaržė cenzūra. Dėl kalbėjimo prieš vyriausybę žmonės nebuvo atleisti iš darbų arba įkalinti, ištremti. . . Asmens laisvių gynimas šiame krašte pelno daug atlaidų.

Šiandien japonai yra laikomi "peace - loving" žmonėmis. Tarptautinėje scenoje jie garsiai kalba prieš atominius ginklus, nors pacifizmas glaudžiai rišasi su Japonijos ekonomija. Jų "advanced technologi-cal ąualities", kaip akcentuoja amerikiečiai, buvę priešai, labai daug finansiniai padėję tų savybių pasiekti, siaubia tarptautines prekybos rinkas. Koks nors sumišimas pasaulyje japonų padėtį pablogintų.

Bet prieš keliasdešimt metų jie pasauliui kitaip atrodė. Mandžiūrijos okupacija, Prancūzų Indonezijos užpuolimas 1940 m., ekspansija Rytų ir Pietų Azijoje juose įspaudė imperializmo ir žiaurumo bruožus. Pearl Harbor, JAV bazės Havajuose sunaikinimas 1941 m. gruodžio 7 d., nepaskelbus karo ir sulaužius tarptautines sutartis, šiame krašte pažadino nepasitikėjimą japonų kilmės žmonėmis. Todėl jie, turį su priešu ryšio, vykstant karo veiksmams, buvo izoliuoti. Japonijai pralaimėjus nesusilaukė keršto ar neapykantos. Už nuostolius atlyginti, dirba, verčiasi ir piktų ženklų nenešioja.

Lietuva ir SSSR
Pasauliu ir istorija mažai besidominčiam amerikiečiui paminėjus lietuvių trėmimus Sibiran, dažnokai stebina štai koks — ar panašus — atsiliepimas: "Tai Lietuvoje buvo kaip čia. Karo metu deportavo japonus".

Lietuvių trėmimai prasidėjo 1941 birželio 14 d. Tuo laiku Sovietų Sąjunga nekariavo, turėjo pasirašytą draugiškumo sutartį su Hitleriu ir buvo tik laimėjusi ginkluotą ginčą prieš jos pačios užpultą Suomiją. (Paliaubos įvyko 1940.111.12). Lietuva bolševikinei Rusijai įsipykusi nebuvo, ginkluotų ir diplomatinių kivirčų nepasitaikė per ištisą dvidešimtmetį. Net pirmoji Lietuvos okupacija (1940.VI.15) praėjo be incidentų. Okupantas vykdė pilną visų ūkio šakų nacionalizaciją, priverstiniai keitė gyvenimo tvarką; žmonėms įkyriai piršo svetimas vertybes, laužė jo paties valstybiniu balsu duotus pažadus, be teismo kalėjimuose laikė inteligentiją; tačiau aktyvaus pasipriešinimo krašte nesusilaukė. Gyventojai vylėsi, kad gal bus įmanoma šiaip taip išsilaikyti. Nors buvo nepatenkinta beveik visa tauta, pogrindinis judėjimas okupanto nealiarmavo.

Pirmasis trėmimas, kurio vienu iš svarbiausių planuotojų bei vykdymo prižiūrėtojų buvo Antanas Sniečkus, besąlyginiai sovietams parsidavęs lietuvis ir aklai vykdęs Maskvos įsakymą; nužudė paskutines "šiokio tokio išsilaikymo" viltis. Okupantas staiga virto viešu gyventojų naikintoju. Kantrybė su prisitaikymu tapo beverčiai. Liko jau beveik tik instinkto vairuojama aistra — išsaugoti gyvybę.

Būtų beviltiškas mėginimas šį ir vėliau vykdytus trėmimus trumpai nupasakoti. Net gudriausieji nepajėgia mažoje dėžutėje uždaryti uragano, kad vėliau į jį su baime pasižiūrėtų. Tik padariniai lieka, bet ūžimo pakartotinai neišgirsi, lūžtančių medžių nepamatysi. Taip ir čia. Yra gausu dokumentų. Yra liudininkų, iki šiol gyvų, kelionę Sibiran pernešusių, ten keliolika metų išbuvusių. Lietuvon grįžusių ir net Vakaruose atsiradusių. Tai laimingieji. O laimingųjų neįveikia pikti žmonės, jų nepaliečia šoviniai, jie sveiki išlenda net iš ugniakalnių lavos. Tačiau siaubą praėjo ir jie visi. Naktį nelaukti sunkvežimiai prie namų. Skubus daiktų susigriebimas. Panikos sukelti aimanavimai ir šauksmai. Užkimšti prekiniai vagonai vaikais, moterimis, vyrais. Kelių savaičių kelionė kaitroje be vandens ir maisto. Mirtys, lavonų metimas per duris, kartais jų skubotas užkasimas prie traukinio bėgių. Šeimų naikinimas, atskiriant vyrus nuo žmonų ir vaikų, vėliau pūgos, šaltis, skarmalai, badas, sunkus darbas, vėl mirtis po mirties. Kaip šiuos įvykius įtikinančiai nupasakoti, nupiešti? Žmogus sugeba statyti fantastinius pasaulius, bet jo vaizduotė nepajėgia savyje sutalpinti tikrovės, nužmogėjusiųjų sukurtos.

Niekur ir niekada tiek daug lietuvių nekentėjo ir tiek daug nežuvo, kaip Sibire. Švelniai ir sausai, kaip įprasta vakariečiams, Encyclopedia Brittanica štai ką taria: "The Soviet concentration camps have been used for general terrorization of the people and special exploitation of the pri-soners . . . Most of the labor took place in stark surroundings. Often prisoners worked long days in icy areas wearing ragged clothes and guarded by dogs".

Po Stalino mirties stovyklos buvo atidarytos, gyvi kaliniai savo lėšomis ir priemonėmis galėjo vykti namo. Bet bolševizmo didikai Maskvoje ir Vilniuje apie trėmimus viešai nekalba. Tiesa, pasitaiko atsargių užuominų beletristikoje. Privačiuose pokalbiuose mažesni pareigūnai siaubą tylomis pavadina klaida. Įvyksta didelių, žiaurių klaidų. Kultūringieji jas taiso ir nuskriaustiems atlygina. Bet iš Sibiro grįžusieji parėjo pažymėti, ir tos žymės, gal truputį pablukusios, peršoko į jų vaikų anketas. Ištvėrusiems tremtį buvo trukdoma okupuotoje Lietuvoje apsigyventi, o leidimus gavusiems reikėjo gudriai suktis, pastogės ieškant. Išsilavinimas su profesiniu pasiruošimu liko beveik beverčiai, darbo žvalgantis. Šių atmestųjų viešas užtarimas užtariantį skyrė — ir iki šiol skiria — į nepilnapročių kategoriją.

Inteligentija
Baisiojo birželio frazėje įjungiame pirmąją Lietuvos okupaciją; trėmimus į Sibirą ir iki šiol besitęsiančius padarinius. Jau dabar kyla klausimas, ar šią frazę supranta išeivijos ir okupuotos Lietuvos jaunesnioji inteligentija? Čia, gerbiant vakarietiškąją tradiciją; baiminamasi kraštutinumų, ir daugelis tikrų faktų nesąmoningai yra atmetami kaip neįmanomi suprasti taikos laikotarpyje Vakaruose išaugusiam žmogui. Tačiau nenormalumų dar vis pasitaiko. Išsilavinęs žmogus turi būti atviras netikėtumams priimti ir jiems filtruoti. Ten, antroje Uždangos pusėje, kiekvienas bolševizmui ištikimas jaunuolis, baigęs universitetą; skiriamas į geresnį darbą (dėstymui, tyrimams) ir tuojau drąsiai pasivadina mokslininku. Šiems mokslininkams filtrai iš karto įrengti ne faktams apspręsti, bet jiems paslėpti. Ar sugebama, ar bent stengiamasi filtrus aplenkti? Vargu. Iš pokalbių su jais štai kas — gal nuoširdžiai — išplaukia: "Sibiras nėra bloga vieta. Mes^ studentais būdami, ten važiuodavome uždarbiauti. Sibire labai gerai atlygina, tuo patys įsitikinome. Tai kodėl ištremtieji taip skundėsi?".

Baisusis birželis liks pasaulio istorijoje. Nors ir labai baisus, tačiau savo dimensijom, globaliniai matuojant, nėra stambus. Naujaisiais laikais žuvo 10 - 12 milijonų ukrainiečių, keli milijonai žydų. Daug žmonių nustojo arabai, nors jie patys savo teroristiniais veiksmais sunkiai įtelpa į XX-ąjį amžių. Vis dėlto, pabaltiečių vėlyvoji istorija nesutrupės be žymės ir be klausimų. Į atsakymus velsis rusų tauta, tuolaikinės sovietų ir lietuvių bolševikų partijos, Stalinas, vakariečiai ir visos žmonijos dvasinė kultūra. Kiek čia dalyvaus buvusioji, esanti ir ateisianti lietuvių šviesuomenė?

Šiame krašte apie juodą praeitį nevengiama kalbėti. Negrų vergija, žiaurumai su havajiečiais, darbininkų išnaudojimas pripildo mokyklų vadovėlius, inspiruoja rašytojus, traukia filmų sukėjus. Ar tai pakenkė Jungtinėms Amerikos Valstijoms? Istorija turėtų auklėti žmoniją. Lietuvių tautos istorija turėtų auklėti lietuvių tautą ir ją įspėti, iš kurios pusės nepasirodys draugai. O iš kur jie pasirodys?
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai