| |
|
|
|
DOKUMENTACIJA, LIEČIANTI LENKIJOS ULTIMATUMĄ LIETUVAI |
 |
 |
 |
Klaidos atitaisymas
Didžiai gerbiamas Aidų Redaktoriau,
Kreipiuosi į Tamstą, prašydama paskelbti Aiduose mano čia pridėtus raštus, kurie siekia atšaukti istorinę klaidą, pasklidusią istorijografljoje. Tai liečia Lietuvos Nepriklausomybės Akto 1918.11.16 signataro inž. Stanislovo Narutavičiaus sūnų Kazimierą Narutavičių. Reikalas yra toks. Inž. Jonas Augustaitis savo straipsniuose Čikagos Naujienose ir atspaude (J. Augustaitis, "Antanas Smetona ir jo veikla", 1965, 110 ir 112 p.p. — A. Merkelio knygos kritika) yra paskelbęs — esą Kazimieras Narutavičius dalyvavęs Lenkijos vyriausybės 1939 .III .18 nusiųstojo Lietuvos vyriausybei ultimatumo paruošime. Šią neteisingą informaciją yra perėmęs lenkų istorikas J. Ochmanski savo veikale "Historia Litvoy" (1967, 285 ir 286 p .p.) ir ji yra patekusi ir į lietuvių spaudą. Kazimiero Narutavičiaus pastangomis ši neteisinga žinia jau yra eliminuota iš J. Ochmanskio knygos "Historia Littcy" antrosios laidos, pasirodžiusios 1983 m., tačiau jos atšaukimo mūsų spaudoje iki šiol nėra. Kad Kazimieras Narutavičius dėjo pastangas tai padaryti, liudija čia pridėtas buv. Lietuvos užsienio reikalų ministro Stasio Lozoraičio laiškas (kopija), rašytas Romoje 1969 .XI .22. Tas dementi nėra pasiekęs lietuvių spaudos, gi St. Lozoraitis mirė 1983.XII.24, o Kazimieras Narutavičius — 1987.V.22.
Paskelbimas mano čia pridėtos medžiagos galėtų atitaisyti neteisybę, padarytą garbingam Narutavičių vardui . Minėtą medžiagą esu gavusi iš Narutavičių ir Zubovų archyvų saugotojų. Man atrodo, kad šia proga būtų svarbu iškelti viešumon Lietuvos Nepriklausomybės Akto 1918.11.16 signataro laišką, rašytą dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą — 1914.111.14, nes tai yra istorinis dokumentas, kuris supažindina mus su signataro pažiūromis ir parodo, kad šio šimtmečio pradžioje buvo dvarininkų, kurie ne tik suprato, bet ir aktyviai rėmė lietuvių tautinio atgimimo sąjūdį, o šis klausimas dar nėra pas mus tinkamai nušviestas. Mano nuomone, jis turėtų būti įdomus mūsų visuomenei Lietuvoje ir išeivijoje.
Prašau priimti mano geriausius linkėjimus ir gilią pagarbą.
Vanda Daugirdaitė - Sruogienė
Post Scriptum. Paaiškinimas prie ministro St. Lozoraičio čia pridėto laiško.
St. Lozoraičio laiške, rašytame Romoje 1969.XI.22, yra paminėtas T. P. Tai yra Tadas Petkevičius, man gerai pažįstamas ir artimas žmogus (1893. III. 27 — 1964.III. 10). Nors pats buvo kilęs iš bajorų, bet griežtai smerkė luomų santvarką ir reiškėsi kaip karštas Lietuvos patriotas, nepriklausomos Lietuvos entuziastingas šalininkas ir vienas iš jos kūrėjų. Dar būdamas studentu Maskvos universitete, uoliai studijavo tarptautinę teisę, nujausdamas, kad kovoje už nepriklausomybę ir eventualiai ją atgavus, tos žinios būtų naudingos. Ir tikrai, per visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį išbuvo užsienio reikalų ministerijos konsultantu, žinomas kaip vienas iš giliausiai pažinusių tą sritį. Lygiagrečiai jis profesoriavo Kauno, vėliau Vilniaus Lietuvos universitete. Pirmosios sovietų okupacijos metu buvo kalinamas Vorkutoje. Jo nuopelnu ir pastangomis, ne vienas abejojantis Lietuvos savarankumu jaunuolis buvo Tado Petkevičiaus nukreiptas į teisingą lietuvišką kelią — jų tarpe sustiprino ir aušrininko Motiejaus Lozoraičio sūnų Stasį ir dukrą Juliją.
Priedai:
1. Ministro Stasio Lozoraičio laiškas K. Narutavičiui.
2. Ištraukos iš J. Ochmanskio "Historia Litwy".
3. Ištraukos iš J Augustaičio atspaudo iš "Naujienų".
4. Lietuvos Nepriklausomybės Akto 1918.11.16 signataro Stanislovo Narutavičiaus laiškas V. Zubovui, Sr., 1914 m.
Papildomos informacijos apie Narutavičių
Šia proga norėčiau dar pridėti žinių apie Narutavičius. Tai šeima, kilusi iš senųjų žemaičių bajorų, pasižymėjusi glaudžiais ryšiais su lietuvių visuomene, aktyviai dalyvavusi lietuvių tautos atgimimo sąjūdyje. Spaudos draudimo metu Breivikių dvarelyje kaimiečių vaikai buvo mokomi skaityti ir rašyti žemaitiškai. Narutavičiai rūpinosi švietimu. Neturtingų valstiečių sūnų, vėliau tapusj poetu — Butkų Juzę, globojo ir šelpė nuo pat vaikystės, slaugė ir savo lėšomis gydė sunkioje ligoje, leido jį j mokslą. Narutavičių jaunimas artimai bendravo su lietuvių jaunimu, su studentija, sekė lietuvių kultūros gyvenimą.
1918 m. Akto signataras S. Narutavičius buvo vedęs Eleną Bilevičiūtę, vieną iš pirmųjų mokytų lietuvaičių, baigusią filosofiją - pedagogiką užsienyje, Ziiriche. Ji kilusi iš žymios žemaičių bajorų šeimos, kurios atstovai praeityje būdavo žemaičių seniūnais, turėjo kitus aukštus postus ir davė gražiai mūsų kraštui tarnavusių žmonių. Jos sesuo Sofija buvo ištekėjusi už grafo Zubovo, ruso, kuris tapo vienu žymiausių mūsų visuomenininkų ir kuris ne tik visai sulietuvėjo, bet davė mums vaikų — tikrų, gerų patriotų. Anūkas Vladimiras Sr. (kuriam Narutavičius rašė mano nusiųstą Jums laišką), yra vedęs M. K. Čiurlionio dukrą ir sukūręs gausią lietuvišką šeimą. Kita anūkė, Aleksandra Fledžinskaitė - Kašubienė, gyvenanti New Yorke, yra žinoma dailininkė. Kiti palikuonys irgi reiškiasi mūsų kultūros gyvenime. Kašubienės brolis Jurgis, garsėjantis kaip vienas geriausių muzikų — čelistų Lietuvoje, buvo muz. konservatorijos profesorius, kaip ir jo sūnus Putinas Fledžinskas. Galėčiau dar daug vardų paminėti. Čiurlionytės vyras, jau pensininkas, neseniai yra parašęs knygą apie iki šiol mažai žinomą architektą (XVIII a.} Žebrauską. Knygą (V. Zubovas: "Tomas Žebrauskas ir jo mokiniai") recenzavo Alė Būta. Žr. Aidai, 1987, Nr. 2, p. 138. — Bed.
Stanislovo Narutavičiaus brolis Gabrielius, europinio garso inžinierius, 1922 m. buvo Lenkijos visuomenės darbų ministru ir jo įsakymu buvo išlaisvinta garsioji lietuvių kalinių grupė. Atmintina, kad 1922 m. Gabrielius Narutavičius, išrinktas Lenkijos prezidentu, tuoj po dviejų dienų buvo nušautas.
Apie Stanislovo Narutavičiaus pažiūras, kurias visa šeima buvo perėmusi, liudija čia pateikiamas jo laiškas irgi žymiam Lietuvos visuomenininkui Vladimirui Zubovui Sr. įsidėmėtina, kad tas laiškas buvo rašytas 1914 m. Tai įdomus mūsų kultūros istorijai dokumentas. Apie Narutavičius žiūr. Lietuvių enciklopedijoje t. XX, p. 15-16.
Grįžtant prie Zubovų, dar verta priminti, kad jie yra palikuonys garsiųjų Zubovų, kurių vienas, Platonas, buvo carienės Kotrynos II meilužis ir išjos malonės buvo gavęs kone trečdalį Lietuvos žemių, stambių dvarų. Kadangi jis pats vaikų neturėjo, jo turtus paveldėjo jo brolis, buvęs Kauno gubernijos bajorų vadas, kaip ir jo sūnus. Jau mano minėto Vladimiro Sr. tėvas Mykolas ir jo žmona Aleksandra reiškėsi dideliu palankumu lietuviams, buvo pavyzdingi ūkininkai ir garsėjo humaniškumu, savo darbininkų globa. Jo žmona, kaip "Freilina" caro Aleksandro II, rašė jam laiškus, prašydama grąžinti lietuviams spaudą, o patsai Vladimiras buvo sudaręs ypatingai geras sąlygas savo dvarų darbininkams, keliasdešimt savo tarnautojų vaikų leido savo lėšomis į mokslus. Iš jų išaugo žymūs mūsų kultūros darbuotojai, pavyzdžiui, neseniai mirusi šimtametė gydytoja Galkytė - Bylienė buvo mūsų pirmoji moteris gydytoja, žinomas aklųjų globėjas ir jų organizacijos kūrėjas prof. dr. Juozas Nemeikša ir daug kitų. Sofija Bilevičiūtė - Zubovienė turėjo didelės, labai gražios įtakos Šiaulių jaunimui kaip pedagogė ir humanistė. Prie žemės reformos šeima buvo prisitaikiusi ir davė gerą pavyzdį apylinkės ūkininkams.
Grafas Vladimiras Sr. pagarsėjo kaip socialdemokratas, net Kapsuko globėjas. Tai buvo prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir su bolševizmu nieko neturėjo. Jo antroji žmona 1941 m. buvo komunistų išvežta į Sibirą ir ten nusižudė, neiškentusi kankinimų... Jis pats jau buvo miręs.
Ministro Stasio Lozoraičio laiškas K. Narutavičiui
Roma, 1969.XI.22 Via Po 40
Didžiai Gerbiamas Ponas Narutavičiau,
Esu gavęs Tamstos malonų laišką iš XI. 10. Pirmas laiškas, apie kurį Tamsta mini, buvo čia gautas, man esant ilgesnį laiką Amerikoje. Kaip dabar paaiškėjo, laiškas užsigulėjo ir dėl apgailėtino nesusipratimo buvo padėtas į archyvą. Aš gailiuosi, kad tik dabar galiu parašyti Tamstai rūpimais klausimais.
Atsakydamas Tamstai, aš įsakmiai dementuoju prof. J. Ochmanski'o knygoje "Historia Litvvy" išdėstytus — neteisingus bei nepagrįstus — teigimus, esą Tamsta prisidėjęs prie Lenkijos ultimatumo Lietuvai paruošimo bei įteikimo.
Šia proga konstatuoju štai ką: Tamsta važinėjai privačiai į Varšuvą ir susisiekdavai su tenykščiais politiniais sluoksniais mano prašomas ir su kitų atitinkamų Lietuvos valstybės instancijų žinia.
Tamstos kelionių tikslas buvo veikti prieš vis didesnį Lenkijos vyriausybės daromą į Lietuvą spaudimą ir tuo atslūginti atmosferą tarp abiejų valstybių.
Aš prašiau Tamstą apsiimti palaikyti kalbamus kontaktus, nes Tamstos giminystės ryšiai su nužudytuoju Lenkijos prezidentu G. Narutavičium teikė Tamstai galimybę prieiti prie aukščiau paminėtų Varšuvos sluoksnių.
Be to, Tamstą tam uždaviniui atlikti man rekomendavo mano artimiausias draugas T. P. Susipažinęs su Tamsta, aš turėjau progą įsitikinti, jog T. P. labai palanki rekomendacija tikrai atvaizdavo Tamstos, Lietuvos Nepriklausomybės Akto Signataro sūnaus, asmenines savybes ir ištikimybę Lietuvos valstybei.
Prisiimtą uždavinį Tamsta vykdei lojaliai, žiūrėdamas Lietuvos interesų. Nelemtas ir nelauktas, Lenkijos vyriausybės smurto aktas — ultimatumas Lietuvai — sunkiai įskaudinęs lietuvių tautą, sutrukdė mūsų vyriausybės jau nuo seniau dėtas pastangas pasiekti atoslūgio su Lenkija, kuris rūpėjo ir Tamstai.
Šitokiomis aplinkybėmis aš tikiuosi, jog prof. Ochmanski, persvarstęs šį klausimą, įmatys, kad jo knygoje pakartoti teigimai yra, kaip sako vokiečiai, "aus der Luft begriffen". O dar tiksliau kalbant — kad tai yra iš apnuodyto oro paimti pikti prasimanymai. Beje, ta aplinkybė, kad jie jau anksčiau buvo kur paskelbti, nė kiek jų pobūdžio nepakeičia.
Galop, aš konstatuoju — ne istorijai, bet kronikai — kad tie gandai sudaro taip pat ir prieš mane, ano meto užsienio reikalų ministerį, nukreiptos primityvios provokacijos dalį.
Maloniai prisimindamas Tamstos bendradarbiavimą ir mūsų asmeninius santykius, aš džiaugčiausi, jei galėčiau kada nors susitikti su Tamsta Romoje.
Reiškia gilią pagarbą ir gražiausius linkėjimus.
(pas.) Lozoraitis
Ištraukos iš J. Ochmanskio "Historia Litwy":
"... Lozoraitis tarėsi šiais reikalais su lenkų užsienio reikalų ministru Juzefu Becku Ženevoje 1935m. rugsėjo mėn. Paskui slaptas derybas vedė Lozoraičio patikėtinis Lietuvos pilietis Kazimieras Narutavičius (buvo Lenkijos prezidento Gabrieliaus Narutavičiaus brolio sūnus), kuris važinėjo iš Kauno į Varšuvą per Rygą".
285 pssl.
"... Tuo momentu, kada ultimatumas buvo išsiųstas, lenkų vyriausybė jau žinojo, kad Lietuva jį priims. Apie tai užtikrino lietuvių siųstasis K. Narutavičius, kalbėdamas su Becku".
286 p.
Ištraukos iš J. Augustaičio knygos "Antanas Smetona ir jo veikla" (atspaudas iš "Naujienų", 1965 A. Merkelio knygos kritika):
Toliau, Lietuvos - Lenkijos santykių užmezgimo reikalu 1935 metų rugsėjo mėn. Ženevoje slaptai kalbėjosi jau pats Lozoraitis su Lenkijos užsienių reikalų ministeriu pulk. Beku. Į Lietuvą korespondento teisėmis buvo atsiųstas Lenkijos žurnalistas Katelbachas, o į Varšuvą nuvažiavo buvęs Aido vyr. redaktorius V. Gustainis. Tačiau jie abudu 1937 metais grįžo vėl į savo tėvynes.
Patikimesnis p. Lozoraičio agentas santykiams su Lenkija užmegzti buvo agr. Kazys Narutavičius iš Breivikų dvaro, prie Alsėdžių, St. Narutavičiaus (pasirašiusio Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo aktą) sūnus. Jis važinėjo per Rygą tarp Kauno ir Varšuvos iki pat ultimatumo dienos ir ultimatumo metu sėdėjo Varšuvoje. Slaptos derybos su lenkais ėjo visą laiką ir sustojo tik trumpai prieš ultimatumą, kai lenkų teigimu, po pasitarimų 1938 m. sausio ir vasario mėnesiais lietuviai lenkams nedavę atsakymo dėl susitikimų vietos ir laiko. Tuos 1938 m. sausio - vasario mėn. pasitarimus su lenkais mini ir A. Merkelis pusi. 492. Išeina, visą laiką buvo su lenkais slaptai kalbamasi, tik Lietuvos vyriausybė nedrįso tų santykių užmegzti išsižadėdama Vilniaus" (pusi. 494).
Paskutinį kartą prieš ultimatumo įteikimą apsilankiusiam pas Becką p. K. Narutavičiui Beckas dar pakartotinai jo (Narutavičiaus) klausė, ar Lietuva tikrai nori santykių, ar neapvilsianti jo (Becko)? Narutavičiui užtikrinus, kad Lietuva tikrai nori santykių, ultimatumas buvo įteiktas 1938 metų kovo 17 dieną per Lietuvos atstovą Estijoje. Tą man pasakojo pats Narutavičius po ultimatumo įteikimo Varšuvoje laike geležinkelių susisiekimo konferencijos, būdamas Varšuvoje ir net dalyvaudamas konferencijos dalyviams suruoštame Šembeko (viceministerio) priėmime.
A. Merkelis aprašydamas ultimatumo įteikimą ir jojo priėmimą tvirtina, "kad Lietuvos vyriausybei kitokios išeities nebuvo ir jį priimdama ji pasielgė išmintingai" (pusi. 491). Ir tai savo nuomonei pagrįsti jis remiasi "Documents on German Foreign Policy, 1918 - 1945, Series I, Vol. V, June 1937 - March 1939".
Kopija:
Stanislovo Narutavičiaus, Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo akto 1918.11.16 signataro, Lietuvos dvarininko, advokato laiškas agronomui Vladimirui Zubovui Sr. (Originalas lenkų kalba saugomas šeimos archyve Lietuvoje.)
Brevikiai, 1914. III. 14
Mielas Vladimirai!
Labai mane sudominai, parašęs apie sumanymą organizuoti Šiauliuose Žemės Ūkio Dr-ją. Apie tai jau esu skaitęs užuominas "Lietuvos Žiniose" ir kituose laikraščiuose. Labai prašyčiau Tave pranešti man, ar šitos draugijos įstatuose yra koks paragrafas, kuris pabrėžia jos lietuviškumą, ar diskusijos, atskaitomybės knygos bei susirašinėjimas numatomi vesti lietuvių kalba.
Tikrai, "Vilnis" pasiekė net mane: joje matyti platus užsimojimas ir jaunatviška dvasia. Jos pasirodymas yra įdomus simptomatinis reiškinys, nes beveik tuo pat laiku Varšuvoje yra išėjęs naujas leidinys, dargi dienraštis, "Nowa Myšl" (Naujoji Mintis, V. S.). Matyt, kad revoliucinė energija iš viso Rusijoje vėl auga. Tačiau "Vilnis" dar yra neišlyginta, pavyzdžiui, puola "Lietuvių Žinias", stačiai jas plūsta, stato viename lygyje su nacionalistais, prikaišioja klerikalizmą ir nesirūpinimą žemesniųjų tautų sluoksnių reikalais. Kodėl ji tai daro? Juk tų priekaištų neteisingumas kiekvienam yra aiškus. O netiesa galutinėje sąskaitoje niekam nėra naudinga. Taip pat "Vilnis" netinkamu būdu pabrėžia savo tarptautiškumą. Vietoje apibūdinti jį teigiamai ir kalbėti apie reikalingumą visų šalių proletariatui jungtis, ji pradeda iš kito galo: brutaliai peikia bet kokį rūpinimąsi lietuvybe. Skaitytojas juk turi pastebėti, kad ir pati "Vilnis" rašo lietuviškai.
Kiekvienas turi skaitytis su sąlygomis, kuriomis jis veikia, bet ne vadovautis abstrakcijomis. Visai ignoruoti tautiškumo klausimą galima, tik užmerkiant akis realybei ir gyvenant fikcijoje, galvojant, kad jau visų tautų padėtis yra lygi ir kad reikia tik nepabrėžti tų nereikalingų ir nepageidaujamų skirtumų tarp žmonių, kurie trukdo jausti darbo žmonių solidarumą.
Juk yra didelis skirtumas tarp gyvuliško nacionalizmo, kuris žadina neapykantą kitoms tautoms, žmonėms, nepriklausantiems tam pačiam kiemui, tarp reakcinio patriotizmo, besistengiančio nacionalistinio gaisro pagalba nukreipti savo visuomenės dėmesį į šalį nuo kitų, svarbesnių reikalų, tarp patriotizmo žmonių be atodairos, be gailesčio persekiojančių savo ideologinius priešus ir — nacionalizmo, patriotizmo visų tų, kurie yra gimę pavergtoje šalyje ir kurie priklauso nuo kitų. Asmuo, jautrus kitų vargams, užjaučia ne tiktai tuos, kurių pilvas tuščias ir kurie sunkiai dirba, bet ypač užjaučia tuos, kurie gyvena ten, kur bado nėra, bet kur negalima patenkinti savo dvasios poreikių.
Šiais laikais visame civilizuotame pasaulyje kultūros demokratizacija pažadino patriotizmą labiausiai engiamų tautų tarpe — tų tautų, kurių kalba išsilaikė vien liaudyje. Plačioms tų tautų masėms yra nepasiekiami mokslo laimėjimai, sukaupti knygose ir raštuose svetimomis kalbomis. Atsiranda būtinas reikalas kurti literatūrą liaudžiai jos gimtąja kalba. Tačiau švietimui plintant, to nepakanka. Elementai, kuriuos toji liaudžiai skirta literatūra kiek įsąmonino, kurie siekia pakilti aukščiau pilko kaimiečio gyvenimo lygio, neturėdami savų visuomenės institucijų ir negaudami gilesnio pasitenkinimo iš savos, dar jaunos ir neturtingos literatūros, griebiasi svetimos, gaudo kitos tautos kultūros laimėjimus — imasi juos iš tos tautos, kuri jiems artimiausia, arba tos, kuri jiems labiausiai imponuoja. Šitie liaudies kultūros adaptai (sekėjai — V. S.) labai greit nutausta ir dažniausiai išvyksta iš savo gimtojo krašto. Tuo būdu daroma labai didelė skriauda tautai. Nuolatinis jau kultūrai laimėto elemento pasitraukimas neleidžia savajai kultūrai stiprėti, bręsti ir suformuoti tinkamą jos branduolį. Liaudies švietimo lygis auga lėtai, beveik lieka be pasikeitimų. Didėja tik kitų kultūrų sekimas, taip pat ir noras skaityti — iš to seka liaudyje literatūros paklausa. Ir tenka vis iš naujo veikti į mases per tą pačią populiarią literatūrą, dedant tam vis daugiau pastangų. Cia vėl nėra įmanoma remtis bent kokiu rimtesniu kultūriniu pagrindu: atskiri vienetai, tos kultūros pagalba išsinėrę iš tamsios masės į paviršių, bematant prisijungia prie kitų, laimingesnių tautų ir iš savo krašto išvyksta kitur. Žinoma, čia nekalbu apie išimtis, tik imu "im grossen Ganzen". Tokiu būdu susidaro tiesiog tragiška padėtis, lyg kokia Da-naidžių bačka, kuri amžinai pripildoma, o vis lieka tuščia. Yra net blogiau, nes pati bačka prakiūra ir griūva. Tuo būdu vis daugiau geriausių, veikliausių, elementų pasitraukia iš mūsų krašto, o mūsų lietuviškoji dirva vis labiau nualinama.
Sėdžiu čionai kaime ilgą laiką ir stebiu gyvenimo raidą, gerai matau, kad visai ne vien tuščias pilvas, ne skurdas išstumia žmones iš tėvynės ir liepia jiems laimės ieškoti kitur. Pasitraukia ne vien bernai samdiniai, kurie, tarp kito ko neblogai uždirba, bet pasitraukia ir pasiturintieji ūkininkai, net vienturčiai sūnūs. Išvyksta ir patys ūkininkai, išnuo-muodami visą savo žemę arba net ją parduodami. Štai mano kalvis, kuris uždirbdavo pas mane ir dar kiek daugiau iš šalies 500 su viršum rublių per metus, jau ketvirtus metus gyvena Amerikoje. Ten jis nedaugiau uždirba, nes turi sužalotą koją, tačiau "gyvena kaip žmogus" ir, anot jo paties laiško žodžių, "yra pats sau ponas". O tą laišką jis man parašė jau pusiau angliškai. Dauguma tų, kurie iškilo aukščiau iš bendro savo tamsios liaudies lygio ir kiek lyžtelėjo svetimos, aukštesnės kultūros, pradeda iš aukšto žiūrėti į savo tautiečius ir niekinti savo kilmę. Jis/ net bendraudamas su kitataučiais,pradeda jos gėdintis. Ir tokių matome daugybę, ištisas minias, o idėjos žmonių lieka tik saujelė ir jų jėgos nūdien yra per-silpnos, kad galėtų sustabdyti tą fatališką procesą, kuris vyksta prieš mūsų akis ir kuris veda prie mūsų kilnios lietuvių tautos sunaikinimo, sumenkinimo. Todėl ir jos ateitis atrodo tamsi bei niūri.
Ką gi galės padėti ateityje ir geriausia visuomeninė tvarka, teisingiausias turto padalijimas, jeigu tai galėtų būti įgyvendinta, kuomet pati tauta per tą laiką bus visai sunykusi? Įsivaizduokime tiktai tą būsimąjį rytojų: tauta, išpompuota iš stipriausių, gabiausių asmenybių, liks pilkąja mase, kurios paviršiuje atsiras menkiausi, silpniausi, patys bailiausi ir klailiausi vienetai; kalbos atžvilgiu žmonės bus išsekę, netekę savo charakterio, o būdami veikiami kaimynų — lenkų, latvių, vokiečių, gudų, ypačiai rusų — nes pavergti, niekinami, kad ir nenoromis būna priversti jiems pataikauti ir priimti visokiais būdais, "geruoju bei piktuoju" jiems primetamą rusų kalbą — tokie žmonės bus visada tik šiukšlynas, visiška menkysta. Kaip galima tokią padėtį ignoruoti, neužjausti tautos ir neapgailestauti jos likimo.
Nelaimingoji lietuvių tauta! Kad ji būtų laisva, kad jai būtų leista tvarkytis autonomiškai (atsiminkime, kad laiškas rašytas 1914 m. — V. S.), ji galėtų labai greit susiorganizuoti. Tada ji sustiprėtų, sužibėtų savita, sava kultūra, kuri visa galia pasireikštų ir išsivystytų joje dideli lobiai, teigiamos jos savybės — teigiamos ir originalios dvasios savybės. Tuo būdu būtų duotas didžiai vertingas įnašas ir į pasaulinę kultūrą.
Juk 1905 m. esame matę, kas vyko. Kai tik buvo pašalinti nusigandę valdžios pareigūnai, bematant paprastose valstiečių masėse pasireiškė organizacijos pajautimas. Visur, kur tik buvo susidariusios palankesnės sąlygos, pati liaudis susirado sau vadus ir įvedė tvarką. Niekas niekam nekeršijo už praeityje patirtas skriaudas, nereiškė laukinių žmonių instinktų. Buvo tik entuziastingai sveikinama laisvės valanda, buvo galima atsidusti, numetus per amžius slegiamą jungą.
O Vilniaus seimas, į kurį suvažiavo daugiau kaip 3000 atstovų, išrinktų visuose Rusijos okupuotuose valsčiuose, dalyvaujant ir svečiams iš Prūsų Lietuvos. Po pirmųjų, neišvengiamai audringų scenų, kokia ten viešpatavo tvarka ir sutarimas! Ir, nors nebuvo jokios valdžios atstovų ir jokia išorinė jėga nevaržė dalyvių veiklos, bet kaip tame seime reiškėsi didinga ir kilni Lietuvių tautos siela!
Ano meto nuotaika persimetė ir į tolimus emigrantus įvairiose šalyse. Daug jų, nepaisydami atstumų, jūrų bei okeano, masiškai atskubėjo į tėvynę, dažnai išleisdami paskutinius savo uždirbtus grašius. Tai yra labai įdomus reiškinys. Tų emigrantų nepaviliojo uždarbis revoliucijos apimtoje Rusijoje; juos patraukė Lietuvos laisvės viltis — viltis, kad ir savo tėvynėje jie galės "gyventi kaip žmonės". Vargšai, jiems teko nusivilti, bet kartu jie davė mums vieną iš džiuginančių įrodymų, kad Lietuva dar turi patraukiančią jėgą; kad ji vis dar gyvena kaip tautinis organizmas ir kad dar nėra vėlu dirbti vardan jos geresnės ateities. Neduokime tad jai nykti — kiek tai nuo mūsų priklauso. Turime griebtis darbo kuo energingiausiai, nes padėtis skubiai blogėja. Yra daug darbo, kurį reikia atlikti. Jo yra tiek daug ir jis toks įvairus, kad jam atlikti reikia daugybės žmonių bei išteklių. Todėl reikia veikti plačiose masėse žodžiu ir raštu ir pritraukti lietuvybės reikalui visa, kas tik įmanoma. Nelaikąs dabar spjaudyti vieni kitiems į akis, pravardžiuoti "buržujais" ar kitaip. Kuomet laivas skęsta jūroje ir vanduo veržiasi pro skyles, kiekvienas privalo skubėti prie pompos. Kiekvienas tada yra geras, kas jis bebūtų.
Reikia stumti pirmyn vispusišką jaunos lietuvių kultūros augimą. Ji turi kuo greičiausiai stiprėti ir klestėti, kad galėtų bent kiek patenkinti jau aukštesnes aspiracijas. Turėtų būti sukurta kuo daugiausia institucijų, lietuviškų visuomenės organizacijų, kuriose lietuvių kalba užimtų pirmąją vietą. Tai ypač svarbu, nes tuo būdu žadintume liaudyje pagarbą gimtajai kalbai ir tuo pačiu apsaugotume tautiečius nuo atsimetimo nuo Lietuvos. Mes, inteligentai, nors ir kalbėtume namuose nelietuviškai, turime labai rūpintis lietuvybe. Turime lietuvių kalbai rodyti pagarbą ir kalbėti lietuviškai viešai bei taisyklingai, tuo duodami liaudžiai pavyzdį.
Tiktai tokiu būdu galima sėkmingai išvystyti visuomeninę veiklą, kuri turėtų tapti vienu iš svarbiausių faktorių. Tiktai gerų žmonių pastangos galėtų pasiekti Lietuvos atgimimą.
Vis dėlto manau, kad esu per plačiai parašęs. Kažin, ar turėjai kantrybės tą mano raštą perskaityti? Tik vieną kartą (gal ir du) savaitėje važinėju į Telšius pas savuosius. Likusį laiką praleidžiu vienas Brevikiuose.
Būk sveikas, širdingai bučiuoju.
(pasirašė) Stanislovas
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
