Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Prof. A. Maceinos Bažnyčios ir pasaulio PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Navickas J. L.   

Kai po II Vatikano susirinkimo pasirodė filosofų Jacąues Maritaino ir Dietrich von Hildebrando veikalai (savo laiku šie veikalai "Aidų" žurnale buvo pristatyti), pasišovę kiek giliau ir platėliau nušviesti dabartinį subruzdimą Bažnyčioje, lietuviškoji visuomenė laukė ir tikėjosi, kad šiuo kaitriu ir sudėtingu klausimu prabils ir lietuvis mąstytojas. Šios visuomenės budresnieji ir įžvalgesnieji taip pat žinojo, kas mūsuose Bažnyčios sujudimui skiria ypatingą dėmesį ir kas šios painios apraiškos nušvietimui tinkamiausiai sukirptas. Todėl prof. A. Maceinos knygos Bažnyčia ir pasaulis (Čikaga 1970, 157 psl.) pasirodymas nebuvo nei didelė naujiena, nei tikras netikėtumas, bet greičiau maloni patirtis, kad, štai, mūsų visų lūkesčiai pasitvirtino! Žinoma, kartu su tokiu džiugiu jausmu turėjo ateiti ir susidomėjimas pačiu knygos turiniu, kurios autorius net tituliniame puslapyje užsikrauna sau gan sunkoką "kritinio skerspiūvio" naštą.

Prof. A. Maceinos naujoji knyga labai darniai rikiuojasi jo veikalų visumoje. Be abejo, šiame darbe, kurį pats autorius (lyg ir atsižvelgdamas į jo lieknumą) kukliai vadina "knygele", netenka ieškoti viso Maceinos. Vis dėlto veikalas yra maceiniškas ir stiliumi, ir mąstymo būdu, ir dialektine sąranga, ir teologiniu interesu. Kaip ir visi kiti Maceinos veikalai, taip ir Bažnyčia ir pasaulis dvelkia aiškumu bei vaizdumu, kuris skaitytoją patraukia, sužavi ir palaiko jo kantrybę. Pridurkime dar, kad dokumentacijoj ir išnašose aiškiai regima autoriaus profesoriška ranka.

Pagrindinė mintis, kuri iš karto išnyra kaip centrinė nagrinėjimo ir dėstymo gairė, kuri taip pat apsprendžia veikalo pobūdį ir kuri pagrindžia išimtinai visas jo dis-tinkcijas, slypi Bažnyčios būsenos pasaulyje sampratoje. Nors kiek ir paradoksiška, ši samprata yra nusiginkluojančiai paprastutė: Bažnyčia yra "ne iš pasaulio", bet ji privalo žengti "į visą pasaulį". Ši samprata akivaizdžiai nurodo, kad Bažnyčios sąranga yra iš esmės dvilypė. Ji nurodo Bažnyčios antgamtinę kilmę ir kartu jos veržimąsi į konkretų, regimąjį ir istoriškai besivystantį pasaulį.
Bažnyčios esminės būsenos klausimu su Maceina netenka ginčytis, nes reikia sutikti, kad negalima Bažnyčios kildinti "iš pasaulio", kaip lygiai negalima teigti, kad ji galinti užsisklęsti savo antgamtinėje būsenoje. Tą pačią mintį būtų nesunku ir kiek kitaip pasakyti. Matyti Bažnyčioje vien tik dieviškąją dimensiją, bet nesuprasti, kad pasaulyje ji privalo būti žemiškose ir žmogiškose formose, yra tikrai kreiva, nepilna ir nereali pažiūra. Lygiai pragaištinga pastanga yra rūpintis Bažnyčios sekuliarizacija, pamirštant jos dieviškąją prigimtį ir pasiuntinybę. Šitokiu būdu išsiskleidžia ne tik Bažnyčios esmės ir jos būsenos dvilypumas, bet ir abiejų pradų neišskiriamybė.

Taip aptarta Bažnyčios sąranga ir jos dviformė būsena yra pakankamai aiškios ir pakankamai pasakančios. Tačiau pats autorius tokia savo pradine aptartimi nepasitenkina, nes jam svarbu Bažnyčios buvimą pasaulyje parodyti dialektikos šviesoje. Todėl jis ir teigia, esą Bažnyčios sąrangoje slypintys pradai nėra vien skirtingi, vienašališki, daliniai, bet taip pat priešingybiški. Šios priešingybės pabrėžimui ir paryškinimui Maceina nepagaili nei laiko, nei pastangų, žinodamas, kad priešingybės sąvoka taikliausiai nušvies labai skirtingai interpretuojamą Bažnyčios būseną pasaulyje.

Priešingybės kategoriją A. Maceina suvokia ne formalia, ne atitraukta ir ne grynai logine prasme. Autorius yra metafizikas, todėl ir savo teigiamą priešingybę Bažnyčios vidinėje struktūroje jis supranta realia, egzistencine prasme. Betgi svarbiausias dalykas, kurį autorius stengiasi ypatingai pabrėžti, yra tas, kad visi dabarties sąjūdžiai Bažnyčioje renkasi tik vieną kurią minėtos priešingybės pusę. Taigi, priešingybė slypinti pačios Bažnyčios sąrangoje ir yra anoji priežastis, kuri priešiškuosius dabarties sąjūdžius aprūpina pagrindiniais principais ir reikalingomis premisomis. Iš čia seka, kad šiandienos ginčai, nelemtinga grumtis ir įtampa prasiveržia neatsitiktinai, bet išnyra iš mįslingos ir sunkios pačios Bažnyčios dvi-pradės būsenos.

Prof. A. Maceina gana įtikinančiai paaiškina, kodėl pažangusis sąjūdis teigiamai atsiliepia į Bažnyčios pašaukimą "eiti į visą pasaulį", kas, sutrauktai pasakius, reiškia Bažnyčios atvirybę visoms kultūros, tautinio ir visuomeninio gyvenimo formoms, kurios nuolat ir neišvengiamai atsiduria vis naujoje dabartyje.

Pažangiųjų įsitikinimu, Bažnyčia pasaulyje privalo būti nei kaip viešnia, nei kaip į-sibrovėlė, bet kaip pilnai įsipilie-tinusi gyventoja. Tai tiesa, bet tik dalinė tiesa. Atsiremdamas į Bažnyčios pilnutinės būsenos reikalavimus, A. Maceina nurodo, kad pažangųjį sąjūdį gaubia gili tragiką, nes šios ideologijos — jei taip būtų galima išsireikšti — vienašališkumas ją pastumia į sektantiškai siaurą pažiūrą, kuri nepajėgia atkreipti į save kritinio žvilgio. Kitaip sakant, rinkdamasis tik pasaulietiškąją Bažnyčios būseną, modernusis sąjūdis neatpažįsta ir todėl neįvertina Bažnyčioje glūdinčio antgamtinio prado ir, paskendęs žemiškoje tikrovėje, nutolsta nuo esminio, dieviškojo ir transcendentinio Bažnyčios pašaukimo.

Bet lygiai trumparegiški yra ir atžangieji bruzdėtojai, nes nesupranta ar. nenori suprasti Bažnyčios šiandienėjimo neišvengiamybės. Nors jie teisingai įžvelgia esminę Bažnyčios būseną ir paskirtį, bet visiškai nepagrįstai priešinasi Šiandienėjimo srovei, pamiršdami, kad Bažnyčia pasaulyje niekada nesireišia grynai dieviškaisiais pavidalais, ar tai būtų kalba, liturgija ar valdymosi forma. Vienu žodžiu, konservatyvieji nesugeba "žvelgti į tikėjimą pasaulio akimis ir persvarstyti, ar jo pabrėžiamas laikymasis tradicinių lyčių iš tikro atitinka istorinę dabartį" (25 psl.).

Didžioji knygos dalis (II, III ir IV skyriai) skiriama Bažnyčios šiandienėjimo, demokratėjimo ir tautėjimo klausimui. Mesdamas taiklų žvilgį praeitin, Maceina pastebi, kad šiandienėjimas nėra tokia naujoviška apraiška, kaip kad gali atrodyti, nes Bažnyčiai visuomet rūpėjo eiti petys petin su žmogumi ir jo gyvenimu. Bažnyčia niekada nenorėjo likti užsidarėle ar rinktis tik kurį vieną žmogiškosios egzistencijos pavidalą. Jai taip pat nerūpėjo skverbtis tik į kurią atskirą pasaulio dalį ar sritį, nes Bažnyčios aspiracijas gali patenkinti tik visuma. Žinoma, Bažnyčia atsisako būti užsidarėle ir atsilikėle ne dėl to, kad nuolatiniame modernėjime ji matytų ypatingą vertybę, bet dėl to, kad jai rūpi konkretus žmogus — visa jo istoriškoji dabartis. Kitaip sakant, visa Bažnyčios šiandienėjimo prasmė ir reikšmė glūdi jos nuolatinėje pastangoje priartėti prie gyvo žmogaus, nešamo gyvenimo srovės ir nesiliaujančios kaitos.

Nors Bažnyčia yra pasišovusi eiti "į visą pasaulį", į kiekvieną žmogiškosios egzistencijos sritį, šiandienėjimą tenka priimti ir realizuoti tik tam tikrose srityse. Viena tokia sritis, kurią prof. Maceina griežtai ir pabrėžiamai išjungia iš šiandienėjimo vyksmo, yra krikščioniškoji dorovė ir jos principai. Pagal prof. Maceiną, dorovės įstatymai išreiškia "užbaigtą" Bažnyčios esmę, todėl pragaištinga norėti juos keisti ar modifikuoti. Vienu žodžiu, dorovės šiandienėjimui ir kaitai autorius nemato nei jokio pagrindo, nei jokios galimybės. Čia autorius kategoriškai griežtas. Pasiklausykime: "Dorinių dėsnių akivaizdoje mum belieka tik du keliai: arba juos priimti ir likti Bažnyčioje, nepaisant, kad praktikoje juos ir laužome nusidėdami; arba jų nepriimti, skelbiant priešingą nuomonę, tuo kuriant 'kitą evangeliją' ir atsiduriant už Bažnyčios ribų" (86 psl.).

Ne vienas, tur būt, šiuo klausimu norėtų su autoriumi pradėti ilgesnį pokalbį. Tačiau čia tos galimybės plačiau nekelsime, pasitenkindami prie klausimo prieiti iš pačiam autoriui priimtinų prielaidų perspektyvos. Taigi, jeigu ir sutiktume, kad dorovės įstatymai yra objektyvūs, visuotini ir nelygstami, tai vis vien jų nepasaulietiškasis charakteris liktų problematiškas. Juk daugelis filosofų, kurie visai nesiremia Apreiškimu, į dorovės dėsnius žvelgia kaip į natūralius dėsnius ar normas. Iš čia, rodos, sektų, kad tai, kas natūralu, yra kartu pasaulietiška ir žmogiška, t. y. "iš pasaulio". Dar būtų galima pridurti, kad tai, ką vadiname natūraliu įstatymu, arba įpareigojančia vertybe, yra paties žmogaus suvokta norma. Tuo atveju "priešingybės" kategorija atsidurtų sunkioje padėtyje, nes būtų nelengva teigti, esą visas pasaulis ir žmogus skęsta piktenybėje ir neturi jokių dorinių aspiracijų. Net ir V. Solovjovas savo Gėrio įteisinime ir Dvasinio gyvenimo pagrinduose dorinio tobulumo aspiraciją vadina giliausiu žmogaus troškuliu, mums primindamas, kad dorovė pasauliui ir žmogui nėra nei svetima, nei priešingybiška.

Beje, Maceinos priešingybės sąvoka, kuri vaidina lemtingiausią vaidmenį dialektinės padėties susiklostyme, patiria sunkumų ir kitu atveju. Galima teigti, kad pasaulis Bažnyčiai priešinasi ir prieštarauja, kad jis Bažnyčios pasiuntinybei yra svetimas, kad dažnai prieš ją sukyla ir net brutaliai ją persekioja. Tačiau pati Bažnyčia pasaulio atžvilgiu tokio pat priešiškumo neturi, nes ji pasaulį nei niekina, nei neigia, nei prieš jį sukyla. Todėl išeina, kad Bažnyčios esminė savybė (ir tuo pačiu jos esminė būsena) yra ne priešiškumas ir priešingybė, bet meilė. Taigi, priešingybė nėra abipusė ir ne toje pat plotmėje. Jeigu Bažnyčia viso "pasaulio atžvilgiu yra Dievas Išganytojas", jeigu jos tikslas yra pasaulio atnaujinimas ir "perkūrimas", tai tuomet vargu galime kalbėti apie Bažnyčios priešiškumą pasauliui. Žinoma, norint "priešingybės" sąvoką pasilaikyti ir ja charakterizuoti Bažnyčios laikyseną pasaulio atžvilgiu, reikėtų sakyti, kad Bažnyčios priešingybė yra nukreipta į pasaulio piktenybę, nuodėmę, niekšybę ir savo pačios nemeilę. Tačiau tuomet "priešingybės" sąvoka įgyja visai kitą pobūdį ir turinį ir virsta dviprasme idėja.

Užsiminus sąvoką, iškyla reikalas bent keliais žodžiais apibūdinti jos vaidmenį Maceinos mąstyme. Prieš kelis metus, mėgindamas aptarti savo paties filosofavimo būdą, prof. Maceina prasitarė, esą jis kalba ne sąvokomis, bet vaizdais (Aidai, 1965, nr. 10). Vis dėlto, šia diagnoze tenka suabejoti.

Atrodo, kad ir prof. Maceinos pagrindinė mąstymo ir aiškinimo priemonė yra sąvoka. Tačiau sąvoką jis nesupranta kaip sąmonės padarą, kuris būtų apspręstas griežta ir siaura prasme. Prof. Maceinos sąvoka — tai virtinė ypatybių ir aspektų, "išpešiotų" iš tyrinėjamo objekto. Dar daugiau: sąvoka nėra sustingęs proto gaminys, bet gyva ir nuolat auganti mintis, kuri, artėdama į kitą mintį, stengiasi su ja susijungti. Bet kaip tik dėl to Maceinos sąvokos yra vaizdžios. Kitaip sakant, sąvokų vaizdumas išnyra iš tos minties visumos, kurios pynime jos visos bendrai ir susitelkusiai dalyvauja.

Šią metmenišką apžvalgą norėtume baigti dviem pastabomis. Pirmoji liečia prof. Maceinos laimėjimus teologijos srityje. Teologinis interesas ir jo nuolatinis ugdymas Maceinai pelnė didžiausio Lietuvos teologo vardą. Rašydamas teologinio turinio knygas, jis pagilino ir subrandino lietuvių religinę sąmonę. Nevengdamas savaitraščių, jis pasiekė tūkstančius skaitytojų. Profesorių už tai sveikiname!
Antrąją mintį yra kiek sunkiau išreikšti, nes ji neturi nieko bendro su įvertinimu ir kritika. Turime galvoje faktą, kad teologija nukreipė prof. Maceiną nuo grynai filosofinio darbo. Netenka nė spėlioti, kad profesorius, būdamas nepaprastų gabumų ir erudicijos vyras (ir tai sakome be jokios lėkštai panegiriškos intencijos), būtų tikrai pastūmėjęs grynąją filosofiją pirmyn. Sakome "grynąją" sąmoningai, turėdami mintyje filosofijai atvirą galimybę virsti dar nepri-klausomesniu ir autentiškesniu mokslu. Yra būtina filosofiją gilinti, gryninti ir mokslinti, tačiau nepaverčiant jos nei teologija, nei ideologija, nei atskiru mokslu. Galimas dalykas, kad su šiomis pastabomis būsime prašovę pro šalį, nes prof. A. Maceina tikriausiai turi skirtingą filosofijos sampratą ir pasilieka ištikimas savam pašaukimui, kurio, žinoma, niekas neturi teisės nei kritikuoti, nei prievartauti. Tad lieka tik džiugi mintis: He is very good at what he does!
J. L. Navickas








 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai