Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KUN. PETRAS RAUDA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. G.   
Nebuvo jo nekrologo Lietuvos spaudoje ir negalėjo būti, kaip visų, kurie sovietinės "demokratijos" sistemoje paliekami už sąžinės laisvės ribų. Bet išskirtinai jo mirtį pažymėjo "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika" (žr. Draugas, 1974.VIII.13). Ir tai savaime kreipia mūsų dėmesį į šįi kunigą. Visus nepriklausomybės metus jis kapelionavo, pasižymėdamas kaip vienas iškiliųjų krikščioniškojo jaunimo auklėtojų. Okupaciniais metais jis net du kartus kentėjo Sibiro tremtį.

Petras Rauda (ilgesnį laiką buvo vartojama dviguba pavardė: Rauda-Špeil) gimė 1894 kovo 23 Radvile. Jo tėvas buvo knygnešys. Petras Rauda mokėsi Šiaulių gimnazijoj. Į kunigus buvo įšventintas 1917 liepos 25. Pora metų vikariavo, o vėliau pradėjo kapeliono pareigas. Nuo 1919 m. rudens šias pareigas ėjo Joniškio vidurinėj mokykloj, 1920 - 22 Žagarės "Saulės" progimnazijoj, 1922 - 26 Šeduvos "Saulės" progimnazijoj. 1926 buvo perkeltas į Kauną Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos suaugusiųjų gimnazijos kapelionu. Tuo būdu jam buvo sudaryta proga Lietuvos universiteto Teologijos - filosofijos fakultete pagilinti teologijos studijas ir 1928 m. įsigyti reologijos licenciato laipsnį.

Baigęs šias studijas, kun. P. Rauda nuo 1928 rudens buvo paskirtas Utenos "Saulės" gimnazijos kapelionu. Po pusės metų (dr. A. Puodžiukyną pakvietus į universitetą) jis buvo tas ir šios gimnazijos direktoriumi. Deja, šias pareigas ėjo tik vienerius metus. Tautininkų režimui vedant kovą prieš katalikus, pašalinių veiksnių (pirmiausia apskrities viršininko) iniciatyva 1929 m. prieš Kalėdas buvo suorganizuotas dalies moksleivių streikas, reikalaujantis gimnaziją suvalstybinti. Nors pavyko tik dalį moksleivių streikui sugundyti, gimnazija buvo suvalstybinta. (Jos direktoriumi buvo paskirtas Bronius Liesis, geras pedagogas ir doras žmogus, po poros metų iškeltas iš Utenos, nes per daug nesitaikstė apskrities viršininkui; 1941 jis buvo sovietų išvežtas į Sibirą, kur ir mirė.

Tais dviem metais (1928 - 30) rašančiajam teko būti kun. P. Raudos mokiniu. Nors iš prigimties ne buvau iš tų, kurie lengvai linkę autoritetus pripažinti, savo buvusį kapelioną ir direktorių visada prisimenu su tikra pagarba. Kun. P. Rauda iš tiesų turėjo didelį autoritetą visuose savo auklėtiniuose (ir streikui sukurstytoji moksleivių dalis nekėlė direktoriui priekaištų). Galima sakyti, kad jis darė aristokrato įspūdį, teigiama prasme vartojant šį žodį. Džentelmeno manierų, ramaus būdo ir lėtų judesių, atokiai santūrus iš pažiūros, bet susitikus malonus žmogus, nes be jokio pūtimosi — natūraliai nuoširdus. Kuniguose gerumas dažnai darosi kažkoks moteriškas švelnumas. Tai daro juos simpatiškus. Bet kun. P. Rauda ypač tuo imponavo, kad jo kunigiškumas liko vyriškas, nenuspalvintas gležno sentimentališkumo, bet atspindintis rimtį ir ryžtą.

Suvalstybinus Utenos "Saulės' gimnaziją, kun. P. Rauda (tuojau pat ar dar baigęs mokslo metus kape-lionauti) buvo perkeltas Biržų gimnazijos kapelionu. Tuo metu skautai buvo suvalstybinti, o ateitininkai moksleiviai uždrausti. Netekusius laisvės viešai veikti ateitininkus savo globon paėmė vyskupai, o gimnazijose iuos globojo kapelionai. Biržų ateitininkus uoliai globojo kun. P. Rauda.
Biržuose išbuvęs bene tris metus, kun. P. Rauda buvo paskirtas Zarasų gimnazijos kapelionu. Šios gimnazijos buvusio vicedirektoriaus J. Valiu-konio liudijimu, ir Zarasuose kun. P. Rauda buvo nuoširdžiai gerbiamas ir mokinių, ir mokytojų, nes savo dideliu taktu sugebėjo palaikyti santykius ir su priešingų pažiūrų žmonėmis.

Neseniai "Tėviškės Žiburiuose" (1974.XI.21) skaitytojų pasisakymuose paskelbė savo prisiminimą apie kan. P. Raudą V. Čerškus, kuris jį turėjo ne tik savo kapelionu, bet ir klasės auklėtoju.
Verta šį liudijimą ir šioje vietoje pacituoti:
Nė vienas iš mūsų buvusių auklėtojų nepaliko tokio gero įspūdžio, neparodė tokio tėviško rūpesčio, nepraleido su mumis tiek savo laisvo laiko, nepaliko tokių gilių pėdsakų mūsų jaunose širdyse, kaip a. a. kan. P. Rauda. Nevieną vakarą esame praleidę velionies kukliame bute, klausydami jo mėgstamų klasikinės muzikos plokštelių, dažnai įsiveldami į diskusijas įvairiausiomis temomis. Dar tada nenuvokdavom, kaip mūsų auklėtojas, tas temas parinkęs, sumaniai ir nepastebimai mus į tas vėžes įstatydavo. Atrodė, kad jos buvo mūsų pačių iškeltos. Dora ir taurumas buvo pagrindiniai tų diskusijų objektai. Nerūšiavo jis mūsų į ateitininkus, skautus ar "neviernus Tamošius" (kaip jis juokais kelis iš mūsų vadindavo). Visus vienodai mylėjo ir visiems vienodai savo laiką aukojo. Savo asmenine dora, taurumu, pasišventimu ir meile jis mums buvo puikiausias pavyzdys idealaus kunigo, auklėtojo, lietuvio ir žmogaus. Dėlto buvo visų labai mylimas ir gerbiamas.

1940 m. užėjus sovietams, kun. P. Rauda grįžo į Uteną klebono pareigoms. Ten, kaip "Kronika" informuoja, vokiečių okupacijos metu išgelbėjo gyvybę keletui žydų. Tais metais ir jam pačiam galėjo grėsti pavojus dėl "negrynos" rasės: jo motina buvo konvertite žydė ar bent turėjo žydiško "kraujo".
Antrą kartą grįžus sovietams, vysk. K. Paltarokas kun. P. Raudą pakėlė garbės kanauninku ir paskyrė Kauno kunigų seminarijos vicerektoriumi. Tas pareigas ėjo neilgai: 1946 m. buvo suimtas ir nuteistas aštuoneriems metams kalėti "už tai, kad, žinodamas apie P. Klimo, Lastienės ir kt. asmenų ruoštą memorandumą į užsienį dėl Lietuvos okupacijos, nepranešęs apie tai saugumui".

Kažkaip būtų buvę sunku "aristokratiškąjį" kun. P. Raudą įsivaizduoti kaliniu. Tačiau savo dvasine rimtimi pasirodė nepalaužiamo tvirtumo vyras. Ne tik pats nepalūžo, bet ir kitus veikė. "Kronika" pateikia vieną pavyzdį: "Kauno saugume kan. P. Raudai teko kalėti su liaudininkų partijos lyderiu advokatu Toliušiu ir partizanų dalinio vadu 'Vanagu'. Kanauninko inteligencija ir romumas, o 'Vanago' didvyriška kančia ir mirties bausmė atvedė Zigmą Toliušį prie Dievo ir Bažnyčios".

Turinsko, Okunevo ir Molotovsko stovyklose iškentėjęs savo bausmę, kan. P. Rauda grįžo Lietuvon (neaišku, kuriais metais: "Kronika" mini 8 metų bausmę, Lietuvių Enciklopedija rašė, kad buvo ištremtas 1946 m. ir grąžintas Lietuvon 1956 m.). Tačiau neilgai tėvynėj džiaugėsi: 1957 m. buvo vėl suimtas ir ištremtas į Sibirą kalėti. Pagal sovietinius šaltinius, už tai, kad, vos grįžęs iš Sibiro, "skatino jaunimą rašyti antitarybinius eilėraščius" ir piršo skaityti "savo memuarus, kupinus šmeižtų tarybinės santvarkos atžvilgiu" (A. Dagelis, Dviveidžiai, 1960, p. 160). "Kronika" patvirtina, kad iš tikro jis antrą kartą buvo suimtas "už dienoraštį, kuriame aprašė pirmojo kalinimo tardymus ir lagerio gyvenimą". Buvo nuteistas 10 metų kalėjimo, bet buvo paleistas po 5 metų dėl nesveikatos. Kalėjo Mordavijos stovyklose, kur, tarp kitko, artimai bendravo su ukrainiečių metropolitu, dabar kardinolu J. Slipyj. Grįžęs Lietuvon, kaip altarista gyveno Svėdasuose. Nors būdamas visai palaužtos sveikatos ir pagaliau visiškai apakęs, vis vien ėjo kunigiškas pareigas. Net ir sirgdamas jau fataliniu skrandžio vėžiu, laikė mišias. Paskutinį kartą jas atlaikė š. m. kovo 4, o už trijų dienų, kovo 7, mirė, betrūkstant poros savaičių ligi 80 metų amžiaus sukakties.

Kun. P. Raudos globojamų Biržų ateitininkų šventė 1933.VI.18. Stalo kairėje pusėje pirmasis sėdi kun. P. Rauda, priešais jį — prof. Pr. Dovydaitis.

"Paskutinėje ligoje jis kalbėjo, kad savo skausmus skiriąs už Panevėžio vyskupiją, o į vieno kunigo klausimą, ką norįs pasakyti kunigams, atsakė: 'Kad visi kunigai būtų tokie pareigingi, kaip kan. Br. Antanaitis' ". Iš ankstesnių "Kronikos" numerių, čia išleistų atskira knyga, sužinome, kad kan. Br. Antanaitis yra ne iš režimo reklamuojamųjų, bet represuojamųjų kunigų tarpo. Anksčiau Panevėžio vyskupijos kancleris, kan. Br. Antanaitis 1960 m. buvo ištremtas į Vilkaviškio vyskupiją; Rugienio verčiamas vysk. J. Labukas 1970 m. jam, tada klebonavusiam Alksninės bažnytkaimyje, atėmė jurisdikciją Vilkaviškio vyskupijoje ir Kauno arkivyskupijoje (Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika, 1974, p. 167).
Apibendrindama kan. P. Raudos asmenį, "Kronika" rašo: "Tėvynėje ir lageryje jį supo jaunimas ir inteligentai. Per visą gyvenimą džiaugėsi uoliai pareigas atliekančiais kunigais ir meldėsi už išduodančius Bažnyčios reikalus. Kan. P. Rauda ruošė mirčiai prof. Jurgutį, o rašytojas Vienuolis - Žukauskas net du kartu pas jį atliko išpažintį (Vladas Jurgutis mirė 1966.1.9, o A. Vienuolis - Žukauskas 1957.VIII.17 — J. G.). Tauta neteko tauraus lietuvio, o Bažnyčia — ištikimo kovotojo ir aukos vyro".

Kas kan. P. Raudą darė brangų lietuviams, tas sovietiniam režimui jį. net ir mirusį, darė priešą. Kaip vyko jo laidotuvės, aprašo "Kronika":

Svėdasiškiai gausiai rinkosi į bažnyčią pasimelsti už mylimo kanauninko vėlę. Pamokslininkai gražiai nušvietė velionio gy-

venimą, darbus ir kančią. Buvo manoma laidoti sekmadienį, bet Utenos rajono Vykdomasis komitetas neleido, nes bijojo milžiniškos religinės demonstracijos, kuri "neigiamai" galėjo paveikti moksleivius. Utenos valdžia neleido laidotuvių dalyviams paruošti pietus valgykloje. Anykščiai ir Utena nedavė keleivinių mašinų žmonėms nuvežti iš Svėdasų į Uteną, Anykščių, Kupiškio ir Utenos rajonų kolūkiams buvo uždrausta duoti dėl laidotuvių sunkvežimius. Anykščiai mašiną išnuomavo vien karstui vežti. Koks nuostabus ateistų rūpestingumas — net mirusiojo kunigo neužmiršta. Vainikams vežti mašina buvo iškviesta iš Kunigų seminarijos. Iš Svėdasų į Uteną kan. P. Raudos karstą lydėjo 40 privačių automobilių. Gatvės visur buvo užtvindytos žmonėmis. Valdžios pareigūnai, įdėmiai sekę laidotuvių procesiją, galėjo įsitikinti, kaip Lietuvos liaudis moka pagerbti savo dvasios vadus.

Be gausių pasauliečių, laidotuvėse dalyvavo trys vyskupai (tarp jų ir iš savo vyskupijos ištremtasis vysk. J. Steponavičius) ir apie 180 kunigų.

Nors kan. P. Rauda Svėdasuose išgyveno apie 12 metų ir ten mirė, bet buvo laidojamas Utenoje dėl to, kad buvo pareiškęs norą būti palaidotas šalia savo motinos.

"Užgeso didelis žiburys, per ilgus metus uždegęs šimtus mažų žiburėlių" — gražiai rašoma apie kan. Petrą Raudą "Kronikoje". Kaip gilaus tikėjimo žmogus, jis iš tiesų skleidė krikščioniškąją šviesą. Sunkios ligos skausmuose kan. P. Rauda išreiškė savo paties išgyventą tiesą: "Žmogus gimsta kančioms, kad kaip kibirkštis degdama kiltų aukštyn . . ." ' Jei vienus priespauda lenkia prie žemės ir daro iš žmonių šliužus (kaip "Kronikos" aprašomus tikinčiųjų mokinių terorizuotojus mokytojus), taip kitus ji įžiebia dideliais aukos ir kovos žiburiais. Daug kitų didelių žiburių Lietuvoje užgeso, čia jų visai nepaminėjus. Pirma su tėvyne nebuvo beveik jokio ryšio, o ir vėliau dažnai mus pasiekdavo tik sausa mirties fakto žinia. Plačiau šį kartą paminime kan. P. Raudos mirtį, ne tik galėdami pasinaudoti "Kronikos" pateiktomis žiniomis, bet ir jo asmenyje norėdami pagerbti daugelį kitų tokių pat taurių lietuvių, kurie ir sovietinės priespaudos sąlygomis liko nepalaužiami.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai