Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MARGUERITE YOURCENAR PRISIMINUS PDF Spausdinti El. paštas
IŠ PASAULINĖS LITERATŪROS

(1903 - 1987)

Literatūros mėgėjui prancūziškai rašančios Marguerite Yourcenar vardas turbūt žinomas, nors jos veikalai, išskyrus 1951 m. į anglų išverstą romaną Memoirs of Hadrian, Amerikoje nepasiekė didelio populiarumo. Tuo tarpu Prancūzijoje ji buvo viena iš labiausiai skaitomų ir perkamų rašytojų.

Skaitęs žinią, kad ji mirė 1987 m. gruodžio 17 d., prisimeni, kad ji buvo pirmoji moteris, kuri 1981 m. dėl savo nuopelnų literatūroje buvo priimta j Prancūzų Akademiją, į "nemirtingųjų" eiles. Dar žinai, kad ji gyveno Amerikoje nuošaliai Mount Desert saloje, Maine valstybėje.

Amerikietis rašytojas Louis Auchincloss jos mirties proga supažindina mus su jos gyvenimu ir laimėjimais savo straipsnyje "On Power and History: What Marguerite Yourcenar Knew" The New York Times Book Review 1988 m. sausio 10 d. Jos literatūrinis derlius,palyginus su jos ilgu gyvenimu, esąs nedidelis, bet kai ją skaitai, pastebi, kad ji žino viską, kas žinotina. Ji keliauja lengvai ir su pasitikėjimu tarp kraštų ir amžių. Ji lygiai namie su Romos imperatorium antrajame amžiuje kaip su flamandų filosofu šešioliktajame ir kaip suantikomunistais kovotojais Lietuvoje po Pirmojo pasaulinio karo. (Šitas sakinys ir sukelia lietuvio smalsumą!). Tie atskiri amžiai ir žmonės tačiau susilieja į vieną pasaulį.

Apie jos stilių, sako, kad visuose veikaluose vyrauja griežta tvarka, kad ji 50 metų po veikalo išleidimo dar vis keisdavo ir taisydavo. Ji ypatinga tuo, kad savo kūryboje nagrinėdavo, kaip žmogus naudoja galią ir ką reiškia meilė.

Nesvarbu koks amžius ar asmuo, ji kalba apie amžiną žmogiškumą: žmogus, kaip visuomenės narys, bet ir kaip mąstantis individas. Ji studijuoja galios problemą — kaip galia veikia į patį valdovą. Žmogaus protas, stiprus ir ryškus, rodomas romane Memoirs of Hadrian, tai neva imperatoriaus atsiminimai, jo dvasinis testamentas savo įpėdiniui Markui Aurelijui. Vėl sužiba rašytojos žodingumas ir stilius. Manai, kad skaitai tikrą dokumentą. Atsiskleidžia vienatvė vyro, kuris pasiekė galios viršūnę, tačiau naudojo ją humaniškai. Taip rašo Auchincloss.

Imperatorius norėtų grįžti į klasikinės Graikijos laikus, kai vyrai mylėdavo gražius jaunuolius. Jam nepatinka nei žydai, nei krikščionys dėl savo fanatizmo, kad tik jie vieni turi tiesą, ir nerodo tolerancijos kitų dievams.

Deborah Trustman straipsnyje "France's First Woman Immortal" New York Times Magazine 1981 m. sausio 18 d. rašo apie pasikalbėjimą su Yourcenar. Rašytoja paaiškina, kodėl ji mėgsta nuotolį nuo dabarties ir grįžta į istorinius laikus: ji negalinti rašyti apie dalykus, kurie yra per arti, nes pasimestų tarp detalių. Tačiau istorijoje išryškėja žmogaus gyvenimo esmė.

Po Auchincloss straipsnio pasidarė įdomu sužinoti daugiau apie Yourcenar. Pierre L. Horn knygoje Marguerite Yourcenar (Boston: Twayne Publishers, 1985) supažindina su jos gyvenimu ir kūryba. Ji gimė Belgijoje, prancūzų ir belgų aristokratų šeimoj. Jos tikras vardas Marguerite de Crayencour (Yourcenar sudaryta iš tikrosios pavardės raidžių). Jos pirmas romanas Alexis pasirodė 1929 m. Parašė 15 knygų apie meną, literatūros kritiką, romanų, vaidinimų, eilėraščių ir vertimų iš anglų kalbos.

Lietuviui įdomiausias jos 1939 m. išleistas romanas Coup de Grace. (Translated from the French by Grace Frick. New York: Farrar, Straus and Cudahy, 1957). Knyga nestora, tik apie 150 puslapių, bet nelengvai skaitoma, nes beveik ties kiekvienu sakiniu tenka susimąstyti. Atpasakojami įvykiai tuoj pat po Pirmo pasaulinio karo, kai Baltijos vokiečiai aristokratai kartu su baltaisiais rusais kovojo prieš komunistų gaujas. Karas eina prie galo ir baltųjų pralaimėjimo. Auchinchloss klysta, romanas nevyksta Lietuvoje, bet Latvijoj. Tačiau jame yra lietuvis, apie kurį vėliau.

Rašytoja įvade aiškina, kad ji pristatanti tikrus įvykius, kuriuos jai papasakojęs pats prūsų karininkas. Jos tikslas nupiešti tam tikrą avantiūristo (soldier of fortune) tipą, tarptautinį ir paplitusį jos laikais (t. y. 1939 m.). Taip pat ji aprašo jaunų žmonių grupę, apsuptą vargo ir vienatvės, įveltą į jaunystės aistras ir maištus, taigi ji kalbės apie psichologiją, ne politiką, negirdama ir nekritikuodama jokios partijos. Romanas yra charakterių ir jausmų studija. Iškeliama santykis ir konfliktas tarp vyro ir moters. Moteris gali būti seserim, drauge, meiluže, žmona, motina. Kiekviename vaidmenyje ryšiai su vyru skiriasi, reikalauja iš jo skirtingo laipsnio prisirišimo ir tuo laisvės praradimo.

Įvykius atpasakoja prūsų karininkas, Erich von Lhomond, 40 metų amžiaus, ką tik grįžęs sužeistas iš Ispanijos pilietinio karo, kur jis kovojo už Francą (3). Jis kalba naktį prieš saulėtekį, kada jautrūs vyrai atskleidžia savo paslaptis, o nusikaltėliai išpažįsta savo nusidėjimą (4). Reiškia, skaitytojui pradžioje neaišku, ar išgirs apie įdomius nuotykius, ar apie nusikaltimus.

Lhomond kilęs iš Pabaltijo baronų. Į vietinius žiūri su tam luomui įprasta panieka. Šeima prancūziško, vokiško ir baltiško kraujo mišinys. Ji valdė dvarus, ir vyrai išeidavo kariauti, kai šaukdavo Prūsijos karalius. Jis pasakoja apie vieną retą ir neilgą laimės laikotarpį savo gyvenime, kai 1915 m., būdamas 16 metų, praleido keletą mėnesių savo draugo Konrado dvare, 60 mylių nuo Rygos. Tai buvo rojus toli nuo karo. Jie buvo jauni ir tikri, kad jie gyvens geriau negu tėvai, nežinodami, jog jų laukė tik kitos kvailystės ir naujos nelaimės (12).

Pagrindinė laimės priežastis yra Konradas, nes Erich jį myli. Konradas panašios kilmės ir išvaizdos kaip Erich, nors kiek pasyvesnis, minkštesnis už jį. Konradas buvo jam tvirta žemė, centras ir širdis (10). Santykio pagrindas yra jų panašumas galvojime, temperamente ir išvaizdoje (11). Ar neišeitų iš to, kad Erich iš tikro myli savo atspindį veidrodyje, o ne kitą žmogų, kad ką jis vadina draugyste, yra iš esmės narcisizmas? Be to, abu tik nesubrendę paaugliai, nesuradę dar savo identiteto.

Yra ir moterų, kaimo mergaičių, ir Konrado sesuo Sofija, skaitanti marksistų knygas, atsiųstas žydo studento iš Rygos (20). Šis vėliau tapo bolševikų karininku. Draugams moterys nesvarbios (13). Geri laikai pasibaigia, kai Erich įstoja į prūsų kariuomenę, šaukiamas garbės balso.

Pokario suirutėje, praradęs viską, tampa samdomu kareiviu be tikslo ir ateities. Jis nesugeba rasti ramybės, pasitenkinimo, nei nusileisti likimui. Jį ir daugelį kitų vilioja visi karai, kurie pusiau pralaimėti, pusiau laimėti (4). Jis kovoja be jokių įsitikinimų šįkart Latvijoje jau pusiau pralaimėtame kare prieš raudonuosius. Jis neatėjo iš patriotizmo, nes, kilęs iš tautybių mišinio, jis neturi tautos. Jo nejaudina baltgvardiečių nelaimės ar Europos ateitis, nes jis neturi politinių įsitikinimų ar ideologijos. Jis save vadina moraliniu impotentu, nes jokia ideologija nesukelia jame nei meilės, nei neapykantos (9).

Kodėl Erich prieš raudonuosius?

Tai gimimo sutapimas, nes priklauso savo luomui (4). Kai komunistai dėl ideologijos kovoja su dideliu fanatizmu ir jų sąjungininkai latviai su ypatingu žiaurumu (8), Erich elgiasi kaip šaltas profesionalas: jis suteikia mirtį be papuošimų, nes žiaurumas yra prabanga tų, kurie neturi ką veikti, lygiai kaip narkotikai ar lenktyninių arklių auginimas (9).

Tai kas jį atvedė atgal į Latviją, į Konrado dvarą, kuris dabar išdraskytas ir pačiame fronte? Nagi draugystė Konradui. Čia jis randa ramybės protui ir kūnui (18), nors senoji laimė kareivinių ir mūšių atmosferoje negrįžta. Kaip skiriasi ši "draugystė" nuo meilės moteriai? Jau čia nekalbame apie paauglius, bet užaugusius jaunus vyrus. Erich siekia būti laisvu, jis vadovaujasi principu — nevertink nieko per aukštai, taip kad galėtum visada numesti, bet kartu pilnai ragauti (10). Jam tik žmogiškieji elementai svarbūs: veidas ir forma (16). Jis ieško meilėje tobulybės be papuošimų — tos draugystės, kuri atneša tikrumą, pagarbą ir visišką atsidavimą kitam. Tačiau jis žino, kad tokios draugystės ne visam gyvenimui. Veidas pasensta, grožis pasibaigia. Suprantame, kas stumia Erich į tokias "draugystes": tai baimė atsiduoti visiškai, visam gyvenimui, vienam žmogui, kaip reikalautų moteris. Konradas išpažįsta, kad jo yda nėra tiek jo palinkimas į jaunuolius, kiek į vienatvę (92). Pagrinde jis nori likti vienu ir laisvu. Klausiame tad, ar jis nesubrendo, o gal karas išmokė jį, kad nėra nieko pastovaus?

Romano įtampa kyla iš santykio tarp Erich ir Sofijos. Ji be abejo graži (21), bet Erich neturi aukštos nuomonės apie moteris (30), o gal jų ir bijo. Taigi savo mintyse jis paverčia ją pirma į seserį (24). Sužinojęs, kad ji buvo išprievartauta, jaučia solidarumą su ja, nes jie abu karo sutepti, praradę nekaltybę, aukos. Reiškia, sesuo tapo likimo draugu. Išprievartautojas buvo girtas lietuvis viršila, kuris sekančią dieną atsiklaupęs prieš ją, 30 liudininkų akivaizdoje, maldavo atleidimo. Jis vėliau buvo sužeistas ir išsiųstas į užfrontę (28).

Santykis vystosi toliau, bet jau Erichui nemalonia kryptimi: Sofija įsimyli jį (30). Jis stebisi, kodėl moterys įsimyli vyrus, kurie tam neskirti, ir kurie turi jas atmesti arba kitaip išduoti savo prigimtį (29). Sofija puola jo psichės gynybos sienas, už kurių slepiasi jis, jo vienatvė ir laisvė. Tai netikėtumas, ir kiekvienas netikėtumas jam kaip kariui pavojingas (32). Vietoj meilės aferos prasideda kova, kurioje Sofija atrodo silpnesnė, nes ji nežino, kad jos mylėtas vyras nemyli jos ir net jos priešas. Tačiau jos savimeilei malonu, kad jį dievina (32). Jo taktika yra jos tiesiogiai neatstumti, bet jis pradeda žiaurų žaidimą, nesakydamas tiesos, palikdamas vilties. Jų santykį jis apibūdina kaip intymumą tarp mirtim nuteistojo ir koriko (33). Šios poros neriša meilė, bet pyktis, pasibjaurėjimas, pasigailėjimas, ironija — reiškia, priešingybės (70). Vargšelė Sofija ilgą laiką mano, kad jo šaltumas priklauso nuo jos, ir vaidina įvairias moters roles, net ištvirkėlę, kad jį pritrauktų ar bent sukeltų pavydą.

Kai atsimena savo jausmus Sofijai, jis jaučia, kad jam irgi kartais neaišku, ar jis jautė simpatijos, fizinį patraukimą, o gal net meilę. Jis yra ją palietęs ir pajutęs saldumą (76). Jis nesusilaikė iš pavydo, kai ji per Kalėdų balių bučiavo kitus vyrus (86). Bet tai gal nebuvo pavydas, o tik jo įžeista savimeilė? Prieš jos mirtį jis galvoja apie jos šiltą kūną ir gailisi vaikų su jos akimis ir drąsa, kurių ji negimdys (150), reiškia, apie žmoną ir motiną.

Tačiau jį atbaido nuo jos žinojimas, kad santykis su moterim yra iš esmės skirtingas nuo jo turėtų "draugysčių". Jis žino, kad jo dabartinis gyvenimas pavojingas. Konradas pasens, karai pasibaigs;ir Erich neturės pasiteisinimo tęsti nepastovų, be šaknų, gyvenimą (89). Moteris reiškia pastovumą, šaknis. Moteris lyg tvirta žemė, ant kurios gali statyti arba ilsėtis (88).

Bet prisirišimas prie moters yra visam gyvenimui (88). Su ja gyveni kartu, pasibaigia vienatvė, ji paverčia dykumą į žaliuojantį daržą (92), į šeimą su vaikais.

Toks visiškas atsidavimas kitam, toks savo vienatvės praradimas eina prieš Ericho prigimtį, nes jo pagrindinė meilė ne tiek "draugams", kiek vienatvei (92), reiškia, visiškai laisvei. Bendras gyvenimas su Sofija nebūtų pasisekęs (92). Ta moteris, kuri gali būti žemė statybai; taip pat gali būti ta žemė, kuri slegia kūną kape (76).

Sofija pagaliau susigaudo, kad Erich įvėlė jos mylimą brolį Konradą j painius reikalus. Pametusi meilę, ji tampa teisėju ir priešu. Pavadinusi visus priklybėmis (101) ir spjovusi Erichui į veidą (104), ji pabėga į bolševikų pusę. Dabar karas tarp abiejų pasidarė tikru, ji raudonųjų kareivis, priešas su ginklu.

Erichui prasideda didelės ramybės ir net laimės laikotarpis, nes Sofija nesumaišo jam jausmų. Liko tik vyrai, kurie gyvena ir kovoja spartaniškai, drąsiai lyg Kryžiuočių ordine (124). Mirtis ištinka Konradą kaip jo neišvengiamo kareivio likimo dalis (1312). Per vieną mūšį Sofija su keliais bolševikais pakliūva į Ericho nelaisvę. Belaisviai buvo be išimties sušaudomi. Pasirodo, kad vienas jų buvo jos meilužis. Taigi ji buvo patyrusi meilę, laimę; jos gyvenimas lyg pasiekė savo tikslą, ir todėl ji ramiai laukia mirties (142). Ji nejaučia jokios meilės Erichui. Kaip paskutinės malonės ji prašo, kad pats Erich ją nušautų. Jis priartėja prie jos ir, jei norėtų, galėtų bučiuoti, paliesti., Bet jis jos korikas. Vietoj padaręs ją žmona ir motina, jis įvaro du šūvius į ją. Pirmu šūviu, kadangi nežiūrėjo, jis sužaloja jos veidą, antru ją nušauna (150). Ar jis tik nenušauna dvi Sofijas: moterį ir kareivį?

Erichui liko neišspręsta mįslė: ar jos paskutinis prašymas buvo iš meilės ar keršto. Kerštas būtų, jeigu jam graužtų sąžinė visą likusį gyvenimą (151). Atrodo, kad kerštas pasisekė, nes Erich gailisi jos ir savęs.

Išeitų, kad kovos laimėtoja liko Sofija. Prieš moteris niekad nelaimėsi; turėdamas reikalų su jomis, vis pakliūsi į jų spąstus (151), mano Erich.

Taip baigiasi Ericho išpažintis. Mums jis duoda visus galimus paaiškinimus, motyvacijas, tačiau jokio aiškaus atsakymo. Tad ir lieka klausimas, ar jis papasakojo tiesą, ar tik mėgina pasiteisinti. Gal Yourcenar kelia klausimą, kiek mes išvis galime žinoti?

Atrodo, kad Yourcenar plataus populiarumo Amerikoje taip ir nesusilauks. Kaip Trustman tiksliai pastebi, prancūzų civilizacija aukštai vertina kalbos stilių: beveik svarbiau, kaip pasakai, negu ką pasakai. Yourcenar yra viena iš didžiausių prancūzų kalbos stilistų. Taigi tik angliškai skaitančiam jos didžiausias grožis liks nepasiekiamas. Kaip šis trumpas Coup de Grace aprašymas parodo, jos veikalai nepritrauks skaitytojų, mėgstančių nuotykius. Jos iškeltos problemos yra filosofinės, intelektualinės, taigi neskirtos plačiai visuomenei.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai