Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VIENUOLIKTAS IŠ EILĖS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Pr. Visvydas   
1975 m. "Poezijos pavasaris" yra vienuoliktas iš eilės, kaip visuomet, gražiai išleistas, su grafikos puslapiais, kai kurių poetų nuotraukomis, nauja poezija, debiutantais, vertimais, atsiminimais ir rašiniais apie poeziją.
Nepasakysiu, kad dabartinio leidinio grafika būtų itin stipri. Išskyrus S. Krasausko, O. Šimaitytės, K. Ramono ir dalinai V. Galdiko (primenančio amerikietį Milton Avery) darbus, kiti įnašai, mano nuomone, yra vidutiniški. Daug kur neatitrūks-tama nuo dailaus tarybinio gyvenimo stilizavimo — visokių traktorių ir darbo motyvų pernelyg nesudėtingo įjungimo į piešinį. Ypač moterys grafikės kai kada linksta į dailų sentimentalumą. Gražiai atrodo D. Tarabildienės "Liaudies daina" — simbolišku ornamentu darniai apsupta mergaitė, dėvinti tautinį rūbą.

Antologijoje randu įdomų Vytauto Petkevičiaus prisiminimų pluoštą apie Kazį Borutą, pavadintą "Skaudi šviesa". Boruta, pasirodo, ruošėsi rašyti stambią legendą apie Paketurį, kažką panašaus į vokiečių Eulenspiegelį. "Mums lietuviško Eulenspiegelio reikia. Būtina surinkti visas liaudies godas į vieną žmogų ir kartu su juo pasišaipyti iš visko, kas bloga ir neteisinga, kas sena ir kliudo gyventi. Rašytojas — tai ramybės drumstėjas ..." — taip kalbėjo Boruta. Iš tiesų jis ir drumstė kitų savimeilę, droždamas savo nuomonę į akis. Pavyzdžiui, pakritikavęs savo draugą V. Petkevičių, ėmė aiškintis: "Geras, teisingas pyktis — šventas jausmas. Mūsų nelaimė, kad dabar labai daug raštininkų, nemokančių nei pykti, nei mylėti, ir rašančių tiktai iš reikalo. Ne rašo — stena, lyg atrają praradę . . (124 p,). Arba vėl: "Ir dar, broliuk, tiesos reikia ieškoti ten, kur jos nėra, kitaip jos ieškojimas praranda savo prasmę" (124 p.).

Borutos priekaištus galima nukreipti į gan didelę šio "Poezijos pavasario" dalyvių pusę. Dažnas jų rašo tik iš reikalo, savo eilėmis ramiai įsiliedamas į bendrą nepavojingą srovę. Nėra čia sūkurių, juo labiau jaunatviškos kovos su gyvenimu. Nėra didelės meilės. Aiškiai matosi, jog poetai yra pirmaeiliai literatai, geri savo kalbos žinovai, dainingi, lankstūs, žodingi. Tačiau savo emocine architektūra jie dažnai primena už senojo Vilniaus tvarkingai išdėstytus Žirmūnų arba Lazdynų keturkampius pastatus. Jų eilėraščiai, suprantama, tarnauja doram, naudingam reikalui — žurnalų puslapiams, patriotinėms deklamacijoms, antologijoms, populiarių dainų tekstams. Sveiką optimizmą paįvairina dvasią skaidrinantis liūdesys arba ilgesio nuotaika. Gi šiemet, švenčiant vadinamos pergalės trisdešimtmetį, poetai daug dvasinio kuro sueikvojo buvusio "karo matematikai", heroikai, antifašistinei poezijai, rytojaus laimei ir, savaime suprantama, su didžiąja raide rašomai Tėvynei. Tiems motyvams duoklę atiduoda kone kiekvienas atraeilis poetas.

Robertas Keturakis dar vis negali atsikvošėti nuo revoliucijos vėliavų ir smilkalų. Per tris puslapius baltomis eilėmis jis stengiasi sutaurinti komunistų terorą. Savo ruožtu Albinas Žukauskas ciniškai pasijuokia iš vokiečių karių lavonų, "pusiaužiemio turistų", sugulusių pajūryje prie Klaipėdos. Eilėraščio pabaigoje konstatuoja: "Lietuviškas pajūri! Tau jau nieko nereikės daugiau bijoti!" (23). O iš tiesų, kaip šiandien rašoma iš Lietuvos, Palan-gon eiliniam lietuviui ir nosies įkišti negalima. Turistų antplūdis iš rytų kasmet didėja. Bijoti jų gi nevalia.
Eilėraštyje "Žvikeliai" A. Žukauskas rūstauja ant vokiečių už nehumanistišką lietuvių kaimo iškraustymą. Rašo gryna proza:
Toks buvo savanoriškas Žvikelių
liaudies iškraustymas,
Priverstinai įvykdytas po to,
kai vokiečiai
Sugriovė Lenkiją ir nutarė nusikratyti
Jos teritorijoj gyvenančiais lietuviais.

Skaitant šias "istorines" eilutes, sunku susilaikyti nepasakius Albinui pasauliui žinomos tiesos, jog kaimų, apylinkių, net ištisų teritorijų kraustymai ir žmonių deportacijos prasidėjo po to, kai sovietai su naciais pasidalino Lenkiją, išprievartavo Pabaltijo tautų nepriklausomybes . . . Įdomu, ar Albinui nuriedėjo bent viena poezijos ašarėlė už tuos šimtus tūkstančių lietuvių, "savanoriškai" patekusių į bolševikų amžino pašalo teritorijas. Jo plunksna yra profesionaliai mikli, ir jis sugebėtų parašyti galingą ir pagiežingą poemą apie tikrąjį Lietuvos išprievartavimą. Tuo jis atsvertų jau įkyrėjusį dzūkiškos laimės seilių varvinimą ties riebiu tarybinio gyvenimo kąsniu. Bet kas jam leis taip padaryti?
Panašiomis "pergališkomis" mintimis per trylika skilčių nuvingiuoja Antano Jonyno "Padėkos žodis karo meto poezijai". Jis rašo: "Karo meto poezijoje atsispindėjo visiškai naujas mažos tautos, bet jau ne bejėgės, ne vienišos tautos santykis su teisingu, išvaduojamu karu" (36).

Kai po tokio melu išpūsto straipsnio randi Just. Marcinkevičiaus tyrą įnašą, nusiramini: lietuvių šiuolaikinėje poezijoje vis dėlto virpa artimi žodžiai, dainingu paprastumu gydantys žmogaus sielos kančias. Eilėraštyje "O tėviške . . ." Just. Marcinkevičius sukaupia būdingiausius lietuvių kaimo praeities bruožus, iš kurių kilo mūsų lyriškas charakteris.

Vertingu dėmesiu "Poezijos pavasaryje" pasitinkamas M.K. Čiurlionio gimimo šimtmetis. Eduardas Mieželaitis suranda savo humanistinių idėjų patvirtinimą Čiurlionio laiškuose. Gera proga Eduardui pasireikšti! Jis gi mūsų poezijos Lisztas. Duok jam vieną akordą ar kokią išmintingą užuominą, ir jis bematant atpils ilgiausią improvizaciją. Išmintingų vaizdų ir žodžių stoka Eduardas skųstis negali. Netrūksta jam nei formos lankstumo. Mieželaitis imponuoja intelektualams. Šiaip eiliniai poezijos mylėtojai dažnai pasijunta priblokšti jo poezijos tiršto gausumo. Be to, ir tas humanistinis kryptingumas įgrista, kai "homo humanus" kaskart įvelkamas į naujus drabužius. Šį sykį — į Čiurlionio.

Įdomu pasekti Juditos Vaičiūnaitės Čiurlioniui skirtą ciklą "Kompozicija be pavadinimo". Erdviu, skoningu eiliavimu Vaičiūnaitė, lyg atliepdama Čiurlionio muzikai, pati dainuoja saulėtą skerco — smėlynų bangavimu, šviesa, skersvėju . . . Ypač jautriai yra parašytas ketvirtas ciklo eilėraštis, prasidedantis:
Iš jūros dugno —
laibi ir šalti žiedai, prasiskleidę ąsotyje . . .
(Sofija!)
Paimk juos —
užtvindo tamsa mus abu ir tuščią gelžkelio stotį.
(Sofija!) (46)


Apie Čiurlionio spalvų nuskaidrintą andante eiliuoja Vytautas Mačiuika, paskandindamas prasmę žodžių antplūdyje. Janina Degutytė trumpame jausmingame pasisakyme "Genijaus akimis" rašo: "Mes laimingi, kad Jį turime. Galime didžiuotis, kad mūsų liaudis Jį išnešiojo ir pagimdė, kad Jį išsūpa-vo savo dainomis, kad guodė Jį gimtieji miškai. Kad upelių čiurlenimas davė Jam savo vardą" (49).

Į būties versmes gilinasi Sigitas Geda. Vienok jo eilėraščiai pasidarė lyg ir dusloki. Atrodo, prarandamas ankstyvesnis vaiskumas, toji nekalta drąsa, kai viskas įmanoma ir viskas laisvai skamba amžino grožio stygomis. Vistiek Gedos eilės patraukia savo forma ir paslaptingumu. Tur būt, retas lietuvių poetas taip stangriai, artimai suriša širdį su Lietuvos gamta:
Susėdome ant miegančio akmens,
Ir lelija pradėjo sapnuoti,
su marių vėju aikčios ir lemens
apie auksinę žiedo, sėklų liūtį. . . (52)

Marcelijus Martinaitis tebetęsia keistuolio kvaišelio Kukučio nuotykių seriją. Čia spausdinamos "Keturios Kukučio baladės ir vienas eksperimentas". Tautosakiškoje Kukučio beje poetas sutelkia ir realų pa-zrindą, ir mūsų liaudies vaizduotės lobį, ir, žinoma, savo nuostabų iš-įngumą. Liejasi stebuklai, paradoksai, groteskai, mįslės, galvosūki . . . Kai kada skaitytojas turi ap--rsti aukštyn kojomis, kad galerą įsigilinti į Kukučio išdaigų moralinę bei filosofinę gelmę. Joje yra daug tiesos. Pasiskaitykime, kad ir : Kukutį paaiškinančią dialektiką "Eksperimento" pirmame posme:
Ko jis nedarė,
kad būtų toks,
koks savaime yra,
kai nesistengia būti toks,
koks savaime yra. (71)

Eug. Matuzevičius, šiaip skambių vykusių baltųjų eilių bardas, ankstesnėmis nuotaikomis ir amžiumi | mingas mūsų žemininkams, dabar pareigingai įsirikiavo į monotonijos paradą su lėkštokais eilėraš-ziais. Jo mūza kažkodėl per dažnai ėmė tarnauti šventinėms progoms, tarsi poetas priklausytų rengėjų komitetui. Pavasario almanache ;is net užsimoja publicistiškai skųsti s prišiukšlintu mišku ir nekokiu butu blokiniame pastate.

Gražius tris eilėraščius spausdina Violeta Palčinskaitė. Su meile skaitau praėjusiais metais mirusio Kazio Inčiūros palikimą, ypač jautrų riotinai skirtą eilėraštį "Eglynų sakmė". Gero nekasdieniško eiliavimo yra Vlado Baltuškevičiaus (šiais metais išleidusio nudelstą debiutinį rinkinį "Saulės židinys") kūryboje, taip pat kaimo nuotaikomis rašančio Jono Šiožinio, pagarbaus veterano Antano Miškinio ir formiškai įtaigaus Tomo Venclovos indėlyje.

Jonas Juškaitis pasirodo su eile stiprių eilėraščių. Be abejo, jis yra vienas originaliausių poetų Lietuvoje. Juškaitis — formos meistras, išgaunąs lanksčiausius poetinius vingius savita sintakse — eilučių bei posmų suliejimais. Jo rimai originalūs. Vaizdai kartais pavirsta jaudinančia melodija, kad ir eilėraštyje "Pro liūdną saulę spalio spalvos" ar ne graži antraštės aliteracija?!):

Laukai tuštėjo, lyg atims
Kažką, akiračiai didėjo
Ir tuo didėjimu mintims
Kažkokio graudulio pridėjo.

Ir buvo liūdna, ak, dangau,
Taip liūdna, jog net dainavau.
(161)

Reikia pažymėti, Juškaitis niekad neparašo nuobodaus, trafaretiško sakinio ir niekad nerašo iš reikalo.

Jau ne kartą mane sužavėjo Aldonos Puišytės lituanistinėmis temomis parašyti eilėraščiai. Jie prašoka dailų literatūriškumą, uždega skaitytoją emocine ugnimi, įtikina motyvų rimtimi. Puišytės eilėraščio rūbas — ne tik kilni poetinė forma, bet ir sodri kalba. Stipriai paveikia didaktinė "Elegija Mikalojui Daukšai".

Iš pasaulinės literatūros vertimų (o jie dažni "Poezijos pavasariuose") gerai skamba Aldonos Puišytės verstas Hoelderlino ciklas "Duona ir vynas". Gi Tatjana Rostovai-tė neblogai išvertė kelis Paul Elu-ardo eilėraščius. Kaip žinome, šis prancūzų poetas yra eufonijos meistras, atseit, labai melodingas. Ros-tovaitės vertime melodija daug kur sugniūžta po švokščiančių priebalsių našta. Būtent: "Koks skurdas,/Koks iššūkis kantrai", arba "Aš suskaičiau tris šviesulius naktimis".

Nesuprantamas tenykštis užsispyrimas užsieniečių pavardes teberašyti fonetiškai, net nepridedant skliausteliuose tikslaus rašymo. Todėl Paul Eluard pavirsta Poliu Eliuariu. O kas tokie yra antifašistinės poezijos atstovai Kostas Kovanis ir Henrikas Šilkinis ir kaip jų pavardes iš tikrųjų yra rašomos, nežinau. Parašyta, kas vertė, bet neparašyta, iš kokios kalbos vertė. Knygoje taip pat trūksta alfabetinio antologijos dalyvių sąrašo.

Sunku pasakyti, kiek vertimuose gali išryškėti dabarties estų poetų pajėgumas. Čia verčiami septyni poetai. Akivaizdžiai matosi estų kitoniškumas, sakyčiau, drąsesnis sąlytis su dabarties motyvais ir stipresnis vakarietiškumas. Rudolfas Ri-melis S. Gedos vertime gyvai eiliuoja apie motociklininkų lenktynes, taip pat apie žmonių, užimančių salėje paskutines vietas, nuotaikas. Įspūdingas yra ir Arvis Si-gas Mykolo Karčiausko vertime.

Vytautas Karalius iš vokiečių kalbos išvertė pluoštą ritualinių bei lyrinių indėnų dainų.

Dabartinėje antologijoje dalyvauja 64 lietuvių poetai. Šį sykį apsieinama be užsienyje gyvenančio dainiaus. Matyti, norinčių ar pageidaujamų sąrašas išsisėmė? Gi anksčiau dalyvavusių taip ir nesiteikiama vėl pakviesti.
Apie vienuolikto "Poezijos pavasario" visumą be entuziazmo atsiliepia kritikas Kęstutis Nastopka "Pergalėj" (1975, Nr. 8). Jam nepatinka temų ir frazių pasikartojantis blankumas: "Vietoj sukaupto savęs išdalinimo, neretai randi atkartotas frazes, dar sykį perdėliotus žodžius, tartum poeziją sudarytų tik populiariausių poetinių ėjimų per-pratimas. Tokių ėjimų gali gražią kolekciją surinkti". Tai gana teisingas priekaištas. Savo mintis Nastopka paremia būdingais pavyzdžiais.

Prie Nastopkos pastabų norėčiau pridėti ir savo skatiką, gal ir ne taip sklandžiai nulietą. Man regis, prie poetinių intonacijų vienodumo prisideda ir per dažnai vartojamas įvardis "mes". Poetai, ar tai iš kuklumo, ar nenoro asmeniškai užsiangažuoti, savo intymų "aš" tiesiog slepia po kolektyvo kauke. Savo laiku šią daugiskaitos pirmojo asmens vartoseną pertempė gabus poetas Alfonsas Maldonis. Žinoma, įvardis "mes" yra neišvengiamas poezijoje. Juo dažnai užakcentuojame tautos ar žmonijos godas. Tačiau pavergtoje Lietuvoje antraeiliai poetai į "mes" žiūri kaip į bendrą lauką, kur vyksta bendri laimėjimai ir džiaugsmai, kartais — bendri suklupimai, bendros kaltės ir bendros išpažintys. Štai keli pavyzdžiai iš aprašomos knygos:

Nijolė Blaževičiūtė: "Jau mums atleista. Viskas mums atleista". Irena Mackevičiūtė: "Negrįšim mes, kaip jie negrįžo". Jaunas ir įdomus poetas Antanas A. Jonynas: "O laikas mus aplenkia ir palieka,/ mes žvelgiame jo klodais prisidengę" Vidas Marcinkevičius: "Mus tyla gaivina". Robertas Keturakis: "Mes taip ilgai ieškojome grindinio,/ kuriuo nuskubėjo Leninas". Debiutuojantis Almis Grybauskas: "Tai, kuo mes esam, kuo iš lėto tam-pam — / taikiklyje nevirpančios minties". Aleksys Churginas, ieškodamas medyje inkilo: "gal mes viršūnėje / neberadę jo,/ nenoromis / nuliūsime truputį". Petras Keido-šius: "Mes laukiam traukinių,/ Ilgų susitikimų", Vilija Šulcaitė: "Mes ne fanatikai./ Mums žinoma ir abejonė, ir kančia". Mykolas Karčiauskas: "Mes į tą patį krantą ištremti / gimimo valandai žiauriai,/ kartojam naują himną / prie slenksčio statomų namų". Ant. Dri-linga: "Mūsų motinų jau duota".

Atrodo, Juozo Marcinkevičiaus eil. "Audėjai" puikiai nusako tų monotoniškų eiliuotojų būklę, pagrįstą tylia kantrybe. "Mes audžiam naujus rūbus,/ Karalius jau niekad nuogas nebus".

O ką kito daryti eiliniams poetams? Eksperimentuoti? Neįprastų eilėraščių vistiek nespausdins. Brautis į neištirtas minties gelmes, į užuominų karalystę, į fantazijos erdves? Apšauks hermetišku keistuoliu, ekscentriku, įnoringu. Atskleisti erotinius išgyvenimus? Pavadins pornografu. (Tokiai tematikai varžtai dedami ne vien Sovietų Sąjungoje.) O gal išdrįsti krauju parašyti apie kokį nors žmogaus teisių pažeidimą Lietuvoje? Juk tokie dalykai yra dažni. Vargeli mano, saugumiečiai bematant prisikabins. O jei rinkinį nusiusi į Vakarus, nublokš tave į pažemintųjų ir persekiojamų pogrindį.

Girdėdamas tokius blaivinančius atsakus, pasijuntu neteisus, pageidaudamas ypatingos drąsos iš Lietuvos poetų. Jie išlaiko sielvartingą pusiausvyrą. Po jų kojomis ištiesta tampri viela. Reikia mokėti vaikščioti. Lenkiu prieš juos galvą. Daugsyk iš jų mokausi. Jie tausoja lietuvių kalbos gyvybę. Jų poezijoje neretai suskamba autentiška tyra gaida, kartais išsiliejanti ilgai nešiotu skausmu.
Pabaigai verta pacituoti Aldonos Puišytės platonišką triposmį:
Ko juokiatės, moterys, iš savo sesers, iš pilkaakės, — ko jūs? Jos negražumas ne sielos dėmė, kuri kaip rūdys. . . Ieškojus
ir nesuradus, ji graudžiai raudos, paslėpusi veidą negražų. Nejaugi nesiveržėt jūs niekados į būtą nebūtą miražą,
kur, rodos, yra tas beprotiškai lauktas ir tūkstančius metų ieškotas vienintelis, amžinas sielos dvynys . . . Ko verkiate, moterys, ko jūs? . . (136) Pr. Visvydas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai