Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Nueitą kelia, apžvelgiant PDF Spausdinti El. paštas
Parašė STASYS BARZDUKAS   
(Tęsinys)
Teisė ir krikščioniška etika turi rūpintis tiek individo, tiek visuomenės reikalais. Todėl reikia derinti tai, "kas yra teisingo ir individualizme (individo pirmenybė), ir kolektyvizme (visuomenės pirmenybė)". Tai galima demokratizme, kuris "privalo kurti tokią visuomenės santvarką, kurioje jos nariai, visi drauge ir kiekvienas skyrium, turėtų daugiausia lygybės, laisvės ir gerovės". Tai siektina šiomis priemonėmis: "Demokratijos pažangos reikalas verčia iš vienos pusės auklėti bei lavinti liaudį, o iš antros pusės ugdyti rinktinių žmonių kadrus, kadangi be šių pastarųjų pirmasis uždavinys tikrai neįvykdomas. Demokratinės pažangos paslaptis ir yra ta, kad ta pažanga reikalauja iš geriausių rinktinių žmonių kilti iš masės ir su savimi kelti masę aukštyn. Tik toksai liaudies ir šviesuomenės santykiavimas, atremtas į tikrąjį šviesuomenės vertingumą ir į laisvą liaudies pasitikėjimą savo vadais inteligentais, gali būti pagrindu tikrai demokratinei valdžiai susidaryti". Tik ir demokratinėj santvarkoj nereikia visko sudogminti: "Visuomenės santvarka gali būti pertvarkoma, keičiama ir tobulinama tiek ir taip, kiek ir kaip gali būti įvairiai pagrindžiamas, keičiamas ir tobulinamas visuomeninis žmonių auklėjimas".

Visuomeniniu auklėjimu siekiama dviejų bendrų nusiteikimų: solidarumo jausmo ir teisės sąmonės. Teisės sąmonė "turi pirmaeilės reikšmės politiniame gyvenime" ir "turi pasireikšti sąmoningu branginimu dviejų pagrindinių visuomeninio gyvenimo vertybių, būtent tvarkos ir laisvės". Tvarka remiasi demokratinis drausmingumas, laisve — tolerancija, o "be drausmės politinis visuomenės gyvenimas tampa chaosu, be laisvės visuomenė tampa vergų mase". Tačiau visuomeniniame gyvenime tenka siekti kompromisų, neišsižadant principų: "Ten, kur reikalingas yra suderinimas įvairių įvairiausių pažiūrų praktikos dalykuose ir sutaikymas priešingų interesų, kompromisai yra neišvengiami, tik reikia gerai skirti, kad kompromisai tegali liesti žmonių interesus ir taktikos priemones, bet ne dorinius principus. Nusilenkimas prieš nieku nepateisintą brutalią prievartą, kuri užgauna prigimtąsias žmonių teises, yra iš tikrųjų tokios prievartos legalizavimas, kas yra nedora ir yra net nusižengimas".
Va ta visuomeninė abėcėlė", kurios laikymasis turėtų pilietiškai auklėti žmogų, "kuris lojaliai vykdo visas pareigas, kurias uždeda jam visuomenė, savivaldybė ir valstybė, ir sugeba tinkamai naudotis savo teisėmis".

Balčikonio ir Jablonskio kalbos treniruotėj
Bendrąjį lietuvių kalbos kursą mums dėstė Juozas Balčikonis. Nerūpėjo jam teorijos aukštybės, visą dėmesį jis skyrė kalbos praktikai. Duodavo jis rašyti rašinį kokia nors paprasčiausia tema — atpasakojimą, aprašymą, svarstymą. Peržiūrėjęs tuos mūsų darbus, sakinius su įvairių rūšių klaidomis jis nusirašydavo į savo lapus. Tada studentai šiuos sakinius turėdavo rašyti lentoje ir, profesoriaus vadovaujami, bendrai visi taisyti. Prof. J. Balčikonis rėmėsi daugiausia Jono Jablonskio taisymų tradicijomis, pagrindiniu taisymų kriterijumi laikydamas kaimo žmonių kalbą. Didžioji tų taisymų dalis yra visuotinai priimta, ir tai šia proga ryškino bent būdinges-niais pavyzdžiais.

Štai žodyno taisymai (skliausteliuose nurodoma, kaip turi būti) bonka (butelis), bulka (banda), bujoti (vešėti, tarpti), domė (dėmesys), garlaivis (garlaivis), įdomautis (domėtis), išmetinėti užmetinėti (prikaišioti), užmetimas (priekaištas), liudymas (liudijimas), nabagas (vargšas), neužilgo (netrukus), obalsis (šūkis), prietelius (bičiulis), apsirėdyti (apsitaisyti, apsidaryti, apsirengti, pasipuošti), rubežius (siena), savistovus (savarankiškas), tėmyti (stebėti), įsitėmyti (įsidėmėti); bile tik (kad tik), koks tai, kažkoks tai (kažkoks) ir kt.

Kai kurie žodžiai geri, bet arba nevietoj, arba netinkamai vartojami, pvz.: Jį tenka (reikia) pripažinti dideliu karo vadu. Jau jis pilnai (visai, visiškai) pasveiko. Juo pilnai (visai, visiškai, tikrai) galima pasitikėti. Su aukšta (didžia, tikra) pagarba. Mūsų komanda parodė aukštą (didelį, puikų) sugebėjimą. Gautas žemas (mažas, menkas, prastas) derlius.

Taisomas dalies kilmininkas tais atvejais, kai atitinkamais žodžiais iš tikrųjų reiškiama visuma, pvz.: Nauji namai man padarė gero įspūdžio (gerą įspūdį). Kelionės turi žmogaus gyvenime didelės reikšmės (didelę reikšmę). Reiškiame gilios užuojautos (didelę, tikrą, nuoširdžią užuojautą). Turėjome laimės (laimę) jį matyti. Jis turi geros valios (gerą galią).

Taisomi sakiniai, kai su slinkties veiksmažodžiais vartojami naudininkas, ne kilmininkas arba kiti žodžių junginiai, pvz.: Susirinko posėdžiui, pasitarimui, iškilmėms (į posėdį arba posėdžio, į pasitarimą arba pasitarti, į iškilmes). Aš tik tam (to) ir važiavau į Kauną. Keliavau ten tam, kad reikėjo (Keliavau ten, kad reikėjo). Atvyko oficialiam vizitui (su oficialiu vizitu).

Taisomi šalutiniai sakiniai, reiškiami jungtuku kad su bendratimi ir padalyviu, pvz.: Nuo tos kelionės ėmiau dėti visas pastangas, kad apsigyventi mieste (Po tos kelionės ėmiau rūpintis apsigyventi mieste). Eikime iš čia greičiau, kad nesusidurti (kad nesusidurtume) su jais dar kartą. Paraginau brolį greičiau važiuoti, kad nepavėlavus (kad nepavėluočiau arba kad nepavėluotume) į traukinį. Bet geri tokie sakiniai: Kad čia dabar gavus gerų obuolių nusipirkti. Kad tik parvažiavus dabar namo.

Taisomi vietininkai, vartojami dėl kitų kalbų .takos, pvz.: Tikrumoje (Iš tikrųjų) buvo visai : taip. Visumoje (Iš viso arba Apskritai) tas pianas sudarytas apgalvotai. Narnai čia daugumoje daugiausia) nauji. To pasėkoje (Dėl to arba Dėl tos priežasties) įvyksta čia dažnos nelaimės. Pirmoje eilėje (Pirmiausia) reikia minėti jį.
Taisomi taip pat vietininkai nelietuviškos darybos junginiuose laikui žymėti: pvz.: Tai buvo laike pirmosios žemės ūkio parodos (per pirmąja žemės ūkio parodą arba pirmosios žemės ūkio .rodos metu). Jis kalbėjo laike pietų (per pietus arba pietų metu).

Reikia pastebėti, kad daugumas Balčikonio dar prieš keliasdešimt metų siūlytų taisymų tebėra aktualūs ir dabar — tas pačias klaidas tebedarome ir šiandien, pvz.: Ir prie geriausių norų (Kad ir labai norėdamas arba Ir geriausiais norais) negalėjau atvažiuoti. Praeities garbinimas ".abiausiai pasireiškia pas bundančias tautas (Praeitį labiausiai garbina bundančios tautos). Pasirodė kareivių būrį (būriu) vedinas karininkas. Ėjome pirmininko vedini (vedami). Reikalai tvarkomi sulig naujų reikalavimų (pagal naujus reikalavimus). Grįžus jam namo, jį pasitiko namiškiai (Grįžusį namo jį pasitiko namiškiai). Tai blogai veikia į jo sveikatą atsiliepia, kenkia jo sveikatai). Jis buvo silpnas dvasia ir kūnu Jis buvo silpnos dvasios ir silpno kūno). Gyvenimo sąlygos turi didelės įtakos į žmogų (didelę įtaką žmogui). Jis pasveiko tik dėka gero gydymo (gero gydymo dėka). Prezidentas tęsė savo pasitarimus su partijų lyderiais naujai vyriausybei sudaryti (dėl naujos vyriausybės sudarymo) ir kt. Iš kitos pusės ne visi teiktieji taisymai buvo priimtini. Pvz. Balčikonis siūlė nevartoti žodžių atostogos, atsakomybė, bendrakeleivis, noriai, nuošimtis, pirmyn, svetingas, žavėtinas ir kt., vietoj jų teikdamas vakacijos, atsakymas, kelionės draugas ar bendrakelionis, noromis ar su noru, procentas, į priekį, vaišingas, žavus ar žavingas. Bet šių siūlymų neklausyta. Mat, kalbos raida turi savo dėsnius, ir siekimas ją pakreipti vaisių kartais neduoda.

Taisymams laiko nesigailėta. Į darbą buvo traukiami visi klausytojai. Būdavo visokių siūlymų, pagrįstų ir nerimtų. Paskutinį žodį tardavo pats profesorius. Užskaitų ir egzaminų reikalavimai buvo labai griežti. Maža studentų tebūdavo prileidžiama, tad kildavo ir konfliktų. Balčikonis ir šiuo atžvilgiu buvo nenuolaidus, tad iš Humanitarinių mokslų fakulteto pasitraukė. Aš bendrą kalbą radau, bet egzaminus laikiau du kartu. Pirmą kartą išlaikiau trejetukui, antrą kartą — ketvertukui. Taigi priklausiau prie nedaugelio "išrinktųjų". Balčikonis taip pat pasirūpino mane padaryti garbės profesoriaus, universitete jau nedirbusio Jono Jablonskio sekretorium.

Taigi vieną dieną abu pas Jablonskį nuėjom, jis gyveno Mickevičiaus gatvėj nedideliame mediniame vieno aukšto namely. Radome sėdintį važiuojamoj savo kėdėj darbo kambary prie stalo. Apsivilkusį specialiu šiltu apsiaustu su "jar-mulka" — šašbauda ant galvos, ūsuotą ir barzdotą, tad savo išvaizda sudarantį žydų rabino įspūdį. Liesas, tiesiog sudžiūvęs, veidą skutantis Balčikonis ir pilno veido barzdotas Jablonskis, tik paralyžuotas ir nebepajudantis, padvelkė ryškiu kontrastu. Bet abu sirgo tom pačiom lietuvių kalbos ligom. Jaunesnis Balčikonis ištikimai sekė vyresnio Jablonskio kalbos pėdsakais. Mes, tik pirmuosius žingsnius žengiantieji, darėmės dabar jų antrininkais. Kadangi Jablonskis nebegalėjo jau pats rašyti, tad jam buvo reikalingi sekretoriai, kurių uždavinys buvo jo diktuojamą mokslą rašydinti.

Balčikonis netrukus išėjo, aš likau. Prasidėjo naujas mano darbas. Sekretoriaus vieta buvo stalo gale. Gavau sąsiuvinį. Jablonskis diktavo, aš rašiau. Būtina sąlyga buvo rašyti aiškiai ir lietuviškom raidėm, vadinas, raidė t turėjo būti brūkšniu perbraukta viršuje, raidė k su ilgu koteliu ir t.t. Į rašto nusikaltimus Jablonskis tuojau pat


reaguodavo įspėjimu ar ir pabarimu. Kalbos raštai negali kelti niekam jokių abejonių, ar čia pvz. n ar u!
Tokių sekretorių buvo ir daugiau, tad man reikėdavo eiti du kartu savaitėje ir rašyti dvi valandas. Rašėme "Pasakėčias" (IV leidimą), vėliau "Linksnius ir prielinksnius". Jablonskis diktuodavo neskubėdamas, pagalvodamas. Pasitaikydavo dėl vieno ar kito diktuojamo dalyko ir įstrigti. Tada Jablonskis galvodavo, o aš sėdėdavau ir laukdavau. Praeidavo ir skirtasis laikas. Jablonskis atsisveikindamas pratardavo, kad kitą kartą gal būsiąs darbingesnis. Bet "nedarbingų" momentų sunku būdavo išvengti. Šitaip daug reikalaudamas iš savęs, taip pat buvo kietas ir kitiems. Pvz. į leidimo sutartį įrašydavo sąlygą, kad už pataisytą, bet paliktą klaidą leidėjas jam turėjo mokėti po keliasdešimt litų (50 ar 75). Ir šypsodamasis pastebėdavo: tokių klaidų nė vienas leidėjas nepalikdavęs! Likdavusios tos, kurių nepastebėdavęs jis pats.

Dėl "Pasakėčių" leidimo Jablonskis susitarė su "Sakalo" Antanu Kniūkšta. Kniūkšta — biznierius: tuoj pasigarsino, kad "Pasakėčios" esančios išleistos. Jablonskis artimiausia proga mane paklausė, ar aš esąs "Sakalo" skelbimą skaitęs. Pasisakiau skaitęs. Jablonskis trumpai pastebėjo: na, tas Kniūkšta ir melagis. Vieną dieną rašiau, ir atėjo Kniūkšta. Jablonskis, neleidęs nė pasisveikinti, trūkte pratrūko: tokio melagio savo gyvenime nesąs matęs ir t.t., ir t.t. Jablonskis smarkauja, o Kniūkšta išraudęs tik rankas grąžo. Pagaliau audra praėjo, Kniūkšta atsiprašė, o "Pasakėčios" netrukus iš tikrųjų pasirodė. Vieną jų egzempliorių Jablonskis dedikavo ir man, užraše mane pavadindamas savo antrininku. Rašė pats Jablonskis, tik plunksnakotį vis ir vis turėdavau jam tarp pirštų įdėti. Sunkiai jis ten laikėsi, nuolat išsprūsdavo. Viena raidė išeidavo didelė, kita maža, bet parašė, ir man tai buvo brangiausia dovana.

Jablonskio darbo stalas stovėjo prieš langą kiemo pusėj, ir Jablonskis galėdavo matyti, kas darėsi kieme. Retkarčiais į kiemą užeidavo koks elgeta ir, atsistojęs prieš langą, linguodavo prašydamas išmaldos. Jablonskis tokiais atvejais pratardavo: ir jis esąs toks pats elgeta. Išmaldų reikalus sutvarkydavo Jablonskienė.

Diktuodamas Jablonskis taip pat šio ar to paklausdavo. Kalbantis reikėjo būti apdairiam ir atsargiam. Kartą man išsprūdo žodis paišelis. Jablonskis, vis suduodamas kairiąja ranka į stalą (ją galėjo šiek tiek kilnoti), ėmė bartis: pieštukas, pieštukas, pieštukas . . . taip, kaip peštukas, muštukas, degtukas. Bet mėgdavo ir šyptelėti: kartą, kalbėdamas apie beždžionės žodžio rašymą, savaip sudėjęs lūpas, juokdamasis pastebėjo, kad beždžionės, girdi, nereikėtų sieti su veiksmažodžiu bezdėti. Apskritai kildavo ir daugiau kalbos rūpesčių. Buvo laikai, kai dar Jablonskis neleido vartoti pvz. žodžio mokytojauti, gretindamas jį su grybauti "grybus rinkti" ar riešutauti "riešutus raškyti", kad mokytojas tada tegalėjo tik "mokytojo darbą dirbti". Šiandien jis jau mokytojauja.

Šitaip buvo dedami mano lietuvių kalbos mokslo pamatai. Turėjau gerus literatūros dėstytojus, tačiau artimesnė mano dvasiai ir širdžiai pasidarė kalba. Tur būt dėl to, kad Viešpats Dievas mane teapdovanojo tik ribota vaizduote ir ribotu jausmu, o literatūrai reikia pergyvenimo ir platumų. O kalbos mokslas daugiau remiasi faktu ir tikrove. Tai visų pirma ir susiejo mane su kalbos praktika, dėstoma mūsų mokyklose.

Mokytojas
Mokytojo darbo pradėjau ieškoti dar nebaigęs universiteto. Tauragės mokytojų seminarijai reikėjo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo, ir švietimo ministerija 1928 rudenį mane ten paskyrė. Mokiau seminaristus, bet daugiausia pats mokiausi. Vaisiai buvo naudingi abiem pusėm. Mano, kaip mokytojo, egzaminai Tauragėj buvo išlaikyti. Bet man pakenkė mano paties liežuvis. Tautininkų valdžia ėmė suiminėti, tremti bei bausti studentus, ir vienoj kompanijoj prasitariau, kad man jų esą gaila. Buvo pranešta "kur reikia", ir 1929 rudenį seminarija, tik pradėjusi naujus mokslo metus, gavo švietimo ministerijos raštą, kad aš, kaip neturintis cenzo, esąs atleidžiamas. Turėjau grįžti į Kauną. Kolegos mokytojai žiūrėjo į mane kaip į "politinį nusikaltėlį", tad ir mano išleistuvėmis nesidomėjo. Kas kita seminarijos jaunimas: susirinko į geležinkelio stotį manęs išlydėti ir prinešė tiek gėlių, kad prikroviau pusę vagono skyriaus. Pajutau, ką reiškia jaunimo širdis ir dėkingumas. Kaip šitai toli nuo politikos! Bildėjo vagono ratai, o aš, akių nesudėdamas per visą naktį, vis galvojau, nuo ko reikės grįžus pradėti. Atleidimas buvo netikėtas ir nelauktas.
Bet teisingai pastebima, kad nėra to blogio, kuris neišeitų į gera. Tad visa metęs į šalį, ryžaus baigti universitetą. Priglaudė pas save brolis Kazys, tuo metu taip pat studijavęs. Per keturis mėnesius pasirengiau baigiamiesiems egzaminams ir juos 1929 pabaigoj sėkmingai išlaikiau. Ir vėl reikėjo dairytis darbo. "Nusikaltęs" saviesiems, dabar žvalgiaus į žydų pusę: gal reikalingas mokytojas kuriai nors jų mokyklai? Ėmė ir apie tai sužinojo prof. J. Balčikonis. Palauk, sako, aš pakalbėsiu su švietimo ministru K. Ša-keniu. Nuėjo ir pakalbėjo. Sutiko skirti, jei atsirasianti laisva vieta. Išgirdau, kad mokytojo ieško Prienų "Žiburio" gimnazijos direktorius kun. Peliksas Martišius. Paprašiau priimamas, tuojau pat susitariau ir nuo 1930 sausio 1 buvau paskirtas į Prienus. Vieta gera: nors miestelis nedidelis, bet Nemunas, pušynai, čia pat Kaunas ir Birštonas, pati gimnazija tvarkinga ir drausminga. Atvykau jau su vienerių metų patyrimu, tad jaučiaus drąsesnis ir tvirtesnis. Be manęs, lietuvių kalbą ir literatūrą taip pat dėstė kun. A. Astrauskas, tad buvau ne vienas. Gerai jaučiaus ir tarp kitų gimnazijos mokytojų, tapusių mano bičiuliais (radau kun. J. Lucku, Igną Saudargą, J. Eidukevičių ir kt.).

1930 liepos 12 vedžiau Marijampolės gimnazijos klasės draugę Albiną Kazlauskaitę, mokytojavusią Krokialaukio pradinėj mokykloj Alytaus apskrity. Aš "nusikaltau" valdžiai Tauragėj, ji "nusikalto" Krokialauky. Mudviejų jungtuvės ir vestuvės įvyko šeštadienį, o sekmadienį vietos jaunalietuviai panoro mokykloj turėti savo susirinkimą. Deja, mokykla po vestuvių nebuvo dar sutvarkyta, klasėse miegojo kai kurie mūsų svečiai, tad buvo pasakyta, kad mokyklos susirinkimui duoti neįmanoma. Ir šiuo atveju buvo pranešta "kur reikia". Rezultatai — tik ką ištekėjusi mano žmona gavo įsakymą keltis į kitą vietą. Išsikėlė "nusikaltimo" ženklu pažymėta, ir dėl to buvome pasmerkti gyventi atskirai. Tiesa, Marijampolės apskrities pradinių mokyklų inspektorius sutiko žmoną atkelti "netoli" Prienų, bet pačiuose Prienuose jai vietos niekados neatsirasdavo. O gimė ir augo mūsų vaikai, tad toks gyvenimas buvo nenormalus. Nutarėme ieškoti kitos išeities.

Vieną dieną žmona man sako: mėgink persikelti pats į Alytaus gimnaziją, ten didesnis miestas, gal atsiras daugiau galimybių ir man. Ką gi, būdamas Alytuje, ir einu į gimnaziją. Joje randu direktorių Adolfą Orvidą. Pasirodo, gimnazijai lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo reikia. Direktorius ir sako: duok prašymą. Parašau. Bet iš švietimo ministerijos man skambina, esą manęs labiau reikia Marijampolės mokytojų seminarijai. Taigi siūlymas daug geresnis! Tik žmona apie tą seminariją nė girdėti nenori — Alytuje gyveną jos tėvai, ten giminės ir tt. Tad Marijampolės atsisakau, nuo 1938 rugsėjo 1 esu paskiriamas į Alytaus gimnaziją. Alytaus apskrities pradinių mokyklų inspektorius Jonas Miškinis žmoną nukelia "arčiau" Alytaus — į Jiezną, Patogumas tas, kad tam Alytaus ir Jiezno vaikščiojo autobusas.



Švietimo ministru tapęs dr. L. Bistras nuo 1939 rudens žmoną nukėlė į Alytų. Vadinasi, maždaug po devynerių metų pagaliau "susitvarkėme": abu mokytojavome tame pačiame mieste, ir atpuolė ilgi vaikščiojimai bei gaišiną važinėjimai. Tokiu mudviejų susitvarkymu lemiamai pasirūpino Juozas Brazaitis.

Alytaus gimnazijoj lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai buvome keli — Ona Zenkevičiū-tė, Vytautas Maknys, Jonas Stoskeliūnas ir kt. Gimnazijos namai viso jaunimo netalpino, tad klasės buvo išmėtytos po miestą. Reikėdavo daug vaikščioti. Apskritai didelėj gimnazijoj buvo didelis judėjimas. Nepriklausoma Lietuva jau rengėsi statyti gimnazijai naujus rūmus, buvo pradėta vežti ir medžiagą. Bet nauji įvykiai visa pakreipė kitaip. Kai kurie mokytojai 1939 rudenį buvo perkelti į atgautą Vilnių. 1940 birželio 15 Sovietų Rusijos okupacija ne tik visą Lietuvą, bet ir Alytaus gimnaziją sukrėtė iš pagrindų. Direktorium buvo paskirtas matematikos mokytojas Stasys Totorius, buvo atkelta naujų mokytojų, bet svarbiausia — tai ėmė pūsti svetimi vėjai.

Lietuviškos vestuvės

Okupaciniais 1940-41 mokslo metais gimnazijoj buvo dvi baigiamosios paralelinės klasės. Vienos auklėtoju buvau aš. Reikėjo visiems "persiorientuoti". Bet mums sunkiai tai vyko. Buvo panaikinta malda prieš pamokas ir po pamokų, bet mes ilgokai meldėmės. Buvo draudžiama eiti į bažnyčią, bet sekmadieniais mokinių pamaldas taip pat turėjom. Kai revoliucijos šventės metu ėjom pro tribūną ir net pakartotinai mus sveikino, mes nieko neatsakėme. Dėl to, aišku, kilo triukšmas: buvome sukviesti, išbarti, įspėti. Buvo gimnazijoj paprotys, kad baigiamoji klasė pačiai gimnazijai ir miesto visuomenei duodavo kokį nors didesnį renginį. Tai būdavo tarsi atsisveikinimas. Dabar mokiniai nutarė pastatyti lietuviškas vestuves, kurios nesikirto su formulės "tautinė forma, bet socialistinis turinys" reikalavimais. Gimnazijos vadovybės leidimą jie gavo lengvai: folklorinis turinys, vadinas, tokia tautinė forma, kuri esamomis sąlygomis ne tik nedraudžiama, bet dargi skatinama. Reikėjo rasti vestuvių tekstą. Mokiniai jį susirado "Jaunojoj Kartoj". Bet tai "fašistinis" laikraštis, nes jaunalietuvių buvęs organas. Buvo rastas kompromisas: vestuvių tekstas (rodos, A. Merkelio?) paliekamas, visa kita turi būti raudonai išbraukta. Mokiniai tai padarė. Tačiau ėmė rastis vis didesnių kliūčių. Jų ieškojo ypač V. Kostelnickis, rusas, buvęs baltgvardietis, prisitaikęs prie nepriklausomos Lietuvos gyvenimo sąlygų, ilgametis Alytaus gimnazijos mokytojas, dabar jos politrukas. Gimnazijos vadovybės leidimo nepakako, reikėjo vietos kompartijos leidimo. Kai jis buvo gautas, jo nepakako — reikėjo švietimo komisariato leidimo. Kai buvo gautas, ir jo nepakako — reikėjo gauti vidaus reikalų komisariato leidimą. Vestuves statyti leido ir šis komisariatas. Dabar pradėjome jau repeticijas. Artistais tapo beveik visi abiejų klasių mokiniai, nes reikėjo tautinių šokių šokėjų, choristų ir t.t. Dainuoti mokė muzikos mokytojas Skirgaila, šokti — kūno kultūros mokytoja Bliūdžiuvienė, režisavo piešimo mokytojas Vainauskas, o man, kaip klasės auklėtojui, teko visi bendrieji vestuvių statymo reikalai. Kolektyvas dirbo rūpestingai ir darniai, nes visus siejo garsiai nesakoma, bet visų suvokiama idėja. Į repeticijas mėgdavo ateiti pats gimnazijos direktorius Totorius, turėjome paramą švietimo skyriaus vedėjo K. Klimavičiaus, taip pat mus palaikė įtakingesnieji kairiųjų pažiūrų mokytojai kaip Haš-kerienė ir kt. Vakarui gauta raudonosios armijos (buv. šaulių) salė. Ir prisirinko ji pilnutėlė žmonių. Prieš vaidinimą reikėjo atiduoti oficialią duoklę — mokinių choras sudainavo bolševikinio kompozitoriaus vieną dainą. O vestuvės ėjo su triumfu. Ir daug plota, ir šaukta.

Buvome patenkinti ir laimingi. Tačiau gimnazijos sienlaikraštis reagavo nepalankiai: esą buvęs smetoninio raugo spektaklis. Piktai pasisakyta prieš mane. Po kiek laiko šaukia į savo kabinetą ir direktorius: švietimo komisariato raštu aš esąs atleistas iš baigiamosios klasės auklėtojo pareigų, nes mano įtaka aiškiai neigiama. Dabar jis skiriąs mane IlI-sios klasės auklėtoju. O aš ir sakau: jei netinkąs baigiamajai klasei, tai netiksiąs ir trečiajai. Direktorius į tai: iš kur jis imsiąs kitokių, kai mes čia visi tokie patys? Pasidariau naujos klasės auklėtoju, bet nesiskyriau nė su vestuvėmis. Marijampolės apygardos gimnazijų varžybose jos laimėjo pirmąją vietą. Tai atidarė vestuvėms kelią į Kauną. Laimėję Kaune, tikėjomės . . . važiuosią į Maskvą. Tačiau tokį važiavimą jau būtų suorganizavusi pati Maskva gyvuliniuose vagonuose. Išgelbėjo Vokietija, pradėdama karo žygį.

Bet grįžkime dar prie vestuvių. Po Alytaus sėkmės, į nieką nekreipdami dėmesio, turėdami jau minėtą paramą, nutarėme taip pat pagastro-liuoti. Pirmąja gastrolių vieta pasirinkome Druskininkus. Gavome autobusą ir išvažiavome. Triumfas tas pats: pilna salė žmonių, palankus pritarimas. Vaidinimo metu žiūriu — salėj taip pat sėdi kun. Mykolas Krupavičius. Pertraukos metu nuėjau ir užšnekinau. Greitai abu sumėtėme geriau būsią nesikalbėti. Tada jis čia slapstėsi. Man slapstytis nereikėjo. Buvau tramdomas kitu būdu. Jau minėjau apie atleidimą iš klasės auklėtojo pareigų. Taip pat gavau raštu įspėjimą, kad, klasėje su mokiniais skaitydamas J. Biliūno "Liūdną pasaką", per daug pabrėžiau rusų "vijimą iš Lietuvos". Taip pat paaiškėjo, kad nemokamai turėjau būti išvežamas ir į Sibiro platybes.

Gimnazijos direktorius
Sekmadienį, 1941 birželio 22, dar tamsy mus prižadino sprogimai. Abu su žmona pašokome iš lovų, taip pat sukilo ir kiti mūsų namelio gyventojai — vaikai, žmonos tėvai ir sesuo. Netrukus išgirdom lėktuvų staugimą, ir pradėjo bombos kristi į patį Alytų. Subėgome į rūsį, o bombos čia pat ieškojo savo taikinių ir rankiojosi aukas. Šitaip buvo pradėtas karas Alytuj, kurį vokiečių kariuomenė užėmė apie pietus.

Vieną okupantą pakeitė kitas. Pasak humoristo, "viens raudonas kaip šėtonas, kitas rudas kaip šuva". Tačiau šuo buvo geresnis už šėtoną, nes daugiau davė laisvės patiems tvarkytis. Laikinosios vyriausybės švietimo ministerija tuojau pat patvarkė pakeisti sovietinius gimnazijų baigimo atestatus naujais su lietuviškais simboliais — Vyčiu ir kt. Mokyklos galėjo vėl vartoti senuosius nepriklausomos Lietuvos vadovėlius. Vėl buvo galima kabinti Vytį, vartoti tautinę lietuvišką vėliavą. Vėl grąžintos į mokyklas tikybos pamokos, maldos prieš pamokas ir po pamokų ir kt. Alytaus gimnazijos direktorium buvau paskirtas aš, Totorius paliktas matematikos mokytoju. Inspektoriais buvo patvirtinti O. Zenkevičiūtė ir J. Stoskeliūnas, kurį po kiek laiko pakeitė J. Miškinis. Be manęs, lietuvių kalbą ir literatūrą dėstė O. Zenkevičiūtė, J. Stoskeliūnas, Kajetonas Žievys, Bronė Mičiulienė, praeidami Kazys Bradūnas, Vincas Natkevičius ir kt. Gimnazija buvo didelė, tad dirbo dviem pamainom — prieš pietus ir po pietų. Administruoti nebuvo lengva, nes reikėjo grumtis su visokiais trūkumais, taikytis prie karo sąlygų ir t.t. Bet darbas buvo dirbamas, jo vaisiai pasiekiami. Neišvengiau kai kurių klaidų, kurių, kaip dabar rodos, daugiau nedaryčiau. Vengčiau pertempti stygą, nors ir būčiau kitų įtaigojamas. Pvz. švietimo tarėjas dr. Pranas Germantas-Meš-kauskas išleido "naujos dvasios" aplinkraštį nr.

5, reikalaujantį itin griežto auklėjimo, o karo metas tokiam auklėjimui sąlygų nesudarė. Tad kartais visai be reikalo "daužėm kaktom sienas". Nuotaikas gali parodyti kad ir paties tarėjo gimnazijos vizitavimas. Iš Marijampolės man pranešė, kad jis su savo palyda išvažiuojąs į Alytų. Atvyko kaip tik tuo laiku, kai pirmoji pamaina baigė darbą ir buvo paleista namo. Tarėją pasitikau lauke, o jis be niekur nieko: buvo pranešta, kad jis atvykstąs, tad kodėl paleisti mokiniai? Paaiškinau: dirbame dviem pamainom, renkasi antroji, neįmanoma abi kartu turėti. Atlyžo. Lankėsi vakarinės pamainos pamokose ir didelį triukšmą kėlė ypačiai dėl tų mokytojų, kurie nevengė per daug blogų pažymių. Jis man tiesiog liepė tokius pažymius išbraukti. Raminau: dėl to esą dar pasikalbėsime. Juk niekas neturėjom teisės svetimų pažymių braukyti! Net ir pats tarėjas . . . Šiam klausimui spręsti reikėjo ieškoti kito kurio būdo, ypačiai kad "kuolai kaip telegrafo stulpai" lietė daugiausia seną bei patyrusį mokytoją, buv. gimnazijos direktorių Totorių. Po darbų žmona Vilniaus svečiams savo namuose iškėlė vakarienę, į kurią taip pat pasikvietėme mokytojų seminarijos direktorių Juozą Mičiulį ir amatų mokyklos direktorių Kurą, ir nuotaika pasidarė visai šilta.
 Svečiai išvyko, bet iš Vilniaus negavau nei papeikimų, nei pagyrimų.

Kartais tekdavo susidurti ir su vokiečių karine Alytaus valdžia. Vieną kartą gimnazijos salėj buvo kažkokios iškilmės. Ant stalo buvo pastatytos lietuviška ir vokiška vėliavėlės. Ryto metą skambina iš vokiečių komendantūros — komendantas kviečiąs ateiti. Nuėjau. Jis ir sako: ar aš žinąs, kad vokiška vėliavėlė po iškilmių buvusi nuimta nuo stalo ir pastatyta ant kėdės? Taigi "išniekinta". Atsakiau nežinąs. Komendantas įspėjo mane būti atsargų, nes jis apie įvykius gimnazijoje esąs painformuojamas. Tarp Skilos ir Charibdės pasitaikydavo atsidurti ir kitais atvejais, pvz. saugojant gimnazijos jaunimą nuo visokių mobilizacijų. Kai pasklisdavo gandai apie įkaitus, mokyklų direktoriai naktimis eidavome "slėptis" daugiausia į amatų mokyklos rūsį. Iš tikrųjų koks buvo naivumas: jei būtų norėję mus suimti, kaip kad pvz. suėmė kai kurių kitų mokyklų direktorius — Kazį Baubą, Antaną Januševičių, dr. Antaną Kučą, Zigmą Masaitį ir kt., vokiečiai tai puikiausiai galėjo padaryti dienos metu, mums dirbant savo įstaigose.
1944, iš naujo artėjant bolševikų siaubui, pats išvažiavau į Vokietiją ir tai kartu su žmona ir vaikais.
(Bus daugiau)


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai