Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
IŠ GYVENIMO NEIŠDILDOMA RELIGIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. ir A.   
Kad religija ne tik nenyksta iš mūsų tarpo, bet kad ji savo esmėje nepasikeitusi nuo paskutinės ledynų gadynės, teigia Andrew M. Greeley vienoje iš savo vėliausių knygų, Unsecular Man: the Persis-tence of Religion (Shocken Books, 280 psl, 7.95 dol.). Autorius yra sociologas (ligi pernai profesoriavęs University of Chicago, kuriame dėstė 10 metų), katalikų kunigas, į kurį su nepasitikėjimu žvelgia JAV katalikų ir kairė ir dešinė, nes kietų žodžių jis dažnai nepašykšti abiem. Greeley nepaprastai produktyvus rašytojas: — neskaičiuojant jo profesinių sociologinių straipsnių, kasmet pasirodo bent pora jo knygų, gvildenančių tikėjimo vaidmenį asmeniškame ir bendruomeniniame gyvenime. Jau vien toks autoriaus pristatymas gali sukelti skaitytojui abejonę, ar Greeley nėra išsirašęs, ar beturi ką pasakyti. Čia kaip tik maloni staigmena: Greeley pats nepretenduoja į gelmę ar didelį originalumą, bet jis turi talentą atrinkti ir paaiškinti kai kurias svarbesnes sociologines, psichologines ar teologines įžvalgas ir išvesti jų visuomenines implikacijas. Greeley tikrai reikalingas Amerikos katalikų gyvenime ne tik kaip veiklus ir kontroversinis jo dalyvis, bet ypatingai dėl to, kad jis padeda mums tą gyvenimą geriau suprasti. Greeley yra daugiau negu populiarizatorius, tačiau ir tą rolę jis atlieka su entuziazmu — jis tikrai turi airišką šnekėjimo dovaną. Bet kas jo kalbai ir jo raštams būdinga — tai jo paties gilus įsitikinimas dėstomais teiginiais ir drąsus atvirumas.

Knygoje Unsecular Man Greeley yra užsibrėžęs pateikti sociologinę religinių apraiškų Amerikos gyvenime analizę, kuri skiriasi nuo mūsų kultūroje užimtos "oficialios linijos" Tezė, kurią Greeley siekia įrodyti, yra ta, kad mūsų laikais žmonės, nė kiek nemažiau kaip praeity, tebėra reikalingi tų dalykų, kuriuos re--ligija skirta jiems duoti. Pagal Greeley, pagrindiniai žmonių religiniai poreikiai ir pagrindinės religijos atliekamos funkcijos yra nepasikeitusios; visas kalbas apie "sekuliarizuotą žmogų", apie "subrendusį pasaulį" tenka sutikti mažų mažiausiai skeptiškai (p.p. 1-5). Kodėl Greeley oponuoja plintančiai pažiūrai, kuri teigia, kad pasaulis yra tiek pasikeitęs ir žmogus tiek išsivystęs, jog religija atgyvenusi savo ankstyvesnę paskirtė ir žmogus gali apsieiti be ryšių su galutine tikrove? (Greeley prašo skaitytojus įsidėmėti, kad jis šioje knygoje apie galutinę tikrovę teigimų nedaro — jo pasiimtas uždavinys tėra panagrinėti, ar žmonės išsiverčia be religijos). Pirmoj vietoj Greeley krenta į akį religijos nykimo teorijos nepajėgumas išaiškinti jai prieštaraujančius empirinius duomenis, nebent tik suvesti religines pažiūras ir elgesį į "nuosėdas" ar "neautentiš-kumą" (p. 17).

Tuo tarpu Greeley atkreipia dėmesį, kad sociologų studijos randa jog 1. turimi statistiniai duomenys neparodo mažėjančio religingumo JAV, 2. neįprastų religinių formų atgijimas universitetuose jau užtenkamai ilgai trunka, kad jo nebūtų galima laikyti tik praeinančiu reiškiniu. Tad įvadinėse knygos dalyse Greeley analizuoja priežastis, kodėl teorija apie religijos krizę ir nykimą įstengia išsilaikyti priešingų duomenų akivaizdoje. Greeley argumentuoja, kad ji remiasi dviem prielaidom: L visuomenė keičiasi pagal organinės evoliucijos dėsnius — nuolat, neišvengiamai ir viena kryptimi, 2, pirminiais ryšiais pagrįstos žmonių bendniomenės vietą užima sambūris. Kad šios prielaidos nepateisinamos, Greeley parodo, pateikdamas sociologų argumentus kalbančius už tai, kad pastovumas yra kur kas charakteringesnis žmogaus būsenai, negu kaita.

Nors ir abejodamas, kad "sekuliarizacija" teisingai nušviečia, kas yra atsitikę religijos vaidmeniui žmonijos gyvenime, Greeley vis dėlto sutinka, kad yra įvykę pasikeitimų. Tad vienas iš jo knygos tikslų tampa bandymu kuo aiškiau apibrėžti, kas iš tikrųjų yra pasikeitę ir kodėl tie pasikeitimai nepadarė slopinančios įtakos religiniam užsiangažavimui. Pagal Greeley, reikia pri-pažinti penketą pasikeitimų, kurių vieni religijos vaidmenį riboja, kiti kaip tik stiprina.

Pirma, religija nebeturi tiesioginės įtakos didžiosioms visuomenės struktūroms (valdžiai, komercijai, darbininkijai, karinei organizacijai, švietimo aparatui). Greeley pastebi, kad šios korporacinės struktūros, išaugusios per paskutinius keturis šimtmečius, linkusios perimti iš religijos jos funkcijas aiškinti tikrovę ir kurti bendruomenę, bet pačių funkcijų svarbumo nesilpnina.
Antra, daug reiškinių kurie anksčiau buvo aiškinami religiškai, dabar išaiškinami racionalaus mokslo. Bet : 1. kol mokslas neįstengia rungtis su pagrindiniais gyvenimo klausimais, kuriems skirta religija, šis pasikeitimas mažareikšmis.

Trečia, išplėstas žmogaus pajėgumas abstrakčiai minčiai ir išraiškai reiškia, kad religiniai simboliai (Greeley rašo: mitai) nebėra savarankiški ir reikalauja interpretavimo. Pasak Greeley, nors šis išsivystymas turi labai gilių implikacijų re-ligijai, reikalas mitus aiškinti nereiškia, kad žmonės be jų gali apsieiti. Greeley nuomone, viena iš mūsų laikų nelaimių buvo technologinės visuomenės nesupratimas, kad racionalus mokslinis galvojimas nėra pakaitalas mitopoetiniam, bet tik jo papildymas.

Ketvirta, religija yra tapusi kur kas daugiau sąmoningu ir asmenišku rūpesčiu. Savo religiniuose sprendimuose asmuo yra laisvesnis nuo visuomenės.

Penkta, religinis įsipareigojimas darosi laisvo pasirinkimo klausimu.
Nors dauguma žmonių ir nesinaudotų galimybe pasirinkti skirtingą religijos formą nuo paveldėtosios, jau pati galimybė yra nepaprastas pasikeitimas nuo ankstyvesnės padėties. Ypač svarbūs šie paskutiniai du pasikeitimai, nes galimybė pasirinkti kartu reiškia ir reikalą sąmoningai apsispręsti, ir todėl, Greeley teigia, religiniai klausimai mūsų laikais yra daugiau negu mažiau kritiški.

Iš šios perspektyvos Greeley nagrinėja religijos pagrindines funkcijas, norėdamas parodyti, kad jos glūdi žmogaus prigimtyje ir todėl negali keistis.

Visų pirma, religija buvo ir yra žmonėms reikalinga, todėl, kad ji galutinai aiškina tikrovę. Ji suteikia sociologų vadinamąją reikšmės sistemą, kurios pagalba žmogus gali rungtis su galutiniais klausimais, suprasti ir tvarkyti savo gyvenimą. O be reikšmės mes būtumėm tik neužbaigti padarai — žmogus be kultūros ir be reikšmės nebūtų žmogus (p. 83).

Šalia svarbiausios interpretavimo funkcijos, antroji religijos paskirtis yra bendruomeninių ryšių kūrimas tarp žmonių, kurie dalijasi tais pačiais pagrindiniais įsipareigojimais ir vertybėmis ir tuo būdu vieni kitiems suteikia stiprią paramą. Trečia, religija siekia žmogaus gyvenime integruoti gilias ir neramias žmogaus lyties jėgas. Ketvirta, per ritualą ir liturgiją religija ištiesia žmogui galimybę sueiti į ryšį su šventomis Jėgomis, ir šis ryšys dažnai būna mistiškas ir net ekstatiškas. Pagaliau, religija žadina žmonėms vadus, kurių vaidmuo yra pagelbėti ir skatinti žmonių pastangas sietis su galutine tikrove.

Greeley analizė jam siūlo išvadą, kad mes klystam, kai save ir savo visuomenę suprantame kaip laisvus nuo religinės traukos. Be abejo, jis tai teigia ne teologiniu požiūriu, bet pasiremdamas religijos sociologijos įžvalgom. Todėl jis koncentruojasi prie kasdienybės reiškinių nagrinėjimo, nes čia ir yra vieta, kur argumentai apie sekuliarizaciją prasideda. Neužtektų sakyti, kad religija kasdienybei užmeta prasmę kažkokioj galutinėj schemoj — tai kaip tik palaikytų sekuliarizacijos poziciją, nes tada religija tebūtų gyvenimo dekoracija. Todėl Greeley ypatingą svarbą teikia argumentams, kad tikėjimą gimdo ir palaiko tikinčiųjų bendruomenė (aišku, taip pat bendruomenės galioje yra tikėjimą ardyti ir griauti). Nuo pat mažens asmuo iš savo bendruomenės perima reikšmės sistemą, pagal kurią jis supranta pasaulį ir tvarko savo elgesį. Religinės apeigos, nors ir kreipiamos į Dievą, taip pat kuria ryšius tarp jas atliekančių bendruomenės narių. Greeley su didele simpatija žvelgia į bet kokį žmonių siekimą sudaryti bendruomenę. Bendruomenė, jis argumentuoja, yra neatskiriamai susieta su religija, nes kiekvienos bendruomenės pagrinde yra kokia nors įžvalga į tikrovę, kuria jos nariai dalijasi ir kuri yra bendruomenei priklausymo sąlyga. Dėl to Greeley vertina ir etnines bendruomenes, tautines mažumas, kurios nevienam dabartiniui sociologui tėra tik fanatizmo lizdai. Šičia jo žodžiai nuskamba kaip argumentas už tautines parapijas: "Žmogus siekia bendravimo su sau giminingais kitais — su tais, kurie dalijasi jo paties vertybėmis ir jo paties supratimu, kas sudaro gyvenimo galutinę reikšmę. Kartu su savo brolių būriu jis gali įveikti erdvę ir laiką . , . Kartu jie visi gali atlaikyti chaoso jėgas ir kartais jas tolyn atstumti" (p. 150).

Bet kaip tik todėl, kad Greeley teikia bendruomenei ypatingą svarbą religijos funkcijų vykdyme galutinės jo išvados apie JAV katalikų padėtį nėra optimistiškos. Jis giliai susirūpinęs JAV Bažnyčia ir Unsecular Man baigia priminimu, kad krikščioniškosios bendruomenės stovi prieš naują pagrindinį reikalavimą taip aiškinti savo tradicijos religinius simbolius, kad jie kalbėtų mūsų patirčiai, atsilieptų mūsų asmeniškam gyvenimui, visuomenei ir kultūrai. Nesvarbu, kokie sunkumai belydėtų egzistencinę krikščionybės interpretaciją teologinėje plotmėje (prie to toliau tedirba teologai), sako Greeley, į gyvą tikėjimą nėra kito kelio kaip tik per savo pačių patirtį. Šito kelio Greeley toliau ieško vėliausioje savo knygoje The New Agenda (Doubleday, 312 psl., 6.95 dol.), kuri Unsecular Man iškeltoms problemoms svarsto konstruktyvius atsakymus.
A. ir A.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai