Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Po 700 metų Šv. Tomo Akviniečio minties srovėje PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VIKTORAS RIMŠELIS   
Pradedant įspūdžiais iš Fossanovos abatijos
Kai pereitą rudenį lankėme Fossanovą, tai šis viduramžių miestelis, kuris nuo Romos yra tik už 104 kilometrų, man nepadarė didelio įspūdžio. Jį lankėme tik dėl to, kad tenai yra garsi cistersų abatija, įkurta 1133 m., kurioje mirė didysis, angeliškuoju daktaru vadinamas, teologas ir filosofas šv. Tomas Akvinietis. Pati abatija, kaip vadovai sako, lankytojams turi būti įdomi dėl savo reto stiliaus, išlikusio iš tryliktojo šimtmečio. Tai yra romaniškojo ir gotiškojo stilių derinys. O man tik tiek iš tų įspūdžių išliko atmintyje, kad viduje buvo šalta, kad sienos, lubos ir akmeninės grindys dvelkia senumu. Tie mūrai tokie masyvūs, kad, mano supratimu, jie gali stovėti dar kokį tūkstantį metų.

Perėjome visus kambarius, kurie primena anų laikų tvirtovių būstines, kuriose turėjo slėptis apgulimo metu subėgę iš miesto žmonės. Viduje apžiūrėjome didelį valgomąjį kambarį. Tai didoka pailga salė, kurioje turėjo būti trejos durys. Į kairę buvo virtuvė, į dešinę kambarys, kuriame buvo kūrenama ugnis. Tai vienintelė visoje abatijoje tokia vieta pasišildyti. O priešakyje dar ir dabar yra išlikusi prausykla. Čia venuoliai nusiprausdavo rankas prieš valgant ir pavalgius. Kaip žinome, anuomet jie galėjo mandagiai valgyti ir be šakučių. Todėl ir rankas reikėjo nusiplauti.

Šalia yra pastatytas kitas irgi masyvus namas svečiams priimti, taip pat be apšildymo. Viduje būta čia koplyčios. Tenai, kur man atrodo lyg maža koplyčios presbiterija, buvo lova. Joje gulėjo sirgdamas šv. Tomas Akvinietis ir čia jis mirė 1274 kovo 7 d. Jis į čia pateko jau beveik sirgdamas, kai vyko į Lijono Bažnyčios suvažiavimą.

Niekas nežino, kokia liga jis mirė. Vienas iš lankytojų paaiškino, kad Tomas mėgęs silkes, ir esą girdėjęs iš vieno profesoriaus, kad šventasis mirė užvalgęs silkių, kurių Italijoje ne taip jau lengva gauti. Tada buvusi gavėnia, ir nieko kito negalima buvo valgyti kaip tik žuvis. Apie tai jokios knygos nerašo, bet iš šventojo biografų žinome, kad Tomas paskutiniais savo gyvenimo metais ne viską galėjo valgyti. Taigi čia mirė prieš 700 metų didysis Bažnyčios daktaras ir šventasis. Jis gyveno tik 49 metus, bet po mirties savo dvasia ir minties genijumi per tiek daug šimtmečių judino ir gaivino Bažnyčioje krikščionišką sampratą.

Kilmingųjų tėvų vaikas Montecassino abatijoje ir Neapolio mokykloje
Šv. Tomo tėvai buvo jam pramatę kitokią gyvenimo paskirtį ir kitokią garbę. Tiesa, jie irgi buvo nusprendę savo jauniausiąjį sūnelį įstumti į aukštąją dvasininkų karjerą, bet jokiu būdu jie nesvajojo apie tokius ordinus, kaip pranciškonai ar domininkonai. Tai neseniai įsikūrę anuomet t Igetaujantieji ordinai, kurie tada tokiai kilmingai Akviniečių šeimai, atrodė, darytų didelę negarbę, jei jų sūnus pasirinktų vieną iš jų.

Tomo tėvas buvo grafas Landolfas, kilmingasis iš langobardų giminės ir Fridricho Barbarosos anūkas, o motina Teodora, kilusi iš normanų giminės, kuri buvo suėjusi į giminystę su Neapolio garsiąja Caracciolo šeima. Gi iš tėvo pusės jos močiutė buvo Fridricho Barbarosos tikroji sesuo. Šitokioje šeimoje 1225 m. gimė Tomas, šeimoje dvyliktasis vaikas. Buvo septyni broliai ir penkios seserys. Keturi vyresnieji broliai pasirinko karišką tarnybą ir turėjo aukštas vietas imperatoriaus Fridricho II armijoje, o kiti du buvo mokytojai-poetai taip pat imperatoriaus dvare.

Gal kad Tomas iš mažens buvo tylus ir daug kuo išsiskyrė šeimoje nuo savo brolių ir seserų, tėvams atrodė, kad jis tiktų būti Montecassino benediktinų abatu. Montecassino abatija buvo tada ne tik labai svarbus diplomatinis bei politinis postas, bet ir buvo garsi savo turtais.
Nuo Romos į Montecassino yra tik 136 kilometrai, važiuojant į Neapolį, o čia pat beveik papėdėje už kelių kilometrų nuo Montecassino ir Akvino miestelis. Landolfas ir visa jo šeima matė. kaip svarbu turėti savo rankose Montecassino tvirtovę, dėl kurios imperatorius varžėsi su popiežium Grigaliumi IX. Taigi 1230 m. grafas Landolfas savo mažąjį Tomuką, tik penkių metų vaiką, atidavė į Montecassino "oblatu", atseit, anų laikų papročiu paaukojo vaiką vienuolynui. Atrodė, kad viskas išeis gerai, nes ir abatas buvo tuomet Tomuko dėdė.

Vaikui iškirpo didelę tonsūrą, ir jis čia turėjo gyventi, mokytis ir paskui tapti abatu. Taigi gražiausius vaikystės metus Tomukas praleido aukštai ant kalno benediktinų vienuoliškoje tvirtovėje, už kurios sienų čia pat visą laiką buvo neapsakomai tylu, ir baltos uolos su ištįsusiomis pušelėmis tarp mėlyno dangaus, kurio horizontą
kitos uolos ar kiti medžiai užstodavo, visiems kėlė kažkokį ilgesį ir sieloje telkė čia gyvenančiam minčių susikaupimą.

Šitokioj aplinkoj Tomukas gyveno devynis metus. Bet netikėtai imperatorius Fridrichas II, nepaisydamas jokių ekskomunikų, sulaužė San Germano taikos sutartį su popiežium ir 1239 m. užpuolė Montecassino abatiją, ją užėmė, vienuolius išvaikė ir iš jos pasidarė sau tvirtovę. Pilnas baimės Tomukas grįžo pas mamą Ak-vine, o jo tėvas Landolfas pamatė, kaip jo visos svajonės dėl Montecassino abatijos nuėjo dūmais. Betgi reikėjo vaiką toliau leisti į mokslus, nes atrodė, kad jis tik tam ir sukurtas. Tad tais pačiais abatijos sunaikinimo metais rudenį Neapolyje Tomas pradėjo lankyti humanitarinių mokslų fakultetą (facultas artis). Tada jis ėjo jau penkioliktuosius metus ir studijavo toje mokykloje fiziką, metafiziką, atseit, filosofiją su kai kuriais priedais, reikalingais bakalauro ir ma gistro laipsniams įsigyti.

Gyvenimo pašaukimas ir bandymai
Tryliktasis šimtmetis, nors ir su savo viduramžiškais prietarais, yra didelių šventųjų ir gilios dvasios šimtmetis. 1212 m. turtuolio sūnus Pranciškus per Umbriją atėjo kaip paskutinis elgeta į Romą pasikalbėti su popiežium Inocentu III. Iš garbingo popiežiško sosto tasai elgeta atrodė vertas tik užuojautos ir daugiau nieko. Garbingieji Šv. Sosto pareigūnai Pranciškaus nenorėjo nė prileisti prie popiežiaus. Betgi Pranciškaus apsilankymas Romoje baigėsi neturtingųjį brolių ordino įkūrimu. Kai šv. Pranciškus mirė turėdamas tik 45 m., jo pasekėjų buvo jau penk. tūkstančiai, o po pusės šimto metų buvo jau 200.000. Jie visi buvo liudytojai apie Dievą ii Jo Bažnyčią savo neturtu.

Domininkas Guzman, žinomas ispanų kilmingasis, 12 metų vyresnis už šv. Pranciškų, irgi tuo pačiu metu, degdamas uolumu gelbėti Bažnyčią nuo herezijų, įkūrė elgetaujančių broliją, kurios tikslas turėjo būti skleisti tikrąjį Bažnyčios mokslą. Pranciškonai buvo broliai pašaukti eiti į kaimus ir miestelius, o domininkonai, irgi neturtingi broliai, turėjo pašaukimą eiti į miestus, į jų universitetus, užimti katedras ir, kaip Šv. Domininkas sakė, perduoti iškontempliuotas tiesas kitiems.

Neapolio ir Paryžiaus universitetuose greitai atsirado daug studentų su domininkonų abitais. Tomui 1244 m. buvo lemiantieji metai. Būdamas 19 metų studentas, jis rimtai svarstė, ką pasirinkti: pranciškonus ar domininkonus. Jo kontempliatyvi siela vis dėlto daugiau palinko prie Šv. Domininko dvasios. Tomas žinojo, kad, pasirinkdamas savo gyvenimui neturtingųjų domininkonų ordiną, eina prieš visos šeimos ir giminės valią, bet jis taip pat turėjo gilią sampratą apie asmeniškosios laisvės ribas ir teisę pasirinku sau
gyvenimo pašaukimą. Vėliau jis savo Summoje rašė, kad, jei tėvai nėra reikalingi savo vaikų pagalbos, tai šie gali ir prieš jų valią pasirinkti vienuoliškąjį gyvenimą (2-2, q. 189, a. 6).

Kai tik žinia pasiekė Akvino pilį, kad Tomas įstojo į domininkonų vienuolyną ir jau vaikšto su baltu abitu, šeimoje kilo didelis susijaudinimas. Kokia nelaimė ir kokia negarbė, atrodė, bus visai giminei! Kuo greičiausiai reikėjo Tomą iš tos nelaimės ir negarbės gelbėti. Tėvas buvo miręs tik prieš metus (1243). Taigi motina grafienė Teodora tuojau nuskubėjo į Neapolį į Šv. Domininko vienuolyną, kur jai pasakyta, kad Tomas išvykęs į Romą. Ne be piktumo motina atskubėjo į Romą į Šv. Sabinos vienuolyną. Romoje sužinojo, kad Tomas jau prieš porą dienų išvyko į Paryžių studijuoti. Iš tikrųjų, Tomas, jau novicijus, drauge su ordino generolu ir trimis kitais broliais keliavo į Paryžių studijuoti teologijos. Įtūžusi motina turėjo įvykdyti savo planą. Ji tuojau pranešė savo dviem sūnums kariškiams, kas atsitiko su jų jaunesniuoju broliu, ir liepė skubiai užkirsti kelią ir Tomą jėga pagrobti. Taip ir buvo įvykdyta. Prie Bol-senos ežero kareiviai Tomą pagrobė, atvežė į šeimos pilį ant San Giovanni Campano kalno, kur jį išlaikė kaip tikrą kalinį beveik visus metus. O tai jam buvo novicijato ir bandymų metai, kokių jis tikrai nebuvo pramatęs.

Visų pirma motina, paskui broliai ir seserys Tomą atkalbinėjo, kad jis ateitų į protą ir atsisakytų nuo tos negarbingos minties susieti visą gyvenimą su dar taip neseniai įkurtu vienuolynu, kur reikės gyventi iš aukų ir išmaldų. Kai niekas Tomo negalėjo perkalbėti, tai buvo jam pritaikytas griežtesnis režimas: sargybos neleido jam išeiti iš tos tvirtovės, sumažino maistą, turėjo jis badauti, o aukštai ant kalno akmeniniam kambaryje buvo šalta. Visais būdais giminės mėgino tam pamaldžiam jaunuoliui smegenis išplauti. Broliai dar vieną būdą surado.

Kai Tomas sau ugnį kūreno ant šaltų akmenų, broliai įvedė iš kažkur dailią, bet patvirkusią mergaitę drauge su Tomu pasišildyti. O šis tuojau sumojo, ką jo broliai yra suplanavę, ir pirmą nuodėgulį pagriebęs, ėmė tą merginą pliekti. Tai ir buvo paskutinis, triukšmingai užbaigtas Tomo bandymas. Motina negalėjo ilgiau būti tokia negailestinga savo jauniausiam vaikui. Buvo sudarytos sąlygos, kad Tomas iš to kalėjimo pabėgtų, jį, taip sakant, broliai domininkonai išvogė, bet jau iš kitos pilies pačiame Ak-vine. Tomas buvo tada 20 metų ir po tokių bandymų pradėjo teologijos studijas Paryžiuje.

Paryžiuje ir Koelne studentas
Paryžius buvo tuo metu krikščioniškosios kultūros ir mokslo židinys. Į lotynų kalbą pradėta versti kai kurių didžiųjų filosofų veikalai. Į Paryžiaus universitetą pateko taip pat ir Aristotelio veikalai, kurie lotyniškame pasaulyje beveik per pusantro tūkstančio metų nebuvo žinomi. Paryžiuje iškilo aikštėn arabo gydytojo Avicennos filosofija. Aukšto įvertinimo akademiniame pasaulyje susilaukė ir du žydai iš Ispanijos — Avicebronas ir Maimonidas. Ano meto krikščioniškajam pasauliui buvo tai kažkas nauja, beveik nepriimtina, nes tai buvo tarsi grįžimas į pagonizmą. Aristotelis pateko į universitetus tik dėka Alberto Didžiojo, kuris tuo metu. kai Tomas pradėjo studijuoti Paryžiuje teologiją. Šv Jokūbo vienuolvne dėstė Petro Lombardo sentencijas (nuomones). Čia Tomas per tris metus klausė to didžiojo mokytojo paskaitų. Aristotelio mokslas dėl netikslių vertimų ir dėl arabo Averroės keistų komentarų atrodė Bažnyčios autoritetams labai įtartinas. Todėl Sens arkivyskupas kelis kartus pagrasino ekskomunikuoti tuos profesorius, kurie iš katedros komentuos Aristotelio knygas, indeksuotas ir uždraustas skaityti. Kai Paryžiaus humanitarinių mokslų fakultetas 1255 m. Aristotelį priėmė oficialiai į savo programą, tai šitai reiškė, kad aukštieji teologijos mokslai pateko į didelį pavojų. O Albertas iš Laningeno jau prieš dešimt metų savo studentams buvo pradėjęs dėstyti Aristotelio fiziką ir buvo susirūpinęs, kad visi Stagiriečio veikalai būtų tiksliai išversti į lotynų kalbą. Bat šitas darbas buvo atliktas jau jo mokinio Tomo rūpesčiu.

Kai į naujai įkurtą Koelne teologijos fakultetą buvo perkeltas Albertas Didysis, tai 1248 m. nuvyko drauge ir jo gabusis studentas Tomas. Cia jis ketverius metus studijavo teologiją ir dėl jo tylaus būdo, gal kad buvo labai kontempliatyvus, draugai jį vadino nebyliu jaučiu. Kaip biografai rašo, Albertas Didysis, jį viešai apgynęs sakydamas, kad kai šis nebylys jautis subliaus, tai visas pasaulis išgirs.

Šventasis mokytojas iki mirties
Prabilti viešai į pasaulį atėjo laikas, kai Tomas, baigęs teologinius mokslus ir gavęs Koelne kunigo šventimus, buvo pašauktas į Paryžių užimti savo mokytojo Alberto katedrą. Biografai rašo, kad prieš pirmą įžanginę, jau kaip mokytojo, kalbą Tomas labai verkęs. Artimiesiems jo draugams nebuvo aišku, kodėl brolis Tomas taip jaudinasi, o jam atrodė, kad tiksliai perduoti tiesą kitiems yra didelė atsakomybė ir šventas darbas, nes tiesa yra šventenybė, kuria žmogus suartėja su paties Kūrėjo išmintimi.

Kaip ir jo mokytojas, jis turėjo aiškinti Petro Lombardo keturių knygų klausimus. Iš karto klausytojai pajuto, kad jie pateko į naujo metodo ir naujų sprendimų srovę. Nauja buvo tai, kad Tomas Aristotelį padarė savo filosofą, o jo filosofija turėjo tapti teologijos tarnaite aiškinti dieviškoms paslaptims. Taigi Tomas teologijoje sukėlė perversmą. Aiškumas, dėstant painiausius klausimus, ir sugebėjimas sudaryti sintezę klausytojus labai stebino.

Susidarė apie Tomo katedrą studentų minia, kurios salės negalėjo sutalpinti. Tuo pačiu metu Paryžiuje, aštuoniais metais už Tomą vyresnis, prie Saint Germain-des-Prės abatijos dėstė Šventą Raštą vienas iš mažųjų brolių, — garsusis Gio-vanni Fidanza, pranciškonų didysis šventasis, nuo 1243 m. pasivadinęs Bonaventūra. Čia taip pat telkėsi nepaprastas studentų skaičius. Į šias apraiškas negalėjo su gera akimi žiūrėti nei pasauliečiai kunigai, nei universitetų profesoriai. Taigi pavydas sukėlė kovą prieš vadinamuosius elgetaujančius vienuolynus ir jų garsiuosius mokytojus. Vilhelmas iš Saint-Amour, kanauninkas ir Paryžiaus žinomas profesorius, parašė prieš pranciškonus ir domininkonus knygą, kurioje kaltina juos klaidingų mokslų skleidimu, vadina juos tikrojo tikėjimo naikintojais ir antikristo pasekėjais.

Pranciškonai ir domininkonai pagal anų laikų teisę buvo apkaltinti, kad jie į teologiją priima nebaigusius humanitarinių mokslų fakulteto, kad profesoriai leidimus dėstyti gauna ne iš Paryžiaus universiteto, o iš Notre Dame kanceliarijos, kad tie du fakultetai nedalyvauja universiteto ruošiamuose streikuose ir kad priima studentus, nereikalaudami už mokslą atlyginimo. Popiežius Inocentas IV 1254 m. įsakė abiem vienuolijom laikytis Paryžiaus universiteto statutų ir atėmė iš jų kai kurias privilegijas. Bet po mirties kitais metais popiežius Aleksandras IV ir privilegijas grąžino, ir išleido bulę, kuri apgynė abiejų ordinų teises.

Po trijų metų pagal anų laikų paprotį mokytojas turėjo katedrą užleisti kitam. Jau pagarsėjęs Paryžiuje Tomas buvo atšauktas į Italiją, kur išbuvo beveik 10 metų kaip kelių popiežių rinktinis teologas ir pamokslininkas. Dėl politinių sąmyšių per tą laiką vis kitur gyveno. Su Aleksandru IV buvo Anagni mieste, Orviete su Urbonu IV, Romoje ir Viterbe su Klemensu IV. Viterbe yra dar išlikusi sakykla, iš kurios Tomas sakė pamokslus. Ta sakykla stovi lauke prie Santa Maria Nuova bažnyčios, kuri negalėdavo sutalpinti žmonių, kai Tomas kalbėdavo.

1268 metų pabaigoje Tomas buvo atšauktas į Paryžių vėl trims metams užimti teologijos katedrą. Tada jis buvo jau didžioji garsenybė filosofijos ir teologijos pasaulyje. Brolis Vilhelmas iš Moerbecke, graikų kalbos specialistas, toliau vertė į lotynų.kalbą Aristotelio veikalus. Kai Tomas antrą kartą pradėjo dėstyti teologiją, tai jau buvo išversta Aristotelio Fizika, Metafizika, Psichologija ir Analitika. Tomas visus tuos veikalus godžiai studijavo ir komentavo. O kai jis buvo po trijų metų pakviestas profesorium į Neapolį, tai jau buvo užbaigti vertimai Aristotelio Periermenias ir, neilgai trukus, veikalų apie dangų bei pasaulį ir apie daiktų atsiradimą ir išnykimą (De generatione et corruptione). Į Neapolio universitetą Tomas pateko dėl Karolio An-jou užsispyrimo, nes jis būtinai norėjo turėti savo mieste pasaulio garsenybę. Neapolyje Tomas išbuvo tik dvejus metus.
Grigalius X liepė jam vykti į Lijoną, į Bažnyčios suvažiavimą, kuris turėjo įvykti 1274 m. kovo mėnesį.

Iš Neapolio į Lijoną ilga kelionė. Pakeliui Tomas skundėsi savo ištikimam draugui ir sekretoriui broliui Reginaldui, kad jis labai prastai jaučiasi, vos galįs paeiti. Jau buvo pasiekę ir Fossanovą, kur buvo cistersų abatija. Abato užkviesti keleiviai apsistojo svečiam skirtame name. Čia Tomas pradėjo cistersams aiškinti Šv. Rašto "Giesmių giesmę". Jis neužbaigė to "Giesmių giesmės" komentaro, nes jo gyvenimo laiką, kurį jis vadino judėjimo skaičiumi, palietė ir sustabdė amžinybė. Jis mirė tik 49 metų. Tai mažas laiko skaičius. Liko neužbaigti darbai, neužbaigta "Summa Theologica", jo didysis veikalas. Lijone jo laukė ir nesulaukė Albertas Didysis, Bonaventūra ir kiti teologai. Sužinojęs apie Tomo mirtį, Albertas Didysis verkdamas pasakė, kad užgeso šiam gyvenimui Bažnyčios žiburys.

Iš medžiaginio pasaulio į dvasines aukštybes
Sako, kad ne visi profesoriai, kurie dėsto tomistinę filosofiją ar teologiją, yra perskaitę visus Tomo veikalus. Tų veikalų priskaičiuojama net iki 90, kurių ne visus Tomas savo ranka yra parašęs. Jis tuo pačiu metu diktuodavo keturiems sekretoriams. Montecassino muziejuje mačiau paties Šv. Tomo ranka rašytą Summą. Status, aiškus raštas su viduramžių sutrumpinimo būdais, eilutės su ištaisymais, išbraukymais liudija apie rašytojo kantrumą ir darbui atsidėjimą. Rašydamas ar diktuodamas dažnai jis patekdavo į ypatingą dvasios pagavimą. Sakoma, kad rašydamas "Summa Contra Gentiles" 17 perskyrimą, jis nepajuto, kaip kairiojoj rankoj laikoma žvakė sudegė ir labai apdegino ranką.

Šv. Tomas buvo labai kontempliatyvus filosofas, todėl jis ir tapo labai šventas teologas. Tomui būdinga yra tai, kad jo kontempliacija logiškai iškilo iš šio medžiaginio pasaulio, kuris traukia visus kūnus prie savęs taip, kad ir dvasiniam protui sunku nuo jo atsipalaiduoti. Vatikano muziejuje yra Rafaelio paveikslas, vaizduojąs šalia vienas kito stovinčius Platoną ir Aristotelį: Platonas ranką į dangų pakėlęs, o Aristotelis rankos plaštaką link žemės ištiesęs. Tai vaizdas, kaip vieno ir kito filosofija prasideda.

Aristotelis yra Tomo filosofas. Taigi, kaip ir jo mokytojas, Tomas pakyla į aukščiausiųjų tiesų kontempliaciją ir jų aptartį iš šios žemės tikrovės. Todėl kai kas sako, kad tomizmas yra artimas materializmui. Žinoma, tomizmas neturi logiško ryšio nei su Feuerbacho materializmu, nei su mūsų laikų materialistinėmis pasaulėžiūromis. Bet kai klausiama, kiek ir kur įtakos gali šiandien ar rytoj turėti tomizmas moderniajame materializmo pasaulyje, tai kažin, ar Tomo realizmas ateistiniam Markso ir Engelso pasauliui laikų sąvartoje nebus artimesnis už visokios rūšies egzistencializmo atmainas. Visi, būdami geros valios, gali tomizme lengvai atrasti tą kasdienos tikrovę, kurioje mes visi gyvename ir judame.-

Būdinga yra Tomo filosofinei sistemai ir visam tomizmui, kad žmogaus protinis pajudėjimas gauna pradžią iš šio medžiaginio pasaulio, kurio niekas negali paneigti. Galime paneigti Platono idėjas, į kurias jis, ranką iškėlęs, rodo, bet kurių niekas nepatyrė. Tačiau nepaneigsi Aristotelio, stovinčio ant žemės, kuri yra mūsų gyvenimo tikrovė. Pagal Aristotelį, taigi ir pagal Tomą, iš šios žemės ateina mūsų pažinimas ir visa filosofija, o ne iš aukštybių, dėl kurių žmogus yra sukurtas, bet be Dievo malonės savąja prigimtimi jų negali pasiekti.

Šiandien fizikai, jei kada užsimena apie hi-lemortizmą, tai pakalba apie jį su užuojauta Aristoteliui, Tomui ir tomistams. Tai senovės aristotelizmo teorija, kad medžiaginiai daiktai yra pirminės medžiagos ir substancinių formų junginiai. Reikėjo išaiškinti daiktų pastovumą ir jų pasikeitimą. Kai Parmenidas mokė, jog daiktai vieni nuo kitų nesiskiria ir kai Heraklitas sakė, kad viskas keičiasi šiame pasaulyje, tai Aristotelis įžvelgė, jog daiktai ir keičiasi, ir turi savo esmės pastovumą. Todėl jo protui buvo aišku, kad yra formos, kurios daiktams duoda esmę ir formuoja visiems tą pačią pirminę medžiagą. O kas yra toji pirminė medžiaga, tai taip niekas ir negali pasakyti. Visi kalbėdavo iš katedrų, kad tai pasyvusis medžiagos elementas.

Dabar man keista, kad prieš 30 metų tomistinėse mokyklose hilemorfizmas buvo dėstomas, kaip tikrasis medžiagos sudėties išaiškinimas. Mane dar mokė, kad medžiaga turi energiją, bet 5i yra tik tos medžiagos apraiška, ir kad atomai yra tos medžiagos nesuskaldomi galutiniai elementai. O jau tada buvo ruošiama atominė bomba. Su atominės bombos sprogimu buvo susprogdintas ir hilemorfizmas, kaip fizinių mokslų ir kosmologijos teorija tomistų mokyklose.

Ir be filosonjos matome, kokiame pavojuje šiandien atsidūrė žmonija dėl atominės energijos, kuri yra medžiagos energija. O kas yra toji medžiaga, tai ir šiandien niekas nežino. Tomizmo sampratoje ji yra pats žemiausias būties laipsnis, kuris turi mūsų pažinimui didžiausią atsparumą. Mat, pažinime protas turi sueiti į jungtį su pažintuoju daiktu. Atseit, daiktas pasiekia protą per savo formą ir tuo būdu supanašėja su protu, kuris nėra medžiaginis. Jei medžiagą pažinsi, tai ji tavo prote jau nebus medžiaga. Todėl mes veikiau pažįstame medžiagos apraiškas, kaip pačią medžiagą. Tokia yra aristo-telinė-tomistinė samprata. Betgi mes ir dabar turime nusižeminę pasakyti, kad medžiagos esmės nesame dar pažinę. Jau žinome, kad joje yra begalinė energija ir judėjimas, bet kas yra tos žemiausios būties gelmėse ir kokiu tikruoju vardu reikia ją vadinti, tai ir šiandien mes nežinome. Tomas, išeidamas jau iš apreiškimo ir savo teologijos, šiandien gal tik pasakytų, kad ir medžiaga yra sukurta panašumu Dievo, kuris yra tyrasis buvimo aktas. Todėl ir jos vidinis energijos judėjimas vaizduoja pirmąjį judintoją, kuris yra pats veikimas ir viso kito veikimo pradžia.

Būties jungtis ir klausimas apie žmogų
Kartą paklausiau Angelicumo (Šv. Tomo universiteto) profesoriaus L. Gillon, O.P., ar dar ir dabar tomistai laikosi hilemorfizmo teorijos.
Jis man tik tiek atsakė, kad jei metafizikoje yra teisinga, jog kiekviena sukurta būtis yra galimybės ir akto (potentia et actus) jungtis, tai ir hilemorfizmas turėtų ką nors reikšti atominio amžiaus filosofui. Pasakė ir nepasakė. Tada pagalvojau, kad tomistams yra labai sunku atsisakyti savo švento mokytojo, kurio veikalai per tiek šimtų metų buvo sulyginti su Šv. rašto neklaidingumu. Tomistai, kaip man atrodo, niekad neatsisakys nuo tos tezės, jog kiekviena būtis, kokia ji bebūtų — medžiaginė ar dvasinė — visada yra sujungta iš dviejų pradų — iš galimybės ir akto (potentia et actus). Tik vienas Dievas neturi jokios jungties. Jei tokią jungtį turėtų, tai būtų kieno nors sujungtas, atseit, sukurtas, ir jau nebūtų Dievas.

Jei tai tiesa, ką biografai rašo apie šv. Tomo kontempliatyvines ekstazes, tai jis galėjo daug kartų patekti į aukščiausią ekstazę, svarstydamas apie daiktų esmę ir jų egzistenciją, ateinančią iš to, kuris yra savo esme pati egzistencija, pats buvimas, kaip Šv. Rašte pasakyta, "Esu kurs esu" (Iš. 3,14). Tomistiniam egzistencializmui yra būdinga tai, kad buvimo sąvoka, kaip buvimo veiksmas, nereiškia jokios netobulybės ir pagal tai yra tarsi begalybė. Kas tą egzistenciją, arba buvimą, apriboja, tai yra daiktų esmė. Jei nori pažinti, ar knygos autorius yra tomistas ar ne, tai pasižiūrėk, sakydavo domininkonai profesoriai, ar jis savo metafizikoje daiktų esmę laiko skirtinga nuo jų buvimo. Taigi, pagal Tomą, buvimo aktas (egzistencija) įveda kiekvieną esmę į daiktų tikrovę, bet daikto tikrovė, kurią mes vadiname esme, skiriasi nuo savojo buvimo. Tik vienas Dievas yra savo esme patsai buvimas.

Gal pasakysi, kad tai yra sunki kalba ir mūsų laikams nepritaikoma metafizika. Bet yra sąvokų ir kalbų, kurios niekad nepasensta. Šv. Tomo metafizinis atradimas apie buvimo veiksmą ir apie Dievą, kaip savąjį iš esmės buvimą, filosofijoje niekad negali pasenti, kaip negali pasenti Parmenido prabilimas apie buvimą, Demokrito apie atomą, Anaksagoro apie intelektą. Platono apie idėją, Aristotelio apie formą. Didieji mokytojai visada palieka po savo mirties tai, kas negali pasenti. Negali tos mintys pasenti, nes jos atėjo iš klausimo, kas yra žmogus.

O šiandien ar neklausiame, kas yra žmogus ir kokia jo paskirtis? Kaip žmogų suprasi ir kokią jam gyvenimo paskirtį duosi, tai tokios sieksi ir lauksi iš jo kultūros. Klausimą sau statė ir Emanuelis Kantas savo "Tyrojo proto kritikoje" apie žmogų, kai klausė, ką jis gali pažinti. Kantas pradėjo mūsų laikų modernųjį idealizmą, kai žmogaus pažinimo vyksmą suvedė į dvylika kategorijų, iš kurių protas daiktų pažinime negali išeiti ir jų išvengti. Galutinai Kanto žmogus daiktų tikrovės nepažįsta. Iš čia plaukia agnosticizmas, skepticizmas, galima pasakyti, idealizmas ta prasme, kad mes galime pažinti tik savo idėjas, kurios turi būti mums tiesa.

Pas Tomą tiesa taip pat yra prote, bet ji susidaro ne iš santykio su platoninio pasaulio idėjomis ir ne iš kantiškai surūšiuoto ir kategoriškai apspręsto proto, bet iš daiktų formos atsiradimo prote. Jei mes daiktų nepažįstame, tai jie mums neegzistuoja. Pagal Tomą, tie patys daiktai, kurie yra tikrovėje, kai mes juos pažįstame, yra ir mūsų prote. Tai yra ta pati daiktų forma (esmė), bet ne tas pats jos buvimo būdas. Protas pažintojo daikto formai duoda savąjį prote buvimą, nes kitaip daiktas negali prote atsirasti. Ir šitai yra tiesa, kai tas pats daiktas yra ir prote, ir tikrovėje.

Štai kaip Tomas stovi savo filosofijoje su Aristoteliu ant žemės pilnoje jos tikrovėje. Jeigu kas Tomą pripieštų Rafaelio paveiksle, kur stovi Aristotelis ir Platonas, tai Tomas turėtų viena ranka rodyti į žemę, o kita į dangų, nes jis yra ir sintetikas ir filosofas su apreiškimo tiesomis. Pagal Tomą, visos daiktų formos visų pirma yra Dievo pažinime, jos pasiekia mūsų tikrovę, kai gauna iš Dievo buvimo aktą. Tai ir yra iš Dievo begalinio buvimo ateinanti kūryba. Šioje kūryboje niekas negali suskaityti būties laipsnių, kurių viršūnėje yra žmogus, jungiantis savo dvasine siela matomą ir nematomą pasaulį. Žmogaus intelektualinė siela, sakė Tomas, yra tarsi horizontas ir riba, ant kurios susitinka medžiaginis pasaulis su dvasiniu (1, q. 77, a. 2 c). Ir man regis, kad šitam Tomo pasakymui labai lengvai galime rasti vietą net ir mūsų laikų Teil-hard De Chardin veikale "Žmogaus fenomenas".

Žmogiškojo pažinimo ir jo sąmonės fenomenai mūsų medžiaginiame pasaulyje materialistams yra didžioji mįslė, kuri mūsų laikų terapeutinei psichologijai ar psichoanalitinei filosofijai yra tapusi pats svarbiausias svarstymų objektas. Daug kas norėjo ir bandė žmoguje atrasti tik augalinę ir gyvulinę būtį, bet terapeutinė psichologija atranda, kad svarbiausią vaidmenį žmoguje vaidina jo sąmonė ir pasąmonė. O tai yra žmogiškojo pažinimo fenomenai. Į žmogaus prigimtį negali žiūrėti tik kaip į kokį augalą, ar tobulą gyvį, ar tik kaip dvasią. Jis yra viskas, bet tobuloje vienybėje, kuri ateina iš dvasios nedalomumo. Tomas moko, kad mūsų protingoji siela yra dvasia, per kurią mes pažįstame, jaučiame, gyvename ir esame. Taigi visą žmogų gaivina dvasia, kurios veikimo fenomenai visais amžiais kelia nuostabą.

Mūsų laikais labai aktualu kalbėti ir kovoti už žmogaus laisvę. Bet nežinau, kas geriau ir gražiau už šv. Tomą yra pamokęs, kas yra laisvė ir kokia jos vertė. Tomo filosofijoje žmogus į gera yra palinkęs visa savo prigimtimi. Jo valia vien tik gero ieško, bet kas yra gera, pasako jai protas taip, kad galime sakyti, jog tiesa žmogų išlaisvina. Laisvė pasirinkti yra valioje, einančioje prie gėrio su proto šviesa (1-2, q. 6, a. 2 ad 2). Ir apsisprendimas įvyksta tada, kai valia praktinio proto svarstymą sustabdo.

Kas yra nuostabu ir šv. Tomo mokslui būdinga, tai kad jau prieš 700 metų, kai Bažnyčioje buvo taip uoliai saugojamas apreikštų tiesų tyrumas, panaudojant net prievartą, jis gynė žmogaus sąžinės laisvę. Žmogus yra taip laisvas, kad niekas negali versti jo veikti prieš savo sąžinės balsą, kurio visada reikia klausyti (2-2, q. 19, a. 5). Ji yra ir balsas, ir teisėjas taip, kad nė Dievas negalės žmogaus teisti prieš jo sąžinę. Pagal tomistinę sampratą kitaip negali būti. nes sąžinėje visada yra proto šviesa, kurią žmogus (nors ir klaidingai) vadins tiesa. Todėl Dievm negali eiti prieš tokią sąžinę, nes jis yra pati pirmoji Tiesa. Nieko naujesnio nepasakė tomistui nė Vatikano II dekretas apie religinę laisvę, kad "dieviškojo įstatymo teiginius žmogus suvokia ir pažįsta tarpininkaujant sąžinei, kurią privalo ištikimai sekti visoje savo veikloje, kad pasiektų savo tikslą — Dievą" (Dign. Hum.. nr. 3).

Apie moterį, kuri yra taip pat žmogių
Į tai, kas yra žmogus ir kokia jo paskirtis, šv. Tomas, kaip filosofas ir teologas, labai giliai ir moderniškai kalbėjo, pasakytume, prabilo prieš 700 metų mūsų kalba. Bet apie moterį, kuri irgi yra žmogus, šventasis mąstytojas kalbėjo ir mokė prieš mūsų amžiaus dvasią, kuri formuojasi moters emancipacijos ženkle.

Valentine Bisseret, Belgijos domininkone, kuri gana gerai pažįsta Tomo doktriną, kelis kartus straipsniuose nusiskundė, kad šventasis negalėjo gerai atsiliepti apie moteris, nes nė progos negavęs jų pažinti. Jau penkių metų vaikas buvo uždarytas Montecassino benediktinų vienuolyne. Bet čia reikia pastebėti ir tai, kad kiekvienas genijus yra visada savo amžiaus vaikas. Tomas kalbėjo apie moteris tame amžiuje, kai mokyklose buvo klausiama, ar moteris yra pilnas žmogus. Todėl Tomo filosofijoje moteris ir išėjo nenusisekęs vyras. Be to, anuomet Šv. Rašto apreikštoji tiesa buvo suprasta ir išaiškinta pagal žodišką ir raidišką prasmę. Pradžios knygoje randame, kad moteris sugundė vyrą nusikalsti ir iš to atėjo į pasaulį visas blogumas ir net žmogui mirtis. Todėl, pagal Tomą, moteris visais atžvilgiais yra žemesnė už vyrą. Jos protinė jėga nėra tokia stipri, kad galėtų atsispirti kūno pageidimams (2-2, q. 149, a. 4). Jos paskirtis yra gimdyti ir ji yra menka vyrui pagalbininkė; vyras vyrui gyvenime gali geriau pagelbėti (1, q. 92, a. 1, c). Aukščiausiam žmogaus dvasios veiksmui, kaip kontepliacijai, moteris yra daugiau trukdytoja kaip pagalbininkė. Todėl ir kunigų celibatas pagal Tomą yra dėl dieviškų tiesų kontempliavimo. Bet ir psichologiškai šventąjį genijų jo gyvenime moteris pačioje jaunystėje veikė neigiamai. Jis nuodėguliu išvijo jauną moterį iš pilies kalėjimo, į kurį jo tikroji motina jį uždarė. Su tuo pačiu nuodėguliu, kaip biografai sako, jis ant grindų kryžių išpiešė. Tai krikščioniškoje sampratoje yra pergalės ženklas visomis gyvenimo aplinkybėmis. Taigi Tomui buvo čia pergalė prieš moterį, kurios reikia saugotis.

Į Mariją, Dievo Motiną, šv. Tomas, kaip ir visi šventieji, turėjo didelį pamaldumą, bet jis jai nepripažino Nekalto Prasidėjimo (1-2, q. 81, a. 4). Tomas daugeliu atvejų kalba apie Marijos Nekaltą Prasidėjimą ir tą mintį gintų, tai nėra Nekaltas Prasidėjimas. Ta dogma buvo paskelbta 1854 m., neatsižvelgiant į Tomo teologiją ir tomistų priešinimąsi. Jei kas dabar žodiškai pacituotų šv. Tomo sakinį, neigiantį Marijos Nekaltą Prasidėjimą ir tą mintį gintų, tai Bažnyčioje jis būtų laikomas heretiku.


Šv. Tomo minties srovė šiandien
Šv. Domininko koplyčioje Neapolyje dar ir šiandien yra tasai kryžius, prie kurio, kaip pirmasis biografas Vilhelmas Tocco rašo, šv. Tomas turėjęs viziją ir tarsi iš kryžiaus išgirdęs Kristaus pasakymą: Tomai gerai parašei apie mane. Šitai tomistų mokyklose dažnai buvo primenama. Apie tai prisiminė šiemet kovo 7 d. kardinolas P. Philippe, O.P., kai sakė pamokslą minėjimo proga bažnyčioje prie Šv. Tomo universiteto, Romoje. Tai reikštų, kad šv. Tomo mokslas vra nexlaidingas Tridento visuotiniame Bažnyčios suvažiavime šv. Tomo "Summa Theologica" buvo drauge su Šv. Raštu ant altoriaus padėta.

O su angeliškojo daktaro neklaidingumu Bažnyčios teologinėje raidoje yra taip, kad jis anuomet konservatorių buvo Bažnyčios tyrajam mokslui suprastas kaip perdaug modernus. Tik trims metams praslinkus nuo šventojo mirties, 1277 m. aukščiausioji mokslinė komisija, sudaryta iš .Paryžiaus garsiųjų mokytojų, Bažnyčios vardu pasmerkė Tomo dešimt tezių. Tik 1323 m. Tomas buvo reabilituotas, kai jis buvo kanonizuotas šventuoju. Ilgainiui Tomo mokslas tapo Bažnyčios mokslas. Jo laikytis atvejų atvejais įsakinėjo XIX a. popiežiai, jis buvo oficialiai privalomas teologijos aukštosiose mokyklose iki Pijaus XII mirties. Šitai moderniesiems teologams atrodė, kad tai yra Bažnyčioje tomizmo monopolis. O dabar mes esame pajutę mūsų laikų teologijoje tam tikrą reakciją prieš tomizmą. Bet tai dar nereiškia, kad tomizmas po 700 metų yra jau visiškai atgyvenęs savo amžių.

Žinoma, jeigu šv. Augustinas tapo dideliu šventuoju, išeidamas į dieviškų tiesų kontempliaciją su Platono filosofija, o šv. Tomas su Aristotelio mokslu, tai ir apreikštoms dieviškoms tiesoms negalima uždėti kieno nors filosofijos monopolio. Svarbu yra tai, kad apreikšta tiesa pasiektų žmogaus sielą ir atvestų prie Kristaus, mūsų Išganytojo. Šito ir siekia mūsų laikų teologai, kad apreikštos tiesos pasiektų mūsų laikų žmogų su jo mąstysena.

O mūsų laikais tomizmas yra aktualus ir bus gyvas ne būtinai su visomis savo tezėmis, bet visada su savo metodu. Šv. Tomo metodas buvo tas, kad jis suvedė į sintezę krikščioniškosios tradicijos mokymą ir panaudojo anų laikų didžiųjų žmonių mokslą apreikštoms tiesoms nušviesti. Taigi šiandien visi tie teologai, kurie panaudoja mūsų laikų moderniųjų mokslų vaisius, išeidami į teologiją su psichologijos, sociologijos ir kitų mokslų kritiniais atradimais, eina tomizmo keliu.

Man atrodo, kad dar ir šiandien šv. Tomo dvasia mūsų laikams nėra svetima dvasia, o mes, nors to ir nepajusdami, esame jo krikščioniškosios minties srovėje.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai