Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
RENESANSO FILOSOFIJOS CHRESTOMATIJA PDF Spausdinti El. paštas

FILOSOFIJOS ISTORIJOS CHRESTOMATIJA. Renesansas, t. I, Vilnius, "Mintis", 1984, 544 p.; t. II, Vilnius, "Mintis", 1986, 496 p.

Lietuvoje jau kurį laiką rengiama Filosofijos istorijos chrestomatija. Iki 1986 m. išėjo keturi stambūs, po 500 puslapių tomai. Šiam svarbiam ir reikalingam darbui vadovauja ir jį įkvepia Vilniaus universiteto filosofijos profesorius dr. Bronius Genzelis. Aplamai šiuo metu Lietuvos filosofai, ypač profesorius dr. Romanas Plečkaitis, rūpinasi filosofijos klasikų vertimu į lietuvių kalbą, ir jų nuopelnai šioje srityje neabejotinai dideli. Ilgainiui lietuviškai bus galima skaityti daugelį svarbiausių filosofijos tekstų. Prieš dvidešimt metų nebūtų buvę galima įsivaizduoti, kad tiek daug bus pasiekta palyginti trumpu laiku. Vis dėlto reikia pažymėti, kad, rengiant chrestomatijas, neišvengta ir kai kurių didesnių trūkumų.

Šiek tiek nuodugniau panagrinėsiu 1984 ir 1986 m. išleistus du chrestomatijos tomus, skirtus Renesanso filosofijai. Chrestomatijų rengimas yra sudėtingas uždavinys, kuriame itin aštriai iškyla atrankos klausimas, būtent, kuriuos autorius ir kurias jų veikalų ištraukas verta išspausdinti. Padėties nepalengvina rengėjų itin plačiai interpretuojama Renesanso sąvoka. Jeigu istorikams Renesanso laikotarpis maždaug tęsėsi nuo 1.350 m. iki 1600 m., tai chrestomatijos rengėjai į renesanso atstovus įrikiuoja ir Descartes, Newton ir Leibnizą, taigi jiems Renesansas iš dalies dar tęsiasi 18 amžiaus pradžioje. Šitokio "revizionizmo" priežastys lieka neaiškios. Kyla įtarimas, kad rengėjai norėjo pabrėžti Renesanso pažangumą, ypač gamtos moksluose ir gamtos filosofijoje. O sunku tai padaryti, pasikliaujant vien 15 ir 16 a. mąstytojais, kurie daugeliu atžvilgių žengė žingsnį atgal. Pasiduodami hermetizmo, magijos, astrologijos, kabalos ir kitoms okultizmo srovėms. Be to, praplėtus Renesanso sampratą, nebegalioja tokie tvirtinimai, kaip "humanizmas buvo Renesanso epochos ideologija ir pasaulėžiūra". (I tomas, p. 19).

Pirmasis tomas, skiriamas žmogaus filosofijai, suskirstytas į tris dalis: humanizmo idėjos, reformacijos idėjos ir socialinė filosofija. Šalia žinomų filosofų ir teologų, kaip Ficino, Pico della Miranda, Montaigne, Machiavelli, Grotius, More, Liuterio ir Kalvino darbų ištraukų, spausdinami ir tokie autoriai, pavyzdžiui, Thomas Muntzer, Miguel Servet, Juan Vives, kurie rečiau patenka į filosofijos chrestomatijas. Antrojo tomo dėmesys telkiamas į tų laikų gamtos filosofiją, pirmame padalinyje į šio mokslo pradininkus, kaip Koperniką, Galilėjų, ir Newtoną, bet ir į Paracelsą ir Bruno, antrame padalinyje — į didžiuosius 17. a. filosofus — Bacon, Hobbes, Descartes, Pascal, Spinoza ir Leibniz. Iš viso išspausdinta 38 mąstytojų darbų ištraukos.

Priskirdami filosofijai teologiją ir iš dalies gamtos mokslus, chrestomatijos sudarytojai filosofiją supranta plačiąja prasme kaip atitinkamo lygio abstraktų galvojimą apie žmogų, jo santykius su gamta ir su Dievu. Nesiribojama vien tradicinėmis filosofijos šakomis. Šitoks atrankos principas turi teigiamas ir neigiamas puses. Juo galima perduoti platesnį tuometinių idėjų diapazoną ir supažindinti su mąstytojais, pvz., Liuteriu ir Kalvinu, kurie turėjo didesnį poveikį tų dienų galvojimui negu "grynieji" filosofai Descartes, Spinoza ir Leibnizas. Sveikintinas rengėjų nutarimas beveik 200 puslapių skirti Reformacijos idėjoms, tuo įveikiant bendrą polinkį nuvertinti religijos vaidmenį tais laikais. Gal reikėjo išspausdinti kelių Kontrreformacijos atstovų, pvz., Suarez ir Vitoria, ištraukų.

Tačiau didesnis autorių skaičius reiškia trumpesnes jų darbų ištraukas. Iš tiesų svarbiausiems filosofams skiriama palyginti mažai vietos. Ypač nukenčia Descartes, kurio mintims skiriama vos 16 puslapių, o Erazmui, neturinčiam jokio poveikio dabarties filosofijai, — 46 puslapiai ir Bruno. Neaišku, kuo grindžiamas nutarimas nespausdinti ištraukų iš Descartes Meditacijų, turėjusių ir tebeturinčių didžiausią įtaką filosofams.

Yra ir kitų nenuoseklumų. Išspausdinta ištraukų iš Hobbes politinės filosofijos ir metodologijos, bet kito anglų empiricizmo ir politinės filosofijos atstovo Locke raštų nėra, nors jis buvo Leibnizo, Newtono, Malebranche bendrametis. Be to, Hobbes ir Bacon ištraukos neduoda pilnesnio empiricizmo vaizdo. Gal ketinama daugiau dėmesio skirti anglų empirizmui kitame chrestomatijos tome, bet tuo atveju nereikėjo šiame tome spausdinti Hobbes ištraukų. Neaišku, ir kodėl epistemologijai ir metafizikai skirtame padalinyje įterpiama Hobbes politinės filosofijos ištrauka.

Į praeities filosofų raštus galima žiūrėti trimis požiūriais. Pirma, juos galima vertinti beveik kaip šių dienų filosofijos rašinius, kuriuos reikia suprasti, įvertinti, mėginti nustatyti argumentų tiesą bei paaiškinti, dėl kurių priežasčių autorius gal klysta. Antra, galima praeities filosofo raštus traktuoti beveik kaip literatūros tekstą, nagrinėti jo teiginių tarpusavio santykius, ieškoti minties versmių ir pradininkų, nurodyti kai kuriuos nenuoseklumus. Bet raštai pagarbiai skaitomi kaip klasikiniai tekstai, kurių, kaip ir Shakespeare dramų, integralumo nevalia pažeisti ir kuriais beveik reikia grožėtis. Reikalus gerokai supaprastinant, galima teigti, kad pagal pirmąjį požiūrį praeities filosofai suteikia žaliavos tolesniam mąstymui, o pagal antrąjį jų darbai — savyje vertingi Vakarų kultūros šedevrai, kurių griežtesnė kritika, jei ne šventvagystė, tai bent nepajėgumo į jų mintis įsigilinti išdava. Yra ir trečiasis savotiškai eschatologinis požiūris į filosofijos istoriją, ryškus Hėgelio ir Markso darbuose, pagal kurį filosofija vystosi nustatyta pažangia linkme, o mintis veržiasi iš tamsos į šviesą.

Atrodytų, kad chrestomatijos sudarytojams arčiau prie širdies antrasis ir trečiasis požiūriai. Spausdindami ištraukas, jie aplamai nemėgino priešpriešinti kelių filosofų pažiūrų specifiniu klausimu. Būtų buvę naudinga, pvz., įdėti ne vien Pomponazzi Aristotelio įtaigaujamą sielos sampratą, bet ir platoniškas Ficino pažiūras, su kuriomis Pomponazzi polemizavo. Tuo atveju skaitytojai geriau suprastų ir vieno, ir kito nuomonę bei galėtų susidaryti tų laikų filosofijos ginčų vaizdą. Išimtį sudaro Descartes ištrauka, į kurią atsako Spinoza ir Gassendi. Bet šiuo reikalu gali būti skirtingų nuomonių.

Deja, stipriai jaučiamas trečiasis požiūris į filosofijos praeitį. Chrestomatijos sudarytojai daug kur įžiūri materializmą ir laisvamanystę religijos pakeitimą mokslu, lyg Renesanso filosofai būtų rengę kelią marksizmui ir jo pirmtakams. Šitoks istorijos tėkmės sudvasinimas, būdingas 19 amžiui, sukelia didelį pavojų visur ieškoti materializmo ištakų, smarkiai pervertinti mokslo pažangos vientisumą ir neišvengiamumą, užkirsti kelią prieštaringų laikų supratimui. Dėl šio požiūrio į filosofijos praeitį įvadiniai skyriai, kurie dar persūdyti vulgariu marksizmu pagrįstais istorijos aiškinimais, neturi didesnės vertės ir ne labai padeda skaitytojui suprasti nei laikotaprio, nei chrestomatijoje spausdinamų ištraukų. Trumpos filosofų biografijos kartais tendencingos ir iš esmės pasitenkina bibliografinėmis žiniomis.

Tiesa, dar spausdinami trumpi kai kurių ištraukose minimų asmenų ir raštų paaiškinimai. Bet jie dažnai per trumpi, kartais nevisiškai tikslūs, o svarbiausia, — nepakankamai aiškiai aptaria svarbias tuometines sąvokas. Pvz., kabalos apibūdinimas (I, 507) mistine žydų doktrina, kurios "turinį sudaro gnosticizmo, pitagorizmo ir neoplatonizmo idėjų mišinys", vieną neaiškią sąvoką iškeičia į kelias lygiai neaiškias. Bet kabala nebuvo tik mistinė doktrina, o ir magijos forma, kuria buvo tikimasi iššaukti angelų pagalbą. Tik tai žinant, galima suprasti, kodėl Pico della Miranda, kuris mėgino derinti hermetizmą ir kabalą, paminėjęs kabalistus, mini ir arkangelus Rapolą, Gabrielį ir Mykolą (I, 132). Paaiškinimuose aptariami angelai, bet jų ryšys su kabala neišaiškintas, tad ir Pico aliuzija lieka nesuprantama. Chrestomatijos sudarytojams panašiai nesisekė paaiškinti, nei kas buvo Hermes Trismesgistus, nei priežastis dėl jo ypatingos įtakos Renesanse. Hermes minimas bent penkių autorių (Nikolaus Cusanus, Ficino, Pico delle Miranda, Kopernikas, Paracelsas) ištraukose, bet jis nebuvo "senovės graikų mitologijos dievas", viduramžiais "laikomas hermetinių platoniškųjų ir pitagoriškųjų traktatų, sukurtų ne anksčiau kaip II - III a. autoriumi" (I, 501). Iš tiesų, Hermes buvo laikomas vienu didžiųjų išminčių, gyvenęs Mozės laikais, gal net ir prieš jį, ir kurio raštuose buvo įžvelgiamos platonizmo ir krikščionybės ištakos bei neįkainuojama Rytų religijų išmintis. Hermes priskirti tekstai buvo labai vertinami kaip magijos šaltinis, priemonė paveikti žvaigždes, ir kaip įrodymas, jog daugelis pasaulio religijų turi bendrą šerdį. Ficino, Pico della Miranda ir ypač Bruno teikė ypatingos reikšmės Hermes apokrifiniams raštams. Hermes įtaka žlugo po 1614 m., kada Casaubon įrodė, jog jam priskiriami raštai sukurti po Kristaus ir Platono.

Taigi, kai kuriais atžvilgiais trūksta žinių ir paaiškinimų, kurie leistų chrestomatijos skaitytojams suprasti pateikiamus tekstus. Kaip minėta, įvadai šios užduoties neatlieka, o įvadų autorių istorijos aiškinimai neapsieina be klaidų ir abejotinų teigimų. Pasitenkinsiu nurodydamas kelis pavyzdžius. Bendrame įvade Romualdas Ozolas tarp kitko rašo, kad juodašimtiški siautėjimai visuomene nusiaubė "labiau negu maro epidemijos" (I, 8), o inkvizicijos laužuose vien iki Hugo Gracijaus laikų miršta apie 100,000 žmonių" (I, 13). Pagal naujausius duomenis per 200 raganų ir eretikų persekiojimo metų žuvo gerokai mažiau žmonių, o per pirmą savo veiklos šimtmetį (1542 - 1640) Romos inkvizicija pasmerkė mažiau negu 100 žmonių, o Ispanijos inkvizicija apie 800 žmonių per tą laikotarpį. Nei Ozolas, nei kitas įvado rašytojas Bronius Genzelis, irgi radęs vietos smerkti inkviziciją, net nebando aptarti itin svarbios humanizmo sąvokos. Ozolas pasiūlo šį trafaretą: "Humanizmas — tai pažiūrų visuma. ... žmonių santykių norma laikanti lygybę ir teisingumą, o visuomenės tvarkos kriterijais — gėrį ir gerovę". Cia kilni mintis, bet ji nebuvo skelbiama hierarchinėje Renesanso visuomenėje, kurios valdovai Renesanso princai kaip tik pasižymėjo neregėtu prabangumu. Reikia tik prisiminti Milano hercogo Visconti puotą savo dukters vestuvių su Anglijos kunigaikščiu Clarence proga, kurioje dalyvavo ir Petrarca. Anachroniškas Katalikų Bažnyčios vaizdavimas. Nors Bažnyčiai visada rūpėjo tikėjimo grynumas, būta gana skirtingų nuomonių įvairiais teologiniais klausimais. Tik po Tridento susirinkimo, siekdama aiškiai apsiriboti nuo protestantų, Bažnyčia paskelbė daugiau dogmų ir reikalavo didelio paklusnumo. Laterano suvažiavimas 1513 m. paskelbė tikėjimą į sielos nemirtingumą bažnyčios dogma, o vienas įtakingiausių Bažnyčios vadovų kardinolas Cajetan nutarimui priešinosi, nes manė, kad negalima įrodyti sielos nemirtingumo, kuriuo reikia tikėti. Tad nesusipratimas Pomponazzi priskirti prie materialistinės krypties aristotelininkų (I, 105) arba jo raštuose įžvelgti laisvamaniškų tendencijų (I, 30) dėl sielos nemirtingumo įrodymo neigimo. Medici sinjorija nesusidorojo su Savonarola (I, 244), nes tuo metu Medici šeima buvo iš Florencijos ištremta.  Wycliffe neturėjo jokio poveikio Wat Tyler sukilimui (I, 241). Jeigu minima, kad Pico kurį laiką buvo inkvizicijos persekiojamas (I, 122), tai reikėtų paminėti ne vien tai, kad jis pasidarė Savonarolos mokiniu ir beveik stojo į vienuolyną, kaip daro Genzelis (I, 26), bet kad popiežius Aleksandras VI jį visiškai išteisino ir kad jis daugiausia pateko nemalonėn ne dėl kokių nors pažangių idėjų skelbimo, bet dėl tvirtinimo, kad kabala gali įrodyti Kristaus dieviškumą, taigi ne dėl "pažangių" minčių.

Savo įvaduose Genzelis ir Kuzmickas supaprastina tų metų filosofijos raidą, mėgindami įžiūrėti vienalytę pažangą, kur jos nebuvo. Genzelis nepakankamai įvertina platonizmo įkvėptų minčių dvilypiškumą, o Kuzmickas persistengia, visus teigiamus dvasinio gyvenimo poslinkius laikydamas materializmo pradais. Pasak Genzelio, Platonas tapo filosofijos standartu, užgožė Aristotelį, Ficino aiškino, kad religija turi būti grindžiama visuotiniu protu, Pico siekė sukurti filosofija pagrįstą religinę sistemą, Pompanazzi jau žengė laisvamanybės ir materializmo kryptimi. Bet reikalai buvo gerokai sudėtingesni. Pirma, nors buvo iš naujo susidomėta Platonu, Aristotelis nebuvo užgožtas, o jo filosofija remiama pasaulėžiūra dominavo mokslą ir filosofiją iki Galileo ir Decartes. Ne vien tik paties Aristotelio, bet ir jo scholastinė interpretacija buvo per daug nuvertinta šviesėjų amžiuje ir tik šiame šimtmetyje vėl pradėta įvertinti jos subtilumą ir gyvastingumą. Antra, Renesanse buvo atgaivinama ne vien Platono filosofija, bet ir neoplatonizmas su įvairiausių žydų ir arabų filosofų, rytų religijų idėjų, hermetizmo, magijos ir pitagorizmo priemaišomis, kurios tik stiprino neracionalaus galvojimo pradus. Net rimčiausi mokslininkai ir filosofai domėjosi ir tikėjo astrologija, kurios teorinis pagrindas rėmėsi tokiomis neoplatoniškomis sąvokomis, kaip pasaulio siela, dangaus ir žemės elementų giminystė ir jų tarpusavio poveikis, žmogus kaip mikrokosmas.

Taigi, atgijo ne tik Platono filosofija, bet ir II - III a. po Kr. paplitę mistiniai ir neracionalūs elementai. Trečia, riba tarp mokslo ir pseudomokslo dažnai kinta ir nevisada aiški, o Renesanse ji buvo miglota. Pvz., Ficino tikėjo astrologija. Pico ją smerkė. Vadinamasis materialistas Pomponazzi aiškino, kad žemės įvykius veikia dangaus kūnai, kurie "panašūs į širdį". Bruno buvo aistringas hermeticistas, kuris svajojo apie senosios Egipto religijos atgaivinimą. Kepleris tikėjo, kad saulė turėjo sielą, o Galileo vartojo kabalos ir neoplatonizmo įvaizdžius. Šiomis aplinkybėmis sunku kategoriškai kalbėti apie pažangą. Tiesa, chrestomatijoje kartais paminimi neracionalūs elementai, bet jo tikroji svarba lieka neišaiškinta.

Savo įvade "Pasaulėžiūros idėjos gamtos moksluose" Bronius Kuzmickas kone visur mato materializmo minties ištakų. Pasak jo, Renesanso gamtos filosofija neieškojo "antgamtinių, nežemiškų jo (pasaulio — K. G.) pradų", kad ši pasaulio samprata "buvo itin artima materializmui" (II, 9), kad įvairioms Renesanso panteizmo rūšims buvo bendros kai kurios "materialistinės išvados" (II, 10), kad Telesio "gamtą aiškino kaip tikras inaterialistas" (II, 12). Nors Bruno materiją sudvasino, bet teigė, kad hilo-zoizmas esąs "vienas iš materialistinės pasaulėžiūros išraiškos formų" (II, 15). Galileo savo pažiūromis "nebuvo materialistas... bet savo darbais prisidėjo prie mokslinės materialistinės filosofijos formavimosi" (II, 18-19). Vis dėlto Kuzmickas pripažįsta, kad "ryškiausias Renesanso materializmo ... atstovas" Telesio tvirtino, jog žmogus turi nemirtingą sielą, bet šis teiginys neva "neišplaukė iš kitų jo teiginių ir buvo greičiau duoklė oficialiajai krikščioniškai to meto pasaulėžiūrai" (II, 13), kad ir Bruno galima interpretuoti "transcendentiškai" (II, 16). Vien tai turėtų sukelti abejonių dėl visų šių tariamų materialistų, ypač prisiminus sudėtingą žinomo istoriko L. Febvre argumentą knygoje La Problème de l'incroyance au XVI siècle: la religion de Rabelais, kad Renesanso laikais ateistų beveik ir negalėjo būti. Be to, nereikėtų užmiršti, kad daugelis pačių didžiausių mokslininkų, tarp jų Newtonas, logaritmų išradėjas Napier, Boyle buvo nepaprastai giliai tikintys, ir kad Anglijos Boyal Society pirmųjų narių neproporcingai didelį nuošimtį sudarė puritonai. Šiems mokslininkams ir daugeliui kitų jų religiniai įsitikinimai nevaržė mokslo darbo, bet jį skatino, nes jie tikėjo, kad Dievo kūrinių paslapčių atidengimas tik stiprina tikėjimą. Žinomas sociologas Merton aiškina, kad religija gaubė mokslą savo prestižu, padarė jį primtina profesija.

Kuzmickas daug kur įžiūri materializmo pradininkus iš dalies dėl to, kad jis neatskiria skirtingų panteizmo rūšių, mokslinės metodologijos vartojimą laiko kone materializmo ženklu, o neoplatonistinį polinkį viską sudvasinti — materialistinės pasaulėžiūros išraiška. Tai rodo filosofinės analizės stoką. Negana nurodyti, kad tokie ir tokie filosofai buvo panteistai, nes ši bendra sąvoka gali slėpti didžiausių skirtumų. Spinoza ir Bruno abu panteistai, bet jų pagrindinės idėjos ir priėjimas visiškai skiriasi. Mokslinė metodologija yra nepriklausoma nuo įvairių ontologinių įsipareigojimų. Tai rodo jos istorijos raida ir bendri metametodologiniai svarstymnai. O jei materijos sudvasinimas, jai priskiriant sielą ir sąmonę, laikomas materialistinės pasaulėžiūros išraiška, tai sunku įsivaizduoti, kokie tvirtinimai rodytų nematerialistinį požiūrį.

Įvadų rašytojai nėra Renesanso filosofijos specialistai, todėl turėjo vengti plačių apibendrinimų, mėginimų keliais bruožais aptarti sudėtingą laikotarpį. Neatmestina ir galimybė, kad Renesanso ūkinių prielaidų, materializmo pradininkų, Bažnyčios nepakantumo pavyzdžių minėjimas palengvina knygos išspausdinimą, lyg įrodo, kad chrestomatija atlieka ir "auklėjamą" funkciją. Vis dėlto tai pakenkia knygos mokslinei vertei ir patį veikalą netiesiogiai paženklina kaip tam tikro laikotarpio kūrinį, šiuo atveju, kaip priešgorbačiovinį.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai