Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
OPEROS "DUX MAGNUS" SPEKTAKLIS CHICAGOJE PDF Spausdinti El. paštas
Šių metų gegužės 31 d. Chicagos Civic teatro salėje įvyko komp. Dariaus Lapinsko operos "Dux Magnus" antroji premjera. Pirmoji buvo 1984 rugsėjo 1 d. Toronte, Kanadoje, Šv. Kazimiero 500 m. sukakties minėjimo suvažiavime.

Neteko matyti šios operos torontiškio pastatymo, todėl negaliu palyginti torontiškės su čikagiške. Galiu tiktai parašyti savo įspūdžius iš antrosios premjeros. Sakau premjeros, nes šis spektaklis pirmą kartą buvo atliktas Chicagoje. Dabar buvo perreformuota operos nauja versija. Opera su trumpinta laiko trukmės ir veikėjų atžvilgiu. Viso: trys veiksmai, šešios scenos.

Operos "Dux Magnus" spektaklį dirigavo ir režisavo pats komp. Darius Lapinskas. Veikėjai dainavo beveik ištisai anglų kalba, retkarčiais įterpdami lietuvių ir lotynų kalbas. Atlikėjų sąstate didesnis skaičius buvo kitataučių, mažesnis — lietuvių. Šv. Kazimiero vaidmenį atliko Allan Fast, kuris nustebino klausytojus savo dainavimu, nes dainavo kontratenoru (angliškai countertenor) arba dar vadinamu vyrišku altu (male tenor). Šiandien retai galime išgirsti šios rūšies dainavimą. Nors barokinio periodo muzika buvo dažniausiai rašoma šiam balsui, tačiau šiandien ją dažniausiai dainuoja tenoras arba moteris-kontraltas. Šioje operoje šis kontratenoro dainavimas savotiškai tiko šventajam princui, kurio polinkiai buvo nežemiški, jo žvilgsnis nukreiptas į dangiškuosius dalykus. Allan Fast, kuris kaip tik specializuojasi šiame dainavime, gražiai atliko šventojo rolę. Jis susimąstęs vaikščiojo tarp žemės ir dangaus, nesidomėjo jam peršamais karališkų rūmų malonumais. Vyskupo rolę atliko Robert Smith (baritonas) rimtu ir stipriu dainavimu. Kazimiero tėvus, karalių ir karalienę santūriai ir iškilmingai vaidino Andrew Schultz (baritonas) ir Marytė Bizinkauskaitė (sopranas). Christoper Lorimer tvirtai dainavo vienuolio vaidmenyje. Labai tiko ir gerai atliko burtininkės ir motinos vaidmenis viešnia iš Kanados Slavą Ziemelytė (kontraltas). Laukų mergaitę ir Lietuvos dvasią su liūdesiu ir melancholija dainavo Laima Rastenytė (mezosopranas). Aktorius Tony Mockus, apsirengęs karei-vio-savanorio uniforma, angliškai išsakydavo prieš veiksminius intarpus. Visi dainininkai atlikėjai, puikiai įveikė nelengvas partijas. Visi jie buvo su patyrimu, visi jie buvo stiprūs muzikiniu, balsiniu ir vaidybiniu požiūriu.

Baleto scenas vaizdavo Danceteller of Philadelphia šokėjai, kurie su dideliu entuziazmu atliko veiksmuose reikalingus šokius. Scenų dekoracijas suprojektavo dail. Ada Sutkuvienė, pasitenkindama dekoracijų minimumu ir sugestyviai pavaizduodama scenas.

Perrašytoje Dux Magnus operos versijoje, lyg ir pasigedau pagrindinės vedamosios minties. Pats scenos veikalo pavadinimas "Dux Magnus" labai įmantrus, sukeliąs kažko nepaprasto. Tikėjaus pamatyti šventojo gyvenimą. Poeto Kazio Bradūno libretas lyg ir susideda iš atskirų spalvotų gabalų, paveikslų. Pasigedau lauktosios dramatinės įtampos ir intrigos, kurios tikriausiai niekada netrūko karališkųjų rūmų aplinkos gyvenime. Tikėjaus pamatyti princo išgyventą dramą, kaip jis turėjo atsilaikyti, apsuptas pagundų, intrigų, politinių manevrų. Gal buvo per daug užsimota per trumpą laiką pavaizduoti tokias gilias temas kaip pagonybės ir krikščionybės konfliktą, spaudos draudimo laikotarpį, partizanų kovą prieš okupantą, tautos prisikėlimo viziją. Operos eigoje šių temų fragmentai nustelbė patį pagrindinį veikėją — šv. Kazimierą, bet, kaip pats operos autorius Lapinskas teigė, ir šiandien šventojo ranka simboliškai tebevadovauja lietuviui kovotojui, todėl šioje operoje šv. Kazimieras yra išryškintas kaip Lietuvos globėjas. Simboliškai jis dalyvauja įvairiose priešo daromose skriaudose Lietuvai. Spaudos draudimo laikotarpyje —jis mokina vaikutį skaityti lietuviškai. Partizanų kovose jis yra jų brolis ir kenčia jų žaizdas. Jis yra paguoda motinai, apraudančiai savo žuvusį sūnų. Tautos prisikėlimo vizijoje vėl girdimas jo balsas.

Kompozitorius Lapinskas yra žinomas kaip 20-ojo šimtmečio moderniosios muzikos atstovas. Jis savo veikalus kuria dvylikatoninės muzikos stiliuje. Šio stiliaus muzikinė kūryba, prasidėjusi 20-ojo šimtmečio pusėje, jau spėjo gerai įsipilietinti muzikos pasaulyje. Ji nebėra nei eksperimentinė, nei naujoviška. Po jos jau ėjo neoklasismas, elektroninė, sintesaizeris ir paskutinis stilius — minimalizmas, jau tvirtai stovįs operų ir koncertų scenose. Lapinskas mūsų išeivijos lietuviškoje muzikos kūryboje yra labiausiai išsiskiriantis savo modernia kūryba kompozitorius.

Nuolatinis operų ir koncertų klausytojas, kuris jau pakankamai yra susipažinęs ir apsipratęs su dvylikatone muzika, lengvai klausysis ir Lapinsko operos. Tiktai atsitiktiniam operos lankytojui, tebesidominčiam itališka opera, Lapinsko opera bus kietas riešutas. Ji bus jam svetima, jis girdės tiktai spalvingus disonansus; ji jam nepatiks; jis ja nesigrožės.

Dvylikatoninė arba atonalinė muzika nėra patraukli ir maloni ausiai, nes jos komponavimo būdas remiasi griežtomis taisyklėmis. Ji skamba savotiškai, linksta į primityvumą, todėl ir Lapinsko operos klausymui reikia iš anksto pasiruošti, kaip amerikiečiai sako, padaryti "homework".

Kompozitorius Lapinskas nėra tradicinės operos kūrėjas, kur nuolatos girdimos arijos, duetai, chorai. Jo operos muzika, veiksmas ir tekstas sudaro tam tikra nuotaiką. Šie visi trys, vienas kita papildantys elementai, yra neatskiriami. Kartas nuo karto, kompozitorius panaudoja ir tradicinės muzikos elementus, kaip grigalinį giedojimą, varpus, liaudies melodijas. Jis juos supina kartu su savo šiandieninės muzikinės kūrybos šnekta. Dažniausiai pats autorius režisuoja savo veikalus. Jo režisūra taip pat yra svetima tradicinės operos žiūrovui. Matome nepatrauklius veikėjų bei šokėjų judesius, kurie tinka to veiksmo nuotaikai išreikšti, bet žiūrovui sukelia nejaukų išgyvenimą. Nevisada kompozitorius naudoja savo charakteringą režisūrą taip dramatiškai. Kitos scenos buvo statiškos, išreiškiančios gilią rimtį ir ramybę. Įspūdingai atmintina įspūdinga šv. Kazimiero mirties scena.

Kai kam didelio nerimo sukėlė tai, kad opera Dux Magnus buvo atlikta beveik ištisai anglų kalba. Man tai nesudarė jokios sunkumo. Mes taip esame įpratę klausytis operų įvairiose kalbose, kad, net kartais nepastebime, kuria kalba dainuojama. O prisiminus, jog kompozitorius Handelis būdamas vokietis, gyveno Anglijoje, o kūrė operas italų kalba Londono operos teatro publikai, pasidaro visiškai ramu.

Visoje pasaulinėje muzikos arenoje naujos operos premjera yra retas svečias, o dar retesnis mūsų išeivijos lietuviškoje scenoje. Bet kokio žanro meninė premjera parodo tautos kūrybingumą, jos gyvą pulsą, kultūrinį augimą. Komp. Darius Lapinskas yra vienas tų meninių kūrėjų, kuris kiekvienu nauju muzikos veikalu ne tiktai pagyvina mūsų kultūrinį gyvenimą, bet sukelia ir naujo kontroversijų vėjo.. Jo muzikiniai scenos veikalai yra parašyti ir surežisuoti drąsioms ausims ir drąsioms akims. Būdamas moderniosios muzikos šalininkas, Lapinskas savo kūriniais praturtina mūsų muzikinį lobyną, kuris pilnai bus įvertintas istorijos po daugel metų. O šiandien mes kiekvienas jo kūrybą įvertiname taip, su kokia savo asmeniška nuotaika, pažinimu, patirtimi bei pasiruošimu ateiname jos pasiklausyti ir pasižiūrėti.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai