Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
A. POVILAIČIO KELIONĖ Į BERLYNĄ 1940 METAIS PDF Spausdinti El. paštas
Praėjus daugiau negu 45 metams po Lietuvos okupavimo, sovietiniai istorikai ir propagandistai vis labai daug dėmesio skiria lemtingųjų 1939 — 1940 metų įvykių aiškinimui. Komunistų santvarkos teisėtumas nemaža dalimi priklauso nuo šių įvykių, tad propagandistai nesigaili pastangų tautos sąmonėje įtvirtinti savo versiją. Pagal įsisenėjusią dogmą 1949 m. ilgai rusenusi klasių kova Lietuvoje staiga įsiliepsnojo ir peraugo į socialistinę revoliuciją. "Buržuazinė" santvarka buvo sunaikinta, o sovietų valdžia atkurta. Raudonosios armijos įžygiavimas neva turėjęs tik šalutinį vaidmenį. Teigimai apie socialistinę revoliuciją yra sovietinės interpretacijos kertinis akmuo, ir vargu ar komunistai jos bet kada atsisakys. Vis dėlto net uoliausiems propagandistams nerimo turi sukelti ši viena iš keisčiausių "revoliucijų".

Jei 1940 m. Lietuvoje įvyko socialistinė revoliucija, ji buvo tokia staigi ir nelaukta, kad joje nedalyvavo nei gyventojų masės, nei kurio nors vieno visuomenės sluoksnio stambi dalis. Jos rangos darbai buvo tokie slapti, kad apie juos nežinojo nei valstybės saugumas, nei patys "revoliucionieriai". Pati revoliucija įvyko be kraujo praliejimo, be jokios stichijos, be revoliucinio sąmoningumo pakilimo. Reikėjo tik išeiti į gatvę ir žiūrėti į pražygiuojančius Raudonosios Armijos dalinius. Nei revoliucijos išvakarėse, nei pergalės dieną, t.y. birželio 15 d., kada prezidentas A. Smetona pasitraukė į užsienį, nebuvo jokių didesnių neramumų. Paskutiniame Nepriklausomos Lietuvos vyriausybės posėdyje ministrai rūpinosi Sovietų Sąjungos ultimatumu, o ne vidaus neramumais. Jie nesvarstė reikalo numalšinti vietos maištininkus, bet mėgino nutarti, ar reikia priešintis užsienio agresoriui. Ir tariamieji revoliucijos vadai nenujautė, kad bręsta kokia nors socialistinė revoliucija. Lietuvos komunistų partijos (LKP) vadovas A. Sniečkus ir daugelis svarbiausių partijos veikėjų dar sėdėjo kalėjime ir buvo paleisti tik birželio 18 d., nors dieną anksčiau Komunistų internacionalo vykdomojo komiteto generalinis sekretorius G. Dimitravas jau patarė partijos sekretoriui, kokia turėtų būti LKP taktika.1

Nors socialistinės revoliucijos mitas tebeugdomas, Sovietų Sąjungos ultimatumo ir Raudonosios armijos vaidmuo tokie akivaizdūs, nulemiant Lietuvos nepriklausomybės netekimą, kad sovietiniai istorikai jaučia reikalą kitais, nors ir šalutiniais, argumentais išaiškinti ir pateisinti Lietuvos okupavimą. Jie mini tų dienų įtemptą tarptautinę konjunktūrą, mažų valstybių sunkumus išlaikyti tikrą politinę ar ūkinę nepriklausomybę, pavojingą Lietuvos geopolitinę padėtį. Sovietiniai istorikai kartoja kaip tikrą pinigą visus Maskvos priekaištus Lietuvai, padarytus per 1940 m. birželio derybas, pvz., kad saugumas pagrobė kelis raudonarmiečius, kad Lietuva su kitomis Pabaltijo šalimis surengė prieš Sovietų Sąjungą nukreiptą karinę santarvę. Ir kiti vyriausybės veiksmai neva rodė nedraugišką Lietuvos nusistatymą Sovietų Sąjungos atžvilgiu. Daug dėmesio skiriama tariamiems mėginimams Lietuvą atiduoti Vokietijai. Stengdamiesi šiems tvirtinimams suteikti tiesos regimybę, sovietiniai istorikai ne kartą rašė apie Lietuvos kariuomenės slaptąjį planą "R", neva nukreiptą prieš Sovietų Sąjungą ir apie saugumo departamento direktoriaus Augustino Povilaičio slaptą kelionę į Berlyną, kur, prezidento Smetonos pavestas, jis neva pasiūlė Vokietijai perimti Lietuvą į savo globą.

I
Nėra jokio reikalo plačiau nagrinėti vadinamąjį planą "R", kuris buvo vienas iš dviejų kariuomenės štabo parengtų gynybos planų. Jie buvo slapta parengiami ir laikomi spintoje. Pik. K. Ališauskas nurodo, kad 1939 m. pavasarį buvo du tokie planai: "L" — puola lenkai, ir "V" — puola vokiečiai. Planai buvo gynybiniai. Ališauskui buvo nurodyta parengti Kauno gynimo planą, parenkant poziciją, kurioje Kauno įgula galėtų per dvi valandas įsitvirtinti. Lenkijai žlugus 1939 m. rudenį ir Sovietų Sąjungai pasidarius Lietuvos rytine kaimyne, planą "L" pakeitė į planą "R" (rusai puola). Pasak Ališausko, "gynimosi plane buvo padaryta pataisų, bet neesminių". 1940 m. pražioję naujasis kariuomenės vadas gen. V. Vitkauskas peržiūrėjo planą ir jį šiek tiek pataisė.2 Vykdamas į Gudagojų susitikti su Raudonosios armijos generolu Pavlovu 1940 m. birželio 15 d., Vitkauskas pasiuntė karininkus į atskirus pulkus, įsakydamas paimti ir sunaikinti tuos planus.

Kiti aukšti karininkai patvirtina plano buvimą. Gen. S. Raštikis pažymi, kad planas "R", kuris 1939 m. pabaigoje buvo "papildytas naujais nurodymais apie mūsų karinį reagavimą prieš galimus rusų karinių įgulų (bazių), buvusių Lietuvoje, karo veiksmus".3 Pik. K. Škirpa taip pat tvirtina, kad buvo gynybos planas.4 Tik prezidentas Smetona savo pro memoria, kurią parašė 1940 m. liepos 1 — 25 d. prie Šventaičio ežero, tai neigė.

Tačiau nė ministrų pirmininkų, nė kariuomenės vadų nebuvo pateikta plano, kaip gintis; nebuvo tam paruoštas ir valstybės aparatas, nors aš, kaip Resp. prezidentas, dažnai juos dėl to akindavau .5

Nors Smetona neigia pasipriešinimo planų parengimą, sunku tikėti, kad kairuomenės vadovybė būtų buvusi tokia aplaidi, jog nebūtų plano parengusi, ypač kai karas jau siautėjo Europoje.

Jei Lietuva ir turėjo gynybinį planą "R", tai jokiu būdu nerodytų Lietuvos vyriausybės politikos antisovietinės krypties. Pirma, kiekviena šalis turi teisę, gal net ir pareigą, gintis nuo užsienio agresorių, o tai beveik neįmanoma be ankstesnio pasiruošimo. Gynybos planų rengimas yra eilinis generalinio štabo uždavinys, ir šiuo atžvilgiu Lietuva ne daug kuo skyrėsi nuo kitų Europos valstybių. Antra, kariuomenė taip pat turėjo planą gintis nuo Vokietijos antpuolio. Pagal sovietinių istorikų logiką šitokio plano parengimas turėtų rodyti priešišką Lietuvos vyriausybės nusistatymą Vokietijos atžvilgiu. Bet tie patys istorikai atkakliai kaltina Lietuvos vyriausybę noru pataikauti naciams ir pasiduoti Vokietijos įtakai. Tad dėl nuoseklumo jie turi pasirinkti: arba gynybos plano parengimas rodo priešiškumą ir tad Lietuva vedė ir antivokišką ir antisovietinę politiką, arba tokių planų ruošimas suderinamas su neutralia, gal net draugiška politika. Trečia, 1939 m. Sovietų Sąjungos sukeliamas pavojus Lietuvai buvo akivaizdus. Spalio mėnesį Maskva privertė Lietuvą pasirašyti vadinamąją savitarpio pagalbos sutartį, pagal kurią sovietai gavo teisę Lietuvos teritorijoje įsteigti savo karines bazes ir jose laikyti beveik tiek pat karių, kiek normaliomis sąlygomis turėjo visa Lietuvos kairuomenė. Lietuva nusileido Sovietų Sąjungos diktatui, bet daugelis lietuvių įsitikino, kad Kremlius Lietuvai nieko gero nežada. Po kelių mėnesių Sovietų Sąjunga užpuolė Suomiją, net neslėpdama savo ekspansionistinių kėslų. Maskvos ketinimą netrukus užimti Lietuvą rodo ir tai, kad Raudonosios armijos generalinis štabas dar 1939 m. išspausdino žemėlapį, kuriame Lietuva ir Latvija buvojau žymimos sovietinėmis respublikomis.6 Šiomis aplinkybėmis gynybos plano parengimą skatino savisaugos jausmai, o ne Maskvai priešiška politika.

II
Komunistai gerokai daugiau reikšmės skiria saugumo departamento direktoriaus A. Povilaičio kelionei į Berlyną. 1960 m. žurnalas Komunistas paskelbė ištraukas iš Povilaičio parodymų, duotų 1941 m. kovo 13 d. sovietiniam saugumui.7 Nuo to laiko istorikai, kaip K. Navickas ir V. Kancevičius, bei eiliniai propagandistai, kaip O. Aleksa ir M. Goliakevičius, dažnai mini Povilaičio parodymus kaip įrodymą, kad Smetona norėjo leisti vokiečiams užimti Lietuvą.8 Suomių istorikas Seppo Myllyniemi savo knygoje Die baltische Krise 1938 — 1941 laiko Povilaičio parodymus autentiškais ir paskelbė naujų duomenų, gautų iš aukšto nacių pareigūno dr. Werner Best, kurie juos lyg ir patvirtina. Nenuostabu, kad ir sovietiniai istorikai, kaip Kancevičius, laiko Myllyniemio duomenis galutiniu Povilaičio parodymų patvirtinimu.9

Teigiama, kad 1940 m. vasario mėnesį prezidentas Smetona neva pasiuntė Povilaitį į Berlyną slapta ir su Gestapo pagalba sužinoti Vokietijos valdžios nusistatymą Lietuvos atžvilgiu, ypač tuo atveju, jei paaštrėtų Lietuvos ir Sovietų Sąjungos santykiai. Smetona įsakęs Povilaičiui pasiteirauti, ar tokiu atveju Vokietija paimtų Lietuvą į savo globą protektorato ar kita forma. Povilaitis turėjęs pranešti, kad Lietuvos prezidentas nutaręs perorientuoti Lietuvos politiką į Vokietiją ir tikisi gauti jos paramą. Berlyne Povilaitis tarėsi su dr. Bestu, kuris pranešė, kad Vokietija nenori kištis į Pabaltijo reikalus, kol tebevyksta karas Vakaruose. Bet karui užsibaigus, Vokietija galėsianti Lietuvą paimti į savo globą, veikiausiai apie rugsėjo mėnesį.

Povilaičio kelionės istorija komunistai siekia nuvertinti Lietuvos neprikausomybės netekimo reikšmę. Atseit, nereikėtų per daug sielotis dėl Lietuvos įjungimo į Sovietų Sąjungą, jei pats prezidentas nevertino Lietuvos nepriklausomybės, ryžosi ją palaidoti, ieškodamas vokiečių globos. Sunku kategoriškai paneigti sovietų tvirtinimus apie Povilaičio kelionę, nes tai reikalautų įrodyti neigiamą faktą, būtent, kad kas nors neįvyko, formaliai neįmanomi tjk tie veiksmai, kurie prieštarauja logikai ar gamtos dėsniams. Ir net primityviausi propagandistai neperša su gamtos dėsniais nesuderinamų aiškinimų. Tad reikalas liečia kurio nors įvykio didesnę ar mažesnę tikimybę, o ne jo galimybę. Žmogus yra sudėtinga ir prieštaringa būtybė, o psichologijos ir sociologijos pajėgumas iš anksto numatyti žmogaus elgesį, o ne vėliau jį paaiškinti, yra verktinai mažas. Žiauriausias žudikas gali staiga pasigailėti net didelio priešo, o švelniausia motina, netekusi kantrybės, per veidą kirsti nekaltam vaikui. Nors abiejų veiksmų tikimybė yra gana maža, negalima tvirtai įrodyti, kad jie neįvyko.

Dėl panašių priežasčių negalima kategoriškai atmesti sovietinių aiškinimų apie Povilaičio kelionę. Tačiau šiek tiek kritiškesnis žvilgsnis į jo parodymų turinį bei davimo sąlygas, jo sutiktų nacių pareigūnų tarpusavio santykius, prezidento Smetonos nusistatymą Vokietijos atžvilgiu atskleidžia daug neaiškumų. Negalima paneigti Povilaičio parodymų dėl kurio nors vieno aspekto neįtikinamumo, bet kone kiekviena svarbesnė kelionės aplinkybė, aptariama parodymuose, sukelia abejonių. Šių neįtikinamumų ir abejonių visuma verčia atmesti komunistų aiškinimą, juo labiau, kad remiantis sovietinėje spaudoje paskelbta medžiaga galima paprastai išaiškinti Povilaičio kelionės aplinkybes, jos tikslą bei priežastis, dėl kurių jis sutiko vienus, o ne kitus nacių pareigūnus.

Panagrinėkime kuo remiasi ir kuo verti sensacingi tvirtinimai apie Povilaičio kelionę. Normaliai nurodomi du šaltiniai: paties Povilaičio parodymai ir W. Besto stalo kalendorius bei laiškai, rašyti Myllyniemiui 1975 m.10 Iš esmės tvirtinimų pagrindą sudaro parodymai, nes Besto medžiaga nelabai vertinga. Per karą išlikęs Besto stalo kalendorius (Schreibtischkalender) rodo, kad 1940 m. vasario mėnesį jis du kartus susitiko su Povilaičiu.11 Praėjus 35 metams po šių įvykių, Best neprisimena pokalbių detalių, nors Myllyniemiui rašė, kad jie labiausiai kalbėjo apie Lietuvos norą patekti į Vokietijos, o ne į Tarybų Sąjungos įtakos sferą, ir kad jis supažindino Povilaitį su aukštais valdžios pareigūnais, tarp jų ir iš užsienio reikalų ministerijos. Istorikai kaip Kancevičius nujaučia, jog Besto medžiaga nėra itin svarbi. Siekdamas padėtį pagerinti ir sustiprinti savo teigimų patikimumą, Kancevičius rašo, kad Myllyniemi savo knygoje "pateikia ištraukas iš W. Bestės dienoraščio".12 Tačiau Myllyniemi iš viso nemini jokio Besto dienoraščio, juo labiau iš jo nieko necituoja, nes, kaip minėta, išliko tik Besto stalo kalendorius, o ne dienoraštis.

Tad iš esmės viskas priklauso nuo Povilaičio parodymų sovietiniam saugumui. A. Solženicynas, R. Medvedevas ir anglų istorikas R. Conquest nuodugniai aprašė sovietinio saugumo tardymo ir kankinimo metodus, tad nereikia jų išvadų plačiau atpasakoti. Vis dėlto pravartu šį tą priminti. Savo slaptoje kalboje XX-ame TSKP suvažiavime tuometinis Kremliaus vadovas Chruščiovas pažymėjo, kad Stalino laikais tardytojai įvairiomis spaudimo priemonėmis, kankinimais, mušimu iki sąmonės netekimo ir žmogiškojo orumo išniekinimu priversdavo suimtuosius prisipažinti kaltais, nors jokių nusikaltimų nebuvo įvykdę.13 Chruščiovas aptarė kandidato į Politbiuro narius R. Eihės atvejį. 1939 m. suimtasis latvis komunistas Eihė, kuris kažkodėl manė, jog Stalinas nieko bendro neturįs su jo suėmimu, parašė diktatoriui pareiškimą, pažymėdamas, jog negalėdamas pakęsti kankinimų, jis apkaltino save ir kitus nekaltus žmones:

Mano parodymų didžiąją dalį įteigė arba padiktavo (tardytojas) Ušakovas. Jei dalis parodymo, kurį išgalvodavo Ušakovas ir kurį aš pasirašydavau, nebūdavo pakankamai nuosekli, tai turėdavau parašyti kitą versiją.14

Stalinas neatsakė į pareiškimą. Teisme Eihė tvirtai laikėsi, nurodydamas, kad

mano tariamuosiuose parodymuose mano ranka nėra parašyta nė viena raidė, išskyrus mano parašą protokolo pabaigoje, kuris buvo prievarta išreikalautas. Aš pasirašiau savo parodymus, veikiamas tardytojo spaudimo, kuris nuo suėmimo dienos pradėjo mane kankinti. Po to pradėjau rašyti šias nesąmones.

Eihė atmetė visus kaltinimus, pabrėžė esąs nekaltas. Bet, pažymi, Chruščiovas, jis vis tiek buvo sušaudytas po dviejų dienų.

Atrodo, jog Eihė buvo drąsus žmogus, kuris turėjo vilčių, kad partijos vadovai jį dar išteisins. Tuo tarpu Augustinas Povilaitis žinojo, kad jo laukia nepavydėtinas likimas. Net kai Lietuva dar buvo nepriklausoma, sovietiniai pareigūnai jį kaltino antisovietiniu nusistatymu. Jis ir Vidaus reikalų ministras K. Skučas buvo ypatingi Maskvos taikiniai. 1940 m. birželio 7 d. V. Molotovas reikalavo Maskvoje viešintį Lietuvos ministrą pirmininką Merkį iš pareigų atleisti Povilaitį ir Skučą. Kremlius pakartojo šiuos reikalavimus birželio 9, 11 ir 12 d. Pagaliau Lietuvos vyriausybė juos atleido iš pareigų. Bet Maskva nebuvo patenkinta. Sovietinio ultimatumo pirmasis reikalavimas buvo Povilaitį ir Skučą nedelsiant teisti. Povilaitis pasitraukė į savo tėviškę, bet sekančią dieną buvo suimtas ir nugabentas į Kauno kalėjimą. Pokario metais buvo gandų, kad Povilaitis buvo sugrąžintas į Vilnių 1960 m.16 Tačiau Lietuviškoji tarybinė enciklopedija pažymi, kad jis mirė 1941 m. Tikslesnė mirties data nepaskelbta, tad negalima žinoti, ar sovietinis saugumas Povilaitį nužudė tuojau po to, kai išgavo jo vadinamąjį parodymą. Aišku tik tiek, kad Povilaitis jau buvo praleidęs devynis mėnesius saugumo rankose ir veikiausiai buvo žiauriai kankinamas pagal tuometinę NKVD praktiką. Per devynis mėnesius galima palaužti ir drąsiausią žmogų, juo labiau tuos, kurių nervai buvo pakrikę. Tuojau po Lietuvos okupavimo prezidentas Smetona gavo žinią, kad Povilaitis buvo suimtas, mėgindamas pereiti sieną, ir buvo "pražilęs, visai bejėgis, kliedėjęs, kaip protą praradęs".17

Nors Povilaitis negalėjo turėti didelių iliuzijų dėl savo likimo, bet žmogaus noras gyventi labai stiprus. Povilaitis turėjo suprasti, kad gyvas išliks bent tuo atveju, jei patenkins visus tardytojų reikalavimus. Tad gal jis savo kelionę į Berlyną apibūdino pagal saugumo norus. Gal jis ir priešinosi, bet, nepakeldamas tolesnių kankinimų, pasirašė parodymą, kurį pasikeitusiomis aplinkybėmis būtų paneigęs kaip suklastotą prasimanymą. Yra ir trečia galimybę. Sovietų Sąjungoje po kaltinamojo apklausos tardytojas surašo protokolą ir duoda jį kaltinamajam pasirašyti. Tardytojas rašo protokolą, kaip nori, pakeisdamas žodžius, kaltinamojo atsakymus savaip nuspalvindamas, kartais net iškreipdamas jų prasmę. Lietuvos partizanų parodymuose jų kovos draugai kone visada vadinami "banditais", partizanų daliniai — "banditų gaujomis", ne dėl to, kad partizanai būtų šiuos žodžius vartoję, bet dėl to, kad tardytojai taip surašė protokolą. Gana nekaltas nusiskundimas dėl kokios nors visuomenės negerovės gali greitai pavirsti pasikėsinimu į sovietinę santvarką, o pasiteiravimas, ką vokiečiai darytų, Sovietų Sąjungai užpuolus Lietuvą, gali tapti pasiūlymu Lietuvą perduoti vokiečiams. Tad neatmestina galimybė, kad tardytojas iškraipė Povilaičio liudijimą, kurį šis pasirašė, artėjančios mirties akivaizdoje nebeturėdamas daugiau jėgų priešintis.

Visas Povilaičio parodymas kol kas nepaskelbtas. Žurnale Komunistas buvo išspausdinta tik kelių puslapių ištraukos, kurios buvo gerokai suredaguoto'', siekiant sukurti ko blogiausią įspūdį. Povilaitis neva turėjo vokiečių paklausti kelis klausimus, kurie Komuniste šitaip aprašomi. Klausimai buvo tokie:

1.    Ar sutiktų Vokietija paimti Lietuvą savo protektoratan?...

3. Informuoti Vokietijos valdančiuosius sluoksnius, kad prezidentas Smetona nutarė persiorientuoti į Vokietiją ir tikisi gauti iš pastarosios reikalingą pagalbą.

Taigi antrasis klausimas sąmoningai nutylėtas, nes jis iš dalies suteikia skirtingą atspalvį visiems klausimams. Antrasis klausimas, kurį išspausdino Myllyniemis, buvo šis:

2.    Kaip Vokietija reaguotų tuo atveju, jei Lietuva būtų Sovietų Sąjungos užpulta, arba Sovietų Sąjunga kištųsi į Lietuvos vidaus reikalus ir tuo būdu pažeistų Lietuvos suverenumą? Ar Vokietija pasiūlytų šiuo atveju reikalingą pagalbą?19

Kiti sovietiniai istorikai, turėję progą susipažinti su Povilaičio parodymu, papildo oficialiai paskelbtas ištraukas ir tuo būdu leidžia sudaryti šiek tiek pilnesnį parodymų vaizdą.

Tačiau ir paskelbtose parodymų ištraukose matyti tardytojų ranka. Gyvenimas neva Smetonai parodė, "kad Anglija apvylė eilę valstybių: Abisiniją, Austriją, Lenkiją, Čekoslovakiją ir kad greta šių valstybių Lietuva taip pat tapo paklusniu įrankiu Anglijos rankose... "20 Smetona gal buvo nusivylęs Anglija ir kitomis Vakarų demokratijomis, bet teigimas, kad daug šalių tapo "paklusniu įrankiu Anglijos rankose" yra tų metų komunistų propagandistų šablonas, nuolat kartojamas, siekiant nuvertinti Rytų ir Vidurio Europos šalių nepriklausomybę. Juk jei jos paklusnios Anglijai, tai ir jų nepriklausomybė netikra, juo labiau, kad kapitalistinės šalys buvo jas ūkiškai pavergusios.

Povilaičio kelionės tikslas, pasak parodymų, buvo atiduoti Lietuvą į Vokietijos rankas. Stalino siautėjimo metais sovietinis saugumas kone visas teroro aukas kaltino tėvynės išdavimu arba priklausymu kuriai nors fašistinei kontrrevoliucinei organizacijai, net Lenino politbiuro nariai L. Kamenevas ir G. Zinovjevass ir Lenino numylėtinis bei partijos teoretikas V. Bucharinas. Maršalai M. Tuchačevskis ir V. Bliucheris, žinomi tarybiniai kariai, kaip P. Jakiras, J. Uborevičius ir V. Putna buvo apkaltinti priklausę kontrrevoliucinei karinei fašistinei organizacijai ir sušaudyti. Žuvo dešimtys tūkstančių panašiai  apkaltintų  partijos  darbuotojų.21 Dabar didžioji dauguma jų rehabilituoti. Tad yra pagrindo suabejoti Povilaičio parodymų tikslumu.

alt
Vienuolyno koplyčios vidus (detalė). Vitražai ir visa vidaus dekoracija — V. K. Jonyno

Kyla klausimas, kas buvo Werner Best, ir ar juo galima pasitikėti. Gimęs 1903 m. Best baigė teisės studijas, dalyvavo nacionalistų veikloje, 1930 m. įstojo į nacių partiją, buvo jų teisės žinovas, kurį laiką dirbo saugume, vadinamajame Sicherheitsdienst, vadovavo keliems skyriams, bet 1940 m. gegužės mėnesį atsisakė savo pareigų. Nors Best buvo kaltinamas suorganizavęs beveik 9000 žmonių žudynes Lenkijoje per pirmąjį karo mėnesį, kaip Vokietijos įgaliotinis Danijoje, jis padėjo gelbėti žydus. Danų nuteistas myriop 1948 m., jis buvo paleistas 1951 m. Dar vėliau jam Vokietijoje buvo iškelta byla už lenkų nužudymus, bet 1982 m. jis buvo pripažintas neteisnus dėl arteriosklerozės ir sutrikusios atminties.22

Svarbu tai, kad Best buvo labai raštingas ir pirmaisiais pokario metais parašė atsiminimus apie admirolą Kanarį, Ribbentropą, Heydrichą, Vokietijos saugumą, Prancūzijos okupavimą ir apie savo dvejus metus, praleistus kaip Reicho įgaliotinis Danijoje.23 Ambicingas žmogus, nepasižymėjęs kuklumu, Best veikiausiai būtų plačiai aprašęs Povilaičio vizitą, jei pastarasis būtų turėjęs rimtą pasiūlymą padaryti Lietuvą Vokietijos protektoratu. To jis nepadarė, nes kitu atveju būtų šiuos atsiminimus perdavęs istorikui Myllyniemiui, o nebūtų rėmęsis silpnėjančia atmintimi.

Reikia detaliau pažvelgti į Povilaičio parodymus, kurie įvairiais požiūriais neįtikinantys. Pasak Povilaičio, į prezidentūrą jį ir saugumo departamento inspektorių dr. P. Meškauską iškvietė prezidento adjutantas pik. S. Žukaitis, kuris Povilaičiui pasakęs, kad jis vienas turėsiąs vesti derybas su Vokietijos vyriausybe, kad apie jas neturi žinoti joks Lietuvos vyriausybes narys. Kadangi reikalas toks jautrus, nebuvo galima vesti derybų normaliu diplomatiniu keliu, nes tada apie jas galėtų patirti Sovietų Sąjunga. Povilaitis važiavęs į Vokietiją neva apžiūrėti kriminalinių laboratorijų, bet tai tik turėjo nuslėpti kelionės tikrąjį tikslą.
 
Šiuose parodymuose daug abejotinų tvirtinimų ir net prieštaravimų. Derybos su vokiečiais turėjo būti tokios slaptos, kad net vyriausybės nariai neturėjo apie jas žinoti. Tačiau prezidentas Smetona pats nekalbėjo su Povilaičiu, bet pavedė savo adjutantui Žukaičiui perduoti įsakymus. Jeigu būtų buvę svarbu užtikrinti derybų slaptumą, vargu ar Respublikos prezidentas būtų rizikavęs Zukaičio tarpininkavimu. Juk pakalbėjęs su Povilaičiu be liudininkų, Smetona visada būtų galėjęs paneigti pokalbio turinį. O tai būtų buvę gerokai sunkiau, įvėlus Zukaitį į pasitarimus. Antra vertus, sunku tikėti, kad pats Povilaitis būtų taip sangviniškai priėmęs kaip tikrą pinigą prezidento adjutanto nurodymą vesti slaptas derybas su Vokietija. Jis galėjo įtarti, kad tai provokacija ar geriausiu atveju koks nors nesusipratimas, prezidento pavedimo iškreipimas ar netikslus atpasakojimas. Bet pagal parodymus Povilaitis to nedarė, visai nedvejodamas užsidėjo diplomato kepurę ir išvyko į Berlyną.

Yra šiek tiek neaiškumų dėl Meškausko vaidmens. Jis buvo kartu iškviestas į prezidentūrą, bet žurnale Komunistas paskelbtuose parodymuose daugiau neminimas. Parodymų ištraukos sudaro įspūdį, kad Žukaitis kalbėjo vien su Povilaičiu. Kaip bebūtų, Meškauskas dalyvavo pasitarimuose su nacių pareigūnais ir žinojo apie tariamą Povilaičio užduotį. Per karą išlikęs Besto stalo kalendorius rodo, kad pasitarimuose su Bestu, pagrindiniu Himlerio pavaduotoju Heydrichu bei kitais aukštais Sicherheitsdienst pareigūnais vasario 20 d. dalyvavo ir Meškauskas. Be to, jis buvo kartu su Povilaičiu vasario 19 d., kai juos Berlyne sutiko Best. Taigi nors derybos turėjo būti itin slaptos, išeitų, kad Smetona leido dviem pašaliniams žmonėms, Zukaičiui ir Meškauskui, jose netiesiogiai dalyvauti.

altLiurdo grota vienuolyno sodyboje. Architektas — Jonas Mulokas

Nemažiau abejonių kelia ir tariamas Povilaičio parinkimas vesti šias jautrias derybas. Pirma, jis neturėjo diplomatinės patirties. Antra, niekas negalėjo manyti, kad tokiu klausimu būtų galima susitarti per kelias dienas. Reikėtų kitų pasitarimų, o tai reikštų, kad Povilaitis turėtų sugrįžti į Berlyną ar jo vieton būtų siunčiamas kitas Smetonos patikėtinis, ar vokiečiai į Lietuvą siųstų slaptą įgaliotinį. Antra kartą keliaudamas į Berlyną, Povilaitis atkreiptų žmonių dėmesį ir sukeltų įvairių įtarimų. Jei Povilaičio vieton būtų siunčiamas kitas žmogus, arba į Lietuvą atvyktų Vokietijos įgaliotinis, tai vis daugiau žmonių patirtų apie Smetonos planus, kurie ilgai neišliktų paslaptimi. Bet slaptumo išlaikymas neva buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios buvo vengiama normalių diplomatinių priemonių.

Daugelis vyriausybių kartais jaučia reikalą neoficialiu būdu užmegzti arba palaikyti ryšius su svetima šalimi. Taip darė ir Nepriklausomos Lietuvos vyriausybė, ypač mėgindama užmegzti santykius su Lenkija, su kuria neturėjo oficialių diplomatinių ryšių. Kai 1935 m. Lietuvos ir Lenkijos santykiai pagerėjo ir buvo galvojama apie oficialių pasitarimų suorganizavimą, Lietuvos vyriausybė į Vilnių pasiuntė prof. Mykolą Biržišką, kuris mokslinio darbo priedangoje turėjo įtikinti Vilniaus krašto lietuvius įesipriešinti pastangoms sureguliuoti abiejų šalių tarpusavio santykius.24 1938 m. sausio mėnesį slaptai susitiko Lenkijos įgaliotinis grafas A. Tiškevičius su Lietuvos kariuomenės vyriausiuoju kapelionu kun. V. Mironu ir svarstė diplomatinių santykių užmezgimą.25 Bet šitokios slaptos derybos buvo išimtis, o ne taisyklė.

Lietuvos diplomatinės tarnybos atstovai užsienyje dažnai kontaktuodavo kitų šalių valdžios pareigūnus, bet tai nesukeldavo ypatingo dėmesio, nes tai buvo jų tiesioginių pareigų dalis. Lietuvos įgaliotasis ministras Berlyne pik. Kazys Škirpa buvo labai veržlus žmogus, turėjo plačius ryšius su įvairiais Vokietijos valdžios, ypač kariuomenės, sluoksniais, tad net ir uoliausiam agentui būtų buvę kone neįmanoma nustatyti, kurie Škirpos pasimatymai lietė jo tiesiogines pareigas ir kurie sietini su kokia nors ypatinga užduotimi. Smetona neva pavedęs Povilaičiui derybas su vokiečiais dėl to, kad jis buvęs germanofilas ir ištikimas Smetonai. Bet Škirpa tada buvo vokiečių gerbėjas ir plačiai žinomas kaip toks. Pirmomis Vokietijos — Lenkijos karo dienomis Škirpa labai atkakliai ragino Lietuvos vyriausybę užimti Vilniaus kraštą ir priimti Vokietijos kariuomenės pasiūlymą šį žygį remti aviacija, šarvuočiais ir sunkiąja artilerija.26 Jis nenuslėpė savo nusivylimo, kai vyriausybė atmetė jo raginimus.

Su savo plačiais kontaktais Škirpa tiko įvykdyti Povilaičiui skirtą užduotį. Jo paskyrimas vesti šias derybas būtų laikomas savotišku jo reabilitavimu bei Smetonos nuoširdumo įrodymu. Jei vyktų derybos be Škirpos, vokiečiai galėtų įtarti, kad kažkas netvarkoj, jei apie jas nežino ir jose nedalyvauja žmogus, nuolat skatinęs Lietuvą pagerinti ryšius su Vokietija. Tiesa, pik. Škirpa buvo liaudininkas, o ne tautininkas, ir savo veiksmais galėjo kartais suerzinti Smetoną. Bet vargu ar dėl tokių priežasčių Smetona būtų nutaręs aplenkti Škirpą. Juk kai Lietuvai 1938 m. grėsė mažesnis pavojus, jis paskyrė Škirpą Lietuvos įgaliotu ministru Vokietijoje.

Išspausdintose Povilaičio parodymų ištraukose neminimi jo pokalbiai su Heydrichu, kuris buvo įtakingiausias SS pareigūnas po Himmlerio ir svarbiausia asmenybė, tikusi kalbėti su Povilaičiu. Tačiau savo knygoje Pasėsi vėją... atsakingas tarybinis saugumietis, Michailas Goliakevičius turėjęs progos prieiti prie archyvų,27 pažymi, kad Povilaičio ir Meškausko pokalbis su Heydrichu "truko neilgai", nes Heydrichas "beveik neturėjo svečiams klausimų" ir savo padėjėjams "pavedė tolesnes derybas su Lietuvos atstovais".28 Vėliau dar panagrinėsime, kaip Goliakevičius apibūdina Povilaičio kelionę, bet reikia pabrėžti, kad jei Povilaitis būtų prezidento vardu pasiūlęs Lietuvą perduoti Vokietijos įtakos sferon, vargu ar Heydrichas būtų greitai išėjęs ir derybas pavedęs savo pavaduotojams. Toks jo elgesys dar mažiau įtikinantis dėl nacių vadovų tarpusavio kivirčų ir dėl ypatingos nesantaikos tarp SS ir Užsienio reikalų ministerijos. Nors nacių Vokietija daugeliui atrodė kaip vieninga monolitinė valstybė, paklusni kiekvienam Hitlerio įgeidžiui, tikrovė buvo gerokai kita. Pagrindiniai nacių vadovai nuolat vaidijosi, kiekvienas siekė išplėsti savo galią ir sukurti niekam, išskyrus Hitlerį, nepriklausomas valdas. Skirtinguose nacių santvarkos vienetuose, pvz., kariuomenėje, SS, net ir pačioje partijoje, irgi buvo didelių nesutarimų. Heydrichas nesugyveno su Bestu, džiaugėsi, kai pastarasis pasitraukė iš Sicherheitsdienst (SD). Itin blogi buvo Heydricho ir aplamai SD santykiai su Užsienio reikalų ministerija, kuri jautė, ir ne be pagrindo, kad SD per daug kišasi j jos reikalus ir mėgino turėti didesnį vaidmenį, nustatant Vokietijos užsienio politikos gaires.29 Santykiai tarp S D ir Ribbentropo buvo labai įtempti 1939 — 1940 m. Tad Heydrichas nebūtų leidęs nei jo priešui ir konkurentui Bestui, juo labiau nekenčiamiems Užsienio reikalų ministerijos pareigūnams perimti derybas, kurios galėtų praplėsti Vokietijos įtaką. Nors niekas nenujautė, kad Vokietija netrukus pažeistų Ribbentropo - Molotovo sutarties įsipareigojimus, priskiriančius Lietuvą Vokietijos įtakos sferai, vis dėlto Heydrichas nebūtų praleidęs progą parodyti Hitleriui savo sugebėjimus ir ištikimybę. Todėl abejotina, kad Povilaitis turėjo kokių nors tikrai svarbių pasiūlymų.

Negalima užmiršti ir Smetonos nusistatymo Vokietijos atžvilgiu. Jis nebuvo didelis Vokietijos gerbėjas, numatė Vokietijos pralaimėjimą, stengėsi Lietuvos neįvelti į Vokietijos machinacijas. Tai ypač rodo jo laikysena Antrojo pasaulinio karo pradžioje, kai Vokietija darė labai didelį spaudimą, kad Lietuva pultų Lenkiją ir atsiimtų Vilniaus kraštą. Jau rugpjūčio 29 d. Ribbentropas pavedė Vokietijos pasiuntiniui Lietuvoje E. Zechlinui pranešti, kad Berlynas supranta lietuvių norą atgauti Vilnių, o rugpjūčio 31 d. Lietuvai buvo pranešta, kad, įvykus pasikeitimams Vokietijos ir Lenkijos teritorijoje, bus atsižvelgta į Lietuvos aspiracijas į Vilnių.30 Vokietijos pasiūlymai nesugundė Lietuvos vyriausybės. Karui prasidėjus, vokiečių spaudimas nesiliovė. Vokietijos karo atašė pik. E. Just siūlė Lietuvos žygį į Vilnių remti naujausia karo technika,31 o Zechlinas mėgino paveikti Lietuvos vyriausybę. Smetonos nusistatymas laikytis neutralumo politikos buvo toks tvirtas, kad jis kurį laiką net atsisakė susitikti su Zechlinu, kuris tada nesėkmingai stengėsi paveikti gen. S. Raštikį ir ministrą pirmininką gen. J. Černių.32 Smetonos nusistatymą iš dalies lėmėjo tvirtas įsitikinimas, kad Vokietija pralaimės karą,33 ir kad Lenkija ir Vokietija buvo mirtini Lietuvos priešai.34 1940 m. vasario mėnesį, kai Povilaitis vyko į Berlyną, niekas nenumatė žaibiškos Vokietijos pergalės Vakaruose, ir tad nebuvo pagrindo Smetonai pakeisti savo nuomonę apie neišvengiamą Vokietijos pralaimėjimą.

Dar viena pastaba. Savo atsiminimuose Smetona rašė, kad pabėgęs į Vokietiją, jis su šeima ir kitais "sielojomės, nerimome šiaip ar taip spėliodami, ar bus mums leista gyvventi Vokietijoje". Jei prezidentas būtų iš tiesų mėginęs Lietuvą atiduoti vokiečiams, tai vargu ar jis būtų turėjęs abejonių dėl vokiečių draugiškumo. Smetona labai atvirai rašė savo atsiminimus, arba tiksliau tariant, savo pro me-moria, kai kuriais atžvilgiais nesąmoningai save gana neigiamai vaizduodamas. Todėl nemanytina, kad Smetona būtų iš piršto išlaužęs cituotą sakinį apie savo nerimą dėl vokiečių svetingumo, siekdamas suklaidinti ateities istorikus. To siekęs, jis būtų turėjęs radikaliai perredaguoti visą pro memoria.

Vis dėlto Povilaitis važiavo į Berlyną ir kalbėjo su atsakingais nacių pareigūnais. Iš jo parodymų ir Besto stalo kalendoriaus matyti, kad jį ir Meškauską Tilžėje sutiko Rytprūsių saugumo viršininkas dr. M. Graefe ir juos palydėjo į Berlyną. Vasario 20 d. minėtame pasitarime su Heydrichu, be Povilaičio ir Meškausko, dar dalyvavo Graefe, Gestapo viršininkas H. Mueller, saugumo darbuotojas von Vietinghoff-Scheel ir Heinz Jost, kuris vadovavo vokiečių saugumo užsienio žvalgybos skyriui (Ausland S D). Tad susirinko Heydricho vadovaujamo Reichssicherheitshauptamt (RHSA) pagrindinių skyrių viršininkai, ir manytina, kad jie kalbėjo saugumo ir žvalgybos reikalais.

Povilaitis tarnybiniais reikalais jau anksčiau palaikė ryšius su dr. Graefe. Jeigu galima pasikliauti Goliakevičiaus duomenimis, dar 1939 m. vasarą Graefe į Vokietiją iškvietė Povilaitį, Meškauską ir Cenkų. Savo ruožtu Graefe tais pačiais metais dar tris kartus lankėsi Lietuvoje ir tarėsi su Povilaičiu dėl priemonių anglų - prancūzų agentams likviduoti ir sovietinės kariuomenės įguloms žvalgyti.36 Istoriko K. Navicko cituotoje Povilaičio parodymų ištraukoje teigiama, kad vieno Graefės apsilankymo metu, "kaip tik tuomet aš (Povilaitis) susitariau su Graefe dėl glaudesnio kontakto palaikymo informacijų pasikeitimo tikslais".37 Pabrėžtina, kad ryšiai buvo palaikomi dėl informacijos pasikeitimo. Pasak Goliakevičiaus, Povilaitį į Berlyną išsikvietė pats Heydrichas. Žurnale Komunistas paskelbtuose parodymuose Povilaitis pažymi, kad, jam sugrįžus į Lietuvą, Smetona įsakė padėti vokiečiams pagauti Lietuvoje veikiančius Prancūzijos ir Anglijos agentus, o kovo mėnesį Graefe atvyko į Kauną, prašydamas pagalbos permesti agentūrą į Sovietų Sąjungos teritoriją. Nežinia, kiek Lietuvos saugumas padėjo vokiečiams, sunkoka tikėti, kad jis būtų uoliai dalyvavęs Vakarų sąjungininkų agentų gaudyme, bet neabejotina, kad Lietuvos ir Vokietijos saugumas palaikė ryšius ir kartais pasikeisdavo žiniomis. Neramiomis ketvirtojo dešimtmečio pabaigos sąlygomis, vis didėjant karo ir pavergimo pavojui, Lietuvos, kaip ir daugelio Rytų ir Vidurio Europos šalių, vyriausybė stengėsi laviruoti tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, nedrįso nei vienos, nei kitos per daug užrūstinti. Jei nebuvo galima to išvengti, tai buvo skubama išlyginti santykius. Atmetęs Vokietijos siūlymą žygiuoti į Vilnių, Smetona gal nutarė vokiečių saugumui suteikti kai kurių paslaugų.

alt
Namelis ant įlankos vandens — vasarotojų labiausiai mėgstama vieta. Kairėje už miško — prez. George Busho vasarnamis, kurio čia nematyti. Ant tilto — lietuviai jaunuoliai. Iš kairės: Kęstutis Keblys, dr. Žibutė Daugėlaitė, Paulius Jurkus, Antanas Sužiedėlis. Tai buvo apie 1955 metus.

Neatmestina galimybė, kad Povilaitis Berlyne iškėlė ir politikos klausimų, mėgindamas sužinoti Vokietijos nusistatymą dėl Lietuvos ateities. Juk kaip tik vasario mėnesį Suomija buvo priversta pasirašyti paliaubas su Sovietų Sąjunga. Kilo rūpestis dėl tolesnių Kremliaus kėslų, o Vokietija buvo vienintelė Lietuvos kaimynė, galėjusi padėti Lietuvai Sovietų Sąjungos puolimo ar spaudimo atveju. Tad Smetona galėjo prašyti Povilaitį vokiečių pareigūnams išreikšti Lietuvos norą pagerinti santykius su Vokietija, bet apie kokį nors pasidavimą vokiečiams negalėjo būti nė kalbos.

Gresiant pavojui, Lietuvos vyriausybė dažnai kreipdavosi j galingesnes kaimynines šalis, ieškodama užtarimo ar tik patarimo. Pavyzdžiui, kai 1938 m. Lenkija įteikė Lietuvai ultimatumą, Lietuvos vyriausybė ultimatumo tekstą perdavė didesnių šalių atstovybėms, o Lietuvos ministrai Vokietijoje, Sovietų Sąjungoje, Prancūzijoje, Anglijoje ir Italijoje kreipėsi į tų šalių vyriausybes, prašydami paramos.38 Kitais atvejais buvo neoficialiai teiraujamasi, kaip kuri nors šalis reaguotų į numatomą įvykį. Šiuo atžvilgiu Lietuva irgi buvo neutrali. Kai užsienio reikalų ministras J. Urbšys buvo kviečiamas į Vokietiją 1939 m. rugsėjo pabaigoje, apie tai buvo informuotas Sovietų Sąjungos atstovas,39 1939 m. spalio mėn. vykstant deryboms Maskvoje, Lietuvos vyriausybė pasiklausė ir Kaune, ir Berlyne dėl vokiečių reakcijos į Maskvos reikalavimus.40

Taigi Povilaitis vyko į Berlyną tarnybiniais reikalais ir jais tarėsi su Vokietijos saugumo pareigūnais. Turbūt jis išreiškė Lietuvos norą pagerinti ryšius su Vokietija ir pasiteiravo, kaip Berlynas reaguotų, jei Sovietų Sąjunga kėsintųsi užimti Lietuvą ar dar labiau apribotų jos suverenumą. Tačiau negalėjo būti jokių kalbų apie Lietuvos pasidavimą Vokietijai. Povilaičio parodymai šiuo reikalu — tai sovietinio saugumo prasimanymai.

1986 m. lapkričio 10 d.

Išnašos
1.    V. Kancevičius, 1940 metų birželis Lietuvoje, Vilnius, 1973, p. 65.
2.    Ališausko pastabas apie gynybinius planus cituoja generolas Stasys Raštikis savo Lietuvos likimo keliais, Chicago, 1982, p. 610.
3.    Stasys Raštikis, Lietuvos likimo..., p. 611.
4.    Kazys Škirpa, Sukilimas, Chicago, 1973, p. 17.
5.    Prezidento Smetonos pro memoria perspausdino Margutis 1955 m. keliuose numeriuose.
6.    Lithuanian Bulletin, 1946, Nr. 3.
7.    Komunistas, 1960, Nr. 6, pp. 35-36.
8.    K. Navickas, TSRS vaidmuo, ginant Lietuvą nuo imperialistinės agresijos 1920 — 1940 metais, Vilnius, 1966. pp. 299 — 301; V. Kancevičius, 1940 metų..., pp. 30 — 35; Osvaldas Aleksa, Kortų namelis, Vilnius, 1983, pp. 186 — 189; Michailas Golia-kevičius, Pasėsi vėją..., Vilnius, 1980, pp. 172 — 181.
9.   V. Kancevičius, "Generolas, padėjęs nulemti Lietuvos ateitį', Švyturys, 1986, Nr. 15, p. 16.
10.    Seppo Myllyniemi, Die baltische Krise 1938 — 1941, Stuttgart, 1979, p. 107.
11.    Ten pat, p. 107
12.    V. Kancevičius, "Generolas, padėjęs...", p. 16.
13.    N. Khruschev. "Secret Report to the 20th Party Congress of the CPSU". Kn.: Tariq Ali (red.), The Stalinist Legacy, London, 1984, p. 243.
14.    Ten pat, p. 239.
15.    Ten pat, p. 239.
16.    Lietuvių enciklopedija, Boston, XXIII, p. 363.
17.    Aleksandras Merkelis, Antanas Smetona, New York, 1964, p. 606.
18.    Komunistas, p. 35.
19.    Myllyniemi, Die baltischep. 106.
20.    Komunistas, p. 35.
21.    Geriausias veikalas apie Stalino terorą tebėra Robert Conquest, The Great Terror, London, 1968.
22.    Besto biografija išspausdinta žurnale Der Stern, 1969, Nr. 13. Apie jo atminties susilpnėjimą rašoma Londono dienraštyje The Times, 1982 m. liepos 10 d.
23.    Heinz Hoehne, The Order of the Death's Head, New York, 1971, p. 751. Knyga originaliai išleista vokiečių kalba 1966 m. pavadinimu Der Orden un-ter dem Totenkopf.
24.    R. Žepkaitė, Diplomatija imperializmo tarnyboje, Vilnius, 1980, pp. 239 — 240.
25.    Ten pat, pp. 247 — 248.
26.    S. Raštikis, Kovose dėl Lietuvos, t. 1, Los Angeles, 1956, p. 591.
27.    Goliakevičius, Pasėsi vėją..., p. 12.
28.    Ten pat, p. 177.
29.    Hoehne, The Order..., pp. 318 — 331.
30.    Merkelis, Antanas Smetona, p. 533.
31.    Raštikis, Kovose dėl..., p. 591.
32.    Merkelis, Antanas Smetona, p. 534.
33.    Raštikis, Kovose dėl..., p. 592; Merkelis, Antanas Smetona, p. 534.
34.    Merkelis, Antanas Smetona, p. 533.
35.    Hoehne, The Order..., pp. 289 — 290.
36.    Goliakevičius, Pasėsi vėją..., pp. 174— 175.
37.    Navickas, TSRS vaidmuo..., p. 299.
38.    Žepkaitė, Diplomatija..., pp. 259 — 261.
39.    Raštikis, Kovose dėl... p. 605; Albert N. Tarulis, Soviet Policy toward the Baltic States, South Bend, 1959, pp. 137 — 138.
40.    Raštikis, Kovose dėl..., pp. 614 — 615.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai