Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ARNOLD JOSEPH TOYNBEE — KONTROVERSINIS MILŽINAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A.S.   
Arnold Joseph Toynbee (1889-1975), anglų istorikas ir filosofas, mirė Yorke, Anglijoje, pereitų metų rudenį, spalio mėn. 22 d., sulaukęs 86 metų amžiaus. Jis išliko kūrybingas ir guvus beveik iki paskutinių metų, išskyrus keturiolika mėnesių neveiklumo prieš pat mirtį dėl jį ištikusio paralyžiaus. Tiek savo draugų, tiek savo idėjų oponentų Toynbee laikomas nepaprastu vyru, labai plačios emdicijos ir išsilavinimo. Jis augo inteligentingoj ir išsilavinusioj šeimoj. Jo tėvas dirbo socialinėj srity, motina buvo viena iš pirmųjų Anglijos moterų, baigusi aukštąjį mokslą. Jo dėdė buvo socialinis reformatorius, bandęs gerinti darbininkų būvį. Dėl to Toynbee savo vaikystę praleido tokioj atmosferoj, kuri skatino jį domėtis istorija ir socialiniais klausimais. Dar vaikas būdamas, jis daug skaitė apie klasines tautas — Graikiją ir Romą. Jis studijavo geriausiose Anglijos kolegijose — Winchesterio ir Balliol, vėliau Oxforde. Ten gautą klasinį išsimokslinimą jis vėliau papildė, studijuodamas Graikijoje. Šalia studijų jis norėjo ir tiesiogiai pažinti kraštą. Pėsčiomis keliaudavo po istorines vietas, ypač domėdamasi- klasinių laikų griuvėsiais, kurie jam rodė senųjų civilizacijų mirtį. Jo didelį ir ankstyvą susidomėjimą graikų pasauliu ir apskritai heleniz-mu rodo ir tai, kad jo pirmasis kultūros istorijos veikalas buvo "The Gro\vth of Sparta" 1913.

Pirmasis pasaulinis karas nutraukė jo klasines studijas. Jis buvo mobilizuotas ir dirbo Užsienio reikalų ministerijos karinės propagandos skyriuj. Kaip karinis laikraščių korespondentas, nusiųstas į Vidurinių rytų kraštus, jis galėjo betarpiai pažinti tų tautų gyvenimą, stebėti jų kultūrą, papročius, savotišką gamtovaizdį. Jį siuntusiems laikraščiams jis rašė korespondencijas apie karo eigą, apie kariaujančias tautas, apie karo žiaurumus Europoje ir Rytuose. Po karo jis dalyvavo Paryžiaus Taikos konferencijoj kaip Artimųjų ir Vidurio Rytų ekspertas, vėliau profesoriavo Oksforde (1919-1924) ir Londone
(1924-1955). Šia patirtimi ir ankstyvesnėmis studijomis remiantis, buvo parašyti jo veikalai: Nationality and War (1915), The New Europe (1915), The Western Question in Greece ir Turkey (1922), Greek Istorical Thought (1924), The World after the Peace Conference (1925).

Tačiau Toynbee didžiausias veikalas, kurį jis rašė beveik visą gyvenimą, yra "Study of History", kurioj jis aiškina civilizacijų (kultūrų) kilimą ir žlugimą. Veikalas turi 3 milijonus žodžių, iš suplanuotų 10 tomų išaugęs į 12. Įdomi šio veikalo pradžia. Mintis jį parašyti autoriui kilo truputį neįprastomis, kiek romantiškomis aplinkybėmis. Kaip pats autorius sako, jis buvo nusiųstas, kaip Manchester Guardian laikraščio korespondentas, stebėti ir aprašyti Graikų Turkų karo. Vieną rugsėjo mėnesio dieną 1921 metais, keliaudamas Orient Express'u iš Istanbulo į vakarus, jis buvo sužavėtas nepaprasto grožio gamtos. Jis stebėjo pro traukinio langą slenkančius vaizdus ir galvojo paie garsius ir žiaurius šio regijono praeities laikus. Vakare jis savo užrašų knygelėje pasižymėjo ištisą eilę tomų, kurios jį ypač domino ir kurios buvo vertos gilesnių studijų. Jis galvojo, kad šiomis temomis veikalui parašyti jam užtektų ilgesnių vasaros atostogų. Bet pirmieji jo tomai pasirodė tik 1934 m., dešimtąjį užbaigė 1951. Kadangi pagal pirmykštį Toynbee planą tai būtų turėjęs būti paskutinis šios studijos tomas, autorius jį užbaigė įdomia pastaba, panašiai kaip buvo pradėjęs savo pirmąjį tomą prieš daugelį metų: "Finis. London, 1951, June 15, 6:25 p.m. Užbaigiau, dar kartą šią popietę, pažvelgęs į Fra Angelico paveikslą".

Tačiau po šio paskutinio tomo autorius parašė dar du. Jo dvyliktasis tomas pasirodė 1961, pavadintas "Reconsiderations", nes tai buvo iš dalies atsakymas veikalo kritikams, kurių jis susilaukė labai daug. Ir nors pats autorius savo veikalo pradžia laiko tą kelionę po Vidurio Rytus, galima spėti, jog jam dar anksčiau galėjo kilti mintis, kad helenistinis ir modernusis pasauliai turi panašumo ir kad šis dviejų civilizacijų ir dviejų bendruomenių artumas gali būti pastebėtas ir visuotine prasme. Tai skatina civilizacijų studijoms taikyti lyginamąjį metodą.

Laikydamasis tradicinio anglų em-pirizmo, Toynbee pasaulio istorijos vyksmą bando aiškinti faktų šviesoj. Jo svarstymams daug medžiagos davė klasinės Graikijos sunykimas. Jo pagrindinė sąvoka yra civilizacija (kultūra), jos pradžia yra ir istorijos pradžia. Įvairių civilizacijų atsiradimas, kilimas ar sunykimas, bet ne tautų ar bendruomenių, sudaro žmonijos istorijos vyksmą, kurį autorius stengėsi apimti vienu žvilgsniu, bet ne pasakoti atskirų tautų ar valstybių istorijos. Jo paties pasisakymu, jis buvęs visą gyvenimą įsitikinęs, kad žmonijos likimą galima suprasti tik pažvelgus į jį kaip į visumą. Savo veikalo pradžioj autorius bando rasti tuos dėsnius, pagal kuriuos civilizacija gimė, kilo ir nyko nuo pat žmonijos pradžios. Jis mano, kad civilizacijų augimą skatino bendruomenės sugebėjimas atsiliepti ir, išrandant ar sukuriant ką nors nauja, prisitaikyti prie gyvenimo statomų sąlygų. Civilizacijos sunykimas jam atrodė kaip nesugebėjimas tai atlikti. Civilizacijos augo įvairiose mūsų planetos dalyse nepriklausomai viena nuo kitos. Kaip medžio šakos jos vystėsi lygiagrečiai ir tuo pačiu laiku, kartais susidurdamos ar susikryžiuodamos. Šiais naujaisiais laikais Vakarų civilizacija susidūrė su visom tebegyvom civilizacijom ir visoj mūsų planetoj — su islamo, indų, kinų, astekų — ir mes galime stebėti, kokios įtakos šie susilietimai joms turėjo. Nuo senovės laikų iki dabar Toynbee surado 26 atskiras civilizacijas.

Toynbee laikė intelektualiniu provincializmu nematyti gyvenime gilesnės prasmės, ir jo "Study of History" išryškina religinę autoriaus koncepciją. Jo nuomone, ne tiek materialinės, kiek dvasinės jėgos kontroliuoja istorijos vyksmą, ir atskiri individai vaidina labai svarbų vaidmenį, stumdami pirmyn istorinius įvykius. Žmogaus gyvenimas dabar yra per daug palenktas ekonomijai, bet pasaulio pabaigoj yra Dievo karalystė, ir istorija yra ne kas kitas, kaip nuolatinis dieviškosios kūrybos apsireiškimas. Tačiau pats Toynbee nervo susirišęs su kuria nors religija. Jis save laikė agnostiku, bet giliai gerbė ir domėjosi krikščionybe ir bumu. Religija, jis teigė, yra jausmas arba jėga, kylanti iš pačios sielos gilumos. Intymųjį žmogaus santykį su šia dieviškąja jėga jis bandė aiškinti metaforiškai, prisimindamas vieną savo sapną. Jis save matė įsitvėrus kryžiaus, kuris kabojo viršum didžiojo altoriaus benediktinų vienuolyne, ir išgirdus balsą, tariantį jam lotyniškai "Amplexus expecta" — laikykis ir lauk.

Gindamasis nuo kritikų, turėdama? jau apie 75 metus amžiaus, Toynbee pasakė: "Aš niekad nenorėjau būti politikos, ekonomijos, religijos, meno, mokslo ar technikos istoriku. Mano nuoširdžiausias noras yra būti žmogiškojo gyvenimo studentu, jį tyrinėjant kaip visumą, bet ne atskiras vadinamąsias disciplinas. Pasirinkęs šį principą, aš, tikiuos, būsiu šokęs iš 18 šimtmečio tiesiai i 21-jį, neįsipainiojęs nei į 19-jį, nei į 20-jį. Esu įsitikinęs, kad praeities tradicija bus taip pat ir ateities. Mes dabar artėjame į tokį laikotarpį, kai turėsime rinktis ne tarp pasaulio visumos ir jo suskaldymo.
bet tarp pasaulio ir visiškos nebūties. Aš tikiu, kad žmonija pasirinks gyvenimą ir gėrį, bet ne mirtį ir blogį. Dėl to aš tikiu į pasaulio didingumą; aš tikiu, kad 21-me šimtmety žmonijos gyvenimas pasieks vienybę, visais jo gyvenimo atžvilgiais ir visose srityse. Aš tikiu, kad religijoje įsigalės ekumenizmas, politikoje nacionalizmas turės būti palenktas pasaulio vyriausybei, mokslo srity specializavimasis bus palenktas protingai pažiūrai į žmogaus reikalus.

Toynbee pasižymėjo nepaprasta erudicija. Iki pat savo gilios senatvės jis galėjo diskutuoti ar rašyti apie mažai žinomus istorijos aspektus su tokiu pat įsitikinimu, nusimanymu ir savimi pasitikėjimu, kokį rodė, svarstydamas labiau žinomus dalykus. Kai pasitraukė į pensiją, atsirado daug laisvo laiko keliauti, skaityti paskaitas ir rašyti. Jis atsilankė Jungtinėse Amerikos Valstybėse, skaitė paskaitas kai kuriuose universitetuose ir per televiziją. Gana daug rašė, prisimindamas savo vizitus ir pažintis su žymiais pasaulio asmenimis, o taip pat ir savo kelionių įspūdžius.
Jis buvo labai mielai laukiamas ir kaip paskaitininkas, ir kaip televizijų diskusininkas. Nors galėdavo kartais stipriai supykti (nesusivaldydamas rodydavo savo temperamentą ir imdavo kartais šaukti), jis vis dėlto diskusijose buvo švelnus, racionalus, sukalbamas. Jo manieros buvo paprastos, neprofesoriškos. Liesas, pablyškęs, pražilusiais plaukais, jis buvo skirtingai atrodąs vyras. Malonus ir draugiškas, jis lengvai pradėdavo kalbą su bet kuo. Apie jį pasakojama, kad kartą Chicagos viešbučio kirpykloj jo draugas, pastebėjęs, kad Toynbee be galo ilgai kalbasi su kirpėju, pasiteiravo: "Na, ir ką diskutavot su tuo kirpėju ?" "Taip , atsakė mokslininkas, "mes diskutavom tarptautinius klausimus. Jis turi kai kurių labai sveikų pažiūrų .

Tačiau šio erudito, išsimokslinusio istoriko viso gyvenimo kūrinys neturėjo pasisekimo ir neatkreipė didesnio visuomenės dėmesio, tik pasirodęs. Net nesulaukė nė aštresnės kritikos. Bet vėliau vis dėlto atkreipė į savo skaitytojų akį. Po II pasaulinio karo, apie 1947 metus, kai pradėta labiau vertinti tarptautinis susipratimas ir domėtis tautų įvairumu, laikas, atrodo, buvo pribrendęs jo idėjoms ir jo didžiulei studijai suprasti. Kai iš spaudos pasirodė pirmųjų šešių tomų santrauka vienu leidiniu, jos buvo išparduota ketvirtis milijonų egzempliorių. Septinto - dešimto tomų santrauka buvo išspausdinta 1957 metais. 1972 m. Toynbee dar paruošė savo 10 tomų veikalo "Study of History" santrauką. Šią knygą (572 p.) su gausiom iliustracijom išleido American Heri-tage Press New Yorke 1972 m.
Bet vis dėlto ir vėliau kritikų nuomonė nebuvo vieninga. Jam prikišdavo per didelį romantizmą, neaiškumą, net faktines klaidas. Toks pat nevieningumas ir santūrumas buvo jaučiamas ir nekrologuose, kurie pasirodė anglų laikraščiuose po jo mirties. "Guardian" pastebėjo, kad jo universalinė istorijos schema buvo per daug absoliuti, jo milžiniška erudicija per lengvai sužeidžiama, kad didžiausias jo gyvenimo veikalas galėtų įsitvirtinti dabartinėj generacijoj.

Bet nežiūrint visko, jis buvo tapęs legendine figūra, panašiai kaip Einšteinas ar Schvveitzeris. Jo nuomonės teirautasi įvairių įvairiausiais klausimais. Kaip praneša Oxford Univer-sity Press, Toynbee paskutinė knyga Mankind and Mother Earth pasirodys šį pavasarį.
A. S.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai