Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ROMO KALANTOS AUKOS METINĖS PDF Spausdinti El. paštas
YLIKo paskelbtą gegužės 14 - 21 savaitę laisvajame pasaulyje minėjome Romo Kalantos ir kitų jį pasekusiųjų ugnies aukų metinę sukaktį.

"Pilėnų dvasia tebegyva". Tokia antrašte poetas Henrikas Nagys prieš merus šiame žurnale aptarė Romo Kalantos auką "priminti pasauliui savo pavergtos šalies likimą". Tai buvo ""sukrečiantis pavergtojo žmogaus protestas ir riksmas". Tęsiant Nagio žodžiais, "baisu, kai reikia imtis tokių desperatiškų žygių, norint atverti akliesiems akis, kurtiesiems ausis".

Okupacinis režimas reagavo, paskelbdamas R. Kalantą psichiniu ligoniu. Nieko neįtikino. Ne pamišėlio, o herojaus mirtis Kauno jaunimą spontaniškai išvedė demonstracijoms — tautos protestui prieš okupacinę vergiją. Paskelbdamas R. Kalantą sutri kėliu, o demonstrantus "chuliganais", rusų komunistinis režimas pats paliudijo esąs santvarka, kurioj "sveiko proto" žmonėms neįmanoma laisvės ilgėtis, kurioj tik "chuliganai" gali išdrįsti jos reikalauti.

Žinoma, laisvės šauksmą nutildė ginklas. Ir ten, ir čia nevienam kyla klausimas, ar buvo prasmės R. Kalantai ir kitiems pilėniškai aukotis, o Kauno jaunimui atvirai parodyti, kaip tauta žiūri į rusų okupaciją. Ar buvo kas laimėta?

Kad nebesikartotų tokie "išsišokimai", okupantas savo režimą tik dar labiau sugriežtino. Bet, iš antros pusės, tautinė atspara taip pat pagilėjo. Iš paskutinio meto spaudos žinome, kaip brutaliai vykdomas religinis persekiojimas, toli pralenkiąs ir carus, ir nacius. Bet drauge patiriame, kaip atkakliai liaudis imasi kovos už savo tėvų tikėjimą. Tas pats ir kitose srityse. Visur žandariškai budima, kad nebūtų nukrypstama nuo "linijos". Ir laikraščių redaktoriai pakeisti, kad "kryptingiau" būtų laikomasi. Bet žandarinis dirigavimas darosi vis labiau atgrasus — tiesiog nepakeliamas. Šiuo atžvilgiu būdingas Kauno dramos teatro buvusio vyr. režisieriaus J. Jurašo laiškas sovietų įstaigoms dėl prievartavimo, neleidžiant pasirinkti dramos veikalų ar įsakant juos kūpi-ruoti. "Šiandien mane degina neįgyvendintų ir sužalotų kūrinių balsas" — rašė J. Jurašas. Be žodžių tą patį balsą jaučiame rašytojuose, kada drąsiau užsimotas kūrinys pradedamas nuo pusės luošinti "linijai" pravesti ar kada poezijoje mintis slepiama metaforų miglose. Vis vien nekapituliuojama, bet kiek galint ieškoma išeities.

Žandarinis rusų komunistų režimas pavergtojoj mūsų tautoj ugdo gilią neapykantą "didžiajam broliui". Tyliai kenčiama, bet ir kantrybei yra ribos. Tai ir paliudijo R. Kalantos atvejis.

Ar buvo prasmės pilėniškai pasiaukoti? Niekada neapsimoka mirti, bet herojiška mirtis ir pasirenkama ne dėl "apsimokėjimo", o besąlygiškai. Heroizmas yra už kasdieninių vertinimų ribos. Atsidūrus rusų komunizmo režime, neišvengiama prie jo prisitaikyti: susigūžus savin slaptoje kentėti, vienaip mąstant, kitaip kalbant. Neišvengiamybė tai pateisina, nes reikia gyventi kad ir priespaudoj. Tačiau būtų nepateisinama užsimiršti ar dargi herojizuoti oportunizmą, nes būtų tampama vergais. Ne išorinis pavergimas žmogų daro vergą, bet laisvės sąmonės išblėsimas. Romo Kalantos ir kitų ugnies auka šią laisvės sąmonę tautoje iš naujo pakurstė, o pasauliui paliudijo, kad lietuvių tauta, nors ir pavergta, dega laisvės troškuliu. Tai ir yra šių aukų prasmė, prieš kurią pagarbiai lenkiamės.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai