Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
SUKRĖTIMAS VAKARUOSE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Pr. G.   
,,Vakarų fronte nieko naujo“... Ši M. Remarko antraštė tebetinka ir šiandien paženklinti Vakarų veidui, žinoma, nuėmus militarinę skraistę. Tie nelaimūs Vakarai gyvena jau kuris metas fronto dienas. Vos nutilo 1914 metų sukrėtimas, jaunoji karta, ką tik atvėrusi akis, irgi patraukė į frontą. Po šių dviejų sukrėtimų tiek materialinis, tiek dvasinis gyvenimas liko. tiek išmušti iš vėžių, kad reikės laukti vėl naujos kartos, kuri pajėgs atrasti pusiausvirą.

Sukrėtimo ženklai ypač ryškūs Prancūzijoj ir Belgijoj. Tai šalys, kurios karo sūkurius pergyveno labai aktyviai, ir apie kurias čia noriu daugiau užsiminti.

Belgija tiek geografiškai, tiek dvasiškai netoli terieda nuo Prancūzijos. Kartu tai yra kraštai, kur katalikybės formuojanti galia buvo ypač stipri. Šiuo metu betgi negali pasakyti, kad jos galia būtų dominuojanti. Apšvietos meto palaužta Prancūzijos katalikybė nebeatgauna tos dominuojančios galios. Ji tebesilaiko, tiesa, ant suburtų tradicijų, ypač kai kuriose srityse, bet išeiti į mases ir jas patraukti ji nepajėgia, nors pastangų, ir dar labai idealių, netrūksta.

Vienas būdingiausių dabartinės Prancūzijos kartos bruožų — tai b e i d ė j i š k u m a s. Ji siūbuoja šiandien jieškodama tvirto inkaro. Tradicinis jos idėjų bruožas sudužo. Tūkstančiai prancūzų jaunimo, grįžę iš kone. stovyklų Vokietijoje, nebesugeba įaugti į tradicinį gyvenimą. Tie stovykliniai metai tiek pakeitė jų galvoseną ir iškėlė tiek naujų problemų, kad tradicinė pasaulėžiūra pasirodė nepajėgi, jiems duoti atsaką. Taip prancūzų jaunimas ir svyruoja tarp marksizmo ir egzistencializmo. Pirmasis imponuoja ne tik kaip ekonominė sistema, bet ir kaip pasaulėžiūra, kuri viską išaiškina. Jo dialektika patraukia daugelį, nes sugeba išaiškinti istorinį dabarties vyksmą. Juk daugelis dabar kamuojasi, jieškodami dabarties prasmės, ir kimba ten, kur ją suranda. Be to imponuoja marksizmas savo m e s i j a n i z m u. Jis žada ateitį, kuri galinti būti iškovota tik revoliucija. Po šio karo daugis jaunimo, grįžę iš rezistencinio sąjūdžio (maquis), kuris neturėjo doktrininio pagrindo, puolė marksizmui į glėbį. Jei šiandien Prancūzijos komunistai turi tiek kovūnų savo eilėse, tai pirmiausia ne todėl, kad kraštas pergyvena ekonominę mizeriją, o todėl, kad jis jieško idėjinės atramos. Tai ypač pasakytina apie akademinę prancūzų jaunuomenę. Ji kelia Marksą iš numirusių, diskutuoja ir dažnai žavisi. Prancūzijoj šiandien neišvengiama net katalikų jaunimui numoti ranka į tą sistemą, Ir jis yra priverstas pereiti per tas idėjas, kurios ne vieną nuveda į praktinį jų realizavimą komunistų partijos eilėse. Čia gi jį pagauna disciplina, ateities regėjimas ir pasaulėžiūros turėjimas. Kai kurie prancūzų katalikų vadai mano, kad katalikų jaunimui nėra ko bijoti pereiti per komunistinę discipliną. Esą geriau, kad jaunimas pažins marksizmą, nei klaidžios pesimistiniame ir beidėjiniame anachronizme.


Ne vieną patraukia ir egzistencializmas, kurio aktyvus skleidėjas yra J. P. Šatre. Tai stojinė laikysena žmonių, kurie, nerasdami žemės po kojom, viską stato ant absurdo. Jei vokiečių egzistencializmas šiandien akcentuoja būtį, tai prancūzų — nieką (nėant). Didysis sukrėtimas privedė juos prie absoliutinės beprasmės, kuri turinti atstoti jieškomą prasmę.

Kiek kita linkme suka M a l r a u x, kuris naujausioj savo knygoj ,,Psychologie de l'art“ metė šūkį, kad dabarties prasmė esanti likimas. Tai naujas bandymas duosi jaunajai kartai atramą, kuri tačiau yra nemažiau trapi, kaip ir kitos.

Taip pokarinis prancūzų jaunimas gyvena prislėgto jieškojimo periodą. Jis jieško naujų pranašų ir mokytojų. Senieji, kaip Andrė Gide ir kt., beliko tik un-tų bibliotekose. Tokio visus patraukiančio žmogaus tuo tarpu nėra. Nemaža vilčių duoda De Gaule, tačiau jo ideologijos nebuvimas nesugeba patenkinti jieškotojų visų aspiracijų. Jis daugiausia imponuoja senosios kartos metodų neigimu, o jaunimas gi nesimpatizuoja III respublikos seniams, kurie dominuoja ir IV-toj.

Prancūzų intelektualai stebisi vokiečių jaunimu, kuris tuoj po karo griebėsi atstatyti suardytą gyvenimą.

 Domenaeh, „Esprit“ laikraščio viceredaktorius, kuris dalyvavo tarpt, jaunimo konferencijoj Miunchene, su nusistebėjimu konstatavo (savo konf. Liuveno un-te), kad prancūzų j a u n i m a s organizaciniu požiūriu atsilikęs. Tuo tarpu, kai vokiečių jaunimas suskubo susiorganizuoti, perimti būstines, bibliotekas, sudaryti pagalbos centrus nukentėjusiems, alkaniems, prancūzai tebealksta, tebesvyruoja. Jų organizacijos merdėja. Buvę vadai mirė kone. stovyklose, o nauji dar neiškyla. Un-tų studentai ypač vargsta. Jų daugumas yra priversti jieškot papildomo pragyvenimo šaltinių (darbo naktimis), nes šeimos nepajėgia duoti 10 000 fr. mėn. (pragyvenimo minimumas prieš nuvertinimą). Tbc ligonių skaičius didesnis nei karo metu.

Nemaža bendrų bruožų turi ir Belgija. Ir čia tie patys idėjiniai rūpesčiai, kurie ryškiau pastebimi jaunime. Zosistų sąjūdis, toks gaivalingas prieš karą, šiandien nebeturi to polėkio. Jaučiamas didelis išsekimas. Daugelis paruoštų vadų išnyko, o naujų paruošimas reikalauja daug laiko. Jų studijų ratelių metodas pasirodė masėms nepatrauklus ir liko tik elito metodas. Kan. C a r d i j u, sąjūdžio įkvėpėjas, kuris dirba nenuilstamai ir toliau, ypač plėsdamas sąjūdžio veiklą abiejose Amerikose, nepameta pasitikėjimo, tačiau įvykusio sukrėtimo nepajėgia ignoruoti. Vienas ryškus zosistų nuopelnas, kuris pasireiškia kaip tik dabar, tai profesinių sąjungų kadrų papildymas. Krikšč. prof. sąjungos nestokoja dabar prieauglio ir vadų, kurie ateina iš zosistų. Tas pats ir su PSC (parti social-chretien), kurios vad. vietose dirba buvę žosistai.

Belgų idėjiniame gyvenime dar stipriai laikosi tradicijos, ypač flamanduose. Jomis remiasi tikybinis gyvenimas, ir jaunimas tebėra stiprioj jų įtakoj. Be to, jis pereina per katal. mokyklų sistemą, kuri Belgijoj yra stipriai išplėsta; Daug prisideda ir skautizmas, kuris, katalikų vadovaujamas, sugeba įkvėpti priaugančiai kartai disciplinos dvasią. Liuveno un-tas yra stipri viso krašto idėjinė atrama. Gausūs vienuolynai patraukia nemaža jaunimo.

Šalia to yra ir Belgijoj antroji medalio pusė — atitolimas nuo katalikybės principų. Ypač valoniškoji krašto dalis stipriai priklauso nuo Prancūzijos srovių. Šioj tad daly marksistinės idėjos yra gyvos.- Jos, be kitko, yra palaikomos ir vad. laisvojo. Briuselio un-to, kurio misija jau nuo praėjusio šimtmečio tebėra — dechristijanizacija per intelektinius sluogsnius. Jo įtaka nėra be reikšmės. Jo auklėtiniai, kaip dabartinis min. pirmininkas P. H. S p a a k, didžiuojasi pareikšdami esą nekrikštyti, nepriėmę pirm. Komunijos ir žengią su marksizmu. Pastarasis turi adeptų ir priaugančio j kartoj, kuri, privengdama kraštutinio marksizmo, linksta daugiau į nukrikščionintą humanizmą, kurį jie vadina marksistiniu humanizmu. Šis kultyvuojamas yra kai kuriose un-tų katedrose ir penetruoja socialistinį jaunimą, kurio kadrai rekrūtuojasi viešose valstybinėse mokyklose, Dėl pastarųjų eina nuolatinė kova: socialist. tendencija norėtų suvalstybinti visas mokyklas ir palenkti socialistinel-liberalinei srovei, o katalikai priešinasi visom jėgom ir aukoja visus išteklius joms išlaikyti.

Apskritai, pokarinėj Vakarų katalikybėj dar nematyti naujų stiprių impulsų renesanso linkme. Tiesa, yra nemaža žadančių, bandymų, ypač Prancūzijoj, bet jie tebėra ieškojimo stadijoj ir stipresnių sąjūdžių nesudaro. Uždavinys, prieš kurį stovi Vakarų katalikybė, yra toks milžiniškas, kad nauji pranašai dar nedrįsta prabilti stipriau. Pastarieji gali ateiti iš sukrėstos ir jieškančios prancūzų katalikybės arba iš solidžios ir tradicinės belgų katalikybės, kurios pagrindai tebėra tvirti. Lauktina, kad tie pranašai nesivėlintų ir atsilieptų laiku į jieškančiųjų aspiracijas. Pasivėlinimas — tai viena fatalinių religinių sąjūdžių klaidų. Dabartis j ieško savo dabar prasmės. Kai kas mano, kad gyvename prė-fašizmo metą. Tiek Prancūzijos, tiek Belgijos jaunimas, kuris irgi pergyveno fašizmą savyje, nėra visiškai atsikratęs kai kurių jo pradų, ir ateitis gali parodyti naujų kolektyvinių formų, kurių neįkvepia dabartinė Vak. Europos demokratija.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai