Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
APIE BANDYMĄ ATSKIRTI EMPIRINI NUO TRANSCENDENTALINIO "AŠ" KANTO FILOSOFIJOJE PDF Spausdinti El. paštas
Rašydamas "Grynojo proto kritiką", Kantas norėjo įrodyti, kad žmogus gali save pažinti ir kaip laisvą būtybę, ir kaip būtybę, egzistuojančią priežastingoje gamtoje. Šiai knygai susilaukus priekaištų, kad ji neaiški, Kantas išleido "Prolegomenus kiekvienai būsimai metafizikai, galėsiančiai būti mokslu", kurie turėjo išryškinti pagrindines "Kritikos" mintis. Deja, dar ir dabar filosofai randa, jog Kanto priėjimas neaiškus ir dargi nenuoseklus.

"Grynojo proto kritika" yra, anot Kanto, įvadas į naują psichologijos mokslą, į psichologiją, kuri nagrinėja žmogų kaip būtybę, kuri pažįsta savo aplinką ir laisvai ją paveikia. Kantas šį naują psichologijos mokslą pavadino transcendentaliniu, o Hiumo psichologinius nagrinėjimus (kuriuos jis, tarp kitko, labai įvertino) jis vadino empiriniais.

Dažnai priekaištaujama (ypač pažymėtina P. F. Stravvson knyga "The Bounds of Sense"),1 jog Kanto transcendentinė psichologija liečia tik transcendentalinį "aš" ir nieko neparodo apie empirinį "aš". O laisvės problema iškyla kaip tik empirinio žmogaus atžvilgiu — kaip empirinis žmogus, gamtos būtybė, gali laisvai gamtą veikti?

Tuo būdu randama, jog visa transcendentalinė psichologija bergždžia — jai neįmanoma pasiekti kaip tik tą tikslą, kurį Kantas, ją kurdamas, turėjo omeny. Siūloma atmesti Kanto nepasisekusius bandymus pažinti transcendentalinį "aš", lyg tai būtų tik atgyvenusios idealistų filosofijos atliekanos, ir verčiau atkreipti dėmnesį į tai, ką jis sako apie empirinį "aš".

Kas yra tasai Kanto empirinis "aš"? Išeities tašku imkime Kanto teigimą, jog empirinis "aš" egzistuoja laike.

Pirmojoje ir antrojoje "Analogijose" Kantas tariasi įrodęs, jog kitimas laike turi visuotinę prasmę tik tada, jeigu jis žinomas kaip kitimas substancijoje. Mes negalime pagrįsti sprendimo, kad daiktas egzistuoja laiko bėgyje, nebent jis paveikia aplinką ir yra aplinkos paveikiamas pagal priežastingumo dėsnį. Ir negalime pagrįsti sprendimo, kad jame pasikeitimai seka vienas kitą ar atsitinka tuo pačiu metu, nebent šie pasikeitimai plaukia iš to daikto vidinės sudėties, išreiškiamos priežastingumo dėsniu.

Pavyzdžiui, sprendimas, kad laikrodžio rodyklė pirma rodė į "2", o paskui į "3" gali turėti visuotinę reikšmę tik, jei jis pagrįstas ne vien stebėjimu, o tuo, kad įvairūs rateliai ir spyruoklės laikrodyje yra taip sudėstyti ir taip paveikia rodyklę, jog ji pirma rodo į "2", o paskui į "3".

Iš tiesų, "Grynojo proto kritikoje" Kanto pagrindo ir padarinio pavyzdžiai yra grynai mechaniniai. Pasikeitimai gamtoje čia panašūs į laikrodžio rodyklės sukimąsi ta prasme, kad jie pavaizduoti lyg visi būtų pagrįsti Niutono dėsniais.

Atrodytų, kad iš "Analogijų" principų išplauktų išvada, jog empirinis "aš", kaip būtybė laike, yra substancialus, o mintys, jausmai ir kiti psichiniai įvykiai — pasikeitimai substancijoje, kurių tvarka laike priklauso nuo empirinio "aš" vidinės sudėties ir jo priežastingos sąveikos su kitais daiktais laike.

Kas ta substancija, kurioje vyksta psichiniai pasikeitimai laike? Dekarto dualizmas Kantui aiškiai nepriimtinas. Tai yra, Kantas nemano, kad mes galime pažinti sielą kaip substanciją laike, bet ne erdvėje. O paprastas redukcionizmas, kuris sutapatina psichinį pasaulį su medžiaginiu, nors paviršutiniškai imant, lyg išplauktų iš "Analogijų", tačiau nesiderina su Kanto mokslu.

O gal Kantas materialistas subtylesne, aristoteliška, prasme? Gal empirinį "aš" reiktų suprasti kaip gyvą organizmą, kuris pajėgia ne tik jausti, bet ir mąstyti? Kaip mąstantį organizmą, kurio mintys nesutapatinamos su mechanine jėga pagrįstais įvykiais, suderinti su Kanto požiūriu, kad viskas laike pagrįsta pagrindo ir padarinio ryšio?

"Sprendimo kritikoje" Kantas išvysto platesnę pagrindo ir padarinio sampratą. Šioje knygoje Kantas nagrinėja biologijos, botanikos ir kitus ne mechaninių mokslų sprendimus. Nors botaniški bei biologiniai pasikeitimai moksliškai aiškinami nesiremiant į medžiagos jėgos savybę, vis dėlto, šių mokslų aiškinimai Kanto pripažįstami kaip pagrįsti priežastingumo dėsniu. (Čia išryškėja Kanto žvilgis į mokslą, kaip praktišką užsiėmimą. Anot Kanto, mokslas remiasi į tikslą, o ne į dėsnį. Mokslo dėsnių vystymas pagrįstas ne grynai kitais dėsniais, o verčiau tikslu "... sujungti gamtos įvairybę į pažinimo vienybę".2 Remiantis šiuo tikslu, žmogus kuria mokslinius dėsnius, kurie turi priežastingumo principo formą).

Taigi, nors empirinės psichologijos sprendimai nepagrįsti priežastingumo dėsniu, jei šis dėsnis suprastas siauruose "Antros analogijos" rėmuose, tačiau gal galima sakyti, kad empirinė psichologija, panašiai kaip botanika ir biologija, remiasi į priežastingumo principą platesne "sprendimo kritikos" prasme. Priėmus šią interpretaciją, būtų galima nuosekliai sakyti, kad empirinis mąstantis "aš" yra laike. Iš tiesų, atrodytų, kad aristoteliškas materializmas yra vienintelis būdas suderinti "Analogijų" mokymą su teigimu, jog empirinis "aš" yra laike.

Įdomu, kad Kantas pripažįsta, jog "aš" pats savaime gal ir yra mąstanti medžiaga. Kanto "Paralogizmai" įrodo, jog sąvokos "aš" paprastumas neįrodo mąstančio "aš" paprastumo. Iškeldamas galimybę, jog mąstantis "aš" susideda iš dalių, jis šitaip rašo apie "aš" patį savaime: "... reikėtų teigimą, kad tik sielos kaip tam tikros substancijos mąsto, atmesti, ir turėtume grįžti prie paprasto išsireiškimo, jog žmogus mąsto".3 Nors jis šią galimybę iškelia, tačiau pakartotinai paneigia, kad mes galime šį "aš", kaip daiktą patį savaime, pažinti.

Nors negalima substancialaus "aš" pačio savaime pažinti, ar nėra Kantas "Pirmosios analogijos" priverstas pripažinti, jog empirinį "aš" pažįstame kaip mąstančią medžiaga? Kaip kitaip suprasti Kanto teigimą "Pirmojoje analogijoje", jog visas kitimas laike yra kitimas substancijoje?

Tačiau Kantas be klausimo paneigia, jog pažinusis mąstantis "aš" yra Aristotelio prasme su kūnu tapatus. Jo požiūris panašesnis į Dekarto požiūrį, kad mąstantis "aš" susideda iš kūno ir mąstančio "aš".

Toks nuoseklus Kanto empirinio "aš" sąvokos gvildenimas priverčia susimąstyti ties mūsų pasirinktu išeities tašku būtent, kad empirinis "aš" egzistuoja laike. Iš aukščiau iškeltų keblumų darosi aišku, jog empirinis "aš" negali priklausyti laikui ta pačia prasme, kuria gyviai ar daiktai priklauso laikui.

Tačiau žvilgterkim į antrą keblumą, kuris iškyla, norint suprasti empirinį "aš", atskirtą nuo transcendentinio "aš".

Kantas dažnai kartoja, jog empirinis "aš" yra pasyvus, o transcendentalinis "aš" yra spontaniškas. Kartais atrodo, jog Kantas turi omenyje, kad empirinis "aš" susideda iš vidinio ir išorinio stebėjimo. Pasyvumą čia būtų galima sutapatinti su juslių pasyvumu. Pasyvumas čia reikštų veikimo stoką — percepcijoje objektas paveikia jusles, o ne priešingai.

Tačiau tokia empirinio "aš" sąvoka būtų klaidinga — juk mes patys nulemsime percepcijų turinį, nutardami, kur kreipti savo dėmesį. Tuo atžvilgiu net ir percepcija reikalauja subjekto kūrybiško aktyvumo ir ta prasme spontaniškumo.

Iš tiesų pats Kantas pripažįsta, jog empirinis "aš" kuria percepcijų bei minčių sintezes, kurios reikalauja subjekto kūrybingo veikimo. Kantas net rašo, kad pasyvioji empirinė sintezė yra lygiai spontaniška, kaip transcendentalinė sintezė.

Kodėl Kantas taip pabrėžtinai kartoja, jog empirinė sintezė yra pasyvi? Jis nenurodo konkrečių pažinimo ar mąstymo aplinkybių, todėl sunku pasakyti, ką jis sakytų apie tokius palyginti spontaniškus vaizduotės kūrinius, kaip Niutono principus arba Beethoveno simfonijas ar net paties Kanto filosofinę kūrybą.

Iš kitos pusės, toks jo atstrahavimas nuo konkrečių vaizduotės sintezės pavyzdžių įtaigauja, jog empirinės sintezės pasyvumo pagrindo reikia ieškoti ne empirinėse sintezės sąlygose, o verčiau filosofijoje. Taigi, turi būti filosofinė priežastis, dėl kurios Kantas teigia, jog empirinis "aš" yra pasyvus.

Si filosofinė priežastis aiškiausiai pristatoma "Idealizmo paneigime": "Jau pats, bet empiriškai apibrėžtas mano paties egzistavimo įsisąmoninimas įrodo objektų egzistavimą erdvėje už manęs".4 "Idealizmo paneigimą" galima taip susumuoti: Mąstantį "aš" pažįstame,tik įstatydami jį į laiką, kuriame egzistuoja daiktai. Tačiau empirinis "aš", nebūdamas medžiaginis, nepriklauso laikui. Todėl jo egzistavimą laike galima apibrėžti"... tik dėl egzistavimo tikrų daiktų, kuriuos aš suvokiu už savęs".5

Empirinio "aš" sąvoka, kuri iškyla "Idealizmo paneigime", labai panaši į epifenomenalizmą. Pastaruoju žvilgiu, kiekvienas psichinis pasikeitimas ar įvykis sutampa su pasikeitimu kūne (smegenyse ar nervų sistemoje), bet nėra jam tapatus, o verčiau yra jo padarinys. Šiuo požiūriu net ir pats spontaniškiausias protinis veikimas, kaip kūno padarinys, yra pasyvus.

Taigi vėl prieiname išvadą, jog empirinis "aš" nepriklauso laikui, o yra j jį įstatytas. Jei empirinis "aš" nepriklauso laikui, ar jis yra daiktas pats savyje? Ir ar ši išvada neprieštarauja Kanto dažnai kartojamam teigimui, jog daiktų pačių savaime negalime pažinti?

Reikia tik pabrėžti, jog psichologija atskleidžia ne mąstančio "aš" substancialią esmę, o verčiau funkcijas, kurias atlieka bet kuris daiktas, pajėgiantis pažinti savo aplinką. Wilfrid Sellars viename neišspausdintame straipsnyje "... this I or he or it (the thing) vvhich thinks... "6 rašo apie mitinį kompiuterį, kuris atlieka transcendentalinėje psichologijoje išnagrinėtas funkcijas, tas pačias pažinimo funkcijas, kurias atlieka empirinis "aš".

Jei sakoma, kad mąstantis "aš" pats savaime atlieka tam tikras funkcijas, dar nesame apibrėžę to daikto pačio savaime — nesame pasakę, ar jis susideda iš metalo, ar iš gyvos medžiagos, ar dar iš ko kito. Todėl Kantas nuosekliai gali teigti, jog transcendentalinės psichologijos principai galioja mąstančiam "aš" pačiame savyje.

Jei empirinis "aš" iš tiesų tapatus "aš" pačiam savyje, kodėl Kantas teigia, jog empirinį "aš" mes pažįstame, o transcendentalinį — ne?

Norint transcendentalinę psichologiją pritaikyti prie konkrečių įvykių ar prie konkretaus psichinio veikimo, reikia tą veikimą apibrėžti, o apibrėžimas mums įmanomas tik naudojant empirinio laiko koordinatus.

Cia vėl reikia pabrėžti, jog empirinio "aš" pažinimas labai menkas — mes nepažįstame empirinio "aš" vidinės sudėties. Įstatydami empirinį "aš" į laiką, mes nieko naujo nepasakome apie empirinį
"aš".

Skirtumas tarp spontaniško ir pasyvaus veikimo pasidaro ypač įdomus laisvės klausimo kontekste. Jei iš tiesų nuosekliai čia išgvildenome Kanto mintis, atrodytų, kad laisvos valios spontaniškumas priklauso empiriniam lygiai kaip ir transcendentiniam "aš". Bet tokia išvada dramatiškai iškelia įtampą Kanto mintyse — empirinis žmogus laisvai (spontaniškai) paveikia savo aplinką, anot Kanto, viskas laike įvyksta pagal priežastingumo principą.

Taigi matome, kad Kantas laisvės problemos nesupaprastino, iškeldamas ją į transcendentalinę plotmę. Tačiau laisvės klausimui reikia skirti atskirą straipsnį.


Išnašos
1.    Strawson rašo: "Kant fails to overcome the difficulties concerning identity because they cannot be overcome. There is no refuge but incoherence from the ąuestion how the connexion is to be made, in the way of identity, betvveen the natūrai being, the man, with a mental history of thoughts, perceptions, and feelings and the supersensible being, with no history at all, 'in vvhich the representation of time has its original ground'.", p. 249

2.    Išversta iš angliško vertimo J. H. Bernard, "The Critiąue of Judgment", p. 255.

3.    Immanuel Kant, "Kritik der Reinen Vernunft", p. 388a: "Dadurch wūrde der Ausdruck vvegfallen, dass nur Seelen (als besondere Arten von Substan-zen) denken; es vvurde vielmehr wie gevvonlich heissen, dass Menschen denken..." (Ramonas Plečkaitis savo "Grynojo proto kritikos" vertime neįdėjo tų dalių, kurios yra pirmoje "Kritikos" laidoje, bet antroje laidoje yra išleistos. Todėl čia jo vertimu negalėjau pasinaudoti).

4.    Ramonas Plečkaitis, vertėjas, "Grynojo proto kritika", p. 218.

5.    Ten pat, p. 219.

6.    VVilfred Sellars, " "...this I or he or it (the thing) vvhich thinks..." ", p. 23.

Bibliografija

Kant, Immanuel, Kritik der Reinen Vernunft, Verlag von Felix Meiner, Leipzig, Vokietija, 1944.

Kant, Immanuel, Grynojo proto kritika. Išvertė J. H. Bernard, Hafner Publishing Co., Nevv York, N.Y., 1968.

Sellars, VVilfred, "... this I or he or it (the thing) vvhich thinks.

Stravvson. P. F., The Bounds ofSense, Methuen & Co., Ltd., Londonas, Anglija, 1966.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai