| |
|
|
|
IŠKILMĖ, KURI IŠKĖLĖ LIETUVĄ |
 |
 |
 |
Popiežiaus palankumas
Mes visą laiką skundžiamės, kad pasaulis užmiršo mus ir mūsų tautą; džiaugiamės kiekviena žinute ir straipsneliu apie Lietuvą kitataučių laikraščiuose bei žurnaluose; rengiame didmiesčiuose demonstracijas, kad atkreiptume į save dėmesį; lankome Jungtinių Tautų diplomatus, valstybių prezidentus ir kitus žymius asmenis, aiškindami jiems sunkią Lietuvos padėtį po Antrojo pasaulinio karo. Tačiau tų visų pastangų vaisiai iki šiol gana riboti. Nekalbant apie eilinius piliečius, net politiniai sluoksniai vis mažiau ir mažiau besiorientuoja mūsų tautos reikaluose. Viso to priežastimi laikome stoką informacijos, arba teisingiau — savo nepajėgumą išsimušti į tarptautinę viešumą.
Šiuo atžvilgiu pagalba atėjo daugeliui iš nelauktos pusės — iš Katalikų Bažnyčios, kuriai šiuo metu vadovauja popiežius Jonas Paulius II. Tai maloni staigmena, nes šis popiežius yra lenkas. Kai jis buvo išrinktas, daug kas iš mūsų, atsiminęs ankstesnes lenkų skriaudas, nuleido rankas. Tada niekas nė sapnuote nesapnavo, kad kaip tik šis popiežius iškels Lietuvą į tarptautinę šviesą, atkreips į ją visos Katalikų Bažnyčios hierarchų ir tuo pačiu viso pasulio žvilgsnį, nes Katalikų Bažnyčia yra tarptautinė. Šv. Tėvas tai padarė dviem atvejais: 1984 metais minint šv. Kazimiero mirties ir šiemet — Lietuvos krikšto jubiliejus. Apie šv. Kazimiero iškilmę, suorganizuotą popiežiaus Romoje, jau esame pakankamai girdėję. Dabar tenka pažvelgti į Lietuvos krikšto minėjimą, sujungtą su arkivysk. Jurgio Matulaičio paskelbimu palaimintuoju.
Tie, kurie dalyvavo Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejinėje iškilmėje, manau, gali pasakyti, jog iš popiežiaus nieko daugiau nebuvo galima belaukti. Kaip girdėti, jis labai labai norėjo, kad tas jubiliejus praeitų kuo iškilmingiausiai. Šiam tikslui jis nesigailėjo nei savo laiko, nei išlaidų. Nežinia, ką galvojo didžiosios Europos tautos, matydamos, kad popiežius tiek daug dėmesio skiria mažytei lietuvių tautelei, daugiau kaip prieš 40 metų netekusiai nepriklausomybės. Ne tik dėmesio, bet ir ypatingos meilės, kuri gal labiausiai liudija, kad šis popiežius yra giminingas lietuvių tautai. Kitaip gal būtų sunku išaiškinti tą jo nuoširdumą lietuviams, nuolat rodomą įvairiomis progomis. Su tuo mes jau per daug apsipratome ir kartais net pamirštame, ką tai reiškia. Juk popiežiaus įtaka ir autoritetas yra pripažįstami visame pasaulyje. Tai ypač liudija tos minios katalikų ir nekatalikų, kurios suplaukia jo sveikinti, kai lanko valstybes. Joks kitas asmuo nesusilaukia tokios pagarbos. Atsimintina, kad popiežius vadovauja dabar; 800 milijonų katalikų. Jis saugoja moralinius bei dogminius principus, Kristaus paskelbtus Evangelijoje. Popiežiaus pozicija bei įtaka stebina krikščionis, ir nekrikščionis. Tai liudija faktas, kad prie Vatikano savo diplomatinius atstovus laiko net 115 valstybių. Ar čia ne ypatingos pagarbos bei įvertinimo ženklas? Valstybės su reikalais kreipiasi į popiežių per savo diplomatinius atstovus. Lietuviai išeiviai tai privalo daryti per savo vyskupą Paulių Baltakį, kuris tam ir paskirtas, o ne privačiais laiškais, kartais net užgauliais, nurodyti popiežiui, kaip tvarkyti bažnytinius reikalus.
Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejinėse iškilmėse birželio 26 — liepos 1 d. popiežius buvo su mumis Romoje lyg rūpestingas tėvas su savo vaikais — nuoširdus ir nuolankus, pilnas užuojautos bei meilės. Visom svarbiausiom progom popiežius, kalbėdamas į mus svetimom kalbom, prabildavo ir lietuviškai. Kad mūsų krikšto jubiliejinė šventė ir ka talikiškoji Lietuva skambėtų pasaulyje, popiežius parengė specialų laišką Lietuvos ir viso pasaulio vyskupams, kuris spausdinamas šio Aidų numerio pradžioje. Tas laiškas kitataučiams vyskupams buvo išverstas į žymiąsias kalbas (septynias). Gavę jį, aišku, vyskupai sujudo rengti Lietuvos krikšto minėjimus savo vyskupijose ir informuoti tikinčiuosius, kad melstųsi už ją. Ar tai ne iškėlimas Lietuvos beveik bilijoninėje katalikų Bažnyčios Bendrijoje? Ne gana to, Romoje Šv. Petro bazilikoje, kai birželio 28 d. buvo laikomos iškilmingos mišios, popiežius į jas sukvietė prie Vatikano esančius valstybių atstovus — ambasadorius bei ministrus — kardinolus, Europos tautų vyskupus... Jo rūpesčiu jubiliejaus proga buvo išleista ir labai patraukli 100 puslapių knygelė, kurioje italų ir lietuvių kalbomis aprašytas arkivysk. Jurgio Matulaičio gyvenimas ir sudėtos beatifikacijos maldos. Leidinėlis iliustruotas Vilniaus katedros, Sv. Onos, Sv. Mikalojaus bažnyčių, Trakų Marijos paveikslo, pal. Jurgio Matulaičio ir jubiliejinio krikšto medalio nuotraukomis. Taip pat popiežiaus pastangomis suorganizuotas ir simpoziumas, arba studijų seminaras, Gregorianumo universitete, kur lietuviai ir kitataučiai mokslininkai gvildeno Lietuvos istorines temas. Negalima nutylėti nė to, kad jubiliejinių iškilmių dienomis beveik kiekviename Vatikano dienraščio Osservatore Romano numeryje buvo rašoma apie Lietuvą ir Romoje vykstančias iškilmes. Be to, Vatikanas krikšto jubiliejui paminėti išleido trijų rūšių pašto ženklus, vaizduojančius lietuvių religinę tautodailę — Rūpintojėlį, Skausmingąją Motiną, kryžius.
Ačiū Dievui, kad tos popiežiaus pastangos — kuo iškilmingiausiai paminėti Lietuvos krikšto jubiliejų — susilaukė tinkamo įvertinimo. Spėjama, kad iškilmėje dalyvavo apie 4000 lietuvių, suvažiavusių iš viso pasaulio. Ypač malonu, kad ten buvo daug mūsų jaunimo, aktyviai dalyvavusio visuose religiniuose pasirodymuose. Jo buvimas mūsų šventei suteikė pavasarinio klestėjimo. Taip pat malonu pažymėti, kad ir iš okupuotos Lietuvos galėjo atvykti Telšių vyskupas Antanas Vaičius su aštuoniais kunigais. Iškilmėje jie atstovavo Lietuvos katalikams.
Visa tai aprašyti nėra lengva. Platus istorinis horizontas, glaudus santykis su popiežium, jautri religinė programa, gausi lietuvių minia, daugybė renginių bei pasirodymų,... Jubiliejinę iškilmę reikia pačiam išgyventi. Rašytas žodis ūksmėje Katalikų Bažnyčios didingų bazilikų, meno lobių, popiežiaus nuoširdumo lietuviams tartum praranda savo jėgą. Bet aprašyti reikia, nes tie, kurie tenai nebuvo, privalo girdėti bent tolimus iškilmių atskambius. Pradėsime chronologiškai — nuo Tarptautinio seminaro studijų, kurio pagrindinė tema buvo "Krikščionybės kelias Lietuvon".
Tarptautinis studijų seminaras
Kaip jau minėta, seminaras surengtas popiežiaus pageidavimu Gregorianumo universitete Romoje birželio 24 - 26 d. Seminaru norėta atsverti išorines iškilmes, pateikiant Lietuvos istorijos, ypač krikšto, gilesnę analizę. Kviesta lietuviai ir kitų tautų žinomi mokslininkai. Tai pas mus taip pat nauja. Mes esame linkę patys, be kitų pagalbos, išnarplioti savo istorines problemas. Bet tai beveik neįmanoma, ypač dabar, kai Lietuvoje istoriniai faktai pasukami komunizmo ideologijai palankia kryptim, o užsienyje per 40 metų lietuviai istorikai labai išretėjo. Todėl turėtume džiaugtis, kad Lietuva bei jos istorija domisi kitataučiai mokslininkai. Juos sutelkiant į seminarą, kaip girdėti, daug pasidarbavo žymus lietuvis istorikas Gregorianumo ilgametis profesorius jėzuitas Paulius Rabikauskas. Popiežius gi visiems tiems mokslininkams apmokėjo kelionių išlaidas, parūpino maistą bei nakvynes, pasamdė vertėjus jų paskaitoms perteikti italų, anglų ir vokiečių kalbomis ir 1.1. Teko patirti, kad visa tai kainavo apie 50,000 dolerių. Kaip Sv. Tėvas brangina Lietuvą, matyti ir iš jo sveikinimo seminaro dalyviams: "Kilnioji lietuvių tauta, brangi mano pirma-takams ir ypatingai artima mano širdžiai, turi pagrindo didžiuotis savo praeities ir dabarties istorija". Seminaras, surengtas prieš liturgines iškilmes, pirmiausia lietė mokslu susidomėjusius žmones. Jie atvažiavo kiek anksčiau. Seminare lankėsi žymūs asmenys, lietuviai ir kitataučiai: kardinolai, vyskupai, mokslininkai, istorikai bei archeologai. Paskaitos buvo gilios, įdomios ir niekur neužgaunančios Lietuvos nei praeityje, nei dabartyje. Nėra abejonės, kad jos bus išspausdintos knygoje, kuri pasieks pasaulio universitetus.
Pirmoji paskaitininke buvo prof. dr. Marija Gimbutienė, pasižymėjusi mokslininkė-archeologė. Ji kalbėjo apie senąją lietuvių religiją. Prof. dr. Alfredo Hellmann'o iš Mūnsterio universiteto paskaita lietė popiežių santykius su lietuvių kunigaikščiais. Mūsų kylanti mokslininkė dr. Rasa Mažeikaitė kalbėjo apie LDK Algirdo ryšius su rytų ir vakarų krikščionimis. Michal Giedroyč iš Oxfordo, Anglijoje, nušvietė lietuvių užmojus prieš Krėvos aktą 1385 m. Jis yra lietuvių kilmės mokslininkas. Amerikietis profesorius William Urban kalbėjo tema "Teutonų ordinas ir Lietuvos krikščioninimas". Lenkų žymus istorikas prof. dr. Jerzy Kloczowski (Liublino katalikų universitetas) gvildė labai jautrią temą "Lenkija ir Lietuvos krikščioninimas". Jis pabrėžė, kad krikšto laikais Lietuva buvo žymiai stipresnė už Lenkiją ir ši buvo per silpna lietuviams diktuoti. Tai ir tikros unijos negalėję būti. Dr. Tadeusz Krakel (Varšuvos Teologinė akademija) apibūdino Bažnyčios organizacinę santvarką Lietuvoje priėmus krikštą. Prof. dr. Marek Zahajkievvicz (Liublino katalikų universitetas) kalbėjo apie misininkavimo teoriją ir praktiką, pritaikant jas Lietuvos krikščioninimui. Prof. dr. Kaspar Elm (Berlyno universitetas) apibūdino vienuolių, ypač pranciškonų, vaidmenį krikščioninant Lietuvą. Prof. dr. Tore Nyberg (Odenso universitetas Danijoje) nušvietė misijas Skandinavijoje ir Pabaltijyje. Prof. dr. Paulius Rabikauskas, S.J., istorijos fakulteto dekanas Gregorianumo universitete, kalbėjo apie Žemaitijos apkrikštijimą 1413 - 1417 m. Kaip matome, Seminare dalyvavo 11 mokslininkų su vienuolika paskaitų. Pažymėtina, kad po paskaitų buvo diskusijos. Sis seminaras programos leidinėlyje pavadintas "kolokvijumu" (Colloąuio) — lietuviškai "pokalbiu". Bet tai buvo žymiai daugiau negu pokalbis.
Jubiliejinė iškilmių programa
Lietuvos krikšto jubiliejinė programa tęsėsi 7 dienas, t. y. nuo birželio 26 iki liepos 2 d. Programa buvo įdomi ir kiekvieną dieną kitokia. Taigi, apie ją rašant, tenka paliesti tas iškilmių dienas atskirai.
Audiencijoje vysk. Paulius Baltakis, O.F.M., sveikina popiežių
Birželio 26 diena (penktadienis) buvo itin turtinga pamaldom ir daugeliu renginių. Ankstoką rytą gausi lietuvių minia rinkosi i Šv. Jono baziliką Laterane 9 valandos mišioms. Ta bazilika, išdabinta marmurais ir auksu (ypač lubos), amžiais laikoma centrine šventove, nes čia buvo oficialioji popiežių rezidencija. Iškilmingas mišias laikė 6 lietuviai vyskupai bei arkivyskupai, tarp jų vysk. Antanas Vaičius iš Lietuvos. Taip pat tas mišias koncelebravo ir visi lietuviai kunigai, sustoję atstu prie altoriaus. Mišių metu vysk. Paulius Baltakis, O.F.M., klierikui Pauliui Mališkai iš Montrealio suteikė diakono šventimus ir pakrikštijo Zitą Astravaitę iš Kanados, tuo simboliškai lyg primindamas visos Lietuvos krikštą. Mišiose lietuviškas giesmes giedojo Čikagos lietuvių operos choras, talkinamas giesmininkų iš kitų vietovių. Dirigavo Rita Kliorienė, įsijungusi į giedojimą su savo choru. Taip pat Viktoras Ralys. Vargonais grojo Vytenis Vasyliūnas. Mišiose dalyvavo tūkstantinė lietuvių minia. Sunku tiksliai pasakyti žmonių skaičių, bet didelėje šventovėje atradėjų labai daug. Gražu, kad mūsų maldininkai ankstų rytą iš įvairių Romos viešbučių spėjo susirinkti maldai už Lietuvą.
Audiencijoje popiežius sveikinasi su lietuviais
Po mišių Laterane netoli Vatikano (Via Conciliazione) vyko spaudos konferencija. Atsilankė 40 užsienio žurnalistų. Konferencijai vadovavo Lietuvos atstovas prie Sv. Sosto Stasys Lozoraitis, jr. Į klausimus atsakinėjo kun. Kazimieras Pugevičius, vysk. Paulius Baltakis ir arkivysk. Karolis Salatka. Vysk. Baltakis taip pat tarė įžanginį žodį. Tą pačią dieną Lietuvos atstovybėje prie Vatikano įvyko ir Europos Lietuvių Bendruomenės krašto valdybų vadų konferencija.
4 val. p.p. lietuviai maldininkai skubėjo į Šv. Kazimiero kolegiją, kur jiems buvo surengtos vaišės. Žinoma, ne visi galėjo atsilankyti, bet abu kolegijos pastatai ir kiemai buvo pilni žmonių. Iškilmių išlaidas apmokėjo kredito bendrovė "Kasa" iš New Yorko. Susibūrimas Šv. Kazimiero kolegijoje buvo ypač tuo naudingas, kad davė progos vienoje vietoje pasimatyti bei susipažinti. Šiaip mes buvome išsisklaidę didžiausiose salėse, šventovėse ir aikštėse.
Į šios dienos programą dar buvo įderinti Kryžiaus Keliai Šv. Petro aikštėje. Tai labai įspūdingas religinis veiksmas. Jį organizavo lietuvių jaunimas. Programai vadovavo kun. Eduardas Putrimas. Kryžiaus Kelių maldas keturiom kalbom parašė prel. St. Žilys. Giedojimus atliko vyrų oktetas "Uždainuokim". Kryžiaus Keliai pradėti apie 8 vai. v., jau sutemus. Viena dalis maldininkų telkėsi prie Šv. Petro bazilikos laiptų, kita (daugiausia jaunimas) — aplink obeliską. Maldos nuotaiką pagilino tamsoje šviečia žiburiai ir skambą bazilikos varpai. Baigiantis Kryžiaus Kelių maldoms, mūsų jaunimas su dideliais lietuviškais kryžiais ir žvakėmis pradėjo eiti ratu aplink obeliską. Savo lange pasirodė ir Šv. Tėvas. Iškilmė baigta giesme "Marija, Marija".
Šv. Petro bazilikoje popiežius ateina laikyti Lietuvos krikšto jubiliejinių mišių
Birželio 27 diena (šeštadienis) buvo itin miela, nes lietuviai vyko į Vatikaną susitikti su popiežium jiems skirtoje audiencijoje. Audiencijų salė labai didelė, pastatyta 7000 žmonių. Lietuviai pripildė daugiau kaip pusę salės, taigi jų galėjo būti apie 4000. Audiencija prasidėjo 12:30 vai. p.p. Minia jautriai laukė ateinančio popiežiaus. Čikagos lietuvių operos choras giedojo šventas giesmes. Estrados fone, kur stovi popiežiaus sostas, yra keista figūra — turbūt prisikėlusio Kristaus, iškylančio iš kažkokių žagarų. Pati salė skirta popiežiaus Pauliaus VI atminimui. Tos estrados kairėje stovėjo lietuvių vyskupų būrelis, o dešinėje — Vasario 16-osios gimnazijos šokėjai. Mums begiedant, pasirodė popiežiaus gvardijos kareiviai, apsirengę Michelangelo suprojektuotomis geltonos ir mėlynos spalvos uniformomis. Pagaliau lėtais žingsniais, lydymas savo dvasiškių, atėjo ir Šv. Tėvas. Nutilus plojimams, jį atsisėdusį pasveikino vysk. Paulius Baltakis lietuvių kalba. Po jo Lietuvos katalikų vardu lotyniškai pasveikino vysk. Antanas Vaičius ir įteikė dovaną — paveikslą su gintariniais kryžiais. Labai jaudinančiai atrodė, kai vysk. Vaičius, pasveikinęs popiežių, apkabino jo kojas, dėkodamas už Lietuvos katalikams rodomą palankumą. Popiežius kalbėjo angliškai ir lietuviškai, išreikšdamas savo meilę Lietuvai ir iškeldamas krikšto jubiliejaus prasmę bei kilnią arkivyskupo Jurgio Matulaičio asmenybę. Po Šv. Tėvo žodžių, pasakytų mūsų kalba, "Jūs, brangūs lietuviai, mano širdyje užimate ypatingą vietą", salė suskambo garsiais plojimais. Po to Šv. Tėvas nuėjo pas šokėjų grupę, kur jam buvo uždėta lietuviška juosta. Paskui jis ėjo sveikintis su lietuviais maldininkais. Pasisveikinti galėjo tik su tais, kuriems pavyko prisigrūsti prie užtvarų, skiriančių salę nuo estrados. Nebuvo pasirūpinta, kad kiek arčiau galėtų prieiti lietuviai rašytojai (jų buvo 10), redaktoriai ir žurnalistai, kuriems paskui tenka visa tai aprašyti. Kalbėdamasis su žmonėmis, Šv. Tėvas atrodė labai malonus ir paprastas. Jam sveikinantis su maldininkais, estradoje jaunimas šoko tautinius šokius ir skambino kanklėmis. Apvaikščiojęs salės užtvaras, Šv. Tėvas nusifotografavo su lietuviais dvasininkais ir Nekalto Prasidėjimo seserimis. Po to, visus palaiminęs, paliko audiencijų salę, lydimas nuoširdžiausių plojimų. Audiencija truko vieną valandą.
Šv. Petro bazilikos bendras vaizdas Lietuvos krikšto jubiliejinių mišių metu. Čia matoma erdvė aplink altorių po kolonomis atremtu baldakimu. Gale pal. Jurgio Matulaičio paveikslas. Prie altoriaus popiežius. Aplinkui lietuviai. Bendroji minia bazilikoje čia nematoma.
Po audiencijos lietuviai maldininkai turėjo laiko apžiūrėti Romos miesto įžymybes, o kunigai gi 4 vai. rinkosi į vieną Vatikano salę. Ten, dalyvaujant lietuviams vyskupams, svarstė savo reikalus.
Birželio 28 diena (sekmadienis) buvo iškilmingiausia. 9:30 vai. jau visi maldininkai turėjo būti Sv.
Petro bazilikoje — Šv. Tėvo mišiose ir arkivysk. Jurgio Matulaičio palaimintuoju paskelbimo apeigose. Į baziliką įeiti buvo galima tik su iš anksto įsigytais bilietais. J mišias rinkosi ir kitataučiai, bet lietuviams buvo rezervuota speciali vieta prie altoriaus. Taip pat ir operos chorui — už bazilikos altoriaus. Toje Katalikų Bažnyčios centrinėje šventovėje telpa apie 70.000 žmonių. Prie altoriaus rinkomės ne tik mes, bet taip pat kardinolai, vyskupai ir diplomatai, akredituoti prie Sv. Sosto. Jie turėjo specialias vietas. Visiems susirinkus, bazilikoje kurį laiką buvo ramu ir ne labai šviesu. Bet staiga šventovė sužibo tūkstančiais elektrinių šviesų ir, miniai plojant, per baziliką ėjo Sv. Tėvas. Pirm jo žygiavo Europos valstybių vyskupų atstovai ir 3 kardinolai. Sv. Tėvas atrodė kiek palinkęs ir lyg pavargęs su kryžiaus formos lazda rankoje. Jis šen bei ten praeidamas sustodavo, ypač prie ligonių, pasodintų kėdelėse.
Prieš laikydamas mišias, popiežius italų kalba pranešė, kad čia vyksta Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejinė iškilmė, kurioje bus paskelbtas lietuvis arkivyskupas palaimintuoju. Pašlakščius minią švęstu vandeniu, prasidėjo palaimintuoju paskelbimo apeigos. Vysk. Antanas Vaičius visų vardu paprašė Sv. Tėvą pagarsinti pasauliui arkivysk. Jurgį Matulaitį palaimintuoju ir lotynų kalba perskaitė jo gyvenimą. Tada Sv. Tėvas specialia formule Matulaitį paskelbė palaimintuoju. Tą akimirką bazilikos centrinėje vietoje buvo iškeltas naujo Palaimintojo didelis paveikslas, o bazilika skambėjo džiaugsmingais plojimais. Tą džiaugsmą turbūt jautriausiai išgyveno vysk. Antanas Vaičius, kuris, dėkodamas už Matulaičio palaimintuoju paskelbimą, parpuolė prie Sv. Tėvo kojų. Italų laikraščiai rašė, kad tuo parpuolimu vyskupas prie popiežiaus kojų padėjo visus katalikiškos Lietuvos vargus ir kentėjimus. Pal. Jurgio Matulaičio metinei šventei jis parinko sausio 27 dieną.
Telšių vyskupas Antanas Vaičius, prieš paskelbimą palaimintuoju, skaito arkivysk. Jurgio Matulaičio biografiją.
Po to tęsėsi giedotos mišios, kurias laikė pats Sv. Tėvas. Labai įspūdingai lietuviškas giesmes giedojo Čikagos lietuvių operos choras ir taip pat lotyniškai — bazilikos choras. Keliomis kalbomis perskaityta lekcijos, o evangelija — lotyniškai. Sv. Tėvo pamokslas, spausdinamas šiame Aidų numeryje, buvo italų ir lietuvių kalbomis. Po pamokslo, kuris dažnai buvo nutrauktas plojimais, atkalbėtos Tikinčiųjų maldos įvairiomis kalbomis. Pačios mišios buvo laikomos lotyniškai. Pažymėtina mišių dalis, kai nešama dovanos prieš aukojimą. Įvairias ir prasmingas dovanas nešė vienuolijų ir pasaulietiškų organizacijų atstovai. Atrodo, kad Sv. Tėvas buvo labai patenkintas gausiu lietuvių dalyvavimu mišiose, choro įspūdingu giedojimu ir sklandžia tvarka. Nulipdamas po mišių nuo altoriaus, jis žiūrėjo į lietuvius choristus ir juos palaimino. Iš bazilikos išėjo taip pat lydimas plojimų bei giesmių.
Bet tuo dar nesibaigė dienos iškilmė. Išėję į aikštę, virš Sv. Petro bazilikos durų išvydome didelį pal. Jurgio Matulaičio atvaizdą, lyg kokią draperiją. Lietuvių jaunimas, stebint kitataučių miniai, pradėjo tautinių šokių programą aikštėje. Tuojau savo rūmų lange pasirodė ir Sv. Tėvas. Jis atkalbėjo maldą "Viešpaties Angelas", tarė lietuviškai sveikinimo žodį ir stebėjo šokių programą. Aikštė buvo pilna maldininkų, atvykusių iš įvairių pasaulio kraštų.
Tačiau šiomis apeigomis dar nesibaigė tos dienos programa. 4 vai. rinkomės į audiencijų salę, kurioje vyko šventės akademinė dalis. Čia vėl atsilankė 3 kardinolai, kitataučiai vyskupai, ypač iš Vatikano valstybės sekretoriato, ir žemesnio laipsnio dvasininkai. Apie lietuvių dvasininkų dalyvavimą nėra ko ir kalbėti. Jie buvo visur, įskaitant ir arkivysk. Paulių Marcinkų, kuris išimties būdu parūpino tą salę. Programą pradėjo Sv. Kazimiero kolegijos rektorius prel. Algimantas Bartkus. Sveikino Lietuvos atstovas prie Sv. Sosto Stasys Lozoraitis, jr. Trumpą Lietuvos istorijos apžvalgą italų kalba pateikė prof. dr. Paulius Rabikauskas, S. J. Apie Lietuvą ryšium su krikštu angliškai kalbėjo prof. Vytautas Vardys.
Koncertinę programą atliko žymioji operos solistė Lilija Šukytė - Vasyliūnienė. Ji labai meniškai interpretavo liaudies dainas ir Lietuvos bei kitataučių kompozitorių kūrinius. Akomponavo Raminta Lapsatytė. Taip pat ir Čikagos lietuvių operos choras, diriguojant Arūnui Kaminskui ir akompanuojant Robertui Mockui, sugiedojo Jono Govėdo "Kristui karaliui", VI. Jakubėno "De profundis" ir Juzeliūno "Lietuva brangi".
Pobūvis ir banketas 8 vai. v. Angelo pilyje dėl susidėjusių aplinkybių nebuvo toks, kokio norėjo rengėjai. Į pilies vidų mūsų neįsileido. Dainų (dainavo ansamblis "Uždainuokim") bei lietuviškų šokių programą teko atlikti pilies kieme. Ten buvo sustatyti ir vaišių stalai. Tai buvo panašu į pikniką. Svečiai vaikščiojo plačiu keliu, iš abiejų pusių apstatytu stalais su valgiais. Turėjome gerą progą daug ką susitikti, atnaujinti senas pažintis, pasišnekėti... Į pobūvį atsilankė ir Čikagos kardinolas.
Pažymėtina, kad tą patį sekmadienį Lietuvos krikšto jubiliejus iškilmingai buvo paminėtas ir okupuotoje tėvynėje. Pagrindinės mišios, kurias laikė arkivysk. Liudas Povilonis, buvo Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Į mišias atvyko ir kitų tikybų atstovai, net ir pats Sovietų Sąjungos religinių reikalų tarybos pirmininkas Konstantinas Charčevas. Prieš mišias perskaityta Šv. Tėvo telegrama. Tuo pačiu laiku jubiliejinės mišios dar buvo laikomos ir penkiose Vilniaus bažnyčiose.
Mišios pal. Jurgio Matulaičio garbei
Naujo palaimintojo Jurgio garbei Santa Maria Maggiore bazilikoje surengtas iškilmingų mišių tridienis, kuriame bent pirmosiomis dienomis dalyvavo daug lietuvių.
Birželio 29 dieną (pirmadienį) 4:30 vai. p.p. mišias laikė vysk. Antanas Vaičius ir kiti lietuviai vyskupai. Mišiose dalyvavo du kardinolai. Čikagos kard. Joseph Bernardin pasakė ir pamokslą anglų kalba. Pradžioje mišių lietuvišką žodį tarė vysk. Vaičius, pabaigoje — vysk. Antanas Deksnys. Po šių mišių vysk. Paulius Baltakis paskelbė, kad popiežius Antaną Rudį apdovanojo šv. Grigaliaus Didžiojo ordinu, o Mariją Rudienę — žymeniu Pro Ecclesia et Pontifice. Įteikus medalius, abu pagerbti plojimais. Per mišias lietuviškas giesmes giedojo Čikagos lietuvių operos choras ir op. sol. Lilija Šukytė. Mišios buvo laikomos lotynų kalba. Vėliau kai kas reiškė nepasitenkinimą dėl mišių dalies, atliktos anglų kalba. Jų nuomone, viskas turėjo būti lietuvių kalba. Be to, mažai kas atkreipė dėmesį į kardinolo Bernardin o išskirtiną nuoširdumą lietuviams. Jis specialiai atvyko iš Čikagos į šią iškilmę, dalyvavo mišiose, sakė pamokslą, aplankė Sv. Kazimiero kolegiją ir renginį Angelo pilies kieme. Tokios kelionės neatliko nė vienas kardinolas ir net vyskupas iš tų Amerikos bei Kanados miestų, kur gyvena daugybė lietuvių. Tik vienas Čikagos kardinolas norėjo dalyvauti savo diecezijos lietuvių katalikų didžiojoje jubiliejinėje šventėje. To mes neturėtume užmiršti.
 Lietuvos krikšto jubiliejaus vykdomojo komiteto pirmininkas Jonas Kavaliūnas su svečiais iš tėvynės: kun. Pranas Račiūnas (antras iš kairės), vysk. Antanas Vaičius, poetas kun. Ričardas Mikutavičius. Nuotr. V. Bacevičiaus
Birželio 30 dieną (antradienį) toje pačioje šventovėje ir tuo pačiu laiku iškilmingas mišias laikė Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas P. Palazzini. Jis pasakė ir pamokslą italų kalba. Su juo koncelebravo lietuviai vyskupai ir kunigai. Giedojo tas pats operos choras. Lietuvių maldininkų buvo labai daug. Mūsų jaunimas tos dienos vakarą buvo išvažiavęs į šv. Kazimiero kolegijos sodybą Tivolyje, už Romos miesto, kur turėjo savo pobūvį.
Liepos 1 dieną (trečiadienį) mišias Santa Maria Maggiore bazilikoje laikė kardinolas Henrikas Gulbinovičius sykiu su lenkų ir lietuvių vyskupais. Jis pasakė ir pamokslą. Tai buvo lenkų mišios su pamokslu ir giedojimais jų kalba. Beje, kardinolas Henrikas Gulbinovičius (Henryk Gulvinowicz), Wroclawo arkivyskupas, yra lietuvis. Jisa kalba lietuviškai ir save laiko lietuviu. Tai žino ir visa Lenkija.
Baigiant šią apžvalgą, malonu pasidžiaugti, kad taip gerai pasisekė Lietuvos krikšto jubiliejinė iškilmė katalikybės centre Romoje. Ne tik Romoje, bet kituose miestuose bei valstybėse, kur iškilmingai minimas šis svarbus įvykis. Tuo, žinoma, džiaugiasi jubiliejinio minėjimo organizatorius vysk. Paulius Baltakis, centrinio komiteto bei vykdomojo komiteto pirmininkai: dr. Linas Sidrys ir Jonas Kavaliūnas ir Romos komitetas, kuriam vadovavo prel. Algimantas Bartkus. Nepamirštinas vaidmuo ir prel. Audrio Bačkio, kuris užima aukštą vietą Vatikano Valstybės sekretoriate. Pagrindo džiaugtis turi ir kiekvienas lietuvis. Juk šis jubiliejus, kaip ir pirmasis, minint šv. Kazimierą, iškėlė Lietuvą į tarptautinę šviesą. Net ir Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas, prieš mums vykstant į Romą, Baltuosiuose rūmuose priėmė jubiliejaus komitetą ir gėrėjosi jo darbu. Pagaliau rengimasis jubiliejui išjudino lietuvių išeiviją, kurios veiklai šiuo metu trūko gyvesnių proveržių. Jubiliejus mus kaip katalikišką tautą ir jos dalį emigracijoje prižadino iš kasdieninės pilkumos, atgaivino ir įkvėpė likti ištikimais Kristui ir tautai.
Tačiau surengti tokią prasmingą bei spalvingą iškilmę nebuvo lengva. Jeigu ne Šv. Tėvo nuostabus palankumas, nežinia, kas būtų išėję iš to mūsų krikšto jubiliejaus. Be abejonės, rengėjų darbą sunkino nuolatinė kritika. Beveik viskas buvo kritikuojama, ir tuo pastatoma ant abejonių. Tai atsiliepė ypač į aukų telkimą jubiliejaus išlaidoms apmokėti. Tai taipgi paliudija, kaip sunku dabar išeivijoje ką nors didesnio surengti, tačiau vis dėlto įmanoma, jeigu tvirtai įtempiamos darbui jėgos ir nepritrūksta kantrybės.
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
