Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
EVOLIUCIJA, TRANSFORMIZMAS IR TEILHARD DE CHARDIN GAMTAMOKSLIO ŠVIESOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė PRANAS JUGAITIS   
I. EVOLIUGIJA IR TRANSFORMIZMAS

Įvadas, apibūdinimai ir kai kurie paaiškinimai
Tur būt, nėra abejonės, kad evoliucijos mintis su jos atsišakojimais ir implikacijomis, kaip Teil-hard de Chardino didžioji vizija, šiandien užima gan reikšmingą vietą žmonijos galvosenoj. Edward O. Dodson, Notre Dame un-to zoologas ir evoliucijos teorijos vadovėlio autorius,1 rašo: "The study of evolution is at present highly fashionable among biologists' . Tačiau toji evoliucijos mada pasireiškia ne vien tiktai biologų tarpe; net ir iš lietuvių apie evoliuciją yra rašę kunigai, filosofai, istorikai ir netgi kalbininkai. Aš patsai evoliucija domėjausi nuo 1911 metų, kai tik pasirodė pirmieji "Ateities" numeriai.

Mūsų išeivinėje spaudoje pasirodė gana daug straipsnių evoliucijos klausimais. Lietuvių Enciklopedijoje2 esu sužavėtas J. Girniaus straipsniais "Evoliucijos teorija ir pasaulėžiūra" ir "Žmogus visumos žvilgiu", o taip pat gana rimtu A. Mažiulio straipsniu "Žmogaus kilmė". Tačiau labai nedaug mūsų spaudoj buvo rašyta apie pačią evoliuciją kaip tokią. Tuose rašiniuose teko pastebėti tokių vietų, kurios sukelia daug abejonių. Pasitaiko nesupratimo, apsirikimų ir netiesos. Klaidingi tvirtinimai gali diskredituoti pačią evoliucijos teoriją. Štai keletas pavyzdžių.

Dr. V. Litas3 be jokio pagrindo tvirtina, kad Neandertalio žmogus yra tarpinė forma tarp žmo-ginių beždžionių ir šių laikų žmogaus, Homo sapiens (p. 379). Tur būt, jis nėra skaitęs žinovų veikalų apie Neandertalio žmogų, kuris turėjo smegenų daugiau (1500 iki 1900 cc), negu dabartinis europietis (1450 cc), tariamasis Cro Magnon palikuonis. Haeckelio "biogenetinį dėsnį" Litas aprašo kaip tikrą (p. 377). Sakoma, kad agnathi (turėtų rašyti agnatha) išmirė (p. 371); netiesa — išmirė tiktai ostracodermi, bet cyclostomata neišmirė. Litas teigia: "Evoliucijos teorija yra nuolatinis artėjimas prie tam tikros pabaigos" (p. 365). Gyvybės? Ar pačios teorijos pabaigos? Ką į tai pasakytų Teilhard'as? Iš Lito straipsnio išeitų, kad urano-238 virtimas švinu-206 yra evo-" liucija, o iš tikrųjų tai yra devoliucija, arba degradacija. Gi vandenilio virtimas heliu yra aukštos temperatūros neorganinės chemijos reakcija. Tas procesas panaudojamas atominei vandenilio bombai; kita vertus, vandenilį lazerio pagalba galima paversti heliu ir gauti energiją. Tai juk nėra evoliucija organinės evoliucijos prasme. Lito straipsnis pilnas asertorinių posakių — daug svarbių teigimų be jokių įrodymų. Pavyzdžiui, teigiama, kad australopitecinai yra tarpinės būtybės tarp žmonių ir beždžionių (p. 379). Iš tikrųjų gi evoliucijos žinovas ir tyrinėtojas (ne propagandistas) Sir S. Zuckerman4 rašo, kad australopitecinai "are no different from apes" (p. 22).

V. Litas daro bereikalingų digresijų, apibendrindamas, kad "evoliucijos teorija yra kosminės apimties" (p. 365). Žvaigždės susidaro tirštėjant tarpžvaigždinėms dujoms; jos "gyvena" branduoline atomine energija, kuri gaminasi vandeniliui virstant heliu, "evoliucionuoja" ir pradeda mirti (lėta mirtimi, arba sprogdama); josios likučiai išsisklaido erdvėje. Tuo būdu mūsų saulė ir visas mūsų pasaulis, nors ir vairuojamas branduolinės vandenilio energijos, viena kryptimi nesustabdomai slenka šiluminės mirties linkui, — jeigu neatsiras koks nors gilus, neištirtas kosmologinis veiksnys, kuris priešinga kryptimi pasuktų laiką ir antrąjį termodinamikos (entropijos) dėsnį.

Inž. chemikas J. Rugis5 klaidingai rašo, nors ir remdamasis Lecomte de Noūy, kad entropijos dėsnis, t. y. antrasis termodinamikos dėsnis nuveda į organinio pasaulio atsiradimą. Dr. A. Kliorės6 įdomus straipsnis apie gyvybės galimybę už žemės ribų turi taip pat keletą savotiškų vietų: žuvys pradėjo lipti į sausumą.... ir auginti kojas (p. 257); "iškasenos rodo, kad jau prieš maždaug milijoną metų gyveno padarai, kurie kartu gyveno, vartojo primityvius įrankius ir turėjo protingumo žymių. Manoma, kad iš tų gyvūnų per milijoną metų išsivystė šių dienų žmonės". Dar toliau rašoma: "evoliucinis vystymasis nuo pirmo gyvo organizmo ligi žmogaus, be abejo, turėjo remtis visa eile jautrių atsitikimų". Kodėl ir koks jautrumas, neaišku . . .

Grįžkime prie tų žuvų. Zoologijos profesorius A. Franklin Shull evoliucijos vadovėlyje7 rašo, kaip graikų filosofai ir gamtininkai įsivaizdavo evoliuciją prieš maždaug 2500 metų. Pagal jį, Empedoklio teorija buvusi labai "žalias" pirmtakas Danvino kovos už būvį. Vieną jo raštų vietą esą galima interpretuoti kaip lamarkizmo pradmenis (įgytų savybių paveldėjimas). Kitoje vietoje Empedoklis kalba apie meilės ir neapykantos jėgų kovą ir apie paskirų dalių "vienijimą". Pagal Anaksimandrą žmonės kilo iš žuvų (pagal dabartinę evoliucijos teoriją iš žuvų atsirado amfibijos, pvz., varlės, taigi žuvys gal turėjo auginti ne žmogaus, bet varlių arba ir kitų kurių amfibijų kojas?).

Taigi atrodo, kad nihil novi sub sole. Tačiau Heraklitas yra išsitaręs, kad viskas teka. Betgi tekančios upės vanduo vis tiek pasilieka tas pats vanduo, nė kiek nepakitęs ir šiandien. Jeigu gyventų, ir patsai Heraklitas atrodytų kaip ir mūsų žmogus, apvilktas moderniais drabužiais. Gamtininkas ir biofilosofas Giovanni Blandino,8 šiaipjau labai liberalus, pantą rhei laiko absurdu, nes kintamoji tikrovė, kokia ji bebūtų, yra atsitiktinė ir sąlyginė, o pastaroji negali egzistuoti pati viena, nes josios buvimą sąlygoja absoliutinė tikrovė.

Pasiruošimas evoliucijos teorijai nagrinėti
Kaip matyti iš to, ką esu rašęs apie lietuvių kalba pasirodžiusius straipsnius apie evoliuciją kaip biologijos ir aplamai gamtamokslio šaką, nėra nė vieno straipsnio (išskyrus enciklopedijoje), kuris bent kiek tikroviškai atvaizduotų tą svarbią teoriją. Todėl norėčiau pateikti kiek galima tikroviškesnį ir objektyvesnį evoliucijos teorijos vaizdą, kiek tatai leidžia man čia duota vieta. Tai nelengvas uždavinys, reikalingas gilių ir plačių studijų. Nekalbėsiu nei apie teistinę evoliuciją, nei apie ateistinę evoliuciją, nei apie deistinę ar panteistinę bei kitokią, jeigu tokia iš viso egzistuoja. Kalbėsiu tiktai apie biologinę, arba organinę, evoliuciją gamtamokslio šviesoje, kiek galima vengdamas filosofinių, teologinių ar šiaipjau kokių nors ideologinių implikacijų. Šios aplinkybės apsunkina evoliucijos teorijos aprašymą:
a. Evoliucija apima daug mokslų: chemiją, biochemiją, biologiją su zoologija ir botanika, fiziologiją, lyginamąją anatomiją, embriologiją, genetiką, paleontologiją, antropologiją, geologiją ir kt.

b. Būtų pageidautina, kad autoriai pirma pastudijuotų spręstinus klausimus ir tik tada imtųsi plunksnos rašyti apie evoliucijos teorijas. Negalima pasikliauti tiktai vienu kuriuo autoriumi, ypač populiarizatoriumi ir vienos kurios ideologijos
propagandininku. Norman Macbeth turinėjo įvairias evoliucijos teorijas 10 metų, prieš rašydamas knygą "Darwin Retried".9

c. Nėra tikro "rūšies" (species) apibūdinimo. Tas klausimas kilo, kai Darwinas parašė (1859) The Origin of Species" — apie rūšių kilmę. Profesorius L. Agassiz jam uždavė klausimą: jeigu rūšys neegzistuoja, tai kaip jos gali kisti? Gi
jeigu yra tik paskiri individai ir jeigu ir yra pastebimi tarp jų kai kurie skirtumai, tai kaip galima iš to kildinti rūšių kintamumą? Tas klausimas dar ir šiandien nevisai išspręstas ir sudaro daug keblumų.

d. Evoliucionistas Herbert Ross10 pataria būti labai atsargiem: "There is today controversy on many points of evolutionary theory". Esą įvairių sunkumų. Yra ginčų dėl pačių iškasenų. Kadangi yra reikalo pasitikėti hipotetiniu galvojimu,
tai evoliuciniai praeities įvykiai negali būti ekstrapoliacija įrodyti su matematiniu tikslumu.

e. Evoliucijoje būta daug apgaulės ir klastojimų. Prisiminkime tik du — Piltdown žmogus ir Hesperopithecus. Pirmasis buvo sudarytas iš beždžionės žandikaulio ir žmogaus kaukolės. Daugiau nei per 40 metų viso pasaulio evoliucionistai laikė
jį tarpiniu ryšiu tarp žmogaus ir beždžionės. Tai turėjo būti evoliucijos fakto įrodymas. Hesperopitheco vaizdas buvo sudarytas pasiremiant vienu dantimi. Vėliau pasirodė, kad dantis priklausė senokai išmirusių kiaulių rūšiai (pecari).

f. Evoliucijos teorijoje du žodžiai sudaro daug keblumų. Kas yra "faktas"? Kas yra "įrodymas"? Raymond Nogar11 bando svarstyti, kas yra faktas; teiraujasi žodynuose ir pasirenka lengviausią fakto apibūdinimą, maždaug kaip kad kriminalinėse bylose, kur kaltė neturi būti įrodyta "beyond all doubt".

G. Ledyard Stebbins,12 botanikas ir genetikas, sako, kad jeigu mes tikime senovės Egipto, Babilonijos ir kt. civilizacijas, panašia logika turėtume tikėti ir evoliucijos faktą. Panašiai galvoja ir pro-feosrius G. Alexander. Esą, juk mes neturime tiesioginio įrodymo, kad George Washington gyveno, o betgi tikime, pasiremdami netiesioginiu įrodymu.13 Manęs tokie ir panašūs argumentai neįtikina; atrodo, kad čia kalbame apie "notiones disparatae".

g. Yra sunkumų su evoliucijos apibūdinimu. A. F. Shull kalba apie architektūros evoliuciją, teisės evoliuciją, drabužių ir net automobilių evoliuciją. Julian Huxley rašė apie religijų evoliuciją iš mitų; jų vietoje siūlė humanistinio evoliucionizmo religiją.14 Daug kas net ir iš mokslininkų biologinę evoliuciją sumaišo su socialine
evoliucija. Darwinas neminėjo evoliucijos vardo, nebent tik "descent with modification", o dažniausiai tai "my theory", nors jos didesnė dalis buvo pasiskolinta iš kitų. Jo buvo tiktai "natūrai selection", kuri dar ir šiandien sudaro vad. neodarvinizmo pagrindą.

Evoliucijos teorijos vadovėliuose randame labai įrairius tos teorijos apibūdinimus. Yra mikro-evoliucija, kuri kartais vadinama genetiniu pakitimu. Ji galima įrodyti eksperimentiniu būdu, todėl ji yra įrodytas faktas (čia nereikia žodymuose ieškoti "lengvesnio" fakto apibūdinimo). Cukrinio runkelio išvedimas iš laukinės formos beta vulgaris, atmaina maritima, ir cukraus nuošimčio padidinimas iš 4% iki 17 ar net ir 20% yra mikroevo-liucija. Tačiau daugiau cukraus išgauti (bent prancūzų bandymuose) nepavyko. Ši mikroevoliucija (arba genetinis pakitimas), rodos, neturi priešininkų. Runkelis ir paliko runkeliu, neperžengė savo "rūšies ribos". Arba imkime pavyzdžiui laukinį džiunglių paukštelį, sveriantį vos vieną svarą, iš kurio selekci linkai išvedė viščiuką, kartais sveriantį 12 ar net ir daugiau svarų, kad to laukinio Pietų Azijos Gailus Bankiva net ir neatpažintum. Tai tokia evoliucija siaura prasme yra įrodytas faktas. Tokią mikroevoliucija vadiname "specialine evoliucija".

Tačiau ją vargu ar būtų galima susieti ar sutapatinti su vad. generaline (visuotine, bendrąja) evoliucijos teorija.15 Pagal ją, gyvybė prasidėjo iš neorganinės medžiagos. Pirmoji gyvoji ląstelė perėjo į daugiacelę gyvybės formą; iš čia išsivystė visi bestuburiniai gyviai, kurie vėliau išvirto stuburiniais; iš žuvų išsivystė amfibijos (varliagyviai), iš kurių išropojo reptilijos (ropliai), iš pastarųjų atsirado paukščiai ir žinduoliai; iš ankstyvųjų žinduolių atsirado primatai, o iš primatų (beždžionių) išsivystė žmogus. Kai kurie evoliucionistai šį posakį "sušvelnina", spėliodami, kad žmogus ir beždžionės yra kilę iš hipotetinio bendro protėvio. Ši evoliucijos teorija kartais dar vadinama makro-evoliucija, megaevoliucija, arba transformizmu. Prieš tokią evoliuciją pasisako antievoliucininkai. taip pat kai kurie moderuoti evoliucionistai (pvz. G. A. Kerkut) ir, gan nuostabu, net toksai evoliucijos stulpas kaip R. B. Goldschmidt.16 Jis nieko gero nelaukė iš mutacijų ir visą laiką svajojo apie "hopeful monster". Kai neperseniai Kalifornijoje iškilo evoliucijos vadovėlių vartojimo ginčas, biologijos dėstytojas Eldon Andrės citavo britų antropologo Sir Arthur Keith17 posakį: "Evolution is unproved and unprovable. We believe it be-cause the only alternative is special creation, and that is unthinkable". Kita vertus, viso pasaulio evoliucionistų (nerinktas) dekanas profesorius George Gaylord Simpson sako: "Evolution is not a science, nor is it a discovery or a principle that has emerged from one of the biological sciences. It is a fact".18 Tai dabar aš stoviu prieš dilemą rašyti ar nerašyti apie evoliucijos įrodymus, kaip tai daroma evoliucijos teorijos vadovėliuose. Vis dėlto bandysiu tai padaryti, kaip buvau suplanavęs!

2. EVOLIUCIJOS TEORIJOS ĮRODYMAI
Kaip ką tik esu pasakęs, evoliucionistas Sir Arthur Keith mano, kad evoliucija neįrodyta ir neįrodoma. Kita vertus, evoliucionistas G. G. Simpson sako, kad evoliucija nėra nei mokslas, nei iš biologinių mokslų išplaukiantis principas,bet tai yra tiesiog faktas. Pažiūrėkime, kokie yra įrodymai, kad evoliucija yra faktas. Žinoma, čia kalbama apie evoliuciją plačiąja prasme, apie generalinę (bendrąją, arba visuotinąją) evoliuciją, "makroevoliuciją". Manyčiau, kad mikroevoliucija, arba genetinė kaita, tur būt, neturi jokių priekaištų, gal būt, net nei iš kreacionistų, nei iš vad. "fiksistų,, (fixity of kinds), o gal taip pat nei iš vad. teistinių evoliucionistų pusės.

Argumentai už evoliuciją imami iš šių mokslų: embriologijos, lyginamosios anatomijos, rudimentinių organų, paleontologijos ir genetikos su jos atsišakojimais. Čia priklauso ir mutacijų teorija, ir įrodymai iš lyginamosios fiziologijos bei biochemijos, ir kt.

a. Įrodymai iš embriologijos
Šis evoliucijos įrodymas gražiai aprašytas dr. B. Povilaičio19 Lietuvių Enciklopedijos VI tome. Pagal Darwiną ir kt, tai vienas iš stipriausių evoliucijos įrodymų. Kai pažvelgi į evoliucijos arba zoologijos vadovėlius, tai atrodo, kad ankstyvose stadijose žuvies, salamandros, viščiuko, triušio, karvės ir žmogaus embrionai labai panašūs; jie ima skirtis tolimesniame vystymesi, bet aiškūs ir būdingi skirtumai pasirodo tiktai vėlesnėse stadijose. Haeckelis formulavo: ontogenija pakartoja filogeniją. Jeigu šitas "biogenetinis dėsnis" būtų teisingas, tai būtų evoliucijos teorijos triumfas, būtų galima susekti istorinę evoliucijos raidą. Pvz., būtų galima pasakyti, kad žmogus yra kilęs iš žuvų.

Deja, taip nėra. To negalima spręsti iš embrionų panašumo. Kaip matysime toliau, ir iš kitos rūšies panašumų negalima daryti nepagrįstų ar pertoli einančių išvadų. Kai kada įsileidžiama į perdidelę spekuliaciją arba pasiduodama (sąmoningai ar nesąmoningai) asmeninių pažiūrų įtakai. Dažnai pasitaiko, kad rašoma apie dalykus, kurie yra madoje, jų tinkamai nepatikrinus. Reikia studijuoti originalias pačių evoliucijos tyrinėtojų tikras ir tik faktines išvadas. Jie, nors ir labai užinteresuoti evoliucijos įrodymu, bet kaip tikri mokslininkai kartais pasako tikrą tiesą. Taip, pvz., G. G. Simpson sako: "It is now firmly established that ontogeny does not repeat phylogeny".20 Dar aiškiau apie tą "embriologinį įrodymą" iš "biogenetinio dėsnio" pasisakoma knygoje "Evolution as a Process":21 "A. C. Hardy is also concerned with the relation behveen ontogeny and evolution. . . . he shows that HaeckeFs 'Law of Reca-pitulation' is falše, and that conseąuently many so-called evolutionary seąuences that have been deduced from comparative anatomy and embryolo-gy should really be read in the opposite direc-tion". Taip griuvo vienas iš stipriausių evoliucijos ramsčių.

b. Įrodymai iš struktūrinių panašumų (morfologija ir anatomija)
Pagal evoliucijos teoretikų prielaidą, organizmų panašumas rodo jų giminingumą, ir juo tas panašumas didesnis, juo didesnis tarp jų genetinis artimumas. Gyvuliai ir žmogus turi homologinių organų, kai jų kilmė ir struktūra turi panašumo, tačiau jų veikimas (funkcija) gali būti ir netokia. Šis argumentas iš pirmo žvilgio galėtų būti gana patrauklus. Šikšnosparnio sparnas yra homologus priešakinei šuns kojai, bet tik ne vabzdžio sparnui. Tačiau, iiors tos dvi struktūros yra panašios, tai dar nebūtinai reiškia, kad jos yra kilusios iš bendro protėvio.

c. Rudimentiniai organai
Rudimentiniais organais vadinamos struktūros, kurios organizmui neturi jokios naudos. Vokiečių anatomas Wiedersheim priskaičiavo apie 180 tokių organų, bet dabar jų skaičius labai sumažėjo, nes biologai aptiko, kad bent kai kurie jų yra naudingi organizmui. Buvo manyta, kad jie yra "protėvių" likučiai ir kad jie nustojo reikšmės evoliucijos eigoje ir todėl jie yra evoliucijos įrodymas. Vienu tokių organų yra apendiksas (appendix). Yra įrodymų, kad tasai organas padeda kūnui nugalėti ligas, ypač vaikystėj. Aplamai imant, tie rudimentiniai organai nėra už evoliuciją, bet greičiau už degradaciją, pagal antrąjį termodinamikos dėsnį. Evoliucijos įrodymu būtų atsiradimas ne nykstančių, bet gimstančių, šviežiai atsirandančių organų, kurie liudytų kylančią, arba progresyvią, evoliuciją link didesnio sudėtingumo, ko taip labai pasigedo Darwinas.

d. Įrodymai iš paleontologijos ir geologijos
Minėjome keletą galimų evoliucijos įrodymų.
Dar kalbėsime apie kitus galimus įrodymus; man asmeniškai atrodo, kad stipriausias įrodymas turėtų būti iš iškasenų, vad. "fosilijų", taigi iš geologijos ir paleontologijos. Jeigu paleontologija įrodytų nuolatinį ir nenutrūkstamą organizmų kitimą, tai evoliucijos teorija būtų įrodyta kaip tikras faktas. Kai pažiūri į geologijos erų bei periodų lentelę, tai atrodo, kad pirma atsirado žuvys, paskui vabzdžiai, amfibijos (varliagyviai), ropliai, žinduoliai ir paukščiai. Iš to galėtų kilti mintis, kad iš žuvų atsirado amfibijos (vabzdžius tuo tarpu paliekame nuošaliai), iš amfibijų atsirado ropliai, o iš roplių atsirado žinduoliai. O paukščiai iš ko? Greičiausiai iš roplių. Paviršutiniškai žiūrint, galėtų atrodyti logiškai, jeigu tai būtų ir biologiškai pagrįsta.

Tačiau čia ir prasideda sunkumai. Vičų pirma nėra užregistruota ankstyvųjų "protėvių" prieš kambrio periodą. Didelė gausybė labai įvairių fosilijų staiga atsirado kambryje pilnai išsivysčiusi. Toks faunos ir floros gausumas staiga atsirasdavo ir vėlesniuose geologiniuose perioduose. Tos formos neturėjusios jokio ryšio su ankstyvesnių erų ar periodų gyvūnija. Kitas evoliucijos teorijos sunkumas yra vad. pereinamųjų formų trūkumas geologiniuose sluoksniuose. Dažnai sakoma, kad paukštis Archaeopteryx lithographica yra tarpinė grandis tarp roplių ir paukščių. Tuo klausimu daug buvo ginčytasi. Tačiau ta būtybė yra tikras paukštis, su paukščio plunksnomis ir paukščio kojomis, panašiomis į varnos kojas. Keisčiausia yra tai, kad jis turėjo dantukus!

Pagal Harvardo profesorių Ernst Mayr įdomu prisiminti, kad fosilijų tarpe žinduoliai atsirado anksčiau už paukščius ir kad eocene primatai atsirado žymiai anksčiau, negu žemesniųjų grupių žinduoliai. Kitas evoliucijos sunkumas yra tas, kad kai kurios gyvybės formos nepasikeitė nė per milijonus metų. Buvo manyta, kad žuvys Coela-canthini, pvz., Latimeria, yra išmirusios prieš kokią 90 milijonų metų. Jos turėjo iškilimus, kurių gale buvo pelekai. Atrodė, kad tose vietose pradėjo augti kojos. 1938 m. (ir kiek vėliau) Pietų Afrikos pakrantėse buvo sugautos 5 pėdų ilgumo Latimeria, tačiau per tą laiką dar neužsiauginusios kojų, — net per 90 milijonų metų! Taigi atrodo, kad fosilijos neparemia monofiletinės evoliucijos. Galimas dalykas, polifiletinė evoliucija galėtų geriau prisiderinti prie staigaus įvairių rūšių atsiradimo įvairiose geologinėse epochose. Tačiau didesnė evoliucininkų dalis yra linkusi palaikyti monofiletinę sistemą, pagal kurią visos gyvūnijos formos yra atsiradusios iš vienos ląstelės.
Britų leidinys "The Fossil Record",22 kurį 1967 m. sudarė didelis specialistų skaičius, turi 71 brėžinį, iš kurių išeina, kad nėra ryšio tarp didesniųjų gyvūnijos formų ir kad bendri protėviai nėra žinomi.

e. įrodymai iš genetikos
Jau praėjo daugiau kaip 70 metų, kai genetikos specialistai filogenetinius santykius tarp gyvulių ir augalų, jų panašumą ir kilmę bando išaiškinti iš genetikos duomenų. Čia įeina DNA ir RNA klausimas, genų mutacija, struktūriniai chromosomų pakitimai bei jų kiekis ląstelėse, natūralinė atranka ir geografinė naujai atsiradusių rūšių izoliacija ir stabilizacija.

Štai keletas chromosomų skaičiaus pavyzdžių žemesnėse ir aukštesnėse gyvūnijos rūšyse, pagal Michigano universiteto profesorių John N. Moore:23 Aulacantha (protozoa) 1600, Radiolaria (protozoa) virš 800, Lysandra (vabalas) 380, Cosmarium (al-gė) 140, arklys 64, asilas 62, gorila ir šimpanzė 48, žmogus 46, pelė 44, kiaulė 38. Taigi atrodo, kad chromosomų skaičius neparodo jokio filogenetinio, arba kilmės, ryšio bei panašumo tarp vad. primityviųjų ir aukštesniųjų organizmų. Primityvieji atrodo net sudėtingesni.
Galima iškelti klausimą, kad gal iš esmės svarbu ne tiek pačių chromosomų skaičius, kiek DNA, taigi deoksiribonukleininės rūgšties kiekis haploidiniame chromosome. Štai keletas pavyzdžių — DNA kiekis 10"12 gramo: Amphiuma (iš amfibijų skyriaus) 84, Protopterus (senovinė žuvis) 50, varlė 7.5, rupūžė 3.7, žmogus 3.2, karvė 2.8, karpis 1.6, antis 1.3, sraigė 0.67, mielės 0.07. Taigi ir iš DNA kiekio chromosomuose beveik neįmanoma spręsti apie gyvių panašumą. Pagal chromosomų skaičių žmogus stovi tarp gorilos ir pelės, gi pagal DNA proporciją žmogus yra tarp varlės (arba rupūžės) ir karvės.
Čia beveik pasitvirtina Tartaro24 mintis, kad pirmuonių (protozojų) genomai yra nežemesnio sudėtingumo, negu metazojų. Kyla klausimas, kas gi yra tasai transformizmo, arba progresyviosios evoliucijos, stūmoklis.

Mutacijos ir natūralinė atranka Transformizmo doktrina duoda tokį atsakymą: tuo stūmokliu, tais veiksniais yra mutacijos ir natūralinės atrankos teorijos. Mutacijų reikšmei pailiustruoti pacituosiu keletą evoliucijos mokslininkų pasisakymų, kurie parodo tos doktrinos klaidingumą. Ernst Mayr sako: "Vargu ar galima abejoti, kad dauguma pastebimų mutacijų yra žalinga"; "Aišku, kad mutacijos negali sudaryti naujų rūšių".25 B. Rensch sako: "Mutacijų pasekmėje paprastai yra patologiniai pakitimai, defektai ir nenormalumai".26 Iš tų pasisakymų, pagrįstų mokslo faktais, yra aišku, kad mutacijos negali būti priežastimi vieno kurio genotipo pavirtimu į kitą genotipą.

Dabar panagrinėkime kitą transformizmo doktrinos stulpą, būtent natūralinę selekciją, arba atranką. Pažiūrėkime, ką sako mokslas apie jos kuriamąją vertę. Rensch primena: "Selekcija dažniausiai panaikina genų kombinacijas"; "natūralinė atranka paprastai paskatina didesnį prisitaikymą (adaptaciją), kas nežiūrint to pagaliau nuveda į paveldėjimo linijos išmirimą (o. c, p. 14 ir 297). Mayr pabrėžia "negailestingą suniokojimą" ir "ardomąjį veikimą" natūralinės atrankos procese (o. c, p. 146). Tokie bandymais išgauti tikrųjų mokslininkų konstatavimai visai nesiderina su tariama kuriamąja natūralinės atrankos verte ar galia. Kai kurie evoliucionistai pripažįsta, kad kiekviena nauja rūšis turi nususintą (depauperized) genų "fondą". Clausen rašo: "Kai gamtinė būtis tampa depau-perizuota dėl perdidelės selekcijos ir permažo kintamumo, tai ji išmiršta, kaip kad yra atsitikę praeityje su daugeliu augalų ir gyvulių".27 Tad natūralinė atranka ne tiktai nepraturtina genetinio kapitalo, bet jį dar labiau nususina, išsekdina. Taigi teigimas, kad natūralinėj atranka ir mutacija yra pagrindiniai pažangiosios organinės evoliucijos veiksniai, nėra suderinamas su mokslo faktais, kaip liudija vieni svarbiausių pasaulinio masto biologų. Čia verta prisiminti, kad išliko tiktai 1 procentas iš prieš kokį 100 milijonų metų gyvenusių rūšių ir kad 99% išmirė. Mayr sako, kad tas "išmirimas yra vienas iš ypatingiausių evoliucijos reiškinių" (o. c, p. 620). Taigi paleontologija atskleidžia tokią beveik eschatologinę perspektyvą dėl organinio pasaulio išlikimo vilties, genų išteklių išsekimo dėka veikiant gamtinei atrankai. (Gal nebent Teil-hard galės parodyti mūsų vilčiai kitokią kryptį?) Nežiūrint to, kai kurie evoliucionistai vis dar tebesilaiko mutacijų ir gamtinės atrankos teorijos.

Ta proga peršasi mintis prin|inti ir žmogaus kilmę. Ernst Mayr sako: "žrnogaus filogenijos rekonstrukcija yra vis dar spėliojimo dalykas". Tačiau kartais ir tas pats Mayr pasako, kad, taikant evoliuciją ir žmogui, išeina, jog ir jis yra "a species of animal" (o. c, p. 637 ir 624). Tačiau iš to, kas pasakyta apie mutacijas ir gamtinę atranką, išeitų, kad žmogus, jeigu kilęs iš gyvulio, turėtų turėti daug mažesnį genų potencialą, negu ♦tariamieji jo gyvuliški "protėviai", ko iš tikro nėra.
Evoliucija, laisvieji radikalai ir gyvybės pradžia Pasteuro bandymai atmetė "spontaninę generaciją". Evoliucijos teoretikai vėl iškėlė savaimingo gyvybės atsiradimo galimumą primityvioje žemėje. Šio amžiaus antroje pusėje pagausėjo cheminiai bandymai susintetinti "gyvybę" laboratorijoje pagal gerai apgalvotą ir planingai pravestą receptą, pasiremiant sugalvotomis prielaidomis apie pirmykštę žemės atmosferą. Tuos bandymus greičiausiai paskatino rusų biochemikas Opa-rinas. Jo manymu, atmosfera buvo sudaryta iš keturių dujų: metano CFk, amoniako NH3, vandenilio H2 ir vandens garų H2O. Elektros išlydžiai žaibų pavidalu skaldė dujas ir gamino amino rūgščių molekules. Stanley Miller pakartojo panašų "eksperimentą" laboratorijoje ir po kokios savaitės gavo šiek tiek amino rūgščių mišinio. Tai labai paprastas ir beveik nereikšmingas bandymas. Amino rūgštys tai dar ne baltymai, o ir baltymai tai dar ne gyvybė. Reikia dar daug ko — reikia enzimų, reikia nukleininių rūgščių ir kitko. Pagal Opariną, tada nebūta deguonies, iš kurio pasidaro ozonas, o tas ozonas apsaugoja gyvybę nuo žalingo saulės ultravioletinių spindulių veikimo. Gi jeigu Oparinas būtų sutikęs, kad jau tais laikais žemės atmosferoje būta deguonies, tai irgi būtų buvę blogai, nes deguonis labai nuodingas ląstelėms, neturinčioms enzimų . . . Bet, jeigu ta sintezė ir pavyktų, tai nebūtų aklo atsitiktinumo padaras, bet organizacijos ir chemiko inteligencijos rezultatas.

Pastaruoju laiku daug rašoma apie tai, kad tolimoje pasaulio erdvėje rasti įvairūs laisvi radikalai ir kad gal iš jų galėtų (ar galėjo) atsirasti gyvybė. Francis Owen Rice28 rašo, kad iš tų radikalų bei nesočių molekulių gali pasidaryti komplikuotesnės molekulės, kurių yra ir gyvojoje medžiagoje; tačiau galutinėje fazėje jos vėl suirtų į mažesnius pastovesnius gabalus, ir ciklas vėl kartotųsi iš naujo.

Taigi šis klausimas dar negreit bus išspręstas.
Evoliucija, vadovėliai ir kiti klausimai Evoliucininkų nuomonės kartais tarp savęs labai skiriasi. Dažniau pasitaiko kraštutinės nuomonės. Barbara J. Stahl, stuburinių gyvulių evoliucijos specialistė, skundžiasi, esą daug sunkumų susekti, iš ko tie gyvuliai yra kilę. Mokslininkai turi vos saujelę įrodymų, iš kurių jie turi sukurti teorijas. Toliau ji sako: "Nors nemokslininkai tas teorijas priima kaip mokslo atsakymą į tuos universalinės reikšmės turinčius klausimus, evoliucijos tyrinėtojai — mokslininkai juos laiko tiktai išeiginių tyrinėjimų tašku".29 Mokslininkai labai skiriasi nuo populiarizatorių ir propagandininkų.

1974 m. apie žmogaus kilmę iš viso 13 valandų kalbėjo dr. Jacob Bronowski (kadaise mokėjęs ir lenkiškai), britų mokslininkas - populiari-zatorius ir propagandistas. Kaip praneša Toledo laikraštis "The Blade" (1975) balandžio 24), 800 mokslininkų įteikė Federal Communications Com-mission reikalavimą, kad jiems paskirtų 3 valandas laiko atitaisyti nepagrįstus tvirtinimus, padarytus per viešosios televizijos (PBS) tinklą.

Ginčai eina ir apie arklio kilmę ir evoliuciją. Norman Macbeth30 primena, kad profesorius Har-din buvo prieš klaidingą arklio evoliucijos interpretaciją, tačiau kad dar vis pasitaiko vadovėlių, kurie klaidina mokinius. Geologijos profesorius William H. Matthews III savo vadovėly "Fos-sils, An Introduction to Prehistoric Life" (1962. p. 43) padavė klaidingas žinias. Macbeth jam parašė laišką, primindamas prof. Hardino nuomonę. Matthews atsakė, kad skaitytojai, kurie naudosis šia knyga, teturi tik labai mažą mokslinį pagrindą (scientific background), ir kad aišku, jog moksliškose bei techniškose diskusijose jis vertas profesoriaus Hardino "approach". Macbetho duktė atkreipė tėvo dėmesį į panašią klaidą profesoriaus Dunbaro geologijos vadovėlyje (Historical Geology. 1960, išleido John Wiley) su arklių vaizdais, paimtais iš Yale Peabody Museum. Macbeth parašė tam muziejui, prašydamas paaiškinti, kaip jis galėtų tokį dalyką išaiškinti savo dukteriai. Tuojau gavo mandagų prof. Kari M. Waage atsakymą, kad elementariniame vadovėlyje toks vaizdas gal ir yra klaidinantis, kad kitame leidinyje jis kooperuos bei tą klaidą atitaisys ... Jis pasijuto labai nepatogiai.
Evoliucija, kaip mokslinio darbo hipotezė, turėtų būti neutrali religijai, o religija hipotezei. Tačiau protarpiais pasireiškia individuali filosofija ir pasaulėžiūra. Macbeth (p. 124-129), nors ir ne-religininkas, sako, kad dabar evoliucija pasidarė savotiška religija, ir primena Simpsono pažiūrą į krikščionybę kaip į prietarą.31
Kita vertus, katalikų kunigai dažnai labai palankiai atsiliepia apie evoliucijos teoriją. Louvaino profesorius kan. H. de Dorlodot 1909 m. nuvyko į Angliją pagerbti Darwino jo 100-jo gimtadienio proga ir pareiškė, kad Darwinas užbaigė Newtono darbą. Savo kritikams (katalikams) Dorlodot atsakė, parašydamas knygą "Darwinism and Catholic Thought" (1922). Antropologas ir paleontologas Patrick O'Conell32 rašo, kad yra nemažas skaičius kunigų evoliucijos propagatorių, pvz. M. Grison. "Problėmes d'Origines", Paris, 1954; Charles Hauret, "Origines", Paris, 1953; jie, nebūdami mokslininkai tyrinėtojai ir net nepasiskaitę žinovų veikalų (pvz. Marcelin Boule "Les Hommes Fossils"), Sterkfonteino "missing links" laiko žmogaus protėviais; tuo tarpu pagal tikrą žinovą Sol Zuckerman tie padarai buvo tikros beždžionės. Jie ima žinias iš propagandinių raštų ir labai palaiko evoliuciją. Tokių raštų pasitaiko ir Amerikoje.

Tiesą sakant, nėra lengva atsispirti toms evoliucijos pagundoms. Juntamas tam tikras spaudimas iš daugelio pusių. Heinz Woltereck sako: "Šiandien nė vienas inteligentas neabejoja evoliucijos tiesa".33 Išeitų, kad kas bent kiek abejoja, tas nėra inteligentas.

Tačiau Harvardo profesorius Ernst Mayr (o. c, p. 7) yra kiek atsargesnis. Esą, evoliucijos teorijos išvystymas parodo "Zeitgeist" svarbą; mes turėtume būti atsargesni dėl mūsų tikėjimo (į tą teoriją) pagrįstumo, nes tas faktas, kad sintetinė teorija yra priimta, dar nėra įrodymas, jog ji yra teisinga. Toliau (p. 8) Mayr sako: "The basic theory ... is . . . hardly more than a postulate and its application raises numerous ąuestions in almost every case". Panašiai išsitaria ir G. A. Kerkut (o. c, p. 157), sakydamas: "Įrodymai, kurie palaiko evoliucijos teoriją, nėra pakankamai stiprūs, ir į ją galima žiūrėti tiktai kaip į darbo hipotezę".

Taigi evoliucijos klausimas yra gana komplikuotas.Katalikai domisi kiekviena tikro mokslo pažanga. Būtume laimingi, kad atsirastų nauji tikri faktai, pvz., naujos iškasenos, kurios duotų naują paskatą evoliucijos hipotezei paremti. Šiaip ar taip, ji palaiko didelį ryšį su biologijos problemomis, ir, Teilhard de Chardino savotiškai apdorota, galėtų duoti daugiau vilties ir suteikti gyvybinės prasmės šių laikų visai pasimetusiai žmonijai.


1. Edward O. Dodson, A Textbook of Evolution, 1953,
W. B. Saunders Co., p. VII;
Evolution: Process and Product, 1960, Reinhold, New York, p. VII.
2. Lietuvių Enciklopedija, VI, p. 139-140; XXXV, p. 379-381 ir 383-386.
3. Dr. V. Litas, Evoliucijos teorija ir krikščioniškoji pasaulėžiūra, Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija, Suvažiavimo darbai, V, 1964, p. 363-385.
4. Sir S. Zuckerman, "Correlation of Change in Evolution of Higher Primates", edited by Julian Huxley, A. A. Hardy and E. B. Ford, in Evolution as A Process, Allen & Unwin, London, 1954.
5. Jonas Rugis, "Pierre Teilhard de Chardin ir mūsų laikai",
Aidai, 1964, Nr. 4, p. 180.
6. Arvydas Kliorė, "Gyvybės galimybė už žemės ribų",
Laiškai Lietuviams, 1971, nr. 8, p. 257 ir 258.
7. A. Franklin Shull, Evolution, McGraw-Hill, 1951, p. 3-4.
8. Giovanni Blandino, S.J., Theories on the Nature of Life,
Philosophical Library, New York, 1969, p. 109.
9. Norman Macbeth, Darwin Retried, Gambit, Inc., Boston, 1971.
10. Herbert H. Ross, A. Synthesis of Evolutionary Theory, Prentice-Hall, Inc., Englewood Cliffs, N.J., 1962, p. 4-5.
11. Raymond Nogar, O.P., The wisdom of Evolution, Double-day & Co., New York, 1963, p. 32-43.
12. G. Ledyard Stebbins, Process of Organic Evolution, Prentice-Hall, 2nd edition, 1971, p. 1-2.
13. G. Alexander, General Biology, 1962, p. 826-827.
14. Sir Julian Huxley, Religion without Revelation, Harper & Brothers, New York, 1957.
15. G. A. Kerkut, Implications of Evolution, Pergamon Press, 1960, p.6-7 ir 150-157.
16. R. B. Goldschmidt, The Material Basis of Evolution, Yale University Press, 1940, p. 6, 7, 183, 209, 390, 396.
17. Eldon Andrės, "Chemistry", June 1973, p. 31.
18. G. G. Simpson, C. S. Pittendrigh and L. H. Tiffany, Life. An Introduction to Biology, Harcourt, Brace & World, Inc., New York, 1957, p. 816.
19. Lietuvių Enciklopedija, VI, p. 137.
20. G. G. Simpson et al. (kaip ir išnašoje Nr. 18), p. 352.
21. Evolution as a Process, edited by Julian Huxley, A. A. Hardy and E. B. Ford, publ. by George Allen adn Unwin, Ltd., London, 1954, p. 20.
22. W. B. Harland (editors), The Fossil Record, London, Geological Society, 1967.
23. John N. Moore, Michigan State University, "On Chromo-somes, Mutations, and Phylogeny", paskaita skaityta 1971 gruodžio 27 d. 138-me metiniame susirinkime American Association for the Advancement of Science, Philadelphia, Pa.
24. V. Tartar, The Biology of Stentor, Pergamon Press, 1961, p. 372.
25. Ernst Mayr, Animal Species and Evolution, The Bell-knap Press of Harvard University, 1963, p. 174 ir 432.
26. B. Rensch, Evolution Above the Species Level, Methuen and Co., Ltd., 1959, p. 4.
27. J. Clausen, The Evolution of Plant Species, Cornell University Press, 1951, p. 168.
28. Francis Owen Rice, "Production and Reactions of Free Radicals in the Outer Space", American Scientist, 1966, p. 158-169.
29. Barbara J. Stahl, Vertebrae History: Problem in Evolution, McGraw-Hill Book Co., New York, 1974, p. 34.
30. Norman Macbeth, o.c, p. 15 ir 16.
31. G. G. Simpson, This View of Life, Harcourt, Brace & world, 1964, p. 4, 12 ir VIII. ■
32. Patrick O'Connelį B. D., Science of Today and the Problems of Genesis, antroji laida 1969; p. 64, 69-74.
33. Heinz woltereck, what Science Knows About Life, M.I.T.
Press, 1965, p. 101.




 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai