Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŪKININKO SODYBA MAŽOJOJE LIETUVOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JURGIS GIMBUTAS   

Nuotraukoje: Lietuviškas namas Pakalnėje.

Klaipėdos krašte, o taip pat ir į pietus nuo Nemuno matėme visai kitokias kaimo sodybas, kaip D. Lietuvoje. Raudoni mūrinių trobesių čerpių stogai mirgėjo plentais suraižytame kraštovaizdyje. Imponavo tas kraštas savo tvarka ir pasiektais civilizacijos laimėjimais, tačiau jo vaizdas mums buvo svetimas. Kraštas nebedvelkė savo taip nesena praeitimi, kada ne tik jo žmonės, dvasia, bet ir išorė buvo lietuviška. Net senieji lietuviškieji vietovardžiai buvo keičiami vokiškais.

Tačiau dėl to mes negalime pamiršti, kad M. Lietuva yra lietuvių žemė. Jos senasis etnografinis veidas sunyko svetimų ateivių prievartai ir pranašesnei technikai veikiant. Vienas kitas išlikęs etnografinis paminklas ir gana gausi literatūra iš 19—tojo amžiaus pabaigos ir 20—tojo pradžios liudija M. Lietuvos kaimo statybą buvus lietuvišką, tokią pat kaip žemaičių ir Užnemunės. Prieš šimtą metų A. v. Haxthausen rašė apie du pagrindinius .Rytprūsių kaimo statybos tipus: „prūsiškąjį ir lietuviškąjį (,,Die laendl. Verfassung in den Provinzen Ost- und Westpreussen“, Koenigsberg 1839, psl. 69—70). Pasak to autoriaus, lietuviškoji statysena siekusi Heilsbergą ir Pr. Eylau. tad gerokai į pietus nuo Karaliaučiaus, kur lietuvių jau maža bebuvę. Kaip ypatingai charakteringą lietuvių sodybos bruožą Haxthausenas mini visad atskirai statomus gyven. namus nuo tvartų. Šiaip anuo metu ir ateivių kolonistų trobesiai daugiausia buvę mediniai, su šiaudiniais stogais, tik gyven. namai sujungti su tvartais. Tokius pat lietuvių trobesius jis matęs ir ,,Rusų Lietuvoj“. Vėliau kiti. vokiečių tyrinėtojai stebėjo ir aprašė Maž. Lietuvos kaimo statybą, nepagailėdami teisingo ir dažnai gražaus žodžio to krašto šeimininkų lietuvių liaudies kultūrai.


Toji, šiandien gal jau visai išnykusi, lietuviškojo kaimo statyba Maž. Lietuvoje mokslui yra keliais atžvilgiais įdomi. Kaip etnografinis paminklas ji yra dar vienas raktas lietuvių tautos praeities gyvenimo būdui pažinti. Architektūrai etnografinės statybos pažinimas yra neišsenkantį naujos tautinės dvasios kūrybos versmė. Istorija, remdamasi tautinės architektūros paplitimo pėdsakais praeityje, gali patikslinti senąsias etnografines tautos žemių ribas. Pagaliau, šiais laikais, kada tebeformuojamas naujas pasaulio žemėlapis, etnografiniai duomenys įgyja ir politinės reikšmės.

Deja, mes neturime savų mokslininkų tyrinėjimų iš Maž. Lt. etnografijos ir kaimo statybos. Turime pasitenkinti vokiečių šaltiniais. Iš tos autorių eilės pirmon vieton iškyla prof. A. Bezzenberger kuris savo studijoje „Jeber das litauische Haus“ 1886 m. pririnko ištraukų lietuviškosios statybos klausimais iš senesniųjų autorių, kaip C. Hennenberger 1595 m., M. Praetorius 1680, Th. Lepner 1744, Brand 1702, Schulz 1832 ir kt., tą medžiagą kritiškai komentavo ir drauge paskelbė savo asmeniškų tyrinėjimų duomenis. Tik gaila, kad Bezzenbergeris neturėjo tikslenės matavimais pagrįstos iliustracinės medžiagos. Kiek vėliau, 1911 m., oficialus Rytprūsių paminklų apsaugos konservatorius R. Dethlefseri išleido gausiai iliustruotą veikalą „Bauernhauser und Holzkircrien in Ostpreussen“, kurio didžioji dalis skirta prūsų Lietuvai. Ten paskelbta nemaža tikslių inventorizacijos brėžinių ir fotografijų. Smulkesnė bibliografija Maž. Liet. lietuviškosios statybos klausimais pridėta šio straipsnio gale.
Prūsų lietuvio – ūkininko sodybos, kaip ir žemaičio, stovi atokiau viena nuo kitos erdviai pasiskleidusiuose kaimuose. Vokiečių (mitteldeutsch-fraenkisch) kaimai esti ankštai susiglaudę, kaip mūsų miesteliai ir aukštaičių ,,ulyčiniai“ kaimai. Tokie gatviniai kaimai dominuoja Rytprūsių kolonistų vokiečių apgyventuose plotuose. Ir savo sodybos ribose Prūsų lietuvis mėgsta įvairios paskirties trobesius laisvai išdėstyti, neprisilaikydamas jokios šabloniškos schemos. Kiekvienam ūkiškam tikslui statomas trohesys; tokiu būdu seniau jų priskaitydavo net iki Mvidešimties (Praetorius), vėliau tas skaičius sumažėjo, tačiau dar vis lieka 6—8 trobesiai: gyvenamasis namas, klėtis, malkinė, tvartai, daržinės su klojimais, jauja, rūsys, žuvų rūkykla („bukine“). Seniau dar buvusi atskira maltuvė, pirtis, lininė, kepykla, raugykla, skalbykla... (C. Hennenberger). Klėtis statoma netoliese nuo gyvenamojo namo; čia pat stovi dar rūsys ir malkinė ir drauge su darželiu ir sodu sudaro darnų kompleksą aplink švarųjį gyvenamąjį kiemą. Ūkiškieji trobesiai — tvartai, daržinės, kiaulidė — sugrupuoti kiek atokiau aplink ūkiškąjį kiemą. Sodybos aptveriamos medine tvora. Vidury stiebiasi senoviška šulinio svirtis.
Rytprūsių vokiečių sodybų gyven. namas sujungtas su karvių tvartu po vienu stogu ir su čia pat pastatyta daržine, kartais atskira arklide ir pašiūre — sandėliu rikiuojasi aplink vieną taisyklingos keturkampės formos kiemą, ją aklai aptverdami. 20— tasis amžius panašiai surikiavo ir lietuvių sodybas, nors gyven. namas dar vis stovi atskirai nuo tvarto. Ir klėties lietuvis dar iki šiol neatsisakė, tuo tarpu vokiečiai jos seniai nebeturi. Jauja ir pirtis greičiau išnyko lietuvio sodyboje.

Didž. Lietuvos senesniosios sodybos, žemės reformos nepaliestos, yra gyvas savo laiką atgyvenusių senųjų M. Lietuvos ūkių pavyzdys su laisvu sodybų planu ir tipiškiausiais senoviškaisiais trobesiais: klėtimi, jauja, pirtimi. Pvz. šiaurės Lietuvoj senesniosios sodybos tebeturi lyg ir du kiemus — gyvenamąjį ir ūkiškąjį, su atitinkamų trobesių kompleksais. Tos pačios tautos vienodos tradicijos ilgai gyveno, nepaisydamos dirbtinės sienos, šimtmečiais atskyrusios prūsų lietuvį nuo brolių žemaičių ir aukštaičių.

Kuršių ir pamario žvejų kaimai yra daugiau susiglaudę ir jų sodybos turi mažiau atskirų trobesių. Tatai suprantama, atsižvelgiant į jų situaciją, varžomą marių kranto ir upių žiočių ir mažiau-dirbamos žemės. Žvejų kaimuose, esančiuose toliau nuo miestų ir svarbiųjų kelių, pvz. Įsės ir Gilijos km. Labguvos aps. lietuviškoji statysena ilgiau išlaikė savitą charakterį drauge su lietuviškomis gyvenimo tradicijomis ir papročiais, nekaip ūkininkų sodybos.


Lietuviškų gyvenamųjų namų planai
Enskiemio km. Stalupėnų apskr., Drevernos km. ir Ventės km. Klaipėdos apkskr. (Bezzenberger: 19986, 1893)



Susipažinę su Maž. Lietuvos ūkininko sodyba apskritai, pažvelgsime i paskirus trobesius. Architektūriniu požiūriu reikšmingiausi yra gyvenamasis namas ir klėtis. Gyv. namas Maž. Liet. (n a m a s, s t u b a) yra dvi-galis su prieangiu (M. Liet. namas, butas, priebutis, prieangis, prienumangis...) vidury; viename gale stuba (Didž. Liet. gryčia, pirkia), antrajame — kamara arba kelios kamaros, antroji stuba, svečių kambarys (Didž. Liet. seklyčia. Kartais tarp prieangio ir stubos esti tarpinis kambarys vadinamas taip pat priebučiu, prienamiu) Bezzenberger 1886 užrašė „prynumis“, Mielke 1912 „prinomis“). Naujesniųjų namų prieangyje arba šalia jos skiriama atskira patalpa virtuvei (,,k u kn e“) su mūryta, gan modernia virykla (M. Liet. mūrelis).

Šitoks trilypio plano gyven. namas, nesujungtas su tvartu, tebėra žinomas visoje Lietuvoje, Latvijoje ir kai kur“ kitur. Jis vokiečių namotyros literatūroje vadinamas „Wohnspei-cherhaus“ ir skiriamas nuo ,,Wohn-stallhaus“, kurio viename gale gyvenama, antrajame — tvartas. Toks ,,Wohnstallhaus“ yra savas vokiečių „mitteldeutsch—frankisch“ tipui, kuris prigijęs ir Rytprūsių vokiečių sodybose.

Nuotraukoje: Klėtis Įsės km. Labguvos apskr. (Bezzenberger 1893).

Senesniųjų M. L. namų priemenėje dar apie 1900 būdavo užtinkama atvira ugniavietė pelenas su tam tikru moliu apdrėbtu gaubtuvu (kriaute) apsaugai nuo kibirkščių arba su skyle lubose dūmams išleisti Panaši ugniavietė žinoma žemaičių nome su pakriaute virš jos. Atviros ugniavietės priemenėse yra išlikusios Didž. Lietuvoj išimtinais avėjais iki šių dienų. Priemenė (namas!) su ugniaviete yra laikoma tuo pirmykščiu narveliu, iš kurio pamažu išsirutulioja mūsų dvigalis gyven. namas. Išlikusios atvirosios ugniavietės, nustoja savo reikšmės, kai stubose arba virtuvėse imta naudoti krosnys (m ū r e 1 i a i) virti.

Daug dėmesio skiria namotyrininkai lietuviškajai klėčiai. Klėtis arba svirnas, galima sakyti, pragarsėjo savo senomis, gražiomis, tačiau labai paprastomis formomis. Kai kurie mokslininkai, pvz. prof. H. Naumann, laiko ją šiaurės Europos gyven. namo prototipo gyvu modeliu. Klėties plano logika ir visa jos architektonika yra labai panaši į klasikinės architektūros šedevrą — graikų sen. namą megaroną. Etnografiškai mums reikšminga klėtis“ tuo, kad ji yra neatskiriama lietuvio (ir latvio) sodybos dalis visoje, tad ir M. Liet. Nors panašios klėtys žinomos dar skandinavų, balkanų, slavų tautose, Rytprūsiuose ji užtinkama tik lietuvių sodybose. Vokietijoje ir Rytprūsių vokiečių sodybose tokių klėčių, kur ir grūdai laikomi ir miegama, jau seniai nebėra. Jas pakeitė sandėliai, gyv. namuose arba atskirai pastatyti „Speicheriai“, dažnai dviejų aukštų.
Lietuviškoji klėtis abipus Nemuno nėra vien tik ūkiškas sandėlys grūdams, mėsai ir kitoms gėrybėms susikrauti. Ji yra drauge ir gyvenamojo namo pakaitalas, nes ten miega suaugusios dukterys, jaunavedžiai, kartais dar turi savo kamaras bernai. Čia saugomos kraičio skrynios, geresnieji, drabužiai, audeklų rietimai. Charakteringa, kad ir vokiečių literatūroje Prūsų Lietuvos klėtis vadinama tuo pačiu senų kelioms indoeuropiečių tautoms žinomu pavadinimu — „die Klete“.

Ūkiškieji trobesiai tvartai (M. Liet.: kutis, staldas), daržinė su klojimu (M. Liet.: dar vad. skūnė), jauja taip pat niekuo nesiskiria nuo D. Lietuvos. Lyginant su vokiečiais, specifiškai lietuviška yra jauja, tačiau ji jau prieš I Pas. Karą buvo beveik išnykusi Maž. Lietuvoje. Toji jaujos patalpa kur džiovinami prie krosnies javai ir linai, M. Lietuvoje vadinama dar pirtimi, duoba, kaip ir kai kuriose D. Lietuvos srityse.

Ne tik savo paskirtimi, planu ir išdėstymu sodybose yra M.Lietuvos ūkininko trobesiai etnografiškai lietuviški, bet ir medžiaga bei konstrukcija. Visu tuo ji išsiskiria nuo aplink įsiviešpatavusių kitokio plano, mūrinių ar griautinių (,,fachwerkinių“) trobesių. Lietuvis stato (ir tebestato D. Lietuvoje!) medinius namus iš gulsčių sienojų į sąsparas, tiksliau renčia sienas. Ręstinė statyba (vok. „Blockbau“) yra charakteringa baltų ir slavų tautoms, o griautinė (Fachwerk) germanų. Maž. Lietuvoje jau būdavo retai beužtinkami apvalūs sienojai-juos apipjaudavo keturkampiu skerspjūviu. Stogo konstrukcija su gegnine, tokia kaip Žemaičiuose ir Užnemunėje ir tuo gimininga senesniajam, dar Aukštaičiuose išlikusiam gailiniam (kabintiniam) stogui, kad jo gegnės (sparai, kazilai) remiasi tiesiog į sienas arba į specialų gegninį rąstą, padėtą išilgai sienos ant truputį iškištų lubų sijų galų. Vokiečių gegniniai stogai visur, tad ir Rytprūsiuose, yra kitokie: jų kiekviena gegnių pora remiasi į lubų sijų (skersinių balkių) galus. Stogams dengti lietuviai ir M. Lietuvoje iki šio šimtmečio daugiausia naudojo šiaudus, o pamaryje -nendres. Kraigas (šelmuo) sustiprinamas suktomis šiaudų grįžtėmis arba ir mediniais žėgliais (kupeliais) iš sukryžiuotų kartelių eilės. Senų namų, kur dūmai išrūkydavo stogą iš vidaus, šiaudinis stogas laikydavo iki 50 metų, šiaip apie 25 metus. Šiaudus pakeitė degtos molio čerpės, tačiau jos tol nepakeitė viso lietuviško statybos charakterio, kol nepakito ir sienų medžiaga ir, svarbiausia, architektūra (planas, formos, proporcijos.)

Architektūriniu požiūriu charakteringas lietuvio namui formų paprastumas, ramumas. Stogas lygus, be atsikišimų, laužymų, truputį aukštesnis (iki pusantro karto) už sienas. Trobesių planas pailgas stačiakampis, be atsikišusių priestatų. Tik prie gyvenamojo namo kartais darniai prisišlieja gonkelės, tačiau Kuršių pamario žvejų gyv. namai (pv. Įsės ir Gilijos km.) turi po bendruoju stogu įtrauktas pašiūres (priebučius) vietoj atsikišusių gonkelių. Jos esti namų kampe su gražiai išdrožtomis medinėmis kolonėlėmis. Klėčių architektūrinė pažiba prieklėčiai su puošnia baliustrada ir kolonomis taip pat organiškai įjungiami į visą pastatą po tuo pačiu stogu, jo nelaužant. Jau iš paveikslų matyti, kad M. Lietuvos trobesių architektūra, jų masių proporcijos yra lietuviškos, atseit, mums įprastos ir vartojamos visoje Lietuvoje. Labai charakteringa lietuviškajam namui, anot Dethlefseno, yra laužytoji stogo galų forma su čiukurais kraigo galuose. Keturšlaičiai stogai su visai nuleistais galais retai teužtinkami. Naujesnieji trobesiai turi jau dvišlaičius stogus su stačiais galais, tačiau šiaip tų namų proporcijos dar išlieka lietuviškos.

Pilnesniam kaimo statybos vaizdui susidaryti reikia atkreipti dėmesys į jos puošmenis. Lietuvis sodietis mėgsta papuošti savo gyv. namus ir klėtį, tačiau su saiku. Jo priemonės ribotos: išpjaustinėtas medis ir spalvų derinys, bet ne tapyba ant sienų ir neperdaug susmulkinta drožyba. Be jau minėtų prieklėčių ir gonkelių, puošiami langų rėmai, meniškai suderinamos durų ir stogalių apkalo lentos, išpiaustinėjamos stogo karnyzinės ir vėtrinės lentos, kurios sukryžiuojamos virš stogo.

Čia iškyla ir suteikia ypatingo gyvumo visam trobesiui arkleliai, ragai, ožiai, gaidžiai, sujungti su lelijomis, paukščiukais, kryžiais, ir kt. figūros. Ir kitur Lietuvoje matome žirgelius, ožius, ragus ant stogų, tik ten jie ne taip kruopščiai ir smulkmeniškai išpjaustinėti, kaip Kuršių pamaryje. Anot Dethlefseno, lietuvių menas, esąs originaliausias ir turtingiausias Rytprūsiuose (psl. 18).

Savitų statybinių tradicijų buvimą liudija dar ir gausi lietuviška statybos terminologija M. Lietuvoje iš dalies užfiksuota ir vokiečių spausdintuose darbuose. R. Mielke pastebi, neretai užtikdavęs tam pačiam daiktui net keturius ar penkis įvairius lietuviškus pavadinimus (1912, psl. 373).

Rašydamas apie lietuvių gyven. namus Rytprūsiuose, jis pabrėžia, kad patalpų pavadinimai primeną jų „svetimą kilmę“, suprask, lietuvišką, ne vokišką (1915 m. psl. 43).
Šitokia lietuviška kaimo statyba vyravo Maž. Lietuvoje dar 19-tojo amžiaus viduryje, nors jau 17—18 a. Prūsų valdžia ėmė varžyti medžio vartojimą ir rekomendavo mūrinius trobesius. Kitaip ir negalėjo būti, nes miškus iškirtus, tūkstantmečius trukęs „medžio amžius“ Lietuvoje turėjo pagaliau baigtis. Ir Didžiojoje Lietuvoje jau buvo pribrendęs reikalas „sumūrinti Lietuvą“. Tik medžiagos pakeitimas galėtų ir nesužaloti lietuviškosios kaimo architektūros. Maž. Lietuvoje drauge su medžiaga kito ir kiti statybos elementai.

Štai, 1604 metais Įsručio valdžios įstaiga paskelbia instrukciją šaltyšiams: „Kaip elgtis su namais (originale „namus“) arba lietuviškais dūminiais namais (littawschen rochhaeusern): „Lietuviškieji dūminiai namai, vadinami namus, yra beveik kenksmingi, pirmiausia dėl gaisro pavojaus. Antra vertus, tokiems namams dengti suvartojama daug eglių mauknos ir tuo būdu padaroma daug ir didelės žalos miškui ir statybinės medžiagos ištekliams“.

„Kadangi be šitokių trobesių lietuviai negali apsieiti, šaltyšius įpareigojamas jokiu būdu neleisti dengti stogus medžio maukna, bet vieton to naudoti molį arba medinius dengtukus (Schindel)“.

Toliau nurodoma, kad dažnų gaisrų židiniai yra jaujos pirtys ir lininės (jawygen, pirten...), todėl reikią jas naikinti arba bent statyti atokiau nuo kitų trobesių. („Instruction der kauffschultzen und willkuehr des amptes Insterburg“, Koenigsberg 1604, Bezzenberger, Ueber, psl. 40—41).

Sekančiame šimtmetyje griežčiausiai pasisakoma prieš medinę statybą. 1739 m. Prūsų valdžios instrukcijoje draudžiama ręstinė statyba mokykloms: „Mokyklos tebūnie tuojau statomos, tačiau „ne ręstinės („gegehrsaasst“ — į sąsparas), o tik skeletinės („gefuellf'- fachverkinės), nes anokios suvartoja «per daug medžio (Dethlefsen, psl. 8).
19 a. vidury, Maž. Lietuvoje pristeigus pakankamai plytinių ne tik turtingesnieji, bet ir smulkieji ūkininkai sparčiai persiorientavo į mūrinę statybą, kuri buvo įstatymais proteguojama ir techniškai pranašesnė. Aukštos gaisro draudimo premijos prisidėjo prie tradicinės medinės statybos išnykimo. 1886 m. įstatymu buvo suvaržytas šiaudinių stogų dengimas. Įsigalėjo čerpių stogai. Žinoma, tokia statybos politika buvo žalinga lietuviškajam etnografiniam Maž. Lietuvos veidui išlaikyti, nes lietuviškąją kaimo architektūrą pakeitė svetima mūrinė. Tačiau ekonominis krašto lygis kilo. Nors ir skaudu, bet norint išlikti šios žemės paviršiuje, tenka aukoti tradicinius sentimentus praktikos reikalavimams.

Nežiūrint nepalankių aplinkybių, kai kur Maž. Lietuvoje lietuviškoji etnografinė kaimo statyba išsilaikė dar 20-tojo amžiaus pradžioje. 1911 metais Dethlefsen rašė apie prūsų lietuvius:

Vokiečių ordeną šimtmečiais sekė įvairiausi ateiviai ir svetimos įtakos, tačiau niekas nepajėgė pakeisti senosios lietuvių tautos... jie tebekalba savo giliai senoviška kalba, išlaikė savo būdą, papročius ir tautinius drabužius ir, be abejo savąją statybą, kurios įtaka pastebima dar dabar toli už šių dienų Lietuvos — Prūsų Lietuvos, J. G. — ribų (psl, 17).

Yra žinoma, kad liaudies statyba yra dažnai konservatyvesnis ir svetimoms įtakoms atsparesnis etnografinis turtas už kitus tautinės kultūros elementus kitos tautos nustelbiamose pereinamosiose srityse. 1908 m. Pessler paskelbė Vokietijos kaimo statybos tipų kartogramą, remdamasis Vokietijos Inžinierų ir Architektų Sąjungos atliktos inventorizacijos duomenimis. Joje dar nemažas plotas į pietus nuo Prėgliaus upės ir Karaliaučiaus miesto priskirtas nevokiškam („ausserdeutsch“) lietuviškam tipui („Litauischer typus“) ir toliau mišriajai lietuvių-vokiečių formai („Litauisch – mitteldeutsche Mischform“). Tarp kitko Pessler pastebėjo:
Lietuviškojo statybos tipo paplitimo sritis siekis toliau už šių dienų smarkiai sunykusią lietuvių kalbos sritį ir apytikriai nustato šitos tautotyrai ir kalbotyrai taip svarbios tautos senąsias ribas (Heft 1. psl. 22).

Ir gerokai vėliau, 1926 m., prof. dr. M, Haberlandt (psl. .177) pripažino, kad Šiaur. Rytprūsių kaimo statybos pobūdis yra „ausserhalb des deutschen Volkstums“.
Mums be abejo, įdomu ir malonu, kad svetimieji, šiuo atveju vokiečiai, skyrė daug dėmesio nykstančios lietuvių etnografinės statybos tyrinėjimui. Jie atliko tą darbą, kuris natūraliai priklausė atlikti patiems lietuviams. Anais laikais, prieš Didįjį karą, mes neturėjome specialistų tos rūšies tyrinėjimams, tačiau galima stebėtis, kad ir Neprikl. Lietuvoje, jau turėdami šimtus architektų, inžinierių, tautotyrininkų, ne tik kad neatlikome naujų išsamių namo tyros tyrinėjimų M. Liet, bet neišleidome knygų svetimųjų tyrinėtojų darbams ir surinktai medžiagai sistematizuoti ir supažindinti su jais mūsų jaunąją kartą.


Pesselerio kartogramos iškarpa 1908 m.

Literatūra.

1. A. Bezzenberger, Uber das litauische Haus, — Altpr. Monatscftrift 23. Bd., Konigsberg 1886; 2. Nachtrage zu dem Aufsatz ūber das litauische Haus, — ten pat; 3. Bemerkungen zu Virchows Aufsatz: „Die altpreuflische Bevolkerung usw.“, — Sitzungsberichte der Altertums-gesellschaft Prussia, 18 Heft. Konigsberg 1893; 4. Bemerkungen iiber den Hausbau im russischen Litauen und in einem Teile Kurlands, — ten pat, Heft 1S, 1895. 5. R. V i r c h o w, Die altpreuBistehe Bevolkerung, namentlich Letten und Li-tai»er, sowie deren Hauser, — Zeitschrift fūr Ethnologie, Bd. 23, psl. 767—805, Ber-lin 1891. 8. G. Frolich, Dachgiebelver-zierungen in PreuBisch-Litauen, — Zeitschrift der A-ltertumsgesellschaft Insterburg, Heft 3, psl. 33—46, Insterburg 1893; 7. Das litauische Gehoft, — ten pat, Heft 10, 1907. 8. F r. T ė t z n e r, Haus und Hof der Litauer, — Globus. Bd. 72, Nr. 16, psl. 249—254, Braunschweig 1897; 9. — Klete und Swirne, — ten pat, Bd. 79, Nr. 16, psl. 252—255, 1901; 10..— Die Slawen in Deutschland (Beitrage zur Volkskunde der PreuBen, Litauer und Letten eta), Braunsehvveig 1902. 11. A d. B o e t t i che r, Die Bau- und Kunstdenkmaler der Provinz OstpreuBen, Heft 1—9, Konigsberg 1891—1899. 12. A 1 b. Z w e c k, Litauen, Eine Landės und Volkskunde, Stuttgart 1898. 13. C. C a p p e 1 e r, Kaip senieji lietuvininkai gyveno, Tilsit-Hei-delberg 1904. Vokiškasis vertimas: ,,Wie die alten Litauer lebten“. Mitteil. der litauischen liter. Ges. Heft 29, 1907, psl. 365—383 ir Heft 30, 1911. 14. Das B a u e r n haus im Deutschen Reiche und in seinen Grenzgebieten, išleista: Verband Deutscher Architekten-und Ingenieur-Vereine. Dresden 1906. 15. Al. Kurschat, Haus und Hausgerat im preuBischen Litauen, — Mittel. der Litauischen Literar. Ges. Heft 29, Heidel-berg 1907. psl. 424—443. 16. W. Pessler, Die Haustypengebiete im; Deutschen Reiche, — Deutsche Erde, Bd 7, Heft 1, psl. 14—22 ir Heft 2, psl. 45—52, Gotha 1908. 17. R. D e t h 1 e f s e n, Bauernhau-ser und Holzkirchen in OstpreuBen Ber-lin 1911. 18. R. M i e 1 k e. die ethriogra-phische Stellung der ostdeutschen Haus-typen, — Zeitsch. fūr Ethnologie, Jg. 44, Heft 2, £sl. 367—387, Berlin 1912; 19. — Dorf und Bauernhaus in OstpreuBen, — Das Land, Jg. 23, Nr. 4, psl .41—45, Berlin 1915. 20. Haberlandt A. u. M., Europa. — Buschan: Illustrierte Volker-kunde, II, 2. Stuttgart 1926. 21. J. Gimbutas, Lietuviškoji architektūra Mažojoje Lietuvoje, — Aidai, Nr. 3 ir 4, Munchen 1946; 22. — Kelios mintys apie medinę statybą Lietuvoje, — Inžinieriaus kelias Nr. 3, Augsburg 1946 (rotatorium).

 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai