Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Vilniaus akademija naujuose Lietuvos leidiniuose PDF Spausdinti El. paštas
Parašė RABIKAUSKAS PAULIUS   

1970 metais, kaip žinome, suėjo 400 m. nuo Vilniaus jėzuitų kolegijos įsteigimo. Sukaktis buvo svarbi ypačiai tuo, kad iš Vilniaus jėzuitų kolegijos tiesiogiai išsivystė Vilniaus universitetas. Dar daugiau: kolegijos įsteigimas buvo sąmoningas pamatų dėjimas būsimajam universitetui. Jau kai 1564 - 65 metais ėjo kalba apie jėzuitų į Vilnių pakvietimą, didysis Lietuvos kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas prašė, kad iš karto būtų įsteigta "pilna kolegija", kitaip sakant, universitetas; tai visai aiškiai pažymi jėzuitų ordino sekretorius J. Polanco savo užrašuose. lr ten pat J. Polanco pastebi, kad popiežius Pijus V nusprendęs, jog reikią patenkinti karaliaus prašymą, ir jėzuitai ėmęsi tai vykdyti. Buvę nutarta tą rudenį (1565) siųsti į Vilnių tokios kolegijos veiklai reikalingą Tėvų ir Brolių štabą, jei prieš tai būsiančios tam sudarytos materialinės sąlygos.


Tačiau tą pavasarį Vilniuje kėlė maištą Vilniaus vaivada Mikalojus Radvilas Juodasis, o karalius buvo užsiėmęs kitais reikalais; niekas nieko neparuošė Vilniuje jėzuitams įsikurti, ir Vilniaus universiteto įsteigimo teko laukti dar 14 metų.
Bet ir kai kolegija buvo iš tikrųjų įsteigta, visi, vysk. V. Protasevičius ir patys jėzuitai, žiūrėjo į ją kaip į pirmąją universiteto pakopą. Tai liudija, pavyzdžiui, pats viceprovincijolas P. Su-nieris 1570 m. rudenį, tuojau po kolegijos įsteigimo, į Romą pasiųstoje informacijoje: "Kolegija įsteigta (arba, geriau sakant, pradėta, nes vyskupas yra nusistatęs įsteigti pilną kolegiją su universitetu) Vilniuje, visos didžiosios Lietuvos kunigaikštystės sostinėje ir metropolyje . . ."2

Nėra jokios abejonės: jėzuitų kolegijos Vilniuje įsteigimas yra vienas iš didžiųjų įvykių Lietuvos istorijoje, turėjęs gilios, plačiai šakotos, ilgalaikės reikšmės Lietuvos kultūriniam ir religiniam gyvenimui. Ir ne vien dėl to, kad kolegija buvo pirmoji universiteto pakopa, bet taip pat dėl to, kad su kolegija ir kolegijoje turėjo pradžią būsimoji Vilniaus universiteto biblioteka, kad su kolegija dar tais pačiais 1570 metais į Lietuvą atėjo vėliau joje plačiai paplitęs mokyklinis teatras, kad kolegija buvo pirmoji reguliariai ir be pertraukos veikianti Lietuvos aukštesnioji mokykla, kad su kolegijos įsteigimu ir veikla yra neatskiriamai susijęs katalikybės Lietuvoje atsinaujinimas ir t. t. Visa tai liečia svarbius kiekvieno krašto gyvenime, juo labiau Lietuvos praeities kelyje momentus. Buvo galima laukti, kad tiek Lietuvoje tiek išeivijoje bus iškilmingai paminėta Vilniaus kolegijos įsteigimo sukaktis. Bet ne! Lietuvoje ji visai nutylėta; išeivijoje tik kai kur. ir tai tik trumpai prisiminta. Nesunku pateisinti išeivius, nes maža kam prieinama reikalinga to laikotarpio studijoms literatūra, o kuriems prieinama, tie, gyvenimo sąlygų verčiami, turi imtis kitų pareigų ir darbų. Bet Lietuvoje sunku rasti pateisinimą.
Ten buvo taip plačiai prisimintas Vilniaus universiteto bibliotekos įkūrimas, tačiau kolegijos įsteigimo jubiliejui nepaskirta nė vieno straipsnio spaudoje, nė vienos kalbos minėjimuose. Gal sukaktis liko nepastebėta? Sunku būtų tuo tikėti.

Kolegijos įsteigimas nėra nežinomas į-vykis. Apie tai buvo rašyta seniau, rašoma ir dabar, kur tik prisimenama Vilniaus akademija, Vilniaus senasis universitetas. Ir šių eilučių autorius pačią minėtos sukakties dieną (liepos 17 d.) tai priminė per Vatikano radiją.3 Bet kam dar stebėtis, kai žinome, kad esamose aplinkybėse tėvynėje istorinių tyrinėjimų eigą ir kryptį nulemia ne praeities įvykių svarba ir ne istorinės tiesos ieškojimas, o iš šalies istorikams primetamos "dogmos", dažnai nieko bendro neturinčios su pačia istorija. Matyt, Lietuvoje buvo leista paminėti Vilniaus universiteto biblioteką, bet ne Vilniaus kolegiją. Nesvarbu, kad prieš 400 metų tiek buvo galima kalbėti apie nuo kolegijos atsietą biblioteką, kiek kad šiandien būtų prasminga iškilmingai paminėti kokią virtuvę, o ne rūmus, kuriuose ji yra ir kuriems ji tarnauja!

Bet tai, kas buvo leista, Lietuvoje buvo paminėta su nuoširdumu, pagarba ir meile mūsų tautos praeičiai ir jos kultūros lobiams. 1970 rugsėjo 18 Vilniuje įvyko iškilmingas Vilniaus universiteto mokslinės bibliotekos 400 metų sukakties minėjimas. Pranešimą apie bibliotekos 400 metų kelią padarė jos dabartinis direktorius J. Tornau. Dieną prieš tai universiteto rūmuose vyko visasąjunginė mokslinė konferencija bendru pavadinimu "Knyga ir pažanga". Ta proga buvo iškilmingai atidaryta naujoji bibliotekos knygų saugykla. Visi Lietuvos laikraščiai ir žurnalai prisiminė šią sukaktį. Buvo suruošta įspūdinga retų knygų paroda naujai restauruotoje universitetinėje Šv. Jono bažnyčioje, kuriai tačiau dabar duota kita paskirtis, o ne toji, kuriai ji buvo statyta ir kuriai ji, 1571 m. pavasarį perleista jėzuitams, nesiliovė tarnavusi beveik 400 metų (nors nuo 1773 m. rudens ir nebebuvo jėzuitų žinioje). Sukakties proga išleista lietuvių ir kitomis kalbomis gausiai iliustruota knygelė, kuri supažindina bibliotekos lankytojus su jos nraeitimi; išleistas specialus pašto ženklas, specialūs, sukaktį primeną vokai laiškams; dailininko Vinco Kisarausko sukurtas meniškų "ex libris" ciklas (13 knygos ženklų su įžymiųjų asmenų, susijusių su Vilniaus universitetu, atvaizdais, pradedant K. Sirvydu ir baigiant J. Lebedžiu) ir kt., ko gal nepastebėjome.

Čia norime arčiau pažvelgti į kai kurias Lietuvoje pernai pasirodžiusias studijas, liečiančias Vilniaus akademijos biblioteką, teatrą, istorijos dėstymą ir tyrinėjimą, astronominę observatoriją.

Akademijos biblioteka
Vilniaus universiteto bibliotekos sukakties proga Lietuvoje paskelbta ir stambesnių studijinių straipsnių apie bibliotekos praeitį. Keli jų tilpo specialiame sukaktuviniame leidinyje "Kultūrų kryžkelėje" (Vilnius 1970). Čia kalbėsime tik apie tuos aprašymus arba tas aprašymų dalis, kurios liečia jėzuitų vadovaujamos akademijos - universiteto laikotarpį (1570 - 1773), palikdami apibūdinti likusią dalį naujesniųjų laikų kultūros specialistams.

Plačiausią ir reikšmingiausią studiją pateikė žinomas bibliotekininkas ir mūsų bibliotekų praeities tyrinėtojas Levas Vladimirovas: "400 metų kultūros, švietimo ir mokslo tarnyboje" (psl. 5-88). Straipsnio pradžioje 26 puslapiai skiriami bibliotekos įkūrimo, klestėjimo ir veiklos laikotarpiui iki 1773 metų.

"Du pamatiniai akmenys" bibliotekai buvę: (1) Vilniaus sufragano vysk. Jurgio Albino mirštant palikta ir katedros kapitulos jėzuitams perduota biblioteka ir (2) paties didžiojo Lietuvos kunigaikščio Žygimanto Augusto testamentu užrašyta turininga knygų kolekcija, kurioje, spėjama, buvę apie 4000 tomų 20.000 auksinų vertės.4 Savo turiniu knygos buvo daugiau pasaulietiško -humanistinio pobūdžio: antikiniai klasikai, šalių ir kelionių aprašymai, kronikos, istorinės monografijos, astronomijos ženklų paaiškinimai, medicinos bei gamtos mokslų veikalai. Buvo, žinoma, ir teologijos bei filosofijos knygų, neišskyrus nė eretiškųjų. L. Vladimirovas pateikia smulkių dokumentuotų žinių apie karaliaus Žygimanto Augusto bibliotekos sudarymą, apie knygų išvaizdą (įrišimą), apie jų išlikimą iki mūsų dienų. Dabar Vilniaus universiteto bibliotekoje yra 12 Žygimanto Augusto knygų. Dalis iš karaliaus testamentu Vilniaus jėzuitams paliktų knygų pateko į kitų rankas, dar prieš jas perduodant kolegijai.

Čia galime pridėti kai kurių smulkesnių, papildomų žinių apie bibliotekos pradžią, paimtų iš jėzuitų archyvo Romoje. Bibliotekos pirmąjį pagrindą sudarė, kaip L. Vladimirovas teisingai nurodo, 1570 gegužės 12 (ne 1571 m., kaip rašoma psl. 7! Todėl ten neatitinka tiesos pastaba, kad karalius savo biblioteką jėzuitams užrašęs penkias dienas prieš tai); iš tikrųjų tai buvo vieneriais metais vėliau) steigiamai kolegijai pervesta neseniai mirusio Vilniaus sufragano vysk. J. Albino biblioteka. Ją jau rado kolegijai skirtuose rūmuose 1570 liepos 4 į Vilnių atvykę provincijolas L. Maggio, naujai kolegijai skirti mokytojai ir kiti darbuotojai. Prie vysk. J. Albino bibliotekos tuomet buvo prijungtos Vilniaus kanauninko Mako-veckio or pono Oborskio padovanotos knygos, o taip pat vienos senos bibliotekos likučiai, kuriuos nupirko vysk. V. Protasevičius.5 Toje bibliotekoje buvo daug knygų graikų kalba, kurias 1570. VII. 18 su nuostaba apžiūrėjo kolegijoje lankęsis Tesalonikos metropolito palydovas, mokėjęs tik graikiškai.6 Dar rugpiūčio mėn. -buvo sudarytas pirmasis bibliotekos katalogas.7 Yra žinomas ir pats pirmasis bibliotekos vedėjas (prefektas),
— tai magistras (klierikas) Jonas Hajus (Hay), škotas, Romoje įstojęs į jėzuitus ir ten pat baigęs filosofijos studijas, atvykęs į Vilnių drauge su pirmuoju kolegijos rektorium S. Varševickiu.8 Karaliaus vėliau padovanotų knygų tuomet kolegijos bibliotekoje dar nebuvo; jo testamentas, sudarytas tiktai 1571 m. pavasarį, įsigaliojo karaliui mirus
— 1572 liepos 7 d., — o pačias knygas jėzuitai gavo tik 1579 m. Tų metų (1579) "Litterae An-nuae" iš Vilniaus kolegijos praneša: "Taip pat ir bibliotekoje nemenkai padidėjo knygų skaičius, gavus mirusiojo Lenkijos karaliaus Augusto testamentu paliktas knygas ir pačios kolegijos pinigais nupirkus eilę gana svarbių veikalų".9

Vėliau bibliotekos fondai buvo nuolat papildomi. L. Vladimirovas, remdamasis J. Bielinskio patiektais duomenimis10 ir savo surinktomis žiniomis, išskaičiuoja žymesniąsias donacijas. Čia galima dar pridurti, jog 1597 metų "Litterae Annuae" iš Vilniaus kolegijos praneša: "Taip pat ir bibliotekoje nemenkai padidėjo knygų skaičius, gavus mirusiojo Lenkijos karaliaus Augusto testamentu paliktas khygas ir pačios kolegijos pinigais nupirkus eilę gana svarbių veikalų".9
Vėliau bibliotekos fondai buvo nuolat papildomi. L. Vladimirovas, remdamasis J. Bielinskio


Vinco Kisarausko ekslibrisai Vilniaus universiteto tema

patiektais duomenimis10 ir savo surinktomis žiniomis, išskaičiuoja žymesniąsias donacijas. Čia galima dar pridurti, jog 1597 metų "Litterae Annuae" pažymi, kad Žemaitijoje "viena bajoro žmona, pati būdama kalvine, pažadėjo Vilniaus kolegijai padovanoti savo jau mirusio vyro biblioteką".11 Kas galėjo būti ši geradarė, nustatyti nepavyko.

XVIII a. pradžioje Vilniaus akademijos biblioteka buvo jau didelis ir garsus knygų lobynas. Tačiau neužilgo ją ištiko didelė nelaimė — 1610 liepos 1 dienos gaisras. Jėzuitai bandė biblioteką gelbėti, mesdami knygas į rūsį, bet tik dalį išgelbėjo; "geriausioji bibliotekos dalis sudegė" — rašė į Romą nuncijus F. Simonetta, tuokart pats buvojęs Vilniuje.12 Gaisro nuostolius bibliotekai pamažu stengėsi išlyginti patys jėzuitai, pirkdami naujų knygų, ir įvairūs geradariai — jų padovanodami. Gausesnius knygų rinkinius padovanojo Vilniaus vysk. E. Valavičius (miręs 1630), D. L. K. lauko raštininkas Kristupas Mikalojus Sapiega (miręs 1631); aukojo jų ir kiti: kapitulų kanauninkai, kunigai ir bajorai. Čia L. Vladimirovas pamini ir Žemaičių vyskupą M. Pacą (mirė 1624), kuris Vilniaus akademijai padovanojęs savo biblioteką (psl. 19). Bet G. Argenti (Ioannes Argen-tus), 1614/15 metais rašęs ir 1615 Krokuvoje išleidęs knygą "De rebus Societatis lesu in regno Poloniae", mini vysk. Paco biblioteką kitose aplinkybėse. Palietęs Kražių kolegijos įkūrimą, Argenti stato retorinį klausimą: "Kas suviliojo Gar-bingiausiąjį Mikalojų Pacą, Žemaičių vyskupą, kad Draugijos jo vyskupijoje įsikūrimui skirtų dvarus, pinigus, biblioteką ir namų vidaus įrengimą?".13 Taigi, vysk. M. Pacas padovanojo savo biblioteką Kražių kolegijai. G. Argenti tai labai gerai žinojo, nes jis 1614 m. buvo Lietuvos jėzuitų vizitatoriumi ir kaip tik jis tarėsi su J. K. Chodkevičium apie kolegijos Kražiuose įkūrimą.

Kiek laiko praėjus, akademijos biblioteką vėl ištiko skaudi nelaimė. 1655 m. vasarą prie Vilniaus artinosi, viską plėsdami, naikindami ir žmones žiauriai žudydami, rusų ir kazokų kareivių pulkai. Vilniaus jėzuitai, matydami nesulaikomą grėsmę Vilniaus miestui, sukrovė vertingiausias knygas į didelę valtį ir Nerimi, po to Nemunu, išplaukė į Prūsiją. Norėjo sustoti Tilžėje, bet buvo priversti toliau plaukti. Pasiekė Karaliaučių, Dancigą. Smulkesnių duomenų apie bėglių Prūsijoje buvimą bei bibliotekos knygų likimą kol kas neturime, bet aišku, kad išvežtas knygas buvo galima grąžinti į Vilnių tik po 7-8 metų. Deja, ne visos sugrįžo. 1666 metų "Litterae Annuae" praneša: "Mūsų biblioteka, kurios didelė dalis prarasta karo metais, vėl padidėjo dideliu L. D. K. pakanclerio Kazimiero Leono Sapiegos dosnumu; jis kolegijai padovanojo daugybę dvasiško ir pasaulietiško pobūdžio tomų, kurių vertė siekia daug tūkstančių".14 Taigi, karo metais didelė dalis bibliotekos knygų prarasta, nes tai, kas buvo palikta Vilniuje, be abejo, sudegė; tai, kas buvo išvežta, ne viskas sugrįžo. L. K. Sapiega prieš savo mirtį (mirė 1656 m.) testamentu užrašė akademijai didžiulę savo tėvo surinktą, jo paties papildytą biblioteką. Tai reikšmingiausias ir vertingiausias po karaliaus Žygimanto Augusto ir vysk. J. Albino kolekcijų Vilniaus universiteto bibliotekos papildymas. Buvę iš viso daugiau kaip 3000 tomų knygų. Ir dabar dar (nemaža susigrąžinus iš Sovietų Sąjungos bibliotekų) Vilniaus universiteto bibliotekoje yra apie 200 anos sapieginės bibliotekos knygų.

Vos dešimt metų praėjus, vėl prisidėjo stamboka knygų kolekcija. Kan. Kazimieras Vaišnara-vičius, skirdamas naujai įkurtai etikos katedrai išlaikymą, užrašė ir savo stambią, beveik 600 auksinų vertės biblioteką, kuria turėjo naudotis tos katedros profesorius.15 Ji buvo perduota jėzuitams 1677 m. po fundatoriaus mirties. Tais pačiais metais pažymėta: "Pastatytos erdvesnės patalpos bibliotekai; virš jų mūsiškiams (=jėzuitams) kambariai".16 Tačiau šį kartą architektai ne viską tiksliai apskaičiavo. Sekančiais metais pradėjo rastis sienose plyšiai: sienos nebeatlaikė sunkaus skliautų ir (virš bibliotekos) mūro kambarių svorio. Teko pavartoti geležinius varžtus, mūrinį antstatą nugriauti ir jo vietoje pasitenkinti lengvais iš medžio suręstais kambariais.17

Ir XVIII amžiuje knygų skaičius augo, bet neišliko žinių apie kokias stambesnes donacijas, kokių biblioteka prieš tai ne kartą buvo gavusi. Nelaimės, ypačiai gaisrai — daug nuostolių pridarė 1737 ir 1748 metais Vilniaus miestą nusiautę gaisrai, — trukdė bibliotekai normaliai vystytis ir augti. Skaudžiausia, kad tokiais atvejais liepsnų auka tapdavo ir senesnieji, retesnieji, kartais net unikaliniai veikalai, ir taip nebeatitaisomai pražūdavo neįkainojami mūsų praeities ir kultūros liudininkai. Nėra ko daug stebėtis, kad per du šimtus metų iš pradinių maždaug 4500 tomų biblioteka teišaugo iki 11.000 tomų 1773 metais.

L. Vladimirovo studijoje aprašoma ir akademijos bibliotekos organizacinė struktūra, jos patalpos, knygų katalogai, kurių, deja, iš laikotarpio prieš 1773 metus tik vienas teišliko iki mūsų laikų. Tačiau yra žinomas bendras knygų paskirstymas, galiojęs 1773 metais, t. y. panaikinant jėzuitų ordiną. Jis išryškėja iš tuomet darytos akademijos turto inventorizacijos. Autorius taip pat bando analizuoti knygų fondo kalbinį ir tematinį (turinio atžvilgiu) sąstatą. Ir čia, kaip ir daugely kitų atvejų, išvados galimos tiktai dalinės, nes didžiausiai akademijos bibliotekos istorijos daliai trūksta konkrečių duomenų.

Nebekalbėsiu toliau apie tos pačios bibliotekos kelią per sekančius 200 metų (nuo 1773 iki mūsų dienų), kurį L. Vladimirovas, turėdamas daugiau žinių ir duomenų, galėjo žymiai plačiau ir smulkiau pavaizduoti. Bet ir senosios, jėzuitų


H.Šalkauskas Pavasario briauna Nr. 2 (1969)

vadovaujamos akademijos bibliotekai pažinti nagrinėtoji L. Vladimirovb studija, drauge su šiame raipsnyje suminėtais patikslinimais bei papildymais, yra ir bus vertingas įnašas į mūsų kultūros istorijos pažinimą. Tik vieną esminį priekaištą tektų padaryti kruopščiam autoriui: apie praeitį jis linkęs spręsti, perdaug remdamasis mūsų dienų sąvokomis ir įvaizdžiais, nesigilindamas į tikrąjį anuometinės jėzuitų vadovaujamos akademijos stovį ir pobūdį. Į ano meto biblioteką žiūri tokiomis pačiomis akimis, kokiomis jis mato šių dienų universiteto biblioteką. Dėl to jam ano meto biblioteka jau yra savita institucija; dėl to pašaipa apie jos sudėtį ir ja naudojimąsi; dėl to stebėjimasis, kad bibliotekoje tiek knygų buvo lotynų kalba ir maža kitomis kalbomis ir t. t.

Straipsnyje yra taip pat kai kurių netikslumų. Paminėsiu tik vieną kitą. Autorius nurodo klaidingą pop. Grigaliaus XIII bulės datą (p. 17; turi būti spalio 30 _d.); vartoja absurdiškų anachronizmų: pvz., "Vatikano draudžiamųjų knygų indeksai" (p. 28); "privertė Vatikaną likviduoti tą nepopuliarų ordiną", t. y. jėzuitus (p. 30); kai, griežtai imant, taip išsireikšti negalima apie panašius dalykus, liečiančius laikotarpį nuo 1929 m. — Vatikano valstybės egzistencijos pradžios, juo labiau nesąmonė taip kalbėti, turint prieš akis XVI - XVIII amžius. Vatikanas tuomet buvo tiktai viena iš Romos miesto kalvų, ir popiežiai nuo XVI a. galo iki 1870 m. vis dažniau gyvendavo ne Vatikano, bet Kvirinalo rūmuose. Yra ir istoriškai klaidingų tvirtinimų. Pvz., jei akademijos bibliotekos inventorizacijos metu 1773 m. buvo rastos tik 7 lietuviškos knygos, iš to jokiu būdu negali sekti: "Liaudies šnekamoji kalba jėzuitams, matyti, mažai rūpėjo" (p. 28). Daug istorinių šaltinių liudija, kad buvo priešingai. Taip pat tendencinga ir neistoriška kalbėti apie "supelėjusias bažnytines dogmas" bei tvirtinti, kad "apsišvietusi mecenatė Elžbieta Puzinienė" įsteigė Vilniaus universiteto astronominę observatoriją (p. 28). Visi žino, kad ji tiktai davė lėšas, o įsteigimo iniciatoriai ir įvykdytojai buvo jėzuitai. O kokiu būdu šv. Petras Kanizijus tapo "vienu žymiausių šio ordino (jėzuitų) Žečpospolitoje veikėjų" (p. 18), tur būt, ir pats autorius negalėtų pasakyti. — Bet užimtų per daug vietos visus tokius smulkius netikslumus sužymėti. Užteks šių kelių pavyzdžių; kritiškas skaitytojas pats pastebės ir atitaisys, jei kur autorius tiesą savaip modeliuoja.

Akademijos teatras
1970-tieji metai buvo keturių šimtmečių sukakties metai ne tik nuo Vilniaus kolegijos įkūrimo, ne tik nuo Vilniaus universiteto bibliotekos pradžios, bet ir nuo mokyklų teatro Lietuvoje įvedimo. Todėl yra visai lauktas B. Kazlausko straipsnis, išspausdintas jau minėtame studijų rinkinyje "Kultūrų kryžkelėje": "XVI - XVIII a. Vilniaus akademijos drama ir teatras" (psl. 144 - 172). Autorius, suglaustai pateikęs bendrų žinių apie Lietuvos mokyklų ir jų teatro pradžią, plačiai pavaizduoja, remdamasis išlikusiais vaidinimų (dramos veikalų ir mažesnės apimties kūrinėlių) tekstais, tų kūrinių formą, turinį, meninę vertę ir reikšmę. Smulkiai aprašomos 1579 m. Vilniuje, karaliaus Stepono Batoro atvykimo proga, kolegijoje (kuri tais metais buvo pakelta į Akademiją) suruoštos "Gratulationes". Išanalizuojamas ir kitas panašaus pobūdžio kūrinys, atliktas 1604. V.10, įnešant į Vilniaus miestą iš Romos atvežtą šv. Kazimiero vėliavą.18 Daugiau kaip 100 ta proga sukurtų eilėraščių (kurie1 surinkti knygoje "Theatridum poeticum") rodo anuomet buvus stiprių ir meninių jėgų, kurios "ir šiais laikais stebina literatūros specialistus" (p. 158).

Autorius taip pat smulkiai išnagrinėja 1677 m. didelio akademijos geradario (užrašė stambią donaciją etikos katedrai akademijoje ir jai padovanojo savo didelę biblioteką) Vilniaus kan. Kazimiero Vaišnoravičiaus laidotuvių proga parašytą deklamacinio-vaidybiniopobūdžiopanegiriką"Ima-go Posthumae . . . Virtutis". Toliau aprašomos 1623 ir 1624 m. Vilniuje įvykusios Dievo Kūno procesijos ir jų metu akademijos studentų inscenizuoti vaidinimai. Randame aprašytą ir karaliaus Mykolo Višniaveckio sutuoktuvių su Austrijos kunigaikštyte proga 1670 metais Vilniaus akademijoje suruošta Inscenizaciją, susidedančią iš 12 scenų arba reginių. B. Kazlauskas pateikia visų čia suminėtų kūrinių charakteristiką ir, svarbiausia, jų smulkų turinį. Tokiu būdu gaunama labai vertinga informacija, nes išlikę leidiniai mažai kam prieinami ir dėl vartojamos lotynų kalbos mažai kam suprantami.
Likusi straipsnio dalis skirta aprašyti Vilniaus akademijos teatro dramos vaidinimams. Naudodamas pasenusią literatūrą, autorius, deja, sužymi klaidingas datas, kada įvairiose D. L. Kunigaikštijos vietovėse buvo pradėta ruošti tokius vaidi-dinimus. Reikia pasakyti, kad čia autoriui trūko reikiamo atidumo; tuo reikalu negalima buvo praleisti labai svarbią, tiesiog iš šaltinių paimtą medžiagą, kurią randame J. Poplateko studijiniame veikale "Studia z dziej6w davvnego teatrą szkol-nego w polsce" (Wroclaw 1952). Tą veikalą autorius cituoja savo straipsnyje bent dviejose vietose, bet, kur buvo taip svarbu jį panaudoti, kažkodėl nepanaudojo. Sunku taip pat nutylėti apie nedovanotiną dabartinių Lietuvos valdytojų apsileidimą, kad neparūpina krašto bibliotekoms Bostone išleistosios "Lietuvių enciklopedijos", be kurios negali apsieiti joks mūsų praeities ir dabarties tyrinėtojas. Ir mokyklų teatro Lietuvoje klausimu ten yra gan platus straipsnis (XXX, 473 - 481), kuris būtų labai pravertęs ir B. Kazlauskui. Dabar gi jis, remdamasis prieš 35 metus rašiusiu A. Milleriu, tvirtina: "1574 metai yra laikomi šios mokyklos (Vilniaus kolegijos) teatro įkūrimo data" (p. 165; plg. p. 147).
Tačiau iš šaltinių žinome, kad jau 1570 spalio 18, vos tik oficialiai atidarius kolegiją, pradedant jos pirmuosius mokslo metus, buvo suvaidinta lotynų kalba drama "Hercules".19 Apie tą vaidinimą, kaip tuojau matysime, Lietuvoje pernai irgi buvo rašyta.

Nežiūrint, kad autorius skyrelio apie dramą Vilniaus akademijoje pradžioje iš kitų perima klaidingas datas, toliau jis įžvalgiai perduoda ano meto dramos kūrinių pobūdį, jų kūrybinius poslinkius; sustoja ir ties literatūros teoretikų veikalais, kaip Pontano "Poetica", Sarbievijaus "Deperfecta poesi", L. Ligockio "Compendium humanarum litterarum", kuriuose buvo paliečiami ir dramos kūriniai, jų apibrėžimas, sandara, pastatymo būdas ir pan.

Tiktai, kalbėdamas apie Sarbievijaus veikalą, autorius kažkodėl necituoja Lenkijoje ne taip seniai išleisto "De perfecta poesi" teksto,20 o naudojasi V. I. Rezanovo šio amžiaus pradžioje pateiktomis iš to teksto ištraukomis. , .,.
Kaip pirmesnėje straipsnio dalyje, taip ir skyrelyje apie dramą autorius eina prie konkrečių pavyzdžių; šiuo atveju jis išdėsto vienos Vilniaus akademijos dramos, parašytos Lietuvos istorine tematika, turinį. Tai drama "Algirdas, Lietuvos didysis kunigaikštis, aukojas skito Marsui kraują" (Olgirdus Magnus Ltvaniae Dux, Scythico Marti sanguinem propinans), kurią Vilniaus akademijos studentai vaidino 1687 m. per Užgavėnes. Paties šios dramos teksto autoriui nepavyko surasti, todėl aprašydamas naudojasi išlikusia gana plačia jos programa. Vaidinimas susideda iš proLr> go ir S veiksmų, po 5 scenas kiekviename veiksme; tarp atskirų veiksmų įterpiamas choras, intermedijos. Veiksmas vyksta tai Algirdo, tai totorių (skitų) kariuomenės stovyklose; turinys yra sudėtingas, gerokai ištęstas, jaučiamas pasakojimasis elementas. Visą turinį čia vėl perrašyti nėra prasmės. Norintieji su šia drama susipažinti dabar galės, B. Kazlausko dėka, lengvai apie tai pasiskaityti studijų rinkinyje "Kultūrų kryžkelėje". Tiktai vienas dalykas stebina skaitytoją: kodėl autorius lietuviškai rašo: Volodimiras, Keistutis, Vitoldas, kai tuo tarpu vartoja Algirdas ir ne Olgerdas ar kaip panašiai?

Yra ir šiaip kai kurių netikslumų. Psl. 147: autorius nesuprato, ką anuomet reiškė filosofijos fakultetas. Iš tikrųjų trivium ir ąuadrivium buvo tarsi paruošiamasis tarpsnis (studia inferiora); filosofijos fakulteto studijos prasidėdavo, užbaigus šiąsias, ir paprastai trukdavo trejus metus; kiekvieno iš tų trijų kursų studentai turėjo savo pavadinimus: I kurso — logikai (logici), II — fizikai (physici), III — metafizikai (metaphysi-ci). Baigusieji filosofijos fakultetą gaudavo diplomą, bet kartais ir laisvųjų menų magistro laipsnį (magister artium liberalium), kuris tuomet buvo lygus šiandieniniam dr. phil. — B. Kazlauskas, matyti, geras lotynų kalbos specialistas, įveikia ir anų laikų ta kalba parašytus kūrinius, nors tuomet dažnai, sekant klasikais, buvo ieškoma įmantrumo, ypačiai poezijoje. Autorius gana tiksliai išverčia kai kurias dalis 1604 m. iškilmių šv. Kazimiero garbei proga sukurto eilėmis Gando (Fama) monologo, vertime panaudodamas net hegzametrą, kuriuo buvo įrašytas originalas. Bet tame pačiame vertime (p. 157, išn. 20), paskutinėje eilutėje, nepastebėjo, kad 'caput Lituaniae' yra kreipinys, kurį reikėjo išversti: "Sostine tu lietuvių, teisingai rengi šiuos triumfus". Panašiai ir sekančiose eilėse (išn. 21) "Iagelonide" yra kreipinys, ir visa sakinio mintis turi būti kitokia negu išversta. Monologo kūrėjas norėjo pasakyti: "Tau, Jogailaiti, buvo didžiai maloni dieviškoji kalba", suprask, hebrajų kalba. Jėzuitų kataloguose ir aprašymuose hebrajų kalba paprastai vadinama "lingua sacra", čia poetiškai sakoma "lingua diva". Apie Jogailaičių kalbą — vertėjo manymu, nėra nė žodžio. — Kitoje vietoje (p. 159 ir išn. 23) 'Dapiferides Polocensis' autoriaus išverstas "Polocko stalininkas"; bet lotynų kalboje galūnė '-ides' reiškia kilimą iš to pareigūno, kurio pareigos pavadinimui pridedama ši galūnė. Todėl čia reikia versti "stalininko sūnus" arba "stalininkai-tis", kaip Tagelonides" yra "Jogailaitis". — Psl. 156 ir išn. 15 iškreiptas popiežiaus legato vardas; itališkai jis vadinosi Z. Ferreri, todėl lietuviškai būtų "Fereris", o ne "Feraris". Taip pat ten kartojama prof. Z. Ivinskio knygoje "Šv. Kazimieras" (New York 1955, p. 49) padaryta klaida, Z. Fererį laikant Gardos vyskupu Alpių papėdėje (tokios vyskupijos niekuomet nebuvo), kai tuo tarpu jis Guardialfieros vyskupu, mažos vyskupijos Moli-zės (Molise) provincijoje, apie 200 km į rytus nuo Romos.21 — Tačiau, nežiūrint šių ir kitų čia neminėtų mažų netikslumų, B. Kazlausko straipsnis yra ir liks naudingas, ypačiai dėl jame smulkiai išanalizuotų kai kurių didesnių ir mažesnių Lietuvos mokyklų teatro kūrinių.

Vilniaus Akademijos teatrą prisiminė ir Vytautas Maknys, porą mėnesių vėliau pasirodžiusiame straipsnyje "Mokyklų teatrui Lietuvoje keturi šimtai metų" (Kultūros Barai, 1970 10 nr., p. 57 - 59). Jis, pasinaudodamas jau minėto J. Po-plateko (nors jo necituoja) studijomis, atitaisė B. Kazlausko neapdairumą ir glaustai paminėjo 1570 spalio 18 Vilniaus kolegijos kieme naujų mokslo metų pradžiai suvaidintą moralitę "Herkulis". Duoda šio vaidinimo charakteristiką, bando atspėti jos autorių. Tiktai V. Maknys klaidingai mano, kad "Vilniaus kolegijoje (1570 m.) buvo nemaža italų" (p. 59). Iš tikrųjų tarp pirmųjų Vilniaus jėzuitų nebuvo nė vieno italo (Austrijos provincijolas L. Maggio, tiesa, buvo italas, bet jis, įkurdinęs kolegiją, dar rugpiūčio gale išvyko iš Vilniaus); mokinių italų irgi nežinoma. Tačiau iš tuomet Vilniuje pradėjusių dirbti lenkų ir kitų tautybių jėzuitų keli buvo atvykę tiesiog iš Romos, jų tarpe ir pats kolegijos rektorius S. Varše-veckis. Šis, žinodamas, jog jam reikės vadovauti besikuriančiai, nieko neturinčiai kolegijai, galėjo jau Romoje apsirūpinti reikiamomis mokykliniam darbui priemonėmis ir atsivežti S. Tucci sukurtą "Herkulį". V. Maknys savo straipsnio pradžioje bendrais bruožais aprašo (deja, ne be išpuolių prieš krikščionybę ir jėzuitus Lietuvoje) jėzuitų mokyklose vartotas teatrines priemones, jų atlikimo būdą. Mažiau tikslinga, atrodo, prie tokių teatrinių priemonių priskirti ir viešus disputus, o kone visas procesijas laikyti karne valinė mis. Antroje straipsnio dalyje autorius sumini "Mel-chizedeko" vaidinimą, kurį 1572 m. Vilniuje stebėję 10.000 žiūrovų, ir "Jeftės" tragediją, suvaidintą 1574.X.2. Toliau autorius iškelia Lietuvos. jėzuitų teatro savitumus ir nuopelnus. Teisingai pažymi, kad "mokyklų teatras perkėlė į Lietuvą naujausius to meto Vakarų Europos teatro laimėjimus, visų pirma sudėtingą barokinio teatro techniką. (...) Dar nesant viešųjų teatrų, mokyklų teatras ugdė visuomenės teatrinę bei muzikali-nę kultūrą, skatino pamėgti vaidybos meną, (...) išugdė visuomenės teatro poreikį ir nuo XVIII a. pabaigos teatro estafetę perdavė viešajam profesiniam teatrui" (p. 59).
(Tęsinys kitame numery)







 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai