Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PREL. M. KRUPAVIČIUS SAVO PAŽIŪRŲ ŠVIESOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Alaušius   
Petro Maldeikio parašyta monografija Mykolas Krupavičius yra stambus 493 puslapių veikalas, kurį Chi-cagoj 1975 m. išleido Lietuvių krikščionių demokratų sąjunga.

1972 m., jau po prel. M. Krupavičiaus mirties, buvo išleisti jo "Atsiminimai". Šioj knygoj jis gana išsamiai aprašė savo gyvenimo trisdešimt trejus metus, kuriuos būtų galima pavadinti pasiruošimu misijai nepriklausomoje Lietuvoje. Iš pradžių pasirinkęs mokytojo profesiją ir kurį laiką joj dirbęs, jis vėliau pajuto dvasininko pašaukimą. Po Seinų kunigų seminarijos studijas tęsė Petrapilio dvasinėj akademijoj. Ten jį užklupus I pasauliniam karui, pradėjo ir savo visuomeninį darbą Rusijos lietuviuose, nuo karo pasitraukusiuose iš tėvynės. Voronežo vietinio revoliucinio tribunolo pasmerktas mirti, tai sužinojo ir slaptai grįžo Lietuvon. Valstybės Taryba tuoj pat, 1918 m. antroj pusėj, jį pakvietė su paskaitomis lankyti kraštą — aiškinti atsikuriančios nepriklausomos Lietuvos reikalą ir telkti jam lėšas. Savo "Atsiminimus" M. Krupavičius baigė 1918-19 metų sąvarta.

Kokiomis aplinkybėmis M. Krupavičius augo, mokslus ėjo ir save suformavo, viso to joks biografas nebūtų galėjęs nušviesti, kaip jis pats tai padarė savo memuarinėj autobiografijoj. "Atsiminimai" natūraliai sudarė pagrindą ir P. Maldeikio monografijos apie M. Krupavičių pirmiesiems dviem skyriams (p. 13-105). Pasinaudodamas autobiografine medžiaga, P. Maldeikis gražiai nupiešė kelią, kuriuo M. Krupavičius išaugo į tokio idealizmo politiką, kokių reta.

Kiti keturi skyriai maždaug lygiomis skirti dviem M. Krupavičiaus gyvenimo tarpsniams: Lietuvoje (l9iy-42) ir užsienyje (1943-70). Abiem šiais tarpsniais M. Krupavičius lygiai reikšmingai pasireiškė.

Trečiasis skyrius, pavadintas "Valstybininko keliu" (p. 107-210), apibūdina M. Krupavičiaus vaidmenį nepriklausomoje Lietuvoje, vadovaujant krikščionims demokratams ir jų parlamentinei daugumai seimuose, ypačiai gi pravedant Lietuvoje pažangią žemės reformą. Ketvirtasis skyrius (p. 211-251) apžvelgia M. Krupavičių kaip "politiką atsargoje" autoritetinio režimo ir vėliau okupacijų metais. Penktasis skyrius (p. 252-387) skirtas M. Krupavičiui "išeivijos kovų fronte": VLIKo pirmininkavimui (1945-55), Pasaulio Lietuvių Bendruomenės kūrimui, Išeivių tautinės gyvybės išlaikymo rūpesčiams. Baigiamasis šeštasis skyrius (p. 388-479) sintetiškai nušviečia jo "veiklos versmes" kaip "tikėjimo apšviestą gyvenimą" Lietuvai.

"Mykolas Krupavičius" sutelkė daug medžiagos apie šį mūsų krikščioniškosios demokratijos žymiausią atstovą, autoriaus žodžiais, priklausiusį "visai lietuvių tautai". Plačiau ar siauriau P. Maldeikis apžvelgė visus prel. M. Krupavičiaus gyvenimo tarpsnius ir visas jo veiklos sritis. Svarbu pažymėti, kad knyga parašyta itin sklandžiai, mintys plėtojamos nuosekliai ir reiškiamos paprastu žodžiu. Tai turiningas veikalas.

Kritiniu žvilgiu vertinant "Mykolą Krupavičių", gal būt, reikia iškelti du dalykus, kurie daugiau ar mažiau sąlygoja (ir šia prasme — riboja) knygos vertę.
Pirma. Autorius kone ištisai, vos su viena kita išimtimi, naudojasi tik išeiviniais šaltiniais — jau čia, egzilyje, paskelbtais straipsniais ir gautais atsiminimais. Likęs nepanaudotas nė gana platus ir įdomus interviu su M. Krupavičiumi, išspausdintas 1930 m. "Ateityje" (Nr. 1, p. 29-40). Atrodo, kad ir seimų stenogramos, nors ir minimos, nebuvo plačiau pastudijuotos. Ir tuose skyriuose, kuriuose žvelgiama į M. Krupavičių nepriklausomoj Lietuvoj, daugiausia operuojama ne to meto šaltiniais, bet jau vėliau, po keliasdešimt metų rašytais straipsniais, kurie nebeturi pirminių šaltinių dokumentinės vertės. Todėl neišvengiamai kai kurie autoriaus liečiami klausimai galutinai lieka neatsakyti ta prasme, kad teikiamieji atsakymai stokoja įrodymų pagrindo.

Pora pavyzdžių. Autorius nemažai skiria vietos nušviesti M. Krupavičiaus ir tuo pačiu apskritai krikščionių demokratų laikymuisi 1926 gruodžio 17 perversmo atžvilgiu. Pagal autoriaus cituojamus M. Krupavičiaus straipsnius 1956 metų "Drauge", centro komitetas buvo nutaręs nesidėti su tautininkais, bet dargi stengtis sukliudyti jų sumanytą perversmą (p. 195); perversmui įvykus, jį pasmerkė kaip nepateisinamą ir valstybei žalingą (p. 197). Perversmą parėmę tik "kai kurie krikščionys demokratai", "nesusižinoję su Centro komitetu ar net prieš jo nusistatymą" (p. 200). Kiek buvo tokių "kai kurių?" Atrodo, nemaža (taip tenka spręsti iš daugelio liudijimų). Ar centro komitetas jau taip buvo praradęs kontaktą su savo partija ar netgi netekęs jai poveikio? Vargu ar taip buvo, nesgi nežinoma apie jokį partijoj anuomet pasireiškusį skilimą. Todėl M. Krupavičius savo atsiminimus po trisdešimt metų paskelbė taip nuoširdžiai, "kaip per išpažintį" ;p. 195), kitoj spaudoj jie buvo sutikti skeptiškai. Reikalas yra likęs polemikos objektu. Šiam visam klausimui iš tikrųjų išspręsti P. Maldeikis pasitarnavęs, jei nebūtų pasitenkinęs tik M. Krupavičiaus 1956 m. rašytų atsiminimų perteikimu, bet būtų pats pastudijavęs anuometinius 1926-27) šaltinius.

Arba vėl kitas panašus atvejis, paliktas be atsakymo, nors ir buvo galima jo laukti. Aprašydamas M. Krupavičių kaip parlamentinės daugumos vadą, autorius džiaugiasi, jog Steigiamojo seimo priimtoj konstitucijoj "buvo neprileista, kad Bažnyčia būtų atskirta nuo valstybės", ir atrodo, stebisi, jog "po jos (konstitucijos — J.G.) priėmimo, giedant Lietuvos himną, socialistų atstovai išėjo iš posėdžių salės" (p. 144). Kodėl taip pasielgė kairės atstovai, nesgi aplamai Steigiamojo seimo priimtoji Lietuvos respublikos konstitucija buvo demokratinė? Turėjo būti koks nors rimtesnis pagrindas tokiam mostui, negu tik paprastas opozicijos daugumai pademonstravimas. Įvairiai gali būti suprantamas valstybės atskyrimas nuo Bažnyčios, bet tam tikrą jų atskyrimą implikuoja ir krikščioniškoji demokratija. To reikalauja lygus sąžinės laisvės laidavimas visiems jos piliečiams, tiek tikintiesiems, tiek netikintiesiems. Neatsitiktinai pastarieji visą laiką kėlė civilinės metrikacijos reikalą. Vėliau (1932 m.) ir krikščionių demokratų prof. K. Pakštas viešai diskutavo šį reikalą, prileisdamas netikintiesiems teisę į civilinę metrikaciją. Kodėl šio reikalo nesuprato Steigiamojo seimo krikščioniškoji dauguma, kuriai vadovavo M. Krupavičius? Koks buvo jo šiuo klausimu nusistatymas ir kokiais argumentais jis grindė savo poziciją? Atsakymas į šį klausimą būtų buvęs reikšmingas M. Krupavičiui skirtoje knygoje. Bet, aišku, atsakymo į šį klausimą būtų reikėję ieškoti nebe išeivinėje spaudoje, o nepriklausomos Lietuvos šaltiniuose (pirmiausia seimo stenogramose).

Antra. "Mykolo Krupavičiaus" knygos vertę sąlygoja ir pats principinis autoriaus nusistatymas, kad jo veikalas yra "tik nepilnas Krupavičiaus veikimo komentaras, turįs tikslą peržvelgti jo darbus ir santykius su kitomis politinėmis grupėmis jo paties pažiūrų šviesoje" (p. 11). Tokį savo nusistatymą autorius grindžia nevisai aiškiai išreikšta prielaida: "Plačią bei šakotą Krupavičiaus asmenybę nelengva suprasti, kaip nelengva ir jam prilygti. Dar sunkiau jį įvertinti, nes teisti — tai būti aukštesniu" (ten pat). Vargu ar tai teisingas ir tikslingas nusistatymas. Kur nors asmenį vertinti anaiptol nereiškia jį teisti ar juoba už jį "būti aukštesniu". Svarbiausia, be tam tikro vertinimo yra neįmanomas nė supratimas. Kurį nors asmenį vaizduoti tik "jo paties pažiūrų šviesoje" neišvengiamai sudaro pavojų šį asmenį vienašališkai nupiešti ir tuo būdu apsunkinti jo supratimą. Daugiau ar mažiau prieš tokį pavojų daug kur autorius atsidūrė.

Pora pavyzdžių. Aprašant M. Krupavičių kaip VLIKo pirmininką, platokai paliečiama tuometinė įtampa tarp VLIKo ir diplomatų, kuriems atstovavo S. Lozoraitis. Skaitytojui sudaromas įspūdis, lyg tai būtų buvusios tik teisiųjų varžybos su neteisiaisiais. Iš tikrųjų abi šalys turėjo savo pagrindus, tik juos susidariusioj įtampoj ir "pertempė". Šiaip visur sverdamas savo žodžius ir liudydamas simpatišką nuosaikumą ir džentelmenišką taktiškumą M. Krupavičiaus politinių priešininkų atžvilgiu, S. Lozoraičiui visgi autorius pažeria užgaulių, asmenį niekinančių sakinių (p. 272, 277).

(Šiuo atžvilgiu reikia dar vieną vietą apgailestauti. Aprašydamas po III seimo rinkimų sudarytą kairiųjų vyriausybę, autorius pabrėžia, kad jos vidaus reikalų ministras VI. Požėla buvo dalyvavęs V. Kapsuko bolševikinėj vyriausybėj, ir toliau tęsia: "dabar būdamas vidaus reikalų mi-nisteriu, jis toleravo dažnas bolše-vikuojančių demontracijas ir nekliudė komunistų agentams atvirai veikti" (p. 183). Lyg ir jis pats ir tada tokiu agentu būtų buvęs! Tiesa, kad VI. Požėla buvo dirbęs Kapsuko vyriausybėj reikalų vedėju. Betgi jis nenusekė paskui Kapsuką Rusijon, o kaip lietuvis patriotas liko nepriklausomoj Lietuvoj, dalyvavo šauliuose ir buvo išrinktas socialdemokratų atstovu į Steigiamąjį seimą. Jis dalijosi ir egzilio dalia (mirė Australijoj 1960 m.). Matyt, neapgalvojus autoriui išspruko visas tas pasažas, juoba, kad nevisai teisingas yra ir Vl. Požėlos ministeriavi-mo apibūdinimas.)

Teisingai P. Maldeikis iškelia tai, kaip skaudžiai M. Krupavičius išgyveno "katalikų politinį suskilimą", būtent frontininkų iškilimą šalia krikščionių demokratų. Pažįstančiam frontininkus aiškiai matyti, kaip visai jų nesuprato M. Krupavičius, o su juo drauge ir jo biografas. Tas nesupratimas ir pagimdė nelemtą nesusipratimą, kuris ligi šiolei nėra išblėsęs. Tačiau ne čia vieta leistis į šį opų klausimą, kuris daugeliui tebėra tikra opa. Gal būt, čia reikia pabrėžti tik vieną iškylantį klausimą. Kodėl M. Krupavičius taip absoliutino šį reikalą, kad frontininkus skelbė tokia pat nelaime katalikybei, kaip bolševikų okupaciją tautai (p.345)? Vargu ar toks žvilgis galėjo sudaryti "klimatą" lojaliam vieni antrų supratimui. Ypačiai sunku tokį absoliutinį žvilgį suprasti žmoguje, kuris, P. Maldeikio žodžiais, vis primindavęs, kad partijų vaidmuo bus reikšmingas tik nepriklausomoj Lietuvoj ir kad todėl visus tarpusavio ginčus reikia palikti ateičiai (p. 256-257).

Iš anksto apsiribojęs peržvelgti M. Krupavičiaus "darbus ir santykius su kitomis politinėmis grupėmis jo paties pažiūrų šviesoje", P. Maldeikis iš tiesų sąžiningai perteikė jo pažiūras visais svarbesniais klausimais, pagirtinai nevengdamas nė konfliktinių atvejų. Tačiau, paradoksiškai tariant, šis pažiūromis apsiribojimas ir virto (bent iš dalies) atsiribojimu nuo žvilgio į jį kaip žmogų. Kiek P. Maldeikio "Mykolas Krupavičius" išryškina šio mūsų valstybininko pažiūras, kuriomis jis vadovavosi savo darbuose, tiek betgi pati M. Krupavičiaus asmenybė knygoje lieka blankoka. Todėl istorikas V. Trumpa savo šios knygos recenziją tiesiog įvardijo antrašte "Bespalvis Mykolas Krupavičius". Kadangi, anot V. Trumpos, autorius "be reikalo bijojo drąsiau ir kritiškiau pažvelgti į Mykolo Krupavičiaus esmenį ir veiklą", tai gyvasis Krupavičius monografijoje gyvai ir neiškyla. "Po partijos vado, žemės reformos vykdytojo, seimo koalicijos lyderio, opozicijos vado, VLIKo pirmininko skraiste pranyksta tas visados temperamentingas, kartais net grubus stačiokas, bet visados spalvingas Krupavičius" (Draugas, 1976.1.10).
Ir kitu atžvilgiu P. Maldeikio apsiribojimas Krupavičių apžvelgti "jo paties pažiūrų šviesoje" vienur kitur pasirodo slidus. Tiesa, kad aplamai autoriaus pažiūros sutampa su M. Krupavičiaus pažiūromis. Tai visai natūralu: abu sieja ne tik ta pati pasaulėžiūra, bet ir ta pati politinė partija. Vis dėlto negalima besąlygiškai iš anksto pasitikėti jokio žmogaus visomis pažiūromis, sprendimais etc, nesgi niekas nėra neklaidingas (ypač atmintis!). Pvz., P. Maldeikis ne tik perteikia M. Krupavičiaus dalyvavimą M. Vaitkaus sukeltoje polemikoje dėl ateitininkų "tėvo", bet ir pats priima šioje polemikoje M. Krupavičiaus sukonstruotą "Degučių suvažiavimą" kaip ftymalų steigiamąjį ateitininkų suvažiavimą. Nėra abejonės, kad ne viena proga marijampoliečiai moksleiviai bei studentai buvo El. Draugelio (Dovydaičio pagrindinio talkininko ateitininkų sąjūdžio kūrime) pasikviesti į savo tėvo namus Degučiuose, Marijampolės priemiestyje. Tačiau tokio formalaus ateitininkų steigiamojo suvažiavimo, priėmusio tokius pagrindinius sprendimus, kaip 1961 metų "Ateityje" aprašė M. Krupavičius, deja, tikrai nebuvo. Ateitininkų istorijos šviesoje toks suvažiavimas tėra legenda.

Leidžiantis į detalesnę analizę, būtų galima ir dar kai ką kritiškiau įvertinti. Ypač reikėtų tikslinti knygoj paliečiamą prof. J. Brazaičio išjungimą iš VLIKo, bet tai jau šalutinis klausimas.

Nebe perduodamas M. Krupavičiaus pažiūras, bet pats P. Maldeikis klysta, informuodamas, kad vokiečių okupacijoj susidariusią Tautos Tarybą sudarė Krikščionių demokratų partijos, Ūkininkų sąjungos, Darbo Federacijos, Lietuvių fronto ir Vienybės sąjūdžio atstovai (p. 252). Tautos Tarybos narių sudėtis aiškiai rodo, kad tai yra visai klaidinga informacija. Be abejo, jei autoriui būtų buvusi žinoma šios tarybos narių sudėtis, jis nebūtų jų taip charakterizavęs.

Korektūros klaidų knygoj likę daugiau; negu "normaliai" mūsų leidiniuose įprasta. Ypač jos nemalonios varduose ir pavardėse: A. Shymans-ki (p. 129), Žekevičius (304), K. (turi būti: M.) Morkelis (412), Pr. Dovidaitis (418), A. Maliauskas (458), J. Maritanas (470), Pr. Rurauskas (turi būti: Turauskas; p. 493). Net pats Krupavičius vietomis paverstas "Krupavišiumi" (p. 8, 346), o vieno skyrelio antraštėj perkrikštytas kitu vardu: "J. Krupavičius" (p. 423). Šiaip knyga išleista gražiai, iliustracijos švariai atspaustos, įrišta kietais viršeliais, kurių pirmasis papuoštas dail. P. Aleksos sukurtu M. Krupavičiaus gerai pavykusiu portretu. Išleisdama šią P. Maldeikio kruopščiai parašytą monografiją, Lietuvių krikščionių demokratų sąjunga savo iškilųjį vadą pagerbė paminklu, kuris apie jį bylos ir tada, kai antkapinį paminklą laikas bus sunaikinęs.

"Mykolas Krupavičius" yra knyga, kuri verta visų lietuvių, o ne tik krikščionių demokratų dėmesio, nesgi ji skirta žmogui, dirbusiam "daugiau Lietuvai negu savo partijai"

Alaušius

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai