Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NAUJIEJI JURGIO JANKAUS PASAKOJIMAI PDF Spausdinti El. paštas

Jurgis Jankus —jau seniai ir visuotinai pripažintas mūsų prozos meistras. Jo romanus kritikai yra teigiamai vertinę, o kai kurie trumposios prozos dalykai įėjo į literatūros aukso fondą (Velnio bala, Dubenėlis) ir buvo išversti į svetimas kalbas.

Tai to meistro knygos laukiamos, ir jų pastaraisiais metais gero glėbelio esame susilaukę, daugiausia vis rinkinių trumpesnių ir stambių kūrinių, kuriuos rašytojas vadina pasakojimais (kiti kai kuriuos tų dalykų gal pakrikštytų apsakymais ar novelėmis, stambesnius — apysakomis). Laukiamos, nes Jankus pirmiausia yra vargu pavejamas, o ypač sunkiai pralenkiamas pasakotojas. K. Keblys, aptardamas P. Tarulio romaną "Vilniaus rūbas", yra suminėjęs, kad ten rašytojui prireikė 13 puslapių, kol jo veikėjas Vedlūga atidarė duris. Jurgis Jankus tuo sugebėjimu panašus į Tarulį, bet kai kur turbūt ir pralenkia jį, būtent labiausiai tuo, kad, įsileidęs į smulkmenas, neužsimiršta ir nepradeda tuščiažodžiauti. Tos ir smulkmenos arba padeda tęsti pasakojimo siūlą, arba leidžia veikėjams išsisakyti, ypač labiausiai tada, kai pasakojama pirmuoju asmeniu. Jo pasakojimas, žinoma, visada pavyzdingai sklandus, niekur neužkliūsi skaitydamas už griozdiško, sunkiai išnarpliojamo sakinio. Nebent sklandumą pristabdytų kokia sakinį darkanti korektūros klaida.

Dabar pasirodė naujas jo pasakojimų rinkinys "Klajojančios liepsnos" (londoniškio Nidos knygų klubo leidinys Nr. 109, viršelis Giedrės Cepaitytės, 341 psl., kaina 6 svarai, o užsieniuose 9 JAV doleriai, nariams 4 sv. arba 6 dol., kietais viršeliais 1.50 sv. daugiau; metrikoje įrašyti 1984 m., bet iš tiesų pasirodė apie 1985 m. vidurį).

Į jį sudėta 7 kūriniai, kurių du mažiausieji yra po 11 puslapių, o du didžiausieji — vienas 68, o kitas net 185 psl., taigi tas jau tokio dydžio, kokio kai kuriems autoriams užtenka ir romanu pavadinti.

Knygoje yra šio ir to, taigi pakanka įvairumo. Kas mėgsta tragedijas, ras čia sau įdomų apsakymą. Ras pakankamai dramatiško įsimylėjusiųjų varžymosi, pasakiškos mistikos ir taip pat lengvo pasiskaitymo. Jankus mėgsta pasigilinti ir į vaikų pasaulį, ir bent trijuose pasakojimuose jis čia mums pristato mažuosius. Nemažas vaidmuo atitenka ir gyvuliams. Net ir ilgauodegis nelabasis pasisuka.

Pirmiausia Jurgio Jankaus kūrybą gerėliau pažįstąs skaitytojas gal šiek tiek ir nustebs, kad šioje knygoje atspaustas ir populiarusis apsakymas "Dubenėlis", kuris šen ir ten yra buvęs kartojamas kaip vienas labiausiai pasisekusių trumpųjų rašytojo kūrinių. Tačiau nesunku įsitikinti, kad čia kita to kūrinio redakcija. Dubenėlis, jį suskaldęs vaikutis ir senelė — tie patys, kaip ir aname seniai pažįstamame tekste. Tik dabar skelbiamasis tekstas platėlesnis, ir kai kurios detalės nesutampa. Būdingiausias skirtumas, kad anas senasis "Dubenėlis" yra belaikis. Net ir vieta, kur tie Baniai gyvena, vargais negalais gal atsekama būtų, iš to, kad senoji tą savo branginamąjį dubenėlį pirko Rygoje. O iš naujojo teksto aiškėja, kad enkavedistai kaip tik neseniai buvo nušovę dabar dubenėlį suskaldžiusio Gintučio tėvą.

Jei "Dubenėlį", tegu ir kitaip papasakotą, taip jau pažįstamą, atidėsime į šalį ir ieškosime, kas knygoje pirmiausiai galėtų sudominti, tai turbūt turėsime sustoti ties "Šefo katyte". Pasakojimas ir atspaustas pirmuoju.

Kažkur Vokietijoje, jau karo pabaigą frontui atidundant, daržininkystėje dirba krūva suvarytų belgų ir olandų ir keletas savanoriškai parsisamdžiusių lietuvių, kurių vienas ir papasakoja katytės ir Orto Guenterio tragišką istoriją. Susižeidusio ir ligoninėn išgabento šefo pareigas perima Guenteris, kuris net ir riksmu nebepajėgia susitvarkyti su karo pabaigą nujaučiančiais ir nebeklausančiais darbininkais. Savo ir šiaip jau matomą nesėkme jis išdrįsta išdėstyti istoriją pasakojančiam lietuviui: darbo nė pusės tiek nepadaroma, kiek reikia, ir Guenteris nežino, kaip teisintis prieš šefą. Dramatiška padėtis pisunkėja, kai jis netyčia, įsiutęs ant darbininkų, kirviu sužaloja šefo mylimą katyte. Mirtina baimė suima jį, o kai katė nusibaigia, ir jis užsineria sau virve ant kaklo.

Pasakotojas, atrodo, yra tik stebėtojas, kuris atkuria įvykius, dar ir pats nemažai dalyvaudamas juose, bet neužsikrečia prižiūrėtojo laukine baime: kas bus, kai šefas sužinos apie katytės likimą. Jo baimė turbūt yra gilesnė, negu tik spėjimas, kad dėl to bus išgrūstas į volkšturmą. O apsakymo meninį žavumą sudaro tai, kad tame ne kažin kokio didumo kūrinyje pajuntame ne tik katytės ir Guenterio tragediją, bet ir ano meto aplinką bei nuotaiką. Rašytojas davė skersinį gyvenimo pjūvį, kurio centras — daržininkystės įmonė su artimą laisvę nujaučiančiais vergais, su dėl katytės likimo sergančiu sukiužusiu prižiūrėtoju ir su gretimos ligoninės slauge, kuri, daktaro išleista, atėjo aptvarstyti gyvulėlio, kai tuo tarpu kiekvienos rankos reikalingos frontuose sumaitotiems žmonėms tvarkyti. Taigi, jei apsakymo veiksmas ir daržininkystėj vyksta, bet, lyg kokia didžiulė lemtis, jaučiamas ir karas.

Jurgis Jankus mėgsta kurti ir savo pasakas. Paprastai sudėtingas, kaip ir šioje knygoje atspausdintoji "Klajojančios liepsnos", kurios jau pačioje pradžioje įpinti mistiški, su velniu susiję elementai. Gedvys štai net gyvybės neteko dėl velnių keršto. Palaipsniui pasaka tirštėja, kol išsirutulioja iki bado metų, kai "velnias ėmė bėgti apie Raudonius, vilkdamas juodą debesį. Iš karto suko mažus ratus, paskui ėmė vis plačiau, vis toliau, pūtė debesio juodumą ligi miško, ligi parapijos krašto, ligi trečios, ligi ketvirtos, viską vandeniu perdrengdamas, viską iš šaknų raudamas, krūvon suveldamas, žemėn suplakdamas. Kas buvo kapeliuose, sugludo už kryžių, kas namie — žegnojosi prieš niekada nematyta juodumą. Kai juoduma išsisklaidė, visur buvo tuščia: laukai tušti, daržai tušti, tik Igno ąžuolo viršūnėje tupėjo ligi šiol nematytas juodas paukštis, riestu snapu kasinėjosi pasparnes ir atrodė labai patenkintas ir labai sotus".

Šitaip stilingai rašytojas per tą juodumą ir grėsmingą paukštį priartina badą. Paukštis, žinoma, fantastiškas, nes juodu sparnu nuvaikydavo debesis, ir atėjo toks metas, kai tik Jočys šį tą turėjo ir padėjo kaimynams gintis nuo bado. Tada į ramų kaimą, paslėpęs maiše uodegą, atsibastė velniūkštis. Jei ne Gedvio sumanumas ir drąsa, tas ilgauodegis visą šalpos reikalą būtų sujaukęs. Šermukšnine pašventintas, tąkart nurūko, bet kitąkart dar didesnių šunybių prikrėtę ir vėl buvo išguitas, bet pasaka dar tuo nesibaigia, nes Jankus nebūtų Jankus, jeigu kurio kūrinio nepadarytų dviaukščio ar triaukščio.

Tolimesnių dviejų kūrinių, jei ne pagrindiniais veikėjais, tai veiksmo judintojais eina gyvuliai. Noveliškai parašytame, bet anekdotišką siužetą turinčiame kūrinyje "Karštis" naktį išgąsdina žmones pro atviras duris įtrepsėjusi cigarus kramtyti mėgstanti ožka. Pasakojime "Bičiulystės pradžia" susitinkame su dviem piktais keturkojais šunimis ir bulium. Šuo įrodė, ką jis gali, būrelio žmonių akivaizdoje aptvarkęs tą pagyrūną klebono vežėją. Jo bijo ir bulius. Vieno ir kito tų pikčiurnų, ypač šuns, baisiausiai bijo vaikas. Bet apie šunį jis ima kitaip galvoti, kai tas apgina jį nuo buliaus ir tiesiog nuo mirties. Baimė pasikeitė į bičiulystę, o pats apsakymas dar bus vienas įnašas į Jurgio Jankaus kūrinių rinkinį apie gyvulius. Jis mėgsta rašyti daugiausia apie keturkojus, o retkarčiais ir apie sparnuočius, kaip ir šįkart apie tą juodasparnį, kuris nuvaikydavo šalin debesis. Kadaise buvo išleista knyga, į kurią sudėti Vaižganto kūriniai apie gyvulėlius. Jeigu ne tokie skurdūs knygai laikai, gal ir susilauktume Jankaus gyvulių ir gyvulėlių kokios chrestomatijos, kurioje daugiausia vietos užimtų bene šunys.

Didesnį pasakojimą "Nupjautos" kelnės" (jis dar turi paantraštę "Apsukraus bičiulio istorija") gal geriausia bus pradėti minėti iš pačios pabaigos. Ten pasakotojas apie savo dabar gyvenimą Amerikoje taip didžiuodamasis pakalba: "Turiu gražią rezidenciją, porą automobilių, laivą, reikale net galėčiau padėti tiems, kuriems pagalbos labai reikia, bet kur tokius rasi? Cia visi ką nors turi ir kaip nors gyvena, blogiausia, kad tie, kurie labiausiai skundžiasi, daugiausiai ir turi. Kaip tu iš reikalaujančių išskirsi tikrai reikalingus? Ir kam mėginti? Už tai juk niekas neatlygins".

Man rodos, kad vien tie keli sakiniai yra gera charakteristika Baltramaičio, kurį klebonas kadaise įkalbinėjo eiti į kunigus, kad nereikėtų iš tėvų sunkti pinigo mokslui. Gabus, darbštus, gal būtų ir pasukęs tuo klebono siūlomu keliu, jei ne tetėnas Ražutis, kuris paskatino jį be mokesčio nebepadėti kitiems mokiniams: neberašinėti namų darbų, nebemokyti atsiliekančių. Persilaužė vaikinas, tai ir bucus gaudavo, kad galėtų futbolą žaisti, ir batais buvo aprūpintas, o už sūnaus mokymą siuvėjas Markys ir drabužius jam įtaisydavo. Še, ką reiškia tas lūžis Baltramaičiukui, užaugusiam "pinigo nesivaikančiuose namuose".

Šiame pasakojime dar yra įpinta ir kita istorija, būtent tų Ražučių, kurių kamaroje, eidamas gimnazijos mokslus, apsigyveno tas gabusis ir apsukrusis vaikinas. Darata Ražutienė — kieto, atkaklaus būdo moteris, kuri tinginį palaidūną savo vyrą Topylį, netekusi kantrybės, greit už juosėjamo pančio pakabina ant kablio, kad išsipagiriotų, o paskui, po kažkiek metų, grįžta jis jau pasikeitęs į gerą, tvarkingą žmogų, tik neužmiršusį girtis ir meluoti. Daratos sugebėjimą tvarkytis rašytojas pavaizdavo net keliolikoje puslapių, kai ji, nubėgusi teisybės ieškoti ir išsiaiškinti, kiek pabėgęs vyras paliko skolos, už barzdos tampo smuklininką Nokumą.

Pats didysis dalykas, "Duobės", užimąs daugiau kaip pusę knygos, sakytume, yra lyg ir meilės istorija su socialiniu atspalviu. Reiklesnis, kritiškiau į žmonių santykius žiūrįs skaitytojas gal prieis išvados, kad toje meilės istorijoje iš tikro meilės ne kažin kiek ir tėra — ji kažkaip išsisklaido žmonių atšakumo ir netvirto susižavėjimo miglose. Ketvertas jaunuolių sugebėjo draugauti, kol gimnazijoje mokėsi. Istoriją pasakojąs Jonas tada vasarų metu nueidavo į šimtahektario Skubo namus pamokyti jo dvynukių Danutės ir Vitalijos, kurios parsinešdavo matematikos pataisas. Iš pasakojimo matyti, kad mažažemio vaiką, tą Joną, senis Skubąs, jau ir tuomet pažemindamas, bimbalu bus vadinęs. Ketvirtasis grupės narys, pagyrūnas Antanas Genys, irgi pasiturinčio ūkininko vaikas.

Dramos su pavydu ir nusivylimais prasideda, kai tie jaunuoliai vieni jau būna baigę aukštuosius mokslus, o kiti dar tebeina juos. Ligi tol Antaną, rodos, daugiau traukė traškesnė Vitalija, o Joną ramesnė Danutė. Padėtis susipainioja, kai Antanas nutarė vesti Danutę ir iš jos tėvo išsilygsta 15,000 litų pasogos. Bet viskas iširsta, kai rašytojas išsiunčia Joną, o Stubas išleidžia Danutę padėti kaimynui linų minti. Audros metu grįždami namo, jie sočiai per keliasdešimt puslapių išsikalba piktuoju ir gražiuoju. Miške krisdama į duobę, mergina susižaloja koją, o jos ieškodamas sužadėtinis užtinka juos ir rūstaudamas pasirodo, kokio šlykštaus esama to Antano. Danutė, nors ir mylėjusi Joną, Jonelį, Joneliuką, kaip kartais ji tą vaikiną pavadindavo, išteka už savo profesoriaus, ir pasakojimas baigiamas maždaug klaustuku, kad gal jis sukurs porą su jos seserim Vitalija.

Pasakojimas didelis, ir rašytojas turėjo kur išsitiesti ir įvairiaip pasukti intrigą ir veikėjus plačiai charakterizuoti.

Be kita ko, ir šitame pasakojime dalyvauja vienas gyvulėlis — šuo.

Pasakojime "Duobės" apie 50 puslapių rašytojas paskyrė Jono ir Danutės kelionei iš linamynio talkos į namus. Tai rodytų didžiulį rašytojo sugebėjimą pasakoti. Kas gi iš tikro galėtų eiti su juo lenktynių? Ir verčianti žmogų iš kojų, o pušį iš šaknų audra smulkmeniškai pavaizduota, ir tie abiejų jaunuolių dialogai ir ypač ilgi monologai. Gerai, žmonės atsiskleidžia tuose pasikalbėjimuose, bet kai kam pasirodys, kad vis dėlto šiek tiek ir per daug persismulkinta.

Šitoksai per daug galės kilti, ir "Nupjautose kelnėse" skaitant sceną smuklėje, kur per 16 puslapių Darata Ražutienė veda ilgą dialogą su karčamininku Nokomu, dar skaudžiai jo barzdą patampydama.

O kas ir šioje knygoje, bent mane, labiausiai erzina, tai korektūros klaidų gausa.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai