|
Parašė VLADAS ŠLAITAS
|
SENATVĖ
Trumpi eilėraščiai.
Arba ilgi eilėraščiai.
Tiek trumpi eilėraščiai,
tiek ilgi eilėraščiai
reiškia tą patį,
tai yra,
jie vis viena ničnieko nebepasako.
Tai senatvė.
Išsieikvojimas.
Reikia kalbėti.
Reikia daug ir ilgai kalbėti,
idant senatvė
neužgriūtų ūmai kaip miegas ir nepalaidotų
užmiršimo pasaulyje.
SVAJONĖSE
Meilė vaikšto svajonėse.
Lengvas rūkas.
Šilkiniai siūlai.
Ir miesto aikštė.
Taip kadaise Petrarkos sonetuose meilė vaikščiojo.
O dabar ne Petrarkos meilė,
o mano meilė
londoniškėje mano gatvėje naktį vaikšto.
Lietus lyja svajodamas.
Lietaus tinklas.
Auksiniai siūlai.
Ir miesto aikštė.
Tik dabar nei Petrarkos meilė,
nei mano meilė
londoniškėje mano gatvėje nebevaikšto.
Lietus lyja ir lyja.
Lengvas rūkas.
Auksiniai siūlai.
Ir miesto aikštė.
Šimtui metų praėjus, paliks tik baltučiai kaulai.
Tavo kaulai.
Ir mano kaulai.
Ir miesto aikštė.
VIDURAMŽIŲ PILYS
Kiekvieną dieną
užimu kaip sugriuvusią
ir pusiau sudaužytą viduramžių pilį.
Didelės krūvos plytų driekiasi mano užnugaryje.
Taip man atrodo prabėgęs mano gyvenimas.
Karštos ir sunkios
buvo birželio mėnesio dienos.
Baimė ir desperacija
vaikščiojo Ukmergės miesto gatvėmis.
Tai ištrėmimo dienos.
Rusų kareivių milinės.
Šautuvų buožės.
Ir traukiniai,
kurie vežė į baisią ir žiaurią ir tolimą Rusiją.
O mano sesės ir broliai,
kurie kartą patekot į traukinį ir nebegrįžot,
arba grįžo t po daugelio metų pusiau sudaužyti.
Toks jau mūsų gyvenimas.
Bet gyventi vis viena reikia.
Ir tikėti į daug gražesnį gyvenimą reikia,
nes, praradus tikėjimą,
mūsų visas gyvenimas būtų nevertas grašio.
Kiekvieną dieną
užimu kaip sugriuvusią
ir pusiau sudaužytą viduramžių pilį.
Didelės krūvos plytų driekiasi mano užnugaryje.
Paimu vieną plytą.
Ir kitą plytą.
Ir iš naujo imu statyti gražesnį gyvenimą.
(Iš spaudai ruošiamo eilėraščių rinkinio LYJANT)
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
