Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
STIPRYBĖ ŠAKNYSE PDF Spausdinti El. paštas
Žmogus tam tikra prasme panašus j medį — turi šaknis. Skirtumas tik tas, kad medžio šaknys yra fizinės, o žmogaus — dvasinės, butinės. Medžio stiprybė glūdi šaknyse — sunaikinus šaknis, sunyksta ir medis. O ir žmogaus stiprybė — jo šaknys. Netekęs savo šaknų, žmogus nyksta, kaip ir medis, jei neatranda naujos žemės, kurioje vėl gali įsišaknyti. Dėl to nenuostabu, kad ypač pastaraisiais dešimtmečiais S. Amerikoje labai išryškėjo asmeninių šaknų ieškojimas. Mat S. Amerika yra ateivių žemynas, kuriame gyvena daugybė žmonių, praradusių savo šaknis dėl įvairių priežasčių. Net negrai, kurių protėviai kadaise buvo atgabenti Amerikon, pradėjo ieškoti savo šaknų tolimos praeities Afrikoje. Ir jie ryškiai pajuto reikalą atramos, glūdinčios dvasinėse šaknyse. Dar labiau jos reikalingumą jaučia naujieji ateiviai ir jų šeimos, nes iškeliavimas iš savo gimtojo krašto giliai paliečia žmogaus šaknis. Jis pasijunta esąs savotiškoje dvasinėje tuštumoje, kurioje viskas svetima — nėra į ką atsiremti. Ateivis, ypač tremtinys, tampa išblokštu žmogmi. Ta būsena persiduoda ir jaunajai kartai, kuri ilgainiui ją nugali, įsišaknydama naujoje žemėje bei naujame gyvenime ir tuo būdu susiranda butinę savo atramą.

*

Savo šaknis turi ne tik paskiri žmonės, bet ir tautos. Tautoje žmogus įsišaknyja ir tuo būdu jaučia stiprią butinę atramą. Tautos gyvenimas tampa ir jo paties gyvenimu, tautos kančios — ir jo kančiomis, tautos laimėjimai — ir jo laimėjimais. Kai audros paliečia ištisą tautą, jaučia visi jos nariai. Tada sujuda ir paskirų asmenų, ir visos tautos šaknys. Bet vienišo asmens šaknys nėra tokios stiprios, kaip visos tautos. Dėl to audrų metu pavieniai tautiečiai bei jų grupės ieško atramos tautos šaknyse. Tai labai tyškiai matome lietuvių tautos gyvenime. Pvz., per pastaruosius sovietinės okupacijos dešimtmečius išryškėjo folklorinė linkmė. Įsisteigė visa eilė folklorinių sambūrių, ieškančių tautinių lobių senovės kaime. Jiems parūpo sutartinės, senoviški šokiai, muzikiniai instrumentai, architektūra, vestuviniai papročiai, apranga, audiniai... ir visa, kas būdinga senoviškajai lietuvių kultūrai. Ir tai nėra atsitiktinis reiškinys. Jisai rodo tautos būseną raudonosios audros laikotarpyje, kai visą kraštą užplūdo svetima jėga su dar svetimesnėmis idėjomis ir prievartiniais metodais. Tauta pajuto realų pavojų, gresiantį jos egzistencijai. Gyvastingieji jos elementai natūraliai palinko į ieškojimą tautos šaknų, nes jose glūdi visų bendra stiprybė.

*

Išeiviją pradėjo lankyti Lietuvos ansambliai. Bene pirmasis buvo "Ratilio" sambūris (Montrealyje prieš porą dešimtmečių lankėsi dainos sambūris, bet neturėjo sąlygų plačiau pasireikšti). Būdingiausias jo bruožas ir yra folklorinis, atspindintis pastarųjų dešimtmečių lietuvių tautos posūkį į šaknų ieškojimą. Rengiasi aplankyti ir kiti Lietuvos sambūriai. Jie, žinoma, visi bus skirtingi savo programomis, tačiau pagrindinė visų linkmė yra ta pati — atskleisti savo tautos šaknis, kurios ir audrose būna pakankamai atsparios. Žinoma, tai nėra tautos meno viršūnė, bet pastaroji išauga natūraliai iš savųjų šaknų. Juk ir mūsų tautos dailė, ir muzika, ir poezija, ir beletristika, ir audyba, ir architektūra (iš dalies) išaugo ant savųjų tautos šaknų. Tai buvo pabrėžiama ir nepriklausomybės laikais. Dailininkai, muzikai, poetai, rašytojai ir kiti kūrėjai ieškojo įkvėpimo tautos šaknyse, kurias sudaro daugiausia kaimas. Mūsų istorija taip susiklostė, kad miestuose kūrėsi įvairūs kitataučiai — amatininkai, prekybininkai, valdininkai, kurie palinko į svetimas kultūras ir tapo svetimu elementu tautos gyvenime. Dabartinėje sovietų okupuotoje Lietuvoje tokio elemento taip pat netrūksta. Jie sudaro savotišką grėsmę mūsų tautos gyvenimui. Dėl to svarbu, kad pastarojo šaknys išliktų tvirtos, gyvastingos, maitinančiuos visos tautos gyvenimą.

Tėviškės Žiburiai, 1989 m. gegužės 2 d
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai