Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
A. I. Solženicyno žodis žmonijai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. P. S.   
Šis straipsnis parašytas dar prieš žinią, kad Paryžiuje rusų kalba išleistas naujas Solženicyno veikalas "Gulag Archipelago, 1918-1956", sukėlęs tiek pat sovietų įniršio, kiek dėmesio laisvajame pasauly

A. I. Solženicyno vardas nuo seno plačiai žinomas kaip rašytojo, kuris, perėjęs sovietinius kalėjimus, nepalūžo, bet iškilo nepalenkiamu nusistatymu drąsiai ginti žmogaus teises ir žodžio laisvę. Kai po pirmos knygos jam buvo uždrausta toliau reikštis, 1967 m. jis atviru laišku IV Sovietų Rašytojų Kongresui protestavo prieš rašytojų laisvės paneigimą. Savo kitus veikalus turėjo išspausdinti nelegaliai — užsienyje. Gavęs už juos Nobelio 1970 m. literatūros premiją, jis negalėjo vykti į jos įteikimo iškilmes Švedijon, bijodamas, kad gali negauti leidimo grįžti namo. Jo paskaita, kurią jis šia proga parašė ir, draugų patariamas, daug kartų taisė ir perrašinėjo, negalėjo būti jo paskaityta ir nebuvo žinoma Vakarų pasaulyje, iki Nobelio Fondacija ją pernai paskelbė. Ji turi 6000 žodžių. Vyriausia šios kalbos idėja: Menas — Žmogui. Tai vienas iš pagrindinių Solženicyno raštų, kur jis dokumentuoja savo pažiūras į literatūrą, meną, grožį. Tačiau drauge jis užgriebia plačiau, negu vien literatūra ir menas, nes kelia apskritai pačius svarbiausius, egzistencinius žmogiškojo gyvenimo klausimus ir bando rasti jiems sprendimą.

Beveik pačioj paskaitos pradžioj Solženicynas prisimena F. Dostojevskio posakį: "Grožis išgelbės pasaulį", tarsi norėdamas paremti sav įsitikinimus žodžiais kito, jam idėjiškai giminingo rašytojo, kurį jis laikė genialiu, šviesiu, turinčiu pranašišką įžvalgą. Iš tikrųjų esama panašumo tarp Solženicyno ir Dostojevskio likimo ir pažiūrų i žmogų.

į pasaulį, į meną. Ir vienas, ir kitas teigė, kad menas ir dvasinis atgimimas yra svarbesni veiksniai ir labiau reikalingi žmogaus gyvenimui ir tikrai pažangai negu vienokios ar kitokios politinės formos, kurių jie abu visai nevertino. Abu jie yra giliai religingi, abu atrodo slavofiliški. Įdomiu faktų sutapimu A. Solženicynas buvo nuteistas katorgos darbams tose pat Sibiro vietose, kur prieš šimtą metų likimas buvo nubloškęs Dostojevskį, 2aro valdžios pasmerktą už nepriimtinas, visuomenei "pavojingas" mintis. Ir, bausmę atlikę, jie buvo ištremti beveik į tas pačias vietas — Kazachstano dykumas. Tiek Dostojevskis, tiek šimtą metų vėliau Solženicynas savo pirmuosius didžiuosius kūrinius pagrindė savo išgyvenimais kalėjimuose, darbo stovyklose, kalinių ligoninėse.

Solženicynui tekę likimo smūgiai, melas ir apgaulė, metų metai iškentėti kalėjimuose, jam rodomas plunksnos draugų nepasitikėjimas ir priešiškumas uždėjo savo antspaudą ir visai Jo nobelinei paskaitai. Jo karti patirti- aiškiai juntama tiek jo keliamuose klausimuose ir jo mėginime duoti į juos savo atsakymą, tiek išviršinėje paskaitos formoje. Tai yra egzaltuotas skriaudžiamo žmogaus gynimas ir daugelyje vietų virsta asmeniniu kreipimusi į klausytojus ar būsimuosius skaitytojus, kaip į savo brolius. Tačiau per visą paskaitą jo žodis išlieka taurus ir paprastas.

Pasaulis, uždaryto žmogaus matomas pro siaurą, vėliau kiek prasi-plečiantį plyšį atrodo kitaip negu laisvojo. Kyla eilė skaudžių klausimų, atsakymai į juos atsiranda pamažu, mąstant kalėjimo vienutėse ar kalbantis su tokiais pat uždarytais likimo draugais, subrendusiais ir užkietėjusiais šioj egzistencijoje. Ir autorius šito neslepia. Jis taip pat jaučia pareigą kalbėti už visus tuos, kurie žuvo, jausdamas atsakomybę neiškreipti jų pažiūrų.
Kelias į Nobelio premiją nebuvo lengvas: — "aš kopiau į viršūnę . . . šimtus ar net tūkstančius laiptų, slidžių, stačių, apšalusių, kopiau iš tamsos ir šalčio, kur man buvo lemta išlikti gyvam, bet kur daugelis kitų, apdovanotų didesniu talentu ir stipresnių už mane, žuvo".

Pamatęs pasaulį jau laisvojo žmogaus akimis, autorius buvo pritrenktas fakto, kad tarp realaus ir jo draugų kalinių įsivaizduotojo pasaulio yra begalinis skirtumas. Žmonija, atrodo, eina visai kita kryptimi negu buvo laukta. Nuskriaustųjų ir pažemintųjų balsas lieka be atgarsio, nors jie buvo įsitikinę, kad bus tuoj išgirsti. Tačiau žemėje vieni verkia nesulaikomomis ašaromis, kiti norėtų lengvos muzikos pasišokti. Dėl to skriaudžiamųjų skundo žodžiai nuplaukia kaip vanduo — be skonio, be garso, bespalviai.

Senais laikais, kai įvairūs kraštai buvo labiau atskirti viens nuo kito, žmonės, nežiūrint į tai, buvo susidarę sau vienodus vertinimo standartus ir dėl to buvo vieningi. Buvo galima susitarti, kas yra gera, kas bloga, kas niekšinga, kas žiaurų, kas garbinga. Šių dienų žmones jungia modernios susisiekimo priemonės, tarptautinis radijas ir spauda akimirksniu perduoda žinias iš vienos žemės rutulio dalies į kitą. Bet pasaulis pavojingai suskilęs, žmonės nebesupranta viens kito. Susikūrė keli standartai, kelios vertinimo skalės įvykiams pasverti. Vienokiu matu matuojamos senos ir pažangios visuomenės, kitokiu jaunos. Vienoks standartas yra taikomas turtingiesiems, kitoks beturčiams. Skirtingai pasveriami ir asmens įžeidimas, ir nusikaltimų didumas, ir bausmių rūšys. Net gamtinės katastrofos vertinamos įvairiai. Keliais standartais matuojant, tūkstančių aukų pareikalavusios nelaimės neatrodo baisios tik dėl to, kad jos įvyko kažkur toli. Pagaliau, sako autorius, mes visai atmetame tuos vertinimo standartus, kurie mums netinka, o imame matuoti pasaulio įvykius- mūsų pačių susidarytais matais, visiškai savimi pasitikėdami ir nė kiek neabejodami savo sprendimų teisingumu. Todėl viskas, kas yra toliau nuo mūsų ir negresia peržengti mūsų namų slenksčio, mums atrodo pakenčiama, net priimtina kaip kasdienybė, nors tai kartais liečia milijoną sunaikintų gyvybių. Žmonijai, įspraustai į tokį ankštą žemės rutulį ir taip susvetimėjusiai, gresia neišvengiama, žiauri mirtis. "Esant šešiems, keturiems ar tik dviem standartam", sako Solženicynas, "negali būti vieningo pasaulio, vieningos žmonijos". Mes būsim sudraskyti skirtingo ritmo, skirtingo virpėjimo. Mes negalėsime gyventi žemėje vienas šalia kito, kaip negalimas žemėje žmogus su dviem širdim.

Autorius pesimistiškai vertina 20-tąjį amžių. Ne tik Sovietų Sąjungoje, bet ir visur kitur jis mato korupciją, brutalumą, žudynes. Pasaulis draskomas primityvaus urvinio žmogaus sukilusių instinktų — gobšumo, pavydo, neapykantos. Vakarų civilizacija nyksta. Atrodo, iš praeities kyla Muncheno dvasia ir vėl įsigali valstybių tarpe. Bailus civilizuotas pasaulis bijo atvirai kovoti su kylančiu barbarizmu ir bando su šypsena jam nusileisti. Ta pati Muncheno dvasia paraližuoja turtėjančių žmonių valią. Jie sutinka daryti viską, kad jų įprastos patogios gyvenimo formos nebūtų sugriautos, kad tik būtų galima nustumti iki rytojaus besiartinančią krizę.
Solženicynas taria kietą žodį ir Jungtinėms Tautoms ir jomis nepasitiki. Jos gimė prieš ketvertį šimtmečio, į jas buvo sudėtos tauriausių žmonių viltys. Bet, gimusios nemoraliame pasaulyje, jos negalėjo išlikti garbingos. Tai yra ne Jungtinių Tautų organizacija, bet Jungtinių Vyriausybių organizacija. Joje lygiomis teisėmis dalyvauja vyriausybės, laisvai žmonių išrinktos, ir tos, kurios ginklo jėga pasigrobė sau valdžią. Įžūliai neteisingais balsavimais užtikrinamos didžiųjų turtingųjų vyriausybių privilegijos ir atmetami mažų izoliuotų tautų skundai ir prašymai. Gražiausias 25 metų dokumentas — Žmogaus teisių deklaracija — realybėje nėra vykdomas.

Kartais atrodo, samprotauja autorius, geriau ir teisingiau už politikus pasaulį valdyti galėtų mokslininkai, nes mokslas dabar padarė didžiulę pažangą. Bet nelemtoji Muncheno dvasia gaubia ir juos savo šešėliu. Ir jie stengiasi nematyti pasauly kenčiančių žmonių, nes daug maloniau ir saugiau pasilikti mokslo srityje. Jie niekad nedarė pastangų iškilti kaip įtakinga, nepriklausoma, humaniška jėga.

Tam žiauriam ir suskilusiam pasauliui gelbėti Solženicynas nesiūlo revoliucijos ar naujos politinės, socia
linės santvarkos. Pasaulį išgelbės literatūra, kaip tauriausia meno šaka. Šitą savo mintį jis įrodinėja užsidegęs ir giliai įsitikinęs, apžvelgdamas įvairias sritis, kur taurus kūrėjo žodis gali žmogų paveikti. Jo žodžiais, tik literatūra turi magišką galią pasauliui perkeisti. Propaganda, prievarta, moksliniai įrodymai nieko nepasieks. Tik literatūra gali sukurti visai žmonijai vienodą sistemą vertinti geriems ir blogiems darbams, rodyti, kas yra pakenčiama ir kas nepakenčiama, ir kur yra šiandien juos skiriančios ribos.

Pirmu žvilgsniu gali atrodyti, kad Solženicynas, norėdamas tokios vienos sistemos, neįžvelgia ar nepripažįsta atskirų tautų įvairumo. Bet iš tikrųjų tautybių klausimu savo paskaitoje jis pasisako labai aiškiai. Jis pastebi, kad paskutiniu laiku pasidarė labai madinga kalbėti apie visų tautybių suniveliavimą, sunykimą dabartinėje civilizacijoje. Bet tai padarytų pasaulį labai neturtingą, bespalvį, nes "tautybės yra žmonijos turtas, jos yra susikristalizavusios žmonijos asmenybės. Net mažiausia iš jų visų turi savo savitą spalvą, slepia savyje tam tikrą, jai tik vienai charakteringą Dievo suplanuoto brėžinio aspektą".

Nežiūrint kalbų, papročių ir socialinės struktūros skirtumo, literatūros ir meno įtaka, Solženicyno nuomone, gali plisti visuose kraštuose, ir valstybių sienos nėra tam kliūtis. Menas realiai atkuria nepažįstamą patirtį ir leidžia ją mums išgyventi kaip savo. Menas, ypač literatūra, padeda žmonijai save matyti tokią, kokia iš tikrųjų ji yra, be partinės indoktri-nacijos, padeda žmonėms suprasti ir atjausti viens kitą. Literatūros įtakoje žmonės nebesijaus suskilę, susvetimėję, galės susitarti dėl vienodos vertybių skalės. Tautos tiesiogiai pažins viena kitos istoriją, tikrą, neiškreiptą, kaip savo. Pažins kelių dešimtmečių skaudžius vienos tautos patyrimus, kitos neišgyventus. Ir autorius tvirtai tiki, kad tai gali apsaugoti visą tautą nuo pavojingo, klaidingo, naikinančio kelio. Tiesa, gėris ir grožis, kuriuos mes randame kiekviename tikrame kūrinyje, yra amžinos ir visuotinės vertybės, kurios gyvens ir bus perduotos vėlesnėms generacijoms, nes literatūra yra "gyvoji tautos atmintis.".

Bet vargas tam kraštui, kur literatūra turi paklusti jėgos intervencijai. Tai nėra paprastas nusikaltimas prieš "spaudos laisvę". Šitaip elgdamasi valdžia užgniaužia tautos širdį, amputuoja tautinę atmintį. Savo laiške IV sovietų kongresui Solženicynas nesvyruodamas tvirtina: "Literatūra negali augti tarp dviejų kategorijų leista' ir ,neleista', ,apie tai yra galima rašyti' ir ,apie tai negalima'. Literatūra, kuri nėra savo laiko visuomenės kvėpavimas, kuri nedrįsta perduoti . tos visuomenės kančių ir baimės, kuri nenori įspėti apie gresiančius moralinius ir socialinius pavojus — tokia literatūra nėra verta literatūros vardo. Tai tėra tik fasadas".

Solženicynas čia aiškiai pasisako už angažuotą literatūrą. Tat ir rašytojui kūrėjui tenka svarbus uždavinys sakyti tiesą. "Kas, jei ne mes, rašytojai, tars tiesos žodį savo vyriausybėms ir savo tautiečiams, kai jie pasirodo bailiai ar silpnuoliai". Rašytojas piktinasi tais, kurie gerbia tik materialinę galybę. Jis tiki, kad gėris yra pastovi vertybė ir kad tiesa yra nedaloma.

Kūrėjo uždavinius svarstyti Solženicynas pradeda klausimu: "Koks yra rašytojo vaidmuo ir kokia vieta jam skirta šiame dinamiškame, žiauriame, suskilusiame, prie sunykimo ribos atsidūrusiame pasauly". Ieškodamas atsakymo, jis svarsto toliau opią, dažnai karštai ir piktai diskutuojamą tezę: ar menas yra pats sau tikslas, ar menininkai gali egzistuoti tik patys sau, ar jie turi visuomet jausti savo skolą visuomenei? Kartą paėmęs plunksną, rašytojas negali atitrūkti nuo savo gyvenamojo laiko ir savo tautiečių. Jis negali atsistoti šalia kaip teisėjas ir pasitenkinti šaltomis pastabomis apie beviltiškai sugadintą žmoniją ir degeneruotus žmones. Solženicyno nuomone, kūrėjas negali išvengti atsakomybės. Jis yra bendradarbis viso pikto, kas yra padaryta jo krašte ar jo tautiečių. Ir jei jo tėvynės tankai aplaistė krauju svetimos sostinės asfaltą, rudos dėmės visam laikui aptaškė ir rašytojo veidą. "Al mes, rašytojai, galime drįsti pareikšti, kad nesame atsakingi už šių dienų pasaulio kančias". Smurtas negali egzistuoti vienas, jis dengiasi melo miglomis ir hipokritiniais žodžiais. Jis nevisuomet pasmaugia savo auką. Jis tik reikalauja, kad žmonės būtų melo dalyviai. Eilinio doro žmogaus pareiga pasitraukti nuo smurtininkų. Rašytojas ir menininkas turi didesnę galimybę — kovoti su melu. Melas nugali daugelį dalykų, bet ne meną. Ir kai melas bus išsklaidytas, biau-rus smurto nuogumas bus visiems aiškiai matomas. Smurtas neteks savo jėgos, laimės tiesa.

Čia Solženicynas pareiškia savo nesvyruojantį tikėjimą, kad menas turi jėgos sujungti žmones, pašalinti katastrofą, padėti žmonijai suprasti. kad žmoniškumas tik tada galimas, kai kiekvienas bus susirūpinęs viskuo ir visada.

Vakarų pasauly Solženicynas laikomas žymiausiu šių dienų rusų rašytoju, ir Nobelio premijai gauti iniciatyva išėjo iš prancūzų rašytojų ir intelektualų. Bet kai kurie literatūros kritikai prikiša, kad Solženicynas yra perdaug konservatyvus, nevisuomet moka būti tolerantiškas kitų nuomonei. Tačiau jis yra įsitikinęs, kad jo pareiga kaip rašytojo turi būti atliekama visose aplinkybėse. Jis bus labiau girdimas iš kapo, negu būdamas gyvas. "Niekas negali užblokuoti kelią į tiesą", — baigia Solženicynas savo laišką Sovietų Rašyto -jų Prezidiumui 1967 m., kovodamas dėl savo teisės rašyti ir matyti savo veikalus išleistus.

1. Aleksander I. Solzhenitsyn, The Nobel
Lecture on literature. Translated by
Thomas P. VVhitney, Harper & Ro\v
Publishers, New York, 1972
2. Letter to the Fourth Congress of
Soviet Writers.
A.P.S

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai