Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
TUPU-TU-TUPU PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JURGIS JANKUS   
Ištrauka iš "Severiuko"

Beveik kartu su nakčia dangų užgulė tamsūs debesys, rūkas nuzliaukė pakluones, ėmė purkšnoti smulkutė migla ir, per porą nuėjimų iš daržinės ligi tvarto, taip sutemo, kad nors pirštu į akį durk.
Troboje visi sukosi ilgam rudens vakarui. Šeimininkė prisismeigė naują kuodelį nuobarinių vilnų žieminėms pirštinėms, senasis priedury kratė pakulas, tempė liuntus ir suko juos į kamuolius, o senoji su Marcele triūsė apie židinį, ir tai viena, tai kita vis pribėgdavo prie žibinto pakeisti galą pridegusias ar pataisyti blogai degančias balanas. Paskutinieji, smulkaus lietaus numiglotom rudinėm, atsirado pats šeimininkas, bernas ir Severiukas.
— O tu! Kur dabar šliukštinėji? Nežinai savo darbo? Balanų žibint! O tai aš tau ... — užsipuolė Marcelė Severiuką, vos spėjusį per slenkstį įžengti.
— Ko gi tu čia dabar gerklę per visą kaimą paleidai? Kaip smaugiama. Ar nežinai, kad vyrams reikia pirma savo darbus susižiūrėti, — šoko Marcelei į akį Kazys, plačiai išsižergęs, rankas į šonus įsirėmęs, dantis rodydamas.
Marcelei to tik ir tereikėjo. Pašoko, kaip padilginta.
— Rado vyrą, kad tu kur nesulauktum. Nosies be talkos nenusibraukia. Užstok, užstok! Balanų jau paskutinį ryšulį paėmiau. Kai subaigs degti, gal tais savo grėbliadančiais pašviesi, kad taip išsišiepęs rodai.
— Kodėl ne, bent tau vienai jų šviesos tikrai pakaks, — ir, nusiėmęs šlapią kepurę, pabraukė jai per pasmakrę.

Marcelė, nieko kito nesugriebdama, išsitraukė iš puodo garuojantį samtį ir užsimojo, o Kazys, susitraukęs į kuprą, nulėkė užstalėn. Kai Marcelė, atgalia ranka šluostydamosi pasmakrę, sugrįžo prie židinio, jis nusimetė rudinę, išsitraukė iš po balkio kabliukus, paėmė nuo suolo vieną kamuolį liuntų ir ėmė sukti. Severiukas tuo tarpu su vyrišku orumu nuėjo į savo kampą už staklių, neskubėdamas pakabino šlapią rudinėlę ant karties, ant šalikrosnies pasistojęs išsitraukė iš riekių kelias pliauskas, pasiėmė šakalskelį, pasitraukė kėdutę prie žibinto ir pradėjo skelti balanas, tarpais pataisydamas negerai degančią, pakeisdamas besibaigiančią. Sausa beržinė pliauska jam lengvai skilo per visą ilgumą lygiomis, plokščiomis balanomis. Niekas iš visos šeimynos, net gal ir pats senasis, čia negalėtų su juo lygintis. Aną dieną net pati senoji pagyrė, kad jis pirmas piemenukas, kuris šakalius skaldo su tokiu išmanymu, lyg gražiausias plėštikes plėšte plėštų. Būdavo vienos tokios plonos, kad nespėji uždegti, ir tuoj supleška, kitos storos keturkampės, daugiau smilksta ir rūksta, negu šviečia, o tos visos, kaip viena, suskeltos kaip pagal matą. Severiukas prisimena senosios pagyrimą ir pats sau vienas šypso. Ji nežino, nė vienas nežino, kad jis augo ne tiek pas motiną, kiek pas kaimyną Baltramiejų, kuris krepšiams plėštikes plėšdavo, kaip šilkines juosteles, taip suriesdavo lazdas ir arklį kinkamus lankus, kad niekada neatsitiesdavo, kai rengdavosi tašyti kamuntus, atsinešdavo iš pa-danginės kelerius metus išsisausėjusį obelies gabalą, rankose apvartęs pasistatydavo ant žemės tarp kojų, ilgai sukiodavo, įsižiūrėjęs į medžio rieves, patrindavo pagalio galą delnu, kai kurias vietas tik nykščių pilveliais, nupūsdavo akimis nematomas dulkes. "Paduok plačiaašmenį", pasakydavo. Severiukas ištraukdavo iš užsuolės patį didįjį kirvį. Baltramiejus rūpestingai užsta-tydavo kirvį arčiau vieno krašto. "Taukštelk!" pasakydavo. Severiukui su kartus nereikėdavo sakyti. Jis pasigriebdavo gale suolo stovinčią kūlelę ir taukštelėdavo per kirvapentį. Kirvio ašmenys palikdavo pagaly žymę, kaip aštriu peiliu įrėžtą. Baltramiejus patraukdavo kirvį į kitą pakraštį, ir Severiukas vėl taukštelėdavo. Tada Baltramiejus užstatydavo kirvį tiesiai ties viduriu ir pasakydavo "Pilk". O kartais net ir nepasakydavo, tik galva linktelėdavo, arba akimis mirktelėdavo, Severiukas iškeldavo kūlelę ligi pat lubų ir kirsdavo iš viso peties, medis tik pliurkšt ir išsiskirdavo. Lygiai, tiesiai, dailiau, negu būtų piaute piautas. Ir ne tik kamuntams Severiukas padėdavo medžius skaldyti. Ir šaukštams, ir klumpėms, ir grėbi i adančiam s. Kai Kuprys atvežė glėbiu neapglėbiamą drebulės gabalą geldoms, ir tą jis padėjo Baltramiejui perplėšti. Senis sakydavo, kad medį reikia pažinti geriau, negu savo paties penkis pirštus. Bežiūrėdamas į jį, ir Severiukas pramoko, iš kurios pusės prie medžio prieiti, kad jis nepasišiauštų. O, iš Baltramiejaus jis daug išmoko. Išmoko ir su kaišena pakaišti, ir su striugu padrožti, ir su skaptuku šaukštą ar Jklumpę pagremžti, net ir su vedega leisdavo pakapinėti. Aną dieną pamatė Kazį skaldantį grėbliadančius. Jis pylė iš peties, šakaliukai lėkė į šalis. Visokie: stori, ploni, keturkampiai, plokšti, lygūs, vienu storu galu, kitu nuvirbusiu. "Daug reikės drožti", pasakė Severiukas, vieną rankoje pavartęs. "O ką veiksi paskui karves sekiodamas", išsišiepė Kazys. "Jeigu kuris nepatiks, galėsi numesti. Pagalys — ne auksas".

Kol Kazys baigė savąjį, Severiukas paėmė kitą kaladėlę, pavartė, pažiūrėjo. "Kas čia? Kriaušė?" paklausė. "Kriaušė. Aną žiemą iššalo, tai tėvukas ir susigalvojo pasidėti grėbliadančiams. Bet matai, kaip bjauriai skyla. Pusę turėsi išmesti".
Severiukas dar kartą pavartė kaladėlę. Paskum kitą, trečią. "Pavelyk man kirvį", ištiesė ranką.

Kazys pakėlė akis, vieną primerkė ir išsišiepė.
"Nebijok, pirštų nenusikirsiu. Mane Baltramiejus daug ko išmokė".
Su Kaziu juodu sutarė iš pirmos dienos. Ir tą sykį jis, nieko nesakęs, ištiesė kirvį. Severiukas pasistatė kaladėlę, pasukiojo, perbraukė per galą su nagu, užstatė kirvį, "Užduok", pasakė. Kazys paėmęs pagalį taukštelėjo per pentį, ir kaladėlė persiskyrė. Paskum taip pat suketvir-čiavo, paskum dailiomis lentutėmis suplėšė, paskum taip pat sudorojo dar kelias kaladėles. "O dabar tai mokėsiu ir pats vienas!" smagiai mostelėjo abiem rankom Severiukas, pasiėmė mažesnį kirvuką ir lenteles ėmė skaldyti tokiais trikampiais pagaliukais. "Kokie dabar čia bus tavo dantys", suabejojo Kazys, bet Severiukas, lyg to telaukęs, išsitraukė iš kišenės peilį, įpio-vė į vieną trikampio briauną statų rantelį, kutus nudrožė apvalai, palikdamas, kur buvo rantelis, tik mažą snapiuką, kad dantis tik ligi jo tegalėtų lįsti į grėblio galvą. "Tokie ir dailesni ir daugiau galima padaryti". Kazys paėmęs dantį pavartė. "Dailus. Tik kažin ką tėvukas pasakys. Jis vis drožia iš keturkampių". "Žinau. Jau apžiūrėjau. Kai pamatys, kad tokie dailesni, ir jam patiks". Ir tikrai patiko. Ir šeimininkui patiko, tik Marcelė viskam buvo atžagari. Net ir grėb-liadančiai užkliuvo. Girdi, čia ne grėbliadančiai, o varlės pirštai. Iš karto Severiukas mėgino ir šiaip ir taip, bet dabar visiškai numojo ranka.

Kai vakar užsipuolė, kad vakarienei nepakankamai priskuto bulvių, jis atsistojo vidury trobos ir visiškai rimtai pasakė: "Ko čia taip šokinėji, kaip varlė prieš dalgį? Ar nežinai, kad merga esi — merga ir paliksi", o tada griebė kepurę ir nėrė pro duris, nes toji, kaip žarija iš krosnies, šoko artyn. Jeigu būtų spėjusi nutverti, tai ausys tikriausiai kraujais būtų patekėjusios. Ką jau ką, bet liežuvį ir nagus Marcė turėjo, kad oj, oj, oj.

Bat dabar troboj visiškai ramu. Šeimininkas, pasidėjęs kailinius, prisėdo arčiau prie balanos ir ėmė rantinėti jau prieš kelis vakarus pradėtą kultuvę. Severiukas metinėjo akį į iš po aštraus peilio gelsvam klevo medy gimstančius vis naujus ratilus, su išrangytais stipinėliais, tarp jų dygstančias gėlytes ir sprogstančius lapiukus. Jie visiškai nepanašūs į tuos, kur auga miške ir laukuose. Jie visiškai iš kito pasaulio, bet vis-tiek ratukai, gėlytės ir lapiukai. Iš kur jiems kitonišką vardą ištrauksi. Kada nors, kai pabaigs grėbliadančius, ir jis pamėgins ką padaryti. Iš Baltramiejaus, kada nuėjęs, išprašys kokią dailią lentelę, ir išpiaustinės šeimininkei verpstę. Tik jau ne Marcelei. Ne tai, amžinai paleidusiai kakarinę. Kai atsiveria, tai kaip trijų daržinių durys: pats Baisogalos Komaras su visu ketvertu galėtų įlėkti.
Kazys pasiėmęs kamuolį liuntų suka juos į kabliukus, susuktą pabrauko pirštais, pakraipo galvą ir vėl suka. Ko jau ko, bet virvių vyti Severiukas tai tikrai nemoka. Nebuvo kaip išmokti. Pirmiausia reikėtų išmokti nusivyti botagą, tokį su papliauška ant galo. Geni gyvulius ir pyškini, kaip Burokas kiškį pamatęs. Paskum pa-laidynę. Įsukęs, įsukęs kad paleistų akmenį, tik bim-m-m. Kažin kur nulėktų. Valandėlei užmiršta pliauską ir žiūri į Kazį, kaip tas užkabina susuktą liuntą ant vagio ir pradeda vyti. Kabliukai tik eina pro vienas kitą, tik mirga, tarpais vienas į kitą tarkšteli, lyg pasišnekėti norėdami, bet nėra kada net vienas kitam į akis žvilgterėti. Jei nesimaišytų Marcelė, prieitų ir paprašytų, kad leistų ir jam pamėginti, bet toji tuoj pradės kvatotis ir čerkšti, kaip šarka ant tvoros. Sakys: viską žinai, o virvagalio nemoki susukti. Vistiek, kai bus kur vienu du, paprašys. O jeigu ne Kazio, tai senojo. Juk ir liuntus iš pakulų krūvos tempti nebūtų sunku išmokti. Vis geriau, negu bulves skusti, Marcelė tegu susiskuta, ką bestovi prie židinio ranką į šoną įsirėmusi. Ir kiaulėm bulviukus taip pat galėtų susikapoti.

Tuo tarpu Kazys nuvijo porą sprindžių virvės, pabraukė pirštais, paspaudė ir, atsisukęs į senąjį, pasakė:
— Nei pantis, nei botagas. Kur tokį čiurš-kalą dėsi. Ar jau pakulų badas. Tokie pančiai gyvuliams kojas kaip mat kruvinai nupiaustys.
— Ne gyvuliams, rezgines reikės perpinti. Atsibodo mezgioti, — įterpė šeimininkas.
— Kodėl man jos niekada netrūksta. Ir pri-sikemšu ir nunešu. Tik Kaziui viskas yra. Ir kaip neirs, kad į kratinį primaišo daugiau velnių, negu šieno. Kokios rezginės gali kelias kapas velnių panešti? — užgiedojo Marcelė.
Ji dar negalėjo pamiršti Kazio šlapios kepurės.
— O žinai ką, Marciuke? Kai kitą sykį sutruks, tavo liežuviu išraizgysiu. Geriau laikys už pačią geriausią virvę, — dantis rodydamas atsikirto Kazys.
— Kodėl ne savo? Tavojo išsigandę, velniai ir į tą pusę bijos pažiūrėti.
Kazys norėjo neužsileisti, ir Severiukas jau šiepėsi, laukdamas, kaip bernas atsikirs, bet pirmiau, negu tas sumetė prasižioti, visiškai rimtai prašneko senasis.
— Kad gal tais velniūkščiais ne visada verta vienas kitą svaidyti.
— Dėduli, ar aš svaidau, — pašoko bernas.
— Na dabar tai negirdėjau. Užtat Marcelė sviedė be jokio pasigailėjimo. Taip šveitė, kad net tekštelėjo.
— Gal ne teisybė? Be velnio žingsnio nežengia, — nenorėjo užsileisti Marcelė.
— O nereikėtų. Niekada nežinai, kada jam pauodegį niežulys pagaus. Va, kad še ir anais metais Šešpirščių senolis pardavinėjo čigonui arklį. Beveik visą dieną pardavinėjo. Kai tik į turgų nuvažiavo, tuoj priėjo čigonas ir ėmė derėtis. Senolis po pusrublį nusileidžia, čigonas pusrublį prideda ir vėl derasi. Apypiete senolis nusileido ligi dvidešimt vieno, o čigonas pakėlė ligi dvidešimt ir daugiau nė iš vietos. Nei vienas, nei kitas. Arklys buvo gražus. Širmokas toks. Širmumas obuoliais išsimušęs. Čigonas gal jau šimtąjį sykį apspaudo, iš visų pusių apglos-to, uodegos stimburį nykščiais pamatuoja, karčius pavelia, vėl dailiai suglosto, o tie blizga, kaip šilkiniai. Ir visas arklys blizga. Senolis mato, kad čigonui Širmis magėte maga, ir nusprendžia laikytis tvirtai prie dvidešimt vieno. Čigonas, ranka pamojęs, nubėga, palaksto po turgų, palaksto, bet ir vėl tuoj sugrįžta. "Ponu-liuk, skelkim tą paskutinį per pusę. Dvidešimt būtų pats gražiausias skaičius, o tamstelė užsikabinai už dvidešimt vieno, lyg nežinotum, kad dvidešimt vienas yra piktų dvasių skaičius ir nelaimes neša. Paėmęs dvidešimt, ponuti, kaip ant mielių augtum. Bet jeigu jau nori gadinti, gadinkim. Dedu pusę prie dvidešimt ir skelkim delnais. Daugiau nė kapeikos. Už arklį nė penkiolikos nebūčiau siūlęs, bet kad va tas širmumas kvailo čigono akį veria. Duok delną". Bet senolis nė iš vietos. Pasakė ir kaip kirviu užkirto. Čigonas dar kartą pavėlė arklio karčius, nurijo seilę ir nušveitė nė žodžio netaręs. Senolis, sekdamas akimis, kaip tas maišosi tarp vežimų vis tolyn su nieku nesušnekdamas, nė prie vieno nesustodamas, pagalvojo, kad bėga dėl to pusrublio dar su savo taboru pasierzeliuoti. "Ne-sutarėt?" paklausė šalia stovėjęs kaimynas. "Už dvidešimt galėjai atiduoti". "Kitam gal ir būčiau atidavęs, bet tokiam stačių velnelių prisirijusiam čigonpalaikiui tai jau ne. Surinks tabūną, nujos į paprūsę, nemanyk, dvigubai gaus. Dar vogtų įmaišys. Čigono, kaimyne, velnias netrauks. Gali mokėti". Su kaimynu įsišnekęs net nepajuto, iš kur prie arklio atsirado kitas, toks ilgas, liaunas, tamsaus gymio vyriškis. Pabraukė arkliui per strėnas, pažiūrėjo į dantis. "Kiek prašai?" — paklausė. Senolis ir vėl iš pradžių: "Dvidešimt penkis". Vyriškis išsišiepė. "Ką šneki! Pats girdėjau, kaip čigonui už dvidešimt vieną siūlei". O senolis: "Jeigu girdėjai, tai reikėjo ir sakyti, kad tiek duodi, bet jeigu pasirinkai klausti, tai aš ir atsakau: dvidešimt penki". "Ir nė kapeikos mažiau?" "Nė kapeikos". "Tai kaip čia dabar taip greitai pašoko?
 Vienam siūlai už tiek, o iš kito jau kitaip. Ar mano pinigai prastesni?" jau suraukė kaktą vyriškis, bet senoliui jo susiraukimas tik tiek, kiek pernykštis sniegas. "Kam neteisybę sakai", nusišypsojo. "Aš nesiūliau, tik jis pats nusikaulino. Kaip iš ryto pristojo, tai nieko kito nė artyn neprileido. Ir kas jam. Čigonui laiko kaip vandenio. Jeigu ir pačiam laikas tiek tevertas, paleisk liežuvį į darbą, gal kiek ir nuspausi, bet dabar dvidešimt penki. Is saulė, matai, jau iš pietų suka — pačiam tiek laiko nebeturėsiu. Reikės krebždėti namučių". Vyriškis siekė dar sykį pažiūrėti arkliui į dantis, bet tas tik pasitraukė atbulas ir atvėpė lūpą, lyg kąsti pasirengdamas. "Matai, ir Širmis nebenori leistis į kalbas. Jeigu sykį gyvulys nebenori, tai vargu ar kas ir iš derybų beišeis", jau garsiai nusijuokė senolis. Vyriškiui aiškiai nepatiko tokia senolio kalba, ir jis atvertė: "Dėlto, seni, tai nesirūpink. Jeigu nupirksiu, tai rasiu kaip ir sugyventi. Tik man va kas nepatinka: kai čigonui, tai dvidešimt vienas, o kai savam žmogui, tai . . ." Senoliui stačiokiškas pavadinimas seniu nuėjo per širdį, ir jis kietokai atkirto: "Iš kur jau pats esi, kad savuoju dedies. Amžių baigiu nugyventi, bet panašaus veido neprisimenu. Jeigu jau reikėtų spėti, sakyčiau, kad ir pats iš to paties taboro atslinkai", — ir atsisukęs paėmė Širmį už pavadžio. "Eisim, Širmuk, namo.
 Šiandien, matyti, ne mudviejų diena". Vyriškis pagavo sujudusį senolį už rankos. "Palauk, kur nulėksi. Aš dar nepasakiau, kad nemokėsiu, kiek nori. Arklys tikrai man patinka, tik pats gobšas esi". "Ant savo, ne ant svetimo", atsikirto senolis. "Matau, matau, kad liežuvį turi. Žodžių nereikia ant užlų ieškoti", jau smagiau prašneko vyriškis ir vėl parodė baltus dantis. "Kad taip jau užsikepei, tai še ir dvidešimt penkis. O kad jau toks gobšas, dar ir priedo pridėsiu. Kai grįši namo, gerai apžiūrėk rezgines, gal ką nors rasi". Įpylė į delną penkis žibančius auksinius ir paėmė pavadį iš senolio rankų. Širmis pašoko atatupstas, paskum stojo piestu, bet vyriškis kaip vijurkas užšoko ant nugaros, patrynė kulnimis šonus ir nudulkėjo per rinką tokiu šuoliu, kad purvais pusę vežimų apdrabstė. Berelienei apšveitė visus riestainius, seniui Maksimui ne tik medau-ninkus aptaškė, bet ir barzdą pridrėbė, o amžiną atilsį Brazdienei pataikė tiesiai į puodynę sviesto. Turguj pakilo klegesys, raitelį nulydėjo glėbiai velnių ir perkūnų, bet senolis viso to kaip ir negirdėjo. Jam nė sapne nebuvo sap-navęsi, kad Širmis galėtų būti toks lakus.
 Jeigu būtų numanęs, būtų pas patį Komarą nuvedęs, anas gal būtų ir visą penkiasdešimt atskaitęs. Jis toks greitų arklių mėgėjas! Bet dabar šaukštai po pietų. Nebepavysi, nebeatimsi. Pažiūrėjo į auksinukus, pavartė, susipylė į piniginę ir pasuko į namus. Tik pusiaukelėje prisiminė, kad vyriškis žadėjo dar ką į rezgines įdėti. Prisiminė ir nusispiovė. Pasijuokė tiesiai į akis ir dar taip, kad neatėjo į galvą net atšauti, kad tokį priedą gali įsikišti sau, kur triūbija. Ką tu į rezgines įdėsi. Ką mėginsi, vistiek pro skyles iškris. Ir vėl nusispiovė, bet grįžęs namo vistiek pirmiausia metė akį į pastogėje pakabintas rezgines. Jos kaip buvo pakabintos, taip ir tebekabėjo tuščios, prie sienos prisiplojusios. Arklį pusdykiai nusipirko ir dar iš žmogaus pasijuokė, kad jis kur tiesiai į pragaro dugną nusmegtų. Taip jau išeina, kad kvailą net ir bažnyčioj primuša. O būtų parodęs, kad ir ne pačiam Komarui, tai nors jo laukų priežiūrai Vanciauskui. Tas irgi apie arklius išmano. Būtų galėjęs lakstyti nuo vieno laukų krašto į kitą. Kam, kam, bet priežiūrai tikrai greito arklio reikia. Į trobą atėjo piktas, kad leidosi taip lengvai apmaujamas. Gal ir buvo iš dvaro koks. Davė dvidešimt penkis, o apsisukęs kita tiek į kišenę įsižėrė. Ko gera pamatys kada patį Komarą jo Širmiu po laukus bejodinėjantį. Nuo tos minties net kopūstai, nors ir su šviežiena virti, pasidarė nebeskanūs. Pamaišė, pamaišė atvirkščių šaukštu ir pakilo nuo stalo. "Kas dabar? Ar susirgai? Kopūstai, rodos, gardūs", pasakė žmona. Šiaip senolis būdavo pavalgus. Kas padėta, sušluodavo, kaip už ausies. "Tegu truputį pravesta. Tuo tarpu kumelėms užmesiu", tepasakė ir išėjo. Nusikabino rezgines, praskleidė, apžiūrėjo, ar nėra kur ko užkišta. Nieko neradęs, užsimetė ant peties ir žengė lauk, bet tuo tarpu sunkumas taip timptelėjo rezgines žemyn, kad net atbulas žengtelėjo. Pamanęs, kad kas netyčia užsikabino, pasitursinęs krestelėjo, kad atsikabintų, nuo to krestelėjimo rezginės trekštelėjo ir sunkumas taip staiga nutrūko, kad senolis, kaip pastūmėtas, pa-kniupstom išlėkė į diendaržį ir, kaip koja pakištas, knaptelėjo tiesiai į šviežų karvės rag. Pakilęs nusikeikė, paėmęs šiaudų gniūžtę nusibraukė subiaurotas kelnes ir atsigrįžo pažiūrėti, kas toks sunkus buvo užkritęs rezgines. Atsigrįžo ir išsižiojo: pastoginėje stovėjo didžiulis ožys, visas žilas, tik barzda juoda, kaip iš kamino traukta, o ragai — sieksniniai. Iš tokio nebe tik ožragį, bet ir skerdžiui triūbą galėtum padaryti. O smirdėjimas, smirdėjimas — žmogų aukštielninką verčia. "Iš kur tu čia dabar atsiradai?" balsu nusistebėjo senolis. Ožys į jo šneką tuoj panarino galvą, lyg rengdamasis ragu tiesiai už tarpukiškio siekti. Nieko kito po ranka neturėdamas, nusimetė nuo pečių rezgines ir aki:-išvertė: iš naujintelių kanapinių rezginių tik palaidi virvagaliai tabalavo, o vienas lankas net visiškai išsitiesęs. Ožys, pakreipęs galvą, tebestovėjo vietoje ir taip pat žiūrėjo į rezgines. "Škudekš tu, nevalyvas dvasna!" — užsimojo rezginių lankais, bet ožys net nemirktelėjo, porą kartų treptelėjo priešakine koja, garsiai sumekeno, nusisuko ir mekendamas nuėjo tiesiai į arklių tvartą. Ir tas mekenimas buvo visiškai kitoks, negu tikro ožio. Toks, lyg kas stovėtų anapus tvarto ir juoktųsi iš ko nors. Tą vakarą pašaro atsinešti pasiėmė doklą, bet negalėjo ožio išmesti iš galvos. Kieno jis? Kaip atsirado padanginėj? Kur reikės tokį smirdalį dėti, jeigu niekas neatsišauktų? Toks ir į puodą įmestas nenustos smirdėjęs. Tik kai atnešė pašarą, ožio jau niekur nebebuvo, nei pas arklius, nei pas karves, nei diendaržyj. Išeidamas buvo diendaržio vartus gerai užkėlęs, kad iš paskos nesektų. Turbūt, iššoko per vartus ir kur nors kitur nuklemšė.


Antanas Tamošaitis Sodyba (aliejus)

Senoliui net smagiau pasidarė. Grįžęs išsrėbė kopūstus, sušveitė gerą avienos gabalą, išpasakojo pačiai, kaip pardavė Širmį, tik apie ožį nė puse žodžio neprasitarė. Kitą dieną dar kartą pasižvalgė tvartuose ir apie tvartus — ožio jokio ženklo nebuvo, tad išsipynę rezgines naujom virvėm, nusinešė į daržinę, prisikrovė kratinio, gerai suveržė, patikrino virves, užsimetė ant pečių ir švilpaudamas patraukė į tvartus. Pačiam kluono vidury kad timptelės našta žemyn, net nugarkaulį nusmelkė, lyg kas visą vežimą akmenų būtų į rezgines įmetęs. Tik tada senoliui dingtelėjo, kad anas turguje žadėjo kažin kokį priedą įsukti į rezgines. Net oda nuo to pašiurpo ir plaukai po kepure ėmė krutėti. Susikūprino, dvilinkas sulinko, o našta verčia aukštielninką ir gana. "Kad tu surūktum kur!" kone sušuko senolis. Vadinu jį senoliu, kad jis dabartiniams Šešpirščiams jau senolis, seniai ir kauleliai jo patrešo, bet tada vyras buvo pačiam tvirtume. Nepakylėtas du pūrus rugių ant pečių užsimesdavo, o čia kratinio rezginės lenkia prie žemės ir gana. Vistiek, visą vieką suėmęs, kad krestelėjo, rezginės tik pūkšt ir sukiužo, o jis greitai atsigrįžo atgal. Ogi žiūri — visa kratinio našta guli ant pievos, o iš jos kyšo to paties ožio barzda. Pažiūrėjo į sutraukytas naujas rezginių virves ir užvirė piktumu. "Tai tu, prakeiktas šėtone, ne tik į mano kiemą įsiran-gei, bet ir ant kupros sėdies. Gana, kad Širmį nujojai, bet manęs tai jau neužjodinėsi". Užsimojo ir iš viso vieko tvojo palaidais lankais ožiui į tarpragį. Sykį, kitą. O ožys, lyg muštų ne jį, bet kelmą kokį: neskubėdamas išlindo iš kratinio, nusipurtė šiaudus, pakreipė galvą į šoną, pašoko piestu ir siekia didžiuliu ragu užkabinti į papilvę. Senolis muša, o tas vis artyn, vis pašnirpšdamas, vis pamekendamas. Kad žmogus nors gerą kuolą turėtų, dabar tik su palaidais lankais, ką tu tokiam britvonui padarysi. Nebesumanydamas, kaip išsisukti nuo ožio ragų, metė sudriskusias rezgines jam tiesiai ant galvos, o pats į kojas. Ožys irgi į šuolį iš paskos ir pamekekendamas grybšnoja rago galu, kaip karštu geležgaliu, tiesiai už sėdynės. Gerai dar, kad uždurėlis buvo paliktas atlapas. Įšoko į vidų, užtrenkė dureles, užšovė skląstį. Ožys tik bumpt, tik bumpt ragais į duris, net visa troba dreba. Sykį, kitą ir nutilo. Dvasią kiek atgavęs, po geros valandos prasivėrė plyšelį — nieko nematyti. Iškišęs galvą apsižvalgė, paskum ir kieman išėjo, ožio nė kvapo. Ir pačiam darėsi sunku betikėti. Jeigu ne vidury kiemo pamestos sudarkytos rezginės, o vidurkluony ištaršyta kratinio našta, būtų pagalvojęs, kad galvoje maišosi. Tik senolis nebuvo taip lengvai įveikiamas. Pastovėjo kieme, pakrapštė pakaušį. "Jeigu manai, kad be rezginių negalėsiu gyventi, tai labai apsirinki. Aš pašarą ir su doklu atsinešiu, o tu gali rezginėse lindėti nors ir ligi pasaulio galo", balsiai pasakė, rezgines pakabino pastoginėj ant kuolo, o pašarą sisikimšo į doklą. Ir vakare atsinešė su doklu, ir kitą dieną, ir trečią. Su doklu ne taip patogu, bet keturi rubliai yra keturi, pašaliuky jų nerasi. Taip rezginės ir paliko kaboti. Net naujų virvių nesirengė dėti. Tegu sau. Tik į kokią penktą ar šeštą dieną vakaras pasitaikė lygiai toks pat, kaip šiandien. Pati išėjo į klėtį atsinešti miltų, lopšy miegojo dabartinių Šešpirščių senelis, o senolis plėšė pleš-tikes ir prižiūrėjo žibintą. Vos pati išėjo pro duris, kai ant krosnies kažin kas subruzdėjo. Senolis pakėlė akis, ir nugarą kaip šaltu vandeniu perpylė: juodą barzdą per krosnies kraštą persvėręs į jį žiūri tas pats ožys. Žiūri, o akys šviečia, kaip ir prikūrentos krosnies žarijos. "Škudekšt", sušuko senolis ir braukė lazdynu tiesiai per snukį, bet ožys nė nemirktelėjo, lyg lazdyno galas ne jam būtų tekęs, tik iš riekių pakilo pliauska ir nulėkė ant aslos prie pat lopšio. "Pamėgink dar sykį pakelti ranką prieš mane, pamatyti, kaip kita pliauska pataikys tiesiai į lopšį", prašneko ožys žmogaus balsu. Senolis nebe juokais krūptelėjo. "Tai ko iš manęs nori?" paklausė. "Kam rezgines pakabinai ant sienos?" "Hm", numykė senolis, sumesdamas: argi jau ir reikės tą biaurybę visą amžių nešioti, bet pasakė: "Mano rezginės, mano siena. Savo namuose darau, kaip man atrodo geriau, o tu nešdinkis iš kur atsiradęs. Kai ligi gyvo kaulo įėsi, bus negerai", dar pagrasino. Ožys tik nu-simekekeno. "Nebent dvidešimt penkis rublius atiduotum", išsišiepė. "Dvidešimt penkis? Už ką? Arklį juk nujojai", jau visiškai drąsiai atkirto senolis. "Arklį? Ar tu jį pirkai?" spyrėsi ožys. "Žinoma, kad nepirkau. Užauginau".
 "Užauginai?

Iš tikrųjų ne tu, bet aš jį auginau, užtat ir išėjo toks nusisekęs. O tuos auksinius turėjau savo nuosavu prakaitu užprakaituoti". "Tai kad pasakei! Ar kas matė velnią prie darbo prakaituojantį?" šūktelėjo senolis, kaip sau lygiam. "Kaip sau nori", ko ramiausiu balsu atsakė ožys. "Tavo namai, tavo valia — aš leidžiu pasirinkti. Arba nešiok mane rezginėse ne kol tau, bet kol man nusibos, arba grąžink pinigus. Gali apsvarstyti, o aš tuo tarpu pažiūrėsiu iš kelinto karto sugebėsiu pataikyti į lopšį". Senolis užšoko tarp krosnies ir lopšio, bet į tą sykį klep-telėjo priemenės durys, o sulig tuo kleptelėjimu ir ožys ir jo barzda pradingo, tik nosį riečian-tis kvapas pasiliko. Beveik tuo pačiu metu ir žmona įžengė su milžtuvėm. Įžengusi stabterėjo, šmukštelėjo nosį raukdama į vieną pusę, šmukštelėjo į kitą. "Iš kur čia dabar ta smarvė?" paklausė. Senoliui nei šiaip, nei tai. Jis irgi pauostinėjo, pasižvalgė ir nusprendė: "Turbūt, mano kojos. Rytą peršlapau, tai dabar šunta". "O persiauti tai negalėjai! Gal man pačiai reikės. Kaip vaiką..." apibarė nevalyvą vyrą ir pradėjo košti pieną, bet senolį ėmė vis didesnis nerimas. Ir vakarienė nelabai norėjo lįsti, ir atsigulęs užmigti negalėjo. Norėtų pačiai pasakyti teisybę, kad už keturis rublius velnią nusipirko, bet ji tuoj pradės iš galvos eiti, susierzinus dar vaiką apžindys. Ir koks čia nusipirkimas. Nenorėjo, reikėjo nepirkti. Čigonas nepirko. Dėl pusės rublio ėjo ir nuėjo. O gal nueidamas prakeikė ir tuo smirdėliu užsiundė. Būtum pardavęs ar nepardavęs, vistiek būtų radęs kaip prisikabinti. Minčių varomas vartėsi nuo vieno šono ant kito, kad net pačiai parūpo. "Ko nemiegi?" pagaliau paklausė. "Ar kad keliais žodžiais apvanojau". "Eik tu, su savo apvano-jimu. Vidurius suka, tai ir rangausi, kaip šuva ant girnapusės. Kaip verčiuos, vis negerai". "Na tai tu man, ir nieko nesakai", pašoko pati. "Tuoj išvirsiu puplaiškių su mėtom. Pamatysi, kaip ranka atims". "Ką tu čia dabar vidurnaktį", mėgino sulaikyti pačią, bet ta pašoko iš lovos, židiny įpūtė ugnį ir ant trikojo pastatė vienąsį. Senoliui pasigirdo, lyg ant krosnies kas subrazdėjo, lyg sukikeno. Jis pakėlė galvą ir žvilgterėjo, bet ant krosnies nebuvo nieko, tik rieklose viena pliauska sujudėjo, pakilo ir vėl tyliai į savo vietą atsigulė. Senolis pasitrynė akis, vėl pažiūrėjo — nebesujudo. Gal tik taip akyse pasirodė, kas žino, bet senolis sumurmėjo: "Argi tau pragare vietos nebeužtenka?" Pati išgirdo ir prišoko: "Ar taip labai raižo?" Senolis pažiūrėjo ilgomis, iš karto nebesumesdamas, ką bepasakyti, paskum pamėgino nusišypsoti: "Raižyti tai neraižo, tik nesmagu ir gana. Sunkumas toks, lyg akmenį būčiau prarijęs. Ir tu čia visiškai be reikalo vargsti. Būčiau kaip nors užmigęs ir viską užmiršęs". "Užmigęs . . ." nutęsė pati. "O jeigu, gink Dieve, gumbas metasi. Gyvą užjodinėtų. Tuoj bus ir arbata. Išgersi su medum ir praeis". Pati nubėgo baigti arbatos, o senoliui akys vis linksta į krosnį. Rodos, tik pasuksi galvą ir pamatysi juodą barzdą, nukarusią beveik ligi šalikrosnies. Nebeiškęsdamas pakėlė galvą, bet ir šį sykį ant krosnies buvo tuščia. Net ir pliauska nesujudėjo. Nebeiškentęs nusi-spiovė į patį viduraslį. "Kas, ar piktina?" pašoko pati nuo židinio. "Truputį", atsiliepė vyras. Reikėjo ką nors pasakyti. "Še, aš tuoj. Tik medų įmaišysiu. Išgersi ir praeis". O ta arbata, kad ją kur devynios kerėplos, karti, kaip pragaro čemeryčios. Senolis sriūbtelėjo gurkšnį ir susiraukė, kaip devynmetė naginė. Ant krosnies vėl sukikeno. Vyras krūptelėjo, pasuko galvą į krosnį ir užsimojo puodeliu šveisti visą kartų skystimą tiesiai į juodąją barzdą ir į žibančias akis. Gal išpliktų. Jeigu ne nuo karščio, tai nuo kartumo. "Ko tu į tą krosnį vis žvilgčioji?" susirūpino pati. "Nieko", numurmėjo senolis, galą žodžio nurydamas su puplaiškių kartėliu. "Pašėlus kartybė", pridėjo ir tuo tarpu sumetė pasiaiškinimą: "Kelintą kartą išgirstu sukrebždant. Tur būt, pelė mėgina žiemai įsitaisyti? Rytoj reikės apžiūrinėti, ar nėra kur nors pasieny plyšio". Ir puplaiškiai nemigdė, tik dabar jau stengėsi nebejudėti, žiūrėjo į lubų tamsumą, mąstė, laužė smegenis, bet nieko negalėjo išlaužti. Jau jeigu net ir vaikui ant galvos sėda, reikės išsi-pinti rezgines vadelėmis ir valkioti tą biaurybę, kol patruks. Rytą atsikėlęs pažiūrėjo į lopšyje miegantį sūnų, sunkiai atsiduso ir išėjo į tvartus. Kieme susitiko pačią su kibirais. "Kaip pilvas?" ta tuoj paklausė. "Mačiau, kad užmigai, tai nė nejudinau". "Sveikas, kaip ridikas!" nusijuokė. Paėmęs iš pačios kibirus atnešė ligi durų, o pats vėl sugrįžo, bet užuot ėjęs į tvartus, sustojo pastoginėj prie rezginių. Tos kabojo kaip kabojusios, sutrūkusios virvės dryksojo ant tvarto sienos. "Ar tu čia lindi ar ant krosnies tesi-šildai? Kas tau iš to bus, jeigu man trūkį įvarysi. Sakyk, kas tau iš to bus? Nupirkai arklį, tai nupirkai. Pats žinai, kad arklys geras. Žinai juk, kad čigonas norėjo apsukti. Tai kam dabar ant mano galvos užsikorei? Kam? Pagaliau aš, tai aš, bet kam tau mano vaikas užkliuvo, kad jam ir lopšy vietos nebėra?" senolis pats vienas garsu kalbėjo, įsižiūrėjęs į rezgines. Iš tikrųjų per tas kelias dienas velnias jam pasidarė toks tikras, jog nė neabejojo, kad jis čia pat kur tupi, kiekvieną žodį girdi ir iš jo rūpesčio juokiasi. Tam juk jis ir velnias, kad juoktųsi iš žmonių ašarų. Besidairydamas velnio, pakėlė akis į pastogę ir lyg šviesa nubėgo per visą kūną. Pastogėje ant kartučių baltavo krūva liepiukų. Kai pavasarį plėšė vyžoms karnas, išsirinko pačius tiesiausius šakalius ir padėjo ant kartučių. Pagalvojo, jog kada nors gali prireikti kuoliukams ar kam kitam. Pasirausęs išsitraukė patį storiausią, gerai apžiūrėjo, pastatė prie sienos, o pats pasiėmė doklą ir nuėjo atsinešti gyvuliams pašaro. Praeidamas dar stabterėjo prie rezginių ir garsiai pasakė: "Pats kaltas, kad neimu rezginių. Ne aš jas sutraukiau. Pakentėk. Šiandien vakare nuvysiu vadeles, išregsiu, tada galėsi ramiai tįsoti. Nebeiškrisi. Ką aš vargšas beveiksiu. Vilksiu, kiek sveikatos turėsiu. Gal gi tavo širdis irgi ne iš vieno titnago, gal kada atsileis". Dar pastovėjo, palaukė, ar neatsilieps iš kurio kampo koks balsas, bet nieko nebeišgir-dęs nuėjo šertis. Apsišėręs dar kartą apžiūrėjo liepos lazdą, paėmęs piūklą atsipiovė storgalį, kitą vėl užmetė ant kartelių ir pašvilpaudamas nuėjo į vidų. Pati jau dėjo pusrytį ant stalo ir buvo smagi, kad vyras verčia dubenį po dubens kaip už ausies. Pavalgęs išsigalando peiliuką, pamėgino, ar kerta plauką, papustė, pamėgino kitą plauką, atsisėdo prie lopšio, kad galėtų pajudinti, kai vaikas ims krebždėti ir įniko į liepos pagalį. Buvo nagingas. Nešaukdavo svetimo nei krepšį nupinti, nei šaukštą išgremžti, nei naują stogą uždengti. Ko ūkyje prireikdavo iš medžio ar net iš geležies, pats pasidarydavo. Ir dabar lygia tvirta ranka iš lėto traukė įstrižą peiliuką beveik pačiu medžio paviršiumi, plonytės skiedrelės sukosi garankštėlėmis, kaip šilkiniai kaspinėliai. Pamėgintum, Severiuk, ir tu kada. Būtų tau ne grėbliadančius drožti.

— Pamėginsiu, kad tik liepinį pagalį nutverčiau.
— Gerai, aš rytoj paieškosiu. Rodos, mačiau kur užkištą.
— Ar tuo viskas ir pasibaigė? — nekantriai paklausė Marcelė.
— Nepasibaigė, ne. Tik tu žiūrėk, kukulių neprisvilink. Ausim klausyk, o akis turėk į puodą pamerkus, kad ir mum neimtų pilvą sukti. Drožė, drožė ir jau apie pietus pagalio drūt-galis ėmė darytis panašus į pasišiaušusią barzdą. "Žiūriu, žiūriu ir niekaip negaliu suprasti, ką čia dabar vėl užsimanei", prašneko, visą dieną apie vaiką ir stakles šnirpštusi, pati. "Bene tik ne šlakstyklę rieti? Kam jos prireikė? Ar klebonėlis prašė?" Senolis pakėlė galvą, greitai žvilgterėjo, ar nėra ko ant krosnies, pataisė drože-nas, kai kurias patiesino, subraukė ranka į lygų papurusį kuokštą. "Kodėl ne? Jeigu gerai išeis, bus galima ir klebonėliui padovanoti", nusišypsojo ir vėl dirstelėjo į krosnį. Ten ne tik nebuvo nieko matyti, bet niekas net nekrebždėjo. Senolis pagalvojo, kad nelabasis gal vėl išlėkė į turgų kito kvailio ieškoti.
 Pavakare, apsišėręs gyvulius, vėl sėdo prie darbo. Kai pati išėjo karvių milžti, jis greitai pakilo, susiieškojo buteliuką švęsto vandens, įsipylė į dubenėlį, pasistatė jį čia pat pašonėje ir ėmė rišti druožles liepos karnele apie kuoke lės galvutę. Sambrėš-kos tylume pasigirdo ant krosnies šnarėjimas. Senolis pakėlė akis: per krosnies kraštą sviro gerai pažįstama barzda, žibėjo akys, o ragų galai dingo kažkur lubose. "Kam tau tos barzdos prireikė?" po valandėlės prašneko. Senolis tuoj sumetė, kad velnias į bažnyčią nevaikšto, tai ir šlakstyklės nėra matęs. "Kad ta barzda ne man, bet tau", nuo šlakstyklės galvos nepakeldamas itsakė. "Man? Ar nematai, kad aš su barzda? Tau tai reikėtų". "Žinau, kad su barzda, bet man ji nepatinka". "O kas man darbo, kad tau nepatinka". "Matai, jeigu lindėtum savo pragare, zalėtum žinotis, bet kai jau taisaisi įsikurti mano namuose, galėtum bent žmoniškiau persirengti. Kad jau privertei ant kupros nešioti, tai nešiosiu tik ne tokį negražų. Pažiūrėk į savo barzdą ir va į tą", paglostė susigarbiniavusią šlakstyklę. "Su tokia galėtumėm net padraugauti. Šeštadieniais ir pas mergas galėčiau nuvesti. Su šviesia tai visom patiktum, o nuo juodos bėgs tolyn, net padurkai dulkės". Velniui patiko tokia kalba. Primerkė akis, pažiūrėjo, pažiūrėjo ir pasakė: "Man rodos, kad tu ir man meluoji". "Meluoju?" pašoko senolis. "Kam aš ką pamelavau?"

Tik nesikelk į puikybę", suprunkštė ožys. "Pirma maniau, kad tu tik gobšas, bet dabar žinau, kad esi ir melagis. Vakar nuo juoko net pilvą ėmė skaudėti besiklausant, kaip tu savo pačiai melavai. Kodėl negalėjai pasakyti, kaip iš tikrųjų yra? Bijojai, kad paėmus šluotą iš namų nevytų?" "Vakar aš nemelavau", labai ramiai ėmė aiškinti senolis, mėgindamas užbaigti šlakstyklės aprišimą. "Nė vieno žodžio nemelavau. Aš tik gyniau savo pačią ir savo vaiką nuo tavo piktumo. Bet kur tu suprasi, kad savo gyvenime nieko nemylėjai ir nieko negynei. Tau smagu tik kankinti. Ar ne?" Ožys tylėjo. Senolis įstatė šlakstyklę į švęsto vandens dubenėlį ir pats atsistojo. "Tai ką? Kirpsim juodąją ir mesim lauk?

Su ta balta būsi panašus į Paliepių ponaitį. Su-tokia visas bobas gyvas galėsi į pragarą nusivesti". "Matau, kad ir mane nori apmeluoti, kaip savo pačią", nenorėjo nusileisti velnias, nors šviesi barzda, matyti, ir jam magėjo. "Eik jau. Iš kur tokią mintį ištraukei". Pasiėmė šlakstyklę iš dubenėlio ir iš lengva ėmė artintis prie krosnies. "Palauk tik, kol žirkles susirasiu. Pati vis kažin kur nukiša". "Tai tu iš tikro?" beveik sušuko ožys. "Tik pamėgink. Tik nors vieną plauką paliesk — pamatysi, kas atsitiks!" "Su Dievo padėjimu gal ir nieko", šyptelėjo senolis. Su tais žodžiais tik švyst, švyst kryžium peršventino ožį. Tas kad sukaukė, kad subaubė niekur negirdėtu balsu, bet tuoj nuinzgė, nu-kiurnėjo ir nutilo. Senolis kaip įbestas pastovėjo šalto prakaito išpiltas. Kiek atsikvošėjęs dar kelis kartus peršventino krosnį, visus kampus, pasienius, paskum lopšy įmigusį vaiką, šlakstyklę vis kryžium sumesdamas. Niekur nieko nebebuvo girdėti. Taip nutilo, kad nė cypt. Tada stipriai susiėmęs pasilipo ant priekrosnies pažiūrėti, kas atsitiko. Pagalvojo, kad taip susispar-dęs ožys galėjo visą krosnies viršų įduobti. Krosnis buvo sveika, tik ant paties vidurio gulėjo toks juodas anglies ne anglies, smalos ne smalos stribilinkas. Paėmė, pavartė. Buvo karštokas ir dvokė degutu. Kaip tik tuo tarpu ir pati parėjo su pienu. "Kas čia yra?" sušuko vos įžengusi į vidų. "Kai tik iš kur pareinu, troba vis pilna smarvės". "Ar tai užuodi?" nuo priekrosnies atsiliepė senolis. "Kad nereikia nė uosti. Be uodimo nosį į palubę riečia". "Būk gera, nebepyk. Kitą sykį darydamas geriau pagalvosiu, ką darau. Matai, degutinei naują pasaitą dėjau, tai rankas susidegutavau". "O nežinai, kad reikia nusimazgoti?! Ir dar su tokiomis apie krosnį graibštais. Kada tu žmoniškai gyventi išmoksi? Eik, kamine dar yra šilto vandens, nusimazgok. Tik gerai nusišveisk. O gal dar ir drabužius su-siterliojai?" barėsi pati ir prie barnio dar pridėjo: "O kieno tas arklys sodely prie tvoros pririštas stovi?" "Koks arklys?" nustebo senolis. Kai šėrėsi, nematė jokio arklio. "Ar aš žinau? Būtų lyg mūsų Širmis, bet kad kaulai pro odą lenda". Senolis juodąjį gabalą įsikišo kišenėn, dėl visa ko, pasiėmęs puodelį šilto vandens, per-sipylė rankas, nusibraukė į čia pat pasitaikiusią mazgotę ir išėjo į kiemą. Jau buvo pritemę, bet dar galėjai matyti gale klėties sodelyje prie tvoros stovintį arklį. Pirma tikrai jo ten nebuvo. Grįždamas iš tvarto pamatė nukritusius kelis apor-tinius obuolius ir įėjo surinkti. Sodelis buvo tuščias. Galėjo duoti net galvą nukirsti, kad išeidamas ir vartelius užkabino. Užkabinti jie buvo ir dabar. Priėjo artyn. Tikrai būtų lyg Širmis, bet ir vėl lyg ne. Čia nebe gyvulys, bet tik oda ir kaulai. Šonkauliai iššokę, nors vargonais grok. Perbraukė ranka, kaip per statinių tvorą. "Ar tai tu čia, Širmi?" paklausė, visiškai netikėdamas, kad per savaitę beveik staininį arklį galėtų kas suvaryti į tokį nieką. Išgirdęs pašnekinimą, arklys pasuko galvą į šoną ir snukiu patrynė skverną. Tik skverną! Pirma, kai pakeldavo galvą, būdavo tik žiūrėk, kad kepurės nuo galvos nenumuštų. Priėjęs atrišti nuo tvoros, pamatė, kad viršutinė skeltinė kartis kone kiaurai pergraužta. "Tai kad jį kur šimtas paversmių prarytų, net ėsti gyvuliui nedavė", nusikeikė at-rišdamas pavadį. "Aš tai aš. Gal ir gobšas, gal ir melagis, kieno pirštai į save nelinkę, bet kuo kaltas vargšas gyvulys?" Nusivedęs prie šulinio, pasėmė vandens. Arklys puolė gerti, kaip metus vandens nematęs. Tvarte užmetė šieno, paglostė ir paliko. Kai tik įžengė į trobą, pati tuoj paklausė: "Ar mūsų?" "Atrodo, lyg būtų ir mūsų". "Tai taip ir nepažįsti". "Kai pagirdęs paleidau, pats nuėjo į tvartą ir savo vietoj atsistojo". "Tai ko dar nori? Bet kaip yra? Sakei, kad pardavei". "Žinoma, kad pardaviau. Pinigus pati matei". Priminė pinigus ir krūptelėjo. Velnias išlėkė, arklys grįžo, bet pinigai? Ar ir tie nebus kartu išlėkę? Nė pats nepajuto, kaip pasigriebė balaną, nulėkė į seklyčią, išsitraukė maišelį iš prieskrynio, įsikando balaną į dantis, išsipylė pinigus ant delno ir ėmė skaityti. Buvo visi ir žibėjo, lyg pamirkčiodami, kad taip viskas gerai išėjo. "Kam dabar tuos skaitai. Nejaugi manai, kad aš imu?" už nugaros prašneko pati. Taip nutvertas, senolis šoktelėjo ir sugniaužė pinigus delne. Iš karto nebesumetė, ką ir besakyti, bet tuoj susizgribo. "Kur aš manysiu. Man tik topterėjo, ar tikrai prie kitų padėjau. Bėgau žiūrėti, kad nebūčiau kur kitur užkišęs". Tą vakarą senolis pavalgęs krito į lovą ir išpūtė ligi rytmečio kaip slogtis. Net ant kito šono neper-sivertė. Kai pakirdo, buvo visiškai išaušę. Pati jau kūreno krosnį. Pabudęs dar gulėjo ir iš karto negalėjo sumesti, ar rezgines, ožį ir visa kita sapnavo, ar iš tikrųjų taip buvo atsitikę. Tas ožys, rezginės ir visi kiti daiktai... Ir šlaks-tyklė! Pakėlė galvą, žvilgterėjo į krosnį. Šlaks-tyklė tebegulėjo ant paties krašto, kur vakar buvo palikęs. Greitai pašoko iš lovos, užsimetė drabužius. "Eisiu dienos akim pažiūrėti, ar Širmis tikrai mūsų", pasakė. Pati net akių į jo pusę nepakėlė nuo puodo. Išeidamas norėjo dar ką pasakyti, bet pagalvojo: tegu sau, ir išbėgo. Širmiui jau buvo užmesta šieno ir įpilta vandens. Pati, žinoma, neiškentė nepažiūrėjusi, ar tas pats. Pasiėmęs už karčių, išsivedė į diendaržį. Širmis buvo tikrai tas pats, tik dienos šviesoje daug baisiau atrodė. Pirma strėnos buvo skeltos, žąsies kiaušinį galėjai padėti, būtų nenuriedėjęs, dabar nugarkaulis kyšojo kaip piūklas. Ir šonai! "O tu prakeiktas marmalynių šliuže! Žmones raitas nusineši į pragarą, tai gal yra už ką, bet už ką gyvulį? Šėtone tu, už ką gyvulį?" piktumu nebesitverdamas sušuko visu balsu. "Mačiau ir aš. Ir apsiverkiau", čia pat ųž nugaros prašneko pati, bet taip netikėtai, kad senolis vėl pašoko. Liežuvis užsidegė pasakyti ir jai piktą žodį, bet pamatė paraudusias, ašaromis pasruvusias akis ir nutilo. "Kokiam nevidonui vargšą pardavei?" Senolis patraukė pečiais. "Žmogus, rodos, buvo kaip žmogus. Atrodė net geresnis už kitus, o dabar matai, ką iš gražaus gyvulio per kelias dienas padarė". "Bet kam atvedė? Jeigu jau taip nujodinėjo, galėjo paleisti į laukus, ir tegu sau žinosi". "O ką aš galiu pasakyti. Gal mano ateiti pinigų. Tegu ateina, jeigu nori. Špygą gaus! O jeigu šnekės, gaus keliu į sėdimą!" Užsimetė doklą ir pasinešė į daržinę. Iš vidurkluonio žvilgterėjo per petį atgal: pati apsikabinusi arklio kaklą lygino prakaitu sukepusius karčius. Įėjęs daržinėn, pirmiausia nusikabino nuo kaklo rožančių ir įsidėjo į kišenę, kad būtų po ranka. Jeigu tik ateis, gaus tiesiai per akis. Ir gaus taip, kad kaukdamas pragare atsidurs. Kai susėdo pusryčių, senolis srėbė barščius kaip ir kiekvieną rytą, o pati pamaišė, pamaišė, padėjo šaukštą ir ėmė žiūrėti paraudusiom akim tiesiai į vyrą. "Kas, ar negaluoji?" paklausė tas. "Nežinau. Jeigu ilgiau taip bus, galiu ir sunegalti. Visą naktį akių nesudėjau, o dabar vėl taip negera, kad nors ežiomis eik šaukdama. Kas yra? Kodėl nepasakai? Nuo tos dienos, kai arklį pardavei, įpuolei į kažin kokį rūpestį. Manai, kad aš nematau? Nesuprantu kas, bet matau. Tu visiškai nebe toks. Ar reikia viską susakyti? Ir dvejos rezginės, ir šlakstyklė, ir švęstas vanduo, ir tas kojų kvapas. Paėmiau tą vakarą autus, sakiau, išskalbsiu, o jie visiškai švarūs, visiškai sausi, visiškai be kvapo. Argi aš nežinau, kad tavo kojos niekada nešunta. Ir tas degutas .. . Pasaitas kaip buvo spaliais apibiręs, taip ir tebėra. Aš bijau, kad tau kas neatsitiktų. Ir dėl vaiko bijau. Jeigu kas yra — yra, ką padarysi. Gal ne taip baisu, gal tik taip kas. Kai nežinai, kas darosi, o matai, kad darosi, gali iš galvos išeiti. Amžiais akių nebegalėsiu sumerkti. Brangiausias, sakyk, kas yra? Ar nematai, kad žudai save, žudai ir mane". Šnekėjo, prašė, o ašaros visą laiką kaip pupos. Nebeišlaikė senuolis ir viską išpasakojo. Ir juodą striblinką iš kišenės ištraukęs parodė. Pati pažiūrėjo ir nukratė rankas. "Aš to biaurybės tai nė pirštu nepaliesiu. Ir kaip* tu gali? Ką žinai, kokią nelaimę jis gali užtraukti? Atsiminęs dar gali ateiti paieškoti. Nemanyk, piktoji be reikalo nieko nepalieka. Nešk ir išmesk. Tik ne namie ir ne ant mūsų žemės. Ir ne ant kaimynų. Ir jiems dar gali nelaimę užtraukti. Nunešk į pelkę ir mesk. Tenai jų vieta. Tegu patys susiranda". Senolis dar mėgino kalbėti ir šiaip ir taip, bet pati kaip kirvis. Nenoriu, girdi, nereikalingo rūpesčio. Pamatysiu ateinant kokį nepažįstamą, širdis ir apmirs. Nešk, girdi, ir paskandink. Ir tuoj dabar, kol niekas neatsitiko. Tuoj po pusryčių senolis ir išėjo. Ėjo pavartydamas rankoje juodą daiktą. Buvo norėjęs pasilikti atminimui. Ne bet kam gyvam pasitaiko susitikti velnią akis į akį. Tegu būtų ir prisiminimas ir pamokymas vaikams ir vaikų vaikams. Bet ką tu pačiai padarysi. Pakištų kur, bet jeigu kas atsitiktų, visą gyvenimą ramios valandos neberastų. Taip begalvodamas net nepajuto, kaip kaktomuša susitiko mano senelį. Tas ėjo namo, dok-lams ryšulį karnų prisikirtęs. "Kur dabar gi tu kaip žemes pardavęs?" pasisveikino. Juodu iš pat mažumės buvo geri draugai. "Kokį čia daiktą žiūrinėji? Radai ką?" Jau kai sykį buvo pradėta, nebe sunku buvo praverti burną. Jis ir tam papasakojo viską, bet mano senelis tik nusijuokė. "Jeigu nebeturi kur bedėti, atiduok man", pasakė. "Aš su nieku jokių susitarimų nedariau ir nieko nebijau. Jeigu kas norės atsiimti, gal ką gera išsiderėsiu". Paėmė stribilinką, apžiūrėjo, pauostė ir su tuo žodžiu išsiskyrė. Namie, niekam nė puse žodžio neprasitaręs, pakišo troboj po balkiu. Kai niekas neatsitiko, prieš mirtį pasakė mano tėvui, o tas pasakė man. Aš irgi niekam nesakiau. Net va, močiai neprasižiojau.

Pasistojęs ant kėdutės pasigraibė po balkiu ir ištraukė į pajuodusį skudurėlį suvyniotą daiktelį. Atsargiai išvyniojo. Daiktelis buvo juodas, kietas, sakytum pailgas akmenukas, tik daug lengvesnis pakilnoti. Visi supuolė žiūrėti. Pirma per rankas perleido vyrai, paskum moterys, paskutinė paėmė Marcelė. Pavartė, pažiūrėjo, prikišo prie nosies pauostyti.

Kazys pasilenkė jai prie ausies ir sušnibždėjo:
— Žiūrėk, ožys po stalu.
Kiti pašoko, o Marcelei klekt ir iškrito iš rankų velnio palikimas.
Kazys prapliupo juoktis. Paskui jį ir kiti.
— Ko čia juokies, — subarė šeimininkė. — Šiurpuliai taip ir nuėjo per nugarą. Tfu, tfu. tfu, — tris kartus nusispiovė, kad priemėtis neįsimestų.
Senolis pasilenkė, pakėlė nuo žemės du juodus gabaliukus ir ištiesė Marcelei:
— Še, ir sudaužei mano velnią.
— Ką aš kalta, tėvuk, kad Kazys . . . Gal galima būtų kaip nors sulipinti.
— Tas tai nieko, — žiūrinėdamas gabaliukus, šnekėjo senasis. — Vieną bus galima atiduoti Šešpirščiams. Tegu atmins, kiek senolis per jį turėjo rūpesčio. Tik va, dar ir kita pusė. O jeigu pats velnias buvo įkepęs į stribilinką? Stribilinką sudaužei, ir jis pasileido.

— Eik jau, tėvuk. Ims čia ir pasileis, — nedrąsiai nutęsė Marcelė, bet Kazys tuoj nusitvėrė:
— Jau tu, Marciuk, šiandien neik į kamarą gulti. Ko gera pabusi, ogi ožys šalia.
— Kazimierai, Kazimierai, — subarė senoji.
— Išgąsdinsi mergaitę, bijos ir į tvartą nueiti. O tu, Marciuk, žiūrėk, kaip čia yra. Ar miltų ragaišiui neatnešei, kad nerandu?
— O kad tave kur, — pašoko Marcelė. — Bėgau čia, bėgau ten ir užmiršau. Severiuk, būk gerutis, paimk geldelę ir atnešk. Aš balanas prižiūrėsiu.
— Prisižiūrėsiu ir aš pats. Tu užmiršai, tu ir atsinešk, — atsikirto Se veri ūkas.
— Mano kukuliai jau puode. Tuoj pradės kilti.
— Atsineši, kai išvirsi. O jeigu nori, puodą saliu ir aš prižiūrėti, — spyrėsi Severiukas, bet čia vėl įsiterpė senoji:
— Atnešk, Severėli. Mudvi abi dabar rankų nepraskiriam. Va ir geldelė, — įnešusi pastatė ant kėdutės.
Severiukas pasirangė, pasirangė, senajai atsikalbinėti neturėjo drąsos, pasiėmė geldelę, paėjo ligi durų, atsigrįžo į senąją.
— Žinau, mamele, kodėl Marcelė neina. Jai ne kukuliai, ji ožio bijo. Dabar jos į lauką ir su pagaliu neišvarytum.
Pasakė ir išbėgo į priemenę duris atlapas palikęs. Išbėgo taip greitai, kad net Marcelė nesumetė kada atsikirsti. Po valandėlės tekinas įbildėjo atgal. Akys iššokę, veidas pilnas išgąsčio, žodžiai lipa vienas ant kito.
— Seneliuk, dėde, Kazy, greitai. Eikit greičiau. Greičiau! Pamatysit, kas darosi. Greičiau.
— Pala, pala, pala. Ne taip smarkiai, — padėjo į šalį liuntų kamuolį senasis. — Ar dega kas?
— Nedega. Niekas nedega. Bet greičiau. Nieko nerasim.
— Sakiau, sakyk žmoniškai. Ko neberasim?

— Ogi, ogi. . . kai tik ėjau pro vartelius, tuoj mane capt už krūtinės, pakėlė nuo žemės. Didelis toks, labai didelis. Su žiburiu rankoj. Pakelia žiburį aukštyn, pakraipo, vėl nuleidžia. Tupu-tu-tupu", sako. "Nesispardyk, bet įleisk į klėtį. Miltus pasidalinsim pusiau. Tu prisisemsi geldelę, o aš visą kubilą. Vesk į klėtį". Pastatė ant žemės ir pastūmė į nugarą. Aš atsigavau". "Kokios čia dalybos?" sakau. "Man tik geldelė o tau viskas". O jis kad suriks: "Tupu-tu-tupu! Tupu-tu-tupu! Snargliuk, aš tau ne tu, aš tau tamstytė, tupu-tu-tupu! Aš didelis, tu tik šaše-liukas. Man du vežimai už tvoros laukia, o kur tu savo dėtum? Piltum į kiauras kišenes? Nenori, ir geldelės negausi. Duokš raktą, kelią aš pats žinau!" Ištraukė raktą ir nudundėjo į klėtį. Greičiau, neberasim miltų. Nieko neberasim. Greičiau!

Ir šoko pirmas į priemenę, Kazys pasigavęs pliauską jam iš paskos, paskui jį ir senasis su šeimininku ką po ranka sugriebę. Prie durų Kazys pasigavo Severiuką už rankos, ir abu išlėkė į kiemą. Buvo tamsu, kaip maiše.
— Kur jis? — sušnabždėjo bernas.

— Pasakyk Marcei, kad čia buvo velnias, — jam atšnibždėjo Severiukas, — dabar klausyk.
Išsisuko iš Kazio rankos ir dingo tamsume, tik varteliai kleptelėjo. Kazys, spausdamas rankoje pliauską irgi priėjo prie vartelių. Sodelyje pasigirdo: tupu-tu-tupu, tupu-tu-tupu. Prie jo priėjo ir šeimininkas su senuoju. Akims su tamsa apsipratus, buvo matyti siauras, baltas šešėlis. Jis kilnojosi aukštyn, žemyn, stabterėjo vietoj ir vėl sujudo.

— Jonų Laukis, — pasakė senasis. — Vakar išvijau, o šiandien vėl čia. Pamėgo šelmis laukinius obuoliukus.
Kazys išėjo sodelin, prisišnekino arklį, paėmė už karčių, išvedė į kiemą ir, delnu suplojęs per strėnas, pavykėjo į gatvę. Tuo tarpu atsirado ir Severiukas su pilna geldele miltų.

— Bijojai? — paklausė Kazys.
— Ne tai, kad bijojau, bet ką gali žinoti. Jeigu jau iš stribilinko ištrūko, gali ir į geldelę įšokti. O tu juk irgi matei: arklio galva, kaip visų arklių, bet kanopos skeltos, kaip karvės. Juk matei? — dunkstelėjo alkūne į šoną.
— Ožio irgi skeltos, — nusijuokė senasis. Kai sugrįžo į trobą, pirmoji pasitiko Marcelė:
— Ir ką radot?
— Ką? Kaip čia dabar keliais žodžiais apsakysi. Būtum vaiko nesiuntusi, pati būtum pamačiusi, — suko kalbą į šalį senasis.
— O pamatyti buvo ko, — pridėjo ir šeimininkas.
— Bet kas buvo? — spyrė Marcelė.
— Buvo didelis, bet kai pamatė daug, tai ir pabėgo. Ar jis iš to striblinko ištrūko, irgi nepasakė. Tik medžiai sušvilpė, paskum pelkėje sužaibavo, bet trenksmo nebuvo girdėti, — savo prikergė Kazys. — Argi nematėt pro langą?
— Tėvuk, ar tikrai? — nerimo Marcelė.
— O kaip manai, ar Kazys ten buvo ar ne?

— Tai aš patamsy daugiau nė kojos per slenkstį, — tvirtai užkirto. — Net ir prie židinio baisu.
— Kam jūs dabar mergaitę gąsdinat? Tikri nelabieji! — susibarė senoji, bet vyrai nieko nepasakė. Nė nešyptelėjo, net vienas į kitą nepasižiūrėjo. Kiekvienas pasiėmė savo darbą, o Severiukas vėl užgulė pliauską ir nėrė balaną po balanos.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai