Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ADMINISTRACIJOS KURSAI KAUNE 1925 - 1926 METAIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JUOZAS ERETAS   
"Salus rei publicae suprema lex esto" I. Pratartis
Juo labiau mes tolstame nuo savo jaunystės, juo gyviau prisimename anas tolimas dienas ir kartu tas mokyklas bei kursus, kuriuos mes tuomet lankėme. Ypač išeiviai, kurie dabar savo kraštą tematome pro prisiminimų šydą, juos itin ryškiai atsimename. Visai tad suprantama, kad ruošiame buvusių profesorių ir mokytojų, studentų ir mokinių suvažiavimus, jubiliejines šventes, per kurias sugrįžta, nors trumpam, mūsų mokyklinė arba akademinė praeitis. Net spausdiname lankytų mokslo židinių "biografijas", kaip parodo neseniai išėjęs leidinys apie Vytauto Didžiojo Universitetą Kaune. Kilnu taip pagerbti savo dvasios motinas.

Vis didėjančiame sąraše minimų mokslo įstaigų tarpe ligšiol pasigendame 1925 - 26 m. veikusių Administracijos Kursų (AK). Tai gaila, nes jie buvo savo meto įdomi bei charakteringa "asmenybė" mūsų švietimo pasaulyje.
Iniciatyva tiems kursams pastatyti nors kuklų "literatūrinį paminklėlį" išėjo iš jų absolvento Konstantino Petrausko, gyvenančio Čikagoje, kuris šio rašinio autoriui, dėsčiusiam tuose kursuose, pateikė gerą pluoštą atsiminimų.
Informatorius, gimęs 1902 m. Aukštaitijoje, kūrėjas - savanoris, į tuos kursus buvo deleguotas artilerijos viršininko valdybos. Vakaruose gyvas dar yra Detroite gyvenąs kursų lankytojas Jonas Šeštokas (g. 1890), kuris, tada eidamas Ukmergės apskrities policijos vado pareigas, buvo komandiruotas vidaus reikalų ministerijos. Iš lektorių, be manęs, išliko gyvas Anglijoje gyvenantis dr. St. Kuzminskas (g. 1901). Gyvas taip pat dar yra tų kursų valdytojas, tuomet finansų ministras dr. Petras Karvelis (g. 1892), gyvenąs Baden-Badene (Vakarų Vokietijoje).
Nors tie kursai tik trumpai teveikė, verta juos ir viešai minėti. Ir tai pirmiausia dėl tos naudos, kurią jie nešė mūsų atsikuriančiai valstybei. Bet kartu jų minėjimas gali būti naudingas ir mūsų jaunajai kartai, kuri iš jo gali sužinoti, kokiu pasišventimu jos tėvai stengėsi patobulinti mūsų valdymo aparatą, kad jis galėtų dar tiksliau ir dar sąžiningiau tarnauti piliečiams.

II. Kursų reikalingumas
Nepriklausomybės pradžioje mūsų valstybės aparatui verkiant reikėjo visokių rūšių ir rangų valdininkų, nes I pasauliniam karui siaučiant, nebuvo laiko tokių paruošti. Tiesa, iš sugriuvusios caristinės ir subolševikėjusios Rusijos paveldėjome krūvelę administratorių. Bet daugumas jų buvo žemesniųjų kategorijų, dėl to jiems trūko praktikos vadovaujamose vietose. Be to, ne vienas jų buvo užsikrėtęs tomis ydomis, kuriomis neigiamai pasižymėjo nemenka Rusijos tarnautojų dalis. Jos mums su kaupu žinomos ne vien iš satyriškos Gogolio komedijos "Revizorius". Grėsė tad rimtas pavojus, kad ir mūsų iš margų elementų surankiotoji valdininkija galėtų, bent iš dalies, sirguliuoti panašiomis "ligomis". Tam buvo net aliarmuojančių ženklų, prisiminkime tik nelemtųjų "lašinių skutimo bylą" ir kitas spekuliacijos aferas, į kurias buvo įvelti net aukštesni valdininkai. Tokiems gėdingiems reiškiniams užkirsti kelią, mūsų valdžia dar 1920 m. buvo priėmusi įstatymą, driaudžiantį įstaigoms priimti tarnybon artimas gimines, kurios neretai buvo priežastimi visokių nedorų kombinacijų savo kišenės naudai.

Bet kadangi tokių draudimų neužteko valdžios aparatui apsaugoti nuo visokių savanaudžių, reikėjo jau savo, grynai lietuviško tipo administratoriaus — sąžiningo, švarių rankų, pasišventusio ir pasiryžusio savo pavadinimą "valstybės tarnautojas" suprasti taip: "Aš turiu tarnauti, ne man turi būti tarnaujama". Bet kadangi toks nenukris iš dangaus, reikia jį išsiauginti. Tam 1925 m. ir buvo suruošti tam tikri kursai.

Dr. P. Karvelis, sprendžiamai prisidėjęs prie kursų įsteigimo, 1972 m. šiuo klausimu pasisakė šitaip: "1923 m. man esant mokesčių departamento direktorium, Vytauto Petrulio (1890 - 1942), tuometinio finansų ministro, buvo paruoštas Administracijos Kursų projektas. Dr. Leono Bistro (1890 -1971) kabinete, tekus man garbei būti finansų ministru, radau seną bėdą, kaip galima būtų prisiauginti kvalifikuotų bendradarbių įvairioms vietoms mūsų valstybės aparate. Dar anksčiau buvau patyręs, kokius sunkumus reikėdavo kasdien nugalėti, pasigendant atsakingose pareigose pajėgesnių pareigūnų. Daug kur žinybų priešakyje stovėjo rusai, kurie net lietuvių kalbos nebuvo pramokę. Dėl to man dabar teko tapti AK globėju.

Jų uždavinys buvo pakelti mūsų tarnautojų lygį ir sustiprinti mūsų jaunos valstybės teisinius pagrindus. Manau, kad pasirinktas kelias buvo tikras".
Galiu pilnai patvirtinti šiuos žodžius, nes, nuo 1919 spalio iki 1922 vasario tarnaudamas užsienio reikalų ministerijoje ir joje vadovaudamas informacijos departamentui bei "Eltai", susidūriau su t:mis pačiomis sunkenybėmis. Tie nesmagūs prisiminimai mane 1925 m. nuteikė lektoriauti Administracijos Kursuose (žr. nr. 21 ir 22).

III. Kursų programa
Kursų programą nustatė jų tikslas. Kadangi jų darbas vyko Lietuvoje, jos valdininkai turėjo būti geri "lituanistai" (žr. nr. 1). Vadinasi, jie turėjo gerai mokėti krašto kalbą ir, be to, orientuotis Lietuvos istorijoje (žr. nr. 2) bei geografijoje (žr. nr. 3). Šita "lituanistika" buvo tarsi tas pagrindas, ant kurio buvo galimas tolimesnis darbas.

Šiojo centrą sudarė teisė, teisingumas ir teisėtumas, nes jie yra būtina prielaida, reikalinga bet kokiam taikingam bei laimingam piliečių sugyvenimui. Valstybės, kuriose tos dorybės neklesti — taip tvirtina šv. Augustinas — tėra "plėšikų urvai", gi su teisybe, taip tvirtina mūsų liaudis, niekur nežūsi. Kadangi tos dorybės yra ta uola, į kurią ir mažos valstybės gali tvirtai atsiremti, Šios turi jas pasirinkti savo nejudinamu moraliniu pagrindu. Visai tad suprantama, kad programos branduolį sudarė net devynios teisinio pobūdžio šakos (žr. nr. 4 - 11 ir 13). "Bon droit a besoin d'aide", sako prancūzai, — teisei, teisingumui reikia padėti įsigalėti.

Šis primygtinas teisinių reikalų pabrėžimas siekė ne tik instruktuoti administratorius, bet norėjo ir morališkai sutvirtinti liaudį, kurios teisinį jausmą karas ir visokios suirutės buvo skaudžiai sužalojusios. Prof. K. Pakštas vienoje 1928 m. plačiai nuskambėjusioje kalboje skaudančia širdimi konstatavo: "Tur būt, iki trečdalio gyventojų bent truputį grybščiojo". Kad ir jaunimo tarpe teisingumo jausmas gerokai buvo nukentėjęs, pastebėjo ir šio rašinio autorius, 1920 - 25 m. keliaudamas kaip sporto instruktorius po Lietuvą. Daugelis jaunuolių, daugiausia gimnazistų, žaisdami įvairius kovos žaidimus, visai nesilaikydavo nustatytų taisyklių, o griebdavosi visokių klastingų priemonių. Reikėjo daug prakaito, kol tie "sportininkai" suprato, kad ir kūno kultūroje reikia etikos, fair play, ir kad sportas yra ideali saviauklos mokykla.

Aišku, moraliniu atnaujinimu pirmiausia turėjo rūpintis Bažnyčia, bet daug galėjo padaryti ir valstybė per savo valdininkus. Svarbu tad, kad šie būtų be priekaišto ir dėmės. Todėl suprantama, kad Administracijos Kursų piece de rėsistance buvo teisingumo puoselėjimas. Nemažiau taip pat suprantama, kad į programą buvo įtraukta ir etika (žr. nr. 19).

Šalia šių, kursų charakterį iškeliančių šakų, svarbūs ir ūkio reikalai. Dėl to kursantams dar buvo dėstoma politinė ekonomija (žr. nr. 12), ekonominė geografija (žr. nr. 3) ir net prekių mokslas (žr. nr. 17).

Be šitų pagrindinių dalykų, į programą buvo įtraukti dar šalutiniai: sanitarija (higiena, žr. nr. 20) ir statistika (žr. nr. 14). Kad anos verkiant reikėjo, suprasime tarp kitko iš jau minėtos Pakšto kalbos, 1928 m. Kybartuose pasakytos: "Norint gyvenimo kovą laimėti, mums reikės sveikatingumu daugiau rūpintis negu lig šiol". Piktu priešu jis laikė ir "stiklelių tuštinimą", kuris, deja, mums iš nelemtų rusų laikų nebuvo svetimas (žr. nr. 18). Nemažiau nuostolių mums padarė ir vaikų mirtingumas, nes 1925 m., t. y. šių kursų pra-vedimo laiku, Lietuvoje iš 1000 naujagimių net 179 nesulaukė vienerių metų, kai tuo tarpu Švedijoje mirė tik 55, mūsų žydų — 44.

Pagaliau minėtinos dar dvi šakos, kurios iš pirmo žvilgsnio gal nebūtinai buvo reikalingos, būtent: bendroji naujųjų amžių istorija ir spauda (žr. nr. 21 ir 22). Bet arčiau pažiūrėjus ir viena, ir kita valdininkams galėjo būti naudingos. Sakysime, istorijos nušvietimas galėjo jiems parodyti, kaip formavosi tas pasaulis, kuriame lietuviai atkovojo savo nepriklausomybę. O spaudos reikalų nagrinėjimas galėjo iškelti jos reikšmę tautos atbudimui ir pabrėžti jos vaidmenį savo valstybėje ir tarnautojų tarnyboje.

IV. Lektorių kadras
Lektorių kadrą sudaryti buvo kietas riešutas, nes tuoj po I pasaulinio karo, kada ant pliko lauko teko atkurti moderniems laikams pritaikytą valstybę, visose srityse trūko mokytojų ar šiaip žinovų. Reikėjo tad dalį jų pasiskolinti iš 1922 m. įkurtojo universiteto. Bet kadangi ir jais negalima buvo užkišti visas spragas, papildomų jėgų teko ieškoti tarp specialistų, kurie visuomenėje sėkmingai vertėsi savo praktika.

Dėstomąjį kadrą sudarant, nebuvo žiūrėta nei religinių ar politinių pažiūrų, nei tautybės ar socialinės kilmės, svarbu tebuvo atitinkama kvalifikacija. Žinoma, nemažiau reikšmingas buvo visų prisirišimas prie jaunos mūsų demokratinės respublikos arba bent lojalus nusiteikimas jos atžvilgiu.
Kadangi itin krinta į akį dvasinės kilmės skirtumas, čia trumpai mesime žvilgsnį į tuos du pasaulius, kuriuose išaugo šio kadro nariai. Viena dalis buvo išsimokslinusi Rytuose, t. y. Rusijoje, kita gi Vakaruose — Amerikoje, Šveicarijoje, Belgijoje ir Vokietijoje. Iš tų 17 lektorių, kurių išsimokslinimo vietą galima buvo išaiškinti, aštuoni yra ryškūs "rytiečiai": Bieliackinas, Ilgūnas, Kairiūkštis, Kepalas, Kriščiukaitis, Laptevas, Nargela-vičius ir Tumėnas. "Vakariečių" grupę sudarė šie devyni asmenys: Gylys, Kemėšis, Kuzminskas, Maliauskis, Pakštas, Purickis, Raulinaitis, Stankevičius ir šio rašinio autorius. Tiesa, vieną kitą galima būtų priskirti prie tam tikro "pereinamo tipo". Antai, Tumėnas (žr. nr. 5) savo idėjomis buvo artimas "vakariečiams" ir dėl to vėliau ir pasitraukė į Vakarus; gi Purickis (žr. nr. 2), kuris vėliau vedė rusę, daug kuo dvelkė rytietiškumu.

Aišku, kad mokslavietė negalėjo neatsiliepti į dėstytojų psichiką, j jų dvasios formaciją ir net į jų gyvenimo stilių. Dėl to nesistebime, kad rusiškųjų Rytų paveiktieji visu savo dvasiniu habitu gerokai skyrėsi nuo savo klausytojų, su mažomis išimtimis atėjusių iš lietuviškos provincijos gilumos. Šiems daug artimesni buvo "vakariečiai" — savo lanksčia, rusų idėjinio chaotiškumo mažai paliesta dvasia, savo giedriu optimizmu, veiklumu, praktiškumu, negarbinimu formalizmo bei popierizmo. Charakteringas šiųjų atstovas buvo Amerikoje ir Vakaruose išsimokslinęs Pakštas (žr. nr. 3). Bet nepaisant tokių esminių psichinių, mokslinių ir iš dalies idėjinių skirtumų tarp "rytiečių" ir "vakariečių", visi lektoriai veikė sutartinai, nes juos jungė bendras noras tarnauti Lietuvai.

Šiam darnumui nekenkė nė faktas, kad dėstytojai priklausė, maždaug perpus, dviems kartoms: seniausiam (Kriščiukaičiui, žr. nr. 9) buvo 61, o jauniausiam (Kuzminskiui, žr. nr. 13) vos 24 metai. Vadinasi, juos skyrė net 37 metai. Vidutiniškas amžius tų lektorių, kuriuos galima buvo išaiškinti, siekė arti 42 metų. Tai idealus vidurkis, nes tokiame amžiuje žmogus dvasiškai yra pilnai išsivystęs ir kartu fiziškai dar visai pajėgus. Dėl istorinių priežasčių "rytiečių" vidurkis siekė 47, "vakariečių" 38 metų.

Dar pažymėtina, kad tarp lektorių neužtinkame nė vienos moters.
V. Dėstomos šakos ir jų lektoriai Čia paduodame dėstomų šakų sąrašą tokia tvarka, kokia jos įrašytos į liudijimą, išduotą AK absolventams. Kartu minimi ir dėstytojai, kurie oficialiai buvo vadinami lektoriai. Apie juos čia terašome tiek, kiek būtina jų dėstymui geriau suprasti; tik ypatingais atvejais minimos ir vėlesnio gyvenimo datos bei aplinkybės. Gaila, kad nepavyko susekti visų dėstytojų biografinių duomenų, Atrodo, kad ir pats sąrašas nėra pilnas, nes bendrame paveiksle, į kurį buvo surinktos lektorių bei kursantų nuotraukos, užtinkame ir M. Bortkevičiaus fotografiją, nors jis mūsų turimame kursų plane nėra išvardintas.
Apie jį sužinojome, kad jis buvo Kauno apygardos teismo baudžiamojo skyriaus teisėjas ir greičiausiai šalia VI. Stankevičiaus (žr. nr. 10), o gal kartu su Budrevičium (žr. nr. 10 ir 11) bus skaitęs baudžiamąją teisę. Vėliau, tautininkų laikais, jis buvo žinomas kaip griežtų bausmių šalininkas. Nuo jo tuomet nukentėjo ir buvęs jo šefas dr. P. Karvelis, rašęs į Latvijoje išėjusį laikraštį "Laisvės Kovotojas" straipsnį, antrašte "Kiekviena diktatūra baigiasi anksčiau ar vėliau valstybės iždo išeikvojimu". Šioje byloje, užsi-tęsusioje virš trijų metų, apkaltintasis visgi nebuvo nubaustas.

Kai kas mano, kad paskaitas apie Lietuvos istoriją skaitęs Teologijos - Filosofijos Fakulteto profesorius Antanas Alekna (1872 - 1930). Bet minėtoje nuotraukoje jo paveikslo nėra.

1. Lietuvių kalba — Kazys Kepalas (1891 -(1966, 34). Kilęs iš Kamajų valsčiaus. 1912 - 15 m. Petrapilyje studijavo filologiją, ypač klasikines kalbas. 1919 m. sugrįžęs į gimtąją šalį, savanoriu stojo į kariuomenę ir baigė karo mokyklą. Bemoky-tojaudamas, 1924 - 26 m. dar tobulinosi mūsų universitete, kuriame jis 1926 - 34 m. lektoriaus titulu dar dėstė lotynų kalbą. 1944 jis pasitraukė į Vakarus. Kalbotyros klausimais Kepalas rėmėsi daugiausia rusų veikalais, kurių dalį jis ir išvertė į lietuvių kalbą.

2. Lietuvos istorija — Juozas Purickis (1883 -1934, 42). Kilęs iš dzūkų, kurių minkštą ir jausmingą būdą jis paveldėjo, jis mokėsi Kauno kunigų seminarijoje. Joje taip prisirišo prie mokslo, kad jam buvo leista dar pasitobulinti Petrapilio Dvasinėje Akademijoje. Iš ten jis 1913 m. pasiekė ir šveicarų Friburgo universitetą, kur už gausiai dokumentuotą disertaciją apie protestantizmo pradžią Lietuvoje gavo daktaro laipsnį. Vėliau jis dirbo Lozanoje veikiančiuose lietuvių komitetuose ir juose taip užsirekomendavo diplomatiškumu, kad 1919 m. buvo paskirtas pirmu mūsų atstovu Berlyne. 1920 birželio mėnesį buvo paskirtas užsienio reikalų ministru. Šioje vietoje, kurioje išsilaikė iki 1922 m. sausio 1, jis savo diskretišku bei sumaniu darbu skynė Lietuvai kelią į tarptautinę areną. Nežiūrint jo nuopelnų, Purickis ryšium su apkaltinimais vienoje spekuliacinėje byloje, kuri 1925 m. pasibaigė jo naudai, turėjo atsistatydinti. Po to jis, atsisakęs nuo kunigystės ir vedęs Sovietų Rusijos valdininkę, daugiausia savo gabia plunksna pasižymėjo spaudoje. Savo paskaitomis Purickis dėl atsargaus žodžių parinkimo bei perdėm pirš-tinuoto ir nevaizdingo pasisakymo nemokėjo žavėti klausytojų. Daugiausia simpatijų jis laimėjo savo lipšniu būdu bei sugebėjimu aplink save sudaryti smagią nuotaiką, kurioje visi jautėsi jaukiai.

3. Lietuvos ir ekonominė geografija — Kazys Pakštas (1893 - 1960, 32). Gimimu užpalietis, jautrus rytų aukštaitis, Pakštas 1912 m. Petrapilyje įsigijo šešių klasių cenzą ir metus mokėsi kunigų seminarijoje Kaune. Norėdamas išvengti tarnybos rusų kariuomenėje, 1914 m. pradžioje slaptai išvyko į JAV. Studijavo socialinius mokslus ir drauge New Yorke taip sėkmingai ėjo Tautos Fondo generalinio sekretoriaus pareigas, kad 1918 m. su lietuvių katalikų delegacija buvo siųstas Europon tartis dėl Lietuvos valstybės atstatymo. 1919 m. įstojo Friburgo universitetą, kur iš pradžių gilinosi į ekonomiką. Bet tikrą savo vietą šis intelektualinis ir visuomeninis nenuorama rado geografijos moksle, kuriame jis 1924 m. laimėjo daktaro laipsnį. Trumpam grįžęs į JAV, 1925 m. mūsų universiteto Teologijos - Filosofijos fakulteto buvo iškviestas dėstyti geografiją. Degte degdamas pažangumo meile, jis paleido sparnuotąjį žodį "Sukime Lietuvos laikrodį šimtu metų pirmyn!". Kad tai lengviau sektųsi, jis norėjo kontinente įžemintus savo tautiečius pakreipti į veiklą paskatinančią jūrą. Paskirtas AK-sų lektorium, Pakštas juose ne tik dėstė, o tiesiog įkūnijo savo idėjas. Švytėdamas optimizmu bei dinamiškumu. Pranašo nujautimu jis visuomenę įspėjo apie besiartinančias grėsmes Lietuvos nepriklausomybei. 1939 m. priėmė Los Angeles, Calif., universiteto pakvietimą jame skaityti geopolitikos kursą. Dėl okupacijos nebegalėdamas sugrįžti, Pakštas JAV lietuvių tarpe organizavo sąjūdį už tėvynės išlaisvinimą. Tai akcijai jis panaudojo ir tuos gausius postus, kuriuos užėmė aukštosiose mokyklose. Vis didėjąs jaunos kartos nutautimas jame pagimdė mintį sukurti "Antrą Lietuvą", į kurią norėjo suspiesti visus išeivius. Bekovodamas už toli siekiančius planus bei graudžiai besisielodamas daugelio tautiečių abejingumu jo užmojams, Pakštas mirtinai pavargo. 1960 m. po vienos prakalbos Čikagoje plyšo jo širdis, kuo ir jį ištiko kiekvienos Kasandros likimas.

4. Teisės enciklopedija — Pranas V. Raulinaitis (1895 - 1969, 30). Iš Marijampolės apskrities kilęs, Raulinaitis Voroneže baigė M. Yčo gimnaziją. Sugrįžęs į tėvynę, stojo savanoriu į kariuomenę ir kartu su kitais įkūrė Darbo Federaciją, kuri atsirėmė į Leono XIII socialinę programą. 1919 m. jis išvyko į Friburgą, kur po keturių metų daktaratu baigė savo juridines studijas. Tais pačiais 1924 m. buvo paskirtas Žemės Ūkio Akademijos docentu teisės reikalams. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Prancūzijos vyriausybės jis buvo apdovanotas garbės legiono ordinu. AK-se savo specialybę jis dėstė formalistiniu racionalizmu prancūzų, kurių tikras dvasios brolis jis buvo.

5. Valstybinė teisė —Antanas Tumėnas (1880 -1946, 45). Iš pat pradžių Varšuvoje pradėjęs studijuoti architektūrą, Tumėnas dėl lėšų stokos perėjo į teisę, kurią 1909 m. baigė Petrapilyje. Po I pasaulinio karo jis, gimęs Rokiškio apskrityje, sugrįžo Lietuvon, kur krikščionių demokratų pusėje stojo į politiką. Buvo ministro pirmininko ir teisingumo ministro postuose. Nuo 1925 m. vėl vertėsi advokatūra ir kartu dėstė universitete, į kurį jis dar 1922 m. buvo pakviestas docento titulu. Įsteigus AK-sus, juose skaitė valstybinę teisę. Nors buvo gilus savo srities žinovas ir įkūnyta mūsų "valstybės teisinė sąžinė", jam sunku būdavo viešai kalbėti. Todėl ir jo paskaitos nelaimėjo to garso, kuriuo jos savo turiniu buvo užsitarnavusios. Jis nepaliko ir žymesnių raštų apie teisę. Jo specialybė buvo įstatymų kodifikacija ir naujų įstatymų ruošimas.
6. Administracinė teisė —Domas Nargelavičius (18? - 19?) Būdamas teisininku, jis dar caristinė-je Rusijoje tarnavo senato įstaigoje, kur spręsdavo ir mokestines bylas. Sugrįžęs Lietuvon, jis dirbo vidaus reikalų ministerijoje. Be to, rodos, brolių Vailokaičių laikomame Ūkio Banke ėjo dar juriskonsulto pareigas. Šis mažokas, laibas ir apsukrus advokatas pasižymėjo — anot AK-sų lankytojų
— "smailiu liežuviu", kurio jie labai bijodavo.

7. Tarptautinė teisė — Simonas Bieliackinas (
1874 - 1944, 51) Kilęs iš Mogiliavo žydų tarpo, jis 1899 m. baigė Odesos universitetą ir Maskvoje bei Petrapilyje vertėsi advokato praktika. 1921 m. atvyko į Lietuvą, kur ėjo žydų reikalų ministerijoje teisinio patarėjo pareigas. Kitais metais mūsų tik ką įsteigtame universitete pradėjo dėstyti kelias teisės šakas. Gabia savo plunksna jis lietuviškai ir svetimomis kalbomis rašė teisinio turinio straipsnių, kurie buvo spausdinami ir svetur — Rusijoje, Latvijoje ir Prancūzijoje. Bieliackinas sukūrė ir beletristinių veikalų: novelių bei dramų. Ši draugiapusė ir spalvinga asmenybė nacionalsocialistų buvo suimta; anot LE II, 493, jis buvo gyvas sudegintas Auschwitzo koncentracijos stovykloje.

8. Civilinė teisė — Budreckas.
Šiai šakai atstovavo Kauno apygardos teismo civilinio skyriaus teisėjas. Jo atminimas taip yra išnykęs iš visuomenės atminties, kad mūsų enciklopedijos jo nemini.

9. Civilinis procesas — Antanas Kriščiukaitis
(1864 - 1933 , 61). Vilkaviškio apskrityje gimęs Kriščiukaitis buvo AK-sų profesūros senjoras. Iš pradžių jis buvo susidomėjęs architektūra, tačiau paskui — panašiai kaip ir Tumėnas (žr. nr. 5) — pasuko teisių mokslų link, kuriuos studijavo Maskvoje. 1918 m. sugrįžo į tėvynę, kur tuoj buvo paskirtas Vyriausiojo Teismo pirmininku. Šioje vietoje jis ir išbuvo iki mirties, be atvangos rūpindamasis mūsų teisinės kultūros pakėlimu. Nuo 1923 m. jis universitete dėstė baudžiamąjį procesą. Redagavo žurnalą "Teisė". Nuo pačių "Aušros" laikų jis pasižymėjo ir tuomet dar draudžiamoje spaudoje. Mūsų teisininkų tarpe jis buvo pats gabiausias beletristas, kuris "Aišbės" slapyvardžiu tapo žinomas kaip satyrinio pobūdžio apysakininkas. Nors jis save kukliai te vadindavo "atliekamu literatu", betgi savo gaiviu humoru savo tautiečius ne tik pralinksmino, bet ir švelniai pamokė.
10. Baudžiamoji teisė — Vladas Stankevičius (1884 - 1968, 41). Stankevičius (vėliau Stanka) gimė Biržuose smulkių bajorų šeimoje. Gimnaziją lankė Rygoje, 1903 m. baigė Petrapilyje. Ten pat jis 1908 m. gavo ir teisių fakulteto diplomą ir po šešių metų tapo privatdocentu. Nelikdamas abejingas įvykiams visuomenėje, jis, išėjęs karo mokyklą, padėjo organizuoti pasipriešinimą prieš bolševikus. Kurį laiką buvo net Kerenskio kabineto viršininku. 1919 m. išvyko į Vokietiją, kur toliau lavinosi savo specialybėje. Po keturių metų sugrįžęs iš Berlyno, buvo paskirtas mūsų universiteto docentu. Savo plačioje mokslinėje veikloje jis domėjosi ir filosofija, kuria jis savo specialybę taip sodriai persunkė moraliniais
samprotavimais, kad Stankevičių galima laikyti etinio humanizmo atstovu. Savo veikalus jis išleido lietuvių, rusų, vokiečių ir anglų kalbomis. "Prof. Stankevičių, — taip pasisakė K. P., — mes labai mėgome. Jis mums aiškiai išdėstė, kaip reikia žiūrėti į nusikaltusį žmogų ir į tas aplinkybes, kurios jį pastūmėjo į nusikaltimą. Jis pabrėžė, kad negali būti kalbos apie teisiamojo 'pamokymą' atsikeršijimo prasme".

11. Baudžiamasis procesas — Povilas Budrevičius. Apie Budrevičių težinome, kad jis buvo baigęs Marijampolės gimnaziją ir paskui studijavęs teisę. Kariuomenėje tarnaudamas jis 1925 m. buvo pasiekęs pulkininko - leitenanto laipsnį. Tarnavo kariuomenės teisme.

12. Politinė ekonomija, kooperacija, Lietuvos ūkis — Fabijonas Kemėšis (1879 - 1954 , 46). Gimė Rytų Aukštaitijoje. 1902 m. baigė kunigų seminariją Kaune. Vikaraudamas jis veržte veržėsi į kultūrinį, socialinį bei ekonominį darbą. Dėl tokio "išsilenkimo" iš savo tiesioginių pareigų jis iš savo vyresniųjų susilaukė daug priekaištų. 1918 m. išvyko į Ameriką, kur jis veikliai įsijungė į visuomeninį gyvenimą. Katalikų universitete Vašingtone 1924 m. gavo daktaro laipsnį už disertaciją apie |AV kooperaciją. Dar tais pačiais metais jis sugrįžo Lietuvon, kur buvo paskirtas Žemės Ūkio Akademijos docentu; dėstė politinę ekonomiją bei žemės ūkio kooperaciją ir padėjo žmonėms organizuoti ekonomines draugijas. Po karo rusų okupantų buvo ištremtas į Sibirą, kur 1954 m. mirė. Apie jo santykius su kursantais K. P. taip atsiliepė: "Kemešį mes mėgdavome, nes jis stengdavosi mus suprasti; jis niekad 'nesipūsdavo'. Nepilnai pasiruošusius egzaminams jis kviesdavo pas save ir su jais taip aiškinančiai pasikalbėdavo, kad kursą geriau išmokdavo".
13. Finansų teisė ir biudžetas — Stasys Kuzminskas (g. 1901, 24). Kuzminskas AK-sų lektorių benjaminas, gimė 1901 m. Šaukote (Šiaulių aps.). Toliau į gimnaziją buvo ruošiamas Marijos Pečkauskaitės (Šatrijos Raganos). 1919 m. baigęs Šiauiiu gimnaziją, išvyko į Berlyną, kur baigė Aukštąją Prekybos Mokyklą. 1923 m., parašęs darbą apie komercijos vaidmenį Lietuvos ūkyje. Sugrįžęs į Kauną, Kuzminskas, valstiečių - liaudininkų veikėjas, iki 1931 m. dirbo finansų ir žemės akio ministerijose, kartu talkininkavo ir mūsų kooperatyvų centrams. Būdamas gabus dėstytojas, jis buvo pakviestas mokytojauti "Aušros" gimnazijoje ir lektoriauti AK-se. 1931 m. Kuzminskas perėjo į diplomatinę tarnybą, iki 1936 m. buvo užsienio reikalų ministerijos ekonominio departamento viršininku, paskui iki 1940 m. pasiuntinybės Berlyne patarėju komerciniams reikalams. Berlyne įsigijo dar savo srities daktaro laipsnį. 1947 m. jis išvyko į Angliją, kur ypatingai stengėsi apgyvendinti pabėgėlius. 1950 m. įsteigė Lietuvių Rezistencinę Santarvę ir pradžioje buvo jos pirmininkas.

14. Statistika — Savelijus Laptevas (1886 --14.39). Švenčionyse gimęs Laptevas, rusas, baigė Vilniaus gimnaziją bei Petrapilio universitetą ir po to tarnavo statistikos raštinėje. Nepriklausomoje Lietuvoje jis dirbo Centriniame Statistikos biure, kur 1923 m. padėjo organizuoti gyventojų surašinėjimą ir suredaguoti duomenų leidinį.

15. Ekonominė geografija — Kazys Pakštas (žr. nr. 3).

16. Buhalterija ir raštvedyba — Jonas Ilgūnas (1881 - 1956, 43). Gimė Kėdainių apskrityje. Išvykęs į Petrapilį, dirbo kaip paprastas darbininkas. Siekdamas aukštesnės pozicijos, jis 1912 m. ten baigė Prekybos institutą. Dar tais pačiais
metais jis sugrįžo į tėvynę, kur gavo darbą Šv.Kazimiero draugijoje ir kartu "Saulės" kursuose dėstė komercijos dalykus. Atsikūrus nepriklausomai Lietuvai, tarnavo švietimo ministerijos vyriausiu buhalteriu. Kartu mokytojavo Kauno aukš-tesnioje komercijos mokykloje, kurią aprūpino eile atitinkamų vadovėlių. Būdamas uolus ateistas jis — ką itin pabrėžia Vilniuje leidžiama "Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija" (I, 639""aktyviai dalyvavo laisvamanių veikloje, viešose diskusijose su dvasininkais". Redagavo žurnalą "Laisvoji Mintis" ir išleido visą seriją laisvamaniškų raštų.

17. Prekių mokslas — J. Galinis

18. Psichologija — Antanas Gylys
(1894 -1966, 31). Kilimu kapsas, Gylys 1914 m. baigė Marijampolės gimnaziją ir paskui Maskvoje pradėjo studijuoti mediciną. Nuo 1917 m. jis šias savo studijas tęsė Muenchene, kur kartu gilinosi ir į filosofiją. 1921 m. jis gavo šios šakos ir po trijų metų ir medicinos daktaro laipsnį. 1924 m. jis mūsų universiteto Teologijos - Filosofijos Fakultete ėmė dėstyti psichologiją. Būdamas susirūpinęs tautos sveikatingumu, Gylys tapo blaivininku, pirmininkavo Liet. Kat. Blaivybės S-gai ir išleido tiek mokslinių, tiek populiarių raštų, nukreiptų prieš vartojimą alkoholio, kurį laikė smerktinu palikimu iš rusų laikų. Nors jo lėtam būdui ir jo akademiškai laikysenai trūko uždegančios jėgos, jis daugiausia savo pavyzdžiu įtikindavo klausytojus. Pamėgęs švietimo darbą, noriai atsistojo priešakyje 1924 m. "Pavasario" Sąjungos įkurtojo "Valančiaus vardo liaudies universiteto" ir kartu visu rimtumu lektoriavo AK-se.

19. Etika — Antanas Maliauskis (1877 — 1941, 48). Maliauskis, kretingiškis, kietas žemaitis, 1900 m. Kaune baigė kunigų seminariją ir paskui išvyko į Belgiją, kur Louvaine studijavo filosofiją bei socialinius mokslus. Laimėjęs 1911 m. filosofijos daktaro laipsnį, persikėlė į Friburgą ten dak-tarizuotis dar politinių mokslų srityje. Nuo 1920 m. jis Amerikoje dirbo ne tik pastoracijoje, bet metėsi ir į spaudą. Nepasigailėdamas nė savo tautiečių, Maliauskis žemaičių atkaklumu kirtosi ypač su dr. J. Šliūpu. Mūsų universitete jis dirbo nuo pat įsikūrimo 1922 m., dėstydamas socialinius dalykus ir etiką su teodicėja. Išleido keletą mokslo veikalų ir daug liaudžiai skirtų apologetinio turinio brošiūrų, kuriomis jis tarp kitko siekė atsverti priešbažnytinį J. Ilgūno (žr. nr. 16) veikimą. Gerą jo intenciją nekartą aptemdė trūkumas psichologinio atsižvelgimo į savo oponentą bei šiurkštus jo tonas, dėl ko ir nevienas AK-sų lankytojas gerokai susiraukdavo.

20. Sanitarija ir higiena — Povilas Kairiūkštis (1868 - 1932, 57). Kairiūkštis, pakuoniškis, savo brandos atestatą įsigijo 1888 m. Marijampolėje, iš kur nuvyko Maskvon medicinos studijuoti. 1893 m. gavo gydytojo diplomą ir paskui virš 27 metų tarnavo Rusijoje. 1920 m. sugrįžo Lietuvon. Būdamas uolus higieninės švaros apaštalas, jis ne tik norėjo kraštą apšvarinti nuo karo paliktų šiukšlių bei sąšlavų, bet iš viso siekė gyventojus pripratinti prie pavyzdingos higienos, idant visas kraštas švytėtų švara ir džiaugtųsi savo sveikatingumu. Dėl to jis buvo ir stropus "Švaros savaitės" propagandistas.

21. Spauda ir 22. Naujųjų Amžių istorija — Juozas Eretas (g. 1896, 29). Gimęs Bazelyje (Šveicarijoje), jis ten ir baigė gimnaziją. Paskui jis Bazelio, Lozanos ir Friburgo universitetuose studijavo germanistiką su istorija. Friburge jis susipažino su lietuviais, kurių — ypač dr. J. Purickio i žr. nr. 2) — buvo pakviestas talkininkauti jų Lozanoje įsteigame Spaudos biure. Ten jis 1918 m. buvo paragintas — daugiausia klaipėdiečio M. Ašmio, K. Pakšto (žr. nr. 3) ir dr. Purickio — vykti Lietuvon. Atsiliepdamas į šį kvietimą, Eretas, įsigijęs daktaratą, pradžioje dirbo diplomatinėje misijoje Berne, toliau Berlyno atstovybėje. 1919 m. rudenį buvo iškviestas į Kauną ir paskirtas užsienio reikalų ministerijos patarėju, o 1920 m. pavasarį tos pačios įstaigos informacijos departamento bei "Eltos" direktorium. Po dviejų metų jis perėjo į mokslo sritį, kur jis universiteto Teologijos - Filosofijos Fakultete ėmė dėstyti germanistiką, protarpiais ir žurnalistiką. Administracijos Kursuose nušviečiant naujųjų laikų istoriją, jam rūpėjo klausytojams atskleisti Vakarų pasaulio horizontus, savo auditoriją atitraukti nuo jai svetimų ir net kenksmingų Rytų. Tam tikslui jos ją supažindino ir su Vakarų kultūros lobynu. K. P. tuo reikalu: "Tos paskaitos buvo tarsi ekskursijos po įžymesnes Vakarų pasaulio vietas. Girdėjome apie kultūros ir meno institucijas — šventyklas, muziejus, mokslo institutus, parodas ir 1.1.". — Žurnalistikoje referentas pabrėždavo spaudos reikšmę ir aiškino, kodėl vokiečių kultūrininkas Goerres ją vadino "penkta pasaulio galybe". Kartu lektorius ir parodė, kaip valdininkas galėtų tą "galybę" panaudoti savame darbe — vadinamiems public relations užmegzti bei išvystyti. Viską aiškino praktiškų pavyzdžių pavidalu.

VI. Kursantai
Klausytojai, skirtingo amžiaus, įvairaus paruošimo ir skirtingų politinių pažiūnj, buvo parinkti iš visokių žinybų nuo VHI-tos iki XIII-tos kategorijos valdininkų, t. y. iš užimančių aukštesnes vietas. Pirmenybę turėjo gimnaziją baigusieji ar turį tolygų mokslo laipsnį. Bet buvo ir neturinčių aukštesnio cenzo, kurį atstodavo viršininko rekomendacija. Svarbu, kad tokie būtų pasižymėję gabumais, sėkminga praktika ir darbštumu. Tokiu būdu į kursus pateko ir keli policijos vadai, pvz., Marijampolės, Šiaulių, Ukmergės ir Trakų apskričių; be jų, dar Kauno, Vilkaviškio ir Panevėžio nuovadų viršininkai. Kitą ryškesnę grupę sudarė žurnalistai ir šiaip spaudos darbuotojai, dirbę prie valdžios leidžiamų spaudos organų. Aplamai galima sakyti, kad į tuos kursus buvo sukviestas tam tikras jaunimo elitas.

Kursantų skaičius pradžioje siekė 120, kurių vidutiniškas amžius maždaug buvo 24 metai. Bet buvo ir žymiai vyresnių, kurie, karo sutrukdyti, anksčiau negalėjo lavintis. Visi buvo vyrai, išskyrus tik dvi mergaites.

Kursantai savo viršininkų buvo atleisti nuo tiesioginių pareigų, kad turėtų pakankamai laiko pasisavinti teikiamas žinias bei įsiskaityti į jiems nurodomą literatūrą. Tik Kauno miesto savivaldybės tarnautojai turėjo dirbti savo įstaigoje, bet vienam kitam vis dėlto buvo sumažintas darbo valandų skaičius.
Iš pradinio skaičiaus iki užbaigimo atkrito arti trečdalio kandidatų. Tai gana daug, ir dėl to bendroje baigusiųjų nuotraukoje tesuskaičiuo-jame 72 asmenis. Vieni savo viršininkų buvo atšaukti dėl nesugebėjimo, kiti neištesėjo dėl ligos. Buvo ir tokių, kurie turėjo būti atšaukti dėl netinkamo elgesio, daugiausia dėl neblaivumo — vienas kitas policijos vadas ir keli miškininkai.

Kursantų laikymasis, apskritai imant, kiek pamenu, buvo korektiškas. Žinoma, anais audringais laikais, nelaisvais nuo "rusiško palikimo", iš kursanto nebuvo galima'laukti saloninio subtilumo, užteko ir naminio mandagumo. To netrūko, tad išsišokimų nebuvo daug. Net minėti išsilen-kimai iš bendros tvarkos mažai tekenkė nuotaikai ir darbo atmosferai. Ši buvo gera, kai kada net akademiška. Tai, žinoma, nekartą sugundė tuos ypatingus "studentus" daryti pokštus, krėsti nekaltus juokelius, kurių "auka" buvo kuklesnės dvasios kolegos ar vienas kitas tų lektorių, kurie nevisai atitiko kursantų reikalų ar mėgdavo pa-ironizuoti savo auditoriją.

VII. Kursų atidarymas
Administracijos Kursų valdytoju — toks buvojo oficialus titulas — ministrų kabinetas buvo paskyręs finansų ministrą dr. Petrą Karvelį (28), o faktiškuoju vedėju Antaną Merkį (1887 - 1955, 38), anksčiau keletą kartų buvusį krašto apsaugos ministru. Kursai prasidėjo 1925 m. vasario (ar kovo) mėnesį ir tęsėsi iki kitų metų kovo mėnesio.

Paskaitos buvo skaitomos universiteto rūmuose, esančiuose netoli Karo Muziejaus ir Ministrų kabineto rūmų. Šis išviršinis priglaudimas prie mūsų universiteto labai pakėlė kursantų savijautą; turėdami progos bendrauti su tikrais studentais, jie intelektualiai daug laimėjo. Jie kartu ir užsikrėtė jų smagaus Gaudeamus, kas jauniems mūsų valdininkams tik į sveikatą ėjo.

Į atidarymą atvyko keli vyriausybės nariai, kurių vardu prabilo min. Karvelis. Jis pabrėžė, kad jauna, besitvarkanti valstybė reikalinga savų, teisingų ir prasilavinusių valdininkų. Universitetui būtų sunku greitai tokių paruošti. Tad vyriausybė radusi reikalą įsteigti šiuos kursus gerai atestuotiems valstybės tarnautojams, kurie skubos keliu galėtų įsigyti aukštesnio laipsnio valdininko diplomą ir tuo užkišti skaudžią administracijos aparato spragą. Jiems išlavinti vyriausybė pakvietusi tinkamus akademinio rango žinovus. Ministras prašė kursantus rimtai išstudijuoti jiems dėstomus dalykus, kad vėliau praktikoje pateisintų vyriausybės bei savo viršininkų jiems parodytą pasitikėjimą ir išleistas kursams žymias lėšas.

Po jo dar kalbėjo, jei gerai prisimenu, vidaus reikalu ministras Antanas Endziulaitis (30), dar karininkas, berods, kursantų atstovas, ir gale kursų vedėjas A. Merkys.

VIII. Kursų pravedimas
Kursų administracinę pusę tvarkė M. Gulbi-naitė, finansų ministerijos sekretorė. Ji išdavė kursantams studijų knygeles, panašias į tas, kurias gaudavo universiteto studentai. Į jas lektoriai įrašydavo pažymius.

Kadangi dalis kursantų priešpiet turėjo dirbti savo įstaigose, paskaitos vykdavo popiet ir vakarais nuo 17 iki 22 valandos. Tarnaujantiems tai buvo tikras apsunkinimas, kurį jie betgi nešė neniurnėdami, nes anais valstybės atstatymo laikais kūlėjų kartai pasiaukojimo, net heroiškumo dvasia nebuvo svetima.
Daugumas lektorių pasitenkindavo tradicinio pobūdžio paskaitomis, kurias kursantai pasyviai išklausydavo. Kiti gi dėstytojai, daugiausia Vakaruose išsilavinusieji, tuos "monologus" dažnai pakeisdavo seminarais, įtraukiančiais į darbą ir kursantus. Tai gerokai suaktyvino pradžioje dar gana pasyvius klausytojus.
Administracijos Kursų lektorių parašai baigimo liudijime

Rodydamas susidomėjimą savo kursais, min. tanelis protarpiais atsilankydavo, norėdamas patikrinti studijų eigą, jų tobulėjimą. Dar dažniau atvykdavo A. Merkys, tikrasis šeimininkas. Jis kariais išklausydavo ištisas paskaitas ir pertraukos metu pasikalbėdavo su kursantais. Per tuos atsilankymus jis laikydavosi gana oficialiai, bet visada būdavo korektiškas ir mandagus. Dėl to jis nesusiraukdamas išklausydavo ir skundus, kada šie savotiškos rūšies studentai, kurie ne vienas kovose už laisvę narsiai buvo pasižymėję, kritikavo negyvenimiškas ar nuobodžias paskaitas arba vieno kito prelegento išdidų ar ironišką jų traktavimą.
Dalis dėstytojų, baigę skaityti savo kursą, per M. Gulbinaitę išdalino paskaitų konspektus. Kartu jie nurodydavo ir pasistudijuotiną literatūrą ir paskirdavo egzaminų laiką. Gerai pasiruošusius jie egzaminuodavo du ar tris pačioje auditorijoje, o su silpnesniais išeidavo į atskirą kambarį. Kiti gi egzaminuodavo savame bute, kur jie — St. Šalkauskio universitete praktikuojamu būdu — pravesdavo tam tikrus "pakalbinimus". Per tokius tarsi privačius pasikalbėjimus apie egzaminų temą, egzaminuojamasis mažiau varžėsi ir užtat tiksliau atsakydavo. Tokius psichologiškai pagrįstus pakalbinimus daugiausia praktikuodavo "vakariečiai" — Kemėšis, Pakštas, Stankevičius. Tuo jiems pavykdavo įsijausti tiek į kiek įbaugintus "kaimo berniokus", tiek į jau pagyvenusias šeimynos galvas, įkvėpdami jiems drąsos bei pasitikėjimo savimi. Dėl to nevienas jų, pasak Stankevičiaus (žr. nr. 10), atsakydavo geriau negu universiteto studentai.

Kursams bevykstant, buvo bandyta juos perkrikštyti į "Aukštuosius Administracijos Kursus". Nors tai ir nepavyko, išduotasis pažymėjimas turėjo savo vertę. Kaip prisimena J. Šeštokas, pagal AK-sų baigimo pažymėjimą jis buvo UNRRA komisijos pripažintas "aukštojo mokslo teisininku -ekonomistu", kai buvo paskelbta, jog turintieji aukštojo mokslo diplomą bus anksčiau už kitus išleidžiami į užjūrius.

Reikia manyti, kad ta skaudi situacija, kurioje 1945-49 m. mūsų išeiviai turėjo skursti stovyklose, bus nuteikusi minėtą komisiją AK liudijimui priskirti tokią reikšmę, kurios jis 1926 m. tėvynėje neturėjo.

IX. Kursų nauda
Kursų nauda buvo aiški kaip ant delno, nes valstybės aparatas laimėjo gerą pulkelį išlavintų, stropių ir sąžiningų valdininkų, tinkamų aukštesnėms pareigoms. "Tai buvo pastebėta ne tik įstaigose, bet aplamai mūsų santykiuose su piliečiais, kurių nusiskundimai tarnautojais sumažėjo. Nemažas nuošimtis kursus baigusių buvo pakeltas į aukštesnes kategorijas. Sunaudotas jiems lėšas AK pateisino" (K. P.).
Nežiūrint fakto, kad jie buvo perdėm naudingi, platesnė visuomenė jais mažai tesidomėjo. Todėl ir spauda, kuri šiaip plačiai informuodavo apie universitetą ir net apie atskiras gimnazijas, AK kaip ir nepastebėjo. Antai, jų uždarymo šventę bei diplomatų įteikimą "Rytas" ir kiti Kauno dienraščiai tik paraštėje teminėjo, lyg jie būtų buvę tik kokia ąuantitė nėgligeable.

Kitaip gi žiūrėjo vyriausybė ir šiaip atsakingesni politikai. "Kursų pradžioje prof. Tumėnas (žr. nr. 5) pasakojo, kad pirmoji laida dirbsianti tik metus laiko, bet kitos'laidos turėsiančios dvejus mokslo metus, ir įstaiga būsianti pavadinta "Administracijos Akademija". Esą numatoma per ją perleisti visus aukštesnius tarnautojus, idant mūsų valdymo aparatas pakiltų iki mūsų kaimyninių valstybių lygio" (K. P.). Deja, to neįvyko, kas dr. Karvelį (1972 m.) privertė pareikšti: "Gaila, kad vėlesniais metais, demokratinės santvarkos sutemoms užėjus, nutrūko graži pradžia 'šarvuoti mokslu įstabiu' mūsų jauną administraciją".
Tas apgailestavimas visai pamatuotas, nes autoritetinio režimo laikais daugelis valdininkų ne tiek tarnavo piliečiams, kiek tam siauram valdančiųjų rateliui, kuris menkai tepaisė romėnų išminties "Salus rei publicae suprema lex esto".
Garbė tad Administracijos Kursų steigėjams, kurie atkurtos valstybės pradžioje stengėsi išauklėti tarnautojų elitą, pilnai stovintį savo pašaukimo aukštumoje. Todėl ir verta tuos kursus apsaugoti nuo užmiršimo.





 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai