Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
BAŽNYČIA IR EKUMENIZMAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JUOZAS VAIŠNORA   
Įvedamosios pastabos
II Vatikano Susirinkimas susirūpino krikščionių vienybės atstatymu. Juk Kristus įsteigė vieną ir vienintelę Bažnyčią, melsdamas Tėvą, kad "visi būtų viena, kaip jis ir Tėvas yra viena". Tuo tarpu yra faktas, kad istorijos būvyje krikščionys suskilo į atskiras bendruomenes, kurių nariai sakosi esą Viešpaties mokiniais, bet skirtingai galvoja, eina skirtingais keliais, tarsi pats Kristus būtų padalytas. Aišku, kad toks susiskaldymas yra aiškiai priešingas Kristaus valiai, piktina pasaulį ir neša žalą svarbiausiam reikalui — skelbti Evangeliją visam sutvėrimui (plg. dekretą Unitatis Re-dintegratio, n. 1).

Ekumeniniu sąjūdžiu II Vatikano Susirinkimas pavadino veiklą ir iniciatyvą krikščionių vienybei puoselėti tokiais būdais:
1. Šalinti žodžius, nuomones ir veiksmus, neatitinkančius teisybę ir tiesą;

2. pradėti dialogą su skirtingomis krikščionių bendruomenėmis per bendrus kongresus, suvažiavimus, teologų pokalbius, kad būtų giliau išdėstyta savosios bendruomenės doktrina, kad vieni kitus geriau pažintų;

3. melstis už atsiskyrusius brolius;

4. atsinaujinti ir reformuoti tiek visos Bažnyčios, tiek atskirų jos narių dvasinį gyvenimą, kad ištikimybė savo pašaukimui būtų vienybės sąjūdžio pagrindas;
5. bendradarbiauti socialinėje srityje (Plg. Unit. Red., n. 4-12).

Bažnyčios vienybei atstatyti mažiausia kliūčių yra Rytų (ortodoksų) Bažnyčioje, kuri turi apaštalų paveldėjimą, sakramentus, eucharistinę liturgiją, Marijos kultą. Su ortodoksais yra galimas ne tik dialogas, bet tam tikromis aplinkybėmis, bažnytinei vyriausybei leidus, netgi sakralinis bendravimas
------------------
Straipsnyje visų pirma sielojamasi dėl klystkelių, j kuriuos patenka ekumenizmo entuziastai "individualistai". Lietuviuose šio pavojaus daug nėra. Greičiau šiuo atžvilgiu vyrauja abejingumas. Bet tai šį straipsnį ir daro aktualų pačiu ekumenizmo klausimą kėlimu. — Red.
-------------------------
(communicatio in sacris) — dalyvauti mišių aukoje, priimti sakramentus ir pan.
Kitaip yra su Vakaruose nuo Bažnyčios atsiskyrusiomis bendruomenėmis. Anglikonai su katalikais dar turi bendresnių ryšių, nes jie pasilaikė katalikų Bažnyčios tradicijas ir sąrangą, nors doktrinos atžvilgiu jie yra artimesni protestantams, negu katalikams.

Toliausiai nuo vienos ir vienintelės Bažnyčios yra įvairių konfesijų ir pavadinimų protestantai. Jų bendruomenės skiriasi nuo katalikų tiek savo kilme, tiek ypač doktrina. Tais doktrinos skirtumais jie nesutinka nei su katalikais, nei savo tarpe. Dėl to toks gausus protestantų šakų skaičius (iki 200).

II Vatikano Susirinkimas pabrėžė, kad tarp įvairių protestantų bažnyčių, bendruomenių ir katalikų Bažnyčios yra dideli prieštaravimai ne tik istorinio, sociologinio, psichologinio ir kultūrinio pobūdžio, bet labiausiai apreikštosios tiesos interpretavime (plg. Unit. Red., n. 19). Su jais katalikai bendra turi tik Kristaus Dievu ir Viešpačiu pripažinimą (kristologinis ryšys), krikštą (sakramentinis ryšys) ir Šv. Rašto studijas (biblinis ryšys). Tačiau daugelis protestantų net ir Evangeliją supranta skirtingai nuo katalikų, ypač moralės srityje. O ir dogminėje yra didelių prieštaravimų, pvz. dėl įsikūnijusio Kristaus žodžio, dėl jo išganomojo darbo, dėl Bažnyčios paslapties ir tarnystės, dėl Marijos išganymo darbe supratimo.

Taigi krikščionių vienybės bazė nėra lengvai pasiekiama. Juk tikrajai vienybei yra reikalingas ne tik vienas Viešpats Dievas, vienas krikštas, bet ir vienas tikėjimas (plg. Ef. 4, 5). Dėl to II Vatikano Susirinkimas "skatina tikinčiuosius saugotis visokio lengvapėdiškumo ar neišmintingo uolumo, kuris galėtų pakenkti tikrai vienybės pažangai. Taigi ekumeninė veikla turi būti tik pilnutinai ir sveikai katalikiška, t. y. ištikima Tiesai, gautai iš apaštalų ir Tėvų, atitinkanti Katalikų Bažnyčios išpažįstamą tikėjimą ir drauge siekianti Viešpaties trokštamos pilnatvės, kad jo kūnas augtų amžių bėgyje" (Unit. Red., n. 24).

Ekumeninio sąjūdžio eiga praktikoje
Po II Vatikano Susirinkimo, paraginusio katalikus labiau susirūpinti Bažnyčios vienybe ir nu-rodžiusio pagrindines ekumenizmo gaires, tuojau prasidėjo praktiškas bandymas tos vienybės siekti. Bažnyčios vadovybė (Krikščionių Vienybės Sekretoriatas), norėdamas apsaugoti entuziastus nuo perdidelio ir lengvapėdiško uolumo, išleido smulkias taisykles ekumenizmo praktikai (Directorium Oecumenicum). Deja, tų taisyklių daugelis lengvapėdžių entuziastų visiškai nepaiso ir bando ekumenizmą vykdyti pagal savo supratimą. Vatikano laikraštis "L'Osservatore Romano" šiemet (1974. 11.21) gana atvirai pasmerkė tokius lengvapėdžius entuziastus, nurodydamas jų klaidas ir žalą tikrajai Bažnyčios vienybei.

Ekumenizmas, — rašo minėtas laikraštis, — yra ieškojimas Bažnyčios vienybės dialogu, o ne prozelitizmu (narių verbavimu) ar polemika. Ekumenizmo tikslas — nugalėti gilius skirtumus, kurie laiko bažnyčias viena nuo kitos nutolusias. Skirtumai tarp bažnyčių yra trejopi: psichologiniai, doktrininiai ir struktūriniai. Psichologiniais skirtumais suprantama atsiribojimas, neapykanta, panieka viso to, kas yra kitose bažnyčiose, kaip lygiai nieko bendro neturėjimas su kitų konfesijų nariais. Taip dažnai buvo praeityje. Doktrininiai skirtumai — skirtingas supratimas ir aiškinimas Kristaus Evangelijos. Struktūriniai skirtumai yra ne kas kita, kaip skirtinga tikinčiųjų bendruomenės organizacija ir dieviškojo kulto praktika.
Dar neseniai visi šie skirtumai buvo labai gilūs ir ryškūs. Šiandien psichologiniai skirtumai yra gana sušvelnėję. Tačiau doktrinos ir struktūros skirtumai pasilieka kaip buvę.

Ką yra padariusi katalikų Bažnyčia, kad tuos skirtumus nugalėtų, juos sušvelnintų? Pirmasis didelis žingsnis buvo padarytas II Vatikano Susirinkimo, kuris, aprobuodamas ekumenizmą, paragino visus ieškoti vienybės dialogo keliu. Katalikų Bažnyčia deda visas pastangas, kad nugalėtų skirtumus ir atstatytų vienybę. Ji nuolat siunčia savo atstovus į visokius ekumeninius susirinkimus, ieško būdų pagyvinti ir suaktualinti ekumeninį sąjūdį. Po susirinkimo katalikų Bažnyčioje nuolat pastebima įvairių iniciatyvų visose srityse, siekiant to paties tikslo — suartėjimo su kitomis krikščionių bendruomenėmis.

Ekumeninis sąjūdis iš katalikų Bažnyčios pusės yra labai aiškus. Po II Vatikano Susirinkimo susidarė nauja tarpkonfesinių santykių atmosfera. Susirinkimas suredagavo ir priėmė dekretą apie ekumenizmą, kuris yra katalikų Bažnyčios naujos krypties magna charta. Buvo įsteigtas Krikščionių Vienybės Sekretoriatas, mišrus katalikų ir kitų konfesijų teologų komitetas. Šių dviejų institucijų bendromis pastangomis pasirodė keletas svarbių dokumentų: Directorium Oecumenicum, instrukcija apie mišrias santuokas, apie interkomuniją ir kt. Bažnyčios oficialių organų iniciatyva yra įvykę kai kurie seniau neįsivaizduojami popiežiaus susitikimai su kitų krikščionių bažnyčių vadais, pvz., su ortodoksų patriarchu Atenagoru, su anglikonų Bažnyčios galva Fisheriu ir Ramsay, su armėnų ortodoksų patriarchu, su koptų Bažnyčios galva ir daugeliu kitų bažnyčių atstovų. Tuo būdu daugelis psichologinių, seniau atrodžiusių nenugalimais, barjerų sugriuvo. Tuo tarpu kiti skirtumai pasiliko tik diskusijų ir studijų fazėj.

Teologas ekumenizme
Ekumenizmo problemoje savo įnašą daro ir teologai. Jų uždavinys — išlukštenti tiek doktrininius, tiek struktūrinius skirtumus, kurie yra pagrindinis nevienybės elementas. Šiais klausimais teologas yra tikras ekspertas. Tačiau jo nuomonės vertė priklauso nuo jo kompetencijos, autoriteto, kurį yra įsigijęs savo, kaip teologo, profesijoje. Dėl to ekumeniniame sąjūdyje teologai užima labai svarbią vietą. Be jų autoritetingo žodžio negali būti padarytas joks sprendimas vienybės link.

O tačiau visos šios ekumeninės problemos apimtyje ir teologai, ar bent tokiais patys pasiskelbę, yra sukėlę daug sąmyšio. Ne kartą pačių teologų doktrininiai ir struktūriniai klausimai yra nepaprastai nuvertinami. Dar blogiau: nėra katalikų teologų sutarimo pagrindiniais katalikų mokslo klausimais, pvz., kunigystės, Eucharistijos, popiežiaus neklaidingumo ir kt. Dėl popiežiaus neklaidingumo šiandien nuomonių skirtumai tarp katalikų teologų yra daug didesni, negu tarp katalikų tradicionalistų ir kitų konfesijų teologų, pvz., Cullmano ar Mascallio. Popiežiaus vietą Bažnyčioje kai kurie katalikai teologai daug labiau nuvertina, negu teologų protestantų didesnė dalis. Keisčiausia, kad, esant tokiam giliam teologiškam pluralizmui ir nuomonių skirtumams, minimi katalikų teologai manosi galį ir toliau savo nuomones skelbti, girdamiesi, kad jie turį teisės liktis katalikais ir joks autoritetas negalįs juos iš Bažnyčios išskirti.

Šios rūšies teologai, palikę šalia doktrininius nesutarimus net pagrindiniais tikėjimo klausimais, teigia, kad tikrai krikščionių vienybei kaip tik ir kenkia tokių kontroversinių doktrinos klausimų kėlimas. Lygiai ir struktūriniai Bažnyčios elementai galima manipuliuoti ir perstatinėti pagal norą ir reikalą. Dėl to yra nereikalingos ir Bažnyčios nurodytos ekumenizmo sąlygos, kaip lygiai ir bet koks dialogas. Reikią skelbti vieną dalyką: Kristaus Bažnyčia yra viena. Joje yra katalikai, ortodoksai, valdiečiai, baptistai, anglikonai, liuteronai — visi yra vienos ir tos pačios Kristaus Bažnyčios nariai. Tokie vardai, kaip "katalikas", "liuteronas", "ortodoksas" nerodo realų tikėjimo skirtumą, o yra tik vieno ir to paties dalyko pavadinimas skirtingais vardais, kaip, pvz., viename ir tame pačiame vienuoliniame luome telpa ir "jėzuitas", ir "domininkonas", ir "pranciškonas" ir tt. Taigi belieka tik sugiedoti "Te Deum laudamus" — vienybė pasiekta, ekumenizmo klausimo nebėra ir visas reikalas laimingai išspręstas.

Ekumeninis sąjūdis iš "apačios"
Daugeliui ekumenistų entuziastų, kurie sudaro netgi grupes ir sroves, atrodo, kad ekumeninis sąjūdis yra perdaug lėtas. Jie kritikuoja ir atmeta Bažnyčios nustatytas normas, tvirtindami, kad jos tik kliudančios ekumenizmo vyksmui. Ypačiai jiems nepatinka Bažnyčios nurodymai apie dalyvavimą kitų konfesijų liturgijoje, arba priėmimas į savąją liturgiją kitų konfesijų dvasiškių. Tokie, kuriuos pavadinsime ekumenizmo "individualistais", mielai dalyvauja kitų konfesijų pamaldose, priima ko-muniją iš tos konfesijos dvasiškio rankų, dalina komuniją be jokio skirtumo bet kokios konfesijos nariams, laiko mišias pasitaikinę kitų konfesijų dvasiškius ir pan. "Individualistams" atrodo, kad doktrininiai ir struktūriniai skirtumai yra mažareikšmiai. Jų nuomone, visiškai nesvarbu, ar Bažnyčios galva yra popiežius, ar vyskupų kolegija, ar kitas kvalifikuotas Dievo Tautos narys, nes išganymas ateina iš Kristaus, o ne iš Bažnyčios vadovybės. Tik bendruomenėje ir per bendruomenę krikščionis dalyvauja Kristaus gyvenime ir jo teikiamame išganyme.
Kai kurie "individualistinės" krypties atstovai teigia, kad Bažnyčios vienybė nesanti tolimas ir dar siektinas objektas, bet jau įvykusi realybė. Reikia tik pakeisti senasis mentalitetas ir kitokiomis akimis pažvelgti į doktrininį ir struktūrinį Bažnyčios aspektą. Tokie klausimai Bažnyčios vienybėje yra reliatyvūs ir antraeiliai. Vienybė su Kristumi reiškianti ne ką kita, kaip bendrą su kitais krikščionimis gyvenimą.

Laikydamiesi tokių principų, ekumenizmo "individualistai" mielai dalyvauja religiniame ir liturginiame kitų bažnyčių gyvenime, tarsi tai būtų savoji Bažnyčia. Priima komuniją lygiai iš katalikų kunigo, ortodoksų dvasiškio ar protestantų pastoriaus rankų su nusiteikimu, tarsi tai būtų tas pats. Yra tokių, kurie irgi ekumenizmo vardan tuokiasi pas protestantų pastorių, lyg tai būtų katalikų kunigas. Katalikai jaunavedžiai nejaučia pareigos siųsti savo vaikus į katalikišką mokyklą, dargi, kad vaikai būtų suformuoti ekumeniškai. leidžia juos į protestantų mokyklas.

Tokios "individualistų" grupės ar pavieniai asmenys darosi savo linijos apaštalais, traukdami į savo eiles naujus šalininkus. Aplamai atrodo, kad toks "bazės" ekumenizmas katalikų Bažnyčioje jau yra nesukontroliuojamas, nes tokie visiškai nepaiso Bažnyčios vadovybės pamokymų, įspėjimų, nurodymų. Jie eina savo keliu ir vadovaujasi savo nuomone.

Tikroji vienybė
Ar tokie modernistai teologai ir ekumenizmo "individualistai" tikrai yra suradę tą vienybę, kurios norėjo Kristus? Ar tokios vienybės jis prašė dangaus Tėvo, kada meldėsi: "Tegul visi bus viena, kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jis bus viena mumyse" (Jon. 17, 21)? Ar tai tokia vienybė, apie kurią kalbėjo apaštalas Paulius, peikdamas korintiečių pasidalijimą, nuomonių skirtumus: "Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu maldauju jus, kad visi vienaip sutartumėte ir nebūtų jūsų tarpe susiskaldymų, kad būtumėte vienos dvasios ir vienos minties" (I Kor. 1, 10)?

Vienybė, kuria šiandien pasitenkina progre-sistai ir ekumenizmo "individualistai" yra kaip tik priešinga Kristaus, apaštalų ir pirmųjų amžių Bažnyčios norėtai vienybei. Tokia vienybė yra indiferentizmas, "man vis tiek", asmeniškos nuomonės ir nuvertinimo viso to, kas reiškia tvarką, tiesą, discipliną, vienybė. Tai akla emocijų vienybė.

Tokiai vienybei niekas negali pritarti. Taip galvoja ne tik katalikai, bet tokios nuomonės yra ir daugelis kitų krikščionių bendruomenių narių. Galima suminėti pvz. Taize brolių bendruomenės narį Max Thurian. Jisai, kai Romos Tikėjimo mokslo kongregacija paskelbė Deklaraciją apie Švč. Trejybę ir Įsikūnijimą, rašė: "Matomoji įvairių krikščionių bendruomenių vienybė nebus pasiekta liberališkais kompromisais, kuriais suredu-kuojama tikėjimas į mažą bendrą turinį. Tikėjimo vienybė bus įvykdyta, kai jau turimos bendros tiesos bus pagilintos bent savo esminiuose ir pagrindiniuose bruožuose. Trinitarinis ir kristologi-nis mokslas mus visados jungė, nepaisant istorinių pasidalijimų. Būtų tikra nelaimė tą bendrą turtą dabar sukompromituoti. Tikėjimo kankiniai paaukojo savo gyvybę ne už asmeniškus, tegu ir Evangelija pagrįstus, įsitikinimus. Jie mirė. liudydami tiesą ir Dievo valią, kaip ji buvo apreikšta aiškiu, šviesiu, atviru Dievo žodžiu. Čia reikalingas Bažnyčios mokymas, kuris orientuotų tikėjimą į apreikštąją tiesą ir šviesą. Mūsų žmogiškoji dvasia negali viena pati pasiekti tokio aiškumo. Reikia Šv. Dvasios pagalbos, kuri veiktų visoje pasaulio krikščionių bendruomenėje. Bažnyčios mokymas reiškiasi žodžio tarnyba, kad būtų išryškinta tiesa, kuria paremtas visas mūsų krikščioniškasis gyvenimas. Iš tikrųjų, jei krikščioniškoji tiesa yra visuotinė ir nuolatinė, jos išraiškos laiko ir erdvės rėmuose gali vystytis ir taikytis, tačiau esminis tiesos turinys turi tęstis per visas tas kintančias išraiškas. Kai yra reikalas, Bažnyčia turi įsikišti, kad išlaikytų nepaliestą tikėjimo palikimą ir pataisytų klaidingas išraiškas".

Pilnoji visų krikščionių vienybė vienoje ir vienintelėje Kristaus Bažnyčioje yra labai rimtas dalykas ir negali būti pasiektas, nuvertinus pasidalijimus arba juos laikant tik neesminiais, antraeiliais. Bažnyčios vienybė gali būti atstatyta tik pasiaukojimo, atsižadėjimo, reformų, o ypač ištikimybės Tiesai kaina.

Ekumenizmo klystkeliai
Dar keletas žodžių apie ekumenizmo klystkelių pasekmes. Tiek modernistų teologų nuomonės, raštai, tiek "individualistų" praktiškas ekumenizmo vykdymas, gal jiems patiems nejaučiant ir nepastebint, daro nepaprastai didelę žalą Bažnyčiai ir pačiam ekumenizmui. Jie savo ekumeniniais bandymais ir būdais suniveliuoja Kristaus įsteigtąją vieną ir visuotinę Bažnyčią, įrikiuodami ją į kitų konfesijų eilę. Tokio blankaus ir savotiško ekumenizmo priedangoje vyksta indiferentizmas: visos konfesijos yra lygios vertės, visose yra išganymo priemonės. Dėl to suprantama, kad. šios rūšies ekumenizmui besireiškiant, tuose kraštuose, kur katalikai gyvena mišriai su protestantais ir kur anksčiau buvo žymus protestantų jungimasis į katalikų Bažnyčią, dabar tasai procesas visai sustojo. Protestantai nemato jokio reikalo tapti katalikais, kai patys katalikai save nuvertino ir katalikybę pavertė tik viena iš krikščioniškųjų konfesijų. Dar daugiau: atsirado nemažas skaičius katalikų, kurie, klaidingai suprasto ir vykdomo ekumenizmo paveikti, ėmė pereiti į kitas krikščioniškas konfesijas, nes jose moraliniai nuostatai yra lengvesni (pvz., nėra išpažinties, nebūtini kiti sakramentai). Tuo būdu klaidingai suprastas ekumenizmas, užuot visus jungęs į vieną Bažnyčią, tik suskaldo pačią katalikybę. Pasiekiamas priešingas efektas, negu norima pasiekti.
Nemažesnį sąmyšį jau doktrinos srityje sudaro nepaisymas II Vatikano Susirinkimo dekreto apie ekumenizmą ir 1967 m. Krikščionių Vienybės
Sekretoriato direktyvų (Directorium Oecumenicum) apie sakralinį bendravimą (communicatio in sacris), kai katalikų kunigai dalyvauja kitų krikščioniškų bendruomenių eucharistinėse apeigose, arba kviečia kitų konfesijų dvasiškius dalyvauti šv. mišių ar sakramentų teikimo liturgijoje ir paveda jiems atlikti tose apeigose tam tikras funkcijas.

Tokiems nesusipratimams išvengti prisimintina, ką sako II Vatikano Susirinkimo dekretas apie ekumenizmą:
"Tačiau nemanytina, kad reikią be jokios atodairos praktikuoti sakralinį bendravimą (communicatio in sacris) kaip priemonę krikščionių vienybei atkurti. Šitas bendravimas priklauso ypač nuo dviejų dalykų: nuo Bažnyčios vienybės išreiškimo ir nuo bendro naudojimosi malonės priemonėmis. Vienybės išreiškimas dažniausiai draudžia (mano pabraukta, J.V.) bendravimą, o reikalas gauti malonę kartais jį pataria. Konkretų veikimo būdą, atsižvelgiant į visas laiko, vietos ir asmenų aplinkybes, protinga nuožiūra tegul nutaria vietos vyskupas, nebent kitaip sutvarkyta vyskupų konferencijos pagal savo arba x\paštalų Sosto nuostatus" (Unitat. Red., n. 8).

Šiuo klausimu yra labai aiškios normos duotos "Directorium Oecumenicum":
Sakramentų teikimas (Sacramentorum celebra-tio) yra juose dalyvaujančios Bendruomenės aktas, atliekamas pačioje Bendruomenėje, ir išreiškia jos tikėjimo, apeigų ir gyvenimo bendrumą. Todėl kur tokios tikėjimo vienybės, kiek tai liečia sakramentus, nėra, dalyvavimas atsiskyrusiųjų brolių su katalikais, ypač Eucharistijos, Atgailos, Ligonių Patepimo sakramentuose, yra draudžiamas (mano pabr., J. V.). O "katalikas panašiais atvejais negali tų Sakramentų teisėtai priimti kitur, kaip tik iš Kunigystės Sakramentą turinčio asmens" (Direct. Oecumen., n. 55).

Tas pats "Directorium Oecumenicum", n. 56, labai aiškiai sako:
"Atsiskyrusiam nuo mūsų broliui (suprask: kitos krikščioniškos konfesijos nariui, J. V.) Mišių metii negalima pavesti skaityti Šv. Raštą ar sakyti pamokslą (mano pabraukta, J. V.). Tas pats pasakytina ir apie kataliko dalyvavimą Šv. Vakarienės ar pagrindinės Žodžio liturgijos apeigose, kokias turi nuo mūsų atsiskyrusieji broliai. Kitose net ir liturginėse pamaldose, vietos vyskupo leidimu ir kitos konfesijos vadovybės sutikimu, galima atlikti kai kurias pamaldų dalis" (Direct. Oecumen., n. 56).

"Directorium Oecumenicum" labai aiškiai nurodo nekatalikų dalyvavimą kitų sakramentų apeigose: nekatalikas negali būti krikšto ir su-

Ričardas Vaitekūnas   Nukryžiuotasis (1965, aliejus)

tvirtinimo sakramentuose tikru kūmu; moterystės sakramente gali būti tik "oficialiu" liudininku. Tas pats tinka ir kataliko dalyvavimui nekatalikų panašiose apeigose.

Tiesa, katalikams leidžiama dalyvauti atsitiktinai nekatalikų liturginėse apeigose, tačiau tik kaip dalyviams, o ne aktyviems veikėjams, jei to reikalauja užimamos viešos pareigos, giminystės, draugiškumo ryšiai arba noras vieni kitus arčiau pažinti. Tokie neaktyvūs pamaldų dalyviai gali drauge su nekatalikais giedoti, atsakinėti, atlikti tam tikrus pamaldumo veiksmus, kiek jie neprieštarauja katalikų tikėjimui ir jo tiesoms. Tas pats tinka ir nekatalikų dalyvavimui katalikų pamaldose. Bet toks bendravimas išskiria vienų pas kitus komunijos priėmimą. Eucharistijos paslaptį-reiškia ir Bažnyčios paslaptį. "Kur nėra tikėjimo vienybės, ten negali būti teisėtas ar leistinas ir Eucharistijos bendrumas" (Direct. Oecumen., n. 57 - 59).

Po "Directorium Oecumenicum" pasirodymo iškilo kai kurių abejonių dėl leidimo nekatalikams priimti katalikų Bažnyčioje Eucharistiją. Krikš-

Ričardas Vaitekūnas    Šermenys (1968, aliejus)

čionių Vienybės Sekretoriatas 1972.VI. 1 instrukcija ir 1973.X. 17 paaiškinimu plačiai išdėstė, kada toks leidimas yra galimas: tik atskirais, retais ir nepaprastais atvejais (mirties pavojuje, kalėjime, persekiojime). Bet ir tokiais atvejais yra reikalinga ir būtina, kad nekatalikas neturėtų galimybės kreiptis į savosios konfesijos dvasiškį, kad jis laisva valia prašytų katalikų kunigo duoti jam šv. Komuniją ir kad jis pareikštų, jog tiki taip, kaip katalikų Bažnyčioje tikima į realų Kristaus kūno ir kraujo buvimą konsekruotuose pavidaluose, kad būtų tam tinkamai pasirengęs ir kad jo gyvenimas būtų moraliniu požiūriu be priekaištų. Kitais atvejais sprendžiamą žodį turi vietos vyskupas ar vyskupų konferencija.
Platesnis šio klausimo aiškinimas buvo reikalingas dėl to, kad tiek II Vatikano Susirinkimo dekreto apie ekumenizmą ir "Directorium Oecu-menicum" normos imta klaidingai aiškinti, bet ypač dėl to, kad katalikų tarpe atsirado manančių, jog tos normos tinka ir katalikams, norintiems priimti Eucharistiją pas nekatalikus. Juk, rodos, tūrėtų būti aišku, kad kur nėra apaštalų paveldėjimo, kunigystės sakramento, nėra ir negali būti Eucharistijos. .

Šio straipsnio tikslas — atkreipti lietuvių katalikų dėmesį į Bažnyčios pastangas išlaikyti ekumeninį sąjūdį tinkamose vėžėse ir norą apsaugoti nuo pavojingų klystkelių, juoba, kad ir lietuvių katalikų tarpe, tiesa, dar retai, pasitaiko ekumenizmo vykdytojų ''individualistų", kurie nepaiso Bažnyčios duotųjų direktyvų, o vadovaujasi savo išmanymu arba principu: kiti ir kitur panašiai daro, tad galima ir mums panašiai elgtis. Nėra jokio pagrindo kelti Bažnyčios gyvenime sąmyšį, tikinčiųjų piktinimą ir tikėjimo silpninimą bei indiferentizmą, koks gaunamas iš tokių neatsargių ir lengvapėdiškų ekumenizmo supratimų.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai