Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVOS DAILĖ SOCIALISTINIO REALIZMO KONTEKSTE PDF Spausdinti El. paštas
alt

"Menas, kaip pavydus karalius, nepakenčia kišimosi į jo reikalus" — rašė XX a. prancūzų filosofas Jacques Maritain.

Iššūkis meno suverenitetui yra grėsmė jo laisvei. Meno suverenumui gresia moralės nurodymai, kad vieni meno kūriniai žmogui geri ir naudingi, o kiti žalingi. Siaušdamiesi prieš šią invaziją menininkai visais laikais reikalauja laisvės sekti meno, ir tiktai meno taisyklėmis, kad jaustųsi tikraisiais menininkais.

Išorinės jėgos, kurios imasi subordinuoti meną pagal moralės diktatą, tučtuojau kelia pavojų jo laisvei ir jj griauna.

Nenuklystant į meno problemų girią ir neskęstant dabartinių visuomenės problemų jūroje, nori nenori tenka suschematinti mintis. Keliomis tokiomis mėginu išreikšti savo požiūrį į Lietuvos dailę šiame savo pranešime, žvelgdama j Lietuvą jau iš Amerikos žemyno, prabuvusi čionai jau 10 mėnesių.

Pranešimas IV Kultūros kongrese Toronte (1988 birželio 25 - 2,7 d.).

Dailė daugeliui žmonių visą gyvenimą išlieka "Terra incognita" (nepažįstamoji žemė). Tačiau nepriklausomai nuo to dailėje, kaip ir visame mene, lieka kiekvienos žmonių kartos atspindys, žmogaus kelionės žemėje atspindys. Juk dailė yra ne vien tik formalioji struktūra, bet ir istorijos atskleidimas: menas kalba apie vertes, idealus ir aspiracijas tos kultūros, kuri jį pagimdo.

Lietuvos menas išliko Vakarų kultūros vagoje, kurios giliausios gelmės neša humanizmo idealus.

Paprašyta kalbėti apie Lietuvos dailę be pavardžių, pasirenku neminėti ir konkrečių datų. Lieka galbūt įdomiausias, bet ir rizikingiausias dailės gyvenimo mastelis — asmeninis apibendrintas dailės situacijos dabartinėje socialinėje Lietuvos aplinkoje įspūdis. Taigi "veiksmų arena" — Lietuva su visais jos istorijos faktais. Laikas — XX a. antroji pusė su visomis valdančiomis idėjomis. Pagaliau kultūros lygmuo: menas — visuomenės veidrodis. Požiūrio taškas šiuo kartu mano — individualus, kylantis labiau iš asmeninio patyrimo, negu iš meno kritikos metodologijos.

Pirmasis iš paminėtųjų kultūros faktorių visiems čia esantiems yra aiškesnis negu aiškus. Lietuva po II pasaulinio karo liko susiaurintame žemės plote, tačiau ten, kur buvusi, ir dar "Maskvos Didžiosios Imperijos" istorinių faktų "šviesoje". Antrasis faktorius — idėjos — ilgainiui niekam nebeliko aiškios. Tai parodo ir atvirumo vėjai, išpūtę sostus iš po ilgai neliečiamų tiesų. Gyvenimas, tų vadovaujančių idėjų vedinas, lyg ir keitėsi kaip upė, lyg ir stovėjo kaip užžėlusi kūdra. Galų gale niekam nebeaišku, kur nuneš atvirų minčių sūkuriai. Tad trečiąjį kultūros lygmenį — meną — sąžiningiausiai būtų nupiešti kaip nematomąją mėnulio pusę, nors meninė kūryba Lietuvoje gyva, ir dar kaip gyva! Priežastys tokio migloto "portreto" būtų visai pamesti meno vertinimo kriterijai. Bet meno apskritai ir dailės konkrečiai proceso gyvybę liudija jau kelis pastaruosius metus Lietuvos spaudoje randamos iš sustabarėjimo išsivaduojančios mintys, iš kurių ne viena remiuosi ir savo pranešime.

Minimojo laikotarpio lietuvių dailės turinys, forma ir dailės vertinimo klausimai yra neatplėšiami nuo šių, aukščiau suminėtųjų kultūros veiksnių ir aplinkybių. Todėl ant šio "stuburo" pamėginsiu suverti keletą tezių, kurių autorystės teisę pasilieku sau, neprimesdama atsakomnybės už kam nors nepatinkančias mintis — nei mokykloms, kuriose mokiausi, nei spalvotoms santvarkoms, nei kam kitam.

Įdomiausia tikrajame, o ne pseudomene yra tai, kad koks jis bebūtų, kaip mes jį bevertintume, jis yra mūsų visų gyvenimų negailestingas atspindys, stebuklingu būdu paliekantis mūsų portretą ateities kartoms. Taip ir Lietuvos dailė yra Lietuvos likimo liudininkė — dviprasmiško ir dviveidžio gyvenimo per kelis pastaruosius dešimtmečius liudininkė.

Kodėl dviveidžio? Ogi štai kai kurie nesutapimai teorijoje ir jos sekime:

Teorija
1. Menas tarnauja liaudžiai.

Praktika
Nurodymai kaip tarnauti gaunami ne tiek iš liaudies, kiek "iš aukščiau".

Išvada: Menas Lietuvoje yra tarno, net vergo padėtyje.

2. Stiliaus klišė — socialistinis realizmas. (Beje, tai taip pat yra stiliaus idėja, todėl dažnai keistai atrodo fanatiškų šio stiliaus šalininkų išpuoliai prieš idealistinį meną. Be idealų žmogus pamestų žmogiškąjį kelią).

Oficialiai Lietuvos dailėje šis stilius yra vienintelis galimas. Realybėje rasime ir ekspresionizmo, ir impresionizmo, ir abstrakcijos, ir realizmo, ir kičo, ir siurrealizmo krypčių atspindžius, kurie sunkiai išsitenka to vienintelio stiliaus "kailinėliuose". Betgi užsitęsusi baimė užsitarnauti epitetų su priešdėliu "anti", skatina vienu balsu šaukti, kad tik tasai stiliys tinkamiausiai tarnauja žmogui ir turi teisę gyventi.

Išvada: Yra ne tik nurodymas tarnauti, bet ir specifinės instrukcijos, kaip tai vykdyti.

3. Dailės žanrų įvairovė laisvai pasirenkama (bet tik įsisąmoninant socialistinio realizmo stiliaus išskirtinumo būtinybę pagal filosofinę tiesą, kad laisvė — tai yra pripažinta būtinybė).

Praktikoje pasireiškia dailės žanrų angažuotumas, derinantis prie epochos "pergalingais žingsniais" žygiuojančio žmogaus. Taigi, jeigu įvaizdžiu pasirinktume veidrodį, geriausiai čia tiktų kreivasis, kuris viską pagražina. Lietuvos dailininkų garbei reikia pasakyti, kad jie renkasi visiškai priešingą veidrodžio variantą. Tiesaus veidrodžio dar nenuglūdinome. Ir gerai, nes dailė vis tarnavo žmogui, o neseniai štai pasirodė, kad pribrendo laikas kurti vėl "naują žmogų". O kas gi žino, kokio meno tarnystės pareikalaus tasai naujasis žmogus.

4. Materialistinė bazė dailei ir apskritai menui plėtoti yra teoriškai visuomeninio gamybinio produkto dalis.

Valstybė, apsiėmusi finansuoti kultūrą, pasisavino monopolinę teisę ją traumuoti savo finansinės galios ir pranašumo demonstravimu ir kultūros autoriteto žeminimu.

5. Idėjų pagrindas — humanizmas. Valstybė — žmonių. Menas — žmonių ir žmonėms. Ir dar neišmatuojami vidiniai ryšiai tarp viso to.

Deja, tikrovėje hierarchija atrodytų maždaug taip: valstybė nurodo menui žaidimo taisykles. Žaidimo pavadinimas — "formuojame naują žmogų". Ir tik taip, ir tokį, kokio modelį turi valstybė.

Tokiu būdu meno mecenatas yra valstybė (TSRS ); meno mokyklos — valstybės; užsakymai dailininkams — valstybiniai (dažnai pagal pastarųjų administracinius nuopelnus); valstybinės dailės reikmenų parduotuvės, tuščios jau nuo neatmenamų laikų; valstybiniai meno kūrinių kainų standartai, visiškai neatitinkantys pasaulinių; valstybiniai muziejai su skurdžiomis tarnautojų algomis ir pirmykštėmis darbo sąlygomis.

Tai kurioje gi erdvėje pasimetė Žmogus (ar buvo pamestas), kurio ir valstybė, ir menas skirtas žmonėms. Atrodytų, kad humanizmo idealai išblukę ir dar vis tolsta iš mūsų visų regėjimo lauko.

Vėl per šias kelias pakopas perbėkime dailėtyrininkų, dailės kritikų "kailyje".

Per ilgiausią "stabiliai gerėjančio gerbūvio" laikotarpį Lietuvoje dailės vertintojai — tiek kritikai, tiek žiūrovai — privalėjo įsitvėrę laikytis iš šalies duotos vertybių atskaitos ašies, kurią pavadinčiau socialistinio realizmo liniuote. Ja matuojant, lietuvių dailininkų kūriniai dažnai erzindavo vadinamą centrą — Maskvą: tai, matykite, formalistiniai, tai per daug individualistiniai, tai nevysto optimistinių temų, tai kuičiasi nacionalinio uždarumo pelkėje ir 1.1. Mano teorinėse ir praktinėse paralelėse akcentuotas socialinis užsakymas dailei galutinai supjudė dailininkus ir dailės vertintojus plačiąja prasme. Įsitvyrojo tarpusavio nepasitikėjimo, priekaištų, skundų, nepakantumo vieni kitiems atmosfera. Dailininkai galbūt intuityviai neprisivertė kam nors paklusti ir šokti pagal dūdas "iš aukščiau". Jie patys ėmė rūpintis savo meno deramu įvertinimu labiau negu meno aukštumų siekimu. Dailės kritikai, be išimčių angažuojami savo dvasią pripratinti paklusti nurodymams "iš aukščiau", turi idealias perspektyvas tapti meno moralizuotojais. Lietuvoje tai nekelia grėsmės meno laisvei vien todėl, kad Lietuva yra kupina protingų, išmintingų, galų gale, sąžiningų asmenybių.

Per ilgą minimąjį laikotarpį dailininkams puoselėjant meninę kūrinių formą (tapymo būdus, skulptūros formas įvairiose medžiagose, naujas grafikos, dizaino, vitražo, freskos, meninio stiklo, keramikos, juvelyrikos, tekstilės, meninio odos apdirbimo, ir kitas technikas ir technologijas), dailėtyrininkai savo dėmesį sutelkė į meninės formos analizavimą. Ir daugelyje dailės kūrinių, ir atitinkamai, jų kritikoje meno turinys būdavo gal nu'gločiausiai nušviečiamas. Dailės ir jos kritikos santykis buvo panašus į individų regėjimų, sapnų ir pastangų juos įspėti žaidimą.

Ilgai užsitęsęs formalių meno kūrinio priemonių ir metodų analizavimas atnešė labai daug formalizmo ir į dailėtyros terminologiją, kalbą, o kartu ir į turinį. Visa tai iš įvairių pasisakymų dailės klausimais vis labiau stūmė humanistinį turinį.

Kita madinga, dėmesį nuo realios padėties atitraukianti tema pasisakymuose apie lietuvių dailę yra vadinamoji "kartų problema". Tiek energijos ir laiko išeikvota, stengiantis išsiaiškinti, kiek kuri karta sveria, kur viena prasideda, o kita pasibaigia, kaip jas visas vadinti, jeigu štai, pavyzdžiui, jaunas žmogus jau nebevadintinas jaunu, lyginant su dar jaune-snais už jį! Atrodytų, kad desperatiškai buvo laukiama, kuri gi karta imsis atsakomybę sušukti, kad "karalius nuogas", kaip tasai vaikelis Anderseno pasakoje. Panašu, kad šią problemą į svarstybų lauką pamėtėjo patys dailininkai.

Susiskirstymas kartomis Lietuvos dailei atnešė vieną iš stichinių nelaimių — susiklasifikavimą pagal administracinius ir kitokius nuopelnus ir rangus; studentai, nebestudentai, bet ir niekas kitas, jaunųjų sekcija, jaunesnieji, vyresnieji, vyresni už vyresniuosius ir ... nusipelniusieji, labiau nusipelniusieji ir visiškai, arba labausiai nusipelniusieji (supraskite, kad tai labai apibendrinta mano schema). Vaizdingiau tariant, Pegasą imta šerti lauro lapais.

Ilgokai turėjo atrodyti, ir visi vaidinome, kad taip ir atrodo, kad tuoj tuoj pamatysime laimės žiburį. Dailėje, jos vertinime, kaip ir visame gyvenime vyravo kelrodinis šūkis apie tai, kad "dar toliau, bus dar gražiau". Deja, o greičiau laimė, — Lietuvos dailininkai, nors ir "pasiekę meno aukštumų", ir "novatoriai", nors ir originalūs, visi kaip vienas (čia vartoju per ilgą vartojimo laiką štampais virtusius dailėtyros išsireiškimus), visgi pasiliko "nuolat ieškantys". Tai teikia vilčių, nes staiga Lietuvos spaudoje ima rodytis tokios mintys (priimkite jas kaip Lietuvos balsą):

"Jaunimas: esame pasinėrę į save, į savo margus žaidimėlius, pasaulį matome tiktai tokios spalvos, kokia patinka mums patiems ir nelabai norime priimti kitokį matymą".

"Deklaruojame tik vieną dalyką, kurį pažįstame — save pačius".

O štai citata apie asmenybę: "Doktrina — kiekvieno žalio gyvo daigo slopintoja. Kol žavi pats buvimas menininku, o ne gyvenimas, tol esame panašūs į perbalusius bulvių, žiemojusių rūsyje, daigus — gležni, sužeidžiami, keistai susiraitę". "Taip yra todėl, kad nematę šviesos, tai yra, dešifruojant metaforą, neprisilietę gyvenimo tiesos. Neturime vidinės programos — tikslo, krypties, kuri vienintelė suteikia asmenybei vientisumo, formuoja ją".

Štai dar citata: "Per praėjusį dailininkų suvažiavimą (Maskvoje) kalbėjome — reikia turtinti socializmo priemonių arsenalą. Dabar formų įvaldyta tiek, kad jau laikas atsirasti aiškesniam požiūriui į egzistuojančias problemas, ryškesnei savo temai. (. . .)

Kadaise dėl tematikos atleisdavome meninį nepilnavertiškumą, o per tą atlaidumą tik prisigaminome spekuliantų, kurie buvo skatinami (iš aukščiau — m. p.) ir materialiai, ir moraliai".

Manyčiau, kad visada buvo ir dabar yra tikrieji lyderiai ir formalieji. Situacija darosi sudėtinga ir dramatiška tada, kai užsakovas yra netikrųjų pusėje. Siūlau dar kelias citatas: "Jei norime ką pasiekti, turime užmušti savyje pavydo jausmą".

"Menininkas turi rodyti (savo kūrybą — m. p.) tada, kai jis to nori — kitaip — suvėluoja kartų reakcija į jo kūrybą". Cia pridėčiau savo komentarą, kad istorija pati atsirenka tikrąsias vertybes. "Inertiškai dailininkai įtikėjo, kad galima rodyti tiktai "tikrus kūrinius".

Kritikos perspektyva, deja, lieka ta pati, ir štai šią nuojautą įrodanti citata: "TSKP XXVII suvažiavime buvo pasakyta, kad "kritikai laikas atsisakyti minkštaširdiškumo ir pataikavimo rangams, žalojančių sveiką moralę, neužmiršti, kad kritika — visuomenės dalykas, o ne autorių savimylos ir ambicijų aptarnavimo sfera". Mano komentaras būtų toks: vargšai kritikai! Vėl "privalo", "turi", vėl "atsakingi" už visuomenės moralę tik vieni patys, vėl už numetamus grašius turi guldyti galvas ant visuomenės, kaip užsakovo, ir dailininkų, kaip užsakymų vykdytojų, tarpusavio nesusipratimų ešafoto! Argi dailės kritikų valioje išvalyti užpelkėjusius etikos, estetikos, moralės, ideologijos ežerus?!

Ar bus pakitimų dailės situacijoje, jeigu senoviški lieka ir meno lygio vertinimo autoritetai? Štai kur įdomus klausimas. Aukščiausias ir vienintelis autoritetas vėl toji Maskva, t. y. centras, pavyzdinė imperijos citadelė. Pateikiu lietuvių parodos, vykusios Maskvoje, apžvalgos ištrauką:

"Tegul ir ne visa, ir ne visiems, bet (paroda maskviečiams — m. p.) patiko, savo spalvingumu, menine energija, valingumu, ieškojimų įvairove. Maskviečius nuvargino nuobodžios, panašios, bespalvės parodos, nežinia kam sukurti ir kam reikalingi darbai..." Šioje vietoje imu prisiminti pasaką apie karalaites, kurias rinkdavo paaukoti slibinui. Prisimenant, kaip neriantis iš kailio ir tarpusavyje barantis ir pešantis broliams lietuviams, kartais paminant elementarius žmonių tarpusavio bendravimo etikos principus, buvo stangiamasi deramai pasirodyti prieš Maskvą su vadinama ataskaitine, 10 metų laikotarpį apimančia dailės paroda, skaudu skaityti tokias gurmaniškas mintis. Bet gal "atvirumas", o gal ir tos žvėriškos pastangos davė vaisių: Maskva galų gale pastebėjo lietuvių dailėje esant, cituoju: "sielą dreskiančių apreiškimų", "ryškių individualybių škvalą (vėtrą — m. p.), išgirdo "folklorinių ištakų kamertoną", pajuto, kad, cituoju: "žiūrint parodą įdėmiai, atsiveria sudėtingo vidinės lietuvių meno problemos". Štai Lietuvos tapyba, ilgai kaltinta formalizmu, dabar jau pavadinta "nepamirštama puokšte, kurią įteikė šeštoje XX a. dešimtmečio (o aš sakyčiau — XX a. pirmosios pusės) lietuviškoji mokykla, kuri, deja, tik dabar tapo prieinama mūsų suvokimui ir vertinimui".

Minutei grįžkime prie dailininkų kartų klausimo. Štai kaip apie tai rašoma Lietuvoje: "Vyresnioji karta užleido areną jau bedvasėje terpėje. Socialinis užsakymas pernelyg dviprasmiškas, pernelyg dvilypis ir patys jaunieji tokios aplinkos pagimdyti". Kitas pasisakymas štai koks: "Kai visuomenės gvenime yra dvasingumo deficitas — sunku tikėtis masiško jo pasireiškimo ir mene. Ar tik jaunieji kalti ir visada kaltintini?"

Partijos dokumentai optimistiškai vis prasitaria, kad ore tvyro naujos idėjos, kurios įkvepia visuomene naujam gyvenimui. Kažkas naują žmogų kuria, naują gyvenimą, naują mąstymo būdą, ir tai po to, kai nauja visuomenė jau seniai sukurta.

Bet ką gi daryti mums su visais savo gyvenimais — tragiškais, blankiais, suspaustos dvasios iškamuotais? Mes gyvenome per tą visą laiką, gyvename dabar, ir štai šiandien jau tapome nurašomais to "naujojo žmogaus" vardan? Mūsų gyvenimo atspindys lieka Lietuvos mene, kuris, ačiū likimui, o gal ir kantrybei, kuri tikrai yra mūsų tautos nacionalinis bruožas, išsaugojo Didžiojo tikrojo meno pašaukimą. Lietuviškoji dailė nedžiūsta, neblanksta ir grožio kūrimui palankiomis aplinkybėmis prasiskleis pilnaviduriais žiedais.

Dėkodama už jūsų kantrybę, pabaigai pacituosiu dar vieną neeilinę mintį: "Dailė padeda patirti laisvės pojūtį, praplečia patį laisvės supratimą. O laisvė, neatskiriama nuo grožio ir gėrio, gal todėl vis dar tiki, kad dailininko kūrybos tikslas — grožis". "Kiekvienas dailės darbas, kaip ir literatūros kūrinys, tapo apibendrinimu, epochos išraiška. Taip, šiuolaikinis žmogus tragiškas ir vienišas, kaip niekada".

P.S. Mažas post seriptum.

Dažnai klausiama apie kultūrinių ryšių su Lietuva specifiką, nežinau ką patarti žmonėms, kurių likimo niekas nebepakartos. Tik štai maža detalė — net ir tiktai privačiai lankantis Lietuvoje, ne vienetais iš ten išvežami lietuvių dailininkų paveikslai. O toji "operacija" su lietuvių meno vertybėmis neįmanoma be Maskvos įgaliotųjų atstovų leidimo, t. y. vadinamo sovietų valdžios palaiminimo. Tik tuo atveju daug kam patogiau užsimerkti arba "nesuprasti" to, nes interesai labai viliojantys ir labai privatūs.

Daiva Skuodytė
Čikaga, 1988. VI. 24
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai