Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
AISČIAI ISTORINIŲ ŠALTINIŲ ŠVIESOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. PUZINAS   



Lyginamasis kalbų mokslas yra nustatęs, kad lietuviai, latviai, išnykę bei asimiliavęs! prūsai, kuršiai, žiemgaliai ir sėliai senų senovėje sudarė vienalytę pro-tautę ir iš pradžių kalbėjo viena kalba. Kaip toji protauta ar prokalbė vadinosi, nežinome. Tai yra buvusi priešistorinė tauta, nepalikusi savo vardo rašto šaltiniuose. Mokslinėje literatūroje tai tautai ar kalbai pavadinti vartoti ir iš dalies dabar tebevartojami bent keli vardai.

Iš pat pradžių istorinėje bei kalbinėje literatūroje visa tų kalbų grupė buvo vadinama latvių vardu. Šis pavadinimas, pradėtas vartoti XVIII amž. pabaigoje (1772 m. H. E. Thunmannas, 1792 Chr. Gattereris), ypačiai buvo įsigalėjęs XIX amž. pradžioje (1809 J. S. Vateris, 1820 Fr. Adelungas, 1833 Fr. Boppas, 1837 A. Fr. Pottas) ir kartais dar sutinkamas vėliau (1891 W. Prelhvitzas).

XIX amž. pradžioje, kilus susidomėjimui lietuvių praeitimi ir kalba, paplito nauji pavadinimai: lietuvių tautos, lietuvių gentys ar lietuvių kalbos (1808 J. Lelewelis, 1827 P. Keppenas). Vėliau šie pavadinimai ypačiai buvo prigiję rusų istoriniuose raštuose. Jais sekdamas ir mūsų istorikas Ig. Jonynas tas visas tautas ar kiltis vadino lietuvių genčių vardu (plg. Prof. Ig. Jonynas, Lietuvių gentys iki XIV amžiaus. — Naujoji Romuva, Nr. 17, 1939, p. 361—368).
Be šių dviejų pavadinimų dalis kalbininkų kurį laiką vartojo jungtinį lietuvių latvių (litu-lettisch) terminą.

G. H. F. Nesselmanas 1845 m. savo darbe „Die Sprache der alten PreuBen an ihren Uberresten erlautert“ lietuvius, latvius, prūsus ir kitas kiltis pavadino baltais. Sis dirbtinis terminas sudarytas pagal Plinijaus paminėtą Baltia ar Balcia vardą. Šis pavadinimas vėliau įsigalėjo mokslinėje danų, vokiečių, švedų, lenkų, latvių ir kitų tautų literatūroje.

Pagaliau mūsų kalbininkai Kazimieras Jaunius ir Kazimieras Būga šiai protautei pavadinti vartojo aisčių terminą, t. y. pavadinimą, paimtą iš romėnų rašytojo Kornelijaus Tacito veikalo „Germania“, kur minima Aestiorum gentes, gyvenančios prie Svebų, t. y. Baltijos jūros (K. Būga, Aistiški Studijai, I, 1908, p. 1—9).

Kuris gi šių terminų yra tinkamiausias vartoti? Pirmieji trys pavadinimai, kaip matėme, sudaryti pagal dabar tebegyvenančių tautų vardus; į tą sąvoką neįeina kitos lietuviams bei latviams giminingos kiltys, todėl tie pavadinimai tėra siauresnės reikšmės. Abu likusieji vardai — baltai ir aisčiai — yra maždaug vienodos vertės: pirmasis dirbtinis, geografinis, antrasis, kaip minėta, išvestinis iš Tacito Aestiorum gentes. Baltų terminas turi tą trūkumą, kad kartais baltais yra vadinami Pabaltijy gyveną vokiečiai, o paskutiniuoju metu baltų terminu apimami Baltijos pakraščio gyventojai lietuviai, latviai ir savo kilme visai svetimi estai. Aisčių vardas yra išvestinis ir jo etimologija nėra kaip reikiant išaiškinta. Be to, visai tiksliai nežinome, kurios kiltys ar tautos anksčiau tuo vardu buvo vadinamos. Nors baltu terminas nėra visai vykęs, bet jis mokslinėje literatūroje labiausiai įsigalėjęs, todėl tuo tarpu ir esame priversti jį vartoti.

Dabar susipažinkime su istoriniais šaltiniais, kur yra paminėti aisčiai; gal iš tų šaltinių mums bent kiek paaiškės, kas gi aisčiai yra buvę.

Baltai, gyvendami nuošalioje vietoje, toli nuo didesnių kultūros centrų bei prekybos kelių, rašytinės istorijos švieson pateko labai vėlai. Čia jie ilgus amžius gyveno, palyginti, ramiai, ano meto raštingo pasaulio beveik nepastebėti. Ir jei ne patrauklusis gintaras, Baltijos išmetamas ant krantų, tai čia gyvenę žmonės dar ilgai būtų palikę užmarštyje. Kada baltai (aisčiai) pirmą kartą paminimi istoriniuose raštuose, tuo tarpu dar tebėra neišaiškinta. Paskutiniuoju metu latvių kalbininkas P. Šmitas pirmųjų žinių apie baltus jieško Herodoto raštuose. Šis garsusis graikų rašytojas (gimęs apie 484 m. pr. Kr. Halikarnase, Mažojoje Azijoje, miręs apie 425 m. Atėnuose), vadinamasis „istorijos tėvas“, buvo apkeliavęs daug kraštų Viduržemio jūros srityje ir pasiekęs vakarinius Juodosios jūros pakraščius, parašė tų kraštų istoriją, geografiją ir etnografiją. Aprašydamas skitus, Herodotas pamini, kad į šiaurę nuo jų gyveną neurai. P. Šmitas tuos neurus linkęs laikyti baltais. Savo tvirtinimą jis remia tuo, kad kai kuriuose rusų metraštininko Nestoro kronikos rankraščiuose vietoje Latgalos esanti paminėta Neroma (P, Šmits, Herodota zinas par senajiem baltiem. — Rakstu Krajums, XXI, 1933, p. 3—17; plg. dar latvių kalbininko J. Endzelyno šio darbo kritiką Izglltibas Ministrijas Meneš-raksts, I, 1934, p. 81—84). P. Smito argumentai nėra įtikinami. Nestoro minimasis Neromos vardas, atrodo, nėra baltiškos, bet, greičiausia, suomių ugrų kilmės.

Herodotas, deja, tiksliai nenurodo neurų gyvenamųjų sodybų, todėl ir susidaro daug sunkumų juos lokalizuojant bei identifikuojant. Ir kiti tyrinėtojai neurų tautybės klausimu nėra vieningos nuomonės. Pvz. Czekanowskis spėliojo, kad neurai nesą nei baltai, nei slavai, bet dar nesuskilę baltai slavai (Czekanowski, Wstęp do historji Slowian. Lwow 1927, p. 90). Suomių kalbininkas V. Kiparskis tą hipotezę kiek modifikuodamas priduria, jog esą tiksliau kalbėti ne apie dar nesuskilusius baltus slavus, bet apie nevisai diferencijavusią baltų slavų prokalbę, kuri, jo nuomone, dar egzistavusi VI amž. pr. Kr. Pagal V. Kiparskį dar maždaug VI amž. po Kr. susiduriame su beveik nediferencijuota praslaviška kalba, kuria kalbėjusios jau gerokai išsiskyrusios slavų kiltys. Neurų vardą,, esą, galima išaiškinti baltų bei slavų kalbomis: liet. niaurus, rus. nura „tylus, liūdnas žmogus“, nurit, ponurit ,,galvą nuleisti, panarinti“, lenk. ponury „paniuręs“ (V. Kiparsky, Baltische Sprachen und Volker. — Baltische Landė, I, 1939, p. 52). Kiek ši neurų etimologija yra tikra, sunku pasakyti, tačiau spėliojimai apie bendrą baltų slavų protautą ar prokalbę neturi jokio pagrindo. Kaip rodo naujausi archeologiniai duomenys, jau apie 1500 m. pr. Kr. Pabaltijy tarp Persantės (Pamaryje) ir Dauguvos vyravo visai aiški, vienalytė baltų kultūra, savo pobūdžiu bei formomis skirtinga nuo to paties laikotarpio kaimyninių kraštų kultūrų. Baltų slavų prokalbės teoriją yra susidariusi jau gana seniai. Kaip žinia, iš visų indoeuropiečių kalbų baltų kalboms yra artimiausios slavų kalbos. Jas sieja visa eilė bendrybių fonetikoje, kirčiavime ir ypačiai žodyne. Todėl kalbininkai buvo priėję išvadą, kad anksčiau turėjusi būti bendra baltų slavų prokalbė. Jei tokia bendra prokalbė būtų buvusi, tai turėtų būti“ ir pereiginių baltų slavų tarmių, tačiau tokio jungiamojo ryšio tarp baltų ir slavų kalbų neturime. Bendrybės tarp abiejų kalbų grupių aiškintinos tuo, kad baltų ir slavų prokalbės galėjo išriedėti iš dviejų artimų indoeuropiečių prokalbės tarmių ir kad baltų su slavais kurį laiką gyventa artimoje kaimynystėje (A. Salys, Baltų kalbos. — Lietuviškoji Enciklopedija, II, 1934, p. 984—986).

Taigi pagal dabar turimus duomenis atrodo, kad neurai nėra buvę baltai. Neurai labiau yra identifikuojami su slavais ir suomiais (plg. Prof. Dr. J. Endzelins, Jevads Baltu filologija. Riga 1945, p. 37).

Herodotas tiesa jau mini gintarą (elektron), kurs esąs randamas Eridano upėje (Herodot, III, 115), tačiau kuri upė čia turėta galvoje, neaišku. Ji iš pradžių sietą su Po, Rone, Reinu ir Elbe.

Paskutiniuoju metu Eridaną norima sutapatybinti su Vysla, Dauguva ir pagaliau su Radaune ties Dancigu (Otto Kunkel, Ostsee. — Paul-Wissowa-KroH'sche Reallenzyklopodie der klassischen Altertumswissenschaft, Bd. XVIII, 1941, p. 1695—1696).

Herodoto bendralaikis graikų rašytojas Euripidas (481—406 m. pr. Kr.), duodamas savo raštuose įdomų padavimą apie gintaro kilmę, taip pat mini Eridano upę. Jis rašo, kad Faetonas, norėdamas įsitikinti, ar jis tikrai esąs saulės dievaičio Helijo sūnus, paprašęs savo tėvą leisti pasivažinėti saulės vežimu. Tačiau Faetonas jokiu būdu neįstengęs suvaldyti žirgų. Saulė prisiartinusi arti žemės, ir kilusi baisi sausra: upės išdžiūvusios, žmonių oda pajuodavusi nuo karščio. Supykęs Zeusas trenkęs perkūnu Faetoną, ir jis nukritęs į Eridano upę. Jo trys seserys, Helijados, apverkusios savo brolio mirtį, ir iš jų auksinių ašarų, nukritusių į upę, susidaręs gintaras.

Ar Baltijos pajūrio gintaras buvo žinomas graikams, neturime visai tikrų duomenų.

Toliau kai kurie istorikai teigia, kad baltų kraštas pirmą kartą esąs paminėtas apie IV amž. pr. Kr, vidurį graikų jūrininko ir geografo Pitėjo (Pytheas) raštuose.

Šis graikas iš savo gimtojo Masilijos miesto (dabar Marseille, Prancūzijoje) tarp 350—325 m. pr. Kr. jūra buvo nuplaukęs į Britaniją ir Tulės (Thule) salą, buvusią į šiaurę nuo jos, kurią pasiekęs per šešias dienas. Pitėjas buvo nuvykęs ir į gintaro kraštą. Tą savo kelionę buvo aprašęs knygoje „Apie Okeaną“, kurios atskiri fragmentai pateko į graikų istoriko Diodoro Siciliečio, graikų geografo Strabo (gimęs apie 63 m. pr. Kr.) ir romėnų istoriko Plinijaus Senojo raštus. Bent kelias trumpas ištraukas iš Pitėjo duoda Plinijus Senasis (Galus Plinius Secundus, 23—79 m, po Kr.) savo veikale „Gamtos istorija“ (Historiae Naturalis). Vienoje vietoje (Hist. Nat., IV, 94—95) rašoma, kad Ksenofontas Lampsakietis (Lampsacenus) pasakojąs, Jog nuo skitų pakraščio už trijų dienų plaukimo esanti nepaprasto didumo sala Bale i a, kurią Pitėjas vadinąs Basilia (Diodoras Sicilietis tą šiaurėje esančią salą, kur randama gintaro, vadina B a s i 1 e a). Kitoje vietoje (Hist. Nat. XXXVII, 2) Plinijus tikina, jog ir Pitėjo bendraamžis Timajus tą salą vadinęs Basilia. Trečioje vietoje Plinijus (Hist. Nat., XXXVII, 37), rašydamas apie gintarą, sako: „Pagal Pitėją, okeano įlankoje, vardu Metuonidis, per 6000 stadijų (~ 600 geografinių mylių) gyvena germanų giminė gujonai (Guionibus). Nuo šios vietos vienos dienos plaukimo atstume esanti sala Abalum. Čia pavasarį bangos atnešančios gintaro, kurs esąs sutirštėjusios jūros nuosėda. Gyventojai jį vartoja vietoje malkų ugniai ir pardavinėja kaimynams teutonams.“

Čia, kaip matome, baltai dar neminimi, bet iškyla aikštėn visa eilė vardų, kurių, deja, negalime išaiškinti. Kur yra buvusi įlanka Metuonidis, nežinome. Taip pat neįmanoma lokalizuoti įvairiais vardais vadinamos „gintaro salos“ Balcia, Baltia, Basilia, Basilea, Abalus, nes tie vardai nėra išlikę nei vėlyvesniuose rašto šaltiniuose, nei dabar. Anksčiau ši „sala“ buvo identifikuojama su Sembos pusiasaliu (J. Voigt, Geschichte Preussens, I, Konigsberg 1827, p.29, 45 ir kt.). Vėliau vieni tyrinėtojai tuos vardus siejo s« Danų „Beit“ (Sven Tunberg, Fomvannen, 1940, p. 14 tt), kiti su Baltijos jūra (G. Gerullis, Baltische Volker. — M. Ebert Reallexikon der Vorgeschichte, I, p. 335), dar kiti, kaip pamatysime, su Frizų salomis. Taigi, ar Pitėjas buvo pasiekęs Baltijos jūros pakraščius, ar tik Frizų salas, kur taip pat randama gintaro, dar neišaiškinta.

Plinijus Pitėjo aprašymo nekomentuoja, tik kitose savo „Gamtos istorijos“ vietose (Hist. Nat., XXXVII, 30—52) gana plačiai kalba apie gintarą. Plinijus rašo: „Neabejojamai žinoma, kad gintaras atsiranda šiaurės okeano salose ir germanų vadinamas glaesum. Dėl to mūsiškiai, kai Germanicus Caesar ten buvo su savo laivynu, vieną tų salų praminė Glaesaria, nors patys barbarai ją vadina Aus t era via. Yra ištirta, kad iš tam tikros rūšies pušų, panašiai kaip iš vyšnių ir paprastųjų pušų, teka sakai. To skysčio susidaro gana daug, jis ilgainiui nuo šalčio ir šiaip laiko aplinkybių sukietėja, paskui pakilusios jūros bangos jį pagriebia nuo salų ir neša iki mums žinomų krantų. Toji medžiaga taip sukinėjasi, jog sekliose vietose atrodo ne gulintį ant dugno, bet tiesiog kabanti vandenyje. Jau mūsų sentėviai manė, jog tai esą sakai, ir dėl to praminė sucinum. Kad šis daiktas yra kilęs iš tam tikros rūšies pušies, matyti iš to, kad patrynus jauti pušies kvapą; pagaliau jis rūkdamas liepsnoja kaip žibintas“.

Čia Plinijus tą „gintaro salą“ vadina nauju vardu: Glaesaria ir Austeravia. Pirmasis pavadinimas sudarytas, kaip jis pats pasisako, pagal žodį glaesum, vadinasi, turėtų reikšti „Gintaro sala“. Austeravia, greičiausia, verstina „Rytų sala“. Šiuodu vardai taip pat niekur daugiau nebeaptinkami rašto šaltiniuose, todėl ir jų lokalizavimas neįmanomas. Čia vėl tegali būti spėliojama. Paskutiniuoju metu šių salų jieškoma Šiaurės jūroje ir manoma, kad tai yra buvusios Frizų salos (Siegfried Gutenbrunner, Namenkundliche Zeugnisse zur germanischen Urgeschichte. — Germanen und Indo-germanen. Festschrift fūr Herman Hirt, II, Heidelberg 1936, 454—455).

Toliau Plinijus duoda įdomių žinių apie prekybą gintaru. Jis rašo, kad germanai gintarą gabeną daugiausia j Panoniją (= sritis, apėmusi vakarinę Vengriją, šiaurinę Jugoslaviją ir mažą Austrijos dalį), o iš čia iki Adrijos jūros jį pristatą venetai, graikų vadinami enetais, nes jie arčiausiai gyveną prie Panonijos. Jie pirmiausia šią medžiagą ir išgarsinę. Po upės apylinkių kaimietės ir šiandien vietoje antkaklių nešiojančios gintarus ne tik gydymo, bet daugiausia grožio sumetimais. Esą tikima, kad gintaras gelbstįs nuo kaklo migdolų ir gerklės ligų.

Tas Germanijos pakraštys, iš kur įvežamas gintaras, esąs nuo Panonijos miesto Carnuntum (= žymi romėnų tvirtovė netoli dabartinio Hamburgo, Austrijoje) per 600 mylių (= mūsiškai apie 900 km). Gintaras neseniai pasidaręs labai garsus. Dar tebegyvenąs tas romėnų raitelis, kuri gintaro pargabenti buvo išsiuntęs valdovo Nerono gladijatorių rungtynių rengėjas Julijonas. Tasai, susipažinęs su gintaro prekyba ir apkeliavęs tuos pakraščius, parvežęs didelį gintaro kiekį: juo buvę sukabinėti tinklai, saugoją amfiteatro balkoną nuo žvėrių, juo buvę nusagstyti ginklai, pagaliau kelių dienų iškilmėse dėl įvairumo vieną dieną visi pagražinimai buvę iš gintaro.

Gintaras, kaip Plinijus rašo kitoje vietoje, buvęs labai branginamas: viena gintaro figūra turėjusi daugiau vertės, negu gyvas žmogus. Didžiausias gintaro gabalas buvęs 13 svarų.

Iš šių ištraukų matome, kad Plinijaus laikais gintaro kraštas buvo gana gerai žinomas. Plinijaus suteiktomis žiniomis naudojosi ir vėlyvesniųjų laikų istorikai. Iš dalies šios žinios paimtos jau iš tiesioginių liudininkų. Čia rašoma net apie vieną romėną, kuris pats buvo nuvykęs gintaro parsigabenti. Plinijus nurodo net kelią, kuriuo gintaras buvo gabenamas į Romą. Tos žinios apie prekybą gintaru yra visai patikimos ir gali būti paremtos archeologiniais duomenimis. Kaip rodo archeologiniai radiniai, baltų turėta gana gyvų prekybinių santykių su Romos imperijos provincijomis. Net ir ryšiai su Plinijaus minima Panonija yra archeologiškai pagrįsti. Pavyzdžiui, Lietuvoje ir Rytprūsiuose surasta II amžiaus panoniškos kilmės vadinamųjų sparninių segių. Kad gintaras būdavo išvežamas, taip pat liudija proistoriniai lobiai. Pvz., Silezijoje (Breslau — Hartlieb) surasta 30 centnerių gintaro žaliavos; tai stambaus pirklio gintaro lobiai, užkasti į žemę kokio nors pavojaus metu (Petersen, Zwei riesige Bernsteinspeicher bei Breslau-Hartleben und ihre Bedeutung fūr die Geschichte des Handels. — Forschungen und Fortschritte, XIII, 1937, p. 60 t). Iš Plinijaus pranešimo ir kai kurių proistorinių duomenų matyti, kad prekybos kelias iš baltų pajūrio bus ėjęs į žemutinį Pavyslį, toliau Vysla aukštyn, Prosna, pro Aukš. Sileziją iki Carnunto ir iš čia toliau į Romą. Tik, deja, Plinijus nepamini vardo tos tautos, iš kur gintaras buvo gabenamas į Romos imperiją. Tačiau netenka abejoti, kad baltų gintaras pirmaisiais amžiais po Kr. prekyboje vaidino svarbų vaidmenį.

Pradedant pirmuoju amžiumi po Kristaus gimimo, kaskart atsiranda vis daugiau žinių apie baltus, kiek vėliau ir apie atskiras jų kiltis. Tačiau tos pirmosios žinios dar tebėra neaiškios, nes jos buvo gautos ne tiesioginiu būdu, bet, dažniausia, tolimais ir netikrais keliais. Tos žinios vėliau kitų kartojamos, šiek tiek pakeičiamos ar papildomos. Baitų sritys dar ilgą laiką nebuvo gerai pažįstamos, apsuptos paslaptinga mįsle. Netrūksta ir fantastinių aprašymų. Štai, pavyzdžiui, romėnų chorografas Pomponijus Melą (dirbęs apie 44 m. po Kr.) savo geografiniame rašte ,,De situ Orbis“ (111,6) apie kraštą į šiaurę už Vyslos pasakoja įvairiausių keistenybių apie ten gyvenančius kažkokius kiaušaėdžius, kurie mintą pelkinių paukščių kiaušiniais ir avižomis, apie arkliakojus ir ilgaausius, kurie savo pliką kūną tepridengia ausimis...

Pirmą kartą aisčių vardą pamini romėnų istorikas Kornelijus Tacitas (g. apie 55 m. po Kr. Umbrijoje, miręs apie 120 m. Romoje). Tacitas aisčius (Aestiorum gentes) mini savo veikale „Germania“, parašytame tuojau po 98 m. Štai kaip rašoma to veikalo 45 skyriuje: „Anapus sujonų (= Suiones, skandinavinė germaniškos kilmės tauta, iš kurios kilo švedai) kitokia jūra: tingi ir beveik nejudanti; tatai leidžia tikėti, kad ji apjuosia ir uždaro žemės ratą, o paskutinis jau besileidžiančios saulės spindėjimas iki patekėjimo išsilaiko tiek aiškus, jog nustelbia žvaigždes. Tikinčiųjų vaizduotė be to dar prideda, kad girdėti kylančios iš vandens saulės ūžesys ir pastebimos arklių figūros ir galvos spinduliai. Tik iki tol siekia pasaulis, ir žmonės kalba teisingai.

Tad toliau: dešinysis Svebų jūros (= Baltija) krantas plauna kraštą aisčių giminių (Aestiorum gentes), kurių papročiai ir išorinė išvaizda artimesnė svebams, kalba — britų kalbai. Jie garbina dievų motiną. Aisčiai nešioja šerno paveikslą — prietaringo tikėjimo simbolį... Retai vartoja geležį, bet gausiai medinius vėzdus. Javus ir kitokius žemės vaisius rūpestingiau ir kantriau augina, negu germanai dėl įprasto nerangumo. Bet ir jūrą išrausia ir tiktai jie vieni iš visų šių tautų seklumose ir pačiame krante renka gintarą, kurį jie patys vadina glaesum. Būdami barbarai, jie nei tyrinėjo, nei sužinojo jo prigimties ir atsiradimo proceso. Net ilgai gulėjo nenaudojamas tarp kitų jūros išmatų, kol mūsų prabanga jį išgarsino. Patys jo visai nevartoja. Neapdirbtą renka, neapdirbtą gabena ir stebisi gaunama kaina. Tačiau suprask, kad tai medžio sakai, nes gari dažnai peršviečiami; kai kurie žemės ir net sparnuoti gyviai įklimpsta skystoje masėje ir greit po to kietėjanti medžiaga juos uždaro. Taigi manyčiau, kad kaip, sakysim, rytų tolimose vietovėse, kur smilkalai ir balzamas sunkiasi lyg prakaitas, taip ir vakarų salose ir žemynuose yra ypatingai derlingų miškų, kurių sakai, artimos saulės spindulių išspausti, būdami skysti, nuteka į artimiausią jūrą ir audrų jėgos atplaunami į priešais esančius kraštus. Jei prikišęs ugnį bandytum tirti gintaro prigimtį, tai jis užsidega, tarytum sakingas medis ir sukelia smilkstančią bei stipriai kvepiančią liepsną; tuoj po to virsta limpama, kaip sakų ar dervos, mase“.

Taigi, kaip matome, Tacitas iš dalies naudojasi Plinijaus žiniomis, bet šį tą duoda ir naujo, kas jo tiesioginiu ar nesiesioginiu būdu buvo patirta iš kitų. Tačiau, deja, ir Tacito žinios apie aisčius yra labai menkos. Nuostabu, kad nors Baltijos gintaras Romoje buvo laukiamas ir vertinamas objektas, bet to meto mokslo žmonės nesirūpino labiau pažinti to krašto. Todėl ir apie aisčius Tacitas yra suteikęs gana miglotų žinių. Aisčius Tacitas lokalizuoja dešiniajame Svebų jūros krante, t. y. rytinėje Baltijos jūros dalyje, į rytus nuo naujųjų gotų sodybų žemutiniame Pavyslyje. Tacito Aestiorum gentes apima ne vieną tautą, bet daugelį kilčių. Kokį plotą tos kiltys buvo užėmusios, tiksliau nepasakoma. Galimas daiktas, kad aisčiai yra gyvenę didesniame Baltijos pajūrio plote. Aisčių papročių, kalbos ir religijos apibūdinimas taip pat labai neaiškus. Čia sakoma, kad aisčių papročiai ir išorinė išvaizda esanti artima svebams, o kalba panaši į britų kalbą, kad jie garbiną dievų motiną ir nešioja prietaringo tikėjimo simbolį, šerno paveikslą, kad jie gintarą vadiną glesum ir t.t. Žodžiu, aisčiams priskiriama daug nebaltiškų ypatybių. Todėl šios Tacito žinios buvo ir tebėra įvairiai komentuojamos, net iš viso reiškiama abejonių dėl aisčių baltiškumo. Taip, pavyzdžiui, rusų kalbininkas Šachmatovas Tacito aisčius dėl jų religinių savybių siejo su keltais (Archiv fūr slavische Philologie, XXXIII, p, 51). Prieš šiuos Šachmatovo išvedžiojimus pasisakė K. Būga, paneigdamas bet kokių keltų pėdsakų buvimą baltų krašte (plg. Rocznik Slawistyczny, VI, p. 1 t.t. ir p. 172 t.t.). Kiti tyrinėtojai Tacito aisčius identifikavo su estais ar suomiais (plg. G. Kossinna, Mannus, I, 1909, p. 17). Pagaliau nemaža dalis kalbininkų aisčius laikė germanais (A. Senn, Ostpreussens Vorgeschichte sprachlich beleuchtet. — The Germanic Review, XV, Nr. 1, 1940). Vienas iš uoliausių šios teorijos gynėjų paskutiniuoju metu buvo vokiečių kalbininkas E. Sittdgas (Die Aestier. — Studi Baltici, IV, 1934— 1935, p. 19 t.). Jis paraidžiui laikosi Tacito tvirtinimų, kur aisčiai giminiuojami su germanais. Germaniškosios aisčių kilmės argumentu laiko dievų motinos ir šerno paveikslų nebuvimą baltuose, „glesum“ žodžio germanišką kilmę ir t. t.

Visus šiuos Sittigo argumentus gana gražiai atremia latvių kalbininkas J. Endzelynas (J. Endzelin, Altpreus-sische Grammatik. Riga 1944, p. 6—7). Endzelynas visai teisingai pastebi, kad Tacitas pats nei aisčių papročių, nei kalbos savybių nėra tyrinėjęs, bet žinias yra gavęs iš netiesioginių šaltinių. Todėl paviršutiniškas stebėtojas kaimyninėse tautose ar kiltyse, gyvenančiose panašiose sąlygose, visada galįs surasti panašumo kiek žmonių išvaizdoje, tiek ir jų papročiuose. Kad baltai vėliau neturėję dievų motinos ir šernų paveikslų, tai tas dar nereiškią, jog tie dalykai anksčiau jiems nebuvę žinomi, nes tie papročiai galėję ir išnykti. Germaniškasis žodis „glesum“ gintarui pavadinti, Endzelyno nuomone, galėjęs šiaip atsirasti: baltai, palaikydami santykius su kaimyniniais germanais, galėję tą žodį iš jų užgirsti; be to, ir tolimesnieji pirkliai galėję tą žodį pasiskolinti iš germanų ir atvykę pas aisčius prašyti „glesum“, nors jie patys gintarą savo tarpe ir kitaip vadinę.

Kiti Tacito duomenys leidžia aisčius identifikuoti su baltais. Geležis tuo metu baltų gyvenamuose kraštuose iš tiesų buvo labai mažai pažįstama. Apie javų auginimą turime ir archeologinių duomenų. Taip pat gana patikimas Tacito tvirtinimas, kad aisčiai patys nevartoję gintaro, nes to laikotarpio kapuose jo lig šiol tikrai dar nerasta. Kad gintaras neapdirbtas būdavo išvežamas, liudija jau anksčiau paminėtas Silezijoje surastasis 30 centnerių gintaro žaliavos lobis.

Graikų romėnų geografas, matematikas ir astronomas Klaudijus Ptolemajus (Claudius Ptolemaios iš Aleksandrijos, miręs apie 178 m. po Kr.) savo geografijoje aisčių nemini, jis tekalba apie dvi prūsų kiltis: galindus ir sūdynus. Nebent „Ossioi“ galėtų būti siejami su aisčiais.“Po Tacito aisčių vardas pasirodo tik vėlyvesniuose VI amž. rašto šaltiniuose. Šis vardas aptinkamas istoriko, valstybės vyro ir vienuolio Casiodoro (Flavius Magnus Aurelius Cassiodorus Senator, ca 490—585 m.) raštuose. Cassiodoras pas rytų gotų karalių Teodoriką ir jo įpėdinius užėmęs aukštas bei atsakingas vietas ir pirmojoje VI amž. pusėje buvo parašęs gotų istoriją, susidedančią iš 12 knygų, kuri, deja, yra žuvusi. Tą jo istoriją, perdirbtą bei sutrumpintą, yra davęs gotas Jordanas. Šitoje savo istorijoje Cassiodoras buvo įdėjęs gotų karaliaus Teodoriko laišką aisčiams (Haestis), kur dėkojama jų pasiuntiniams už atvežtą gintarą. Štai to lotyniškojo Teodoriko laiško aisčiams vertimas (Cassiodorus Var. 5, 2; Monumentą Germaniae Historica, t. XII, V, 2):

„Aisčiams karalius Teodorikas. Kaip patyrėme, jūsų pasiuntiniai iš tokios tolybės atvyksta ar jūs labai trokštate mus pažinti, kad, net Okeano pakrantėse begyvendami, užmegztumėte su mumis dvasinį ryšį. Mielas mums labai ir malonus prašymas, kad mūsų garsas pasiektų jus, kuriems negalėjome išleisti jokių paliepimų. Malonu, kad jau suradote, ko klaidžiai jieškojote nežinodami; nes tarp tiek tautų leistis kelionėn — nėra geisti ko lengva. Ir todėl, norėdami širdingai atsakyti į jūsų sveikinimą, pareiškiame, kad miela širdimi buvo priimti jūsų per nešėjus atsiųsti gintarai. Į jus krintančios Okeano, bangos išneša šią lengvutėlę substanciją, kaip kad ir jūsiškių pranešime buvo pasakyta. Jie sakė, kad jūs laikote nežinomu daiktu, iš kur ateina ši substancija, kurią, jūsų tėvynės tiekiamą, jūs gaunate gausingiau, negu visi žmonės. Ši, kaip toks Kornelijus aprašo, Okeano vidury esančiose salose teka iš medžio sunkos, iš kur ir sunkinę (— gintaras) vadinas, saulės kepinama pamažu sukietėja. Tad sakai tampa metalu (?), permatomo plonumo, čia raustančio šafrano spalvos, čia tirštėjančio liepsnos vaiskumo. Kai nukrenta jūros pakrantėn, pakaitom siūbuojančios bangos išskalauna jį ir išmetusios perduoda jūsų krantams. Tai mes laikėme reikalingu nurodyti dėl to, kad nemanytumėte, jog ką jūs laikote paslaptingu, išeina iš viso už mūsų žinojimo ribų. Taip pat lankykite mus dažniau keliais, kuriuos jūsų meilė atvėrė, nes visuomet yra naudingas įgytas palankumas turtingų karalių, kurie, kad ir maža dovana maldomi, atsimoka visuomet didesniu atlyginimu. Kai ką perdavėme jums dar žodžiu per jūsų pasiuntinius, per kuriuos skelbiame savo nutarimą, kuris turėtų būti malonus“.

Ar toks laiškas aisčiams tikrai buvo parašytas ir išsiųstas, ar čia yra tik tokio laiško apmatai ir ar iš tiesų aisčių pasiuntiniai su gintaro dovanomis buvo pasiekę gotų karalių Teodoriką Ravenoje, tikslesnių žinių neturime. Jei šis dokumentas ir būtų tikras, tai vis dėlto daugelis iškeltų dalykų lieka neišaiškinta. Pirmiausia aisčių gyvenamoji vieta tiksliau nenurodyta, tepasakyta, kad jie gyveną Okeano pakrantėse. Šis okeanas, kiek vėliau Jordano vadinamas „Germanų okeanu“, yra buvęs ne kas kita kaip Baltijos jūra. Apie gintaro kilmę kartojamas Kornelijus Tacitas. Neaiškiausias dalykas tai santykių tarp Teodoriko ir aisčių klausimas: kodėl aisčiai jam gintarą siuntė, ar aisčiai tas dovanas vežė kaip jo valdiniai, ar kaip laisvos draugingos tautos atstovai? Pačioje laiško pradžioje sakoma, kad aisčių pasiuntiniai iš taip didelės tolybės atvykę norėdami arčiau juos pažinti ir užmegzti dvasinius ryšius. Toliau, atrodo, lyg aisčiai būtų prašę, kad gotų garsas juos pasiektų. Ką reiškia šis aisčių noras, sunku pasakyti. Jordanas savo gotų istorijoje (De Getarum sive Gothirum origine et rebus gestis, cap. XXIII) mini, kad aisčiai (Aesti), kurie yra apgyvenę ilgiausią Germanų okeano pakraštį, buvę rytų gotų karaliaus Ermanariko (Hermanaricus, miręs apie 375 m.) gudrumu bei narsumu pavergti. Ar jis aisčius valdęs, tenka abejoti, bent archeologiniai duomenys apie bet kokią gotų valdžią baltų krašte nieko nesako. Ir Cassiodoras duodamame Teodoriko laiške pastebi, kad aisčiams „negalėjome išleisti jokių paliepimų“. Taigi apie kokį nors baltų valdymą ir Teodoriko metu netenka kalbėti. Jei aisčių pasiuntiniai ir buvo nuvykę pas Teodoriką į Raveną, tai, greičiausia, pasveikinti ir pareikšti draugingumo jausmų. Draugingi santykiai su tuo metu galingais gotais aisčiams galėjo būti naudingi. Juk ir tame pačiame laiške rašoma, kad aisčiai dažniau lankytųsi, nes visuomet naudingas esąs įgytas palankumas turtingų karalių, kurie, kad ir maža dovana maldomi, atsimoką visuomet didesniu atlyginimu.

Kiek smulkesnių žinių apie aisčius duoda jau paminėtas VI amž. gotų tautos istorikas Jordanas, kurs labai daug yra pasinaudojęs Cassiodoro darbu „Hdsto-ria Gothica“. Jordanas savo veikale apie gotų kilmę ir žygius (De Origine Actibusąue Getarum) jau kiek tiksliau nusako aisčių gyvenamąją erdvę: „jie gyvena labai ilgame Germanijos okeano pakraštyje“ (XXIII, 119). „Germanų okeanu“ Jordanas suprato Baltijos jūrą. Toliau Jordanas rašo, kad ant okeano krantų, „ten, kur trimis žiotimis išsilieja Vyslos upės vandenys (Vistulae fluminis), gyvena vidivarai (Vidivarii), susideda iš įvairių tautų“ (Get V, 34). Toliau už vidivarų „taip pat ant okeano kranto gyvena aisčiai (Aestii), visiškai ramūs žmonės“ (Get V, 36),. Čia, kaip matome, Jordanas Vyslos deltoje apgyvendina vidivarus, o toliau labai ilgame jūros pakraštyje — aisčius. Kas tie vidivarai yra buvę, visai tikslių žinių neturime, tačiau, sprendžiant pagal tos srities proistorinius paminklus, atrodo, kad tai yra buvęs mišinys likučių įvairių germanų tautų, vandalų, gepidų ir baltų (Waldemar Heym, Der altere Abschnitt der V61kerwanderungszeit auf dem rechten Ufer der unteren VVeichsel. Ein Beitrag zur Widiwarierfrage, — Mannus, 31. Jahrg., Heft 1, 1939, p. 3—28).

Vėliau po ilgesnės pertraukos aisčių vardas vėl iškyla IX amž. Pirmiausia aisčius pamini Karolio Didžiojo biografas Einhardas (gimęs apie 770 m., miręs 840. III. 14), kurs po savo studijų Fuldos vienuolyne vėliau gyveno ir dirbo pas Karolį Didįjį (miręs 814 m.). Jis savo didžiajame darbe „Vita Caroli Magni“, parašytame apie 830 m. cap. 12 rašo: „Įlanka tokia nuo vakarų Okeano driekiasi rytų link. Jos ilgis nepatirtas, plotis tačiau niekur neprašoka šimto mylių, o daugelyje vietų ji aptinkama daug siauresnė. Palei ją gyvena daugelis tautų; danai ir sveonai, kuriuos normanais vadiname, užima tiek šiaurinę pakrantę tiek visas palei ją esančias salas. Prie rytinio pakraščio gyvena slavai (Sclavi), aisčiai (Aisti) ir visokios kitos tautos...“ (Scriptores rerum Germanicarum in usum scholarum. Hannoverae 1927, p. 15).

Čia, kaip matome, slavai pirmą kartą paminimi kaip aisčių kaimynai.

Toliau Einhardas pirmą kartą pamini ir Baltijos jūrą. „Mare Balticum“. Baltijos jūros vardas sietinas su Plinijaus senojo Baltia ar Balcia bei Pomponijaus Melos Balcia sala. Kas čia Balcia vardu buvo vadinama, deja, nežinoma. Ar čia Plinijaus bei Melos turėta galvoje Jutlandijos pusiasalis, ar kuri nors Baltijoje esanti sala, ar pagaliau Skandinavija — sunku pasakyti.

IX amž. pabaigoje aisčių vardas aptinkama dar anglosaksų šaltiniuose, Anglijos karaliaus Alfredo Didžiojo (gimęs apie 848 m., miręs 900 m.) raštuose. Alfredas Didysis, kaip žinoma, buvo išvertęs Orosijaus istoriją į anglosaksų kalbą ir, norėdamas praplėsti geografines žinias, buvo išsiuntęs Vulfstaną patyrinėti kraštų palei pietų rytinę Baltiją ir normaną Oterį (Ohter, Ottar) net Baltosios jūros link, kur jis buvo pasiekęs, greičiausia, net Dviną. Orosijaus visuotinės istorijos vertimo priede Alfredas Didysis pridėjo Vulfstano pasakojimą apie jo kelionę iš Haithabu (Schleswige) į Truso (dabar Elbingas). Vulfstanas pasakojo, kad jis iš Haetumo (dabar Haithabu prie Schleswigo) po septynių kelionės dienų ir naktų pasiekęs Truso; visą kelią plaukęs būriniu laivu. Vendų žemė (Weonodland) gulėjusi jam po dešinei rankai, o po kairei buvęs Langolandas, Laalandas, Falsteris ir Skone. Šie visi kraštai priklausę Danijai. Toliau jam iš kairės buvęs Bornholmas (Burgendaland), kuris turįs savą karalių. Už Bornholmo salos buvusios žemės, kurios vadinęsi: Blekingė (Blecingaeg), More (Meore) ir Olandas (Eowland) bei Gotlandas; jos visos buvusios po kairei ir priklausiusios švedų (Sweon). Vendų kraštas (Witland) visą kelią buvęs po dešinei, net iki Vyslos žiočių (Wislemuda). Vysla (Wisle) esanti labai plati upė, tekanti tarp Vitlando ir Vendų žemės. Tasai Vitlandas priklausąs aisčiams (to estum). Vysla atplaukianti iš Vendų žemės ir įtekanti į Aismares (in Estmere). Aismares turinčios pločio mažiausia 15 mylių. Toliau tekanti Elbingą (Ilfing) iš rytų pusės į Aismares (in Estmere) iš tų marių, ant kurių kranto stovįs Truso. Ir susibėgančios į Aismares — Elbingą nuo rytų iš Aisčių žemės (of Eastlande) ir Vysla nuo pietų iš Vendų žemės. Ir paskui Vysla atimanti Elbingos upei vardą, ir iš anų marių tekanti vakarų ir šiaurės link į mares. Dėl to dar vadinasi Wislemuda. Aisčių žemė esanti labai didelė ir ten esą daug miestų, ir kiekvienas miestas turįs savo karalių; tenai esą daug medaus ir žuvų. Karalius ir turtingieji žmonės gerią kumelės pieną, neturtingieji ir vergai — midų. Tarp savęs dažnai kariaują. Alaus aisčiai nedarą, bet midaus ten esą iki soties.

Toliau Vulfstanas pasakoja apie aisčių laidojimo papročius. Vyrui mirus, jo lavonas tarp giminių ir draugų būdavęs laikomas nesudegintas per du mėnesius ar daugiau, o turtingųjų ar kunigaikščių dar ilgiau, kartais net pusę metų. Šitame laikotarpyje prie mirusiojo artimieji keldavę puotas, valgę, gėrę ir t.t. Tokiu būdu išeikvotų turtų likučiai, kurie nebūdavę deginami kartu su mirusiuoju, būdavę pasidalinami savo tarpe per arklių lenktynes: didesnė turto dalis tekdavusi tam, kurs greičiau lenktynių metu pasiekdavęs tikslą. Be to, aisčiai moką užšaldyti lavonus, kurie galį būti ilgai laikomi troboje net vasaros metu. (Scriptores rerum Prussicarum, I, Beilage I, p. 732—735).
Vulfstaon pranešimas apie aisčius yra pats plačiausias iš visų lig šiol paminėtų šaltinių. Čia aisčiai visai aiškiai lokalizuojami srityje į rytus nuo Vyslos žiočių. Vysla yra buvusi siena tarp slavų (vendų) ir aisčių. Vyslos žemupyje jis mini Vitlandą, kurs priklausąs aisčiams. Vulfstano Vitlandas (= Waldland) yra ne kas kita, kaip Jordano paminėtoji vidivarų sritis. Vidivarai, gotų kalboje Widuwarjos reiškia ,,miško gyventojai“-(R. Much, Vidivarii. — J. Hoops, Reallecikon der Germanischen Altertumskunde, IV,1918—1919,p.418). Aisčių žemė, anot Vulfstano, esanti labai didelė. Pagaliau Vulfstanas duoda šiek tiek žinių apie aisčių politinę bei socialinę santvarką ir papročius. Pagal Vulfstaną, aisčių krašte esą daug miestų ir kiekvienas miestas turįs savo karalių, kurie tarp savęs dažnai kariaują. Miestų sąvoka čia mums tenka suprasti, greičiausia, didesnes sričių pilis, kuriose paprastai gyvendavo sritiniai valdovai, kunigaikščiai. Iš Vulfstano, pranešimų šį tą patiriame ir apie socialinius santykius. Aisčiuose jis išskiria bent tris luomus: turtingųjų, neturtingųjų ir vergų. Vergai tai daugiausia karo belaisviai, tiek svetimos, tiek ir vietinės kilmės, sudarė atskirų didikų neapmokamą darbo jėgą. Atskirų sričių valdovai dažnausiai iškildavo liaudyje pagal savo turtingumą bei galingumą; jie tarpusavyje, kaip matyti iš Vulfstano, nebuvo vieningi ir kovojo dėl pirmaujančios vietos bei įtakos kiltyje ir net tautoje. Vieningos valstybės santvarkos tuo melu, atrodo, nėra buvę.

Vulfstanas ir yra paskutinis šaltinis, kur minimi aisčiai. Tiesa, dar XI amž. aisčių vardas sutinkamas pas Adomą Bremenieti bet čia tėra pakartota Einhardo žinia. XII—XIII amž. sąvartoje ,,Est(h)ones“ vardu jau vadinami dabartinės Estijos gyventojai.

Po Vulfstano aisčių vardas rašytiniuose šaltiniuose išnyksta ir tos pat srities gyventojai gauna prūso vardą. K. Būgos nuomone, prūso vardas nesąs senas, vargu ar jis siekiąs toliau, negu IX—X amž. Jei su prūso vardu būtų lenkai susipažinę VI—VIII amž., tai šiandien jie ištartų ne Prusy, bet Prysy (K. Būga, Lietuvių kalbos žodynas, I, p. LXXI).

Kas gi yra buvę tie aisčiai? Iš rašto šaltinių, kaip matėme, šiek tiek sužinome apie jų gyvenamąją sritį, tačiau ji nėra tiksliau apibrėžta. Tacitas juos lokalizuoja palei Baltijos jūrą į pietus už aisčių ir venedų (slavų) gyvenę peucinai, o į šiaurę ir rytus — finai. Tacitas kalba apie aisčių gimines ar kiltis (Aestiorum gentes). Taigi aisčiai pagal jį apėmė ne vieną tautą, bet daugelį kilčių. Ar tos giminės yra buvusios vienos kilmės, ar čia turėta galvoje įvairios „rytinės“, tautos bei kiltys, deja, nežinome. Vėlyvesnieji rašytojai aisčių krašto tiksliau neapibūdina. Plačiausiai iš visų, kaip matėme, aisčių žemę aprašo Vulfstanas. Jis rašo, kad aisčių kraštas buvęs labai didelis, tačiau tenurodoma vakarinė aisčių riba, kuri siekusi Vyslą. Labai galimas daiktas, kad Vulfstanas aisčių vardu buvo apėmęs mažiausiai prūsus su visomis kiltimis ir galbūt net ir kitų baltų dalį. Dėl to, greičiausia, K. Jaunius su K. Būga ir buvo nusistatę baltus vadinti aisčiais.

Aisčių vardo etimologija nėra visai aiški, nes šiam vardui jokių atitikmenų baltų kalbose neturime. Jaunius su Būga aisčių pavadinimą sieja su Ais(t)marėmis (Vulfstano Estmere, Frisches Haff), tačiau,“ deja, nenurodo šaltinio, kur be Vulfstano šios marios būtų vadinamos tuo pačiu vardu. J. Basanavičius pamini, kad XVII—XVIII amž. dokumentuose esąs minimas upės vardas Aista ir Bartininkų vis. (Vilkaviškio aps.) esąs Paaistiškių kaimas (Etnologinės smulkmenos. Tilžė 1893, p. 20). Deja, tuo tarpu čia minimų vietovardžių neįmanoma patikrinti; be to, sunku pasakyti, ar tie vietovardžiai, jei tokie ir būtų buvę, turi ką nors bendra su tuo aisčių vardu. Kalbininkų tarpe vyrauja įsitikinimas, kad aisčių vardas, greičiausia, yra buvęs germaniškos kilmės. Kai kurie kalbininkai aisčių vardą sieja su gotų kalbos žodžiu aistan, aestimare — „pagarbos verti“ (plg. Mūllenhoff, Deutsche Altertumskunde, II, p. 30), nes Jordanas rašąs, kad tai buvę taikingi žmonės, o Adomas Bremenietis aisčius laikąs humaniškiausiais žmonėmis. Kiti kalbininkai Aisti vardą išveda iš anglosaksų žodžio ast (angliškai oast), kurs reiškiąs jaują (vok. Darre), t.y., kad aisčiai gyvenę javų džiovinamosiose jaujose (R. Much, Aisten.—Reallexikon der Germanischen Altertumskunde, I, Strassburg 1911—1913, p. 54—55). Pagaliau Vulfstano paliudytoji lytis East— siejama su sen, angių žodžiu e a s t e, liet. ,,rytai“ (J. Endzelin, AltpreuBische Grammatik. Riga 1944, p. 8). Atrodo, kad paskutinioji etimologija yra bene patikimiausia. Tuo vardu, manoma, germanai bus vadinę savo rytinius kaimynus, gyvenusius i rytus nuo Vyslos žemupio. Taigi aisčiai, greičiausia, reiškė ,,rytiniai gyventojai“.

Kadangi aisčių vardo kilmė nėra visai aiški, todėl, kaip minėta, kai kurie mokslininkai iš viso buvo pradėję abejoti aisčių baltiškumu ir norėjo juos laikyti net germanais kiti gi šį vardą laiko kolektyvine sąvoka visoms rytinėms tautoms: germanams, baltams ir net suomiams (T. E. Karsten, Zu den altesten Volker- und Orts-namen der Ostlander. — Germanen und Indogermanen. Festschrift fūr Herman Hirt, II, 1936, p. 478). Tačiau, kaip rodo archeologinai duomenys, apie aisčių germaniškumą visai netenka kalbėti. Kaip matyti iš proistorinių radinių baltų kultūros tolydumas tiek Prūsų krašte, tiek pat Lietuvoje ir Latvijoje, nuo žalvario amžiaus (apie 1500 m. pr. Kr.), mažiausia bent nuo Kristaus gimimo, gali būti puikiai stebimas iki. pat istorinių laikų pradžios, ir čia visą laiką gyveno ta pati etninė grupė, tik laikui bėgant ėmusi skirstytis į atskiras, bet giminingas, kiltis.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai