Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIAI IŠEIVIAI PARYŽIUJE ŽELMENS DRAUGIJA1886 - 1914 PDF Spausdinti El. paštas
Emigracijoje veikusi lietuvių Želmens Draugija atsirado dviejų epochų riboje: ginkluotų sukilimų ir lietuvių tautinio atgimimo. Draugija ryškiai atskleidė 19 amžiaus sukilimų ideologijos tęsimo bandymus, šios ideologijos krizę ir naujų, lietuviškų tautinių vertybių atsiradimą.

Želmens Draugijos veikla ir programa priklauso tiems Lietuvos istorijos puslapiams, kurie liko labai mažai ištyrinėti. Pagrindiniai šią sąjungą liečiantys šaltiniai yra išbarstyti keliuose Vilniaus ir Paryžiaus archyvuose bei nedaugelyje amžininkų atsiminimų. Šis straipsnis yra savotiškas bandymas apibūdinti Želmens Draugijos vystymąsi, jos programinius principus ir lokalizuoti ją idėjiškai atitinkamoje Lietuvos istorijos ir lietuvių tautinio judėjimo epochoje.

Paskutiniai sukilimo šūviai Lietuvoje nutilo 1864 metų spalio mėnesį. Tačiau tūkstančiai sukilėlių, bėgusių nuo Muravjovo teroro, pradėjo savo ilgą emigracinį pragarą 1863 metų rudenį. Sukilimui pasibaigus, Vakarų Europoje atsirado apie 120 tūkstančių politinių išeivių iš Lietuvos, Lenkijos, Gudijos ir Ukrainos. Visi jie turėjo prasiveržti per priešiškai jų atžvilgiu nusistačiusias Austrijos ir Prūsijos teritorijas, o daugelis jų atsirado šių valstybių kalėjimuose. Iš ten jų kelias vedė į Vakarų Europą ar kitus kontinentus, visur kur tik galima buvo tęsti kovą už laisvę. 1863 metų sukilimo ideologija nenustojo buvusi dvasiniu penu buvusiems sukilėliams. Nepaisant visų nusivylimų, sielvarto ir pažeminimų, visa beveik 1863-1864 metų emigracija gyveno viena mintimi — ginklo pakėlimu prieš tautinę aneksiją gimtajame krašte. Vieno sukilėlio žodžiais tariant, emigrantai traukė visur, kur galima buvo kovoti "už reikalą, kuris be tolimų pergalės vilčių, šiuo momentu nieko, išskyrus vargą, neduoda".

1831 metų sukilimo dalyvius Europa sveikino entuziastiškai. Vokietijoje ir Prancūzijoje sutikdavo juos didelės gyventojų minios. Žmonės žavėjosi sukilėliais, kurie sulaikė rusų caro invaziją į vakarus ir tuo išgelbėjo neseniai įvykusią Prancūzijoje revoliuciją.

Tačiau 1863 metų sukilimo dalyviai patyrė jau abejingą jų atžvilgiu visuomenės nusistatymą. Negalėjo daug padėti pagarbos žodžiai, kuriuos garsiai reiškė Victor Hugo, Gottfried Keller, Giuseppe Mazinni, Giuseppe Garibaldi ir Suezo kanalo kūrėjas, diplomatas ir sukilėlių šelpimo komitetų tvėrėjas Ferdinand de Lesseps. Praeičiai jau priklausė demokratinių revoliucijų, romantizmo ir romantinių polėkių dienos. 1863 - 1864 metų sukilėliai, kovos dėl laisvės romantikai, buvo merkantilinėje, šaltoje Europoje jau pavėluotais ir nepageidaujamais svečiais.

Naujų emigrantų susibūrimai kūrėsi Šveicarijoje, Italijoje, Anglijoje, Rumunijoje, Turkijoje, o keletas šimtų buvusių sukilėlių, jų tarpe penkiasdešimt lietuvių valstiečių, atsirado net tolimoje Amerikoje.

Tačiau didžiausiu emigrantų sambūriu tapo Prancūzija, o ypatingai Paryžius. Šiame mieste egzistavo senos po 1831 metų ir 1846 - 1848 metų sukilimų susikūrusios emigrantų draugijos, iš kurių galima buvo tikėtis moralinės, o kartais ir finansinės pagalbos. Čia taip pat palyginti lengviau galima buvo įsidarbinti, gauti vyriausybinę pašalpą, o ši pašalpa buvo daug mažesnė negu ta, kuri buvo teikiama čia prieš keliasdešimt metų buvusiems 1831 metų sukilėliams. Prancūzijoje buvę 1863 metų sukilimo kareiviai gaudavo iš valdžios 15 frankų, o karininkai 20 - 25 frankus pašalpos į mėnesį. Šių pinigų paprastai vos užtekdavo buto nuomai apmokėti. Kai kuriems emigrantams pavyko surasti šiokį tokį darbą. Garsus Lietuvos sukilėlis Adomas Bitė (Bitis) Paryžiuje gavo labai menkai apmokamą darbą — uždeginėti gazines lempas gatvėse, o kitas žymus sukilėlis, Mykolas Puidokas, gavo sunkią ir blogai apmokamą tarnybą miesto kanalizacijoje.

Dinamiškame politiniame emigrantų gyvenime gyviausiai reiškėsi savo aktyvumu išeiviai iš Lietuvos ir Gudijos. Šie žmonės atvyko iš krašto, kuriame Muravjovas ir jo politikos tęsėjai stengėsi išnaikinti bet kokią nerusišką tautinę dvasią. Taigi Lietuvos sukilėliai priklausė emigracijoje prie aršiausių caro valdžios priešų ir visos naujos sugrįžimo į tėvynę su ginklu rankose pastangos surasdavo jų tarpe gyvą pritarimą.

Želmens Draugijos leidinio faksimilė. Tilžė, m.

Nuo pačių pirmųjų naujosios emigracijos atsiradimo momentų buvo bandoma sukurti savišalpos draugijas. Buvusių Lietuvos sukilėlių tarpe panaši iniciatyva atsirado Paryžiuje, Londone, Zūriche, Jungtinėse Valstybėse. Kiek vėliau, kai kurios savišalpos draugijos peraugo į politinio ir kultūrinio pobūdžio organizacijas.

Pirmoji didesnė Lietuvos išeivių draugija susikūrė Paryžiuje. Jos iniciatorium buvo žymus sukilėlis, Sierakausko ir Mackevičiaus bičiulis, pulkininkas Boleslovas Dluskis - Jablonovskis. 1865 m. rugsėjo mėnesį įvyko kelių šimtų Lietuvos sukilėlių susirinkimas, kuriame buvo išrinktas komitetas, susidedantis iš 22 asmenų. Komitetas buvo pavadintas Lietuvos Delegacija. Į jos sudėtį įėjo Adomas Bitis, Boleslovas Dluskis - Jablonovskis, buvęs slaptas Vilniaus miesto viršininkas Vladislovą Malachovskis, veikusio Kauno gubernijoje stambaus sukilėlių dalinių vadas Tomas Kušleika ir kiti žymūs 1863 m. sukilimo vadovai. Lietuvos Delegacijai buvo pavesta tvarkyti likusias Paryžiuje Vilniaus sukilimo centro lėšas ir imtis įvairių politinių iniciatyvų Lietuvai ir Gudijai išlaisvinti iš svetimos aneksijos. Delegacija taip pat vaidino savotiškos materialinės pašalpos ir įvairių patarimų išeiviams teikiančios institucijos vaidmenį.

Daug mažiau žinių išliko apie susikūrusį 1865 m. gruodžio mėnesį Paryžiuje Lietuvių Klubą, kuris, atrodo, organizuodavo viešas paskaitas apie Lietuvą ir jos kovą prieš engėjus.

Kuriam laikui praėjus, Paryžiuje atsiranda Želmens Draugija. Pagrindiniu jos kūrėju buvo kilęs iš valstiečių šeimos Mikalojus Akelaitis, publicistas, kalbininkas ir vertėjas, vienas žymiausių 1863 metų sukilimo vadovų Suvalkijoje, slapto laikraščio Žinia apej lenku wajhna su Maskjolejs redaktorius. 1864 metų vasarą jis buvo priverstas bėgti į užsienį. Prūsijoje Akelaitį sugavo policija. Karaliaučiuje jį nuteisė dviem metams sunkiųjų darbų kalėjimo. Išsprukęs nepastebimai iš teismo salės, jis pabėgo į Paryžių, kur panašiai kaip tūkstančiai buvusių sukilėlių atsirado be jokių lėšų. Kurį laiką Akelaitis gyveno skurdžiuose išeivių nakvynės namuose, kurie buvo Montronge priemiestyje. Cia galėjo rasti prieglobstį kiekvienas, kuris sugebėjo įrodyti, kad dalyvavo 1863 metų suykilime. Visame "viešbutyje" buvo tik 150 vietų, o laidžiama buvo čia gyventi vos keletą dienų.

Štai kaip 1867 metais gyvendamas jau savo išnuomuotame kambaryje Akelaitis bandė pasiaiškinti, kodėl negalėsiąs atvykti į pobūvį, skirtą atvykusiam iš Krokuvos garsiam dailininkui Jonui Mateikai pagerbti: "Visų pirma neturiu atatinkamų drabužių, esu apiplyšęs ir apdriskęs. Be to, kaip man sakė, pietūs kainuos penkis frankus nuo asmens, o aš nepajėgiu tokių išlaidų, nes turiu tik keletą santimų kišenėje".

Tačiau politinis aktyvumas buvo įgimtas Akelaičiui. 1866 m. jis rašė J. Kraševskiui, kad nenurimsiąs, kol jo "gimtinė pasiliuosuos nuo rusiškojo caro". Neturėdamas net pastovios gyvenimo vietos, dažnai neprivalgęs ir pavargęs nuo kasdieninių gyvenimo rūpesčių, jisai beveik iš karto po atvykimo į Prancūziją įsijungė į politinę veiklą. Dalyvavo daugelyje išeivijos politinių draugijų, bandė palaikyti ryšį su likusiais Lietuvoje 1863 m. sukilimo dalyviais. Rusų žvalgyba nekartą pranešdavo į Peterburgą apie būtinumą atkreipti dėmesį į Akelaičio veiklą. 1873 m. kovo 7 d. žvalgybos agentas pranešė į Peterburgą: "Prie kenksmingiausių publikacijų spaudoje priklauso korespondencijos, rašytos Mykalojaus Akelaičio — emigranto iš Vilniaus, labai talentingo ir pavojingo sąmokslininko".

Kartu su kitu pabėgėliu iš Lietuvos, Jonu Medekša, Akelaitis bandė sukurti naują politinę buvusių Lietuvos sukilėlių draugiją ir užmegzti nuolatinius ryšius su Lietuva. Medekša buvo baigęs Šiaulių gimnaziją, mokęsis Maskvos universitete, 1863 m. kovėsi Žemaitijoje ir Suvalkijoje. Ten suartėjo su Akelaičiu. Emigracijoje greit įsijungė į politinę veiklą, taip pat paskelbė reikšmingą Žemaitijos Sukilėlių Dalinių Monografijų. 1870 metų vasarą Akelaitis ir Medekša nutarė leisti politinį laikraštį trimis kalbomis: lietuvių, lenkų ir ukrainiečių. Laikraščio pavadinimas taip pat buvo trikalbis: Zmowa-Kupos Susitarimas Hramadzki-Zhovor. Laikraštis kvietė išeivius susitarti "prieš visus laisvės priešus". Pirmasis numeris buvo išleistas Zūriche 1870 m. liepos mėnesį. Lietuvišką laikraščio priedą suredagavo Akelaitis. Tolimesnį laikraščio leidimą sutrukdė prancūzų - prūsų karas.

Mikalojus Alekaitis

Prie panašių iniciatyvų reikia priskirti Akelaičio bandymus leisti revoliucinius atsišaukimus Lietuvai, nes žymi dalis emigrantų, nepaisant 1863 metų katastrofos, vis dar ruošė naują sukilimą. Prie tos grupės kurį laiką priklausė generolas Hauke-Bosak, pulkininkas Heidenreichas, o iš Lietuvos emigrantų — Akelaitis, Malachovskis, Dluskis ir kiti. Šių žmonių tarpe dominavo mintis, kad pralaimėtas buvo tik vienas mūšis, po kurio seks naujas kovos dėl laisvės pakilimas. Šie žmonės psichologiškai negalėjo susitaikyti su 1863 metų nelaime, susitaikyti su mintimi, kad tautos emocijos, pastangos ir asmeniškas jų gyvenimas nuėjo niekais. Šis reiškinys rodo nepaprastą sukilimo veikėjų dvasinį gyvybingumą, kurie po baisaus militarinio ir politinio smūgio vis dar tikėjo į naują ginkluotą išsiveržimą. Šiose pozicijose stovėjo Lietuvių Delegacija, Lietuvių Klubas ir daugelis kitų išeivinių susivienijimų.

Rusų žvalgybos agentai Vakarų Europoje nekartą pranešdavo apie revoliucinių atsišaukimų siuntimą į caro Rusijos aneksuotas žemes. 1866 m. rugsėjo 7 d. rusų agentūra Londone pranešė, kad turi žinių, jog emigrantai ruošia lietuviškai rašytą atsišaukimą Lietuvos valstiečiams. Jos autorius esąs Mikalojus Akelaitis. Žvalgybos agentas nurodė: "Turi tai būti kažkas panašaus į revoliucinį katekizmą, kurį buvę Lietuvos sukilėliai galvoja atspausdinti Šveicarijoje. Vėliau [katekizmo] egzemplioriai bus nugabenti į Prūsiją, o iš ten, kontrabandininkams ir aplinkinių vietovių gyventojams padedant, jie bus pasiųsti Lietuvos gilumon". Agentas rašė, kad šitokia veikla užsiima revoliucinis komitetas, kurio vienu vadovu yra Akelaitis. "Kadangi Akelaitis buvo vyriausias Vilniaus revoliucinio klubo agentas ir [Vilniaus] archeologinės komisijos narys, jisai puikiai susipažinęs su gyventojų nuotaikomis ir sėkmingai veda propagandą lietuvių kalboje — viskas, kas jo parašyta, gali turėti kenksmingą įtaką".

Dažnai rusų agentūros Vakarų Europos raportų kruopštumas turėjo gana abejingą vertę, tačiau pranešimas apie Akelaitį buvo parašytas Alberto Balaše-vičiaus - Potockio, vieno gabiausių rusų agentų, puikiai susipažinusio su emigracijos veikla. Potockis ir kiti rusų agentai nekartą signalizavo, kad emigrantai naudojasi kiekviena proga siekdami palaikyti ryšius su savo šalimi. Daug emigrantų laiškų su politiškai įtartinu turiniu atsirado Asmeniškos Imperatoriaus Kanceliarijos III Skyriuje, kuriam priklausė slaptas vidaus ir užsienio sekimas. Galima čia taip pat buvo rasti didelį skaičių išverstų į rusų ar prancūzų kalbas Lietuvos išeivių laiškų.

1970 - 1971 metais III Skyrius gavo žinių, kad slaptus ryšius su Lietuva bando užmegzti Juozas Ablamavičius. Kilęs iš Seinų, Ablamavičius aktyviai dalyvavo 1863 metų sukilime, buvo Tautinės Vyriausybės komisaro pavaduotoju Seinų apskrityje. Sukilimo metu suartėjo su Akelaičiu. 1964 metų pavasarį, atsiradęs Paryžiuje, Juozas Ablamavičius dirbo Tautinės Vyriausybės diplomatinės atstovybės sekretorium. Emigracijoje jis ir toliau palaikė bičiuliškus santykius su Akelaičiu.

1870 metais Juozas Ablamavičius persikėlė iš Paryžiaus į Karaliaučių, o ten sukūrė eksportuojančią į Rusiją žemės ūkio padargų įmonę. Rusų žvalgybos žiniomis, po šios įmonės priedanga Ablamavičius "užsiiminėjo gabenimu į Rusiją užsienyje spausdinamų atsišaukimų ir brošiūrų". Tarp kitų slaptų leidinių, jisai taip pat siuntė per sieną "brošiūrą, parašytą lietuvių kalboje ir skirtą žemaičiams". Galimas dalykas, kad turima čia omenyje tas pats "revoliucinis katekizmas", kurio autorium buvo Mykalojus Akelaitis. Deja, šio atsišaukimo teksto nepavyko surasti. Rusų žvalgybos žiniomis, tas pats Ablamavičius taip pat teikė pagalbą rusų revoliucinės emigracijos (Bakunino ir kitų) emisarams jų slaptose kelionėse į Rusiją.

Laikui bėgant, nustojo veikti Paryžiuje Lietuvos Delegacija, Lietuvių Klubas ir kitos Lietuvos emigrantų mažesnės organizacijos. Jų vietoje 1886 metų pradžioje Mikalojaus Akelaičio iniciatyva buvo sukurta Paryžiuje Želmens Draugija. Jos pavadinimas greičiausiai buvo paties Akelaičio sugalvotas ir turėjo simbolizuoti augančio lietuvių tautinio judėjimo idėją. Pradžioje draugija buvo dalimi negausios Lenkų Tautinės Sąjungos, tačiau faktiškai veikė savarankiškai. Daugumą Želmens Draugijos narių sudarė buvę 1863 metų sukilimo dalyviai Lietuvoje ir Gudijoje. Socialinė šių žmonių kilmė buvo visokeriopa. Galima čia buvo surasti lietuvių valstiečių, lietuvių inteligentų, o taip pat palaikančių lietuvių tautinius tikslus lenkų inteligentų.

Pradžioje draugija turėjo kultūrinį ir savišalpinį pobūdį. Daug vėliau buvo pradėta akcentuoti politinius tikslus. Visų pirma reikia pabrėžti, kad skirtingai nuo daugelio veikusių emigracijoje 19 amžiaus pirmoje pusėje Lietuvos išeivių susivienijimų. Želmens Draugija žymiai stipriau akcentavo lietuvių tautinį aspektą. Reikia turėti omenyje, kad 19 amžiaus aštuntame dešimtmetyje pradėjo jau vystytis naujųjų laikų lietuvių tautinis judėjimas. Jau ėjo Aušra, kurios bendradarbiu tapo ir pats Akelaitis.

Želmens Draugijos įstatuose pabrėžiama, kad jos pagrindinis tikslas — "suvienijimas bendrai veiklai Prancūzijoje išblaškytų lietuvių, kad išsaugotų gimtąją kalbą ir visuomenę". Visų pirma programoje akcentuojamos lietuvių kalbos ir kultūros problemos. Savo pradiniame etape Želmens Draugija pabrėžė, kad rūpinsis "lietuvybės reikalais", būtent, kultūrinių vertybių saugojimu, lietuvių kalbos vystymu, savo bibliotekos sukūrimu.

Politine prasme Želmens Draugijos nariai, kaip minėjome, buvę 1863 metų sukilimo dalyviai, šiame sukilime bandė ieškoti šiuolaikinio lietuvių tautinio judėjimo šaknų. 1863 metus, valstiečių dalyvavimą ginkluotoje kovoje tikybos ir tautybės apgynimo vardan jie laikė lietuvių tautinio judėjimo užuomazga. Viename draugijos dokumente pabrėžiama: "mūsų sodiečiai kuo šauniaus mušėsi, kuo ilgiausia laikėsi ant lauko karės, nors tada neturėjo gangreit tokio tautiško supratimo. Taigi, galima tikėtis, kad rytoj, įgiję tėvynės meilę, griebsis su dar didesniu ūmu už ginklo". Tačiau naujųjų laikų lietuvių judėjimo politiniai tikslai buvo neapibrėžti. Tuo atžvilgiu ryškios politinės vizijos stigo pačiam Mikalojui Akelaičiui — draugijos kūrėjui ir dvasiniam vadui.

Draugijos įstatuose sakoma, kad kandidatai į narius turi pristatyti dviejų narių rekomendacijas. Nariai moka 50 santimų mokesčių į mėnesį. Studentai atleidžiami nuo nario mokesčio. Kasmet renkama valdyba, susidedanti iš sekretoriaus ir iždininko. Draugijos susirinkimai turi vykti kartą į mėnesį. Verta atkreipti dėmesį į Želmens Draugijos siekimą suvienyti ne tik Paryžiuje, bet ir bendrai Vakarų Europoje gyvenančius Lietuvos išeivius.

1887 metais rugsėjo mėnesį Paryžiuje mirė Mikalojus Akelaitis, kuris buvo draugijos sekretorius. Jis buvo palaidotas kapinėse Cimėtiere Parisien, o karstą lydėjo keli tūkstančiai žmonių — 1863 m. sukilimo dalyviai bei kitų tautų kovotojai prieš despotizmą — italai, prancūzai, vengrai ir kiti.

Po Akelaičio mirties Želmens Draugijos sekretorium buvo išrinktas kilęs iš Lietuvos Juozas Bag-danavičius. Pastarasis buvo 1883 m. pašalintas iš Varšuvos Universiteto už atsisakymą pasirašyti deklaraciją, smerkiančią studentą Žuklovičių, davusį antausį Varšuvos Mokslo Apygardos kuratoriui, žinomam rusifikatoriui Aleksandrui Apuchtinui. Po to Bagdanavičius išvyko į Paryžių, ten gavo stipendiją tęsti studijas ir vėliau tapo garsiu meno žinovu.

Svarbų vaidmenį Želmens Draugijos veikloje vaidino Henrikas Geršinskis. Tai buvo nekasdieninio pobūdžio koloritinė asmenybė. Kilęs iš Panevėžio apskrities, smulkiųjų šlėktų šeimos, 1863 metais dalyvavo Zigmo Sierakausko būryje. Po sukilimo atsirado Paryžiuje, baigė medicinos fakultetą. Gia jis vedė Mariją Bukauskaitę, žinomo Stokholmo antikvaro dukrą. Marija, kartu su savo seserimi Izabele taip pat dalyvavo sukilime. Buvo suimta, vienerius metus išbuvo Daugpilio tvirtovės kalėjime, iš ten jai pavyko pabėgti į Prancūziją. Geršinskių šeimos bičiulis, garsus publicistas ir socialogas Boleslovas Limanovskis, charakterizuodamas Marijos Ger-šinskienės asmenybę, pabrėžė savo atsiminimuose, kad ji buvo nuoširdžiai atsidavusi lietuvių reikalui, jog "simpatizavo liaudžiai, o jos šeimos židinys buvo Kaukliai, Panevėžio apskrityje, lietuvių liaudies tarpe".

Henrikas Geršinskis vertėsi plačia medicinos praktika ir, skirtingai nuo daugumos emigrantų, tapo pasiturinčiu žmogumi. Pagarsėjo kaip meno ir teatro mecenatas. Jisai buvo vienu veikusios emigracijoje Literatų Druagijos kūrėju.

Be Mikalojaus Akelaičio, abu Geršinskiai — vyras ir žmona — buvo svarbiausi Želmens Draugijos organizatoriai, abudu reiškė gilią simpatiją lietuvių tautinei idėjai. Kartu su Akelaičiu, Geršinskis kūrė Želmens Draugijos pirmutinę programą, kartu su Akelaičiu tvirtai tikėjo, kad būtent 1863 metai tapo posūkio tašku naujųjų laikų lietuvių tautiniame judėjime. Henrikas Geršinskis iki paskutinių savo dienų buvo tvirtai įsitikinęs, kad 1863 metų sukilimo palikimas, kartais net nepastebimai naujoms lietuvių generacijoms, padėjo pagrindą naujai Lietuvos istorijos epochai. 1887 m. Geršinskis rašė: "1863 - 1864 metai Lietuvoje vėl parodė, su kokiu užsidegimu ir pasiaukojimu žemaičių — lietuvių liaudis persiėmė sukilimo reikalu. Ištisi būriai susidarydavo iš valstiečių ir buvo vadovaujami jų sūnų. Užtenka paminėti Deknį iš Panevėžio, Lukošiūnais Ukmergės, Gugį iš Raseinių ir pagaliau Puidoką bei Bitį iš Šiaulių. Paskutinįjį pažinome emigracijoje". Šių įvykių dėka po 1863 metų sukilimo per kelis dešimtmečius lietuviai tautiškai tapo taip sąmoningi, kad "sukūrė lietuvių laikraštiją, kuri spausdinama užsienyje, kuria savo knygyninkystę, vysto savo puikią kalbą, kuria žavisi filologai, ir sudaro vis augančią savo skaičiumi atskirą tautinę grupę, kuri reikalauja jai priklausančių gyvybės teisių".

Geršinskis, Akelaičio ir daugelio kitų jų bendraminčių nuomone, apie 1863 metų sukilimo vaidmenį lietuvių tautinės sąmonės formavimosi procese nevisiškai atitinka tikrovę. Nėra abejonės, kad sukilimas suvaidino pozityvų vaidmenį lietuvių tautiniame judėjime, kad išryškino eiles būsimųjų lietuvių tautinio renesanso veikėjų veidus. Lietuvių valstiečių politinę aktyvizaciją pavojuje esančius lietuvių tautybės gynimo vardan pagreitino tautinio savęs pažinimo vystymosi procesą. 1863 metų sukilimo išdavoje tapo pakeista Lietuvos žemės ūkio struktūra, o iš pasiturinčių valstiečių sluoksnių kilo naujo tipo inteligentai — lietuvių tautinio judėjimo veikėjai.

Tačiau šalia to, naujųjų laikų lietuvių tautinis judėjimas turėjo ir savo objektyvių, neišplaukusių iš 1863 metų idėjinio palikimo bruožų. Neteisinga būtų nagrinėti visą sudėtingą lietuvių (ir ne tik lietuvių) politinių idėjų vystymosi mechanizmą keliasdešimt metų po 1863 m. sukilimo vien tik pastarojo pasekmių aspekte.

Geršinskių namai Quarville miestelyje, netoli nuo Paryžiaus, buvo plačiai žinomi Lietuvos ir Lenkijos išeivių tarpe. Štai ką rašė apie Mariją ir Henriką Geršinskius vienas jų šeimos draugų: "Į visus kasdieninius rūpesčius buvo čia žiūrima kaip į gyvenimišką būtinybę, jiems nebuvo teikiama bent kokios gilesnės reikšmės. Laikas buvo skiriamas emigracinio gyvenimo organizavimui, ginkluotų sukilimų ir jų klaidų svarstymui, "politinių priešų" įveikimui, kovai su [caro] grobikais šalininkų įsigyjimui, gyvų ryšių ieškojimui su gimtosios šalies veikėjais".

Geršinskių namuose vyko Želmens Draugijos susitikimai su slaptai atvysktančiais iš Lietuvos pogrindžio nariais. Geršinskių namus aplankyti laikė savo pareiga laikinai atsiradę Paryžiuje Lietuvos dailininkai, medikai, gavę užsienio stipendijas Varšuvos, Maskvos ir Peterburgo studentai — lietuviai ir gudai.

Iš kitų žymių Želmens Draugijos narių reikia paminėti kilusį iš Panevėžio apskrities Henriką Bukauską. Prieš 1863 metų sukilimą jis studijavo teisę Maskvos universitete ir priklausė ten lietuvių studentų draugijai. Draugijos nariai projektavo leisti lietuvių knygas pradžios mokykloms, paruošė mineralogijos ir geografijos vadovėlius. Jie taip pat nutarė leisti lietuvišką laikraštį, išversti į lietuvių kalbą Adomo Mickevičiaus Gražiną ir Konradą Valenrodą. Kai kurie priklausantieji šiai grupei studentai svajojo apie "Telšių respubliką", o Henrikas Bukauskas pranašavo, kad "už 50 metų Kaune bus lietuviška opera". Dauguma Maskvos lietuvių studentų draugijos narių buvo dalyvavę 1863 m. sukilime. Henrikas Bukauskas kovėsi Dluskio - Jablonovskio būryje, buvo sužeistas ties Papile, ilgą laiką slapstėsi Žemaitijoje. Vienas jo brolis žuvo mūšyje prie Biržų, kitas buvo ištremtas į Sibirą, o trečias prasiskverbė į Prancūziją. Henrikui pavyko pabėgti per Rygą į Stokholmą.

Atvykęs į Švediją tik su penkiais frankais kišenėje, Henrikas Bukauskas pradėjo dirbti knygų parduotuvėje, o 1870 m. Stokholme įsteigė nuosavą antikvariatą. Bukauskas gana greit įsigijo vieno įžymiausio antikvaro vardą Vakarų Europoje. Atrodo, kad jo antikvariate buvo stambiausia Vakarų Europoję rankraščių ir retų leidinių kolekcija, liečianti Lietuvos kultūrą ir 19 amž. politinius judėjimus.


Lietuviškos gryčios išvaizda 1900 metais Tarptautinės parodos lietuvių paviljone Paryžiuje

Bukauskas buvo vienas aktyviausių Želmens Draugijos narių, rėmė ją finansiškai, dažnai iš Švedijos atvažiuodavo j jos posėdžius. Be to, jo lėšomis emigracijoje buvo išleistas keletas skirtų Lietuvos istorijai ir kultūrai veikalų. Be to, Bukauskas sistematiškai tiekė medžiagą žinomai spaudos agentūrai Correspondance du Nord-Est, kuri stengėsi atkreipti Vakarų Europos viešosios nuomonės dėmesį į carizmo pavergtų Rytų Europos tautų likimą. Rusų žvalgybos agentas Balasevičius - Potockis pranešė 1876 m. sausio mėn. į Peterburgą, kad Henrikas Bukauskas priklauso prie aktyvių anticarinių veikėjų "gaujos" Europoje.

Puikų Bukausko literatūrinį portretą sukūrė lenkų rašytojai - klasikai Steponas Zeromskis savo romane "Benamiai žmonės ir Stanislovas Przybyševskis knygoje Mano amžininkai.

Iš kitų Želmens draugijos narių, kurie pasižymėjo didesniu aktyvumu, verta paminėti kunigą Vladislovą Dembskį, kuris 1863 metais kovėsi Lietuvoje Pisarskio dalinyje. Vėliau Dembskis išvyko į Jungtines Valstijas, čia suartėjo su Jonu Šliūpu. Draugijai taip pat priklausė Valerijonas Vrublevskis, Kosto Kalinausko bičiulis, įžymiausias 1863 m. sukilimo vadas Gardino gubernijoje, vėliau vienas reikšmingiausių politinių autoritetų emigracijoje.

Deja, neišliko Želmens Draugijos narių sąrašo, tačiau atrodo, kad šiai sąjungai priklausė nemažas skaičius žmonių. Literatūroje kartais pasitaiko įvairių priklausančių Želmens Draugijai asmenų pavardės. Pav., draugijos susirinkimuose aktyviai pasireikšdavo Eidukevičius, Varbunaitis ir Melziaus-kas, kurių tapatybės man nepavyko nustatyti. Draugijai priklausė 1863 metų kovotojas valstietis Noreika. Galimas dalykas, kad čia tas pats Noreika, kuris Kauno gubernijoje beveik iki paskutinių sukilimo dienų dalyvavo Mikalojaus Puidoko partizanų dalinyje.
 
Želmens Draugija turėjo plačių užmojų lietuvių kalbos ir kultūros srityje, o Akelaitis jiems irgi skyrė ypatingą dėmesį. Ryšium su šiais planais draugija stengėsi patraukti mokslininkus, rašytojus ir publicistus, kurie nors ir nebuvo kilę iš Lietuvos, bet kurių susidomėjimai vienu ar kitu būdu lietė lietuvių problematiką.

Keletą metų (iki mirties 1888 m.) Želmens Draugijai priklausė žymus kalbininkas Jonas Hanušas, Vienos Universitete dėstęs sanskritą, lietuvių ir palyginamąją gramatiką. Hanušas paskelbė daug darbų apie sanskritą, lietuvių kalbą, kultūros ir kalbos istoriją Indijoje.

Stengdamiesi pakelti Želmens Draugijos autoritetą emigracijoje, jos nariai patraukė j ją turintį plačius tarptautinius ryšius Boleslovą Limanovskį — garsų lenkų sociologą ir politinį veikėją. Kilęs iš Latvijos, jis buvo ištremtas į Rusijos gilumą už antivalstybinės manifestacijos organizavimą Vilniuje 1861 metais, o po daugelio metų atsirado emigracijoje. 1889 m.vasario mėn. Limanovskis buvo išrinktas Želmens Draugijos garbės nariu.

Artimi santykiai jungė Paryžiaus lietuvių koloniją su rašytoju Kraševskiu. Jo istoriniais ir literatūriniais vaisiais dažnai naudojosi lietuvių tautinio judėjimo veikėjai. 19 amž. lietuvių tautinis renesansas bandė ieškoti ideologinių šaltinių istorinėje praeityje, visame, kas buvo surišta su žeme, kurioje lietuvių protėviai gyveno, visame, kas dabar jungia tautą su ankstyvesnių generacijų likimu. Galima sakyti, kad tautos praeities klausimai užėmė pirmaeilę vietą 19 amž. lietuvių tautiniame renesanse. Nors daugelis Kraševskio darbų buvo sukurta dar prieš naujųjų laikų lietuvių tautinį judėjimą, bet jie suvaidino svarbų vaidmenį lietuvių tautinės sąmonės formavimesi. Lietuvių inteligentai žavėjosi jo veikalais, kurie šlovino Lietuvos praeities galybę. Aušra net lygino Vitolio Raudą su Iliada, Odisėja ar Eneida.

Kraševskiui artima buvo lietuvių sąjungos sukūrimo Paryžiuje idėja, tačiau jis pasimirė, vos ją įgyvendinus. Galima spėlioti, kad žinias apie Paryžiaus lietuvių gyvenimą ir Želmens Draugijos įsikūrimo projektą Kraševskiui suteikdavo Mikalojus Akelaitis ir Henrikas Geršinskis. Bičiulystės ryšiai tarp Kraševskio ir Akelaičio užsimezgė dar prieš 1863 m. sukilimą. Kraševskiui padedant, Akelaitis išspausdino keletą savo darbų. Šie ryšiai nenutrūko ir emigracijoje, kai Kraševskis apsigyveno Drezdene, o vėliau Šveicarijoje.

Labai anksti užsimezgė Paryžiaus lietuvių kolonijos ryšiai su lietuvių išeivija Jungtinėse Valstijose. Stiprėjant išeivijos centrams Amerikoje, tarp dalies lietuvių emigracijos veikėjų Europoje augo viltis, kad už okeano susikurs naujas stambus tautos židinys. Dar 1878 m. Mikalojus Akelaitis rašė iš Paryžiaus į Amerikoje leidžiamą laikraštį Gazieta Lietuviška: "Įveiksime ištremeliai ant Amerikos žemės išstatyti lietuvių draugystę, kuri taps sarginė lietuviškųjų daiktų. Ta draugystė, ta kuopa lietuviška, keliaudama keliu gazietos, pastatys lietuviškas grinčias su lietuviškomis kerčiomis ir iškels lietuviškas įkurtuves".

Ši Akelaičio ateities vizija išryškėjo Susivienijimo Lietuvių Amerikoje veikloje. Keldamas savo "Trečiosios Lietuvos" misiją, Susivienijimas laikė savo pareiga paimti globon lietuvių kolonijas visame pasaulyje. Želmens Draugijos siekimai ugdyti lietuvių kalbą ir kultūrą buvo gerai žinomi SLA vadovams. Dar draugijos egzistavimo pradžioje vykęs 1887 m. rugpjūčio 14 - 15 dienomis Susivienijimo Lietuvių Amerikoje seimas nutarė "paremti Želmens Draugijos sumanymą — rinkliava pinigų lietuvių raštijos platinimui".

Želmens Draugijos narių darbai ir straipsniai apie jų veiklą nekartą pasirodė Amerikos lietuvių spaudoje. Verta čia ypatingai paminėti "Selimos" (kun. Antano Kaupo?) parašytą darbą apie Akelaitį jo korespondencijos su Kraševskiu šviesoje. Šis gana išsamus straipsnis buvo 1898 m. patalpintas keliuose Susivienijimo Lietuvių Amerikoje organo laikraščio Tėvynė numeriuose.

Želmens Draugijos lėšomis buvo išspausdinta keletas skirtų Lietuvos istorijai ir kultūrai knygų (lietuvių kalbos vadovėlis ir kitos). Henriko Geršinskio inspiruojamas, Limanovskis parašė trumpą Lietuvos istoriją, kuri 1896 m. Čikagoje buvo išleista. Susivienijimui Lietuvių Amerikoje talkininkaujant, keletą savo veikalų Čikagoje išleido Henrikas Geršinskis (Lenkų - lietuvių klausimu, 1897; Paskutinės 1831 metų sukilimo dienos, 1898).

Ypatingo dėmesio yra verta Želmens Draugijos biblioteka. Jos inventoriaus sąrašas randamas Lietuvių Mokslų Akademijos Centrinės Bibliotekos Rankraščių Skyriuje. Šis sąrašas buvo padarytas apie 1899 metus ir apėmė 228 pavadinimų lietuvių, lenkų, latvių, rusų, prancūzų ir anglų kalbomis. Pirmajame sąrašo puslapyje matosi antspaudas lietuvių kalba Paryžiaus Lietuvių Draugystė želmuo.

Biblioteka turėjo turtingą periodinių leidinių komplektą, daugiausia lietuvių laikraščių, ėjusių Europoję ir Amerikoje. (Aušra 1883 - 1886, Pensilvanijoje leidžiama Vienybė Lietuvninkų 1887-1898, Čikagos Lietuva 1897-1898, Varpas 1897 - 1898, Ūkininkas 1897-1898 ir kiti leidiniai).

Knygų tarpe buvo leidiniai, skirti 1794, 1831 ir 1863 metų sukilimams Lietuvoje, daugelio rašytojų ir politikų veikalai (Basanavičiaus, Kudirkos, Strazdo, Akelaičio, Kraševskio, Adomo Mickevičiaus, Joachimo Lelevelio, Boleslovo Limanovskio, Adomaičio - Šerno, Maironio ir daugelio kitų). Be knygų ir laikraščių bibliotekoje buvo politinio ir kultūrinio pobūdžio atsišaukimai ir skelbimai.

Galima sakyti, kad bibliotekoje buvo didesnis negu inventoriaus knygų ir laikraščių skaičius, nes inventoriaus sąrašas nebuvo baigtas. (V. Abramavičius, "Paryžiaus lietuvių draugija "Želmuo" ir jos biblioteka", Bibliotekininkystės ir Bibliografijos klausimai, t. III, Vilnius 1964, p. 149-156).

Pradžioje biblioteka nuomavo kambarį Paryžiaus lenkų skaitykloje. Vėliau, matyti finansiniais sumetimais, knygos ir laikraščiai buvo perkelti į Geršinskių namus.

Želmens Draugijos biblioteka tapo rimtu lietuviškojo žodžio ir literatūros apie Lietuvą lobynu Vakarų Europoje. Ja naudojosi ne tik lietuvių kolonija Paryžiuje, bet kitų tautybių mokslininkai bei publicistai.

Dalis biblitekos rinkinių buvo 1900 m. panaudota Pirmoje Pasaulinėje Parodoje Paryžiuje. Taip pat kai kurie Želmens Draugijos nariai veikliai dalyvavo šios parodos lietuviško paviljono, o ypač jo etnografinio skyriaus parengime. "Žinia apie lietuvišką parodą pasklido po visą Lietuvą, prasiskverbė net į tokias vietas, kur apie lietuvišką tautišką judėjimą pirmiau žmonės visiškai negirdėjo arba išgirdę abejojo, pabudino nevieną nežinį, uždegė nevieną užšalėlį, sustiprino dvasią lengvatikių". (J. Žilinskas, Albumas lietuviškos parodos Paryžiuje 1900 metuose, Plymouth, Pa., 1902).

Nuo pirmųjų sukūrimo dienų Želmens Draugijos pagrindinis tikslas buvo lietuvių kalbos ir kultūros vystymas. Tai buvo tipiškas kultūrinis tautiškumas, kurio siekimai dažniausiai neišeidavo už etniniai - lingvistinių ribų. Politiniai lietuvių tautos tikslai nebuvo apibrėžti. Su laiku, lietuvių tautiniam judėjimui stiprėjant, draugijoje prasidėjo idėjiniai konfliktai, kurių pagrinde glūdėjo šios sąjungos programa ir idėjinės gairės. Ginčai, kurie vyko draugijos narių tarpe, atspindėjo daug platesnį procesą lietuvių tautoje. Želmens Draugijoje atsirado narių, kilusių iš naujos, išaugusios jau po 1863 metų sukilimo kartos. Šie asmenys nepaveldėjo 19 amžiaus sukiliminės ideologijos palikimo, kuris, jų nuomone, neatitinka naujųjų laikų lietuvių tautinį judėjimą. Prasideda aštrūs konfliktai tarp senųjų draugijos narių — 1863 metų sukilimo pasekėjų ir naujųjų elementų. Pastarieji laikėsi nuomonės, kad 19 amž. Lietuvos ginkluotų sukilimų tradicija negali tarnauti atramos punktu lietuvių tautai, nes pagrindiniai šių judėjimų politiniai tikslai neturėjo lietuviško charakterio. Lietuvių tautinė individualybė turinti pasireikšti, ieškant savarankiško ir vien tik lietuviams specifiško kelio.

Augant naujo tipo lietuvio inteligento tautiniam supratimui, jo atskirumas vis labiau įgavo lietuvių tautinių vertybių priešpastatymo supančiam jas lenkiškumui formą. Tuo pačiu metu, lietuvių judėjimas pradeda išeiti iš kultūrinio tautiškumo ribų, o palaipsniui įgauna politinio tautiškumo charakterį. Kai kurie nauji Želmens Draugijos nariai pradeda kol kas dar nedrąsiai kalbėti apie naują politinę viziją, pasireiškiančią tam tikroje, dar neapibrėžtoje nepriklausomybės formoje. Tai anaiptol nereiškia, kad ši grupė visiškai atmetė 19 amžiaus ginkluotų sukilimų tradiciją, giliai surištą su masiniu Lietuvos kaimo dalyvavimu 1831 ir 1863 metų kautynėse. Pav., 1901 m. visi draugijos nariai — seni ir nauji — nepaisant egzistuojančių tarp jų idėjinių prieštaravimų, vieningai paminėjo 1863 metų sukilimo sukaktį.

Aktyviausias naujos narių grupės atstovas buvo dailininkas Pranas Žitkevičius. Gimęs 1870 m. Panevėžio apskrityje, baigęs Šiaulių gimnaziją, mokėsi Žemaičių dvasinėje seminarijoje, vėliau studijavo dailę Vakarų Europoje. Zūriche sukūrė Draugystę Lietuviškos Visuomenės, kuriai priklausė vietiniai, iš Lietuvos kilę studentai. Vėliau Žitkevičius išvyko į Paryžių, ir ten pasireiškė kaip gabus dailininkas - portretistas.

Paryžiuje gyvendamas, Žitkevičius įstojo į Želmens Draugiją, aštriai kritikavo daugelio jos narių užsidarymą vien tik kultūrinės sferos problemose, jos nuolatinius idėjinius polinkius į 19 amž. pirmosios pusės politinius judėjimus, jos naujųjų laikų lietuvių tautinio judėjimo politinių tikslų neįvertinimą.

Kartu su Žitkevičium Želmens Draugijoje vis labiau reiškėsi ir kiti panašių pažiūrų asmenys. Jų tarpe buvo keletas buvusių Maskvos ir Peterburgo universitetų studentų lietuvių.

Naujai įsijungusių į Želmens Draugijos veiklą elementų įtakoje ši organiozacija palaipsniui keičia savo charakterį. Vis labiau pradėdama čia domėtis lietuvių tautinio judėjimo vadovų raštais. Liko žinių, kad susirinkimuose buvo aptariami straipsniai iš Varpo ir kitų laikraščių.rf

1896 m. draugijos nariai dauguma balsų nutarė pasitraukti iš Lenkų Tautinės Sąjungos ir sukurti savarankišką organizaciją, pavadinant ją Želmens Paryžiaus Lietuvių Draugyste. Reikia manyti, kad šis aktas atspindėjo naujas vyraujančias draugijoje nuotaikas ir tikslus. Taip pat būdinga, kad 1899 -1902 metais Želmens Draugijos sekretorium buvo renkamas Pranas Žitkevičius.

Visumoje imant, 19 amž. pabaigoje dauguma Želmens Draugijos ir Paryžiaus lietuvių kolonijos narių buvo jau nusistačiusi prieš senuosius šios sąjungos principus. Jie pabrėždavo būtinumą parengti naujas veiklos gaires naujųjų laikų lietuvių tautinio judėjimo dvasioje.

Neaišku, ar šiame laikotarpyje Želmens Draugija palaikė platesnius konspiracinius ryšius su Lietuva. Tačiau yra žinoma, kad ji gaudavo nelegaliai leidžiamą Lietuvoje literatūrą ir palaikė ryšius su slaptais jaunimo būreliais Saulių ir Mintaujos gimnazijose. Pas Geršinskius ir Žitkevičius bute dažnai vyko pasitarimai su atvykusiais Lietuvos pogrindžio dalyviais, tačiau jokių konkretesnių duomenų apie šiuos susitikimus neliko.

Želmens Draugijos veikla susilpnėjo 20 amž. pradžioje, kai sumažėjo narių skaičius. Po 1905 metų revoliucijos, carinei priespaudai Lietuvoje pa-lengvėjus, dalis draugijos narių — dailininkų, publicistų — nutarė grįžti į tėvynę. Kilus Pirmajam pasauliniam karui, Želmens Draugija nustojo egzistuoti.

Nėra visiškai aišku, kam buvo perduota draugijos biblioteka. Atrodo, kad dalis atiteko Fribourgo lietuvių studentų sąjungai, o didesnės svarbos rinkinius perėmė Paryžiuje veikusi draugija Lituania, kuriai priklausė A. Žmuidzinavičius, M. Romeris, P. Rimša ir kiti.

Želmens Draugija nebuvo vienintelė lietuvių politinės emigracijos organizacija Vakarų Europoje. Panašios sąjungos veikė daugelyje Europos šalių. Vykusieji juose tautiniai procesai turėjo daug panašumų. Pagrindinis fenomenas randamas visose šiose sąjungose — tai politinio pobūdžio lietuvių tautiškumo kristalizavimasis, palaipsniškas emigracinių draugijų išėjimas iš etniniai - kultūrinių ribų ir savarankiškos politinės ideologijos kūrimas.

Ryškiai šiuos procesus atskleidė Paryžiaus Želmens Draugija, kurios vaidmuo lietuvių tautiniame judėjime turi būti tinkamai įvertintas.

Šio straipsnio autorius dr. Dovydas Fainhauzas yra Lietuvos istorijos XIX-ojo amžiaus specialistas. Istorijos studijas jis baigė Vilniaus universitete ir jas gilino Leningrado ir Sorbonos universitetuose. Daktaro laipsnį gavo Leningrade. 1948 - 1959 m. Vilniaus universitete dėstė Rytų Europos ir visuotinę istoriją. 1960 - 1969 m. dirbo Lenkijos Mokslų akademijos istorijos institute Varšuvoje. 1969 m. emigravęs į Izraelį, buvo ekstraordinariniu profesorium Hebrew Universitete Jeruzalėje. Nuo 1974 m. gyvena Čikagoje. Šiuo metu vadovauja Balzeko Lietuvių Kultūros muziejaus šaltinių ir tyrimų centrui. Čikagoje jis parašė veikalą "Lithuanians in Multi-Ethnic Chicago until World War II", kurį 1977 išleido Amerikos lietuvių bibliotekos leidykla sykiu su Loyolos universitetu. Dr. Fainhauzas yra parašęs ir daugiau mokslinių knygų, ypač daug straipsnių. Aidai džiaugiasi, jį turėdami savo bendradarbių gretose.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai