Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŽMONA IR MOTINA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS MACEINA   


 


 
1. MOTINOS DIENOS PRASMĖ

Jau keliolika metų visame pasaulyje švenčiama Motinos Diena turi žymiai gilesnę prasmę, negu mes teikiame jai savo iškilmėmis ir minėjimais, savo prakalbomis ir vaidyba. Paviršium žiūrint, Motinos Diena dažnai yra pergyvenama kaip padėkos šventė. Mes dėkojame savo motinoms už jų vargus ir rūpesčius, už jų meilę ir atsidėjimą. Šiam reikalui perkame gėles ir dovanas, sakome eilėraščius, siunčiame sveikinimus bei linkėjimus. Ir visai teisingai. Argi mūsų motina nėra pelniusi padėkos ir pagarbos? Ar yra pasaulyje kuri kita būtybė, kuri būtų tiek savęs pačios mums atidavusi, kiek mūsų motina? Juk mes gyvename jos gyvybe. Visas mūsų dvasios statinys rymo ant tų, kartais net neužčiumpamų, atodūsių, pastabų bei paskatų, kurių savo vaikystėje mes esame gavę iš savo motinos. Prasminga tad yra bent vieną metų dieną skirti jos pagarbai ir padėkai. Tai psichologinė Motinos Dienos prasmė.


Tačiau ja viena ši šventė neišsisemia. Daugelis šios dienos bruožų kelia aikštėn ne tik individualini, bet ir visuomeninį jos pobūdį. Motina čia yra pagerbiama ne tik kaip mano ar tavo globėja, ne tik kaip mano ar tavo auklėtoja bei prižiūrėtoja, bet ir apskritai kaip naujos gyvybės šaltinis, kaip nuolatinė žmonijos atnaujintoja bei palaikytoja. Pastaraisiais dešimtmečiais neviena tauta pamiršo pirmykštį Kūrėjo paskyrimą daugintis, augti ir apvaldyti žemę. Nevienas luomas savo šeimos gyvenimą pavertė bepareiginių teisių židiniu. Neviena moteris leido nužudyti savo meilės vaisių. Todėl Motinos Diena kaip tik ir nori kelti aikštėn gyvybės atsiradimo prasmingumą ir paskatinti žmones prisiimti ant savęs prieauglio naštą. Šalia padėkos ir pagarbos esančioms motinoms šita šventė nori būti padrąsinimas būsimosioms. Ji nori būti paskatos šventė, švenčiama pavasarį, kada nauja gyvybė nepaprastu ryžtingumu bunda po ilgo žiemos snaudulio. Tai sociologinė Motinos Dienos prasmė.

Tačiau ir tai dar neviskas. Motina nėra tik atskiro asmens globėja, tik naujos gyvybės gimdytoja, bet ir moteris. Moteriškumas yra motiniškumo pagrindas, ne atvirkščiai. Pagerbdami motiną kaip mūsų globėją, nemiegojusią daug naktų ir išliejusią daug ašarų, mes tuo pačiu pagerbiame joje moteriškąjį pradą, kuris vienas tegali teikti mums globos bei priežiūros. Pagerbdami motiną kaip naujos gyvybės šaltinį, iš kurio teka žmoniją atnaujinanti bei palaikanti srovė, mes taip pat pagerbiame moteriškąjį pradą, nes jame viename gimdymas pasiekia aukščiausio ir nuostabiausio laipsnio. Psichologinė ir sociologinė Motinos Dienos prasmė nurodo į dar gilesnę prasmę, susitelkusią aplinkui moterį, tą antrąjį žmogiškumo polių, kurio vaidmuo gyvenime yra nė kiek nemažesnis, negu vyro. Motinos Diena todėl virsta ne tik padėkos, ne tik paskatos, bet ir moters prasmės švente. Ji stato prieš mūsų akis kitą žmogiškojo gyvenimo pusę, kitą jo atžvilgį, kurį vykdo jau nebe vyro, bet moters rankos ir jos širdis. Tai antropologinė Motinos Dienos prasmė. Jeigu padėkos atžvilgis mus veda į globojantį ir ugdantį motinos vaidmenį, jeigu paskatos atžvilgis mums kelia gyvybės prasidėjimo paslaptį, tai moters prasmės atžvilgis mums mėgina atskleisti moters žmogiškumo gelmes. Jų šviesoje moteris mums pasirodo ne tik rūpestinga globėja, ne tik nesuskaitomų žmonijos kartų palaikytoja, bet paties žmogiškumo nešėja bei skleidėja tiek atskiro asmens, tiek ir bendruomenės gyvenime.

Ties šitomis tad gelmėmis ir norėtume valandėlę stabtelti. Norėtume susimąstyti ties moters paslaptimi. Motinos Diena yra naujas dalykas. Ji atsirado neperseniai. Tačiau greitai išplito ir stipriai prigijo. Šiandien ji yra švenčiama beveik visame kultūringame pasaulyje. Tai rodo, kad istorijos išsivystymas pajuto reikalą iš naujo kelti ir pabrėžti moters vaidmenį gyvenime, nes žmonija buvo bepradedanti pamiršti moteriškąjį principą, ir tuo pačiu prasilenkti su tikruoju bei pilnutiniu žmoniškumu. Tai taip pat rodo, kad pasaulis negali pasitenkinti viena tiktai vyriškąja kultūra ir vieno tiktai vyro sukurtu gyvenimu, kad jis nori atgaivinti moters svarbą bei jos reikšmę ir tuo būdu išsigelbėti iš savo vienašališkumo. Motinos Diena yra šių pastangų simbolis. Ją švęsdami, mes sykiu švenčiame ir Moters prisikėlimą atnaujinto gyvenimo kūrybai.

Tačiau kokiu keliu eidama, moteris gali šią kūrybą vykdyti? Kokiomis priemonėmis ji gali statyti žmogiškumą, padarydama jį pilnutinį? — Štai klausimai, kurie prašosi atsakomi Motinos Dieną.

2. MOTERIS-ŽMONA

Dažnai yra sakoma, kad motiniškumas esąs moters gyvenimo viršūnė ir kad moteris išsiskleidžianti pilnai, tik tapusi motina. Sutikime, kad tai tiesa, jeigu motiniškumą laikysime a t b a i g a kitos moteriškosios pareigos, kuri iš tikro stovi moters gyvenimo centre, kuri tačiau nekartą yra per maža vertinama, nepastebint, kad kaip tikis jos kyla moters buvimo galia. Mes daug kalbame apie moterį-motiną, bet dažnai pamirštame moterį-žmoną. Tuo tarpu moteris-žmona ir savo prigimtimi ir savo gyvenimu yra pirmesnė už moterį-motiną. Prigimtis visų pirma skiria moterį būti žmona, o tik paskui motina. Tiesa, naujaisiais laikais yra buvę polinkių iškovoti moteriai teisę būti motina, ir nesant žmona. Tačiau ši kova buvo nesėkminga, nes pasaulis savaime jautė, kad moters kelias į motiniškumą normaliai ir natūraliai eina per žmonos pareigas. Tai yra tiesa, kurios niekados nereikia pamiršti. Ir ši tiesa atskleidžia giliausią moters gyvenimo bei veikimo prasmę.

Visais laikais moters gyvenimas yra svyravęs tarp dviejų polių: tarp heteros ir tarp motinos. Moteris visados buvo geidžiama smaguriavimui, neįpareigojant šiuo geismu nei jos nei tuo labiau vyro asmens. Tai moteris-hetera. Ją sutinkame jau pačioje pirmykštėje žmonijos kultūroje, ypač vadinamajame totemistiniame tipe. Ją randame graikų gyvenime, kuris davė jai vardą. Ji eina per visą pasaulio istoriją, pradedant mokytomis ir specialiai šiam reikalui paruoštomis japonų geišomis ir baigiant paprasčiausiomis mūsų didmiesčių gatvės mergaitėmis. Šitas moters tipas yra sukurtas vyro, kuriam šios rūšies pergyvenimai yra daugiau ar mažiau paviršutiniški ir kuris pačia savo prigimtimi yra p o l i g a m a s. Moteris į heterizmą nelinksta, nes jos prigimtis iš esmės yra monogaminė, savo pergyvenimais gilesnė ir visuotinesnė. Todėl moteris-hetera toliausiai stovi nuo tikrojo moteriškumo, nors savo gelmėse visados jo siekia ir jo ilgisi. Axel Munthe savo „Knygoje apie San Michelę“ pastebi, kad šios rūšies moterys vis dėlto ,,pasilieka moterys su visomis moterim būdingomis ydomis ir dorybėmis“ ir kad ,,jos gali net mylėti giliausia šio žodžio prasme“ (vok. leid. Berlin 1931 m. 207 p.). Bet į poligamiją, ir į paviršutiniškumą šioje srityje linkęs vyras iškreipia giliausius moters polinkius, juos sudaiktina ir tuo būdu sukuria heteros tipą. Nors ir eidamas prieš moteriškąją, prigimtį, tačiau vyro palaikomas ir viešosios socialinės bei teisinės santvarkos ne sykį pripažįstamas šis tipas pasidaro realus ir mūsų kultūroje reikšmingas. Jis reiškiasi ne tik bendruomenės gyvenime slaptos ar viešos prostitucijos pavidalu. Jis yra radęs kelią ir į privatinį šeimos gyvenimą, nes juk nereta moteris savo moterystėje yra ne kas kita, kaip hetera.

Antrasis moters gyvenimo polius yra moteris-motina. Jis taip yra išėjęs aikštėn jau pačioje žmonijos gyvenimo pradžioje, sukurdamas net ištisą kultūros tipą, vadinamą m a t r i a r c h a t i n e kultūra, kurioje moteris turėjo persvarą prieš vyrą kaip tik savo m o t i n i š k u m u. Šitas moters tipas buvo ypatingu būdu gerbiamas romėnų, kur mater familias užėmė labai reikšmingą vietą. Jis buvo vertinamas senųjų germanų, kurie, Tacito liudijimu, tikėję, kad moteryje gyvenanti kažkokia dieviška likiminė galybė — „aliquid sanctum et improvidum inesse putant“. Ryškių šio tipo pėdsakų užtinkame ir lietuvių tradicijose, kuriose pagarba ir meilė motinai, jos valios paisymas ir jos globa sudaro vieną iš pagrindinių šeiminės dorovės dėsnių. Nors aukštojoje kultūroje moteris motina svarbesnio vaidmens ir neturėjo, tačiau kasdieniniame gyvenime ji pasiliko įtakinga ir savo reikšme nuolatos grūmėsi su moterimi-hetera. Šitas tipas yra jau moters sukurtas, jos išvystytas ir jos palaikomas. Būti motina moterį skiria pati prigimtis. Šiam reikalui ji yra paruošusi ir moters kūną ir jos sielą. Šiam reikalui ji yra apdovanojusi moterį reikalingais jausmais bei pergyvenimais. Moteris-motina yra aukščiausias moteriškosios prigimties pražydimas. Kiek moteris-hetera yra moteriškojo gyvenimo šunkelis, tiek moteris-motina yra šio gyvenimo tiesus ir lygus kelias. Kiekviena moteris keliauja arba bent trokšta keliauti į motiniškumą.

Ir vis dėlto abu šie tipai nėra specifiškai žmogiški, nes abu jie yra pastatyti ne ant asmeninių, bet ant gamtinių vertybių. Moteris-hetera teikia smagumo. Smagumas yra vertybė. Vertingumo bruožo smagumui neigti negalima, jeigu nenorime patekti į rigoristinę ir tuo pačiu į nežmonišką pasaulėžiūrą. Tačiau heteros teikiamas smagumas yra tiktai kūninis, daugiausia psichinis. Ligi žmogiškosios dvasios gelmių jis neprasiveržia. Moteris hetera yra vyro geidžiama ne kaip moteriškoji asmenybė, ne kaip dvasiškai vertinga, bet tiktai kaip šių paviršutiniškų smagumų šaltinis. Asmeninių-dvasinių vertybių h e t e r i z m e nėra. Tuo pačiu ten nėra nė tikrojo žmogiškumo. Juk žmogus yra ne tuo žmogus, kad jis sugeba pergyventi kūninių ar psichinių malonumų, bet tuo, kad jis yra dvasinis asmuo. Todėl kur šito dvasinio asmeniškumo nežymu, ten nežymu nė tikrojo žmogiškumo. Išskirdama savo santykiuose su vyru asmenines vertybes, moteris-hetera tuo pačiu išskiria iš šių santykių ir tikrąjį specifinį žmogiškumą. Heterizmas virsta žmogaus supriemoninimu gyvulio reikalams. Štai kodėl jis yra ne tik moteriškumo, bet ir paties žmogiškumo didžiausias pažeminimas.

Iš kitos pusės motiniškumas taip pat yra gamtinė kategorija. Tiesa, mes dažnai kalbame ir apie dvasinį motiniškumą. Tačiau šitas dvasinis motiniškumas visados turi būti atremtas į biologinį. Dvasinis motiniškumas, kaip matysime kiek vėliau, moterį-motiną iškelia į kultūrinės kūrybos viršūnes. Tačiau pats vienas jis yra tik simbolis. Be biologinio motiniškumas jis nėra nei tikras nei gilus. Tikra ir tiesiogine prasme moteris tampa motina tik tari a, kai ii gimdo. Kūninis gimdymas yra motiniškumo pagrindas, nors ir ne užbaiga. Tuo tarpu gimdymas yra grynai gamtinis aktas. Asmeninio-dvasinio principo čia nėra. Čia veikia rūšinės-kolektyvinės jėgos, bet ne asmeninės. Nuosekliai todėl ir motiniškumas tiesioginiu būdu su asmeniniu principu nesiriša ir iš jo nekyla. Jis yra rūšies principo padaras. Gali jis būti šventas ir slaptingas. Gali jis apreikšti giliausius moters polinkius ir potroškius. Tačiau jis nėra asmeninis ir tuo pačiu nėra specifiškai žmogiškas. Jau tik vienas tas faktas, kad motiniškumo esama ir gyvulių pasaulyje, parodo, kad jis savo pagrindu priklauso gamtai, ne dvasiai; kad jis yra bendras visokiai gyvybei; ir kad todėl juo vienu moteris, kaip asmenybė, dar negali nei pasidžiaugti nei pasigirti. Moteris-motina yra vertinama ne tiek, kiek ji yra dvasinė asmenybė, bet kiek ji yra naujos gyvybės versmė. O tautose, kur motinos tipas yra ypatingai išryškėjęs, kaip senojoje žydų arba dabartinėje kinų tautoje, moteris ir pati didžiuojasi ne kuo kitu, kaip savo įščiaus vaisingumu. Motiniškumas yra žmogaus gamtiškumo ženklas ir ryškiausia apraiška. Niekur kitur žmogus neparodo tokio artimo bei glaudaus ryšio su gamtiniu pasauliu, kaip motiniškume. Čia yra pagrindas, kodėl Katalikų Bažnyčia moterį-mergelę stato aukščiau už moterį-motiną ir anatema graso tiems, kurie moterystės luomą statytų aukščiau už mergystės luomą (plg. Trident. sess. 24, can. 10).

Abu tad šie moters gyvenimo poliai — heterizmas ir motiniškumas — pilnutinio žmogiškumo nekuria ir negali kurti, nes abu jie yra pastatyti ant neasmeninio gamtinio principo. Nei heteros nei vienos tik motinos keliu eidama, moteris negali subręsti ligi pilnutinės moteriškosios asmenybės ir tuo pačiu negali turėti tos svarbos gyvenimui, kurios ji turi turėti pagal savo prigimtį ir pagal savo pašaukimą.

Bet štai, tarp šių dviejų moters tipų — tarp heteros, sukurtos vyriškojo paviršutiniškumo, ir motinos, sukurtos moteriškojo gamtiškumo — stovi trečiasis tipas, kuris vienintelis atsiremia į asmeninį principą, ir kuris todėl teikia moteriai nepaprastos reikšmės, įvykdydamas giliausią jos gyvenimo prasmę. Tai yra žmonos tipas. Moteris gali būti ne tik hetera, ne tik motina, bet visų pirma ir iš esmės ji turi būti žmona. Paviršium žiūrint, žmonos sąvoka yra sociologinė. Žmona juk yra ištekėjusi ir turinti vyrą moteris. Tačiau pažvelgus giliau, darosi aišku, kad vienas tik ištekėjimas moters dar nepadaro žmona tikrąja ir giliausia šio žodžio prasme. Būti žmona yra žymiai daugiau, negu tik sudaryti formalinį jungtuvių aktą. Būti žmona reiškia vykdyti aną pirmykštį rojaus paskyrimą, kad vyras nebūtų vienas. Šventraštis pasakoja, kad Dievas, sukūręs vyrą, pastebėjo, jog „negera žmogui būti vienam“. Šiai vienatvei pašalinti jis sukūrė antrąjį žmogų — moterį, kurią vyras, pavadino ž m o n a ir pranašiškai tvirtino dėl jos paliksiąs savo tėvą ir motiną, savo namus ir draugus, jos laikysiąsis, ir du būsią viens kūnas. Būti žmona todėl reiškia teikti vyrui tai, ko jis neturi savyje ir ko jis neranda aplinkiniame pasaulyje. Kai pro Adomo akis rojuje Viešpats pravedė visą gyvūniją, šis nerado ,,nė vieno i save panašaus“. Niekas gamtoje negali užpildyti vyro vienatvės. Vyras stovi priešais gamtą, kaip priešais jam svetimą daiktą, kurį jis apvaldo, pertvarko ir perkuria, bet kurio jis negali sustabdyti su savo dvasia, kurio negali įimti į savo vidų, su juo susijungti ir save juo papildyti. Todėl jis jieško kažko kito. Todėl jam negera būti vienam. Jis jieško kito žmogaus. Jis jieško moters, kuri jam būtų žmona, vadinasi, kuri pergalėtų jo vienatvę ir jo siaurumą, kuri papildytų jo žmogiškumą, atbaigtų jo dvasią ir tuo būdu padarytų jį pilnutinį. Būti žmona tad reiškia būti dalyve pilnutinio žmoniškumo kūryboje. Žmogaus esmė ir vyrui ir moteriai yra ta pati. Tačiau šita esmė neišsiskleidžia be vienas antro pagalbos. Vyras niekados netaps pilnutiniu, jeigu jo gyvenime neturės dalies moteriškoji dvasia — nesvarbu ar jo motinos, ar jo mylimosios, ar jo sesers, ar galop Marijos. Moteris taip pat niekados netaps pilnutiniu žmogumi, jeigu jos gyvenime neturės dalies vyriškoji dvasia, taip pat nesvarbu ar jos tėvo, ar jos brolio, ar jos mylimojo, ar galop Kristaus sužadėtinio, kaip yra vienuolynuose. Užsklęsti lytis vieną nuo antros reiškia neleisti žmogaus esmei išsiskleisti. Žmogus be priešingos lyties įtakos pasilieka tarsi augalas be saulės. Tokia yra buvusi pirmykštė Kūrėjo valia ir Jo planas. Nuodėmė apgadino lyčių santykius. Tačiau ji neiškreipė nei lyčių esmės nei to giliausios įtakos, kurios jos turi viena antrai.

Čia mes matome, kad žmonos sąvoka jau pralaužia sociologines sienas ir pereina į giliausio žmogiškojo asmeninio buvimo sritis. Žmona man yra ta, kuri kuria mano žmogiškumą, kuri pergali mano vienatvę ir kuri savimi mane papildo ligi mano žmogiškosios pilnatvės. Jungtuvės yra tik išviršinė socialinė išraiška, skelbianti pasauliui, kad moteris viešai yra prisiekusi eiti šias gilias ir nepaprastos svarbos turinčias žmogiškumo pareigas. Būdinga, kad šio pažado priesaikoje moteris pasiryžta ne gimdyti, vadinasi, būti motina (nes tai ne nuo jos valios priklauso), bet mylėti, būti ištikima ir ligi mirties vyro nepalikti, vadinasi, būti žmona. Jungtuvių priesaikos formulė iš esmės yra sutelkta aplinkui žmonos pareigas. Tačiau jungtuvės anaiptol nereiškia, kad kiekviena tokį pasižadėjimą davusi moteris šitas pareigas praktiškai ir vykdo.
 
Jungtuvės taip pat nereiškia, kad kiekviena ištekėjusi moteris iš tikro sugeba savo vyrui būti žmona, vadinasi, jo dvasios statytoja ir jo vienatvės pergalėtoja. Praktiniame mūsų gyvenime jungtuvės dažniausiai yra socialinis įteisinimas motinos pareigų. Vedęs vyras beveik visados gauna savo vaikams motiną, bet žymiai rečiau jis gauna sau pačiam žmoną, nors pirmoje, eilėje jis žmonos jieško. Žmonos ir motinos pareigų persiskyrimas kaip tik ir sudaro dažnų jungtuvių tragiką. O kad šitos pareigos gali persiskirti ir kad iš tikro jos ne sykį persiskiria, tai rodo tūkstančiai gyvenimo pavyzdžių.

Kas tad yra žmona, kurios vyras pirmoje eilėje jieško ir kuri šiam reikalui prisiekia prieš Viešpaties altorių? Žmona nuo heteros ir nuo motinos skiriasi tuo, kad ji yra siekiama ir turima kaip asmeninė vertybė. Nei heteros nei motinos vyras nejieško savam asmeniui. Hetera yra jo smaguriams. Motina yra jo vaikams. Tuo tarpu tiktai žmona yra jam pačiam. Hetera stovi prieš vyrą, kaip prieš smagurių, uždarbio ar pragyvenimo šaltinį. Motina stovi prieš vyrą, kaip prieš priemonę naujai gyvybei pradėti. Šio šimtmečio pradžioje Elenos Key mestas šūkis „duokite mums kūdikį, vyras gali eiti šalin“ yra kilęs iš specifiškai motiniškosios dvasios. Tuo tarpu tik viena žmona stovi prieš vyrą, kaip asmenybė prieš asmenybę. Tarp heteros ir vyro ir tarp motinos ir vyro glūdi visados kažkas trečias, kas nėra jie patys, būtent: heteros atveju smaguriai ar uždarbis, motinos atveju vaikai. Tiktai tarp žmonos ir vyro jokio trečio elemento nėra. Juodu yra v i e n u d u, jungiami ne ko nors išviršinio, bet savęs pačių. Juodviejų ryšys yra jie patys arba, krikščioniškai kalbant, juose per sakramentinę malonę gyvenąs Dievas. Vyro ir žmonos santykiuose tiktai Dievą, galima laikyti trečiuoju elementu (Plg. J. Leclercq, Le Mariage chretien, 33 p. Tournai 1947). Tačiau Dievas yra mums artimesnis ir savesnis už mus pačius. Katalikų Bažnyčia yra nepaprastai giliai supratusi šitą grynai dviasmeninį vyro ir žmonos santykį, skelbdama, kad kiekvienas kitas sakramentas yra teikiamas kunigo, tuo tarpu moterystės sakramentas yra teikiamas ne kunigo, bet pačių jaunavedžių vienas antram. Kunigas čia yra tik oficialus Bažnyčios liudytojas, kad moterystės sakramentas buvo suteiktas, tačiau ne jo, o pačių susituokiančiųjų. Taip yra ne tik religiniame, bet ir visame kitame gyvenime. Vyras žmonai ir žmona vyrui yra vertingi dėl savęs pačių: vertingi kaip asmenybės, kaip žmogiškosios dvasios skirtingų pradų nešėjai, užpildą jais vienas antro vienatvę ir kurią vienas antrame pilnutinį žmogiškumą.

Kokiu būdu tai įvyksta? Kuo moteris virsta vyrui žmona? Ne jungtuvėmis, nes jos, kaip buvo sakyta, yra tik sociologinė formalinė kažko gilesnio išraiška. Ne heterizmu, nes jis patenkina tiktai paviršutiniškus vyro pergyvenimus. Ne motiniškumu, nes čia vyras yra pergyvenimas tik kaip praeinanti priemonė. Kuo tad? MEILE. Moteris virsta žmona tuo, kad ji vyrą myli. Meilė yra pats asmeniškiausias ir pats giliausias žmogiškosios būtybės dalykas. Ji yra ne paviršutiniškų smagurių, ne rūšies išsilaikymo, bet žmogiškosios asmenybės išraiška, jo vienatvės pergalė ir asmenybės susijungimas su kita asmenybe ligi žmogiškosios pilnatvės. Meilė yra savos asmenybės perteikimas kitai asmenybei. „Mylintysis, teisingai pastebi W. Schubartas, gyvena, jaučia, mąsto, nori ir veikia ne iš savęs, bet iš kito. Jis išsivaduoja iš savojo asmens naštos (96 p.), savos egzistencijos svorį perkeldamas į kitą — į mylimąjį arba į Dievą“ (Religion und Eros. 96-97 p. Miunchen 1944). Argi ne tą patį savos asmenybės perkėlimą į kitą, turi galvoje ir šv. Povilas sakydamas, kad meilė „nejieško savo naudos“ ir kad ji „visa nukenčia, visa tiki, visa viliasi, visa pakelia“ (l Kor. 13, 5, 7). Todėl žmogus, kuris nemyli, yra tarsi Adomas prieš moters sukūrimą. Jis žvalgosi po platų pasaulį, nerasdamas nieko, ką galėtų pavadinti panašiu į save. Pasaulis jam yra svetimas, ir nejaukus. Jis jaučiasi tarsi ištremtas svetur. Dabartinė egzistencinė filosofija kaip tik ir ryškina šitokio žmogaus vaizdą. Egzistencinės filosofijos žmogus yra žmogus, kuris nemyli. Jis gali būti herojiškas. Bet jis yra šaltas ir vienišas. Tuo tarpu mylėdamas, žmogus pergali savo vienatvę, suranda kitame save pati ir tuo pačiu iš ištrėmimo grįžta į namus. Mylintis žmogus visur ir visados yra namie. Vokiečių patarlė gražiai išreiškia šitą meilėje glūdintį namų jausmą: „Das Weib ist des Mannes Haus, denn er ist nirgend daheim als bei seinem Weib“ — moteris yra vyro namai, nes jis niekur nėra namie, tik pas savo žmoną. Moters ir vyro meilė visų pirma sukuria namų židinį žmogaus dvasioje, o paskui ji Įvykdo socialinėje santvarkoje. Šeimos židinys yra tik išraiška dvasinio namų židinio.

Šios pastabos rodo, kad meilė yra tasai kelias — ir tai vienintelis —, kuriuo moters asmenybė pasiekia vyro asmenybę ir kuris moterį padaro žmona. Žmona yra mylinti moteris. Štai giliausias ir tikriausias žmonos apibrėžimas. Kai vyras j ieško moters, jis visų pirma jieško žmonos, vadinasi, jieško moters, kuri jį mylėtų, kuri visa savo asmenybe — ne lik išviršiniu žavesiu ar kūdikiu — ateitų į jį, jį papildytų, sukurtų namus jo neramioje dvasioje ir išvaduotų jį iš jo racionalumo bei siaurumo. N. Berdiajevas teisingai teigia, kad moteris būties sąrangoje atstovauja visuotiniam — kosminiam principui, tuo tarpu vyras yra individualinio — asmeninio principo išraiška. Šitas tad individualinis, vienišas vyras ir ilgisi ano kosminio — visuotinio principo, ilgisi moters, kad jos meilėje patirtų būties gilybę ir jos pilnatvę. Kai tokią moterį jis randa, jis randa ir pats save: jis randa kelią į būties visuotinumą. Asmuo čia atsiskleidžia kosmui.

Šitą tad mylinčią, moterį, šitą savo išvaduotoją ir papildytoją, šitą savos asmenybės esminę dalį vyras ir vadina žmona. Normaliu atveju ji yra sujungta su juo moterystės ryšiu ir yra jo vaikų, motina. Tačiau o b j e k t y v i n i u atžvilgiu nei vienos tik jungtuvės nei vieni tik vaikai moters nepadaro žmona. Meilė yra žmonos esmė ir pagrindas. Kur nėra meilės, ten nėra išvidinės asmenybių vienybės ir tuo pačiu nėra gyvenimo vienas kitame. Be meilės žmonės gyvena šalia vienas kito, bet ne vienas kitame ir ne vienas kitu. Nemylinti, bet su vyru gyvenanti moteris gali būti jam hetera, gali būti jo vaikų motina, bet negali jam būti žmona. Štai dėl ko kanauninkas Jacques Leclercą savo knygoje ,,Le mariage chrėtien“ taip labai pabrėžia moterystės esminį ryšį su meile. „Bažnyčios nusistatymas, sako jis, moterystės atžvilgiu yra labai aiškus: ji yra už meilę ir ji nesiliovė niekados panaudoti visą savo įtaką, kad sutelktų moterystę aplinkui meilę ir kad pasipriešintų norams šiuos dalykus perskirti... Bažnyčios mintimi meilė yra moterystei ir moterystė y r a  m e i l e i (47 p.)... Reikia tad visa daryti, kad žmogus išvengtų meilės šalia moterystės. Tačiau tam nepakanka, kad jis eitų moterystėn bet kaip, nes moterystė be meilės veda į meilę šalia moterystės (49 p.)... Moterystė iš meilės yra normali moterystė, ir meilė yra pirmoji sveikos moterystės sąlyga“ (160 p.). Giliausia prasme moterystė yra meilės objektyvacija, objektyvacija dviejų asmenybių vienybės ir jų gyvenimo vienas kitame.

Šitoje vietoje mums pradeda aiškėti šių dienų šeimos gyvenimo krizė. Jos šaknys glūdi ne tėvo-motinos, bet vyro-žmonos santykiuose.
 
Kultūrai išsivysiant, išsivysto ir žmogaus asmenybė. Savo sąmonėje žmogus vis labiau išsivaduoja iš kolektyvo, vis labiau pasijunta esąs sau žmogus, vis labiau suvokia nelygstamą savo asmens vertingumą. Jeigu dar net viduriniais amžiais, nekalbant jau apie senovę, žmogus, J. Burckhardto žodžiais tariant, jautėsi kaip korporacijos, luomo, religinės ar valstybinės bendruomenės narys, tai naujaisiais laikais jis vis labiau žengė į asmeninės savo sąmonės išryškinimą, į savos asmenybės pastatymą viso ko centran. Kristaus žodžius, ką padės žmogui laimėti visą pasaulį, o savo sielai padaryti nuostolio, modernusis žmogus suprato geriau, negu kuriuos kitus. Jis panorėjo visų pirma laimėti pats save. Jis pasistengė taip sutvarkyti visą gyvenimą, kad šis nedarytų nuostolio jo sielai.

Šitos tad išryškėjusios asmeninės sąmonės šviesoje pakito ir šeimos pergyvenimas. Jeigu pirmykštis, senovės ir net viduramžių žmogus šeimoje regėjo visų pirma instituciją žmonijai palaikyti ir padauginti, tai naujųjų laikų žmogus vis labiau pradėjo šeimą pergyventi kaip šaltinį savai asmenybei tobulinti ir jai atbaigti. Šitoks pergyvenimas yra ryškus ne tik humanistiniuose sluoksniuose, bet ir pačioje Krikščionybėje. Tačiau kiek humanistai pabrėžia asmeninę prigimtąją moterystės pusę, tiek krikščionys šiandien kelia ypatingai aikštėn s a k r a m e n t i n į moterystės charakterį ir juo mėgina grįsti visą moterystės gyvenimą. Minėtasis J. Leclercą pastebi, kad „pilna moterystės sakramentinio charakterio sąmonė yra vienas iš Bažnyčios laimėjimų XX amžiuje“ (9 p.). Be abejo, teisingai paaiškina Leclercą, moterystė visados yra buvusi sakramentas, ir jau šv. Augustinas tarp kitų moterystės gėrybių (fides, proles) iškėlė ir sakramentą (sacramentum). „Tačiau vienas dalykas yra žinoti, apibrėžti, mokyti, o kitas — įsisąmoninti“ (ibd.). „Jau nuo apaštalų laikų, sako Leclercą, yra žinoma, kad moterystė yra sakramentas. Bet šita tiesa buvo tarsi užkasta Bažnyčios sąmonėje. Ji išeidavo iš ten tik atlaužėlėmis. Ir tik mūsų dienomis ji atsiveria ir pilnai išsiskleidžia“ (10 p.) Bet juk visi sakramentai yra regimi, Kristaus įsteigti ženklai, kuriais yra suteikiama dieviškoji malonė, vadinasi, kuriais yra pašvenčiamas žmogiškasis asmuo. Kelti tad aikštėn sakramentinį moterystės charakterį iš tikro reiškia pabrėžti asmeninę šios institucijos pusę. „Sakyti, tąsia toliau Leclercą, kad moterystė yra sakramentas, reiškia sakyti, kad ji yra dieviškojo gyvenimo įrankis, kad ji juo yra visų pirma, kad ji, tam tikra prasme, tiktai juo yra, nes dieviškojo gyvenimo pobūdis yra tokios didelės svarbos, jog jis persveria visa kita. Tačiau dieviškojo gyvenimo įrankis reiškia šventumo įrankį. Tuo būdu, moterystė. Krikščionybėje virsta visų pirma šventumo priemone. Visi kiti pradai, patenkintas geismas, socialinė institucija, šeimos pagrindas, pasidaro antraeiliai. Jie nežlunga, jie nenustoja reikalavę savo teisių, tačiau jie nustoja buvę pagrindiniai moterystės dalykai. Jeigu yra tikra, kad moterystė yra sakramentas, vadinasi, dieviškojo gyvenimo arba šventumo įrankis, šitas jos atžvilgis turi praryti visus kitus“ (11 p.) — vaizdingai teigia Leclercą. Todėl keistų anachronizmu ir net krikščioniškosios dvasios nesupratimu skamba dar ir šiandien girdimas teigimas, esą vyro ir moters bendras gyvenimas „tampą natūralia kliūtimi pakilti dvasiniame tobulėjime“. Tuo tarpu kaip tik yra priešingai. Moterystė yra natūralus, paties Viešpaties norėtas, Jo sakramentiniu charakteriu pašvęstas* ir visiems prieinamas asmenybės išsiskleidimo ir šventumo kelias. Be abejo, paaukoti Viešpačiui ne tik savo sielą, bet ir savo kūną yra kilnesnis dalykas. Todėl Bažnyčia Mergystės luomą stato objektyviai aukščiau už Moterystės luomą. Tačiau šitas aukštesnis luomas yra tiktai išrinktiesiems, tik tiems, kurie jį gali suprasti ir — pakelti, kaip ir pats Išganytojas yra pasakęs: ,,quis potest capere, capiat“ (Mat. 19, 12). Tuo tarpu daugumai yra kitas kelias, kitas luomas, kuris taip pat veda į šventumą, nes „antgamtinis gyvenimas Bažnyčioje, teisingai sako Leclercq, nėra aprėžtas mažu uoliųjų krikščionių skaičiumi, bet yra išplitęs visame kūne. Antgamtinis dieviškasis gyvenimas visų krikščionių. Jis yra mums duotas Krikšto metu. Jis yra pašaukimas į šventumą. Kiekvienas krikščioniškasis pašaukimas yra pašaukimas į šventumą“ (30 p.). Kitaip sakant, visi krikščionys yra pašaukti būti šventi. Tačiau ne visi yra pašaukti būti vienuoliai arba padaryti skaistybės įžadus. „Bažnyčia, sako toliau Leclercq, yra reikalinga vedusiųjų ir šeimų. Vedusieji turi Bažnyčioje asmeninį ir aktyvų vaidmenį. Jie taip pat yra pašaukti savo vedusiųjų luomo rėmuose realizuoti šventumą (30 p.)... Moterystė yra tobulumo kelias dideliam skaičiui (31)... Vedusieji prašo Dievą ne tik palaiminti jų ryšį; jie nori Dievą įjungti į savo ryšį – štai tikroji krikščioniškosios moterystės prasmė“ (35 p.). Moterystė kaip asmeninio tobulinimo ir pašventimo institucija yra ta nauja ir sykiu labai sena idėja, kuri šiandien Krikščionybėje vis giliau įsisąmoninama ir iš kurios yra laukiama didelių dalykų visoje krikščioniškojoje bendruomenėje.

Asmeninio tobulėjimo mintis bei pergyvenimas keičia ir moters pergyvenimą. J e i g u seniau vyras visų pirma moteryje jieškojo savo vaikams motinos, tai dabar jis visų pirma j ieško sau pačiam žmonos. Senojo Testamento Saros elgesys, kada ji, negalėdama turėti vaikų, pasiūlo savo vyrui jų turėti iš jos tarnaitės Agaros, šiandien mums yra nesuprantamas ne tik kaip krikščionims, bet ir kaip žmonėms. Kolektyvinis rūšies instinktas mumyse yra stipriai nuslėgtas asmeninio jausmo. Todėl meilė mūsų laikais yra savaime suprantamas šeimos židinio pagrindas. Kai vyras pergyveno moterį pirmoje eilėje kaip motiną, jo šeima galėjo laikytis ir be meilės. Tačiau dabar, kai vyras pergyvena moterį visų pirma kaip savo žmoną., kaip savo asmenybės papildytoją, kaip bendradarbę siekiant šventumo, jo šeimos židinys be meilės laikytis negali. Šeima be meilės yra šeima be asmeninio principo. Tai šeima ne asmens, bet rūšies reikalui, todėl nepakeliama nei žmogiškuoju nei krikščioniškuoju atžvilgiu, nes rūšiai aukoti savo asmenybės negalima jokiu atveju. Iš tikro, jeigu mes reikalaujame, kad žmogaus asmenybei tarnautų valstybė, mokslas, menas, ūkis, socialinė santvarka, darbas, kapitalas, kodėl iš šios tarnybos turėtų būti išskirta šeima? Šeimos bendruomenė taip pat turi būti taip sukurta ir taip tvarkoma, kad žmogus joje save laimėtų, o ne turėtų savai sielai nuostolio; kad šituo keliu eidamas jis iš tikro taptų tobulas, o ne pasiliktų užpakalyje kitų, išrinktųjų.

Tačiau kaip tik šitoje vietoje ir išeina aikštėn visa mūsų dienų šeimos tragiką. Teoretiškai mes visi pripažįstame, kad asmenybės niekam negalima aukoti, taigi nė šeimai. Tačiau praktiškai mumyse dar tebesilaiko tokia etika ir tokia pedagogika, kad šeimą mes pastatome aukščiau už asmenybę ir verčiame žmogų patirti savo sielai nuostolio, kad tik būtų išgelbėtas rūšies reikalas arba kartais net netikę pačios institucijos papročiai. Senųjų amžių kolektyvinis-rūšinis instinktas, glūdįs kažkur mūsų pasąmonėje, neleidžia mums šeimos pastatyti ant aiškaus asmeninio principo ir pagal šio principo reikalavimus sutvarkyti visą praktinį šeiminį gyvenimą. Mes gal neblogai paruošiame jaunimą tėvo-motinos pareigoms. Mes turime ištisą sąrašą veiksmų, kurie šioje srityje yra leidžiami ir kurie draudžiami. Mes turime pasigaminę eibę tabelių ir apskaičiavimų.
 
Mes esame išvystę šios rūšies higieną ir mediciną. Vis tai geri ir reikalingi dalykai. Tačiau kur yra mūsų paruošimas vyro-žmonos pareigoms, kurios, kaip sakėme yra grindžiamosios šeimos laimei ir jos tobulumui? Kur net šių pareigų gilesnis ir išsamesnis supratimas? Mes turime būdų ir metodų, kaip paaiškinti jaunimui naujos gyvybės atsiradimo mįslę. Bet mes neturime beveik nieko, iš ko jaunimas galėtų patirti meilės prasmę, jos vertę ir jos reikšmę. Mes dažnai net nedrįstame apie meilę kalbėti, o jeigu kalbame, tai paprastai be ryšio su moterystės gyvenimu. Mūsų praktikoje jau beveik įsigalėjo prietaras, kad meilė yra gamtos apgaulė rūšies instinktams patenkinti. Tuo būdu žmogaus paruošimas asmeniui gyvenimui šeimoje yra neišvystytas, o pats šitas gyvenimas mums dar yra neryškus ir todėl dažniausiai nevaisingas. Štai dėl ko mūsų šeimos darosi vis nelaimingesnės ir vis tragiškesnės.

Jeigu dabar atkreipsime dėmesio į moteriškąją šeimos pusę kas Motinos Dienos proga ir dera daryti, turėsime pripažinti, kad mūsų šeimose moterys yra pasidariusios perdaug motinos, o per maža žmonos. Jos perdaug didžiuojasi, kaip senajame Izraelyje, savo įščiaus, o per maža savo dvasios vaisingumu. Jos perdaug pergyvena vyrą, kaip savo vaikų tėvą, o per maža, kaip žmogiškąją asmenybę, kurią jos yra pašauktos statyti. Mes turime daug gerų motinų, bet per maža gerų žmonų. Ir kol šitas trūkumas bus užpildytas, tol mūsų amžiaus šeimos sirgs ir liegs. Jeigu teisingai yra sakoma, kad moteris yra namų židinio širdis, tai šita širdis turi būti mylinti, mylinti ne tik savo vaikus, bet visų pirma tą, asmenybę, su kuria ji, taip pat kaip asmenybė, yra sujungta amžinu ryšiu. O, mylėti reiškia gyventi ne vienas šalia kito, bet vienas kitame ir vienas kitu. Ar daug yra mūsų amžiuje moterų, kurios turi tokį nedalinamą gyvenimą su savo vyrais? Todėl dabartinę šeimos krizę gali pergalėti ne moteris-motina, bet moteris-žmona, pastatydama visą moterystės gyvenimą ant gilaus asmeninio principo. Kai vyras savo žmonoje ras antrąją savęs paties pusę, kai jis pajaus, kad per savo žmoną jis darosi pilnutinis žmogus, kad jos meilėje jo asmenybė išsiskleidžia ir tobulėja, tuomet jis, kaip Adomas, pavadins ją, anuo tikriausiu ir vieninteliu prasmingu vardu, ŽMONOS vardu; tuomet dėl jos jis paliks visą, nuo visko atsisakys, ir du bus viena. Tuomet ir šeimos gyvenimas pasuks kita linkme. Mes kažkaip nelaimingai pamiršome, kad šeima yra žmogiška ne tuo, kad joje yra t ė v a s - m o t i n a, bet tuo, kad joje yra vyras-žmona. Tėvas ir motina yra ir gyvulių pasaulyje. Tėvų ir vaikų santykiai yra pagrįsti gamtiniu instinktu. Tačiau tai, ko gyvuliai absoliučiai neturi, yra vyras ir žmona, nes jų santykiai yra grindžiami nebe instinktu, bet dvasia. Vyras ir žmona visų pirma yra dvasinės kategorijos. Ir juo labiau žmogus išsivaduoja iš gamtos gyvenimo, juo vyro-žmonos santykius jis labiau vertina ir juo stipriau jais grindžia savo šeimą. Šeimos krizė iš tikro yra vyro-žmonos santykių krizė, ir šeimos prisikėlimas iš tikro yra vyro-žmonos santykių prisikėlimas.

3. MOTERIS-MOTINA

Motina yra žmonos pareigų pražydimas, jų vaisius, jų išvada ir konkreti jų apraiška. Gyvenimo bendruomenė meilėje yra tokia ankšta, kad ji apima ne tik žmogaus dvasią, bet ir jo kūną. Jeigu iš dvasinės bendruomenės gema asmens pilnatvė, tai iš kūninės bendruomenės gema kūdikiai, ir moteris tampa motina. Meilė yra vaisinga pačia savo esme ir visokeriopa prasme. Tiesa, kūno vaisingumas yra galimas ir be meilės. Tačiau tokiu atveju jis nėra nei žmogiškas nei kilnus. Moteris-motina, kuri yra tiktai motina, bet ne žmona, vargiai užsitarnauja net būti pavadinta šiuo vardu. Žmona yra ir turi būti pagrindas, ant jos tegali būti statomas motiniškumas, šeimos gyvenime nekartą pasitaiko, kad moteris negali būti motina. Tačiau visados ji turi būti žmona. Motiniškumas gali išsivystyti tiktai žmonos šviesoje, bet ne atvirkščiai.

Laikant žmoną šeimos pagrindu, kinta ir moters-motinos supratimas. Moteris savo gelmėse y r a ir normaliu atveju turi būti motina. Tačiau labai dažnai moters motiniškumą suprantame per siaurai. Tiesa, motiniškumas, kaip jau buvo minėta, pirmoje eilėje yra biologinė kategorija. Motiniškumas be gimdymo yra netikras ir negilus. Tai idėja be tikrovės. Tačiau vienu tik gimdymu motiniškumas taip pat neišsisemia. Motiniškumas, kaip ir bet kuris kitas žmogiškojo gyvenimo uždavinys, pralaužia gamtines sienas ir pereina į kultūrinę sritį. Tikra ir tiesiogine prasme motina yra tik ta moteris, kuri gimdo. Tačiau jeigu moteris manytų, kad jos, kaip motinos, uždavinys gimdymu ir pasibaigia, ji pasiliktų grynai gamtinėje srityje, kaip joje pasilieka ir gyvuliai. Žmogiškasis motiniškumas siekia žymiai toliau, negu tik gimdymas. Gimdymas padeda motiniškumui, pasakytume, medžiaginį pagrindą, kaip apskritai gamta tokį pagrindą padeda visiems žmogaus darbams. Tačiau žmogus pasiliktų laukinis, jeigu jis ant šito pagrindo nestatytų didžiulio kultūros rūmo. Moters motiniškumas taip pat pasiliktų laukinis, jeigu ji, pagimdžiusi kūdikį, nepadarytų jo kultūringu ir tikru žmogumi.

„Motina, yra pasakęs N. Berdiajevas, kaip ir žemė, gimdo, bet nekuria“ (De la Destination de l'homme, 92 p. Paris 1935). Tai yra tik pusiau tiesa. Motina, kiek ji yra gimdomasis principas, iš tikro nekuria, nes gimdymas nėra jokia kūryba. Gimdymas kaip tik yra priešingas aktas kūrybai. Jis yra gamtinis dalykas, kyląs iš rūšies gelmių, ne iš asmens įkvėpimo, ir todėl neturįs jokio kūrybos pobūdžio. Bendras dėsnis, kad gamta gimdo, bet nekuria, tinka ir žmogaus atsiradimui pasaulyje. Todėl pamaldžių knygų rašytojai nesyki sujaukia sąvokas, norėdami paskatinti tėvus turėti daugiau vaikų ir primindami jiems, kad gimdydami jie dalyvaują nepraprastai kilnioje dieviškojoje kūryboje, pralenkiančioje mokslo, meno ir filosofijos kūrinius. Tai grynas nesusipratimas Gimdymas yra kilnus aktas, bet tik ne dėl to, kad jis būtų kūrybiškas. Tėvai dalyvauja Viešpaties sukurtos gamtos paslaptyse, bet tik ne dieviškojoje kūryboje. Todėl šiuo atžvilgiu ir motiniškumas, kiek jis yra gamtinis dalykas, yra n e kūrybinis. Šiuo atžvilgiu iš tikro motina, kaip žemė, gimdo, bet nekuria.

Tačiau kiek motina yra žmogiškasis kultūrinis principas, ji kuria ir privalo kurti. Tiesa, ji kuria ne daiktus, bet žmogų, naują žmogų, kuris gimdamas buvo paleistas iš gamtos globos ir kuris dabar turi būti paruoštas kultūriniam gyvenimui. Gyvuliui jo tolimesnio gyvenimo sąlygas duoda pati gamta. Todėl gyvuliui gimdymas yra atbaigiamasis aktas. Tuo tarpu žmogus šitas sąlygas turi susikurti pats. Gimdymas žmogų pastato Į tokį pasaulį, kuris nieko savaime jam nežada ir neteikia. Todėl žmogui gimdymas yra pradedamasis aktas. Žmogus gema bejėgis ir paliktas vienas turėtų tuojau žūti. Gimdymas pašaukia žmogų iš gamtos į kultūrą, bet sykiu pašaukia ji ir į k i t o globą, nes pats vienas jis kultūrėti negali, o be kultūros nepajėgia net fiziškai išsilaikyti. Vadinasi, jau pats gimdymas mus veda i kitą, žymiai svarbesnę motiniškumo pareigą, būtent, i žmogaus paruošimą kultūros gyvenimui, i kultūrinę naujo žmogaus globą arba į ugdymą giliausia ir plačiausia prasme. Tačiau ugdymas jau yra kūrybinis veiksmas. Nė vienas žmogus negema asmenybė. Iš gamtos pasaulio jis ateina tiktai užbraiža. Asmenybe jis turį tapti, tapti, ne tik išvystydamas gamtos duotas užuomazgas, bet ir susikurdamas charakterį, pasaulėžiūrą, estetinį skonį, įgydamas įvairių nusiteikimų, reikalingų profesiniam darbui. Visų šių dalykų gamta neduoda jokia prasme. Visi šie dalykai yra kuriamosios ugdymo įtakos padarai.

Tuo tarpu šį kuriamoji Įtaka kaip tik-pirmoje eilėje ateina iš motinos. Motina yra pirmoji kūdikio apsprendėja ir jo asmenybės kūrėja. Gyvenimo stilių, jo formą, jo nuotaiką, jo dvasią, visų pirma sukuria motina. Tiesa, motina nėra vienintelė žmogaus kaip asmenybės kūrėja. Čia dalyvauja daugybė veiksnių, neiškiriant nė paties žmogaus. Tačiau motina yra pati pirmoji ir pati lemtingoji. Nuo motinos duotos linkmės paprastai priklauso visas tolimesnis augančios asmenybės kelias. Šia tad prasme motiniškumas yra didelė kūrybinė jėga. Šia prasme motina kuria, kaip ir kiekvienas žmogus, ir kuria kilniau, negu mokslininkai, menininkai ar filosofai, nes jie kuria daiktus, abstrakčias idėjas, negyvas sistemas, o motina kuria žmogiškąją asmenybę. Dalyvavimas dieviškojoje kūryboje kaip tik įvyksta ugdyme, nes asmenybės kūrime Dievas, be abejo, turi didžiausią dalį. Todėl yra kilnu ir dieviška vaiką ne pagimdyti, bet jį išauklėti vertinga žmogiškąja asmenybe.

Tačiau auklėjimas jau yra grynai asmeninis veiksmas, iš asmenybės einąs į asmenybę. Kūdiki gimdydama, motina veikia, kaip biologinė rūšies būtybė. Per ją kalba gamta. Kūdikį auklėdama, ji jau veikia, kaip dvasinė asmeninė būtybė. Per ją prabyla dvasia. Todėl juo motinos dvasia yra turtingesnė, juo motina yra stipresnė asmenybė, juo ugdomoji jos įtaka yra gilesnė ir juo pats ugdymas yra sėkmingesnis. Iš motinos, kaip rūšies atstovės, kūdikis prasideda ir gema. Bet iš motinos, kaip asmenybės, kūdikis gauna dvasinio gyvenimo paskatas ir pradmenis. Esanti asmenybė čia prabyla į tampančią asmenybę ir sava Įtaka iš nebūties gelmių nuolatos kildina naują žmogų, kol šis pasiekia tokio laipsnio, kad savęs kūrimą perima į savo paties, rankas. Todėl motina yra gimdanti ir auklėjanti moteris. Moters motina nepadaro nei vienas tik gimdymas nei vienas tik auklėjimas. Moteris yra tikrai motina tik tada, kai šios dvi pareigos susibėga į vieną ir kai jos yra išreiškiamos vienos ir tos pačios moteriškosios asmenybės.

Tačiau globojantis ir saugojantis moters principas apsireiškia ne tik santykiuose su kūdikiais, bet ir su visu gyvenimu. Visur, kur tik reikia globos ir apsaugos, švelnumo ir meilės, vistiek ar tai būtų socialinis, ar ekonominis, ar meninis, ar mokslinis gyvenimas, visur ateina moteris-motina su savo šilima, su savo penu, su kūrybine savo intuicija. N. Berdiajevas teisingai sako, kad „heroiška ir, nugalinti vyro dvasia negalėtų pati viena apsaugoti pasaulio nuo sudužimo“ (Op. cit.). Vyriškasis racionalizmas ir vyriškoji analizė suskaldytų pasaulį į nesusiekiančius atomus ir sukeltų juos vienas prieš kitą. Tik moteriškoji-motiniškoji dvasia, siekianti visumos ir vienybės, taikos ir ramaus klestėjimo, išgelbsti pasaulį nuo sudužimo jo pakrikime. Motiniškumas tuo būdu virsta gyvenimo atrama ir jo pagrindu. Moteris-motina stovi mūsų sąmonėje, kaip gyvenimo jungtis ir jo gaivinanti siela.

Šita tad globojančiąja asmenine savo pareiga moteris-motina kaip tik susisiekia su moterimi-žmona. Žmona, kaip esame sakę, iš esmės yra asmeninė kategorija. Tačiau dabar matome, kad .aukščiausiame savo išsivystyme ir motina yra asmeninė kategorija, kad globojantis ir ugdantis motiniškumas taip pat kyla iš moteriškosios asmenybės. Vadinasi, žmonos ir motinos pareigos galų gale susieina vienybėn ir sudaro vieną pilnutinę bei tobulą moteriškąją asmenybę. Moteris savo gelmėse yra žmona ir motina kartu. Tik konkretus, dažnai nevykęs gyvenimas šitas dvi esmines moters pareigas perskiria, neleisdamas moteriai tapti pilnutiniu žmogumi. Tačiau pačios savyje Jos yra neperskiriamos. Moteriškoji asmenybė išsiskleidžia visu grožiu tik tada, kai moteris yra žmona ir motina. Būti žmona, sakėme, reiškia savo asmenybe formuoti vyro asmenybę per abipusę gilią ir pastovią meilę. Būtį motina, matome, reiškia taip pat sava asmenybe formuoti augantį žmogų ir savo globa saugoti gyvenimą nuo pakrikimo. Tuo būdu ir žmonos ir motinos veikimas kyla iš to paties šaltinio — iš moteriškosios asmenybės. Asmenybė yra pagrindas meilei, pagrindas šeimai, pagrindas ugdymui ir globojimui. Iš moters kyla nauja gyvybė. Iš moters kyla nauja dvasia. Iš moters kyla ir naujas gyvenimas. Moteris savo rankose saugo žmogaus paslaptį, nes ji kuria žmogų, su kuriuo ji susijungia meilėje, ir ji kuria žmogų, kuris iš šitos meilės gema. Moteris yra žmogiškumo kūrėja iš esmės. Jeigu vyras sava kūryba eina į daiktus ir tampa p a-šaulio valdovu, tai moteris sava kūryba eina į žmogų ir virsta jo karaliene. Mes visi esame tuo, kuo išėjome iš kuriančiųjų mūsų motinos ir mūsų žmonos rankų.

4. PABAIGA

Kas tad yra Motinos Diena giliausia prasme? Tai Moters diena. Tai moteriškosios asmenybės diena. Pasaulis pavargo vyriškosios dvasios racionalizme ir siaurume. Jis suskilo ne tik gamtoje, bet ir kultūroje. Todėl jis šiandien šaukiasi vienijančios ir globojančios moteriškosios dvasios. Jis šaukiasi moters, kuri savo meile apvaldytų įsisiūbavusią laukinę jėgą, kuri savo globa bei rūpesčiu išgelbėtų šaltą ir beširdį heroizmą, kuri sava kūryba statytų naują žmogų ir naują gyvenimą. Pasaulis laukia žmonos ir motinos, laukia pilnutinės moteriškosios asmenybės, kad ši savo rankomis saulės švieson iškeltų žmogaus mįslę, ją atspėtų ir sunkioje mūsų tikrovėje įvykdytų. Motinos Diena yra šio lūkesčio simbolis. Pavasarį, kada atgerianti gyvybė kiekvieną pripildo ilgesio bei nerimo, mes taip pat švenčiame ilgesio bei nerimo šventę, Moters šventę, kuri sakyte sako, kad mums negera būti vieniems, kad mes nerandame atgemančiame pasaulyje nieko į save panašaus, kad mums reikia naujo žmogaus, antro žmogaus, per kurį mes taptume pilnutiniais žmonėmis ir kurtume pilnutinį gyvenimą. Rainer Maria Rilke savo „Apreiškime“ į angelo lūpas deda moters atžvilgiu tokius žodžius: ,,Tu nesi arčiau prie Dievo. Visi mes Jam taip lygiai tolimi. Tik nuostabiai palaimintos yr tavo rankos“. Moteris yra toks pat žmogus, kaip ir vyras. Tačiau savo konkrečioje egzistencijoje ji turi nuostabios šviesos. Moters rankos yra nuostabiai palaimintos, nes joms yra patikėta žmogiškosios asmenybės kūryba.

Giliausia tad prasme Motinos Diena yra moters kūrybos šventė.


Alf. Dargis                                Šv.Jurgis

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai