Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PASAULĖŽIŪRA, EVOLIUCIJA IR TEILHARD DE CHARDIN PDF Spausdinti El. paštas
Parašė LEONARDAS DAMBRIŪNAS   
Tęsinys iš gegužės numerio ir pabaiga

f) Peikiamas Teilhard'as ir už tai, kad jis nuvertinęs asmenį, laikydamas jį ne tiesiogiai Dievo sukurtu, o išsivysčiusiu iš kokios nors medžiagos. "Tokiu atveju, sako Maceina, žmogus negali būti nė asmuo". Kai kam atrodo, kad žmogų asmeniu padaro ne jo kilmė, o jo esmės savybės. Maceina su tuo nesutinka: "esmės ir kilmės negalima perskirti ir perkelti į skirtingas plotmes . . .(ir) jei žmogus nėra transcendentinės kilmės, tai jis neturi nė transcendentinės esmės".52

Čia vėl susiduriame su kūrimo problema, kurią galima svarstyti dviem atžvilgiais — fenomenologiniu ir metafiziniu. Aiškinant fenomenologiniu požiūriu, kaip tai daro ir T-as, tenka tai aiškinti pasaulio vienumo bei vieningumo pagrindu. Jeigu pasaulis yra vieningas, jeigu jame vyksta nepertraukiama evoliucija nuo visatos medžiagos pradžioje iki žmogaus dabartyje, tai žmogaus dvasią, kaip jau sakyta, tenka kildinti iš pasaulio, iš gamtos. Žmogaus, kaip gamtinės būtybės, juk negalima suskaldyti į dvi dalis — į dvasią ir kūną ir sakyti, kad čia yra dvasia, o čia kūnas. Todėl ir Maceina teisingai pastebi, jog T-as laiko išsivysčiusius ne tik kūną, bet ir sielą: "žmogus visas kyla iš gamtos". Kalbėdamas apie žmogų kaip apie fenomeną, kaip apie gamtinę būtybę, T-as ir negalėjo kitaip sakyti.

Bet jeigu taip, jeigu kūnas ir dvasia yra gamti-nės kilmės, kaip tada su sielos metafizika? Kaip tada su gamtos bei evoliucijos mokslu derinasi enciklikos Humani generis (1950) bei teologų teigimas, kad Dievas tiesiogiai sukuria sielą? Bet čia jau nebe gamtininkų, o teologų reikalas, ir mums atrodo, kad teologai aiškaus atsakymo į tai neturi, kad jie jo dar tebeieško.

Ir minėtoj Katalikų Enciklopedijoj rašoma, kad "evoliucijos žvilgis vis daugiau ir daugiau taikomas teologijoj, ypač nuo Petro Teilhard'o de Char-dino veikalų pasirodymo. Faktiškai ima reikštis pažiūra, pakeičianti pastarojo šimtmečio nuomonę, kad Apreiškimas mažiau ką pasako apie evoliuciją, negu evoliucija apie sukūrimo teologiją".53 Būdingų tuo atžvilgiu minčių yra ir naujame olandų teologų katekizme: "Seniau buvo įprasta sakyti, kad Dievas sukūrė pasaulį ir palaiko jo buvimą, bet kiekvieną sielą sukuria kiekvieną kartą tiesiogiai. Bet šis kalbėjimo būdas nesiskaito su dviem dalykais: vienas, kad pats kūrimas yra tikrovė, kuri kyla aukštyn, ir antras, kad kūno ir sielos negalima perskirti. Dėl to atrodo geriau išreikšti tą pačią tiesą kitokiu būdu, sakant, kad Dievo kūrybinė galia yra kiekvienu momentu tikrovės buvimo ir augimo priežastis".54 Čia augimas, aišku, reiškia vystymąsį arba evoliuciją. Prie to olandų katekizmo yra priedas, kurį paruošė kardinolų sudaryta komisija. Jos pareiga buvo tą katekizmą, Olandijos vyskupų aprobuotą, patikslinti bei pataisyti. Tačiau ir tie du teologai (trečias komisijos narys mirė) evoliucijos nepaneigia. Jie rašo: "Dievo jėgos veikiamas, pasaulis kyla aukštyn, ruošdamas bei vystydamas gyvybę nuo žemesnio į aukštesnį (gyvį)". Jie pabrėžia, kad "sielą sukuria tik Dievas", bet toliau vėl teigia, jog ši doktrina nedraudžia sakyti, kad "jie (tėvai) yra tėvai viso asmens" (t.y. kūno ir dvasios).

Maceina sako, kad nuomonė apie tiesioginį sielos sukūrimą remiasi Šventraščiu, kur pasakyta, kad iš žemės dulkių sukurtam žmogui Dievas "įkvėpęs gyvybės kvapą". Nors Maceina ir sako, kad šis posakis tėra tik "vaizdas", vis dėlto tas vaizdas reiškiąs tiesioginį sielos sukūrimą iš nieko. Išeina, kad Dievas žmonių kūnus leidžia kurti antrinėms priežastims, gamtos dėsniams, o jų sielas pats kuria tiesiogiai. Tada išeina, kad tai, ką antropologai vadina žmogaus sąmone, dvasia, yra vienas dalykas, o Dievo sukuriama siela kitas. Bet kaip tada tokia pažiūra derinasi su Maceinos teigimu, kad pasaulis sukurtas staiga, kad tai "antlaikinis Dievo veiksmas, kuris su pasaulio vyksmu laike neturi nieko bendro", kad "yra tik viena kūrimo teorija, būtent staigaus kūrimo".55 Juk pripažįstant tiesioginio sielos kūrimo teoriją, pripažįstamas kūrimo iš nieko tęstinumas laike, nes juk milijonai sielų sukuriama kasmet. Išeina, kad Dievas pasaulį tebekuria ir kuria (ne vysto) dalimis. Nefilosofams ir neteologams šis prieštaravimas yra aiškus ir dar niekeno nėra atsakytas. Tam prieštaravimui pašalinti išeitis tėra viena: reikia arba būties staigaus kūrimo, arba sielos tiesioginio kūrimo teoriją atmesti. Kitos išeities, atrodo, nėra. Maceina pastebi, kad "Katalikų Bažnyčia nėra skelbusi, kaip tai į-vyksta ir koks yra šio kūrimo (sielos) santykis su žmogaus gimimu iš tėvų".56

Jau anksčiau pateiktoje citatoje Maceina teigė, kad "būdamas nuolat kuriamas, daiktas yra nešamas dieviškos jėgos ir kiekvieną akimirką semia savo būtį iš Dievo". Jeigu taip, tai gal galima sakyti, kad ir žmogaus gimimas "kiekvieną akimirką semia savo būtį iš Dievo", ypač sielos gimimas. Tada išeitų, kad tai, kas gamtiškai vadinama viso žmogaus išsivystymu, teologiškai būtų vadinama sukūrimu, nes Dievas kuria kiekvieną akimirką. Tuo būdu evoliucijos teorija derintųsi su teologija. Gal tai derintųsi ir su ortodoksiniais teologais, kurie savo priede prie Olandų Katekizmo, kalbėdami apie tiesioginį sielos sukūrimą, rašo: "Aišku, ši doktrina nedraudžia sakyti, kad kai tėvai pagimdo kūdikį, jie bendradarbiauja su Dievu, kiek tai liečia tiek kūno, tiek ir sielos kilmę. Kiekvienu atveju bendradarbiavimas yra toks, jog galima sakyti, kad tėvai perduoda žmogišką prigimtį savo vaikams. Jie yra viso asmens tėvai".57

Kaip ten bebūtų, mes nerandame Teilhard'o moksle asmens nuvertinimo, ypač svarstant šį klausimą fenomenologiniu požiūriu. Pripažįstant tai, kas yra, nėra nuvertinimas, kaip ir prileidžiant tai, kas abejotina, nėra iškėlimas. Daugeliui atrodė, kad ir žmogaus kūno kildinimas iš žemesnio gyvio yra žmogaus nuvertinimas, bet šiandien mes neklausiame, kodėl Dievas žmogų sukūrė kūnišką, o ne vien dvasišką. Priimame tą faktą kaip faktą ir stengiamės išsiaiškinti jo esmę.

Pagaliau Maceina daro dar vieną priekaištą, kad T-o tikėjime į visuotinę pažangą glūdi "konkretaus asmens nuvertinimo šaknys", nes "čia pasilieka neatsakytas klausimas: kas atsitinka su visais tais asmenimis, kurie yra jau mirę ir kurie anų milijonų metų eigos metu dar mirs, būsimo antžmogiš-kumo nepasiekę, noosferoje nedalyvavę ir todėl evoliucijos pralenkti? Jeigu jie yra dingę — Teil-hard'as, kaip sakyta, asmeninio nemirtingumo niekur nepabrėžia —, tai asmuo tada yra tik priemonė, tik trąša saujelei išrinktųjų evoliucijos pabaigoje".58 Tai esąs gundymas paaukoti asmenį kuriam nors "kilniam" reikalui. Bet Maceina nenurodo, kur T-as pasakė, kad milijonai asmenų, nepasiekę evoliucijos viršūnės, tėra trąša išrinktiesiems. Mes to neradome. Ir iš T-o evoliucijos teorijos jokiu būdu tokios išvados pasidaryti negalima. Taip pat negalima sutikti, kas T-as "asmeninio nemirtingumo niekur nepabrėžia". Iš tikrųjų apie asmens (sielos) nemirtingumą jis kalba ne vienoje savo knygoje, pvz. pagrindiniame veikale The Phenomenon of Man tam skirtas visas skyrius 257-272 psl.; How I Believe 47-55 psl. ir kitur. Į T-o šalininkų atsakymą, kad žmonės po mirties "susijungs meilėje su Omega", Maceina pareiškė, kad toks atsakymas "yra krikščioniškas, bet ne teilhar-diškas". Ir kodėl gi ne? Juk T-o evoliucija neap-gręžiama, jos viršūnė asmuo, kurio savisąmonė (pagal neapgręžiamumo dėsnį) nesunaikinama ir Ome-gos-Kristaus traukiama su juo susijungia. Tai visiškai krikščioniška ir visiškai teilhardiška. Juk pagal T-tą visos evoliucijos pradžia ir pabaiga yra Kristus.

T-as niekur nesako, kad bus išganyti tik tie. kurie pasieks aukščiausią asmens intelektualinio bei moralinio sąmonėjimo pakopą. T-o teorijoj "noosferoj nedalyvaujančių" asmenų nėra: jeigu kas yra asmuo, tas tuo pačiu dalyvauja ir noosferoj. Kiekvieno asmens dvasia nesunaikinama, nors ir ne kiekviena yra pasiekusi vienodo laipsnio sąmoningumą. Dėl to negali būti kalbos, kad tik aukščiausią sąmoningumą pasiekę bus išganyti, o kiti bus tik trąša tobuliausiems. T-as žmonių nerūšiuoja. Jis čia kiek skiriasi nuo Šventaraščio, kuriame sakoma, kad daug yra pašauktųjų, bet bus maža išrinktųjų. Ar tie neišrinktieji nebus trąša išrinktiesiems?

g) Ne vienoje vietoje Maceina pasigenda Teilhard'o moksle ir "tradicinių krikščioniškų pagrindų". Jeigu tais pagrindais laikytume krikščioniškos religijos dogmas, tai turime pripažinti, kad T-as tų pagrindų neneigia, jiems neprieštarauja. Tai pripažįsta ir su T-o mokslu gerai susipažinę teologai. Bet jei tais pagrindais laikytume didesnio ar mažesnio skaičiaus krikščionių ligšiolines pažiūras kai kuriais klausimais, tai turėtume pripažinti, kad T-as čia laikosi, gal būt, tik kai kurių krikščionių pažiūrų, bet toli gražu ne visų. Bet pionieriai bet kurioj srityj visada yra mažumoj, o dauguma nebūtinai visada teisi. Svarbu skirti du dalykus — krikščioniškas pažiūras ir krikščionių pažiūras. Šios pastarosios gali skirtis nuo oficialių šio meto Bažnyčios autoritetų pažiūrų. Tą tiesą labai gerai žino ir pats Maceina, kuris kartą rašė: "Paprastai mūsieji teologai mano esą filosofas turįs prieiti tik tokias išvadas kaip Bažnyčia, ne kitokias. Tai klaida. Galima prieiti daugybę kitokių išvadų, kurios tačiau Bažnyčios mokslui nėra priešingos (šį mokslą neigiančios), o tik šalia to mokslo stovinčios . . . Nesąmonė būtų teigti, kad ta ar kita dogmatinė formulė išreiškia visą šia formule išreikštą dieviškąją tikrovę".59
B. Delfgaauvv pastebi kad "Teilhard'o idėjos.

nepaisant kaip jos atrodytų keistai, yra visiškai ortodoksinės ta prasme, kad jos turi šaknis Šventrašty".60
Kitame straipsny, kalbėdamas apie egzistencializmą ir krikščionybę, A. Maceina labai gražiai atremia tų krikščionių pažiūras, kurie manė, ka katalikybės "suegzistencinti" negalima, nes tai reikštų "katalikiškos teologijos sugriovimą". Maceina nurodo, kad anais senais laikais buvo teologų bei filosofų, kurie teigė, kad krikščionims graikų filosofais domėtis neverta, nes jų filosofija pilna klaidų. Tačiau vėliau krikščionys filosofai įsisavino graikų filosofiją, ir taip kaip šv. Augustinas sukrikščionino Platoną, taip šv. Albertas Didysis ir šv. Tomas Akvinietis sukrikščionino Aristotelį. Katalikai įsisavino iš graikų filosofijos visa, kas ten buvo gera ir teisinga, nors pradžioje Paryžiaus vyskupas šv. Tomo raštus viešai sudegino rinkos aikštėje ir už tai susilaukė padėkos iš Canterburio arkivyskupo. Dėl to A. Maceina kartu su kitais katalikais filosofais teigia, kad ir egzistencializmą galima sukrikščioninti, kad gali būti ne tik ateistinis, bet ir krikščioniškas egzistencializmas.61
Šiuos ir panašius faktus būtina prisiminti šiandien, kai vėl iškilo panašus ginčas, šį kartą dėl evoliucijos bei jos interpretatoriaus Teilhard'o de Char-dino. Jeigu pripažįstame krikščionišką platonizmą, aristotelizmą, egzistencializmą, tai kodėl negali būti krikščioniškas evoliucionizmas? Ir nieko nuostabaus, kad Teilhard'as šiandien turi ne tik daug sekėjų bei jo gerbėjų, bet ir priešų. Nors savo laiku jam buvo Romos draudžiama dėstyti evoliuciją universitete, buvo ir yra ne tik teologų bei filosofų, bet ir aukštų hierarchų, kurie juo žavisi. Kaip nurodė J. Venckus, S. J.,62 Paryčiaus arkivyskupas] kardinolas Feltin dar 1961 m. labai išgyrė Teil-hard'ą, jo pasaulio viziją pavadindamas nuostabia ir žavinga, kurioj "medžiaga ir dvasia, kūnas ir siela, gamta ir antgamtė, mokslas ir tikėjimas atranda vienybę Kristuje" (Documentation Catholique 58, 1961, p. 1523).
Aplamai sunku šiandien rasti naują teologinį veikalą, kuriame nebūtų jaučiama Teilhard'o įtaka. Pavyzdžiui, olandų katalikų, kuriuos Maceina laiko pažangiaisiais, naujasis katekizmas viską dėsto evoliucijos požiūriu. Net 1970 rugsėjo 7-12 tarptautiniame tomistų kongrese Romoje vienas prelegentas kalbėjo visiškai taip, kaip Teilhard'as. Viktoras Rimšelis, M.I.C., taip atpasakoja Paryžiaus profesoriaus C. D. Tresmontanto paskaitą: "Pasaulis yra evoliucinė sistema. Laiko tėkmėje medžiaga vis auga ir jungiasi į naujus kompleksus . . . XX amžiaus antropocentrizmas — tai ne prieškopernikinis erdvės antropocentrizmas, pagal kurį žmogus stovi pasaulio centre, bet laiko antropocentrizmas: žmogus yra kosminio proceso fizinė ir biologinė viršūnė ... Ir negalima sakyti, kad antropogenezė yra atbaigtas, bet žmonija vystosi toliau ir auga į naujas formas. Krikščionybė atėjo to proceso tęsti ir papildyti. Kristus atėjo nešti kūrybinę žinią, kad žmonija augtų ir pasiektų savąją paskirtį".63 Bet tai juk viskas pažodžiui nurašyta iš Teilhard'o. Ir jeigu jau tomistai neapsieina be evoliucinio požiūrio į pasaulį ir be teilhardinės evoliucijos interpretacijos, tai kažin, ar Teilhard'as nebus suvaidinęs panašų vaidmenį, kaip savo laiku šv. Augustinas ar šv. Tomas Akvinietis.

Baigiant šį skyrių, kuriame oponavome Teil-hard'ui daromiems priekaištams, norime pažymėti, kad T-o anaiptol nelaikome neklaidingu mokslininku ar filosofu. Jo evoliucijos interpretacija, be abejo, nėra paskutinis mokslo žodis. Ir pats T-as to nesako. Priekaištų jam daro ir tie, kurie T-o mokslą vertina aplamai teigiamai. Aplamai jam prikišama, kad jis kai ką per daug, o kai ką per mažai pabrėžęs. Pavyzdžiui, sakoma, kad jis per daug pabrėžia evoliucionizmą, evoliucija laiko vieninteliu metodu spręsti mokslo, filosofijos bei teologijos problemoms. Jis per daug kalbąs apie žmoniją, bet per ma-ižai apie asmenį. Per mažai skiriąs dėmesio blogiui pasaulyje ir per lengvai sprendžiąs apie pažangą, pasaulio ateitį.64 Tačiau toji T-o mokslo kritika anaiptol nemažina jo nuopelnų. Protestantų teologas E. Benzas, kurį Maceina įrikiuoja tarp T-o kritikų, kad ir kritikuoja T-ą, vis dėlto ir pats pripažįsta jam daug nuopelnų ir pats atremia daug T-ui daromų priekaištų. Benzas pažymi, kad T-as "suteikė viltį mūsų laikams", kurie yra išvargę nuo egzistencializmo bei teologinės dialektikos. Tik Maceina nurodęs, kad prieš T-ą tą patį skelbęs ir VI. Solovjovas, vis dėlto Solovjovo neliečia, o kritikuoja tik T-ą, jo moksle matydamas vien tik neigiamybes. Mums atrodo, kad tie priekaištai gerokai perdėti, kad tas tikras ar tariamas neigiamybes lengvai atsveria teigiamybės, ir dėl to stengėmės parodyti antrą medalio pusę.
7. Teilhard de Chardin ir ateizmas Teilhard'as daug kam patinka tuo, kad jis filosofijos bei teologijos išeities tašku pasirinko ne pasaulio pradžią ar pabaigą, bet gyvenamąjį metą, ne metafiziką, bet fiziką (gamtą), ne Dievą, bet žmogų. Priimdamas žmogų kaip psichofizinę būtybę ir laikydamas jį kosminės evoliucijos padaru, T-as nuosekliai daro išvadą, kad ir visos visatos evoliucijos procese turi veikti tos pačios jėgos, kurios ryškiausiai išsiskleidė žmoguje. Vadinas, ir visoje visatoje veikia ne tik materialinis, bet ir dvasinis principas. Šioje vietoje ir baigiasi jo, kaip gamtininko, išvados ir prasideda evoliucijos proceso tilosofinis ar teologinis aiškinimas, kuris yra, sakytume, tradicinis. Pradinės psichofizinės medžiagos kūrėjas yra Dievas, evoliucijos tikslas — Omega Kristus. Pagal senovišką galvoseną, kuri griežtai skiria "negyvą" medžiagą nuo "gyvos" dvasios, evoliucijos procesas medžiaginiame pasaulyje būtų neįmanomas, būtų logiška nesąmonė, kaip nesąmonė yra teigti, kad kas nors yra negyvas, bet tuo pat metu ir gyvas, nes veikia kaip gyvas. O ypač aiški nesąmonė prileisti, kad negyva, inertiška, determinuota medžiaga gali išsivystyti į sąmonę, dvasią. O jeigu taip, jeigu pasaulio proceso akstinas yra dvasinis, tai dvasinis yra ir visos būties pagrindas, kurį vadiname Dievu.

Materialistai-marksistai, norėdami išaiškinti kitimo vyksmą, taip pat negali išvengti medžiagos sudvasinimo. Jie sako, kad "marksistinė dialektika į vystymąsi žiūri kaip į judėjimą nuo žemesnio prie aukštesnio, nuo paprasto prie sudėtingo ... (ir kad) vystymosi šaltiniais dialektika laiko prieštaravimus, esančius pačiuose daiktuose bei reiškiniuose".65 Toliau jie dar aiškiau pasako: "V.I. Leninas pabrėžė, kad sąmonė yra vidinė materijos būsena. . . (kad) sąmonės jokių būdu negalima atskirti nuo materijos, kuri mąsto".66 Vadinasi, pripažįstama, i kad medžiaga yra susijusi su mąstymu, su sąmone, kuri nėra medžiaginė, kuri yra aukštesnė dvasinė būsena, bet kuri vis dėlto išsivystė iš žemesnės rūšies substancijos, veikiant "daiktuose bei reiškiniuose esantiems prieštaravimams". Toks aiškinimas, žinoma, nieko bendro neturi su mokslu, kuriuo marksistai sakosi grindžia savo pasaulėžiūrą. Tai metafizika, bet ir tai gana primityvi, nes viso vyksmo pagrindu laiko kažkokius miglotus "prieštaravimus".

Tiesą sakant, marksizmas nėra visai aiškus tuo klausimu. Nors Marksas ir gyrėsi Hėgelio sistemą pastatęs ant kojų (Hėgelio ji buvusi pastatyta ant galvos), laikydamas visa ko pagrindu ir pirminiu dalyku medžiagą, tačiau ne visai aišku, ką jis vadina medžiaga. Vienoje vietoje jis rašo: "Pirma ir svarbiausia iš vidinių medžiagos ypatybių yra judesys, ne tiktai mechaniškas ar matematiškas judesys, bet dar labiau impulsyvi, gyvybinga dvasia, įtampa. Pirminės medžiagos formos yra gyvos, individualizuojančios būties jėgos, joje esančios ir gaminančios skirtumą tarp rūšių".67 Knygos autorius R. C. Zaehneris, iš kurio knygos paimta toji citata, kreipia dėmesį į citatos terminologiją: impulsas, dvasia, įtampa — tai tokios ypatybės, kurias paprastai siejame su gyvais dalykais. Kaip tada tokią medžiaga iš viso galima vadinti medžiaga? Toliau tas pats Zaehneris pastebi, kad, išskyrus žmogų, visatoje medžiaga ir dvasia yra taip neišnarpliojamai sumišusios, jog mokslas susiduria su didžiausia sunkenybe, kai reikia definuoti medžiagą. Ir kai mokslininkai medžiagą suredukuoja į energiją, tai "ji tada jau stovi labai arti prie dvasios".68

Teilhard'as siedamas medžiagą su dvasia, yra nuoseklesnis už Marksą todėl, kad visokio kitimo (evoliucijos) akstinu laiko dvasią, nes veikti ir veikdinti tegali tas, kas yra laisvas. Tokia tegali būti dvasia, kuri yra laisva ir kūrybinga. Dėl to ir Zaehneris rašo: "Teilhard'o de Chardino pasitarna-vimas krikščionybei yra tas, kad jis parodė, kaip pati Krikščionių Bažnyčia gali būti laikoma logišku pačios evoliucijos vaisiumi. Jis išaiškino krikščionybę marksistiniais, kadangi evoliuciniais, terminais: jis išpildė, patobulino ir pakrikštijo (sukrikščionino) Markso bei Engelso įžvalgas ir grąžino Kristaus širdį į beširdį pasaulį".69

Dar tais laikais, kai apie Teilhardą beveik niekas nieko negirdėjo, man visada atrodė, kad evoliucijos teorija ne tik nėra priešinga teistinei pasaulėžiūrai, bet ją dargi geriau paremia. Logiškas pagrindas yra toks: prileidžiant, kad evoliucija vyksta būtybių tobulėjimo kryptimi (neorganinė medžiaga — gyvybė — sąmonė) ir kad ji vyksta ir vyks nuolat, logiškai reikia pripažinti, kad begalinėje tolybėje ir būtybių vystymasis pasieks begalinę, ab-absoliučią, tobulybę. Žodžiu, evoliucijos gale turime nuosekliai prieiti Dievą. Marksistai taip ir galvoja. Jie tiki tokia pažanga, kuri nugalės mirtį ir tada žmogus biologiškai bus amžinai gyvas.0 Bet ar jo tobulėjimas bus tada sustojęs? Greičiausia, ne. Jis sieks absoliučios tobulybės. Tai teigia, pavyzdžiui, prancūzų filosofas marksistas Roger Ga-raudy. Anot jo, krikščionys ir marksistai tiki, kad visata juda pirmyn ir kad visų pareiga yra tą judėjimą skatinti. To judėjimo gale marksistai tikisi laimėjimo (amžinybės), nors ir nėra dėl to tikri. Skirtumas tarp marksistų ir krikščionių esąs tas, kad "tikrumas, kurį mes prileidžiame mūsų pastangų gale, krikščionims jis yra pradžioje".71

Čia galime Garaudy patikslinti, kad tas tikrumas krikščionims yra ne tik pradžioj, bet ir pabaigoj. Jei Dievas yra proceso pradžia, tai jis yra ir jo pabaiga, t.y. jame viskas ir baigsis. Marksistai sako, kad baigsis viskas absoliučia tobulybe, nors viskas prasidėjo medžiagos "vidiniu prieštaravimu". Žodžiu, marksistams Dievo dar nėra, bet jis bus. Bet toks teigimas yra logiškas prieštaravimas, nes absoliutybė negali būti laiku ar kuo kitu ribota — ji turi būti absoliuti visais atžvilgiais, taigi amžina. Teilhard'as sakė, kad viskas prasideda Alfa ir baigiasi Omega, ir čia, žinoma, nėra nieko naujo krikščioniškoj pasaulėžiūroj. Nauja gal yra tai, kad jis sukūrimą, įsikūnijimą ir išganymą sieja su visuotiniu kosminiu procesu, kuris jau yra pasiekęs savisąmonės tarpsnį ir kuris vyksta toliau Omegos link. Teilhard'as tą procesą, prasidėjusį nuo "kosminės medžiagos" ir pasiekusį sąmoningo asmens tarpsnį, aiškina pirmiausia kaip gamtininkas. Čia su jo argumentais sutinka ir kitokių pasaulėžiūrų žmonės. Tie argumentai padeda ir daugeliui krikščionių geriau suvokti pasaulio vyksmą ir tuo būdu susidaryti aiškesnę pasaulėžiūrą. Krikščioniškam tikėjimui jis suteikė naują kultūrinį rūbą, kuris gali pakeisti senąjį, sukurtą prieš tūkstančius metų. Iš čia ir toks didelis juo susidomėjimas.

Tačiau Teilhard'o kosminio proceso vizija reikšminga ne tik teologiniu požiūriu. Ji reikšminga ir šiam gyvenimui. Evoliucijos požiūriu jis paryškino kūrybos bei pažangos prasmę (neužsidaryti nuo pasaulio, bet jungtis į jo visuotinės pažangos vyksmą), pabrėžė sociologizacijos, t.y. žmonijos, kaip vienos šeimos, sugyvenimo reikalingumą, tuo pačiu iškeldamas ekumenizmo prasmę, išryškino pačios krikščionybės reikšmingumą pasaulio istorijoj. Savo aktyviu nusistatymu tikrovės atžvilgiu Teilhard'as, anot J. V. Koppo, skelbė kovą ignoraci-. jai, apatijai, pesimizmui ir pasyvumui, kuris dažnai reiškiasi ir krikščionių tarpe. Apie komunistus sakoma, kad jų ideologija remiasi tikėjimu ateitimi. Ir Teilhard'as kartą rašė: "Marksistai tiki žmonijos ateitimi, o šių dienų krikščionys netiki". Bet komunistai težino vieną kryptį — tolyn, kai tuo tarpu krikščionys turi vadovautis dviem šūkiais — tolyn ir aukštyn. Tačiau krikščionys, anot Koppo, per dažnai žiūri atgal ir per mažai pirmyn: "mes žiūrime atgal į Biblijos žodžius, atgal į pirmuosius Bažnyčios amžius, atgal į Bažnyčios tėvus, atgal į praėjusių šimtmečių teologus . . . Bažnyčia turi interpretuoti teologiškai ne tik praeities, bet ir šių dienų bei ateities pasaulį. Religija niekuomet nebuvo tik asmeniško išganymo priemonė, bet visuomet ir pasaulio interpretatorė".72

Šiandien skundžiamasi ateizmo plitimu. Nurodoma ir įvairių priežasčių. Viena iš jų yra ir senų tiesų senoviškas aiškinimas, kuris šių dienų žmogui atrodo kaip pasaka, kaip mitas. Atsisakant nuo pasakų, dažnai atsisakoma ir nuo religijos bei jos praktikų, nors nebūtinai atsisakoma nuo Dievo. Ne be reikalo teologai susirūpinę net ir nauja dogmų interpretacija, tuo nauju kultūriniu drabužiu religinėms tiesoms įvilkti.73 Teilhard'as kaip tik ir pasiūlė tą naują drabužį. Jei kas juo nepatenkintas, tegul pasiūlo geresnį. Kiekvienu atveju yra aišku, kad ateizmo ligai gydyti senų vaistų nebepakanka, i Dėl to manytume, kad moderniai pasaulėžiūrai susidaryti susipažinimas su Teilhard'o mintimis yra neišvengiamas. Ypač jis neturėtų būti svetimas akademiniam jaunimui.74



52. Aidai, 1968, Nr. 10, 452.
53. New Catholic Encyclopedia V, 685.
54. A Nevv Cathechism (vertimas iš olandų kalbos), Herder and Herder, 1969, 382 ir 518.
55. Didieji dabarties klausimai, 266.
56. Ibid., 236.
57. A Nevv Cathechism, 519.
58. Didieji dabarties klausimai, 280.
59. Draugas, 1967.1.28.
60. B. Delfgaauvv, Ibid., 13.
61. A. Maceina, "Egzistencializmas ir krikščionybė", Aidai, 1952, Nr. 4, 187-190.
62. "Dar apie Teilhard de Chardin", Draugas, 1969.VI.7.
63. Viktoras Bimšelis, M.I.C., "Žmogus tarptautiniame tomistų kongrese", Aidai, 1970, Nr. 9, 421-423.
64. Christopher F. Mooney, Teilhard de Chardin and the Mystery of Christ, 1968, 211-225.
65. V. Afanasjevas, Filosofijos žinių pagrindai, Vilnius, 1958 (Cituota iš F. Jucevičiaus straipsnio "Medžiagos samprotis", LKMA Suvažiavimo Darbai Vį Roma, 1969).
66. Marksistinės filosofijos pagrindai, Vilnius, 1959,
148.
67. Cituota iš R. C. Zaehner, Matter and Spirit, Nevv York, 1963, 166.
68. Ibid., 193
69. Ibid., 186.
70. A. Maceina, Sovjetische Ethik und Christentum, 1969.
71. Boger Garaudy, From Anathema to Dialogue, 1968, 111.
72. J. V. Kopp, Teilhard de Chardin . . .70.
73. Frank Fehmers (ed.), The Crutial Question (pasisakymai teologų: Congaro, Danielou, Schille-beeckx'o, Schoonenbergo, Metzo ir Bahnerio), Nevv York, 1969.
74. Susipažinus su pagrindiniu Teilhard'o veikalu — The Phenomenon of Man, toliau naudingiausia, pradedant tą klausimą studijuoti, susipažinti iš cituotų veikalų su Christ. Mooney, svarstančiu Teilhard'o mokslą religiniu požiūriu, ir su B. Delfgaauvv, labai aiškiai interpretuojančiu Teilhard'ą filosofiniu požiūriu.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai