Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KARDINOLO VINCENTO SLADKEVIČIAUS ŽODIS LIETUVIAMS PDF Spausdinti El. paštas
alt

Evangelistas Lukas rašo: Zachiejus "troško pamatyti Jėzų, koks jis esąs, bet negalėjo per minią, nes pats buvo žemo ūgio. Zachiejus užbėgo priekin ir įlipo į šilkmedį, kad galėtų jį pamatyti, nes Jėzus turėjo praeiti pro tą medį. Atėjęs į tą vietą ir pažvelgęs aukštyn, Jėzus tarė: "Zachiejau, greit lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose..." (Lk 19, 1-5).

Šitas Evangelijos vaizdas nuostabiai atsispindi visos lietuvių tautos istorijoje.

Lietuvių tauta per daugelį amžių troško pamatyti Jėzų. Pagoniškoji lietuvių religija liudija, kad lietuviai ieškojo Dievo, ilgėjosi tikrojo Dievo, garbino Dievą gamtos paslaptyse, kuriose atsispindi Dievo grožis, Dievo visagalybė ir išmintis. Per ilgus šimtmečius lietuviai — patys to net nežinodami — ilgėjosi, troško pamatyti tą, kuris — apaštalo Pauliaus žodžiais tariant — yra "neregimojo Dievo Atvaizdas", kuris yra "Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas" (Zyd 1,3), ilgėjosi, troško pamatyti Jėzų. Deja, ano meto krikščioniškos tautos lietuviams ne tik nepagelbėjo atrasti Jėzų, bet priešingai net trukdė, užstojo Jėzų panašiai kaip toji triukšmaujanti Jericho minia Zachiejui.

Štai ką apie ano meto padėtį rašo popiežius Jonas Paulius II savo apaštaliniame laiške, švenčiant lietuvių tautos Krikšto 600 metų jubiliejų:

"Patekę tarytum tarp dviejų varžtų — tarp Rytų, iš kur spaudė slaviškos tautos, ir tarp Vakarų, iš kur veržėsi bauginantis Kryžiuočių ordinas — jūsų protėviai jau XIII amžiaus pradžioje sukūrė nepriklausomą valstybę, kuri ryžtingai gynė savo nepriklausomybę ir savo laisvę. Šios ypatingos politinės ir geografinės aplinkybės leidžia suprasti, kodėl lietuviai ilgą laiką priešinosi priimti Kryžių iš tų, kurie prieš juos ėjo su iškeltu kardu ir grasino juos pavergti" (5 psl.).

Tiktai XIV šimtmetyje Dievo Apvaizdos lėmimu lietuvių tauta pasiekė tokias aukštumas, iš kurių galėjo Jėzų ne tik pamatyti, bet ir išgirsti jo balsą, džiaugsmingą išganymo naujieną: "Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose" (Lk 19,5). Tada per Krikšto Sakramento malonę lietuvių tauta su džiaugsmu priėmė Jėzų į savo namus. Lietuvių tautos gyvenime Jėzus pasiliko tarytum savo namuose. Šiuose savo namuose Jėzus gyvena jau šešis šimtmečius skleisdamas juose savo palaimą, gausiai dalindamas jiems savo malones.

Kaip Senajame Testamente Viešpaties sandoros skrynia, pastatyta Obededom namuose, juos pripildė palaimos, taip juo labiau Dievo palaimos gausybė lydi lietuvių tautą nuo tos dienos, kai pats pasaulio Viešpats ir Atpirkėjas per mūsų šventą katalikišką ir apaštalikišką tikėjimą apsigyveno joje tarytum savo namuose.

Mūsų šventieji, kuriuos garbiname, sekame ir mylime, kaip šv. Kazimieras, palaimintas arkivyskupas Jurgis Matulaitis, nesuskaitomi kankiniai, mirė už tikėjimą, kuriuos minime su nuostaba ir pasiryžimu jais pasekti, visa tikinčioji tauta, kuri visuomet yra pasižymėjusi savo paprastumu ir ištvermingu tikėjimu, jau šešis šimtmečius visiems aiškiai liudija, kad Dievas mūsų tautą lydi savo ypatinga malone.

Naują šios palaimos ženklą katalikiškoji mūsų tauta įžvelgia ir vieno jos sūnų pakėlime į kardinolo garbę bei pareigas. Jis yra žemo ūgio kaip Zachiejus. Jaučiasi mažiausias ir visais atžvilgiais iš visų, nes yra kilęs iš neturtingų žmonių, per 24 metus buvo ištremtas iš savo vyskupijos ir neturėjo ryšių su kitų vyskupijų bei kitų kraštų vyskupais.

Visai su pagrindu visi mūsų tautiečiai lietuvio kardinolo paskyrimą laiko pačios lietuvių tautos pagerbimu ir iškėlimu. Lietuvio kardinolo paskyrimas, be to, mums yra ženklas ypatingos Šv. Tėvo meilės bei palankumo Lietuvai. Tai mus visus giliai jaudina, guodžia ir stiprina.

Gerai suprantu, kokia didelė atsakomybė ir kokie sunkumai manęs laukia. Matau savo silpnumą ir pajėgų ribotumą, kuris visiems yra žinomas. Tačiau pilnai pasitikiu, kaip kadaise Dovydas, ne ginklais, ne savo jėgomis, o Viešpačiu, nes Dievas man yra "uola ir tvirtovė" (Ps 30,4).

Mane stiprina ir tie Dievo žodžiai: "Gana tau mano malonės, nes mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume" (2 Kor 12,8). Tad galiu tarti su apaštalu šv Paulium: "Džiaugiuosi silpnumu, paniekinimais, nemalonumais, persekiojimais ir priespauda dėl Kristaus, nes būdamas silpnas, esu galingas" (2 Kor 12,9).

Šaukiuosi visagalio Viešpaties Dievo: Viešpatie, nežiūrint ir mano tautos menkumo, padaryk mus palaimos ženklu visiems, kad "mane tu globoji ir vedi į gera visur ir visada (Plg. Ps 85, 17).

Pavedu save ir mažąją tautą Lietuvą Dangiškosios Motinos globai. Jos užtarimu anuomet Galilėjos Kanoje įvyko didis pasikeitimo stebuklas, apie kurį su nusistabėjimu pasakyta: "Tu palaikei, kas geriausia, iki dabar".

Pasikeitimų ženklai jau reiškiasi ir mūsų aplinkoje. Tik pasitikėkime Dangiškosios Motinos užtarimu. Kaip Ji mus skatina, visuomet darykime visa tai, ką Jėzus įsako. Tuomet neužilgo džiaugsimės ir mes pasikeitimo stebuklu, apie kurį galėsime pasakyti: "Tu palaikei, kas geriausia, iki dabar".

Tad jau dabar mūsų širdys teprisipildo Dangiškosios Motinos džiaugsmu ir tešlovina Viešpatį Jos žodžiais: "Mano siela šlovina Viešpatį ir mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes didžių dalykų padarė man Visagalis ir šventas yra Jo vardas. Jis nuvertė galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius".

alt
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai