Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
FRANCIS PONGE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė V. M. G.   
Tarptautinės amerikiečių literatūros premijos laureatas

Francis Ponge tylumoje rašė eilėraščius virš trisdešimt metų. Jo kūryba, spausdinama mažo tiražo rinkiniuose, buvo skaitoma tik draugų ir mažo poezijos mėgėjų būrelio. Platesnį dėmesį Ponge patraukė 1961 m. pasirodžius jo trijų tomų rinkiniui "Le Grand Recueil". Nuo to laiko poeto žodis garsėjo, užimdamas ryškią vietą prancūzų literatūroje. Buvo įtakingas trim prancūzų literatūros srovėms: egzistencializmui, vad. 'naujajam romanui" ir "Tel Quel" grupei.

Šiais metais Francis Ponge laimėjo trečiąją Books Abroad/Neustadt Tarptautinės literatūros premiją. Tarptautinei komisijai, kuri turėjo atstovus net iš vienuolikos kraštų, pirmininkavo estų poetas ir Okla-homos universiteto leidžiamo žurnalo "Books Abroad" redaktorius prof. dr. Ivar Ivask.

Francis Ponge gimė 1899 m. Mont-pellier, pietų Prancūzijos spalvingoj srity, prie Viduržemio jūros, bet jaunystę praleido šiaurės Prancūzijoj — Normandijoj. Abiejų šių sričių skirtingas peizažas atsispindi jo kūriniuose. Nors po 1 pasaulinio karo Ponge gyveno Paryžiuje, bet neįsijungė į jo literatūrinį gyvenimą, o daugiau laikėsi mažo būrelio dailininkų, kaip Fautrier, Picasso, Gia-cometti. Nepajėgdamas pragyventi iš rašymo, sunkiai dirbo leidyklose ir tik naktimis galėjo rašyti. Nuo 1952 m. iki pasitraukimo į pensiją dėstė svetimtaučiams prancūzų literatūrą Alliance Francaise; ten pasižymėjęs, buvo pakviestas dėstyti Co-lumbia universitete New Yorke.

Kaip kiekvienas poetas, Ponge kovojo prieš tą akių sukalkėjimą, dėl kurio nebematome, kas per dažnai yra arti mūsų ir su kuo apsiprantame. Ponge'o žvilgsnis kreipiasi į būties smulkmenas, paprastus ir kuklius daiktus, kuriuos lyrinė poezija dažnai ignoruoja, savo polėkiais kildama nuo žemės. Anot Ponge'o, reikia žiūrėti į pasaulį, tarsi matytum jį pirmą kartą, — tada jis darosi įstabus. Atverti žmonių akims Ponge ieško naujų išraiškos kelių, kurių efektas būtų staigus ir šviežias. Realias daiktų proporcijas Ponge padidina arba suminiatūrina, lyg į juos žiūrėtume pro teleskopą ar mikroskopą. Ponge žaidžia su žodžių etimologija: užmiršta prasmė sukelia kitą vaizdą — virsta staigmena. Pvz. kalbėdamas apie austrių perlamutrą, Ponge pavartoja žodį "firmament" (skliautas), juo sukeldamas visatos vaizdą. Ponge ne tik kruopščiai apibūdina pasaulio gyvius, bet ir išjudina inertišką medžiagą, ją pavaizduodamas įvairiose situacijose, pagyvindamas, dramatizuodamas jos savybes visa eile mažų scenelių.

Ponge rūpinosi savo poetinei kūrybai pateikti ir teorinį pagrindą. Bet kaip ir visos kitos "ars poetica" teorijos, taip ir veikalas apie kūrybinį metodą (My Creative Method, 1947) toli gražu nepaaiškina jo paties poezijos, bent iš dalies, nes Ponge teikia poezijai prieštaringus tikslus. Pirmiausia poetas turi atidengti ryškiausias daiktų savybes, atskleisti jų savitumą (1952 m. išleistas rinkinys "Le rage d'expres-sion"). Daiktai veržiasi save išreikšti, ir poetui dera būti nebylio pa-* šaulio atstovu, ir būtent ne vien tik jį apibrėžti, bet ir tuo pačiu iš jo pasimokyti. Šiuo atžvilgiu Ponge'o eilėraščiai primena La Fontaine, Julės Renard pasakėčias. Tačiau sistemingas daikto esmės ieškojimas baigiasi nusivylimu, atsidaužus į naują paslaptį. Pavyzdžiui, bandydamas surasti apelsino esmę, poetas, apžvelgęs jo išorinius savitumus, atsiduria ant sėklelės, kuri tiek pat neaiški, kaip patsai apelsinas.

Kaip kiekvienas daiktas yra vertas poeto dėmesio, taip yra vertingos ir visos išraiškos priemonės. Poetas turi rasti daiktui savitą žodinį atitikmenį (ekvivalentą). Pats daiktas nustato teksto formą ir ritmą, o ne kokie bendri išoriniai estetiniai principai. Ponge daugiausia rašo prozines poemas (sugalvojo joms ir naujadarą "proėme"), kuriose skirtumas tarp prozos ir poezijos panaikinamas. Konkrečiau bandydamas rasti daikto mintį pačioje žodžio formoje, poetas rašo "Verre d'eaU" (vandens stiklinė) — pirmutinę ir paskutinę raidę didelėmis stiklinės formos raidėmis. Panašiai, rašydamas apie voratinklį, Ponge išdėsto * eilėraščio tekstą voratinklio pavidalu (tai primena Apollinaire kaligra-mas). Užbaigtas eilėraštis pasidaro dalis konkretaus pasaulio, tiek pat egzistuojantis tekstų pasaulyje, kaip kad daiktai egzistuoja daiktų pasaulyje.

Ponge'ui poetinė kūryba vyksta drauge su kūrybine savikritika. Pats kūrimo procesas pasidaro pats svarbiausias momentas. Poeto akyse galutinė teksto svarba mažėja, į tekstą jis žvelgia lyg į dailininko eskizus, kuriuos galima kiekvieną momentą perdirbti. Eilėraštis "La Crevette" (Krevetė) vėliau buvo perkurtas "La Crevette dans tous les ėtats" (Krevetė visuose stoviuose). Eilėraštis "L'Araignėe" (Voratinklis) po aštuonerių metų buvo perdirbtas ir pavadintas "La nouvelle l'araignėe" (Naujasis voratinklis). Savo paskutinėje knygoje "La Fabriąue du Prė" (1971) Ponge išspausdino savo rankraštį su visais juodraščio taisymais, poetinėmis refleksijomis ir su jau galutiniu tekstu "Le Prė".
V. M. G.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai