Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Iš P. Andriušio paskutiniųjų feljetonų PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Pulgis Andriušis   

i.
Pulgis Adriušis savo mėgstame sodelyje (Adelaidė)

Nuo to laiko, kai ožius lupdami plaukėm Australijos žemėn, daug kas mūsų sieloje pasikeitė, jeigu mes dar iš viso turime sielą. Jei kiek jos dar bus išlikę, tai mes visas jos jėgas būsim nukreipę į savigyrą bei maišu dangstymą viso to, kas mums gyvenime nepavyko, kas blogai išėjo; trumpai šnekant, sudarome apie save įspūdį žmogaus, patenkintai kriuksinčio po elektra šildomomis kaldromis žiemą ir po vėdintuvo šlamesiu vasarą. Nė velnias savo naujausiom šakėm dabar iš tautiečio burnos nepajėgs ištraukti atviro pasipasakojimo apie savo nepasisekimus bei klapatus klapatėlius. Jeigu aš darau, tai viskas gerai, o jeigu tu darai, viskas šlamštas, ir tik mandagiai kalbant. ..

Tad gi didžiai buvau pritrenktas, kai neseniai Sidnėjuje sutikau ožių lupimo draugą Zalatorių, kuris, užuot save per velnią gyręs bei kėlęs į padanges, atviriausiai, — surask man dabar tokį kvailį! — ėmė skųstis savo vargais bei nepasisekimais.

— Va, pradėjo laiko draugas Zalatorius, — kantriai tada prieš 20 metų atidirbau valstybės kontraktą Viktorijoje kareivinių dvokinyčioje, po to apsigyvenau prie Sidnėjaus ir vedžiau — australe.

Aha, tada pagalvojau sau vienas, čia Zalatoriaus byloje daug nėra kombinacijų, viskas aišku kaip daugybos lentelėj: padauginus vieną lietuvį iš vienos australės, gausime vieną australišką šeimą. Vieną lietuvaitę padauginus iš vieno australo, taip pat gausime australišką šeimą. Taip ir Zalatoriui nėra kito pasirinkimo kaip pasilikti išmirštančiu lietuvybės nariu savo šeimoje.

— Kaip pupos ėmė birti vaikučiai, — toliau šnekėjo Zalatorius, — Mano australe žmona Trišia užpipirino juos vežioti į savaitgalinę mokyklą, brolyti, turėjau pirkti mašiną, o kiek reikėjo prarasti antvalandžiams brangiausio laiko, kiek teko išmest pinigo knygoms, pieštukams, kramtomajai gumai ir kitoms mokslo priemonėms. Net pati mano žmona įkibo mokytis lietuviškai, girdi, lietuvių vaikų motina ir nemokėsianti lietuviškai — nesulauksi! Ir, brolyti, po kelių metų taip kietai įsikibo, net mano lietuvių kalbą ėmė kritikuoti: esą, mesk tą kaimišką žemaičiavimą ir šnekėk kaip pridera inteligentui, nes kitaip neišrinks į komitetą, vadinasi, negausi sakyti dažnai prakalbų, niekas nerašys apie tave laikrašty.

Ilgainiui mūsų namuose pasidarė lyg koks Vanago muziejus, tik tuo skirtumu, kad Vanagui daiktus veltui dovanoja, o aš turiu grynais pirktis, šimtus mesti kiauran lietuvybės maišan. Va, nusiperkam geresnėj vietoj namus, rengiamės dažyti sienas, o Trišia jau iš anksto viską apgalvojus ir sako:
— Čia kabės Lietuvos Vytis, įrėmintas!
— Bet gi mes Australijos piliečiai? — priešinausi jai.
— Kas gali būti australui maloniau, negu baltas arklys, a? — paklausė Trišia, ir tuo reikalas baigės.

Turėjau išsirašyti iš Čikagos lietuvišką Vytį ir su visais rėmais. Kai nuėjau į muitinę sumokėti už rėmus, valdininkai draugiškai paklausė, ar tas įrėmintas baltas arklys bėgs per Melbourno Taurę ir koki jo šansai. Po to net muito neėmė. Mano žmona buvo teisi.

O dėl Lietuviškosios Enciklopedijos tai mūsų lietuviškoje šeimoje užvirė tikras Žalgirio mūšis. Mano Trišia ėmė kepešyti: girdi, ką suaugę vaikai galvos apie savo tėvą, jeigu namuose nematys šios didžiausios lietuvių knygos! Iš mūšio lauko išėjau visiškai pralaimėjęs, tai yra, neišėjau, bet vežte buvau išvežtas pas knygų platintoją ir ten turėjau kaklą pakišti po virve ilgiems ilgiems išmokėjimo metams.

Toliau jau nebeklausiau Zalatoriaus. Jis įsileido, kaip lenktyninis arklys per aikštę keldamas debesėlius dulkių: girdi, mūsų namuose ir sode skambėjo tik lietuviškos sutartinės, vaikučiai užsikopę į vaismedžių viršūnes dūdavo lumzdeliais, salone sukosi tautiniai rateliai, žaidimai, Trišia išmoko kankliuoti, deklamuoti Maironio eilėraščius, televiziją visai turėjo išmesti į šiukšlyną, tegu ji tenai ir baigia savo nelemtas dienas, tegyvuoja lietuvybė!

Ė, pagalvojau sau vienas, ir gabus esi, Zalatoriau: padauginai vieną lietuvį iš vienos australės ir gavai grynų gryniausią lietuvišką šeimą!

Ir nuėjau šalin, dar kartą pamatęs, kad mes dabar ir iš akėtvirbalio mėgstam prasivirti sriubos. Tik valgytojų jau nebėra.
Na, ir atsisveikindamas Zalatorius tarė:
— Matai, būčiau vedęs lietuvaitę, ir mes seniai jau būtumėm australai! Ir dar kiek tūkstančių svarų būtum sutaupę!

2.
Susitarus, jog blogu lietuviu laikysime tokį asmenį, kurio pavardė nebuvo viešai nė viename iš mūsų bendruomeninės apylinkės dviejų rotatorium spaudžiamų laikraštėlyje paskelbta, iš jūsų redaktoriaus gavau uždavinį susirasti tokį blogą lietuvį ir su juo pasikalbėti.

Tuoj puoliau prie pačios organizacinės grietinėlės — pasaulinės bendruomenės apylinkės ir katalikų centro pareigūnų, prašiau juos leist pasikapstyti slaptuosiuose protokoluose ir adresynuose, bet man pasisakius, kokiu tikslu noriu pasinaudoti tais leistrais, dokumentų saugotojai tiktai šaipėsi:
— Iš kelmo spirtasis tautieti, mes iš viso neturime blogų lietuvių, iš kur mes dabar juos imsim! Kiekvienas mūsų narys, įnešęs bent vieną dolerį mūsų krepšelin, yra geras lietuvis,
— Bet gi pagalvokit, gerbiamieji pareigūnai, — sakau nenorėdamas tuščiomis grįžti namo, — gal kur ant nusimėčiusio popieriuko surasite tokią pavardę, kurios nė vienas mūsų vietraštis dar nėra atspausdinęs savo padėkų sąrašuose.

Orūs pareigūnai traukia man iš rankų popierius ir šaiposi toliau:
— Tai gal patsai, visur kaišiodamas nosį, žinai kur surasti blogą lietuvį? Duokš tik mums tokį, mes jį tuoj padarysim geru lietuviu!

Gavęs šnypštuką iš organizacinių organų, ėmiau su užsidegimu sekti mūsų apylinkės ro-tatorlapius. Broliukas! Reibsta akys nuo pavardžių, sirgulingas dėkoja lankytojams (Zupkui,
Pupkui, Rutkui, Stonkui, Ronkui, Monkui ir Monkuvienei, kurie atnešė gėlių ir vaisių); pagijęs ligonis dėkoja daktarui stebukladariui, kunigas dėkoja parapijonims už aukas, parapijoms dėkoja kunigui už mišias.

Ant didelio popieriaus lapo vis užsirašinėju pavardes, šansai surasti blogą lietuvį tolydžio mažėja. Ir negalima pasitikėti pilnai paskutiniu laikraštėlio numeriu, reikia palaukti sekančio, kuriame papildomai skelbiama praeitame numeryje per neapsižiūrėjimą praleistų pavardžių sąrašas su nuolankiais atsiprašinėjimais bei pakartotinėmis padėkomis.

Padėka už cemento maišiklio paskolinimą, už padovanotą staltiesę, pyragą su migdolais, rinkeles langų užuolaidoms, svogūnų pynę.

Vieną dieną paklausiau jūsų redaktorių, ar tas lietuvis, kuris padovanojo svogūnų pynę, dar tinka mano pasikalbėjimui.

— Ne, — sako pagalvojęs, — nebetinka, jam buvo viešai spaudoj pareikšta padėka. Pabandyk kur prikibt prie mišrios šeimos.

Susirandu gerame priemiestyje vieną tokią mišrainę. Vyras lietuvis, o žmona Australijos estaitė. Pro rakto skylę klausausi penkias minutes, kaip jie šnekasi savybėje. Būdamas pats žsmaičiu, išgirdau tokią gryną solontiškių tarmę, jog nebežinau kokiu stebuklu pabėgau nepastebėtas į gatvę! Namie patikrinęs savo didįjį sąrašą, šio žemaičio pavardę radau viešai paminėtą ne mažiau, kaip du tuzinus kartų, mat jis medžiotojas ir nušautus kiškius atiduoda moterų globos komitetui.

Nieko nepešiau ir pas kitą kombinaciją f jis australas, ji lietuvaitė). Ji su savo vyru priklauso lietuvių sporto klubui, rungtynių aprašymuose judviejų pavardės mirgėte mirga, nors ir ne lietuviškai skamba.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai