Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Neišsipildžiusių troškimų POEZIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VIKTORIJA SKRUPSKELYTĖ   
Žvilgsnis į Juozo Kėkšto kūrybą

Arthur Rimbaud, vienas didžiųjų prancūzų poetų, metė rašęs sulaukęs devyniolikos metų. Juozas Kėkštas, savo poetine samprata Rimbaud itin artimas, šį rudenį švenčia šešiasdešimtą gimtadienį ir poezijos verte tiki gal nemažiau, kaip ir pirmaisiais kūrybos metais. Du poetai broliai, du skirtingi keliai. Ir Rimbaud, ir Kėkštas poeziją lygino su saulėtekiu (SH, 55)1: tai pirmoji šviesos kibirkštis, pasaulio gimimas. Tačiau ir vienas, ir kitas rado, kad poezija laimima skaudžia kaina, nes yra momentų, kai poetas, saulėtekio ieškodamas, grįžta į naktį. Ir, Rimbaud žodžiais tariant, išgyvena "une saison en enfer". Ir Rimbaud, ir Kėkštui poetinis žodis kartais atsiveria praraja; jie abu jaučia tylos trauką ir ne kartą nueina iki tos ribos, kurią peržengus neįmanoma kurti. Pirmasis, šią ribą pasiekęs, išsėmęs jėgas, perdeginęs vaizduotę, atbaigęs poetinę mintį iki kraštutinumo, — nutilo. Tačiau Kėkštas randa jėgų nuo prarajos atsiplėšti. Jis išgyventą košmarą transponuoja į estetinę plotmę ir tuo būdu jį apvaldo. Kūrybiniu katarsiu Kėkštas savo poeziją išsaugoja, bet jis taip pat ją atveria kaskart stiprėjančiai prarajos sąmonei. Krizės — kūrybos ritmas, tie Kėkštui būdingi nerimo ir atoslūgio svyravimai, poetą veda kaskart gilyn į naktį ir tuo pačiu į kaskart tamsėjantį eilėraštį. Juo gilesnė praraja, juo didesnė tylos trauka, juo tamsesnės prarajos sąmone maitinamo kūrinio spalvos.

Šitaip galima aiškinti nuotolį, skiriantį du paskutiniuosius Etapų rinkinio ciklus — Lujano stebuklo ir Negyvo angelo dainos skyrius. Pirmąjį šių skyrių Kėkštas užsklendžia eilėraščiu (Prieraštė), kuris primena Rimbaud pasitraukimą: "Broliai. . . jums atiduodu šiandien viską, ką turiu: / visus eilėraščius neparašytus. / Atsiimsiu grįžęs. / Nenoriu būti blogas pranašas" (RM, 43). Atrodo, kad poetas, skaudžių išgyvenimų iškankintas, neranda žodžių skausmui pajudinti. Kūrybinis katarsis neįmanomas; poetas renkasi tylą ir atsisveikina skaitytojus. Tačiau "Lujano stebuklo" skyrių seka "Negyvo angelo dainos" ciklas, kuris sutelkia didelio nerimo subrandintus, pačius stipriausius Kėkšto kūrinius. Vienas jų atkuria audringas Rimbaud "Bateau ivre" vizijas ir joms priešpastato ramią dainą. Antrasis skaitytojui atkuria poeto išgyventą košmarą ir taip pat svarbiausius išsilaisvinimo etapus: "sukaupęs savyje paskutiniąsias širdies atsargas, / . prasiveržiau pro žvangančią neonais klounų minią / ir bėgau triukšmo pakraščiais . . . Taip išėjau iš mirusiųjų miesto" (E, 129). Išsivadavęs iš mirties, poetas pasiekia ne dienos šviesą, bet dar vieną tamsos sferą ir save mato mirusio žmogaus pavidalu: "negyvas, palinkęs į nakties juodąsias lygumas, ėjau . . ." (E, 130). Jei Kėkštas — asmuo prasiveržia pro skausmą, pro nebūtį ir taip nugali kūrybinį užsisklendimą, tai jo eilėraštis lieka įaugęs į mirties sąmonę, ir todėl visi jo erdvėje esantys daiktai ir veidai yra paženklinti mirties antspaudu. Su "Negyvo angelo daina" pasiekiame giliausią Kėkšto nebūties raktą, iš kurio į mus žvelgia mirties surakinta poeto kaukolė:
Štai stoviu prieš jus nuogas,
mano kaulai balti ir plėšrūs,
akių duobės juodos,
kaukolė suledėjus barška, dantys
tapo kieti ir žodžiams gimti išplėšė teisę.
Štai stoviu prieš jus,
sutrupėjusiais sparnais
angelas negyvas,
kuris buvo maitinamas visais
pažinimo medžio vaisiais
šioj gėrio ir blogio karalystėj.

(E, 136)

Kėkšto žodis, prarajos sąmonės išugdytas, tiek stiprus, tiek konkretus, kad tarsi pirštu liečiame mirtį ir išgyvename išskirtinai ryškų kūrybinio sustingimo, t.y. poeto kaip poeto mirties įspūdį. Tačiau paradoksiškai "Negyvo angelo dainą" skaitydami taip pat juntame poeto jėgą. Kėkštas teigia, kad jo žodžiai negali gimti, o tačiau sukuria vieną savo originaliausių, didelės jėgos bei įtampos eilėraščių. Jis savo poeziją mato į žemę griūvančios, suplėšytos dainos pavidalu, o tačiau ją kurdamas sutelkia išsklaidytos, skausmingos sąmonės gabalus ir juos iškelia į vieningo meninio kūrinio šviesą. "Negyvo angelo daina" yra dvilytė, dviejų jėgų pasąmonės gelmėse išugdyta. Ji liudija poeto pajustą tylos bei nebūties jėgą ir taip pat parodo tą vitališkumą, kuriuo poetas atsako mirties traukai. Atpažįstame du skirtingus poetą veikiančius impulsus: jo valią kurti ir regėtos prarajos trauką, pasitikėjimą poetiniu žodžiu ir pajutimą, kad poetinis žodis kartais yra tartas tarsi iš mirties, iš kažkokio anapus.

Į šitokį dvilytį, ir poeto mirties sąmonę, ir jo kūrybingumą parodantį eilėraštį Kėkštą veda palyginti sudėtingas, maždaug penkiolikos metų kelias, kurio pirmąjį etapą sudaro kai kurie rinkinio Toks gyvenimas bandymai. Apskritai Kėkšto debiutinis, 1938 metais paskelbtas rinkinys parodo valingą nusiteikimą, ir nors jame stipriai girdime minorinių, liūdesio ar kančios tonų, poeto pažiūra į kūrybą išlieka šviesi, pasitikinti, prometėjiška, net ir ten, kur stropiai išbaigti kančios motyvai sugestionuoja poezijos ir aukos lygtį. Pavyzdžiui, eilėraštyj "Tyla bežadė" Kėkštas atvaizduoja kūrybinę įtampą ir ją priveda iki tokio stipraus laipsnio, kad skaitytojui susidaro gyvybės nutrūkimo įspūdis: "Tyla bežadė dangų šaukia, / gesindama audringą širdį. / Ore pakibęs paukštis kaukia. / Širdies plakimo nieks negirdi" (TG, 29). Įtampai pasiekus kraštutinę ribą, poeto širdis nustoja plakti ir pavirsta rubinu: "Girdėjote —... ar matėte . . . kuomet širdis, paliovus plakti, / pasruvo rubinu gražiausiu" (TG, 27). Širdies me-tamoforzė į rubiną reiškia poeto mirtį, kurią tačiau suprantame tik kaip įdomų literatūrinį motyvą, kaip retorinę puošmeną, gal kas sakytų romantinę pozą, ir todėl nemanome, kad autorius iš tikrųjų norėjo sutapatinti poeziją ir mirtį. Eilėraštį baigę, prisimename poeto veržimąsi kurti: "Tau svarbu ugnį nakčiai berti" (TG, 27) ir laikome, kad tokie motyvai, kaip. pavyzdžiui, gyvybėj išsekimas tėra priemonės kūrėjo pastangų vertei išryškinti, jiems priešpastatant neigiamo pobūdžio reiškinius. Jei eilėraštyje "Tyla bežadė" Kėkštas parodo poeto kančią, jis taip pat pabrėžia šios kančios prasmę ir kūrinį užsklendžia pasitikinčiu, šviesiu, prometėjišku kvietimu: "Paimkit ją (poeto širdį), įskelkit ugnį ir nušvieskit naktį" (TG, 27).

Tačiau ir debiutiniame Kėkšto rinkinyje yra eilėraščių, kur užslėptame plane, kūrinio sąrangoje ar vaizdų dinamikoj, išryškėja negyvo angelo dainos sąvokos užuomazgos. Jas ypač pastebime tada, kai susitelkiame ties eilėraščio veiksmu, ne ties jo vedamąja tema ar motyvais. Pavyzdžiu galima duoti vieną Kėkšto paprasčiausių kūrinių, "Tylus liūdesys", kuris prasideda šitaip: "Tyla liūdėdama medžių šakomis svyra, / liūdinčią tylą vėjas į širdį gena" (TG, 11). Pirmuoju žodžiu autorius įveda tylą į eilėraščio erdvę, ją užrašo popieriuje. Antruoju — jis tyliai priskiria veiksmą ir tuo būdu jai suteikia judėjimo. Toliau svyrančių medžių šakų vaizdu tylos judėjimas yra sukonkretinamas, pratęsiamas bei pabrėžiamas. Su antrąja eilute išorėje susikaupusi tyla perkeliama į poeto — eilėraščio veikėjo sąmonę, kur išryškėja du momentai: susitelkimas ir judėjimas. Mąstantysis junta, kad jis linksta į 4 nežinios vandenį tyrą" (TG, 11), ir eilėraščio pabaigoje įsiklauso į emocijos išvidinį tekėjimą: "taip gera jausti 7 tylinčio liūdesio versmę širdy čiurlenant" (TG, 11). Eilėraštis skaitytoją veda iš išorės į mąstytojo sąmonę, nuo tylos į garsą, nuo nejudrumo į judėjimą, kuris tačiau išsaugo priešingos tendencijos — susitelkimo — pustonių. Panašiai tylos įspūdis nėra visiškai nutraukiamas; tyla, poeto palaipsniui sudinaminta, supoetinta, pakeista iš paprasto, objektyvaus pasaulio reiškinio į poetinio rango realybę, yra išgyvenama garso forma. Šioje paradoksiškoj bei daugialytėj tylos metamoforzėje galima atpažinti Kėkštui būdingą poetinį pergyvenimą. Kėkštas junta, kad kūrybinis žodis išjudina viduje susitelkusią, sustingusią patirtį ir todėl jį supranta dinamine prasme. Bet taip pat jo sąmonėj lieka tas pirmasis tylos bei užsisklendimo momentas, į kurį jo žodis atsiremia. Štai, eilėraštyje "Beržas už mūro" Kėkštas žvelgia pro langą į beržą ir taria: "O, berže, liūdnas berže mano ... / tu vienas tejunti, kad kai linguoji savo galvą — / linguoji širdį mano, linguoji kraują gyslose sukepusį / ir iš akių išspaudi ašarą" (TG, 10). Čia cituotos eilutės ne tiek išvysto beržo ir žmogaus emocijų panašumą, kaip tai būtų romantinio pobūdžio kūrinyje, kiek parodo Kėkšto pajustą poetinio žodžio dinamiką. Eilėraščio veikėją galima laikyti statistiškuoju poliu: jis yra savyje susitelkęs, sustingęs, siauroje erdvėje uždarytas. Jis, laisvės neturįs kalinys, neranda žodžių. Todėl jo sielos nuotaikas linguoja beržas; jis joms suteikia judėjimo, t.y. jas išreiškia. Kėkštas visiškai teisingai sako, kad beržas jam išspaudžia ašarą. Beržas ir mąstytojas — tai kūrėjas ir jo žodis. Beržo lingavimas tai žodžio dinamika, kuri viduje susitelkusią emociją išveda į meninio kūrinio viešumą. Panašią mintį atskleidžia eilėraštis "Jei kartais", tik čia yra sukeičiamos poeto ir gamtos reiškinių (beržo ir žmogaus) rolės. Žemė yra vaizduojama sunkių šešėlių užklota, linkstanti. Beržas taip pat stovi nejudrus: jo šakos nukirstos. Ir vienas, ir kitas kenčia, tačiau ir vienas, ir kitas negali savo jausmų išreikšti ir todėl lieka tylūs, kančioje užsisklendę. Jų sielą išsako poetas, žodžių tarsi laidu
(Kėkštas sakytų tarsi tiltu), skausmą pervesda-mas į eilėraštį. Poetas sako "apie save dainuoju" ir parodo, kad liūdesys, ta jo dainoj virpanti melodija, yra iš tikrųjų beržo skausmas. "Jei kartais" eilėraščio mintį galime susumuoti šitaip: ten, kur yra poetinis žodis, pirma buvo tyla, sustingimas, užsisklendęs jausmas ir taip pat poeto troškimas jausmą išsakyti. Gali būti, kad ir pirmaisiais kūrybos metais Kėkštas suvokė, kad poetinis žodis prasideda mirčiai analogiškoj tuštumoje, tik jis šių gretimų, viena kitą liečiančių tuštumos ir poetinio žodžio sferų nesulydė, jų nesuvedė į tą vieną realybę, kuri yra ženklinama negyvo angelo dainos terminu.
Yra vienas ankstyvųjų eilėraščių, kur Kėkštas aiškiai susieja poeziją ir mirtį. Eilėraštis "Anapus upės", Etapų rinkinyje įterptas tarp Toks gyvenimas ir pokario metų lyrikos ciklų, dėmesį patraukia tuo, kad čia poetas susitelkia ties savimi; jis ne tiek kalba apie poeziją ar netiesioginiu būdu, t.y. literatūrinių figūrų ar eilėraščio veiksmo pagalba atskleidžia vieną kurį poezijos aspektų, kiek įsisąmonina į savo poetinį pergyvenimą ir atkakliai tiria tą procesą, kuris jį veda nuo tikrovės iki jos meninės išraiškos. Skirtumas pirmiausia yra kalbinis. Palaipsniui nutoldamas nuo subjektyviosios lyrikos tradicijų ir priartėdamas prie modernistinių poetinių metodų, Kėkštas ieško žodžio, kuris skaitytoją ir vaizduojamą objektą suvestų į betarpį ryšį. Keičiasi jo metaforų struktūra, palyginimai įgauna kondensuotumo, įvaizdžiai yra pavartojami kaip instrumentas vaizduojamam objektui nušviesti, o ne kaip jo atitikmuo literatūrinėj plotmėj. Todėl, "Anapus upės" skaitydami, susidarome įspūdį, kad žvelgiame į poeto sąmonę, ne į jos literatūrinį ekvivalentą, ir sekame tą procesą, kuriuo poeto percepcijos yra pakeičiamos į meninį kūrinį.
Į mus kalba du asmenys, tarp kurių tačiau nėra esminio skirtumo, nes ir vienas, ir kitas sutampa su poetu, su Kėkštu. Pirmasis atitiktų poetą sąryšyje su žmonėmis ir su gyvenamuoju laiku. Tai kūrėjas žvelgiąs į savo kūrybą objektyviu žvilgsniu, iš išorės. Jis susumuoja Kėkšto poetinį credo, jį išreikšdamas šitokia formule: "šiandien žodžio minkšto jau maža. . . šiandien nuo riksmo svaigstančiom lūpom granitus mėtyk" (E,.33). Antrasis asmuo, žmogus, kuriam "gyvenimas keistą paveikslą nutapė", yra kūrėjas santykyje su savo kūrybiniu procesu, į jį žvelgiąs vidiniu žvilgsniu. Šio žmogaus percepcijos yra savotiškos, subjektyvios:
jei matau besimaudantį žmogų, gyvą žmogų tarp jūros bangų —
jis drobėj man juodas lavonas.
Lietui nukritus pro medžių šakas, kai vaivorykštėm
lyja saulė, —
toji saulė man verkianti motina. Džiovinąs ašaras
karšto
spindulio pluoštas — mano ašara, mirkanti džiūstantį lapą.

(E, 33)
Čia kalbančiojo sąmonėje tikrovė yra susipynusi su vaizduotės bei atminties reginiais. Kai žmogus žvelgia į pasaulį, pasaulio daiktai! jame sukelia prisiminimą, Kėkšto žodžiais, senoji patirtis "sveikina" naująją. Tuo būdu iš praeities nuotrupų, kadaise matytų veidų bei reiškinių ir iš to, į ką žiūrima, susideda naujas paveikslas, kur neįmanoma atskirti objektyviuosius ir subjektyviuosius elementus. Ši tikrovės ir atminties fragmentų asociacija yra emocinė: tai mums parodo motinos ir saulės suliejimas į vieną vaizdą ir taip pat spindulio metamo-forzė į ašarą, skausmo simbolį. Pastebime ir tai, kad kalbančiojo sąmonė pasaulį pakeičia neigiama prasme, ji tikrovės fragmentus nuspalvina liūdesio spalva ar visiškai išblėsina gyvybinį aspektą. Taip regėtas gyvas žmogus pasidaro lavonu, tikrovės negatyvu. Ne tik viena kuri tikrovės refleksija, bet pati sąmonė Kėkštui yra skausminga, ir todėl visa, kas į ją įkrenta, turi to paties skausmo svorio: "jeigu į šulinį mestumei akmenį, ar neišgirstum skaudaus jo kritimo? Sustingę ten svoriai kiti savo žaizdą atvers, sustaugs (taip jie sveikina bendradarbį) ir vėliai suguls. Ir neišgirsi jau jų nei matysi" (E, 33). Sekanti eilėraščio pastraipa mus veda tolyn į sąmonės gilumą, į tą centrinį tašką, kur mąstytojas lokalizuoja savo poetinę percepciją. Šulinio įvaizdis yra pakeičiamas akių bei žvilgsnio vaizdu: "sielos mano akys tamsios kaip šulinio dugnas" (E, 33). Emocinis nuspal-vinimas pasilieka tas pats: "skauda man žvilgsnį, kai žiūriu tom akim ir matau pergiliai" (E, 33). Kaip tai paprastai būna Kėkšto kūryboje, žvilgsnio skausmas nėra aiškiai susiejamas su vienokiu ar kitokiu reginiu, ir todėl atrodo, kad jis yra vidinis, susijęs su žvilgsnio kokybe, gal su tuo žvilgsnio bei minties įtempimu, kuris atsiranda žvelgiant į tolį ar einant gilyn į sąmonę. Tačiau eilėraščio tolesnis plėtojimasis (progresija), vedantis nuo sąmonės bei žvilgsnio į regimąjį pasaulį, parodo, kad kalbančiojo skausmas ateina iš išorės, iš gyvenimo, ir atsiranda jam santykiaujant su objektyviąja tikrove. Nes jei "Anapus upės" žmogus nusigręžia nuo pasaulio, nuo "miesto ūžimo" ir akimis matuoja "žaliąjį plotą bei gylį", jis taip pat įsiklauso į gyvenimo ritmą, stebi jį supančią aplinką, veikia. Urbanistinio gamtovaizdžio fone jis mato šiurpią sceną, ne kokį vaizduotės ar atminties košmarą, bet tikrą reiškinį. Jį sukrėtusį įvykį žmogus atpasakoja šitaip:
tik gatvės staiga ėmė staugti, tiltas drebėjo, sustojo
 nuvargę tramvajai, o namai nelaimingi linguodami verkė
stiklo akim ... už aukšto grindinio, kurį skyrė nuo mūsų
drebėjimo žemo skilimas, mačiau susiraizgiusi kūnų,
be kvapo — bet karštą, o neauštančio kraujo
vaivorykštės stebuklingai paupiu sklido.

(E, 34
Negyvo žmogaus kartu šiurpus ir paradoksiškai švytintis vaizdas pasakotoją sukrečia ir jame sukelia veiksmo impulsą. Pasakotojas, žvilgsnį atitraukęs nuo žmogaus-lavono, eina: "nesibaigiančio sielvarto vartais įžengiau plentan plačian" (E, 34). Jis atitrūksta nuo žemės, pakyla į dangų ir, kaip Rimbaud "Aube" sapnuotojas, ima lėkti erdve virš upės. Jo skridime atpažįstame kūrybinio įkvėpimo atitikmenį, tą poeto dvasinį pakilimą, kuris jį atitraukia nuo kasdienybės ir perkelia į kitą krantą. Kėkšto pavadinamą "anapus upės". Tai būtų momentas ar — "Anapus upės" eilėraštyje — erdvė, kuri nesutampa nei su regimuoju, nei su sąmonės ar pasąmonės pasauliu, nei su tikrove, nei su vaizduotės fantazijomis. Ji egzistuoja už skausmo ribos ir yra pasiekiama dideliu dvasiniu įsitempimu, prasiveržimu ar pro vartus ("Anapus upės"), ar pro klounų minią ("Taip išėjau iš mirusiųjų miesto"), ar pro kurią kitą ribą. Šioje erdvėje išryškėja kūrėjo žvilgsnį traukianti vizija: "ilgai žiūrėjau į tolius, stovinčius medžiais, lyg tūkstantmečiais granitais, blizgančiom plieno viršūnėm" (E, 34). Toliai, t.y. poezija siekiamas idealas, įkvėpimo momentu įgauna konkrečią formą, spalvą, medžiaginį svorį ir yra poeto pajuntami kaip žmogaus-lavono vaizdui prieštaraujanti vizija. Tolius žvilgsniu ištyręs, poetas grįžta į žemę, kad galėtų idealo atspindžius įkūnyti eilėraščiuose ir tuo būdu pasipriešinti mirčiai: "skaudžiom kopėčiom nužengiau žemėn (mano žvilgsnis buvo jautrus), kad giedrą pasėčiau, iš plytų baltų statyčiau dangoraižius ir šaukčiau už žuvusį žmogų" (E, 34). Savo balta spalva ir kietų plytų medžiaga dangoraižiai primena virš žemės regėtus plieno ir granito tolius. Bet jie

Adomas Galdikas — Centralizuota kompozicija (tempera)

taip pat išlaiko žmogaus darbo antspaudą ir, be abejo, yra kūrėjo kantriai išbaigtų eilėraščių simbolis. Poetui jie yra žodžiai, ir vilties, ir skausmo pagimdyti, tarti tam, kad skausmą išgydytų. Šitokius žodžius Kėkštas kaip tik ir nori granitais iš širdies į pasaulį išmesti.
"Anapus upės" yra vienas tų ankstyvųjų Kėkšto eilėraščių, kur išsibalansuoja dvi tendencijos: mirties sąmonė ir valia kurti. Gal iš asmeninės patirties, gal paveiktas kai kurių, pavyzdžiui, kiek egzistencialistinės minties rašytojų bei poetų, Kėkštas savo žvilgį atkreipia į mirtį ir ją laiko esant centriniu žmogaus egzistencijos faktu. Mirčiai konfrontuoti Kėkštas spontaniškai pasirenka veiksmo, t.y. kūrybos formą. Jis įtempia savo dvasines jėgas ir ryžtasi tvirtu, revoliuciniu — poetiniu žodžiu teigti žmogų ir tuo būdu pasipriešinti mirčiai. Dvi poetą veikiančios jėgos išsilygina: kūrybinė valia atsveria mirties sąmonę, ryžtas — nerimą. Poetas išlaiko pusiausvyrą, nenukrypdamas nei į neigiamas, nei į tik džiaugsmingas būsenas.
Jis visu aštrumu jaučia mirties jėgą, tačiau išlieka viltingas. Nors jis tiki, kad įmanoma kūrybiniu aktu skausmą paneigti jį perkeičiant, jis skausmui plačiai atsiveria ir jo akcentų įpina į savo šviesiuosius kūrinius. Tai Kėkštui diktuoja jo palyginti sudėtinga, "Anapus upės" ir aplamai prieškariniam laikotarpiui būdinga herojinė poezijos samprata, paremta dviem idėjom. Pirma, Kėkštas randa, kad kūrybinio polėkio šaknys glūdi skausmo pajutime ir todėl ryžtasi gyvenimo kartėlį išmatuoti iki dugno. Paskutinėj "Anapus upės" pastraipoj, tarsi atsiliepdamas į anksčiau išreikštą mintį, jog "šiandien minkšto žodžio jau maža" (E, 33), Kėkštas atmeta uždaros poezijos sampratą ir sako, kad jis savo kūrybą gaivins "ne stiklo šalto kaip melas skysčiu, bet gyvenimo gėralą kartų pasemsiu, gyvenimo jėgą aštrią" (E, 34). Atrodo, kad Kėkštas išveda išgyvento skausmo ir kūrybinės jėgos paralelę, kurią būtų galima išreikšti maždaug šitokia formule: juo aštresnė skausmo sąmonė, juo didesnė kūrybinė įtampa,

Adomas Galdikas — Ritminė kompozicija (tempera)

juo stipresnis bei galingesnis skausmo sąmonės suformuotas žodis. Antra, kad atsvertų susitelkusį skausmą, Kėkštas teigia poeziją turint galios peržengti tą specifinę skausmo situaciją, kurią poetas išgyvena. Jis tiki revoliucine, etinės bei gyvenimiškos prasmės turinčia poezija — ta poezija, kuri savo formose įkūnija žmogaus valią ir todėl jau vien savo esme žmogui atneša išganymo. Poetinį žodį Kėkštas supranta kaip įrankį ir apskritai žmonių, ir paties kūrėjo gyvenimui transformuoti. Rašau apie tai, kas man padeda gyventi, apie tai, kas yra gėris, — aiškino Paul Eluard. Panašiai ir Kėkštas. Jis rašo tam, kad gyventų, kad mirties mintį paverstų kūrybiniu polėkiu, kad vienumoj išgyventą nerimą įprasmintų viešu, visų žmonių kančiai atviru, laisvės reikalaujančiu ir laisvę teigiančiu žodžiu. Kėkštas tiki poezijos gydančiąja galia ir todėl, mirties sąmonei prieš-pastatęs išsilaisvinimo viltį, išsaugoja esmingai prometėjišką, valingą, tačiau nebūtinai optimistišką poetinę sampratą, pagrįstą kūrybinio akto ir išsivadavimo lygtimi.
Šitokį poezijos jėgą teigiantį nusiteikimą galima pastebėti kai kuriuose Kėkšto pokario eilėraščiuose, ypač ten, kur poetas perteikia ne momento nuotaikas, bet esminį estetinį požiūrį. Vienas tokių poetinių credo būtų eilėraštis "Žodis", paskelbtas iš eilės antrame, 1946 metais išspausdintame rinkinyje Rudens dugnu. Eilėraštis yra sukomponuotas kontrasto principu. Pirmoje dalyje Kėkštas sukuria neramaus, klajojančio, gyvenimo blaškomo poeto paveikslą ir ypač pabrėžia tai, kad poetas yra keistuolis, iš žmonių tarpo išskirtas — prakeiktasis, nes jis, ilgėdamasis šviesos, prieštarauja esamai tvarkai. Šitoks poete maudit bus teisiamas: "juodo teismo dienos ateis, / dienos kraujo pilnos ir alkio — / nakties dievai mane teis / tribunolas, išaugęs pelkėj" (RD, 18). Antroje dalyje Kėkštas nakties dievams atsako savuoju žodžiu: "jiems šiandien siunčiu žodį kietą, aiškų ir tvirtą" (RD, 18). Jis priima jam skirtą likimą, pasiduoda skausmo ir vienatvės disciplinai, ryžtasi kančios keliu nueiti iki prarajos briaunos ir tetrokšta savyje išlaikyti gyvą kūrybinį polėkį: "palikit tik ilgesį, audrą manyj / ir Prometėjo ugnį" (RD, 14). Jis visas viltis sudeda į poeziją, tikėdamas jos galia tamsos dievų tvarką pakeisti kūrybinio žodžio šviesa- Eilėraštį baigdamas, Kėkštas pakartoja poeto socialinės misijos mintį ir kiek retorine spalva nuspalvintu sakiniu angažuojasi kurti tam, kad žmonės atneštų išganymo: "ji (Prometėjo ugnis) nušvies jiems/ takus, kurie saulėn nuves,/ gaivų vėją pasiųs gyviesiems,, (RD,19).
Nežiūrint šitokių viltingų, pakilaus ir net egzaltuoto tono pasisakymų, bendras įspūdis, kurį palieka Kėkšto pokario kūryba, yra įskaudinto, įvykių priblokšto poeto, kuris dažnai neranda jėgų sieloje išlaikyti gyvą poetinio idealą viziją. Rudens dugnu rinktinėj, išskyrus vieną kitą "Žodžio" pobūdžio kūrinį, optimistinį tikėjimo poezija motyvą pakartotinai nustelbia nerimo gaidos, nusivylimas, kartais privestas prie tragizmo, neišsipildžiusių svajonių akcentai. Kėkštas jaučiasi vienišas, žmonių nesuprastas, paniekintas, praradęs atsparos taškus pasaulyje, kuris poetui tai bebalsė erdvė: "erdvė tyli ir tuščia ir bekraštė, / tyli debesys, žvaigždės ir mėnuo" (RD, 23); tai jį slegiantis miestas: "tos sunkios gatvės . . . gniaužia jos mane, / širdis jų kartų nerimą vis geria" (RD, 32); tai skausmu pasruvęs ruduo, poetą nepakeliamu svoriu užgulęs: "kodėl tu toks sunkus, o rudeni, / kodėl nelengva tave nešt, / kodėl tu stingini versmes, / širdy tik liūdesį ir skausmą grūdini" (RD, 10). Pusiausvyra tarp pasaulio ir poeto yra iširusi. Jei anksčiau, žemės liūdesio įsiklausęs, Kėkštas mokėjo liūdesį paversti kūrėją ir pasaulį jungiančia sutartine, tuo harmoningu, "Jei kartais" eilėraštyje aprašytu, virpėjimu, tai dabar jis daugiau pasiduoda pasaulyje susitelkusio skausmo jėgai, skausmą į save įsiurbia, juo visiškai persisunkia ir taip praranda vidinio dvasios laisvumo, kuris jį įgalina pasauliui savitai atsiliepti. Tiesa, kai kuriuose pokario eilėraščiuose ir ypač šio laikotarpio antroje, taip pat 1946 metais paskelbtoje rinktinėj Staigus horizontas, pasitaiko momentų, kada poeto nuotaikos praskaidrėja, pasigirsta švelnaus džiaugsmo, šilumos ar net meilės akcentų, atsiranda emocinės pusiausvyros, minties laisvumo, kartais pasitikėjimo poezija. Tačiau ši pozityvioji Kėkšto pusė nėra stipriai jaučiama. Vienur kitur ji turi retorinių tendencijų ar net įprastinio ir banalaus kolorito ir todėl mus mažiau įtikina, nei tos ryškiu siūlu išrašytos, giliu pergyvenimu paremtos skausmo gaidos. Kėkštas iš tikrųjų išgyvena naktį. Protarpiais, pvz. Rudens dugnu užsklęsdamas, jis skaitytojui primena, kad reikia iš "liūdesio žvelgti platyn" RD, 36), kad svarbu neleisti esamų dienų blogiui širdy sustingti" (RD, 36); jis tiki, kad liūdesys praeis, tačiau, esamą momentą prisiminęs, prisipažįsta "šiandien dar tamsią rasą nešu ant blakstienų" (RD, 36). Staigų horizontą Kėkštas sąmoningai baigia ypač šviesiu pasisakymu: "tu vėl mane vedi / į augančio saulėtekio liepsnojančius laukus" (SH, 55). Tačiau ir šiame "Poezijai" eilėraštyje įsiterpia išgyventų krizių motyvai, primenantys, kad apskritai pokario laikotarpyje Kėkštas yra tamsių spalvų poetas. Kėkšto žodžiais tariant, jis prarado laisvę ir yra pasmerktas "naktį žiaurią iš taurės kaip vyną / gerti / ir rudenio dugnu keliauti" (RD, 9). Rudens dugno ir gyvenimo kartėlio kupinos taurės motyvai yra ryškus kontrastas dviem "Anapus upės" įvaizdžiams — dangaus ir gaivinančio stiklo. Jie mums parodo, kad Kėkšto savęs ir pasaulio sąmonė yra pasikeitusi ir kad pokario laikotarpyje jis gyvena naują etapą, paženklintą neigiamų būsenų persvara.
Gilyn į pesimistines nuotaikas vedantį Kėkšto evoliucijos kreivė, be abejo, sietina su antrojo pasaulinio karo įvykiais, kurie poetą itin skaudžiai palietė. Rusų areštuotas 1940 m., perėjęs Vileikos kalėjimą ir Viatlago koncentracijos stovyklas, kiek vėliau amnestuotas ir įstojęs į generolo Anderso armiją, Kėkštas pergyveno sunkią fizinę ir dvasinę kario odisėją, jį vedusią per Egiptą, Artimuosius Rytus, Italijos frontą, Monte Cassino mūšių pragarą, Palagiano karo ligoninę. Fronto mūšių pergyvenimus, nuovargį, keliones, bombų ir granatų ūžimą, mirtį Kėkštas įrašė į karo bei pokario laikotarpio eilėraščius, sukurdamas keletą įsimenančių, lietuviuose retai sutinkamų, betarpiška patirtimi paremtų karo poezijos pavyzdžių. Jie mums perteikia gyvenamojo laiko vaizdą, perlaužtą per poeto emocinę prizmę, tačiau vis tiek turintį to realistinio kolorito, kuris liudija, kad Kėkšto norėta atkurti ir menine šviesa nušviesti istorinis momentas, ne išvidinė būsena. Kai skaitome tokius karo atsiminimais perpintus eilėraščius kaip "Apeninų baladė" ar "Maioli žydi aguonom", suprantame, kad čia išreikštos nuotaikos, kančios ir nevilties akcentai, nakties ir mirties temos, lūžtančio kelio, dulkių, krauju žydinčių kalnų, smaugiamų lakštingalų motyvai, — visa tai yra sietina su karo patirtimi, su konkrečiais įvykiais, kuriuos Kėkštas karo metu pergyveno. Šių eilėraščių emocinė spalva yra Kėkšto atsiliepimas į laikmetį, visiškai natūrali reakcija, kurią pagimdė karo tragikos suvokimas.

(Bus daugiau)



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai