Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DAR APIE ŽMOGŲ BE DIEVO PDF Spausdinti El. paštas
Retai išeivijos spaudoj tenka pasiskaityti intelektualinių ginčų — dažniau pasitaiko tuščia polemika, nereikalaujanti sunkaus protinio darbo. Tokia neištikimybė tiesai intelektualų tarpe nepateisinama. Ji įtaigauja intelektualinį nuosmukį.

Ištikimybė tiesai čia nereiškia ištikimybės dogmai, o verčiau atvirumą sunkiausiems gyvenimo klausimams (apie Dievą, moralę ir mirtį). Intelektualai nebijo gvildenti įvairius požiūrius į šiuos klausimus, kadangi jie trokšta giliau suprasti savo pačių žmogišką likimą amžinybės idėjos akivaizdoje.

Polemika siekia ne priešingą mintį išgvildenti, o verčiau ją pristatyti kaip absurdišką nesąmone. Todėl polemizuojant dažnai nesiskaitoma su tekstu, žodžiai tiksliai cituojami, bet mintys iškraipomos.

Šias pastabas nutariau padaryti, perskaičiusi apžvalginį straipsnelį "Žmogus be Dievo", išspausdintą "Akiračių" 1988 metų antrame numeryje. Ten šitaip cituojamas Trumpa: "Net ir mūsų Juozas Girnius nenori, ar nesugeba atskirti ateizmo nuo amoralizmo. Kur išsiskleidžia ateizmas", rašo jis, "ten iškyla ir amoralizmas, ir atvirkščiai, kur įsigali amoralizmas, ten išauga ir ateizmas". Tai jis vadina tiesiog užburtu ratu (Žmogus be Dievo, 1964, p. 85). Be abejo, tai sakydamas Girnius turi prieš akis Sovietų Sąjungą. Tačiau moralės ir tikėjimo atžvilgiu nelabai aišku, kas ką pralenkia: kapitalistiniai Vakarai, ar komunistiniai Rytai". (Patikslinimas: ši citata iš dr. Girniaus knygos randama ne 85, o 89 puslapyje).

Trumpa čia skundžiasi, kad dr. J. Girnius, panašiai kaip kun. Petras (knygos "Naktis" autorius), sumala ateizmą ir nemoralumą. Prieraše redaktorius įtaigauja, jog dr. Girnius taip pat sumala teizmą su moralumu: "Tie klausimai ypač įdomūs čia, Amerikoje, kur Dievo vardu kalba virš 300 įvairių religinių sektų, skelbiančių laisve, išvadavimą, stebuklus, o dažnai praktikuojančių sukčiavimą ir apgavystes".

Norint įrodyti, jog dr. Girnius šios klaidos nepadaro, reikia tik pasiskaityti sakinį, randamą tiesiai prieš Trumpos cituojamąjį: "... nesusipratimui išvengti įsakmiai pabrėžiame dar kartą, kad amoralizmu laikome ne asmeninį nedorumą ar nedoros skelbimą, o neradimą pagrindo į žmogų žvelgti moraliniu žvilgiu". Čia labai aiškiai dr. Girnius mus perspėja, jog neturėtume sutapatinti amoralizmą su nemoralumu. Taigi, jei jis glaudžiai susieja ateizmą su amoralizmu, jis nori, kad mes suprastumėme, jog jis taip darydamas nesieja ateizmo su nemoralumu.

Dr. Girnius dažnai perspėja mus nesutapatinti ateizmą su nemoralumu ar teizmą su moralumu. Pavyzdžiui, p. 126 - 127 jis rašo: "Nelygstamai išsiskiria doktrinos, o ne gyvi žmonės. Vienu atveju tikintysis gali gyventi taip, lyg Dievo nebūtų. Tai negyvo tikėjimo atvejis. Priešingai, antru atveju netikintysis gali gyventi taip, lyg Dievas būtų. Tai atvejis, kai teorinis ateizmas lyg sudūžta į sielos nerimą, nepatenkinamą nei gyvenimo džiaugsmu, nei žemės laime".

Arba vėl: "Tai tasai indiferentizmas, kuris, paskendęs kasdieniniuose rūpesčiuose, "neranda laiko" rūpintis ne tk Dievu, bet ir savimi pačiu kaip žmogumi. Toks indiferentizmas gali įsiviešpatauti ir daugiau ar mažiau yra faktiškai įsiviešpatavęs net tuose, kurie teoriškai Dievą pripažįsta, bet iš tiesų jį prisimena tik taip "retkarčiais", kai būna sukrečiami gyvenimo smūgiu". ("Žmogus be Dievo", p. 126).

Galėčiau rasti daug kitų pavyzdžių, kuriuose dr. Girnius aiškiai pareiškia, jog teizmas netapatus moralumui, ir ateizmas netapatus nemoralumui. Tačiau sugrįžkime prie sakinio, kuris taip Trumpai užkliuvo. Kąčiadr. Girnius norėjo pasakyti?

Savo knygoje "Žmogus be Dievo" dr. Juozas Girnius užsimoja apibrėžti naująjį humanistinį ateizmą, kilusį iš egzistencializmo. Jis skiria humanistinį ateizmą nuo tradicinio ateizmo, kuris besąlygiškai sutapatina žmogų su gamta. Labai skirtingas, anot dr. Girniaus, yra humanistinis ateizmas, kuris stengiasi suprasti žmogaus gilesnę esmę. Humanistinis ateizmas šios esmės neranda gamtoje (medžiagoje), o verčiau moralėj, kurios negalime gamtoje rasti.

Priešegzistencialistinis ateizmas yra neišskiriamai susijęs su tuo materializmu, kuris neranda "pagrindo į žmogų žvelgti moraliniu žvilgiu", kadangi, šiuo požiūriu, žmogus nestovi aukščiau gamtos. Šia prasme yra visai tikslu senąjį materializmą "užburtu ratu" sujungti su amoralizmu.

Gal aiškiausiai išryškėja dr. Juozo Girniaus mintis ten, kur jis nagrinėja Nietzsches ateizmą, griežtai skirdamas jį nuo tradicinio, "senojo" ateizmo. Jis taip rašo: "Senesnieji ateistai Dievo atsisakymą ėmė savaime suprantamu dalyku, nekeliančiu jokių naujų klausimų: kadangi Dievas tebuvo iliuzine fikcija, tai niekas ir nepasikeičia su jos subliuškimu.... Tokiu lengvu jausmu, lyg dulkių nusikratę, ateizmą skelbė ir senieji materialistai, ir pozityvistai, ir iš dalies marksistai". ("Žmogus be Dievo", p. 221).

Priešingai, Nietzsche suprato, jog Dievo praradimas yra sviedimas žmogaus į beprasmišką pasaulį, kuriame jis ieško prasmės, bet negali jos rasti. Apie dabarties filosofinio ateizmo pagrindinį bruožą dr. Juozas Girnius taip rašo: "Pirma, tai yra ateizmas, kuris save suvokia humanizmu ir yra būdingas nebe visuomeninėmis ideologijomis, o moraliniu žmogaus rūpesčiu savimi pačiu — žmogiškąja egzistencija". ("Žmogus be Dievo", p. 225).

Humanistinio ateizmo dr. Girnius nesieja nei su amoralizmu, kuris būdingas tradiciniam ateizmui, nei su nemoralumu, kurį galime rasti ir teistų ir ateistų tarpe. Verčiau, plačiai išgvildenus pagrindinio humanistinio ateizmo atstovo (Nietzsches) mintis, jis apšviečia tragišką šio požiūrio dilemą. Atsisakydami Dievo, bet pripažindami moralinę žmogaus esmę, jie prakeikti ieškoti Dievo, niekada jo nerasdami.

Įdomu pastebėti, jog dr. Juozo Girniaus mintį išgvildenti ir suprasti nebijojo žmogus iš Tarybų Lietuvos. Jonas Sakalauskas "Tarybinio mokytojo" 1984 metų birželio numeryje taip rašo: "Grįždami prie amoralumo priežasčių, kurias bandoma priskirti ateizmui, priminsime bažnytininkams žinomo lietuvių išeivijos filosofo Juozo Girniaus žodžius: 'Ne ateizmas ir ne religija apsprendžia dorovę'. Nors J. Girnius yra tolimas marksistinei dorovinei sampratai, bet būdamas mokslininkas, negali sutikti su nepagrįstu tvirtinimu, kad religija gali nulemti dorovę".

Būtų malonu, kad ir mes, laisvuose Vakaruose, panašiai atvirai žvelgtume į Dievo klausimą. Gilesnio mąstymo procese dr. Juozo Girniaus knyga pasireiškia kaip svarbiausia ir įdomiausia knyga, šiuo klausimu parašyta lietuvių filosofijos istorijoje.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai