Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NOBELIO LAUREATAS — HEINRICH BOELL PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Rimvydas Šliažas   
1972 metų Nobelio literatūros premija pripažinta vokiečių rašytojui Heinrich Theodor Boll. Po ilgų metų ši premija vėl (ją gavo 1929 Tho-mas Mann ir 1946 Šveicarijos pilietis Herman Hesse) teko vokiečiui. Premijos skyrimo aktas iškelia, kad Boll prisidėjo prie vokiečių literatūros atsinaujinimo, su plačia perspektyva žvelgdamas į savo laiką ir jautriu talentu sukurdamas savo charakterius. Jo gausi kūryba sudomino daugybę komentatorių; tik keli jo bendraamžininkai rašytojai buvo nagrinėjami iš tiek daug įvairių perspektyvų ir taip metodiškai. Kiekvieną kartą, baigęs vieną ar du veikalus, Boll visiškai pakeitė savo metodą ir žvilgsnį. Nuolatinė jo kūrybos tėkmė yra pilna netikėtumų. Jam būdingas realistinis stilius, mažiau domėjimosi eksperimentais, forma, negu pas kitus rašytojus, o tačiau jis sako: "Ich brauche wenig VVirklichkeit" (man mažai reikia tikrovės). Tikrai nuostabu, kad po tiek metų nauja vokiečių rašytojų, mąstytojų ir mokslininkų karta taip greitai pasiruošė nešti ant savo pečių krašto ir jų pačių pagrindinį uždavinį mūsų laikų dvasiniame gyvenime.

Bollio vietą Vokietijos ir pasaulio literatūroje Nobelio premija patvirtino. Bet įdomu už Bollį j padanges keliančių žodžių pažinti patį žmogų, to vidutiniško ūgio, rudų akių, nuolat cigaretę laikančio vyro būdą, mintis ir pačią kūrybą.
H. Boll gimė 1917 gruodžio 21 Kfllno mieste. Tėvas buvo stalius ir
skulptorius. Iš šeimos ir Reino krašto jis paveldėjo savo katalikiškumą, toleranciją ir drauge maištingumą prieš pasaulietinius ir bažnytinius autoritetus. Šis kraštas atsispindi Bollio knygose, o daugelis jo charakterių turi daug panašumo su pačiu autoriumi; jie, kaip ir jis, užsispyrę, bet švelnūs maištininkai.

1937 Boll baigė gimnaziją. Vos spėjęs pradėti studijuoti germanistiką, jis buvo paimtas į kariuomenę 1939. Ištarnavo Vakarų ir Rytų fronte iki 1945. Keturius kartus buvo sužeistas. 1942 vedė ir augina tris sūnus. 1947 buvo paleistas iš amerikiečių nelaisvės. Grįžo į Kolną ir vėl pradėjo studijuoti. Tačiau sulaukęs savo pirmojo veikalo gero priėmimo, jis atsidėjo tik rašymui. Priklausė pokarinės rašytojų kartos sąjungai "Gruppe 47", pagarsėjo ir neseniai tapo tarptautinio rašytojų PEN klubo pirmininku. Sveikatai pablogėjus, turėjo mesti santūriai pamėgtą stiklą alaus ar degtinės. Paskutiniu laiku laikraščiai atkreipė dėmesį, kad katalikas Boll atsisakė mokėti Vokietijoje privalomą 10% pajamų mokestį Bažnyčiai, tuo protestuodamas prieš Vokietijos katalikų Bažnyčios "fiska-lizaciją". Pagrasintas teismu, Boll pareiškė: "Nenoriu palikti Bažnyčios ir nenoriu mokėti. Konfiskuokite arba išmeskite mane". Nors Boll pasitiki žodžio galia ir rašytojo darbe randa gana pasitenkinimo, jis neiškenčia nepasisakęs spaudoje visuomeniniais reikalais, ar dėl biaurių antisemitizmo pasireiškimų ar dėl bažnytinių ir valstybinių autoritetų nesąžiningumo.

Nobelio premijos aktas teisingai pastebėjo autoriaus kūrybos gausumą. Ilgas sąrašas jo apysakų, romanų, vaidinimų radijui ir scenai. Pasirodė: 1949 Der Zug war pūnktlich, 1950 Wanderer, kommst du nach Spa . . ., 1951 Wo warst du, Adam?, 1952 Und sagte kein einziges Wort, 1954 Haus ohne Hūter, 1955 Das Brot der frūhen Jahre, 1956 So ward Abend und Morgen, 1957 Im Tai der donnernden Hufe ir Irisches Ta-gebuch, 1958 Dr. Murkęs Gesammel-tes Schvveigen und andere Satiren, 1959 Billard um Halbzehn, 1962 Ein Schluck Erde, 1963 Ansichten eines Clovvns, 1964 Entfernung von der Truppe, 1965 Als der Krieg ausbrach, 1966 Frankfurter Vorlesun-gen ir Ende einer Dienstfahrt, 1971 Gruppenbild mit Dame. Šį paskutinį romaną Nobelio premijos skyrėjai vadina didžiausio užmojo veikalu. Jame aprašoma karo įtaka vienai vokietaitei ir jos meilė vienam rusui belaisviui, kurį ji praranda.

Tematiškai Bollio kūrinius galima suskirstyti į tris grupes: pirmoje rašoma apie karą, antroje — apie pokarinės Vokietijos skurdą ir dvasinę krizę, trečioje — apie atsikūrusios ir praturtėjusios Vokietijos dvasinį skurdą.

Karas nepateisinama blogybė. Boll aprašo jo baisią įtaką žmogui. Kare mirtis pasidaro kasdieniškas įvykis, kareivio sąžinė atbunka, jis tampa cinikas, oportunistas ar krenta į neviltį ir nusižudo. Visi — aukos. Atsakingieji piešiami juoda spalva, jie blogį įsikūnijantys naciai ar bukapročiai.

Jau pirmuose veikaluose matome Bolliui būdingą žmonių suskirstymą į beginkles silpnas aveles ir plėšrius vilkus, žudikus. Toks skirstymas išlaikomas ir kituose veikaluose, kur turtingieji ir galingieji aprašomi su neapykanta, o tik silpnieji parodo žmoniškesnių bruožų. Tačiau Boll yra taip meniškai pajėgus, kad ir toks piešimas tik juodomis ar baltomis spalvomis nepadaro jo charakterių nuobodžių. Per dideli autoriaus kilnieji tikslai, jo sąžiningumas.

Pokario metai kėlė Vokietijai du uždavinius: atsistatyti ir prisiimti savo kaltę, skinant kelius į naują, geresnį gyvenimą. Boll parodo pilną pralaimėjusios tautos materialinį ir dvasinį skurdą. Bet jau yra ženklų, kad Vokietija grįžta į seną vagą, kur ateitis grindžiama kapitalizmo atstatymu, o ne socialiniu teisingumu ir dvasinėmis vertybėmis. Klouno figūra pagauta šiame konflikte: jo pasiturinti šeima įsigyja savo turtą, tik darydama moralinius nusikaltimus. Visuomenė jų nekaltina, tik Klounas atsisako dalyvauti ir tampa iš visuomenės tuo būdu išstumtas. Jis praranda net savo meilužę, su kuria gyveno susidėjęs, bet laimingas. Jis pradeda klausytis iškalbingo kunigo, kuris ją atveda į katalikybę ir kartu įtikina, kad ji gyvena su Klounu nuodėmėj. Ji palieka Klouną.

Klouno tipas atskleidžia kitą būdingą bruožą Bollio veikaluose: jis "natūralus" žmogus apgedusioj visuomenėj, kaip toks teisus, bet vienišas. Tokią vienatvę ne visi pakelia.

Aštrūs žodžiai taikomi dabartinei Vokietijai. Mirties, kaltės ir skurdo patirtis nepaliko joje gilesnių pėdsakų. Kaip daugelis nacizmą pergyvenusių vokiečių rašytojų, Boll nepasitiki jokia institucija, kuri galinga, — nei valstybe, nei Bažnyčia. Jis nesigilina per daug į šių institucijų struktūrą, tik į jų poveikį žmogui. Visuomenėje išliko fatališkas skirtumas tarp gerųjų, vargšų, bejėgių ir piktųjų, turtingųjų, galingųjų ištvirkėlių. Bėda, kad savo gerovėj paskendusi visuomenė nesugeba daugiau savo sąžinės išbudinti. Vietoj moralės vyrauja tuščios konvencijos, apgaulystė ir veidmainiškumas. Tokiame apsnūdime Boll apgailestauja, kad Vokietijoje nėra keleto gerų komunistų, kurie įkaitintų katilą.
Bollio flirtas su komunistais kai kuriems atrodo įtartinas: jis lankėsi Rusijoj, buvo maloniai priimtas, gali laisvai lankytis Rytų Vokietijoje ir ten skaityti paskaitas, jo veikalai mielai skaitomi komunistiniame bloke. Bollio susidomėjimas komunizmu ir jo pagarba grynam komunizmui turi priežasčių ir pateisinimą. Jis gerbia jų ryžtingą kovą Vokietijoje prieš nacius ir jų drąsą paaukoti savo gyvybes už savo įsitikinimus. Taip pat jam patinka komunizmo idealistinis pradas — tikėjimas, kad jie gali sutvarkyti žemę taip, kad žmogus ją tikrai paveldėtų. Tačiau jis nėra aklas komunizmo trūkumams, jo tuščiai neklaidingumo dogmai. "Niekad nebuvau ir nesu komunistas". Kad komunizmo viltys neliktų bergždžios, Bollio pažiūra, reikia komunizmui atsikratyti visų nacionalistinių ir imperialistinių sumetimų. "Taip pat jis turėtų prarasti baimę, kurios nesuprantu, tai būtent — religijos ir meno baimę. Jis turėtų įgyti laisvą žvilgį tiek į religiją, tiek į meną, turėtų įgyti jais pasitikėjimą". Kaip menininkui, Bolliui yra ypatingai atgrasus oficialus komunistinis menas. Jis jam atrodo atitolęs nuo dabarties, nemodernus. Paguodos ieškančiam žmogui toks menas teikia tik oficialų optimizmą, paremtą klišėmis.

Korespondento klausiamas, ar mato kokių panašumų tarp katalikybės ir komunizmo, Bažnyčios ir partijos, Boll taip atsakė: abu, komunizmas ir Bažnyčia, formuoja žmogų, abu turi savo klerą ir aparatą, kurių materialinė jėga tačiau yra taip pat skirtinga, kaip ir dvasinė. Nuo abiejų negalima "išsilaisvinti" ("wird man nicht los"), vis vien, kaip blasfemiš-kai kas nors kurio nors atžvilgiu nusistatytų. "Ir blasfemijoje slypi Dievo pripažinimas. Kartais blasfemija yra vienintelė galimybė".

Boll yra katalikas, bet jis daro skirtumą tarp savo tikėjimo ir organizacijos, kuri jam Vokietijoje jau panaši į politinę partiją. Vieną pasikalbėjimą jis baigė šiuo karčiu sakiniu: "Aš domiuosi kaip rašytojas meile ir religija, tačiau abiejų nerandu Vokietijos katalikybėj".

Taigi Bollio ir jo herojų padėtis panaši: jie negali remtis jokia institucija. Visuomenė nebeturi įpareigojančių ir išganančių tiesų. Tad reikia grįžti į save, ten rasti tą tiesą ir jėgą, nes gyvenimas reikalauja moralinio apsisprendimo. Žmogus turi klausyti sąžinės balso. Boll yra gilaus tikėjimo, bet ir kritiško proto moralistas.
Literatūra tarnauja jo tikslui. Jis griežtai pasisako prieš betikslę literatūrą, kuri išreiškia nieką pavyzdingame grožy. Bet nedarykime išvados, kad Boll sumoralina ar supolitina literatūrą. Priešingai, jis nuolat pabrėžia, kad jis nėra moralistas ar politikas, bet rašytojas, kad žodis yra jo veikimo laukas. Taip, jis gali turėti įtakos, bet tik netiesioginės. Jis vengia politinių temų, nes tai paverstų jį profesionalu šaukliu ir kritiku. Už laisvę ir teisingumą turi visi kovoti, o ne tik vienas.

Nors Boll tiesiogiai nevelia politikos į savo kūrybą, vis dėlto jam sunkiau ir sunkiau stovėti šalia politinių įvykių. Būdamas PEN pirmininku, jis užstojo persekiojamus sovietų rašytojus. Gavęs žinią apie Nobelio premiją, tos 100.000 dol. sumos dalį paskyrė, būdamas Graikijoj, kalinamiems rašytojams ir jų šeimoms. Šį rudenį jis išėjo į Vokietijos politinę sceną, įstodamas į nepriklausomą balsuotojų sąjungą, kuri rinkimuose rėmė kanclerį Wily Brandtą.

Bollio didybė glūdi jo knygose, jo morališkumas ir jo talentas ten atsiskleidžia. Jis taiko paprastai ir pagrindinai suprastas krikščionybės tiesas gyvenimui ir skiria grūdus nuo pelų. Kaip stilistas, Boll nėra novatorius, jo stiprybė — visuomenės stebėjimas ir aiškinimas. Kartais griežtas jo žvilgsnis virsta juoku, satyra, kai parodomas pilnas padėties absurdiškumas. Nors Boll šiuos žodžius taiko pokarinei rašytojų generacijai, jie apima ir jį. Ši generacija pabudino vokiečių kalbą, susiejo tautą. Kaip rašytojas, Boll p ta žodžio galią ir jaučia atsakomybę, kurią rašytojas turi nešti. Todėl jis vengia pigaus juoko ar pigios desperacijos, nes rašytojo pareiga yra suteikti moderniam žmogui paguodos, išlaikyti nužmogintame pasaulyje žmogaus vertę žodyje.

(Lietuvoj H. Bollio, vadinamo Beliu, išleisti šie vertimai: "Ir nepasakė nė žodžio" (1960, vertė V. Gustainis), "Namai be šeimininko" (1962), "Biliardas pusę dešimtos" (1965) ir "Klouno akimis" (1966). Visus tris paskutiniuosius veikalus vertė E. Vengrienė. - Red.).
Rimvydas Šliažas




 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai