Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
AMŽINYBĖS PERSPEKTYVA IR LAIKO HORIZONTAS PDF Spausdinti El. paštas

Šie autoriaus straipsniai, kaip ir pereitais metais paskelbtieji, yra iškarpos iš spaudai paruoštos, bet dar leidėjo neradusios studijos, pavadintos „Žmogaus problema technikos amžiuje“. Nors ištraukti iš veikalo visumos, jie iš dalies ir netenka savo aiškumo, tačiau dar pateikiame trimis straipsniais tą minėtos studijos skirsneli, kuriame pasisakoma aktualiuoju egzistencializmo klausimu. Šiame straipsnyje autorius bando išskleisti tą pagrindą, iš kurio egzistencializmas yra kilęs. Antrame (Likimas ir laisvė) - bus ecialiau kritiškai įvertintas egzistencialistinis žmogaus supratimas. Pagaliau trečiame (Ateistinio humanizmo akyvaizdoje) - bus išryškintas bendrasis autoriaus nusistatymas dabarties humanistinių pastangų atžvilgiu. - Red.

1. BEJIEŠKANT MUŠU AMŽIAUS DVASINIO VEIDO

a. Žvilgis į istorinę mūsų laiko perspektyvą. - Savitą veidą turi ne tik atskiri žmonės, kaip individualios asmenybės, bet ir ištisi laikmečiai. Tai, kas tam ar kitam žmogui ir tam ar kitam amžiui suteikia savitą veidą, yra ištisas įvairių savybių, ypatybių ir žymių visetas. Tačiau šios visos įvairios savybės, ypatybės ir žymės subėga į savotišką vienybę. Tai ir nurodo, kad visos jos, nežiūrint skirtingumo ar net priešingumo, plaukia iš vieno pagrindo. Kol šis pagrindas nėra susektas, tol mūsų žvilgis pasimeta įvairių apraiškų gausoje. Tada, sumišę prieš įvairių aspektų skirtingumą, kalbame apie to žmogaus ar amžiaus daugiaveidiškumą arba pagaliau prisipažįstame negalį jo suprasti. Suprasti bet kurį žmogų ar amžių - tai atskleisti patį pagrindinį jo bruožą, iš kuri plaukia visos kitos savybės ir žymės.

Suprasti ištisą amžių, be abejo, yra nepalyginamai sunkiau, negu atskirą žmogų. Atskiro žmogaus atveju paprastai mes jau iš karto matome, kuria linkme jieškoti atsakymo. Kuri vertybių sritis labiausiai jį apsprendžia, mums nurodo jau pats jo pasirinktasai veikimo plotas: mokslas ar menas, ūkis ar technika, politika ar socialinė veikla, auklėjimas ar filosofija. Tuo tarpu j ieškant bet kurio amžiaus veido toksai nurodymas atkrinta. Kiekvienas amžius domisi visomis vertybių sritimis ir reiškiasi visu kultūrinio gyvenimo pločiu. Nėra nė vieno amžiaus, kuris visą savo domesį išskirtinai būtų nukreipęs tik į vieną kurią vertybių sritį, o visoms kitoms būtų likęs abejingas. Bet vis dėlto paprastai yra viena vertybių sritis, kuri ypatinga prasme yra jam sava, jo dvasiai artima. Dėl to dažniausiai šioje srityje tasai amžius ir pasiekia didžiausių laimėjimų. Tuo pačiu ta sritis suteikia jam ir savotišką veidą - paženklina jo dvasią savotišku antspaudu.


Šita prasme, pavyzdžiui, viduramžius charakterizuoja religiniam žmogui būdingas metafizinis rūpestis. Nereiškia tai, žinoma, kad šitas rūpestis būtų visiškai nustelbęs domesį kitomis vertybių sritimis. Greičiau: visas kitas vertybių sritis jis tik savotiškai persunkė savo dvasia, suteikdamas joms savotišką linkmę ir pobūdį. Šita prasme viduramžinio žmogaus dvasią išreiškia ne tik jo teologinės bei metafizinės Summos, bet lygiai būdingai ir Dantės „Dieviškoji Komedija“, gotiškosios katedros, hierarchinis principas visuomeninėje santvarkoje ar pagaliau Kryžiaus žygiai Šventajai Žemei išlaisvinti.

Panašiai renesanso laikmetis yra amžius, kuris savo domesį visų pirma nukreipė į estetines vertybes. Renesanso žmogus, pavargęs nuo filosofinės spekuliacijos ir nuo intensyvios mistikos, atsikreipia į save patį ir žemės džiaugsmą. Nenuostabu todėl, kad šita estetinio džiaugsmo jieškanti nuotaika savo išraiškos visų pirma susilaukė ne kitur, kaip ypatingame plastinio meno išsiskleidime. Bet lygiai estetinio polinkio pirmavimą liudija ir visos kitos kultūrinio gyvenimo apraiškos. Tik iš čia galime suprasti, kodėl renesansas mokslų karaliene paskelbė - retoriką, o auklėjimo tikslu iškėlė - gražių manierų ir dailaus kūno žmogų.

Sekančiame amžiuje žmogaus domesys nuo estetinių vertybių nukrypsta į teorines. Dėl to šis amžius mums ir pažįstamas racionalistinio laikmečio vardu. Pergyvenęs, kad gilesnės tiesos nenušviestas grožis žmogaus nepatenkina ir nesuteikia gyvenimui tvirtos atramos, racionalistinio amžiaus žmogus visa savo aistra atsiduoda mokslui. Tai laikas, kuriame pirmą kartą žmonijos istorijoje mokslai galutinai išsilaisvina iš filosofijos prieglobsčio ir susikuria savitus metodus. Neatsitinka todėl, kad racionalistinio amžiaus būdingiausiais atstovais iškyla nebe menininkai, o mokslininkai bei filosofai-metodologai. Baconas ir Descartes, Giordano Bruno ir Galileo Galilei, Leibnizas ir Newtonas - štai eilė vardų, kuriais šis amžius įėjo istorijon, užbaigęs alcheminių svajonių laiką ir suteikęs gamtos mokslams tikslųjį matematinės analizės metodą.
Revoliucinė dvasia, anksčiau besireiškusi teorinėje srityje, pagaliau pagauna ir praktinį gyvenimą. Ateina laikas j ieškoti naujų kelių ir visuomeninėje santvarkoje. Todėl ir matome, kaip nuo antrosios aštuonioliktojo šimtmečio pusės išauga ypatingas domesys visuomenėms. Anksčiau visuomeninis rūpestis labiau išsisėmė tik utopijomis, atseit tik estetiniu idealių santvarkų konstruavimu. Dabar gi pradedama visuomeniniais klausimais domėtis nebe iš estetinės ar teorinės smalsos, o iš pačio gyvenimo diktuojamos būtinybės. Rausseau ir kitų valstybės teoretikų kurtoji demokratinės valstybės samprata išsiveržia į gyvenimą Didžiąja Prancūzų Revoliucija. Jos įtakoje demokratinės idėjos suteikia naują pavidalą politinei santvarkai ir kituose kraštuose. Tame pačiame sąryšyje tenka minėti ir sąmoningą tautinių individualybių išbudimą, pasireiškusį tautinės laisvės sąjūdžiais, kurie iškėlė ne tik demokratinės, bet ir tautinės valstybės reikalavimą. Pagaliau, išaugus pramoninio proletariato klasei, visu aštrumu iškilo ir socialinė problema. Ji savo būdingiausią išraišką rado prieš šimtą metų paskelbtojo komunistų partijos manifesto tezėse.

b. Mūsų amžius - technikos amžius. - O mūsų laikas kas jį charakterizuoja? Koks mūsų amžiaus veidas? Kuri vertybių sritis jį ryškiausiai apsprendžia?

Nėra ir mūsų laikas jau išsprendęs visuomenines problemas. Toli gražu. Tebėra jos ir šiandien taip pat aštrios - ir galbūt, dar aštresnės - kaip ir prieš šimtą metų. Nėra ir mūsų laikas praradęs mokslinę aistrą. Atvirkščiai: niekada lig šiol nebuvo mokslas įgijęs tokio milžiniško gyvenime vaidmens, kaip šiandien. Nėra ir mūsų laikas atbukęs grožio jausmui. Meninis gyvenimas, bent iš paviršiaus, labai judrus: srovės srovelės veja viena kitą. Tačiau vis dėlto pačiu būdingiausiu mūsų amžiaus bruožu nebegalima laikyti nei meno, nei mokslo, nei pagaliau visuomeninio rūpesčio. Nuo visų ankstyvesniųjų laikų dabartinis amžius išsiskiria vienu nauju bruožu, kuris ir suteikia jam savitą veidą. Tai - technika.

Technika savo ženklu yra paženklinusi visą mūsų gyvenimą. Ir tos didžiosios tarptautinės bei politinės problemos, kuriomis mes šiandien kankinamės, ypatingai aštrų aspektą įgauna ne iš ko kito, kaip iš technikinės pažangos visose gyvenimo srityse vykdomo perversmo. Lygiai technika apsprendžia ir mūsų laiko mokslinę veiklą. Labiau šiandien mokslą gaivina praktinis gamtos apvaldymo siekimas, negu apskritai tiesos jieškojimas. Dėl to dar ir šiandien vyraujamas vaidmuo priklauso gamtos mokslams. Pagaliau technikinė laiko dvasia yra apsprendusi ir mūsų meninę veiklą. Kuriame kitame šimtmetyje nebūtų buvę įmanomi nei futurizmas, nei kubizmas, nei surrealizmas, nei visi kiti panašūs -izmai. Visi jie savo esme yra ne kas kita, kaip technikinio žvilgio į pasaulį išraiška.

Rasdamas mūsų gyvenamąjį amžių technikos laikmečiu, nepasakau nieko naujo. Tokia visų mūsų bendra pažiūra į save. Nuo seno jau teikiame savo šimtmečiui technikos amžiaus vardą, ir vis labiau įsitikiname, kad juo toliau, juo šis vardas labiau jam dera. Yra todėl pagrindo manyti, kad ne kitu, o šiuo vardu mūsų amžius įeis ir į istoriją.
Kad yra teisės mūsų gyvenamąjį laiką vadinti technikos amžiumi, liudija ne tik mūsų pačių sąmonė (galėtų ją klaidinti ir savimeilė), bet ir objektyvus istorinis žvilgis. Niekada žmonijos istorijoje technikinis gamtos pavergimas žmogaus valiai nevyko taip sėkmingai ir taip sparčiai, kaip šiandien. Prancūzų proistorikas Jacques Soustelle, iškeldamas technikinės pažangos ritmo spartėjimą pateikia tokį jos vaizdą: - Žmogaus amžius žemėje siekia apie 500.000 m. Bet pirmaisiais šimtais tūkstančių metų technikinė žmogaus pažanga vyko labai lėtai - tiesiog nepastebimai. Kol Žmogus įgudo šiek tiek tobuliau apdirbti akmens įrankius, reikėjo ištisų 300.000 m. O subtiliau pasidirbdinusį iš kaulo žeberklą ir kitus įrankius randame žmogų tik praslinkus amžių gūdumoje dar 100.000 m. Pirmąjį meną - olų raižinius aptinkame tik apie 40.000 m. pr. Kr. Bet dar ir šį laiką nuo vadinamojo neolitinio amžiaus, kuriame žmogus jau išmokęs akmenį poliruoti, skiria 30.000 m. tarpas. Pažangos ritmas suspartėja tik nuo dvyliktojo tūkstantmečio pr. Kr. Neolitinis amžius betrunka apie 7.000 m., ir pagaliau penktajame tūkstantmetyje (pr. Kr.) pasirodo Egipte pirmieji žalvario, o dar po tūkstanties metų - ir geležies dirbiniai. Per 4-3.000 m. jie pasiekia ir Vakarų Europą (apie 900 m. pr. Kr.). O po 2.700 m. išrandama ir garo mašina.

Kaip iš šio technikinės pažangos istorinio vaizdo matyti, žmogaus kova su gamta vyko labai lėtai, nors ir vis spartėjančiu ritmu. Ištisos kartos tūkstančiais metų keitė viena kitą, beveik nieko naujo nelaimėdamos, tik pasyviai perduodamos blankų savo tėvų palikimą. Tuo tarpu mūsų dienomis įvairūs aptikimai ir išradimai tiesiog veja vienas kitą. Dar neprabėgo nuo garo mašinos išradimo nė du šimtmečiai, o jau esame pasiekę ištisą eilę tokių technikinių laimėjimų, kurių kiekvienas yra epochinės reikšmės. Elektros energijos aptikimas, aviacinis oro erdvės užvaldymas, telegrafas bei radio bei televizija ir pagaliau - atominės energijos atpalaidavimas. Nuostabūs laimėjimai - nuostabiu tempu. Pralenkėme visas, net ir pačias utopiškiausias, senųjų svajones.

Vyksta šiandien technikinė pažanga tokia svaiginančia sparta, kad ji pralenkia ir mūsų pačių laukimus. Iki pačios devynioliktojo šimtmečio pabaigos niekas nenujautė, jog paslaptingesnis pasaulis, negu Kolumbo atrastosios žemės, atsiskleis mūsų žvilgiui vos už keleto metų. Tai - atomo vidaus pasaulis. Radioaktyvų spinduliavimą, kurio studijavimui buvo lemta pažadinti mus žygiui į atomo, vidų, prancūzų fizikas Henri Becquerel laiminga atsitiktinybe aptiko 1896 m. O jau po dvidešimts penkių metų pavyko ne tik susekti atomo vidinę struktūrą, bet ir sėkmingai atlikti pirmąjį bandymą perkeisti atomo branduolį. Turiu mintyje anglų mokslininko lordo Rutherfordo 1919 m. atliktą bandymą, kuriuo pavyko, bombarduojant helio branduoliais azoto atomus, sudaryti vandenilio atomą. Sudužo į šį bandymą nemažesnė dogma, kaip elementų nepakeičiamumas. Tai, ko veltui jieškojo alchemikai, pasisekė tik mokslui. Bet šiam bandymui, atskleidusiam elementų transmutacijos (perkeitimo) galimybę, iš pradžių tebuvo teikiama grynai teorinės tiesos prasmė. Paties lordo Rutherfordo žodžiais, kas būtų pradėjęs svajoti apie anų milžiniškųjų energijų, slypinčių atomo viduje, praktinį panaudojimą, būtų turėjęs kreiptis savo sveikatos patikrinti į psichiatrinę ligoninę. Bet vos spėjo prabėgti dar vienas amžiaus ketvirtis, ir - 1945 m. liepos mėn. 16 d. ankstyvą rytą nušvietė žmogus atominės bombos saule Naujosios Meksikos dykumą! O po trijų savaičių atominės bombos jau krito ant priešo miestų. Gal ir pamišėliškai panaudojo žmogus atome susikaupusią energiją, bet - panaudojo, tikrai panaudojo. Liudija tai 60.000 Hirosimoje žuvusių žmonių (tegu ir priešų) gyvybių!

Paėmė žmogus į savo rankas medžiagą pačiose jos gelmėse. Tai, ką alchemikai svajojo, tapo tikrove. Tėra vienas skirtumas. Kai alchemikai jieškojo elementų perkeitimo paslapties, jie svajojo žmogų laime nužerti, paversti žemę aukso šalimi. Mes gi visų pirma medžiagos paslaptį panaudojome nusiaubti žmonijai mirties baime. Šitas skirtumas betgi ir paaiškina tai, kas iš karto pasirodytų nesuprantamu paradoksu. Nežiūrint nuostabios technikinės pažangos, mes žiūrime į save tamsiai. Niekada nebuvo žmogus tiek netikras ir pats sau problematiškas, kaip šiame technikos amžiuje.

c. Žmogaus pačiam sau problematiškumas. - „Galime visu tikrumu konstatuoti, - kalbėjo vokiečių filosofas Kari Jaspers jam pripažintosios 1947 m. Goethes premijos įteikimo iškilmėse, - kad technikinis laikmetis, kuriam mes priklausome, yra pati giliausia įpjova į visą ligšiolinę žmonijos istoriją. Apčiuopiamai tai liudija jau tasai išorinis faktas, kad nuo šiandien žemės planeta yra tapusi visuma. Visas žmogaus gyvenimas priklauso nuo jo paties beplaniškai sukurto pasaulio. Pakitus gamybos būdui, darbo organizacijai ir visuomeninės santvarkos pavidalui, visas mūsų gyvenimas taip revoliuciškai sukrėstas, kaip niekada anksčiau. Ramiai slinkusi praeitis vienu mostu baigta. Tik vienas šio viso simptomas: žemės planeta nieko nebereiškia -nebegali žmogus, kaip anksčiau, niekur pasprukti. Ventilis uždarytas. Įtampa auga. Dar neaišku, kaip modernioji technika keičia ir žmogų pačiose jo gelmėse. Tačiau pirmoji - nors, žinoma, nepaskutinioji, - apraiška yra Nietzsches praregėtasai totalinis nihilizmas“.

Cituotasai vieno pačių autoritetingiausių dabarties filosofų pasisakymas, kaip jis žiūri į mūsų amžių, yra dvejopai reikšmingas. Jis ne tik konstatuoja technikinį mūsų amžiaus charakterį, bet ir drauge nurodo į antrą būdingą dabarties bruožą. Tasai bruožas - tai pesimistinis žvilgis. Žiūrime į pasaulį ir gyvenimą, į save pačius ir visą savo istoriją bei pažangą kritiškai tamsiu žvilgiu.

Būdingiausią išraišką pesimistinis (ir dažnai net nihilistinis) dabarties žmogaus nusiteikimas rado vadinamajame egzistencializme. Egzistencializmo terminas, praradęs siaurą vienos filosofinės mokyklos prasmę, šiandien virsta bendros reikšmės terminu, reiškiančiu mūsų laiko žmogaus rūpestį r astižmogiškajai egzistencijai pagrindą prieš beprasmybės grėsmę, iškylančią iš pačių didžiausių technikinių laimėjimų. Šita prasme egzistencializmas ir yra mūsų laiko filosofija. Savo rūpesčiu dėl žmogaus ateities visi esame egzistencialistai: ir tie, kurie šiuo vardu patys vadinamės, ir tie, kurie šio vardo dėl vienų ar kitų motyvų kratomės, ir tie pagaliau, kurie galbūt šį terminą esame girdėję tik iš laikraštinių nuotrupų. Visi jaučiame, kad žmogaus ateičiai gresia nepramatoma tamsa. Todėl visi gyvai ir rūpinamės, kaip sukurti žmogui ateitį, kuri iš tiesų būtų šio vardo verta.

O daugeliui problema yra virtęs ne tik klausimas, kaip sukurti žmogui ja vardo vertą gyvenimą, bet ir pats žmogus apskritai. Nevienas nebežinome, ką iš viso reiškia būti žmogaus vardo vertam. Stokojame šiandien ne tik žmogaus, bet ir jo idealo. Ilgimės žmoniškumo, bet dažnai neberegime, kur jo jieškoti. „Dešimttūkstantinėje istorijoje mes esame pirmasis laikmetis, kuriame žmogus tapo pats sau visiškai ir iki galo problematiškas; nebežino žmogus, kas jis yra, nors tačiau drauge jis žino, kad jis to nebežino“. Šie Max Schelerio žodžiai, pasakyti prieš amžiaus ketvirtį, visiškai galioja ir šiandien. Praradę pasitikėjimą senaisiais atsakymais, iš naujo klausiame: kas yra žmogus?

Iš tiesų: kaip iš vienos pusės mūsų amžiui yra būdinga technikinė pažanga, taip iš antros - nerimo kupina baimė ir rūpesčiu persunkta netikrybė. Kurią gyvenimo sritį imsime, visur turėsime konstatuoti tą pačią baimės ir netikrybės nuotaiką, visur sutiksime tą patį baimingą išeities jieškojimą iš gilios savimi pačiais netikrybės išaugęs rūpestis žmogumi yra patsai būdingiausias mūsų technikinio amžiaus bruožas.

2. AMŽINYBĖS SĄMONĖS IŠBLĖSIMAS

a. Žmogiškosios didybės ir menkybės įtampa. - Kas yra žmogus? Kiekvienas laikas šį klausimą savaip atsako. Sava linkme į šį klausimą atsakymo jieško ir mūsų laikas. Jei tačiau vis dėlto jieškotume praeityje atsakymo, kuris būtų labiausiai panašus mūsų žmogaus pergyvenimui, galėtų mūsų žvilgis nukrypti tik į vienišąjį prancūzų mąstytoją Blaise Pascal. Niekas dra-matiškiau nepergyveno žmogaus prpblematiškumo, kaip šis neramusai Port-Royalio vienuolis, savyje kaupęs ir matematiką, ir mistiką. Pascalis giliausiai pergyveno vidinį žmogaus suskilimą - visą žmogiškąją būtį persunkiančią didybės ir menkybės įtampą. Žmogus Pascaliui, jo paties vaizdingu žodžiu tariant, tai - mąstanti nendrė (roseau pensant). Nendrė yra žmogus, nes ir jis savo kūnu priklauso tai pačiai gamtinei tikrovei, kurią valdo laiko tėkmės įstatymas. Bet drauge šita nendrė, kurią vadiname žmogumi, yra mąstanti dalyvaujanti ir dvasinėje tikrovėje, kurios įstatymas - amžinybė. Kiek ir žmogus tėra nendrė, ir jo laukia tasai pats galas, kaip ir kiekvieną gyvą gamtos padarą. Kiek tačiau žmogus yra dvasinė būtybė, jis yra skirtas amžinybei. Žmogus šita prasme Pascaliui - tai dramatiška baigtinybės ir amžinybės įtampa.

Šitas visą žmogiškąją būtį persunkiančios vidinės įtampos dramatiškas pergyvenimas yra būdingas ir mūsų laiko žmogui. Lygiai giliai jaučiame ir žmogiškosios didybės galimybę, ir žmogiškosios menkybės grėsmę. Nenorime todėl savęs nei iliuziškai aukštinti, nei brutaliai žeminti. Vienodai mums svetimi ir tasai romantinis idealizmas, kuris stengėsi žmogų iškelti absoliutine dvasia, ir tasai natūralistinis materializmas, kuris dėjo visas pastangas žmogų įtikinti, kad ir jo tesama gyvulio. Iliuziniu mums atrodo idealistinis žmogaus absoliutybės apoteozavimas, ne peraštriai jaučiame žmogiškosios būties ir žmogiškųjų pastangų ribas, kad galėtume įtikėti savo absoliutiškumu. Bet taip pat mes atmetame ir materialistinį Žmogaus nužeminimą į gyvulį, nes per giliai jaučiame savo žmogiškosios asmenybės nepalyginamą savotiškumą, kad galėtume jį laikyti tik iliuzija. Štai dėl to mūsų žvilgis nuo šių vienaprasmiškai aiškių sprendimų ir krypsta į problematiškąjį Pascalį, kuris labiau, negu kuris kitas, buvo atviras visiems žmogiškosios būties aspektams - visai dramatinei žmogiškosios būties įtampai.

Ir tačiau: sakydami, jog mūsasai savęs pergyvenimas aidi pascaliniu žmogaus supratimu, privalome tuojau pat perspėti, kad netenka šios panašybės suabsoliutinti. Kiekvienas panašumas visada savyje slepia ir skirtumą. Taip yra ir šį kartą. Mūsasai žmogaus supratimas primena Pascalį tik bendru žmogiškosios būties dramatiškumo pergyvenimu. Gi patsai konkretus šio dramatiškumo supratimas daug kuo yra visiškai skirtingas.

Pascaliniu žmogaus supratimu sruveno krikščioniškoji tiesa. Gi mūsų laiko smogus nukrikščionėjęs daug labiau, negu paviršutiniškai žiūrint atrodo. Dėl to ir tie patys terminai įgiję skirtingą prasmę. Tiesa, ambiem atvejais žmogaus didybės pagrindu laikomas dvasinis jo prigimties momentas, kaip menkybės kūninis. Bet daugeliui mūsų laiko žmonių dvasiškumo terminas nebereiškia to paties, ką jis reiškė Pascaliui. Pascaliui žmogaus dvasinės prigimties konstatavimas reiškė jo paskirties amžinybei atskleidimą. O šiandien daugelis, vadindami žmogų dvasine būtybe, temąsto apie jo paskirtį kultūrinei kūrybai. Pagal tai kinta ir kalbos apie žmogiškosios būties dramatiškumą prasmė. Kai Pascalis vadino žmogų mąstančiąja nendre, jis turėjo mintyje kūno ir dvasios, kasdieninių rūpesčių ir sielos išganymo įtampą. „Mąstančios nendrės“ žodis jam reiškė: kaip menki kasdieniniai žmogaus rūpesčiai -kaip didelis žmogaus pašaukimas amžinybei! Kada šiandien kalbama apie žmogiškosios būties dramatiškumą, labai dažnai turima mintyje tik viena: nors ir kiek amžini žmogaus kūriniai, jis pats pasmerktas laikui! Kai pascališkąjį žmogaus supratimą gaivino laikinių rūpesčių jo amžinosios paskirties nepalyginamumo pergyvenimas, tai modernųjį žmogaus supratimą valdo žmogiškosios egzistencijos laikinumo, nežiūrint visu jos kultūrinių laimėjimų antlaikiškumo, tragiką. Kitais žodžiais: kai Pascalis, vadovaudamasis krikščioniškąja tiesa, žmogaus didybė matė jo paskirtyje amžinybei, tai mūsų laikas, išblėsindamas amžinybės sąmonę, žmogaus didybę teregi čia pat, kūrybiniuose žmogaus žygiuose - kultūroje.

Kiek mūsasai žmogiškosios būties dramatiškumo pergyvenimas yra skirtingas nuo pascališkojo „mąstančiosios nendrės“ pergyvenimo, vaizdingai atskleidžia, pavyzdžiui, ir ši amerikiečių rašytojo T h o m a s Wolfe refleksija, modernišku laivu beskrodžiant vandenyną: - Žmogus - tai momentinis degtuko žybtelėjimas tamsoje; žmogus - tai momentinis baigiančios degti žvakės laiko begalybėje suliepsnojimas, bandąs suteikti amžinybei tikslą: žmogus - tai išsieikvojąs ir sudėvėtas audinys, norįs ir paskutinį krūtinės atodūsį bei paskutinį širdies suplakimą panaudoti savosios šviesos rakietoms išsviesti į Saturną - savo prasmės žiežirbomis nuberti negyvuosius žvaigždynus. Išmintingi yra žmonės: jie žino, kad jie pralaimėję; jie žino, kad jie vieniši ir visi drauge pasmerkti; jie žiūri į begalinių vandenų sąmyšį ir žino, kad nėra čia ko atsakymo jieškoti, kad jūra yra jos pačios tikslas ir atsakymas. Tada jie tiesia per ją kelius, stato jos pakraščiuose uostus ir matuoja jų nuotolius, tiki žeme ir eina jos jieškoti, leidžia į vandenis didelius laivus - ant betikslių plotų iškelia tikslą. Jų didybė - savotiška kvailionė, nes jie žaidžia širdyje žinodami, kad visi jų projektai, knygos, statiniai ir begalinis, darbu laimėtasai žinojimas bei sugebėjimas tėra tos pačios rūšies žaismas, kaip kareiviai prieš mūšį gaudo kiekvieną momentą paūžti ir pamerginėti, nenorėdami kalbėti apie mirtį ir skerdynes“.

Kokia milžiniška praraja skiria Thomas Wolfe nuo Pascalio! Abu lygiai aštriai jaučia dramatinę žmogiškosios egzistencijos įtampą, bet kokia visiškai skirtinga nuotaika! Kai Pascalis duoda žmogui „mąstančiosios nendrės“ vardą, jo nepalieka vilties pažadas - amžinybė. Kai Thomas Wolfe vadina žmogų „momentiniu degtuko žybtelėjimu tamsoje“, jis atsidaužia į nenuveikiamą desperaciją - mirtį. Gaivina Pascalį viltis, nes jam dramatinė žmogiškosios būties įtampa tėra laikina, kadangi randanti savo nu veikimą amžinybėje. Nusiaubia Thomą Wolfe desperacija, nes jam žmogiškosios egzistencijos tragiką nežino galo, kadangi jis težino laiką. Kai Pascalis žmogaus gyvenimą regi amžinybės perspektyvoje, tai Thomas Wolfe - tik laiko horizonte. Dėl to, nors abu lygiai aštriai jaučia žmoguje didybės ir menkybės įtampą, tačiau pati nuotaika, kuria jie šią įtampą pergyvena, yra visiškai skirtinga.

b. Amžinybės perspektyva ir laiko horizontas. -  Iš tiesų, vieną prasmę žmogiškosios didybės ir menkybės įtampa turi amžinybės perspektyvoje, kitą - tik laiko horizonte. Kada žmogus į save žiūri iš amžinybės perspektyvos, savo didybės ir menkybės įtampą jis pergyvena kaip jo laikinei egzistencijai skirtą uždavinį laimėti amžinybę. Laikinis gyvenimas, palygintas su amžinybe, nieko nereiškia. Sielos išganymo šviesoje visi kasdieniniai rūpesčiai nublanksta į visišką bereikšmybę. Ir tačiau, antra vertus, slepia savyje begalinę vertę ir laikinis gyvenimas, nes kaip tik jame- o ne kur kitur, nulemiama pati amžinybė - arba laimima arba pralaimima. Šituo dramatiniu žmogiškosios egzistencijos reikšmingumu ir pulsuoja pascališkasai žmogaus pergyvenimas, atremtas krikščioniškąja tiesa Kitaip betgi žmogiškosios didybės ir menkybės įtampa pergyvenama tik laiko horizonte, praradus amžinybės perspektyvą. Gyventi tik laiko horizonte -tai amžinybės perspektyvą pakeisti baigtinybės perspektyva, ir į save žiūrėti iš baigtinybės perspektyvos - tai visą savo interesą sutelkti nebe į sielos išganymą, o į mirtį. Tiesa, vienu atžvilgiu mirtis taip pat sureliatyvina visus kasdieninius rūpesčius, kaip ir amžinybė. Jei visus žmogaus žygius baigia Paskutinysai Žygis - Mirtis, tai iš tiesų jie visi yra niekingi, nes tasai pats patskutinysai žygis - mirtis yra ne kas kita, kaip pats Niekio įkūnijimas. Tačiau laikinės žmogaus egzistencijos sureliatyvinimas amžinybės viltimi ir jos sureliatyvinimas mirties tikrybe yra du visiškai skirtingi dalykai. Pirmuoju atveju laikinę žmogaus egzistenciją sureliatyvina aukštesnė prasmė, antruoju - beprasmybė - nebūtis. Kai pirmasai sureliatyvinimas tereiškia laikinės egzistencijos palenkimą amžinajai žmogaus paskirčiai, tai antrasai - patį jos klausimo ženklan pastatymą. Jei viso galas mirtis, tai - kam iš viso gyventi? Ar neišmintingiau sutikti su graikų tragiku, jog geriau žmogui negimti?

Anksčiau cituotoji Thomas Wolfe žmogaus padėties pasaulyje vizija ir išreiškia šitą žmogiškosios egzistencijos beprasmiškumo, nežiūrint visos žmogaus didybės, tragizmą. Didelis yra žmogus savo kūrybine šviesa, nušviečiančia jį supančios beprasmybės tamsą. Visa, ko žmogaus akis neapžvelgusi ir ranka neapvaldžiusi, tėra sąmyšinga gūduma. Jis vienas beprasmiškus gamtos padarus paverčia prasmingais savo įrankiais. Jo vieno kūrybinė jėga beprasmiškus gamtos plotus perkuria prasminga žmogiškosios egzistencijos erdve. Jo vieno rankose jūra, apstatyta uostais ir aprūpinta laivais, iš beprasmiškos vandenų platybės virsta žmogų keliu jieškoti naujų žemių. Jis vienas įprasmina gamtą, ant betikslių plotų sąmyšingos beprasmybės iškeldamas tikslą - save patį, žmogų. Žmogus - žemės prasmė. Visa žmogiškoji egzistencija - vienas ištisas gamtinę tikrovę įprasminančios šviesos skleidimas. Spinduliuoja žmogus savo šviesą į negyvąsias erdvių platybes ir tolius iki paskutinio atodūsio savo krūtinėje, iki paskutinio savo širdies suplakimo, - kol, išsieikvojęs ir susidėvėjęs, pats nugrimsta į tą pačią beprasmybės tamsą, kuriai nušviesti jis gyveno. Bet šis paskutinysai atodūsis žmogaus krūtinėje bei paskutinysai jo širdies suplakimas yra ne tik paskutinysai žmogaus švystelėjimas, bet ir pirmasai iškilimas rūstaus klausimo: žmogus - žemės prasmė,bet - kas paties žmogaus prasmė?

Kas paties žmogaus prasmė? Teikti gamtai prasmę jai viešpatauti? Bet - ko verta viešpatauti beprasmybei? Tiesa, gamtai viešpatavimas ir tuo pačiu jos žmogiškasis įprasminimas yra būtina žmogiškosios egzistencijos sąlyga. Gali žmogus gyventi tik pavergdamas gamtą savo valiai. Bet - ar naudoti gamtą bei jos padarus savo gyvybei užtikrinti jau drauge reiškia ir rasti tą prasmę, kurios ilgesys dega žmogaus širdyje? Tegalima į šį klausimą atsakyti: ne! Susikurti savo egzistencijai sąlygas dar nereiškia ją tuo pačiu ir savaime įprasminti. Jei turėti savo egzistencijai sąlygas tuo pačiu jau reikštų ir patį jos Įprasminimą, tai lygiai ir menkė turėtų teisės save laikyti jūros, o liūtas - džiunglių prasme, nes ir jiedu naudojasi gamta: pirmajai gyvenimo sąlygas sudaro jūra, antrajam - džiunglės. Nieko čia nereiškia tasai skirtumas (nors ir kaip esmingu jį laikyti), kad gamta paliko žmogui pačiam pasirūptini savo egzistencijai sąlygų susikūrimu, kai kitus savo padarus ji pati viskuo betarpiškai aprūpino. Laikyti žmogiškosios egzistencijos įprasminimu paprastą jai sąlygų susikūrimą būtų lygu neteikti žmogui jokios kitos prasmės, kaip palaikyti savo gyvybę. Bet tai, ko žmogus savo širdyje ilgisi, yra daugiau, negu plikas savo gyvybės palaikymas, kuriuo išsisemia kitų gamtinių padarų būtis. Ir dėl to: nerasti žmogui kitos prasmės, kaip būti tik žemės prasme, iš tiesų yra lygu išpažinti savo beprasmiškumą.

Praregėjus visa tai, nelieka nieko kito, kaip Thomas Wolfe žodžiais prisipažinti: Visi mūsų kūrybiniai žygiai - žaismas: siekiame jais išspinduliuoti save į platybes ir tolius, tik dėl to, kad baiminamės atvirai pažvelgti i akis tai beprasmiškai tamsai, į kurią panirsime ir mes, nieko nepalikę - tik momentinį degtuko žybtelėjimą laiko begalybės tėkmėje. Žaidžiame savo kūrybiniais žygiais, kaip kareiviai prieš mūšį gaudo kiekvieną momentą pasiausti, kad nebūtų laiko iškilti rytdienos skerdynių - mirties siautėjimo vizijai. Jaučiame, kaip laukiančios nebūties akyvaizdoje visa mūsų būtis iš anksto pralaimėta, ir tačiau degame laimėti kiekvieną gyvenimo momentą, lyg jis savyje slėptų pate amžinybės pažadą, c. Beprasmybės grėsmės laiko horizonte iškilimas. Čia ir išryški tasai pagrindas, kodėl mums šiandien yra mūsų laikui žmogus pasidaręs toks pats sau problematiškas. Ir būtent: virsta šiandien mums žmogaus klausimas neišsprendžiama problema dėl to, kad, prarandant mūsų laikui amžinybės sąmonę, ir pats mūsų gyvenimas iš prasmingos dramos virsta beprasmiška - išeities nebežinančia tragiką. Kas amžinybės perspektyvoje tėra drama, tik laiko horizonte išauga į tragediją.
Drama yra gyvenimas amžinybės perspektyvoje: kol kovojama laiko tėkmėje, nežinoma, kokia išeitimi kova bus baigta - laimėjimu ar pralaimėjimu visai amžinybei. Dramatiška ši kova, nes klausimas, kuris joje sprendžiamas, yra nelygstamai reikšmingesnis ir už hamletinį būties ar nebūties klausimą. Spendžiamas čia klausimas ne paprastai: būti ar nebūti, o - laimėti amžiną išganymą ar amžiną pražūtį. Ir tačiau, nežiūrint viso šios kovos dramatiškumo, amžinybės perspektyvoje gyvenimas yra laisvas nuo nevilties grėsmės: žinoma, kad kovojama kova. turinti prasmingą tikslą - amžinybės laimėjimą.

Neviltis iškyla tik amžinybės perspektyva pakeitus baigtinybės perspektyva, t;k užsisklendus laiko horizonte ir tuo pačiu atsidūrus prieš mirties beprasmybę. Kai amžinybės perspektyvoje mirtis tėra lemiamasai gyvenimo kovos momentas, tai laiko horizonte ji yra iš anksto žinomas pralaimėjimas. Dėl to laiko horizonte mirtis ir yra patsai beprasmiškumo įkūnijimas. Išblanksta jos akyvaizdoje visa - net tai, kas pirma atrodė prasminga. Prasmė be amžinybės - tai tuščias kevalas be branduolio. Tik tai gali patenkinti gilųjį žmogaus sielos ilgesį, kas slepia savyje amžinybės viltį. Be amžinybės prasmė lieka neįmanoma, nes amžinybė yra pats būties sinonimas. Būti laikinai - tai tik praeiti. Mes gi trokštame būti, ne tik praeiti. Todėl mūsasai būties ilgesys tuo pačiu yra ir amžinybės ilgesys.

Dėl to: paneigti amžinybę yra lygu iš anksto išpažinti gyvenimo beprasmybę. Tai ir yra pagrindas, dėl ko, blėstant amžinybės sąmonei, gyvenimas iš dramos keičiasi į tragediją. Drama yra gyvenimas, kai nežinai, kokia išeitimi jo kovą baigsi. Bet išauga ši drama į tragediją, kai jau žinai, kad nėra jokios išeities, nes visas išeitis laiko horizonte uždaro neperkopiamasai mūras - mirtis.

Tragiška yra žmogui beprasmybė, nes žmogus negali prasmės nejieškoti - net ir žinodamas ar tardamasis žinąs savo pastangų bergždumą. Galima savyje išblėsinti amžinybės sąmonę. Bet neįmanoma iš žmogaus širdies išdildyti amžinybės ilgesį. Esame laisvi laikyti amžinybę iliuzija, bet ir šiuo atveju ji lieka tokiailiuzija, kurios siekimas yra patsai mūsų būties įstatymas. Amžinybės ilgesys, kaip mūsų egzistencijos įprasminimo pagrindas, yra įrašytas į pačias mūsų būties gelmes. Todėl kovojame dėl amžinybės net ir tie, kurie, užsisklendę į laiko horizontą, laikome šią kovą iš anksto pralaimėtą. Kovojame, kad išliktų bent mūsų vardas!

Suprantama iš čia, kodėl laiko horizonte, praradusiame amžinybės perspektyvą, mūsų gyvenimą apgaubia gūdžios tragikos nuotaika, paverčianti žmogaus klausimą beviltiška problema. Kas yra žmogus - tasai paradoksiškasai padaras, kuriam gamta įdiegė amžinybės ilgesį, negalėdama pati jo patenkinti? Tragiška žmogaus dalia laiko horizonte: žinoti, kad nėra jokios išeities į amžinybę, ir tačiau negalėti nurimti jos nejieškojus ir dėl jos nekovojus. Problematiška žmogaus būtis baigtinybės perspektyvoje: netikėti savo būties prasme, ir tačiau siekti savosios egzistencijos įprasminimo - neturėti perspektyvos amžinybę, kui galėtų mus įprasminti, ir tačiau j ieškoti mūsų dienoms prasmės, lyg galėtų būti amžinybė atrasta pačioje laiko tėkmėje. Negalime nejieškoti mūsų egzistencijai prasmės, bet - kur jos jieškoti?

Amžinybės sąmonės praradimas ir tuo pačiu mūsų žmogiškosios egzistencijos beprasmiškumo grėsmės iškilimas - štai tasai pagrindas, kuris, mūsų nuomone, padaro mūsų laiko žmogų tokį pačiam sau problematišką.

3. GYVENIMO IŠMINTIS SUB SPECIE MORTIS

a. Gyvenimas, kaip nuolatinis mirimas. - Kaip žmogaus klausimą atsako mūsų laikas? Kokia gyvenimo išmintis išklya žmogui, išblėsinusiam savyje amžinybės sąmonę ir užsidariusiam laiko horizonte? Kaip jieško savo prasmės žmogus sub specie mortis?

Jau anksčiau esame pastebėję: kaip amžinybės perspektyvoje visas žmogaus domesys telkiasi į sielos išganymo rūpestį, taip laiko horizonte - į mirtį. Dabarties filosofija visu ryškumu tai ir patvirtina. Tą reikšmę, kurią krikščioniškasai mąstymas skyrė amžinybei, mūsų laiko filosofavime užima mirtis. Sub specie aeternitatis pakeičia sub specie mortis. Pagrindiniu rūpesčiu šiandieniniams filosofams laikinė žmogaus egzistencija, nebe amžinoji jo paskirtis. Pagal tai dabarties filosofų teikiamoji gyvenimo išmintis kreipiasi nebe į žmogaus žadinimą amžinybei, o tik į žmogiškosios egzistencijos pateisinimą mirties likimo akyvaizdoje.

Giliausiai laiko horizonte užsiskleidusio žmogaus savęs supratimą išplėtojo vokiečių filosofas Martin Heidegger, kuris savo 1926 m. paskelbtu veikalu „Sein und Zeit“ (Būtis ir laikas) pradėjo egzistencialistinės filosofijos epochą. „Ar turi žmogiškasai pasaulyje buvimas aukštesnę savo būties galimybių instanciją, kaip mirtį?“ Šis klausimas ne tik iš karto įveda mus į Heideggerio problematiką, bet drauge teikia ir jo atsakymą: mirtis yra pati aukščiausia žmogiškojo pasaulyje buvimo galimybė. Nėra žmogiškajai egzistencijai už mirtį aukštesnės instancijos, nes iš viso nėra kito būčiai horizonto, kaip laikas. Todėl Heideggeris žmogiškąją egzistenciją ir aptaria būtimi-mirčiai (Sein zum Tode). Konkreti šios aptarties prasmė yra ta, kad mirtis nėra gyvenimui svetimas faksas, o pati vidinė jo galimybė. Paprastai manome, kad mirtis mūsų laukia tik ateityje: įsivaizduojame mirtį tik iš šalies į mūsų gyvenimą įsikišančiu įvykiu, kuris gyvybę panašiai nutraukia, kaip mes išjungiame savo automašinos motorą. Tačiau iš tiesų Sako Heideggeris, taip nėra. Neteisinga mirtį laikyti tik mūsų gyvenimui svetima užtvara, į kurią mes atsidaužtume tik savo gyvenimo gale, baigą laikinę kelionę. Nelaukia mirtis mūsų tik ateityje, nes mes jau visą laiką esame pakankamai seni mirti, nors tačiau drauge niekada tiek seni, kad nebebūtų mums likę jokių galimybių. Esame mes atiduoti mirčiai nuo pačios gimimo valandos, nes mirtis priklauso gyvenimui kaip pati pagrindinė žmogiškosios būties galimybė. Šita prasme Heideggeris ir teigia: „Žmogus faktiškai miršta, kol jis egzistuoja.“ Tai reiškia: žmogus yra pačia savo esme mirtingas. Nėra mirtis tik atsitiktinis mūsų gyvenimo nutraukimas, bet tiesiai patsai mūsų egzistavimo būdas. Ne gyvenimo gale mes prieiname mirtį, nes mes jau visada ją. gyvename. Visada jau mes gyvename mirtį, nes visada jau mus žymi baigtinybė. Ta ir yra ano paradoksinio posakio („žmogus faktiškai miršta, kol jis egzistuoja“) prasmė: mirtis nėra tik paprastas gyvenimo pasibaigimas, o buvimas baigtine būtybe. „Mirtimi suprantamoji pabaiga nereiškia žmogaus prie galo priėjimą, o žmogaus buvimą baigtiniu būdu. Mirtis yra buvimo būdas, kurį žmogus perima pačiu savo gimimo faktu.“

b. Nuo mirties slėpimasis ir jai atvirumo laisvė. - Kaip pagal šią mirties sampratą žmogus privalo žiūrėti į savo gyvenimą? Pirmoji galimybė - tai užsiskleidimas mirčiai ir nuo jos bėgimas. Paprastai, pastebi Heideggeris, šituo keliu ir einama: stengiamasi mirtį nuvertinti į nemalonų faktą, nors ir atsitiktinį, bet visiems bendrą. Pergyvenama, kaip laikas nuo laiko miršta vienas ar kitas artimas žmogus - draugas ar pažįstamas. Skaitomi laikraščiuose kiekvieną dieną gausūs mirties pranešimai. Žinoma, kad kiekvieną valandą pasaulyje miršta tūkstančiai. Neabejojama, kad tas pats likimas laukia visų. Bet, nežiūrint viso to, stengiamasi mirties mintį nustumti į šalį kaip tai, kas dar tuo tarpu neaktualu. Kiekvienas mirties užsiminimas laikomas gero tono užmiršimu. Laikoma žmoniškumo pareiga slėpti mirties galimybę net nuo jos patale gulinčio ligonio. Vienu Žodžiu, nors ir pripažįstamas mirties faktas, bet atsisakoma mirtį laikyti sava, visą laiką aktualia ir kiekvieną asmeniškai liečiančia galimybe. Atvirkščiai, kiekvienas ties mirtimi susitelkimas ir dažnas mirties galimybės prieš akis turėjimas laikomas peiktinu nevyriškumo ženklu. Pakenčiamas mirties atžvilgiu tik nebent išdidus jai abejingumas. Bet iš tiesų ir šis nėra tikrasai mirčiai atvirumas, o greičiau kaip tik pačios mirties esmės užskleidimas - užmiršimas, kad mirtis nėra tik nežinomos ateities kažkada įvyksimas faktas, o visą laiką žmogų apsprendžianti baigtinybė.

Antroji mūsų laikysenos mirties atžvilgiu galimybė - tai mirčiai atvirumas bei jai pasiryžimas. Būti mirčiai atviram - tai suprasti, kad mirtis nėra anoniminis faktas, kaip tie ar kiti gamtiniai įvykiai, o asmeniška ir pati galutinė bei pati tikroji žmogiškosios egzistencijos galimybė. Niekas negali nuo žmogaus nuimti jo mirtį - niekas negali prisiimti kito mirtį. Tiesa sako Heideggeris, galiu aš sutikti pasiaukoti už kitą, bet ir šiuo atveju aš mirsiu tik savo mirtį, ne to, už kurį sutikau pasiaukoti. Kaip aš būsiu miręs tik savo mirtį, taip ir tasai, už kurį būsiu pasiaukavęs, liks mirti tik savo mirtį. Trumpai tariant, kiekvienas miršta savo mirtį nelygstamoje vienatvėje. Kas šitaip supranta mirties galimybės asmeniškumą, tas vienas Heideggeriui yra atviras mirčiai. Tačiau būti heideggerine prasme mirčiai atviram nėra tik pasyviai kontempliuoti mirties galimybę. Būti mirčiai atviram -tai drauge ir aktyviai jai ryžtis. Bet - ką gali reikšti ryžimasis mirties galimybės atveju? Ryžtis mirčiai yra visiškai skirtingas dalykas, negu ryžtis kuriai kitai galimybei. Kurios kitos galimybės atveju ryžtis lygu stengtis šią galimybę realizuoti. Bet ryžtis realizuoti mirties galimybę reikštų ne tik ją pačią sunaikinti, kaip yra visų kitų galimybių atveju, bet ir apskritai sunaikinti bet kokią galimybę. Todėl, paaiškina Heideggeris, ryžtis mirčiai anaiptol nereiškia apsispręsti savižudybei, o kaip tik priešingai: apsispręsti gyventi savo mirtį - gyventi savo gyvenimą mirties akyvaizdoje. Gyventi mirties aky vaizdoje - tai suprasti visos žmogiškosios būties baigtinumą ir tuo pačiu visų žmogiškųjų žygių niekingumą. Tačiau vėl: suprasti savo pastangų niekingumą nereiškia atsisakyti laikinių rūpesčių, net ir pačių kasdieniškiausių, o tik žinoti jų tikrąją vertę, nesileisti iliuzijų užliūliuojamam. Būti atviram mirčiai -tai nešti savąjį mirties likimą atviromis akimis.

Ši dvejopa mūsų laikysena mirties atžvilgiu yra pagrindas ir dvejopam mūsų gyvenimo būdui. Vienaip gyvena žmogus užmiršęs mirties galimybę ir antraip jos akyvaizdoje. Mirties užmiršimas, Heideggerio terminu, yra nupuolimas į netikrąjį buvimo būdą, mirčiai atsiskleidimas - iškilimas į tikrąją egzistenciją.

Netikras yra Heideggeriui mirties galimybę užmiršusiu žmogaus gyvenimas dėl to, kad, užmiršdamas mirtį, žmogus užmiršta ir patį save - savo būties niekingumą. Gi užmiršti savo būties niekingumą - tai leistis save užliūliuoti įvairių savo pastangų absoliutumo iliuzijai ir tuo pačiu išsiblaškyti begaliniuose kasdienybės rūpesčiuose. Užmiršęs šituo būdu save patį, žmogus neišvengiamai patenka į fanatišką viešumos tironiją, kiekvieną prievartaujančią būti tokiam pat, kokie „visi“ yra. Kiekvienas šioje „visu“ diktatūroje mąsto ir veikia nebe kaip jis pats, o tik kaip vienas „visu“ egzempliorius. Gyvenama nebe savas, o beasmeninis „visų“ gyvenimas. Pagaliau „visų“ vergijoje Uranijoje užmiršusiam save patį žmogui neturi savos prasmės net ir pati mirtis, nes ir ji sutinkama ne kaip sava galimybė, o tik kaip iš šalies žmogų užklumpanti nebūties beprasmybė. Nieko nėra save patį užmiršusiam žmogui prasmingo, nes viso atžvilgiu jis tėra vergas.

Heideggerio supratimu, laisvę laimi žmogus tik atvirybėje mirčiai. Užmiršęs mirties galimybę, žmogus neišvengiamai ima iliuziškai absoliutinti kasdieninius savo rūpesčius ir todėl nejučiomis patenka jų vergijon. Atvirkščiai, žinodamas visos savo būties niekingumą, žmogus, nors ir nepaneigia kasdienybės reikalavimų, bet taip pat ir nepraranda juose savęs. Panašiai mirčiai atvirybė žmogų išlaisvina ir nuo viešumos tiranijos grėsmės. Kas absoliutina savo vertę, visados links maišytis į kitus ir juos tironizuoti fantastiniu reikalavimu būti tokiems, koks jis pats yra. Tasai gi, kuris žino žmogiškosios būties niekingumą turės jėgos palikti kitus tokius būti, kokie jie patys nori. Nors tuo būdu atvirybė mirčiai ir uždaro kiekvieną savyje, tačiau drauge ji visuose sukuria bendrą tolerantiškos nuotaikos nusistatymą leisti kiekvienam likti, kuo kas pats nori. Pagaliau mirčiai atvirybė išlaisvina žmogų ir nuo pačios mirties beprasmiškumo. Beprasmiška tėra mirtis tam, kurį ji ištinka kaip jo gyvenimui svetimas įvykis. Gi tam, kuriam mirtis yra jo paties sava galimybė, ji virsta laisvės pagrindu (Freiheit zum Tode). Tuo pačiu mirties atvirybė įprasmina ir visą gyvenimą -padaro jį savą. „Tik mirčiai atvirumo laisvė suteikia mūsų egzistencijai vienintelį galimą tikslą.“

Štai kuriuo būdu Heideggeris tikisi įprasminti žmogiškąją egzistenciją pačia jos niekingumo sąmone. Jo keliu eina ir kiti dabarties filosofai, kurie imasi žmogaus klausimą.spręsti užisklendę baigtine laiko horizonto perspektyva. Visų jų galutinė gyvenimo išmintis - Nietzsches skelbtoji likimo meilė: nėra kito kelio žmogui įprasminti savo egzistenciją, kaip atvirai prisiimti mirties likimą ir pačiu šiuo jo prisiėmimu padaryti jį savą. „Aukščiausia būsena, kurią filosofas gali pasiekti, tai gyvenimą dioniziškai priimti. Mano formulė tam išreikšti - amor fati.“ Ir toliau: „Mano formulė didybei žmoguje yra amor fati: nereikia nieko kitaip norėti nei pirmyn, nei atgal, nei į amžinybė. Būtinybę ne tik pakęsti ar juoba užslėpti (visas idealizmas tėra melavimas prieš būtinybę), o ją mylėti. „Taip, aš noriu tik tai mylėti, kas būtina. Taip, mano paskutinė meilė tebūnie amor fati.“ Darbaties filosofija ir yra šitos Nietzsches ateistinės išminties nuoseklus plėtojimas. Sub specie mortis nelieka žmogui nieko kito, kaip amor fati.


Tėviškės saulėje (nuotr. K.Daugėlos)

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai