Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
TALKOS ŽEMAIČIUOSE DVIDEŠIMTOJO AMŽIAUS PRADŽIOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ALEKSANDRAS PAKALNIŠKIS   
Ūkininkas šeimyną (vaikius, merges ir piemenį) samdė metams. Darbo metai prasidėjo per Užgavėnes, pasibaigė per Kalėdas. Ir alga metinė buvo.

Užėjus darbymečiui, šitos metinės šeimynos nebeužteko. Samdė tada padienius darbininkus, dieninin-kais vadinamus. Atlyginimas buvo jiems mokamas už dieną. Tokie darbymečiai, kuriems dienininkus samdė, buvo šienapiūtė, bulviakasis ir linų rovimas. Vyrus samdė šienui piauti, moteris šienui griebti, bulvėms kasti ir linams rauti. Vyrus dar samdė ir kitiems nepaprastiems darbams, kai jų atsirasdavo, kaip grioviam kasti, miškui kirsti ir t.t. Padieniai darbininkai buvo iš mažažemių, trobelninkais vadinamų.

Buvo ūkyje ir tokių darbų, kuriuos reikėjo atlikti greitai, per dieną, dvi ar tris, kuriems reikėjo darbo jėgos žymiai daugiau, negu normaliame darbymety. Tokie darbai buvo: mėšlavežis, javų kūlimas ir linamynis. Mėšlus reikėdavo išvežti greitai, vieną kartą pradėjus, nes reikėjo skubėti juos aparti, kad saulėje dziūdami kokybės neprarastų. Javus reikėjo iškulti greitai, nes reikėjo mokėti už kiekvieną kuliamosios mašinos dieną. Linų mynėjų turėjo būti daug, nes reikėjo spėti per dieną išminti viską, kas pirtyje sudžiauti buvo tilpę. Be to, neatlikus tų darbų greitai, būtų jie išsitęsę perdaug ilgai, būtų sutrukdę kitus darbus laiku pradėti, vienu žodžiu — būtų sugriovę visą žemės ūkio darbų eilės planą.

Tokiems labai skubiems darbams atlikti buvo išsivystęs talkų paprotys. Kaimynas kaimyną vadino į talką, aiškiai nurodydamas, kiek darbininkų ar kokios kitos pagalbos nori. Pavadintasis neatsisakė, pasistengė sutvarkyti savo reikalus taip, kad galėtų talkoje dalyvauti, nebent kas nors labai nepaprasto būtų at-* kę. Už dalyvavimą talkoje nemokėjo atlyginimo, tačiau nebuvo tai veltui, nes turėjo būti atsilyginama su tokiu pat darbo jėgos kiekiu, kai antra pusė į talką pavadins. Ir nebuvo reikalo prašyti, kad į talką ateitų. Davė tik žinią, kartais piemenį ar vaiką papusdami, kad bus talka ir koks darbininkų skaičius norimas.
Taigi — mėšlus vežė, kūlė ir linus mynė su talka. Į talką vadino kaimynas kaimyną šitiems trims darbams. Tačiau tik mėšlavežį talka te vadino. Javų kūlė buvo žemaičiuose vadinama "mašinavone", o li-unynis — myne.
1.
Mėšlavežis buvo sėją baigus, apie birželio pradžią. Mėšlus vežė į pūdymus. Iki to laiko pūdymuose ganėsi gyvuliai. Išvežė visus mėšlus, visus tvartus iš-grandė ir tuojau pradėjo arti. Suarė, suakėjo ir paliko. Rugpiūčio pradžioje, kai arimuose jau gerokai sužėlusi žolė buvo, arė antrą kartą ir tada, apie rugpiūčio galą, sėjo žiemkenčius rugius. Iki žiemos pradžios rugiai turėjo gerokai sužaliuoti.

Mėšlavežyje dalyvavo kabintojai, dar ir kopėjais vadinami, vedekliai, vertėjas ir kapstytojos. Kiekvienoje iš šių kategorijų šalia nuolatinės šeimynos galėjo dalyvauti ir talkininkai. Net ir vežimus paprašydavo talkai. Tik vertėju, paprastai, buvo pats šeimininkas, nes vertėjo pareigos buvo atsakingos — nuo jo priklausė geras mėšlų paskirstymas visam pūdymo plotui.

Ūkininko ratai (vežimas) buvo taip padaryti, kad galėjo būti pritaikomi įvairiems darbams. Pirmųjų dviejų tekinių vienetas sudarė pirmgalį, o paskutiniųjų — pasturgalį. Pirmgalis su pasturgaliu buvo sujungti pertrauku. Taip buvo sujungti, kad ratai galėjo būti pagal reikalą prailginami arba sutrumpinami. Šienui vežti prailgino — ilgas gardis ir ilgą dugninę įdėjo, o mėšlams vežti sutrumpino — šonuose nebe gardis sustatė, o plačiai sukaltas lentas, vadinamas dumplekėmis.
Du arklius į tokį vežimą kinkydavo. Kinkydavo su pavalkais ir kamantais.
 Mediniai kamantai arklio kaklą apjuosė, o tarp jų ir arklio pečių buvo minkšti pavalkai, per galvą užmaunami. Arklių tarpe buvo dišlius, o nuo dišliaus galo buvo atsieti kaklininkai, arkliams ant kaklų užmaunami. Su kaklais arkliai sukinėjo ratus.

Kabintojai turėjo prikrauti vežimus. Jie darbavosi tvarte, po tris ar keturis prie kiekvieno vežimo. Kabino mėšlus su šake ir metė į vežimą. Šakė buvo su keturiais nagais. Šakės kotas medinis, apie pustrečios pėdos ilgio, su kriukiu gale. Viena ranka laikė už kriukio, antrąja — už koto vidurio.

Prikabintas mėšlų vežimas vadinosi valkčiu. Kai valktis buvo baigtas kabinti, perdavė jį vedekliui, paėmė tuščius ratus, ką tik iš laukų parvažiuotus, ir suko į tvartą, jeigu tvartas pakankamai didelis, arba prie durų. Ir vėl kabino.
Sunkus raumenų darbas tai buvo, sunkesnis negu kitiems mėšlavežio dalyviams. Ir per visą dieną.

Vieną vežimą tebebaigiant, jau kitas tuščias eilės laukė. Bet nesiskundė kabintojai, ir nežiūrėjo į savo darbą kaip į kokią vergišką kankynę. Jauni vyrai buvo jie, stiprūs, ūkininkų vaikiai. Pasišnekėdavo dirbdami, pajuokaudavo.
Vedekliai važiavo, valdė arklius. Tai buvo berniukai tarp dvylikos ir penkiolikos metų amžiaus, piemenys arba pačių šeimininkų vaikai. Rankose laikydamas atvarslus ir botagą (žemaitiškai — votegą), ėjo vedeklis šalia valkčio. Su valkčiu važiavo žingsniu, tik pakalniui risčia nuvažiuodavo. Namo iš dirvos grįždavo risčia, jau vežime sėdėdamas. Viena dump-lekė buvo paguldyta ant dugninės, švariąja puse į viršų, ir ant jos sėdėjo vedeklis, dešiniu šonu į arklius, kojas žemyn nuleidęs.

Dirvoje vadovavo vertėjas. Jo darbo įrankis buvo verteklė. Tai dvinagė šakė, kurios nagai sulenkti per vidurį 90 laipsnių kampu. Atstumas tarp tų dviejų nagų apie 4 coliai. Kotas medinis. Atvažiavus į dirvą valkčiui, jis pasakė kur privažiuoti, kur sustoti. Iškėlė kairiąją dumplekę, jos galą tarp užpakalinio tekinio ir rungo įspraudė, antru galu vilktis paleido. Kirto tada su vertekle į mėšlus ir vertė lauk. Reikiamą krūvą (apie pėdos aukščio) pavertęs, liepė važiuoti tolyn, vėl sustoti. Kiekvieno sustojimo vietoje liko krūva mėšlų, liko ilga eilė tokių krūvų. Kai baigė išversti, nukrapštinėjo mėšlus nuo ašių, nuo ryt-vogos, ir įmetė į vežimą iškeltąją dumplekę. Vedeklis tuojau sėdosi ant jos ir risčia leidosi namo.

Mėšlų krūvas tuojau apstojo kapstytojos. Kapstė tik moterys, dažniausia jaunos mergos. Jų buvo gal šešios — trys prie vienos krūvos, trys prie kitos. Kapstyklė buvo dvinagė šakė, geležinė, su mediniu kotu, kiek ilgesniu. Lengvas tai įrankis moteriai. Ir pats darbas nebuvo sunkus. Reikėjo mėšlų krūvas kaip galima vienodžiau paskleisti dirvoje. Dirbdamos šnekėjosi, juokavo.

Geriausios pareigos per mėšlavežį buvo vedeklio. Lengvas ir nenuobodus darbas, besikeičianti aplinka, visą dieną gamtoje. Štai linksmas mergų čiauškėjimas dirvoje, štai vėl šiurkštus vaikių šnekėjimas tvartuose, ir taip nuolat, pakaitomis. Per vedeklį tvartai su dirva ryšį palaikė, susišnekėjo, juokavo.

Bet ir pavojingas buvo vedeklio darbas. Juk toks amžius, kada dar nestiprus arklius suvaldyti. Kartais su visu valkčiu į prūdą įvažiuodavo, arba įvirsdavo į griovį. Pasitaikydavo, kad tekinis pervažiuodavo vedekliui koją. Arba įspirdavo arklys, kai bandydavo kinkymus išpainioti. O tuščiais parvažiuojant kartais patrakdavo arkliai. Nuo didelio greičio tada išbyrėdavo iš ratų dumplekės ir dugninė, kartu su visu vedekliu, ir vieni arkliai su ratų likučiais nulėkdavo kur nors į laukus.

Oras tą dieną buvo mėšlų kvapu persisunkęs. Ypač kabintojams to kvapo užteko. Bet nebuvo jis koktus žmonėms. Priešingai — tą kvapą jie mėgo.
Kabintojai buvo apsiavę su naginėmis. Taip pat ir vertėjas. Kapstytojos buvo basas kovas į klumpes įsispyrusios. Vedeklis buvo basas, kelnes pasiraitęs, kojos ir staibiai mėšlais apdžiūvę. Ir drabužiai būdavo gerokai mėšlini, nes neretai užkrisdavo ant viršaus šalia valkčio einant. Mėšlini būdavo ir kiti darbininkai. Bet niekas į tai dėmesio nekreipė, beveik nė nematė. Vakare nešvarius drabužius nusivilko, kojas nusiplovė paprūdyje arba prie upelio, ir vėl viskas buvo kaip buvę.

Per talką geriau valgyti davė. Vasaros metu valgė keturis kartus dienoje — pusrytę, pietus, pavakarę ir vakarienę (žemaičiai ją vadino večere), bet per talką valgė šešius kartus — pryštikį (taip jis buvo žmonių vadinamas), pusrytę, priešpietį, pietus, pavakarę ir vakarienę. Pryštikį valgė tuojau atsikėlę, prieš išeidami į darbą, apie 3-čią valandą ryto. Apie šeštą buvo pusrytė, apie pusę devynių priešpietis, apie vienuoliktą pietūs. Po pietų sugulė pokaičio vieną iki pusantros valandos. Apie pusę keturių buvo pavakarė, apie aštuntą vakarienė.
Per pryštikį ir priešpietį darbininkai gavo kiau-šynės (kiaušinienės) ir sviesto, ko nevalgė žmonės kitomis dienomis, nes kiaušiniai ir sviestas buvo tik parduoti. Pusrytė buvo standartinė — košė. Pietums virė bulvienės su mėsa. Kiekvienas gavo porciją mėsos. Kitomis dienomis pietūs ne visuomet su mėsa tebuvo. Pavakarė irgi standartinė — virtos neskustos bulvės, kurias kiekvienas pats lupo ir į gana riebų mirkalą mirkė, arba užsisrėbė rūgščiu pienu.

Vakarienė buvo geresnė negu paprastai. Jeigu tai buvo nuobaigos, virė baltą košę iš virtų ir suplaktų bulvių. Atsirado ant stalo ir bonka degtinės. O jeigu dar šeštadienis, po vakarienės buvo patal-kis. Susirinko daugiau jaunimo iš tos pačios ir gretimų sodų, šoko iki aušros, nuovargio nejausdami, o jau išaušus skirstėsi būriai namo, dainuodami.

2.
"Mašinavonę" buvo rugsėjo mėnesį, jo gale, o kartais ir spalio pradžioje, kai jau buvo suvežti javai. Didesniuose ūkiuose kartais būdavo dvi mašina-vonės: viena rugiams — rugpiūčio mėnesį, antra vasarojui — rugsėjo gale.

Darbininkai į mašinavonę ėjo visi suaugę. Tokio jaunimo, kaip vedeklis talkoje, reikėjo tik vieno, ir tik seniau, kada dar nebuvo motoro. Jis varė arklius. Vietoj motoro tada buvo rozvelkis (maniežas), kurį suko aštuoni arkliai.Darbui tinkamų aštuonių arklių nė vienas ūkininkas neturėjo, todėl buvo paprašomi kaimynai į mašinavonę atsivesti ir arklį.

Seniau ūkininkas kuliamos mašinos neturėjo. Nusipirko ją koks prasigyvenęs ir sumanesnis mažažemis ir važiavo per kiemus kuldamas, už savo mašiną dienos atlyginimą imdamas. Tokių mašinų nebuvo daug, tad darbo joms visą rudenį buvo. Iš anksto ūkininkas užsisakydavo mašiną, į laukiančiųjų eilę įstodavo. Jam pasakydavo, kurią dieną mašiną gaus. todėl tai dienai susivadindavo talkininkus.
Mašiną turėjo pats ūkininkas parsivežti iš ten, kur ji ką tik buvo baigusi kulti. Parvežti mašiną buvo nelengvas darbas. Du vežimai turėjo būti. Vienas veži rozvelkį, antras skrynią ir pusratį. Visos trys dalys sunkios, ypač rozvelkis. Reikėjo sumanumo užkelti juos ant vežimo, O rozvelkis dar ir gana platus — vos pro vartatarpį ištilpdavo. Todėl didelis įvykis būdavo, kai mašiną parveždavo. Parvežus reikėjo dar sustatyti. Sekantį rytą susirinks žmonės, ir tuojau prasidės darbas.

Anksti darbininkai susirinkdavo. Šeimininkas paskirstydavo darbus. O tie darbai mašinavonėje buvo labai įvairūs.

Visų darbų pradžia buvo ant galo. Galu vadino-visas tas javų krūvis jaujoje, nuo apačios beveik iki stogo. Viduryje jaujos buvo pervažiavimas skersai, vadinamas tarpiku. Abiejose tarpiko pusėse, aukštai, sienų viršaus lygyje, buvo storas, apvalus balkis. Jis ne tik pastatui tvirtumo davė, bet ir žymėjo galo kraštą, kartu buvo atrama sukrautiems javams, kad ne-išvirstų. Didesniame ūkyje jauja buvo ilgesnė, turėjo du tarpikus ir keturis galus. Du galai viduryje jaujos lietėsi vienas su kitu.

Taigi — darbas prasidėjo ant galo. Iš ten reikėjo imti javus ir siųsti į mašiną. O mašina buvo pastatyta žemai tarpike. Ant galo dirbo trys, dažniausiai moterys. Dvi metė artyn pėdus, o viena su peiliu piaustė ryšius.

Sekantis darbas buvo dėti ant stalo. Pareigos atsakingesnės, nes reikėjo žiūrėti, kad kišantis į mašiną nei pritrūktų, nei perdaug apverstas būtų. Ir tą darbą paprastai dirbo moteris. Kišėjas kartais pats pasirinko, kas jam ant stalo turi dėti.
Pats atsakingiausias darbas buvo kišti į mašiną. Tik mitrus vyras jį dirbti tegalėjo. Kitų darbininkų pagarba atiteko jam, ir mergų tarpe didelį pasisekimą turėjo. Reikėjo kišti į mašiną taip, kad ji visuomet dirbtų, kad pertrūkių nebūtų ir kad mašina neužspringtų. O atsitikdavo kartais, kad užspringdavo. Staiga sustodavo suktis kuliančioji šėrė, ir arba pasas nukrisdavo, arba arkliai būdavo tarytum kokiu smūgiu vietoje sustabdyti. Be to, nuo kišėjo priklausė, kaip greitai javai per mašiną pereis, kaip anksti darbas pasibaigs.

Toliau reikėjo pašalinti iš mašinos išeinančius šiaudus, varyti juos aukštyn į redelę. Tą darbą dirbo jaunesnis, koks pusvaikis. Darbas nesudėtingas, neatsakingas, bet labai nuobodus, nes tie patys judesiai per visą dieną, su šake rankoje. O sustoti negali, nes šiaudai nuolat eina. Ir dulkių ten daugiausia buvo.

Redelė buvo panaši į didelę lovą su tinkliniu dugnu. Keturios moterys, iš šalių sustojusios, rankomis nešė per ją šiaudus, mėtydamos ir purtinda-mos, ir metė lauk kitame redelės gale. Grūdai, kartu su pelais, biro iš šiaudų ant žemės redelės apačioje. Redeliavo visuomet tik moterys.

Rugius mašinavojant, šiaudus ne redeliavo, o su medinėmis dvinagėmis šakėmis kratė. Kratė juos moterys ir mėtė, tolyn per jaują eidamos, šiaudus prie angos varydamos.

Išredeliuotus arba iškratytus šiaudus nešė į daržinę. Nešė su kestėmis. Tai buvo dvi kartys, apie penkiolikos pėdų ilgumo, su dailiai nudrožtais galais, patogiais paimti į rankai;. Paguldė jas ant žemės, apie dvi pėdas viena nuo kitos, ir apkrovė šiaudais. Du stiprūs vyrai ėmė kestės už galų ir nešė į daržinę. Jeigu mašina didelė, šiaudus nešė su dvejomis kestėmis. Kesčių nešėjų darbas buvo nelengvas, bet ne nuobodus, nes nepririšo žmogaus prie vienos vietos.

Daržinėje vienas vyras davė šiaudus ant galo. Jo šakė buvo su ilgu kotu, nes į dienos galą aukštai pasiekti turėjo. Ant galo buvo dvi ar trys moterys. Viena atiminėjo nuo šakės ir metė tolyn, o kita ar kitos ritino dar toliau ir myniojo. Daržinėje buvo švariausias darbas, nes toliau nuo mašinos dulkių.

Grūdai su pelais biro ne tik po redelės, bet ir po mašinos. Juos kartas nuo karto, ir gerokai dažnai, reikėdavo atkasti. Tai atliko pats šeimininkas. Kasė šalin ir varė į vieną vietą. Didelės krūvos šitokio grūdų su pelais mišinio prisivarydavo per dieną. Kai baigdavosi mašinavonė, būdavo ilgas daugelio vakarų ir rytmečių darbas arbavoti — atskirti grūdus nuo pelų.

Vėlesniais laikais atsirado patobulintos kuliamosios mašinos, iš kurių biro gryni grūdai, nuo pelų jau atskirti. Biro tiesiai į maišus. Vienas vyras vežė juos į klėtį. Poriniu vežimu vežė, ir darbo jam pilnai užteko. Vežė į klėtį ir pylė į miegas.
Rozvelkis buvo apdengtas lentiniu dangčiu, ant kurio stovėjo arklių varytojas, jaunas berniukas tarp devynių ir trylikos metų, o kartais ir koks senukas. Labai didelį botagą rankose laikė, nuolat švaistėsi su juo ir šaukė: "Op! Op! Op! Niaa! Opaa!" Tas nuolatinis šaukimas, su nelygiu, tarytum kartais užsprings-tančiu mašinos kaukimu susiliejęs, buvo charakteringas mašinavonės garsas rudeniškoje kaimo rimtyje, girdimas už gero kilometro. Nelengvos pareigos buvo varytojo: per visą dieną vis tas pats — šaukti ir botagu mostaguoti, iš vietos nepajudant. Turėjo ir kė-dytę pasidėjęs, bet prisėsti nelabai tebuvo galima, nes jei tik sumažino spaudimą į arklius, jei mažiau bešaukė, mažiau beragino, arkliai sulėtino tempą, ir mašina pradėjo nebeišvežti, pradėjo springti, o šeimininkas iš jaujos pasirodė, bartis pradėjo: "Nemiegok! Varyk!"

Svarbiausia asmenybė mašinavonėje buvo mašino-rius. Tai tas žmogus, kuris prižiūrėjo mašiną, ją tepė. Jis taip pat reguliavo tarpą javams praeiti pro kuliamąją šėrę. Jis galėjo mašiną sukelti arba suleisti. Jei sukėlė, didesnį tarpą paliko, storiau buvo galima kišti, greičiau javus per mašiną pervaryti, greičiau darbą baigti, bet nebeiškūlė pakankamai švariai. Jeigu suleido, švariau kūlė, bet po mažiau kišti nebegalėjo. Mašinoriumi buvo pats mašinos savininkas. Nedaug darbo teturėjo, buvo apsirengęs geriau už kitus darbininkus, išskirtinesnėje pagarboje buvo laikomas. Ir valgyti jam davė atskirai, gerojoje troboje, kaip ponui. Jeigu jaunas ir nevedęs, buvo visų mergų dėmesio centre.

Linksma būdavo mašinavonėje. Juk daug žmonių, svetimų, nebe kasdien matomi ir gal jau nusibodę namiškiai. Ir jaunimo svetimo, iš kaimynų, iš greti
mų kaimų. Jau iš seniau buvo patikusi kuri kuriam, bet nebuvo progos arčiau susieiti. O čia taip lengva pajuokauti, į šiaudus perversti. Krykštavimas ir juokas prasiverždavo dažnai, ir daina, visiems į vieną būrį susirinkus, ir jauniems ir seniems, žardienoje sustojus, prieš einant į trobą valgyti.

Kartais ir nelaimių pasitaikydavo. Atsitikdavo, kad kišėjas ranką įkišdavo į mašiną. Ir nukirsdavo ją apie alkūnę. Atsitikdavo, kad arklių varytojas nuo rozvel-kio nusprūsdavo, velenas jo skverną pagaudavo ir aplinkui sukti pradėdavo. Arba su šake vienas kitam netyčia įdurdavo. Bet tos nelaimės retos tebuvo.

Darbą pradėdavo anksti rytą apie šeštą valandą. Būdavo tik ką išaušę. Kokią valandą pasidarbavus, vadindavo pusrytei. Apie vienuoliktą būdavo pietūs, apie trečią pavakarė. Po pavakarės dirbdavo tol, kol baigdavo. Kartais darbas iki vėlumos užsitęsdavo, net iki 8-tos valandos. Kai sutemdavo, uždegiodavo šviesas jaujoje. Menkos jos tebuvo. Jau pervargę žmonės darbuodavosi patamsiais, dulkių debesyje, į javų galą su nekantrumu žvelgdami, kad jis nepakankamai greitai nyksta. Bet baigti reikėjo, nes mašina tik vienai dienai nusamdyta.

Pagaliau — baigta! Visi prausdavosi, šalto vandens kibirus kieme apstoję. Sudulkėję visi nepaprastai būdavo. Ir nosys jau skaudančios nuo dulkių, ir akys paraudusios. Bet kai nusiprausdavo — atsigaudavo, pralinksmėdavo ir uždainuodavo kieme sustoję. Ir eidavo vakarienės. O ta vakarienė ypatinga — balta bulvių košė, piene virta, su taukais ir kresnomis su rūgščiu pienu. Ir pabaigtuvių bonka ant stalo.

3.
Mynės buvo lapkričio mėnesio gale, baigus arba-voti. Kartais jau būdavo apsnigę ir gerokai šalta. Mynės buvo arba dieninės, arba naktinės. Tęsdavosi kelias dienas arba kelias naktis. Senovėje beveik visuomet tik naktimis temynė. Po I pasaulinio karo pradėjo daugėti dieninės mynės. Apie 1935 metus abi mynių rūšys buvo jau pasidariusios vienodai populiarios.

Kodėl mindavo naktimis? Ūkininkams atrodė, kad naktį yra daugiau laiko negu dieną. Mat naktis rudens gale yra ilga, o diena trumpa. Jaunieji labiau norėjo naktinės mynės todėl, kad joje buvo įdomiau ir linksmiau.

Į naktinę mynę talkininkai rinkdavosi vakare dar šviesoje. Brėkštant pradėjo valgyti vakarienę. Buvo maždaug 5-ta valanda. Nors vakariene vadinosi, valgė pietų valgį: ne kokią kruopienę ar kankolienę, kaip per kitas vakarienes, o batvinių sriubą su mėsa. Stipri vakarienė tai buvo. Po vakarienės pradėjo minti.
Apie 10-tą valandą parėjo valgyti pusnaktės. Ji irgi buvo gana stipri: bulviniai kleckai (kukuliai?) arba košė su taukais, kresnomis ir rūgščiu pienu.

Po valgio pusnaktės sekė miego pusnaktė. Miegojo porą gerų valandų, iki pirmos po pusiaunakčio. Bet vargu ar bent vienas miegojo. Suguldavo visi pirtyje, labai šiltoje, kurioje džiūvo linai. Bet juk jaunimas, o čia dar svetimos mergos. Tik siųsdavo per tas dvi valandas. Nebent tik savieji užmigdavo, kur į nuošalų kampelį pasitraukę.

Po pusnakties vėl mindavo. Apie 6-tą ryto valgydavo aušrinę. Aušrinei gaudavo kiaušynės, duonos su sviestu ir kavos.

Po aušrinės eidavo užbaigti minti, kas bebuvo likę. Juk reikėjo išminti visus linus, kiek buvo sudžiauta pirtyje. Bet ir nedaug bebūdavo likę, tik porai valandų darbo. Užbaigdavo, pridžiaudavo naują pirtį ir pareidavo ant pusrytės.

Pusrytei visuomet buvo košė. Po pusrytės talkininkai skirstėsi į namus miegoti. Tik kaimynai buvo susirinkę, tad netoli pareiti. Per dieną pamiegoję, vakare vėl susirinkdavo nakties darbui.

Dieninę mynę pradėdavo apie antrą valandą po pusiaunakčio. Pradėdavo su lengvais užkandžiais — kiauryne ir kava. Apie septintą būdavo pusrytė — košė, apie vienuoliktą pietūs — batvinių sriuba arba bulvienė ir mėsos porcija kiekvienam. Minti baigdavo šviesoje, pridžiaudavo naują pirtį ir brėkštant pareidavo vakarienės. Vakarienei būdavo šutynė — labai tiršta bulvių sriuba.
Jaujos viduje, viename jos gale, buvo iš rąstų pastatytas namelis, su savotiška krosnimi, be kamino dūmams išeiti. Tas namelis vadinosi pirtimi. Pirties paskirtis buvo džiovinti linus, rugius, kai su spragilais juos kūlė ir ilginius darė, ir sėmenis. Palubyje buvo ardai — kartys per visą pirties plotį, apie pėdą viena nuo kitos. Du aukštai ardų buvo. Ant ardų sustatydavo linų pėdus ir užkurdavo krosnį. Karštis būdavo didelis, ypač aukštai. Įėjęs į pirtį turėjai tuojau tūptis prie grindų. Prie grindų nebuvo perdaug karšta, nors šilta buvo gerokai.

Sudžiaudavo linus, šeimininkas užkurdavo krosnį, ir turėjo jie išdžiūti, kol išsimiegoję mynėjai vėl susirinks sekančiai mynės nakčiai arba dienai. Sudžiūti turėjo linai nuo to didelio karščio tiek, kad lenkiami lūžtų. Šeimininkas nemiegodavo, kūrendavo krosnį ir saugodavo, kad neužsidegtų linai ir visa jauja. O būdavo tokių nelaimių.

Jaujoje buvo pastatytas binkis. Tai ilgas, apvalus rastas, su trumpomis kojelėmis, su įpiovomis mintuvams įveržti. Dvylika mintuvų į binkį įverždavo, po Šešis kiekvienoje pusėje. Tad, jeigu mynė pilna, dvylika mynėjų mindavo.

Jaujoje buvo pastatyta ir linų laužiamoji mašina. Krumpliuoti volai sukosi, o į jų tarpą mažomis saujomis kišo sudžiūvusius linus. Iš mašinos išėjo jie sulaužyti, sutrupinti. Po kelis kartus pervarydavo per mašiną tą pačią saują. Belikdavo smulkūs spaliai, kuriuos paskui mynėjai turėjo išpurtinti ir su mintuvais iškaisti.
Senovėje laužė linus su taip pačiais mintuvais. XX šimtmečio pačioje pradžioje atsirado tos mašinos. Darbas palengvėjo ir pagreitėjo. Jos buvo ranka sukamos. Vėliau prijungė prie jų rozvelkį. Vieno arklio užteko tokiai mašinai sukti.

Prie sienos prikalta buvo lentynėlė, su sienelėmis ir stogeliu, kaip paversta dėžė, ir įdėta į ją maža žibalinė lempelė, su plokščiu knatu ir atvira liepsnele. Ties mynėjais ant balkio kabojo liktarna. Šviesa menka tebuvo. O dulkių daug. Ir visur pilna spalių. Atkasti tuos spalius kartas nuo karto reikėjo, nuo mintuvų pašalinti, ir nuo laužiamosios mašinos.

Dvylika mynėjų, po šešis kiekvienoje pusėje, apie penkias pėdas nuo vienas kito. Vienos pusės šeši į vieną binkio galą nusisukę, antros pusės į antrą, taip kad binkis visuomet buvo kairėje mynėjo pusėje. Su dešine ranka už mintuvų galo nusitvėręs, su kaire laikė linų saują, net dar apie rankos riešą jos galą apvyniojęs, kad stipriau būtų. Kėlė mintuvų viršutinę dalį, į atsiradusį tarpą linų saują kišo, prispaudė ir traukė. Ir vėl, ir vėl. Spaliai biro, linų plaušas švarėjo. Kartas nuo karto papurtino, supešiojo, kad plaušas į spalius neišsidraikytų, ir vėl mynė. Kai baigė saują, surišo ir dėjo kiekvienas į savo krūvelę.

Baigęs nakties arba dienos darbą, visas savo sumintas saujas mynėjas surišo į vieną. Šeimininkas atsinešė buožę ir pasvėrė kiekvieno sumintus linus. Geras mynėjas netoli dviejų stukų (vienas stukas — 20 svarų) primindavo. Ne mažiau kaip vieną stuką priminti turėjo kiekvienas. Pasvėrus, ėmė savo sumintus linus, ant kupros užsivertė ir nešė į klėtį, eilėje vienas paskui kitą eidami.

Mašinai aptarnauti trijų žmonių reikėjo. Vienas varė arklį, vienas sklaidė saujas ir vienas kišo į mašiną. Liūdniausia dalia buvo arklio varytojo. Rozvelkis buvo trisienyje (jaujos priestate), tad vienas nuo visų atskirtas būti turėjo, vienas su savo arkliu. Monotoniška, nuobodu, šalta, ir didelis pavojus užmigus nukristi nuo rozvelkio. Lengvas darbas buvo saujų skaidytojo, lengvas ir net įdomus kišėjo į mašiną. Tik rankų oda abiem net iki kraujo susproginėdavo. Visi trys būdavo iš jaunesniųjų, kurie dar nebuvo į pilnus mynėjus suaugę. Piemuo, pusvaikis, o kartais ir koks senas žmogus. Saujas skaidydavo ir moteris. Į mašiną kišti buvo šiek tiek pavojingas darbas, nes galėjo ir ranką įkišti. Pirštą nutraukdavo, arba ir visą saują sužalodavo.

Mindami šnekėjo, juokaudavo. Visa mynė jauniesiems būdavo labiau pramoga, negu darbas. Nors pa-skausdavo rankos nuo nuolatinio mintuvų kilnojimo, nekreipdavo į tai dėmesio. O tas atgūlis po pusiau-naktės būdavo viso ko viršūnė. Miegas neberūpėdavo. Užtat, kai baigdavosi mynė, kai pareidavo iš jos talkininkas, pervargęs būdavo nepaprastai, krisdavo į lovą ir miegodavo ištisą parą kaip užmuštas.

Patalkis po mynės būdavo visuomet. Jeigu naktimis mindavo, paskutinę naktį baigdavo apie pusiaunaktį. Atsirasdavo armonika, ir pašokdavo iki aušros. Bet tik vieni mynės dalyviai tebūdavo, svetimų neateidavo. Jeigu dienomis mindavo, patalkis prasidėdavo vakaro pradžioje. Tada ir daugiau jaunimo į jį prisirinkdavo.
Mėšlavežio talkos apie 1935 metus nykti buvo pradėjusios, kad patys žmonės jų nebenorėjo. Mėšlus išveždavo savomis jėgomis, be talkos. Kūlimo talkos negalėjo nykti. Priešingai — jos turėjo tendencijos didėti, nes, patobulėjus kuliamosioms mašinoms, greičiau vykdavo darbas, ir daugiau darbininkų reikėdavo. Be talkos apsieiti nebuvo galima. Linų mynimo talkos irgi nykti buvo pradėjusios, nes žmonės mažiau linų besėjo. Pieno ir kiaulių ūkis prieš nepriklausomybės galą buvo linus jau iš gyvenimo beišstumiąs.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai