Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KELIOS PASTABOS LENKIJOS ULTIMATUMO KLAUSIMU PDF Spausdinti El. paštas
Parašė STASYS LOZORAITIS   
Užsienio lietuvių laikraščiai yra persispausdinę viename lenkų leidiny Paryžiuje (žurnalo Kultūra leidžiamos serijos Zeszyty Historyczne 35-tame sąsiuviny — Red.) paskelbtą buvusio Lietuvos kariuomenės vado generolo St. Raštikio pasikalbėjimą su Kalifornijos universiteto profesorium Richard A. Woytak'u apie Lietuvos - Lenkijos santykius tarp dviejų pasaulinių karų. Pasikalbėjimas papildytas lenkų publicisto K. Okulicz'o komentarais, tarp kurių yra toks sakinys: " . . . 1938 m. vasario mėnesį min. Beck'as buvo susitikęs su min. Lozoraičiu Genevoje ir buvo sutarta dėl tolesnių pasitarimų, bet lietuviai į sutartą vietą neatvykę

Jeigu šis komentaras yra tiksliai atpasakotas ir išverstas į lietuvių kalbą, aš konstatuoju, kad 1) 1938 m. vasario mėnesį aš su Lenkijos užsienio reikalų ministeriu J. Beck'u nesusitikau nei Ženevoje, nei kitur kur; 2) su juo dėl tolesnių pasitarimų nesusitariau ir iš viso nesitariau; 3) lietuviai į sutartą vietą neatvyko, nes tokios vietos nebuvo sutarta.

Su min. Beck'u tesusitikau dviese du kartus, būtent 1935 metais Ženevoje Tautų Sąjungos Asamblėjos metu, atsilankydamas pas jį ir kiek vėliau jam mane revizituojant. Pirmame susitikime jisai siūlė pradėti derybas diplomatiniams santykiams tarp Lietuvos ir Lenkijos užmegzti. Iš mano pusės buvo jam pažymėta, jog pirma reikėtų išlyginti politinę - moralinę atmosferą, kuriai kenkė, pvz., lenkų valdžios elgesys su Vilniaus krašto lietuviais, jų mokyklomis, organizacijomis. Į mano klausimą, ar, užmezgant diplomatinius santykius, Lenkijos vyriausybė priimtų Lietuvos vyriausybės rezervą dėl Vilniaus, Beck atsakė — gal būt. Tačiau šis klausimas, kaip ir Vilniaus krašto lietuvių padėtis, jo nuomone, tegalėtų būti išaiškinti derybose. Beck'o revizito metu buvo kalbėta bendromis politikos temomis.

Jei aukščiau cituotas K. Okulicz'o komentaras reiškia Lenkijos ultimatumo pateisinimą ar motyvavimą, tenka priminti, kad jokia vyriausybė neturi teisinės prievolės užmegzti diplomatinius santykius su kita vyriausybe, vis tiek, ar pastaroji yra kaimyninė, ar ne. Todėl ultimatyvinis reikalavimas tokius santykius užmegzti, o ypač grasinimas sukoncentruojant karines pajėgas ultimatumui paremti, sudaro tarptautinės teisės nuostatų pažeidimą. Analizuojant toliau kalbamą lenkų vyriausybės akciją prieš Lietuvą, kyla klausimas, ar diplomatinių santykių nebuvimas tarp Lietuvos ir Lenkijos dėl Vilniaus krašto okupacijos sudarė grėsmę Lenkijos gyvybiniams interesams ar saugumui. Atsakymas tegali būti vienas: grėsmės nebuvo ir negalėjo būti jau vien dėl disproporcijos tarp abiejų kraštų gyventojų skaičiaus, karinio potencialo, teritorijos didumo.

O gal buvo pavojaus, kad Lietuva turi slaptą susitarimą su kuria trečiąja valstybe, ir, pastarajai puolus Lenkiją, Lietuva vienokiu ar kitokiu būdu dalyvautų tokioj akcijoj prieš Lenkiją? Šiuo klausimu pirmiausia tenka pastebėti, jog diplomatinių santykių buvimas niekad nėra sudaręs saugumo garantijos, apsaugojęs kurį kraštą ar sulaikęs nuo ginkluoto konflikto. Antra, nereikėjo ypatingo diplomatinio patyrimo numatyti, kad tokio pavojaus Lenkijai iš Lietuvos pusės nebuvo. Lenkijos ir Sovietų Sąjungos ginkluoto konflikto atveju sovietai padarytų visų pastangų Baltijos valstybėms okupuoti. Lygiu būdu buvo aišku, kad nacionalsocialistinis Reichas laukia progos atplėšti Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos, o eventualiai ir visą Lietuvą užimti. Todėl dėtis Lietuvai į slaptas prieš Lenkiją nukreiptas sąjungas su Sovietų Rusija ar Vokietija būtų buvęs grynas nonsensas.
Siekdama atoslūgio su Lenkija, kad būtų galima pradėti derybas, Lietuvos vyriausybė leido lenkų spaudos korespondentui T. Katelbach'ui apsigyventi Kaune. Iš mūsų pusės buvo pasiųstas į Varšuvą "Lietuvos Aido" korespondentas — V. Gustainis. Vienas mano patikėtinis palaikė neviešus ryšius su lenkų valdžios sferomis, važinėdamas į Varšuvą mano pavedimu, Respublikos Prezidentui ir ministeriui pirmininkui pritariant.
Deja, nežiūrint šių kontaktų, mums neteko gauti preliminarinių duomenų apie eventualių derybų turinį, nors normaliai jų gavimas reikalingas svarbesnių darbų paruošimui.

Šitokiomis aplinkybėmis 1938 metų kovo mėnesį įvyko incidentas su lenkų policininku šiapus demarkacijos linijos. Jam išspręsti taikingu būdu Lenkija turėjo visą eilę galimybių. Ji galėjo pareikalauti, kad Tautų Sąjunga ištirtų reikalą ir nustatytų atsakomybę. Galima buvo pasiūlyti mums atiduoti bylą abiejų pusių sutartam arbitrui ar prašyti kurios trečiosios vyriausybės tarpininkavimo (mediacijos), pagal kurį Lietuvai ir Lenkijai būtų pateiktas pasiūlymas incidentui išspręsti ir t.t. Juk incidentas prie demarkacijos linijos nebuvo pirmas Europos istorijoje, precedentų, procedūrų jam taikingai sulikviduoti buvo pakankamai, bet Lenkija pasirinko kitokį kelią.

Prisimindamas anuos tolimus įvykius, aš ir šiandien tebeturiu įspūdį, jog visa lenkų vyriausybės akcijos 1938 metais režisūra buvo kažkaip labai jau nevykusio lygio. Taip, pavyzdžiui, Lenkijos ginkluotųjų pajėgų generalinis inspektorius maršalas Rydz-Smigly ryšium su ultimatumu buvo atvykęs į Vilnių ir ta proga buvo surengtos gatvėse demonstracijos prieš Lietuvą. Sunku įsivaizduoti, kad, pavyzdžiui, tų laikų Lenkijos sąjungininkės Prancūzijos generolas Gamelin būtų dalyvavęs panašiuose prancūzų renginiuose.

Grįžtant prie tariamojo mano susitikimo su Beck'u Ženevoje 1938 metais, iš tikro dalykas buvo štai koks: vasario mėnesį ministeris pirmininkas J. Tūbelis, būdamas kelionėje užsieny, gavo sunkų širdies smūgį ir gydėsi Zuericho kantonalinėj ligoninėj pas prof. Loefiler'į. Prezidentas Smetona ir ministerio pirmininko pavaduotojas J. Stani-šauskas paprašė mane nuvažiuoti į Zuerichą, kur susitikau tiktai su ligoniu, p. J. Tūbeliene, kun. V. Mironu, prof. Loeffler'iu ir mūsų gen. konsulato žmonėmis. Pasikalbėjimai su J. Tūbelių buvo trumpi, viename jų jisai patarė tęsti pastangas pradėti derybas su Lenkija. Zueriche išbuvau be pertraukos ligi kovo 10 vakaro. Į Kauną parvažiavau kovo 12, tai yra, Hitleriui okupuojant Austriją.

Kovo 14 dieną gavau žinią iš Lietuvos atstovo Taline ministerio B. Dailidės apie lenkų ruošiamą ultimatumą. Lenkijos vyriausybė atsisakė derėtis, reikalaudama, kad diplomatiniai santykiai būtų užmegzti be derybų, ir galop pateikė ultimatumą.
Aš ligi šiai dienai nesu skaitęs ar girdėjęs iš lenkų pusės metodingo išdėstymo priežasčių, dėl kurių Lenkijos vyriausybė ėmėsi tokios drastiškos priemonės. Lenkijos saugumui ar kitiems gyvybiniams interesams, kaip esu išdėstęs aukščiau, pavojaus nebuvo. Tad apie tas priežastis tegalima spėlioti. Stebėdamas J. Beck'o laikyseną ir kalbėjimo būdą Tautų Sąjungoje ir delegacijų priėmimuose, aš turėjau įspūdį, kad jo galvosena buvo tokia, lyg jis būtų, sakysim, imperatorės Marijos Terezijos ministeris. Jeigu, spėliojant toliau, ši galvosena buvo išsiplatinusi lenkų valdžios sferose, tai jose galėjo kilti du prestižo sumetimai: nebetoleruoti diplomatinių santykių su Lietuva nebuvimo ir, antra, didžiajai valstybei Vokietijai okupavus Austriją, išgauti Lenkijai prestižo "kompensaciją", būtent santykių su Lietuva nustatymą.

Likimo ironija lėmė, kad šitokiomis aplinkybėmis užmegzti diplomatiniai santykiai buvo pačių lenkų lyg ir nutraukti. 1939 metų spalio mėnesį Lietuvai atgavus Vilnių, Lenkijos atstovas min. F. Chorvvat protestuodamas išvažiavo iš Lietuvos su pasiuntinybės nariais, nors mūsų užsienio reikalų ministerija buvo jam pasiūliusi toliau eiti savo pareigas. Vėliau buvo gandų, esą F. Chorvvat palikęs postą Lietuvoje savo iniciatyva, be Lenkijos egzilinės vyriausybės instrukcijų.

Nuo apgailėtinų įvykių, kuriem skiriamos šios mano pastabos, jau yra praėjęs vienos kartos laikas. Tuo tarpu, ir tai svarbiausia, tragiška katastrofa yra ištikusi lietuvių ir lenkų tautas, kaip lygiai kitas Centro ir Rytų Europos tautas. Toji katastrofa — nepriklausomybės praradimas ir svetimos barbariškos santvarkos primetimas — privalo suartinti tas tautas, paskatinti jas ugdyti savitarpio solidarumą, kuris yra vienas moralinių bei politinių veiksnių, būtinų laisvei atgauti.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai