Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
1972 METAI MŪSŲ IR TARPTAUTINĖJE POLITIKOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VYTAUTAS VAITIEKŪNAS   
a. VLIKo valdyba 1972 m. apyskaitiniame pranešime savo veikimą skirsto penkiom sritims: tarptautinei, baltų, tarpveiksninei, išeivinei ir tėvynės.

Savo tarptautinės srities veiklą VLIKo apyskaita iliustruoja šiais faktais:

V. Vokietijos parlamento atstovam įteiktas 1972. 11.10 memorandumas prieš Vokietijos - Sovietų Sąjungos sutarties tvirtinimą. Kai kam toks žingsnis neatrodė tikslingas, nes specialiu memorandumu kurstymas opozicijos vyriausybei ne tik yra kišimasis į kitos valstybės vidaus reikalus, bet gali neigiamai atsiliepti VLIKo tolesniem santykiam su ta vyriausybe. Šiuo atveju VLKo tarpininkas memorandumui įteikti, atrodo, bus politiškai išmintingai pasielgęs, pasitenkindamas memorandumo įteikimu tik keliem Bundestago atstovam.
1972.V.11 VLIKo valdybos memorandumas JAV prezidentui ryšium su jo kelione į Maskvą taip pat pasirodė kontroversinis. Gal todėl apyskaitoje pažymėta, kad jį redagavusi VLIKo tarybos politinė komisija. Mat, tame memorandume yra toks prašymas JAV prezidentui: "To demand from the Soviet Government to grant Lith-uanian nation the right of self-determination which would re-establish independent, democratic Bepublic of Lith-uania". Kadangi kiekviena tauta turi neatimamą ir nuo niekieno nepriklausomą apsisprendimo teisę, todėl pripažinimas, kad mūsų tautos apsisprendimo teisė priklauso nuo sovietų vyriausybės malonės, tikrai skamba kaip nesusipratimas.

VLIKo valdyba, susitarusi su Laisvės Komitetu, rugsėjo 2-3 sukvietė veiksnių atstovų konferenciją, kuri sudarė komisiją, paruošusią 1972.XI.7 memorandumą "Lithuania and the European Conference on Security and Cooperation". Memorandumas VLIKo valdybos pirmininko parašu įteiktas numatytų konferencijos dalyvių — valstybių vyriausybėm. Nors VLIKo apyskaita tvirtina, kad bendradarbiavimas su diplomatine tarnyba 1972 m. buvęs sklandus, faktiškai diplomatinė tarnyba nieku neprisidėjo memorandumą ruošiant ir, išskyrus Lietuvos atstovą Prancūzijoje, netarpininkavo jį atitinkamoms vyriausybėms įteikiant. Mat, ministrui St. Lozoraičiui buvęs nepriimtinas memorandumo skyrelis "North-East Prussia", kuris tarp kita ko teigia, kad "any legalization of the Soviet Bussian hold on this territory would amount to a public condonement of imperialistic annexation in the heart of Europe", kad "The above territory . . . is geographically contiguous to Lithuania and ethnically forms a part of the Lithuanian national patrimony", kad "Lithuania has, therefore, a vital interest in seeing the destiny of this territory solved in accordance with its geographical, historical, ethnographical character and economic requirements".

Ryšium su šio memorandumo įteikimu atitinkamoms vyriausybėms taip pat aiškėjo, kiek pagrįstas tvirtinimas, kad VLIKas turįs svetimųjų pripažinimą. Ne kokios Burundi ar Ugandos, o kaimynės Kanados užsienio reikalų ministras VLIKo memorandumą įteikiant, Kanados LB delegacijai pastebėjo, kodėl memorandumas ne Kanados, o JAV lietuvių vardu. Šiokia pastaba verčia pagalvoti, ar nebūtų politiškai išmintingiau panašius memorandumus teikti PLB vardu. PLB valdyba, demokratiniu būdu sudaryta laisvojo pasaulio lietuvių reprezentante, ir moraliai ir teisiškai atstovauja ne tik JAV, bet ir Kanados, ir Australijos, ir Vokietijos, ir kitų valstybių lietuviam. Tuo tarpu VLIKas, kai atsisakė egzilinio savo charakterio, yra tapęs JAV piliečių organizacija.
Okupuotos Lietuvos 17,000 tikinčiųjų pasirašytą raštą Brežnevui VLIKas persiuntė Jungtinių Tautų gen. sekretoriui ir atskirų valstybių delegacijoms. Per Lietuvos atstovą Urugvajuje rūpinosi, kad Urugvajus, kaip Jungtinių Tautų narys, Žmogaus teisių komisijoje iškeltų pagrindinių žmogaus teisių paneigimą okupuotoj Lietuvoje. O per prel. J. Balkūną ir katalikių moterų organizaciją rūpinosi Žmogaus teisių komisijai įteikti memorandumą dėl religijos persekiojimo okupuotoje Lietuvoje. Apie tų rūpinimusi rezultatus apyskaita tyli.
VLIKo valdybos pirmininkas dukart lankėsi Europoje ir "Lietuvos reikalą į užsienius asmeniškai nešė", dėl JAV konsulo lankymosi Vilniuje kalbėjosi Valstybės departamente ir dalyvavo etninių grupių atstovams priėmime prezidentūroje. Buvo leidžiami anglų, italų, prancūzų, vokiečių kalbomis biuleteniai. Pagal apyskaitą, "visa ši veikla į svetimuosius davė konkrečių rezultatų. Į VLIKą dabar nuolatos kreipiasi, prašydami informacijų". Atrodo, kad čia jau pasakyta per daug: juk ne minėti VLIKo veikimo faktai, o tik rezistenciniai įvykiai okupuotoje Lietuvoje atkreipė pasaulio dėmesį.

Baltiškojoj veiklos srity dėmesio verta VLIKo valdybos iniciatyva, 1972.XI. 18 sudarant "The VVorld Bal-tic Conference" — Pasaulinę Baltų Santalką. Šioje santalkoje latviams atstovauja Pasaulio Latvių Federacija, estams — Pasaulio Estų Taryba, lietuviams — VLIKo valdyba. Estų ir latvių organizacijos santalkoje yra Pasaulio Lietuvių Bendruomenės atitikmenys. VLIKo susi-bloškimas su šiais, estų ir latvių PLB atitikmenimis yra sveikintinas kaip pirmas praktiškas žingsnis laisvųjų lietuvių laisvinimo organizacijos susišiandieninimo kryptimi. Logiškas sekantis žingsnis — formalus VLIKo perėjimas į PLB plotmę ir PLB organizacinę sąrangą, pagal taisyklę: "Su kuo sutapsi, tuo ir pats tapsi".

Tarpveiksninėje srityje VLIKo valdybos pastangos įpiršti ALTai ir JAV LB centriniam organam tarpusavio taikingą sugyvenimą nebuvo sėkmingos. Prezidento N'ixono politikos kryptis — vietoj konfrontacijos imtis dialogo — mūsuose pasisekimo neturi.

Išeiviškosios srities veikloje apyskaita pasigenda didesnio visuomenės dėmesio VLIKui. Ir spauda neužtenkamai apie VLIKą rašiusi. O vienas paskaitininkas J LIKo seime dėstė, kad "jaunimas mažai žino apie VLIKą, ir iš to kyla jo juo nepasitikėjimas". Išeiviš-kojoj srity 1972 m. reikšmingiausias VLIKo laimėjimas — dviejų jaunų vyrų atėjimas j valdybą. Galime turėti vienokią ar kitokią nuomonę dėl jų pasirengimo tam darbui, dėl atitinkamo patyrimo, bet negalime nesidžiaugti jų intencija ir ryžtu tarnauti Lietuvos laisvės siekimams.

Apie savo veikimą tėvynės srity VLIKo valdyba santūriai informuoja, kad rašė Tarptautiniam Raudonajam Kryžiui dėl Simo Kudirkos; darė žugių padėti ij sovietinio laivo į Graikiją pabėgusiam lietuviui jūreiviui; valdybos pirmininkas dukart lankėsi Turkijoj dėl Bražinskų bylos; po įvykių Kaune per savo transliacijas iš Madrido, Manilos, Romos radijo įspėjo pavergtuosius lietuvius susilaikyti nuo veiksmų, kurie "iššauktų drastiškas okupanto represijas". Kad pati tokia VLIKo intervencija galėtų provokuoti Kremliaus represijas, apie tai veikiausiai nė nepagalvota.

Pranešimas apie ieškojimą "naujų būdų VLIKo fizinės egzistencijos tęstinumui užtikrinti" išskirtas iš valdybos apyskaitos ir seimui pateiktas tik valdybos keturių narių vardu. Tas ketvertukas (prof. J. Puzinas, V. Radzivanas, A. Razgaitis ir J. Valaitis) tvirtina, kad "iš 15-kos VLIKą sudarančių grupių tik apie pusė aktyviai ir savarankiškai reiškiasi" ir kad "ilgainiui ir tos (dar besireiškiančios) politinės grupės bei rezistenciniai sąjūdžiai dar daugiau išseks, o kai kurie visai išnyks". Todėl, ketvertuko nuomone, VLIKo giminingos grupės turėtų jungtis tarpusavy, j VLIKą galėtų būti įjungta besikurianti Pasaulio Lietuvių Jaunimo Sąjunga ir VLIKo tariamasi su PLB valdyba dėl abiejų veiksnių tolimesnio bendradarbiavimo. VLIKo seimas šias ketvertuko nuomones parėmė savo nutarimais.

1973 m. VLIKo veiklos programą turėjo nusakyti trijų temų analizė jo seime: a) tarptautinė raida ir Lietuvos byla; b) tautos padėtis bei nuotaikos ir VLIKo uždaviniai; c) VLIKas ir išeivija. Temų prelegentai tenkinosi tik gražiai atitinkamus faktus bei reiškinius sukatalogavę, tačiau nesukonkretino, kokias jų pateikti faktai bei reiškiniai diktuoja praktiškas išvadas VLIKo veiklos ir apskritai Lietuvos bylos atžvilgiu. Išėjo taip. tarsi gydytojas, nuodugniai apžiūrėjęs ligonį, tik kruopščiai sužymėtų ligos reiškinius, bet neparašytų jokio recepto. Todėl, tur būt, ir paties seimo vienuolikoje nutarimų veltui ieškotume 1973 m. Lietuvos laisvinimui "recepto". Seimo nutarimai kalba apie Europos saugumo konferencijos eigos stebėjimą, apie gyvųjų jėgų koordinavimą, apie diplomatų svarbą, apie jaunimo įsijungimą, etc, bet tik ne apie tai, ką VLIKui konkrečiai diktuoja tarptautinė raida ir įvykiai okupuotoje Lietuvoje. Tik bendrybėmis kalba ir seimo "Kreipimasis į lietuviškąją išeiviją" (vienintelis konkretus prašymas Tautos Fondui skirti "bent vienos dienos uždarbį). Kaip įprasta, ir 1972 m. VLIKo seimas priėmė "Kreipimąsi j pavergtąją tautą", kuris iš Madrido, Manilos, Romos radijų turėjo pasiekti okupuotą Lietuvą.

Dėmesio verta prof. S. Žymanto mintis dėl VLIKo seimo uždavinių ir prigimties (Dirva, 1972.X.15>. Jau 1964 m. apsijungimo pasitarimuose buvo siūloma tenkintis VLIKo taryba ir valdyba. Bet kai kurie spyrėsi, kad būtų paliktas seimas, nors jis tik su VLIKo atvykimu į JAV atsirado. Europoje VLIKas seimo neturėjo. Nepavykus apsijungusiame VLIKe seimo išvengti, buvo stengtasi bent jo vaidmenį susiaurinti, VLIKo valdybos sudarymą ir priežiūrą, taip pat laisvinimo uždavinių ir jiems vykdyti priemonių nustatymą pavedus VLIKo tarybai. Tačiau ano meto prielaidos, kad VLIKo taryba bus jo "establishmentas", gyvenimas nepatvirtino. Ir 1972 m. seime pasigirdę tarybai priekaištai yra teisingi. Tarybos silpnumas lengvino seimininkų pastangas VLIKo seimą padaryti vyriausiu VLIKo organu. Tos pastangos stipriai reiškėsi nuo pat apsijungusio VLIKo pirmojo seimo. Seimu labai suinteresuotos kai kurių grupių viršūnės dėl savo gyvenamos vietos atstumo nuo New Yorko negalinčios aktyviai dalyvauti VLIKo taryboje. Ir nėra principinis dalykas, ar VLIKo "establishmentas" bus taryboje, ar seime, ar Ne\v Yorke, ar Clevelande. Svarbu tik, kad jis būtų savęs vertas. Tačiau, kaip patirtis rodo, sunkumai VLIKui turėt paveikų "establishmentą" kyla ne iš jo sąrangos, o tik iš jo grupių atstovų silpnokų atitinkamų sugebėjimų. Paskutiniais keleriais metais seimams renkantis tolimoj "provincijoj" ir todėl natūraliai juose dalyvaujant atokiau nuo tarptautinės politikos katilo ir pačios VLIKo valdybos kasdieninio darbo stovintiems grupių žmonėms, seimo, kaip VLIKo "establishmento", įžvalga, padėties vertinimas ir išvadų darymas juoba tampa riboti. Tik prisiminkime 1970 m. Clevelande sudarytos VLIKo veiklos planavimo komisijos rezultatus. Prieš tai buvo graži retorika, o po to — šnipšt.
VLIKo 1972 m. darbą apžvelgiant, galima tik nuoširdžiai jam linkėti, kad 1973 m. įvyktų persilaužimas į gerąją linkmę bent šiuo paties VLIKo susirikiavimo ir sugebėjimo atžvilgiu.

b. A LT o s metinio suvažiavimo duomenimis, 1972 m. ALT turėjo penkis posėdžius; išsiuntinėjo 4780 laiškų ir pranešimų; rūpinosi, kad "Chicago Tribūne Magazine" būtų paskelbtas apie Lietuvą straipsnis, kad astronautai nugabentų į mėnulį Lietuvos vėliavą, kad nebūtų nubrauktos lėšos Amerikos Balso transliacijom; dalyvavo JAV etninių grupių konferencijose; darė žygių dėl Sovietų Sąjungos parodos Amerikoje; rėmė prezidento Nixono perrinkimą; Vasario 16 minėjimui JAV kongrese organizavo medžiagą; išleido genocido parodos katalogo antrą laidą; ryšium su prezidento Nixono kelione į Maskvą jam įteikė peticiją; JAV pripažinimo Lietuvos de jure 50 metų sukakties proga organizavo priėmimą JAV senate; ALTos atstovai liudijo respublikonų partijos rinkiminės platformos sudarymo komitetui; dalyvavo Lietuvos Vyčių seime (kuriame, deja, veikė, kad seimas atšauktų valdybos nutarimą dėl vyčių kuopų įsijungimo į LB organizaciją). ALTos pirmininkas lankėsi Valstybės departamente, dalyvavo tautybių atstovams priėmime prezidentūroje. ALTa taip pat buvo perėmusi iš amerikiečių įstaigų okupuotos Lietuvos pabėgėlių Butkų šeimos globą. Savo santykiam su JAV LB centriniais organais išlyginti ALTa siūliusi, kad JAV LB taptų ALTos nariu su kokiais 10, iš kokių 50, balsų ALTos plenume ir su kokiais 2-3 balsais, iš kokių 20, ALTos valdyboje. Rūpinosi baltų (Joint Baltic Committee) audiencija pas prezidentą Ni-xoną. Tik, paaiškėjus, kad toj audiencijoj lietuviams atstovautų tik ALTa ir VLIKo žmonės, apeinant JAV LB, audiencija neįvyko. Savo metu, kai pas velionį prezidentą Kennedy audienciją buvo pasirūpinusi JAV LB vadovybė, ALTai intervenavus, buvo sudaryta bendra ALT-LB delegacija, net netaktiškai išjungus patį tos audiencijos pradininką ir organizatorių. Šiuo kartu ALTos vadovybė bendros delegacijos vis tiek vengė. Ir kieno labui? VLIKo valdybos 1972 apyskaitoje seimui teisingai pasakyta: JAV LB ir ALT "turėtų, mažiausiai, savo žygius daug artimiau derinti, o geriausia — dirbti politinį darbą iš vien". ALTos metiniame suvažiavime pasirodė 13 skyrių, kurių trys iš Čikagos".

c. 1972 m. daug teigiamos iniciatyvos ir konkrečios veiklos plačia prasme suprastoj išeiviškojoj politikoj susilaukėme iš JAV LB centro valdybos. Vasario 16 ir 1941 birželio sukakčių progomis rūpino JAV kongreso žmonėms ir amerikiečių spaudai bei radijo programoms atitinkamos apie Lietuvą medžiagos, taip pat angažavo kelis žinomus amerikiečių "syndicated" kolumnistus. Ypač sėkmingas buvo birželio deportacijų minėjimo sujungimas su 1972 m. įvykiais Kaune ir su religijos persekiojimu. Buvo išrūpintas JAV vyskupų konferencijos pirm. kardinolo J. Krol ir JAV katalikų konferencijos tarptautinių reikalų komisijos pirm. vysk. J. Dougherty laiškas JAV katalikų vyskupams, kad birželio 18 būtų Maldos Diena už Lietuvos bažnyčią.

Dėl religijos persekiojimo Lietuvoje LB centro valdybos sudaryta delegacija Vatikano atstovui Vašingtone įteikė dokumentuotą memorandumą. Pagrindinių žmogaus teisių padėčiai 1971 m. okupuotoje Lietuvoje pavaizduoti išleido ir politikų bei intelektualų sluoksniuose plačiai paskleidė raportą "The Violation of Human Rights in Soviet Occupied Lithuania". O konkrečiai Simo Kudirkos teisėms ginti sudarė specialų komitetą ir su amerikiečių teisininkų talka studijuoja galimybes Kudirkos bylai iškelti Tarptautinio Teisingumo Tribunole.
Ryšium su įvykiais Kaune LB centro valdybos atstovai lankėsi Valstybės departamente, informavo senatorius ir kongresmanus, per senatorių Scott informavo Valstybės sekretorių ir prezidento patarėją Kissingerį. Centro valdybos pirmininko pareiškimas apie įvykius Kaune susilaukė Associated Press patarnavimo. LB centro valdybos atstovai taip pat intervenavo Valstybės departamentą dėl JAV konsulo lankymosi okupuotoje Lietuvoje ir dėl JAV valdiškų žemėlapių okupuotos Lietuvos žymėjimo Sovietų Sąjungos sienose.
Plataus atgarsio Vašingtono spaudoje ir televizijoje susilaukė JAV senato patalpose suorganizuotas priėmimas, kuriame dalyvavo 26 senatoriai ir 40 kongresmanų. Daug pastangų LB centro valdyba darė amerikiečių įstaigose dėl "Radio Free Europe" ir "Liberty Radio" transliacijų lietuvių kalba. Rūpinosi sudaryti lietuvišką skyrių emigracijos muziejuje Laisvės statulos patalpose New Yorke. Centro valdybos atstovai dalyvavo "National Conference for the Ethnic and Urban Affairs" pasitarimuose ir daug pastangų darė prezidentūroje ir Sveikatos - švietimo departamente, kad kongreso numatytas etninių grupių reikalams lėšas
administracija nelaikytų įšaldytas.

LB centro valdybos atstovai liudijo abiejų partijų — demokratų ir respublikonų — rinkiminės platformos sudarymo komitetam.
LB centro valdyba pradėjo akciją, kad JAV senatas, tvirtindamas JAV - Sovietų Sąjungos prekybinius susitarimus, būtinai pridėtų sąlygas dėl judėjimo laisvės varžymų pašalinimo, įgalinant laisvą žmonių, daiktų ir idėjų judėjimą į Sovietų Sąjungą ir iš jos, dėl lupikiškų muitų dovanų siuntiniams panaikinimo ir apskritai dėl pagrindinhj žmogaus teisių paneigimo praktikos pakeitimo.

Centro valdybos pastangom Lietuvos byloje talkina 18 Lietuvos talkos komisijų.

d. Aktyviai reiškėsi ir Laisvės Komitetas, nors 1972 m. nebegavo Laisvosios Europos Komiteto finansinės paramos. Turėjo 13 posėdžių. Svarstė pasirengimus Lietuvos bylai ginti Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijoj; Gudijos lietuvių prievartinį gudinimą ir to klausimo kėlimą JT Žmogaus teisių komisijoje; Vokietijos Bundestago kai kurių atstovų sugestijas, kad Lenkija daugiau domėtųsi prarastais prieškariniais plotais; baltų bendradarbiavimo galimybes su kitomis Sovietų Sąjungos pavergtomis tautomis, nepažeidžiant skirtingos valstybinės Baltijos tautų padėties. Drauge su Lietuvos gen. konsulu organizavo Vasario 16 priėmimą. Sudarė Lietuvos delegaciją Pavergtųjų Europos tautų seimui ir aktyviai dalyvavo jo veikloje. Drauge su estais ir latviais "Baltic States Freedom Council" vardu įteikė prezidentui Nixonui pareiškimą ryšium su jo Maskvos vizitu. Talkino VLIKui, ypač ruošiant vyriausybėm memorandumą Europos saugumo konferencijos klausimu. Ryšium su tarptautinės padėties raida svarstė visų veiksnių konferencijos reikalingumą, kad bendrom pastangom aptartų tos raidos implikacijas Lietuvos bylai, pačių veiksnių padėčiai bei uždaviniams; taip pat išeivijos orientacinėms gairėms.

Apytikriai skaičiuojant, visų veiksnių veiklai 1972 m. išleista apie $100.000.00: VLIKo - Tautos Fondo veiklai — $51,153.24, ALTai (1971.XI.1 - 1972.X.31) — 530,292, neskaitant $9,000, kurie įeina į VLIKo išlaidas, LB centro v-bos apie $7,000 ir Laisvės komiteto — apie $1,000. Tai, palyginti, nemaža suma, nors VLIKo žmonės skundžiasi, kad "dėl ribotų lėšų turi atsisakyti nuo svarbių užmojų vykdymo". Žinoma, neribotomis lėšomis, tur būt, niekas niekada nedisponavo. Bet atrodo, kad, laisvinimo organizaciją ir konkrečių uždavinių vykdymą racionalizavus, sukoncentravus, pašalinus įvairiopą dubliavimą, tas pats rezultatas daug pigiau kaštuotų, arba už tą patį pinigą jis būtų daug reikšmingesnis. Užtenka tik palyginti ALTos ir LB veiklą, jos rezultatą ir jos kaštus, kad įsitikintum būtinumu, kol dar ne per vėlu, persirikiuoti. Pagrįstai spauda prabilo apie 1973 m. įpareigojimą glaudinti gretas. Nusikaltimas būtų laukti, kol pats gyvenimas ims glaudinti.

II
Apžvelgiant 1972 m. tarptautinę raidą, ne tiek knieti sukataloguoti, kas vyko, kiek — pasvarstyti, kodėl vyko. Kodėl Amerika, žinodama, kad nuo II pasaulinio karo pradžios iš Amerikos - Sovietų Sąjungos viršūnių 25 susitarimų sovietai įvykdė vieną vienintelį susitarimą (išėjo su Japonija į karą, kuris sovietams buvo labai pelningas), — vėl pasirašo naujus susitarimus su Sovietų Sąjunga? Kodėl Amerika, žinodama, kad sovietai tebepuoselėja pasaulio susovietinimo perspektyvą kad Maskva "places political objectives ahead of anything to do vvith economic", vis tiek atidaro Sovietų Sąjungai savo ūkinius ir technologinius aruodus? Kodėl Sovietų Sąjunga, be paliovos varydama aštrią propagandą prieš vadinamą Amerikos kapitalistinį imperializmą, vis dėlto pas save organizavo prezidentui Nixonui viešnagę, nepaisydama nė tokio Amerikos "imperialistinio išpuolio", kaip viešnagės išvakarėse pradėtas sutirštintas Šiaurės Vietnamo bombardavimas ir uostų minavimas? Kodėl laisvoji Europa, kurios pašonėje 100 milijonų visas pagrindines žmogaus teises atimtų europiečių duste dūsta Sovietų Sąjungos replėse, galvoja sau taiką ir neliečiamumą užsitikrinsianti ir sovietų imperialistinę ekspansiją sustabdysianti status quo pripažinimu? Kodėl laisvoji Europa, anot vieno šveicarų politinio komentatoriaus, yra pamiršusi ne tik Baltijos valstybių užgrobimą, bet ir Berlyno blokadas, ir Vengrijos sukilimą, ir Sovietų Sąjungos invaziją į Čekoslovakiją? Kodėl Vokietija pasitenkino dvišale Vokietijos - Sovietų Sąjungos sutartimi ir tuo palaidojo Potsdamo kon-ferencijos numatytą taikos konferenciją? Kodėl Egiptas drastišku būdu atsisakė Sovietų Sąjungos paramos? Ir daug kitų "kodėl"?

Nepriklausomybės metų pradžios nuotrauka — Moksleivių ateitininkų II konferencijos Kaune 1919 m. pabaigoje dalyviai: pirmoj eilėj (sėdi ant žemės, iš kairės) — J. Leimonas, P. Augys, P. Spėtyla, V. Jonuškaitė, B. Žukauskas ir St. Lipčius: antroj eilėj — J. Česaitytė, S. Paliulytė, J. Krasnickas. kun. I. Česaitis, P. Karvelis, ?, A. Plačenytė, P. Gervaitė, ?, J. Mičiulis (vėliau miškininkas); trečioj eilėj — VI. Kateiva, K. Šapalas, J. Mičiulis (vėliau mokytojas), A. Balčiūnas ir kt.; ketvirtoje eilėje — A. Kučinskas, A. Juška, V. Dovydaitis (žuvęs laisvės kovose kaip šaulių partizanas), Pr. Dielinin-kaitis, J. Mašiotas, St. Balsys, ?, P. Gaučys: penktoj eilėj — V. Jasaitis J. Statkevičius, ?, P. Žilys, J. Aperavičius, ?, A. Vasiliauskas, ?, J. Paukštys, C. Pakuckas ir J. Bružikas

Nekyla "kodėl?" dėl Amerikos - Kinijos santykių 1972 m. raidos. Kaip dabar iš viešumai atskleistų dokumentų aiškėja, praėjusių 27 metų Amerikos - Kinijos santykius lėmė ne valstybinių interesų faktinis priešingumas, o atsitiktinumas (žr. "Foreign Affairs" 1972, Nr. 1: If Mao Had Come to VVashington). Kaip naujųjų laikų tarpvalstybinių santykių istorija ir pačios nepriklausomos Lietuvos prieškarinių santykių su Sovietų Sąjunga pavyzdys rodo, tarpvalstybiniai santykiai remiasi ne tokia ar kitokia ideologija ar valstybės santvarka, o tik interesų atitikimu. Ideologiniai karai tarp valstybių, ačiū Dievui, tėra istorikų užsiėmimas. Be abejo, ir mūsų laikais ideologija gali vaidinti tarpvalstybinių santykių katalizatoriaus vaidmenį. Tokį negatyvaus katalizatoriaus vaidmenį ideologija yra vaidinusi Amerikos - Kinijos santykiuose, kol pagaliau tarpvalstybinių interesų sutapimas laimėjo. Kinija negali nevertinti Amerikos veiksnio Azijoje kaip atsvaros Sovietų Sąjungos veiksniui.

Atlydys Amerikos - Kinijos santykiuose ir nemažėjanti įtampa Kinijos - Sovietų Sąjungos santykiuose Lietuvos padėčiai yra teigiami veiksniai. Dėl Kinijos veiksnio aktyvaus panaudojimo Lietuvai kai kam mūsuose kyla net tokių patrauklių iliuzijų, kaip Kinijoje tariamai įšalusio Lietuvos valstybinio tęstinumo praktiškas atgaivinimas, nes Kinija esanti pripažinusi tik Sovietų Sąjungos teritorinį integralumą, bet ne jos sienas. (Tarytum valstybės teritorinis integralumas galima pripažinti, nepripažįstant jos sienų).

Tur būt, tik atsitiktinis yra dviejų reikšmingų datų sutapimas. 1947.V.22 laikoma Amerikos šaltojo karo Sovietų Sąjungai paskelbimo diena. Tą dieną prezidentas Trumanas pasirašė ūkinės ir karinės paramos Graikijai ir Turkijai įstatymą ir paskelbė vadinamą Trumano doktriną: Amerika rems komunistų užgrobimo grėsmei besipriešinančias tautas. Lygiai po 25 metų, 1972.V.22, prezidentas Nixonas nukeliavo Maskvon to šaltojo karo baigti ir pradėti Amerikos - Sovietų Sąjungos santykiuose naują raidos tarpsnį. Iš esmės tai daug radikalesnis posūkis, negu Amerikos - Kinijos santykiuose. Pekino atveju Amerika atsisakė tik kišimosi į Kinijos' vidaus reikalus, o Maskvos atveju — pirmavimo atominio apsiginklavimo srityje ir paramos teikimo sovietų pavergtųjų tautų išsivadavimo pastangoms. Todėl, nepaisydami savo priešiškumo Amerikai, sovietai negalėjo atsakyti prezidentui Nixonui viešnagės, kuri Sovietų Sąjungai gali padėt laimėti atominio apsiginklavimo varžybas, pripažinti užgrobimus Europoje ir atidaryti Amerikos ūkinius ir technologinius aruodus. Galime sutikti su dr. S. A. Bačkio aiškinimu VLIKo seimui, kad Amerikos dabartinę politiką diktuoja, kaip amerikiečiai sako, "nuclear deadlock" (konvenciniu apsiginklavimu kiekybiškai Sovietų Sąjunga gerokai prašoka Ameriką su 3,375 milijonais vyrų po ginklu prieš 2,4 mil. amerikiečių, Kinijos veiksnys ir jos santykiai su Sovietų Sąjunga, Europos ir Japonijos ūkinis potencialas ir apskritai globalinės politikos dviašiškumo evoliucija į dau-giaašiškumą. Galime sutikti, kad Amerikos dabartinės politikos tikslas — per dialogą bandyti atvert į Sovietų Sąjungą ir iš jos duris žmonių, prekių ir idėjų judėjimui, tuo drąsinant sovietinio totalizmo evoliuciją; nepaisant ideologinio priešiškumo, bandyt stabilizuoti politinę taiką, tuo įgalinant ginklavimosi išlaidų mažinimą. Tuos pačius Amerikos politikos tikslus skelbė jau 1964 m. Valstybės sekretorius Dean Rusk, juos betgi reikšmingai papildydamas dar vienu, būtent: "to prevent the Com-munists from extending their domain".
Žinomas britų ekspertas sovietiniams reikalams Robert Conquest aiškina, kad Amerikos politikoje reišk-mingas vaidmuo tenka visuomenės nuotaikoms, viešajai opinijai. Demokratinė visuomenė betgi nevisada teisingai suvokianti ir vertinanti Amerikos oponentų ar partnerių politinius tikslus, praktinius politikos ėjimus, prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų svarbą. Esą Amerikos visuomenė priimtų kaip pasaulio išgelbėjimą nuo katastrofos kiekvieną, kad ir faktiškai beprasmišką ("mean-ingless") Amerikos sutartį su Sovietų Sąjunga. O respublikonų partijos, kuri yra mažumos partija Amerikoje, prezidentiniam kandidatui būtina ypatingai atidžiai stebėti visuomenės nuotaikų pulsą. Tik sugebėjimas sentire cum populo garantavo Nixonui tokią triuškinančią perrinkimo pergalę. Nors dabartinė Amerikos politika sovietų atžvilgiu formaliai nekeičia okupuotos Lietuvos faktinės padėties, negalima menkinti tos politikos poveikio tautos rezistencinei moralei. Negalima laikyti bereikšmiu mažmožiu, kai Valstybės sekretoriaus sveikinime Baltijos valstybių nepriklausomybės metinių proga aneksijos nepripažinimo priminimas jau išleidžiamas. Salvador de Madariaga teisingai tvirtina, kad "a vague, indefinite, unconditional rapprochement and re-laxation of tentions cannot derive their justification from the necessity of recognizing the fact of the East Euro-pean empire of the Soviet Union" ir kad toks "re-cognition will disastrously affect the moral status . . . and will be regarded by the people of Eastern Europe as treachery".

Pačios Europos 1972 m. politiką daug lėmė ne tik Amerikos veiksnys ir ne tik eilinio europiečio įsitikinimas, jog Europa tebėra nepajėgi tarptautinei raidai pakreipti, bet ir neįprastai pakilęs gyvenimo lygis. Pajamų infliacija Europą demoralizuoja. Šie veiksniai lėmė Vokietijos - Sovietų Sąjungos ir Vokietijos - Lenkijos sutarčių tvirtinimą ir Bundestago rinkimų rezultatus. Nors CDU opozicija turėjo pakankamai balsų Bundestage sutarčių neprileisti, faktiškai apsisprendė tenkintis tik nieką nesaistančia Bundestago rezoliucija, tolygia savitaigai, kad dalykas nėra toks, koks yra. Užtat tokia Bonnos politika susilaukė prezidento Nixono komplimento kaip "a wise course".

Prancūzija nenorėtų būti Amerikos politikos apspręsta, bet ir bijo, kad pamažu besiformuojantis savarankiškas Europos veiksnys nepatektų į Vokietijos hegemoniją. Todėl ne tik įsileido Britaniją į Europos ūkio bendruomenę, bet ir Britanijos karalienei labai iškilmingą viešnagę pas save suorganizavo, nors savąją karalienę, kaip žinome, nugiljotinavo. Tai vis, kaip amerikiečiai sako, "to keep their differences through a marriage of necessities".

Europos politikos nuotaikai ir krypčiai neįstengė atsispirti nei Franco Ispanija, nei Vatikanas. Ispanija 1972.IX.15 pasirašė su Sovietų Sąjunga prekybos sutartį, nepaisydama neišspręstos pretenzijos dėl 510 tonų Ispanijos aukso Sovietų Sąjungoje. Vatikanas, Vokietijai ratifikavus sutartį su Lenkija, tuoj paskyrė lenkus vyskupus Lenkijai atitekusioms Vokietijos sritims. Nors kai kas aiškina, kad tai pastoraciniais motyvais padaryta, betgi pastoraciniai motyvai galiojo ir prieš sutarties patvirtinimą.

Turint galvoj ne tik Europos politikos bendrą kryptį, bet ir faktą, kad laisvajame pasaulyje Italijai priklauso pirmoji vieta komunistų partijos pajėgumo at-ž\ilgiu, netenka stebėtis, kad, atsakydamas keturių senatorių paklausimą užsienio reikalų ministrui, kas padaryta Pasaulinės Krikščionių Demokratų Unijos 1972.V. 30 rezoliucijai dėl Lietuvos žmonių pagrindinių teisių paneigimo klausimą iškelti Jungtinėse Tautose, ministro pavaduotojas paaiškino: to klausimo Italija negalinti kelti Jungtinėse Tautose, nes jos neleidžiančios savo nariui kištis į kito JT nario vidaus reikalus. Vadinas, Italijos vyriausybei okupuota Lietuva jau tik Sovietų Sąjungos vidaus reikalas.

Europos šiokių nuotaikų konkretus rezultatas busimoj saugumo ir bendradarbiavimo konferencijoj, kuri ir Amerikos požiūriu "turėtų būti" žingsnis link įtampos atoslūgio ir padidintų ryšius tarp Rytų ir Vakarų Europos", gali būti kompromisas, Sovietų Sąjungai formaliai atsisakant vadinamos Brežnevo doktrinos, o Vakaram pripažįstant status quo Europoje.
D. Britanijoje, gal todėl, kad nejusti pajamų infliacijos, gal iš dalies ir todėl, kad šiaurinės Airijos pilietiniame kare dalyvauja sovietų prieštankinės rakete*, nuotaikos kiek skirtingos nuo kontinentinių. Londone nerodoma entuziazmo Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijai, nenorima, kad status quo rytinėje Europoje būtų užšaldytas. Bet Londono veiksnys nėra lemiantis. D. Britanija gali turėti tarptautinei raidai reikšmingo poveikio tik drauge su kontinento Europa. Šia prasme 1972 m. balansas yra aktyvus. 1972. X.19 - 20 Europos ūkinės bendruomenės devynių viršūnių konferencija Paryžiuje sutarė jau iki 1974 m. sudaryti bendruomenės nariam bendrą socialinę programą, taip pat įvesti technikos ir mokslų koordinavimą, o iki 1980 m. apipavidalinti ir politinį apsijungimą.

Ir Azijoje 1972 m. buvo "perkainojimo" metai. Ne tik, karą su Pakistanu laimėjusi, Indija turėjo ieškoti abiem šalim priimtino pagrindo ateities santykiam, bet ir abi Korėjos pradėjo tarpusavy aiškintis, tegu tuo tarpu ne susijungti, o tik — kaip sugyventi. Ogi Japonija po prezidento Nixono staigmeniško vizito Pekine pakeitė savo premjerą ir tuoj nuskubėjo į Pekiną savo santykių atšildyti ir nuo Taivano atsiriboti. Tik Japonijos - Sovietų Sąjungos pasitarimai tuoj pat pradžioje užkliuvo ir nutrūko.

Bet palyginti skaudesnis smūgis ištiko Sovietų Sąjungos politiką Artimuosiuose Rytuose. Nepatenkintas sovietų parama, Egiptas išvarė sovietų patarėjus ir atsakė sovietų laivynui Viduržemio jūroje labai svarbias bazes. Tai buvo Egipto atsakymas sovietų Sąjungai, kai šioji, Amerikos pastatyta prieš alternatyvą: arba susilaikyti nuo Egipto ginklavimo naujausiais ofenzy-viniais ginklais, arba prisiimti tokio ginklavimo neišvengiamą rezultatą — karinio konflikto su Amerika riziką, apsisprendė už susilaikymą, nors sovietų prestižui, ypač arabų pasaulyje, tatai padarė sunkiai bepataisomos žalos. Netekusi bazių Egipte, Sovietų Sąjunga pradėjo ieškoti stipresnės atramos Persų įlankoje, per kurios uostus eina 90% naftos Japonijai, 60% — Europai ir nemažas kiekis Amerikai, nes tų uostų aptarnaujamas 97,000 kv. mylių pakraščių plotas pateikia apie 1/3 pasaulio suvartojamos naftos, o rezerve turi apie 2/3 pasaulinės naftos atsargų. Lig šiol šiai sričiai dominavo S. Arabija su Iranu. Nuo 1972 m. Sovietų Sąjunga sustiprino savo pastangas per Iraką toje laisvajam pasauliui gyvybiškai reikšmingoje erdvėje turėti bazes.

Sovietam supasavus Egiptą ginkluoti, karo prieš Izraelį pagrindiniu įrankiu arabam tapo Palestinos tremtiniai. Jų tragiška, be jokios perspektyvos padėtis ne tik kursto visuotinę neapykantą Izraeliui, bet ir mobilizuoja rinktinius, išsilavinusius arabus desperatiškiem partizaniniam žygiam. Nors ir patys arabų partizanai ir jų rėmėjai, be abejo, neturi iliuzijų, kad tuo būdu Izraelis galėtų būt priveiktas, bet, neleisdami Artimųjų Rytų ugniakalniui užgesti, jie palaiko gyvą ne tik pasaulio dėmesį Palestinos tremtinių problemai, bet ir savo viltį sulaukti palankesnių tarptautinių galimybių.

Artimųjų Rytų padėtyje galima įžvelgti kai kurio panašumo į padėtį prie rytinio Baltijos pakraščio, kur 1972 m. tarptautinės raidos poveikyje ryškėjanti nauja padėtis kelią į laisvę taip pat sunkins ir prailgins.




 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai