Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KAI DIENOS IR NAKTYS DEGĖ PDF Spausdinti El. paštas
alt(1944 — 1950)

KELIAUNINKAI
Einame.
Važiuojame.
Skubame tolyn.
Pavargęs miestas spokso į mus tuščiais langais, kuriuose ką tik viešėjo mirtis.
Dar neataušę griuvėsiai ir per klaidą neišvirtusios kolonos aukštyn iškeltais kumščiais grasina pražūtim.
Eikite, nesustokite.
Ugnikalnio lava, arši ir negailestinga, jau čia pat.

*

Staiga Grįžulio ratai,
Kasiopėja ir Erelis krinta degdami į žemę.
Šviesu.
Kaimynas žiūri į artėjančias žvaigždes.
Jis niekada nebuvo matęs žvaigždžių.
Bet kodėl žemė dreba, ir širdyje netelpa kraujas?
Kodėl anglėja kūnai ir akys?
Kodėl naktis joja drauge su klaikiais Rirerio raiteliais?

*

Širdies taktu muša bėgiai.
Tolsta Lietuva.
Sodybos juodais dūmų stulpais moja sudie.
Vakaro prieblandoje dar kartą suošia Baltija, saugiai bangose paslėpusi Jūratę ir Kastytį.
Padangė be sąlygų pasiduoda grėsmingai nakčiai, kuri puošiasi kruvina ugnimi.
Visa Šiaurė žiburiuoja.
Visa žemė šaukia: nepalikite manęs!

ALPIŲ ŠEŠĖLY

*
Sirenos dainuoja, sirenos čiulba visam horizonte.
Sirenos sužavėjo pririštą Odisėją.
Sirenos vilioja kurčius jūreivius.
Sirenos baigia užkankinti uždususį bėglį, nes viršum debesų dūzga spiečius bitinėlių ir neša krauju pritvinkusį geluonį į miestą.

*

Greičiau, greičiau į požemį.
Visas miestas kvėpuoja dulkėm.
Drėgnos sienos linguoja, grindys dreba, elektra mirksi.
O gatvėje, aukštai, pajodžarga mirtis šoka, kvatojasi ir geria ištirpusį asfaltą.

*

Pavasario sniegas ištirpo kalnuos.
Dūrerio raiteliai nujojo tolyn.
Patrankų vargonai nustojo ūžę.
Putoja alum taika nepasirašyta.
Bučiuojasi dvi žemės žvaigždės.
Viena balta, kita raudona.
O kas esame mes?
Kur mes beeisime?
Kada grįšime namo?

VILTIES NAMAI

*
Bangos glosto ir glamonėja USS McRea šonus.
Supasi saulė, supasi žvaigždės danguje, o žemėje vanduo ir vanduo.
Kažkas atėmė Nemunui krantus.
Panemunės pušyno nematyt.
Visoj žemėj vanduo.
Visoj žemėj Atlantas.

*

Kaip milžino skenduolio pirštai staiga iš vandens iškyla bokštai.
Krantas.
Ne Masčio ir ne Sruojos.
Geležim ir akmeniu sukaustytas.
O jame pasitinka savi: šypsos Juozas Laučka.
Bet kada grįšim namo?

*

Niekada ir visada.
Įleidom šaknis į svetingos vėliavos žemę.
Gilyn ir gilyn, kol pasieksime išlaisvėjusį dirvoną prie Nevėžio ir Neries.
Ten sugrįš pelenai, išblaškyti į keturis vėjus.
Prisikels mirę kūnai.
Prisikels nemirus Lietuva.

*

Dar kartą apsisuks Žemė.
Dar kartą patekės Saulė.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai