Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Nuotaikos PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JULIUS BANIULIS   

METAMORFOZA

Ak, žavus buvo rytas! Ir saulė žėrė spindulių gausybę.
Ir tavo vandenys, o jūra mylima, į erdvę mėląją pakilo!
Ir krito jie į upių sriaunumas ir ežerų platybes, —
Nukrito ašaros ant pievų, ant laukų, iškrito ir ant šilo.

SUGRĮŽTA

O išsiilgę motinos, tie vandenys sriauniai tekėti pasiryžta.
Čiurlendami jie skelbia savo ilgesį, kurio jau niekas nepasotina:
Vagom ir sriautais į plačias upes iš ežerų upeliais jie sugrįžta...
Ak, vandenys sugrįžta į marias — sugrįžta jie į savo motiną!

RANGA

Žiūrėdama pati į savo veidrodį, matai, kaip praslenka šešėlis.
Ir tu liūliuoji ir supies, kaip aš kadaise vygėje sūpausi.
Sūpuodama, liūliuodama plauki į krantą ten, kur žydi gėlės,
O aš šią vargo naštą nešdamas, keliu kasuos ir visados kasiausi.

NUSKRIS DIENOS
Ir mano dienos skris, kaip rudenį drugelis margas skrido, —
Nuskris į jūrą, jos, nuskris į tolius šiaurės vėjo nešamos.
Taip lapas vėjo pučiamas toli nuo medžio ir nuklydo.
Ir smilgos vyto pakelėj šalnų šaltųjų nuolat kandamos.

NEBEGRIEŽIA ŽIOGELIS

Ir rožė ir gvaizdikas savas dienas jau suskaityti baigia,
Pranyko iš akių padangių aukštumoj sklandąs erelis,
Į savo kiautą įsitraukė likusio be lapų gojaus sraigė.
Nutilo laukuose ir muzika — jau nebegriežia nė žiogelis.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai